Search

Pradedant diskusijas dėl laimės galimybės, visuomenės laimės indeksų, persiorientavimo į laimės ekonomiką, pirmiausia reikėtų pabandyti bent preliminariai atsakyti į klausimus, ką vadiname laime, kas yra laimė, kokia yra šios sąvokos apibrėžtis. Šiame straipsnyje siekiama parodyti, kad ekonomistų, psichologų, sociologų plėtojamą diskursą apie laimę turėtų papildyti filosofinė klausimo refleksija, atsiremianti į laimės sąvokos labiau išplėtotą aptarimą. Teorinė apžvalga rodo, kad paklusdama vartotojiškumo logikai didžioji dauguma visuomenės narių laikosi klasikinės laimės sampratos, kuri iš esmės disonuoja su vartotojiškos visuomenės puoselėjamais idealais. Empirinis tyrimas atskleidžia vartotojų visuomenės jaunosios kartos vertybinius laimės aspektus, kurie artimi aristoteliškajai laimės sampratai. While discussing on the possibility of happiness, indicators of public happiness, and the reorientation to the welfare economy, first of all, one should try, at least preliminary, to answer the question – what do we call happiness, what is happiness per se in the definition of this term. Thus, the article seeks to show that the discourse on happiness developed by economists, psychologists, and sociologists should be supplemented by a philosophical reflection of a question based on a more advanced discussion of the concept of happiness. This article states that, following the logic of consumerism, the overwhelming majority of members of the public follow the concept of classical happiness, which essentially dissociates with the cherished ideals of the consumer society. Empirical research reveals the valuable aspects of happiness in the younger generation of the consumer society, which are close to the aristotelic concept of happiness.

Straipsnyje siekiama aprėpti dvi mąstymo linkmes – nuo globalizacijos bei pasaulio sistemos teorijos einama prie kultūros diskurso ir atgal, o pasitelkiant postmoderniojo būvio teoretikų įžvalgas stengiamasi parodyti, kad šiuolaikinis kultūros procesų konceptualizavimas yra paremtas vienokiu ar kitokiu kapitalizmo raidos logikos suvokimu. Pažymima, kad postmodernieji teoretikai daugiausia dėmesio skiria diskursinėms praktikoms, ženklo vaidmens ir funkcijų transformacijoms, iškeldami sąlyginį ir konstrukcinį visų galimų tyrimo objektų pobūdį. Dabartinį pasaulį jie regi nebetekusį natūralios, tikroviškos referencijos plotmės, o toks pasaulis jau niekuo nebeįpareigoja ir kultūros. Atskleidžiant postmoderniųjų mąstytojų teorijas, svarbiausias dėmesys kreipiamas į jų kuriamo kultūros vaizdinio ypatumus; išskiriamos bendros jų apmąstymų teminės sąsajos. Konstatuojama, kad ir kokie skirtingi kartais atrodytų jų diskursai, juos sieja globalinis požiūris į dabarties pasaulio būvį. Pažymima, kad kitas svarbus siejantis veiksnys yra tas, kad kad kultūros analizė vienaip ar kitaip pagrindžiama kapitalizmo sistemos analize. Reziumuojama, kad postmodernūs mąstytojai prieina prie panašių išvadų apie globalizacijos procesų poveikio dabartinei kultūrai ypatumus, ir ypač pripažįstamas būtinumas pasitelkus naują sąvokinį aparatą bandyti suvokti homogenizacijos procesus heterogeniškumo plotmėje, o kultūros tapatumą - kaip vidujai prieštaringą multikultūriškumą ar atvirą dinamišką vidinių mikrokreolizacijos procesų darinį, egzistuojantį prieštaringų galių lauke. The article attempts to take two directions of thinking into account - from globalization and the theory of the world's system it goes to the discourse of culture and back, and it tries to use postmodern theorists' insights to prove that conceptualization of modern culture processes is based on understanding of the development of capitalism. It is noted that postmodern theorists focus on discourse practices, the role of the mark and transformations of functions while raising the conditional and constructive nature of all possible objects of examination. They see the current world as something that has lost its spaces of natural, realistic reference, and this type of world does not oblige culture with anything. By revealing postmodern thinkers' theories, the main attention is paid to the peculiarities of their cultural image; the general thematic connections between their reflections are highlighted. It is stated that no matter how different their discourses might seem, they are connected by a global approach to the present state of the world. It is noted that another important connecting factor is that the analysis is in some way justified by the analysis of the system of capitalism. In conclusion, postmodern thinkers come to similar conclusions about the peculiarities of the impact of globalization processes on the current culture, and in particular recognize the necessity of trying to understand the processes of homogenization in a heterogeneity through a new conceptual apparatus, and to understand the identity of culture as an intrinsically contradictory multiculturalism or an open dynamic of a process of internal microprecipitation processes that exists in a field of contradictory powers.