Search

Po Antrojo pasaulinio karo nustačius naujas Lenkijos valstybės sienas, prieškario Antrosios Lenkijos Respublikos ('II Rzeczpospolita') piliečiai, gyvenantys vadinamuosiuose Rytų 'Kresuose' buvo masiškai perkeliami iš naujai įkurtų Sovietų Sąjungos Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos respublikų į naują Lenkijos Liaudies Respubliką ('Polska Rzeczpospolita Ludowa'). 240 tūkst. lenkų, po karo išvykusių iš Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos, buvo tik dalis iš daugiau kaip 1,4 mln. žmonių, perkeltų į naująją Lenkiją. Jie su nepaprasta jėga atgaivino XIX a. Lenkijos 'Kresų' mitą – vieną svarbiausių Lenkijos nacionalinių mitų, kuris netrukus tapo neatsiejama Lenkijos nacionalinio diskurso dalimi ir pagrindiniu tapatybės politikos elementu lenkų, likusių 'Kresuose', atžvilgiu. Šiame straipsnyje bandoma atsakyti į klausimą: kokia yra 'Kresų' mito / diskurso reikšmė ir vaidmuo konstruojant šiuolaikinių lenkų, gyvenančių Pietryčių Lietuvoje – šių mitinių (lenkiškų) 'Kresų' teritorijoje – identitetą? Straipsnis parengtas remiantis serija interviu su Lietuvos lenkais bei vyriausybinių ir nevyriausybinių 'Kresų' labui veikiančių organizacijų atstovais, taip pat šių organizacijų interneto svetainėse skelbiamų kvietimų teikti paraiškas projektams, skirtiems lenkams Lietuvoje, turinio analize. Raktažodžiai: 'Kresai' ('Kresy'), 'Kresų' mitas, 'Kresų' diskursas, tautinė tapatybė, lenkai Lietuvoje, lenkiškumas. The consequence of establishing new Polish state borders after the Second World War was the mass resettlement of citizens of the pre-war Second Polish Republic (II Rzeczpospolita) from the so-called 'Kresy' – now newly established Lithuanian, Belarusian and Ukrainian republics of the Soviet Union – to the Polish People’s Republic (Polska Rzeczpospolita Ludowa). The 240,000 Poles, who left the Lithuanian Soviet Socialist Republic as part of the post-war resettlement, were only part of a group of over 1.4 million people resettled to ‘new Poland’. With extraordinary strength, they revived the 19th century myth of the 'Polish Kresy' – one of the most important Polish national myths – which soon became an inseparable part of the Polish national discourse and the main element of Polish identity policy towards Poles who stayed in 'Kresy'. This article is an attempt to answer the following question: What is the meaning of and role played by 'Kresy' myth/discourse in constructing the identity of contemporary Poles living in South-eastern Lithuania – on the territory of these mythical 'Polish Kresy'? The article is based on a series of interviews with Poles from Lithuania and representatives of governmental and non-governmental organisations operating for the 'Kresy', as well as an analysis of the content of these organisations websites with a project offer addressed to Poles in Lithuania. Keywords: 'Kresy', 'Kresy' myth, 'Kresy' discourse, national identity, Poles in Lithuania, Polishness.

Straipsnyje nagrinėjama teritorinių administracinių pokyčių rytinėje Lietuvos dalyje problema 1939–1940 m. Dėmesys koncentruojamas į 1939 m. pabaigoje – 1940 m. Lietuvai grąžinto Vilniaus krašto administracinį suskirstymą, gyventojų požiūrį į teritorinį padalijimą, Lietuvos atstovų pastangas dėl Baltarusijoje likusių lietuviškų vietovių (Švenčionių, Dieveniškių ir Marcinkonių apyl.) susigrąžinimo, tuo klausimu vykusių derybų rezultatų atskleidimą. Archyvinių dokumentų, spaudos ir istoriografijos darbų analizė leidžia teigti, kad Lietuvos Respublikos atstovai diplomatiniu keliu bandė spręsti sovietinei Baltarusijai priskirtų lietuvių gyvenamų teritorijų valstybinės priklausomybės klausimą, atsižvelgė į „anapusinių“ lietuvių prašymus prijungti jų gyvenamas vietoves prie Lietuvos. Tačiau 1939 m. pabaigos – 1940 m. pirmosios pusės pastangos pozityvių rezultatų neatnešė. Po Lietuvos okupacijos 1940 m. birželio 15 d. respublikos partinė administracinė valdžia lietuviškų teritorijų „susigrąžinimo“ iš Baltarusijos akciją pratęsė. Politiniai motyvai lėmė, kad daugiausia lietuvių gyvenamos vietovės (Švenčionių, Šalčininkų ir Druskininkų apylinkėse) buvo prijungtos prie LSSR. Based on historiography and archival material, the article examines the territorial administrative changes in Vilnius region, which remained divided between Lithuania and Belarus at the beginning of the Second World War. The focus of this article is on the late 1939 through to the first half of 1940 administrative division of the Vilnius region which was returned to Lithuania, the attitude of the population towards the territorial division, the efforts of the Lithuanian representatives regarding the recovery of the remaining Lithuanian areas in Belarus (Švenčionys, Dieveniškės and Marcinkonys districts) and the disclosure of the results of the negotiations. There are two stages in the territorial administrative division of Vilnius and its region: first, the end of October 1939 through to mid-June 1940, when Vilnius and part of the Vilnius region became an integral part of the Republic of Lithuania. From the administrative point of view, the transferred territories were divided into Vilnius city and Švenčionėliai, Vilnius and Valkininkai counties. Second, mid-June 1940 through to the first half of 1941, which marked the Soviet occupation of the Republic of Lithuania. During that time, by the decision of Moscow, the most populated areas in the vicinity of Švenčionys, Šalčininkai and Druskininkai were annexed to the LSSR. At that time, over 80,000 people became residents of Lithuania. However, some Lithuanian villages remained part of Belarus. The Lithuanian citizens of those villages tried to raise the issue of incorporation into Lithuania. Unfortunately, the efforts to gain favor in Minsk, Vilnius and Moscow proved to be fruitless.

In 2021, Lithuania faced the challenge of managing the crisis of new type of migration across the Belarusian border, which threatened the security of the country and its citizens. A broad set of inter-institutional collaboration strategies and methods were used among the public institutions to address this crisis. Such inter-institutional collaboration has been a multifaceted and complex process, involving both known and new good practices. The aim of this article is to provide insights into good collaborative practices between the Lithuanian national defence and internal affairs systems in managing the migrant crisis. Following the expert interview results, the study identified three good practices of inter-institutional collaboration: (i) the creation of a single dissemination channel for the crisis response services, which ensured that all actors were in the same information field; (ii) the delegation of representatives of the institutions to teams at strategic, operational and tactical levels; and (iii) inter-institutional information sharing ensured good situational awareness at an early stage of emergency management. Lessons learned from the collaboration between the institutions of the national defence and internal affairs systems can be applied to improve inter-institutional collaboration in other areas. The research results can be used to enhance the process of such collaboration in addressing current emergency management issues and serve as a basis for effective and smooth emergency preparedness and response where inter-institutional synergy is needed., 2021 m. Lietuva susidūrė su iššūkiu suvaldyti nelegalios migracijos per Baltarusijos sieną krizę, keliančią grėsmę valstybės ir jos piliečių saugumui. Užtikrinant saugumą ypatingas vaidmuo teko saugumo ir gynybos institucijoms bei įstaigoms. Siekiant suvaldyti šią krizę, vidaus reikalų sistemos pajėgumų stiprinimui buvo pasitelkta krašto apsaugos sistemos institucijų pagalba. Toks tarpinstitucinis bendradarbiavimas valdant krizines situacijas yra sudėtingas, daugialypis ir kompleksiškas procesas, taigi šių ir kitų probleminių klausimų sprendimas tiek moksline, tiek praktine tampa itin aktualus. Tam pasitarnauti gali gerųjų tarpinstitucinio bendradarbiavimo praktikų identifikavimas. Šio straipsnio tikslas - pateikti įžvalgas, susijusias su Lietuvos krašto apsaugos ir vidaus reikalų sistemų institucijų bendradarbiavimo gerosiomis patirtimis valdant nelegalių migrantų krizę. Tyrimo metu identifikuotos trys gerosios tarpinstitucinio bendradarbiavimo praktikos: (i) sukurtas vienas sklaidos kanalas krizių reagavimo tarnyboms, kuris užtikrino, kad visi dalyviai būtų viename informaciniame lauke; (ii) institucijų atstovai deleguoti į strateginio, operacinio ir taktinio lygmens grupes; (iii) tarpinstitucinis dalijimasis informacija užtikrino gerą situacijos suvokimą jau ankstyvoje ekstremaliosios situacijos valdymo stadijoje. Krašto apsaugos ir vidaus reikalų sistemų institucijų bendradarbiavimo metu įgyta patirtis gali būti pritaikyta tobulinant tarpinstitucinį bendradarbiavimą kitose srityse. Tyrimo metu gauti rezultatai gali būti tikslingai panaudoti tokio bendradarbiavimo proceso tobulinimui, sprendžiant aktualias krizių valdymo problemas ir pasitarnauti kaip teorinis pagrindas siekiant efektyvaus ir sklandaus pasiruošimo krizėms.

Straipsnyje analizuojami Lietuvos, Baltarusios, Kijevo Rusios ideologinis kontekstas, istorinė misija ir paradigminiai bruožai bei jų metraščiai, kuriuos suformavo vėlyvaisiais viduramžiais rašyti memuarai. Akcentuojama kronikų istorinė misija ir jų suvokimas to meto socialinėje erdvėje. Straipsnyje nagrinėjami antropologinio literatūros raidos Lietuvos Rusios valstybėje supratimo pokyčiai. Taip pat akcentuojamas šiuolaikinis požiūris į Vakarų Rusios kronikų vaidmenį vėlyvųjų viduramžių Europos kultūroje ir literatūroje. Nustatomi pagrindiniai dominuojantys tekstų bruožai, kurie prisidėjo prie rusėniško diskurso integracijos į kultūrinę erdvę. Šiame darbe nagrinėjama vėlyvųjų viduramžių literatūra, stiliai, žanrai, dvasinės ir estetinės dominantės, religiniai mąstymo vektoriai. Pabrėžiamas baltarusių-lietuvių kronikų vaidmuo Lietuvos Rusios valstybės tautinių, politinių ir kultūrinių linijų formavimosi procese. Metraštinio mąstymo paradigma apibrėžiama kaip sistema, atliekanti socialines-politines, istorines, kultūrines-literatūrines, menines ir estetines funkcijas. Politinis Lietuvos vaidmuo ir kultūrinė Rusios dominantė darniai siejamos. Vėlyvaisiais viduramžiais Baltarusios ir Lietuvos metraščiai ir Trumpasis Kijevo metraštis tapo Rusios metraščio tęsiniu. Juose atsiskleidžia literatūrinė ir socialinė-istorinė tradicija, Rusios, kuri tuo metu buvo Lietuvos Rusios valstybės dalis, suvokimas kaip Kijevo Rusios valstybės ir naujai sukurtos jos dalies palikimas. Raktažodžiai: Vakarų Rusios metraščiai, vėlyvieji viduramžiai, Lietuvos Rusios valstybė, diskursas. This article is devoted to the analysis of the ideological context, historical mission and paradigm features of Lithuania, Belarus, Kyiv Rus, and their chronicles, which were formed by the memoirs written in the Late Middle Ages. The emphasis is made on the historical mission of chronicles and their reception in the social space of the era. The article examines the changes in anthropological understanding regarding the development of literature in Lithuanian-Ruthenian state. It also focuses on the modern vision of the role of Western Ruthenian chronicles in the development of late medieval European culture and literature. The main dominant features of the texts that contributed to the integration of the Ruthenian discourse into the cultural space are determined. The literature of the Late Middle Ages, styles, genres, spiritual and aesthetic dominants, religious vectors of thinking, have been studied in this work. The role of the BelarusianLithuanian Chronicles in the process of formation of national, political and cultural lines of the LithuanianRuthenian state is highlighted. The paradigm of annalistic thinking is defined as the system performing socio-political, historical, cultural-literary, artistic, and aesthetic functions. The political role of Lithuania and cultural dominant of Rus are harmoniously synthesized. During the Late Middle Ages, the BelarusLithuanian Chronicles and the Short Kyiv Chronicle became the continuation of the Ruthenian Chronicle. They show a literary and social-historical tradition, an awareness of Ruthenian, which at that time was part of the Lithuanian-Ruthenian state, as a legacy of the state of Kievan Rus and the newly created part of it. Keywords: Western Ruthenian chronicles, Late Middle Ages, Lithuanian Ruthenian State, discourse.

Migracija mūsų visuomenėje nieko nestebina, bet ar susimąstome apie imigrantus ir jų sąveiką su vietiniais piliečiais kalbos, kultūros, socialinio gyvenimo ir užimtumo aspektais. Šiuo tyrimu siekiama papildyti žinias apie imigrantų integraciją ir subjektyvią gerovę, analizuojant ukrainiečių ir baltarusių imigrantų patirtį Lietuvoje. Tyrime dalyvavo 20 imigrantų iš Ukrainos ir Baltarusijos. Interviu duomenyse buvo atskleista kalbos svarba socialinei integracijai, taip pat galėjimo susikalbėti rusų kalba Lietuvoje kaip privalumo adaptuojantis ir trukdžio integruotis reikšmė. Tyrimas atskleidė imigrantų įsidarbinimo būdus, jų karjeros ir kompetencijų pripažinimo aspektus, santykius su bendradarbiais ar kolegomis. Taip pat pozityvią subjektyvią jauseną gyvenant Lietuvoje. Raktiniai žodžiai: imigracija, socialinė integracija, subjektyvi gerovė, darbo rinka. The phenomenon of migration in today’s society is not surprising, but how often do we think about immigrants and their interactions with the local population within themes of language, culture, social life, employment, or social integration? International migration organization says that although basic rights and protection of immigrants are ensured in Lithuania, immigrants in our country still do not have the opportunity to participate in public life as well as they should. This article aims to refresh our knowledge of migrants’ experiences with social integration and their subjective welfare by examining the largest groups of immigrants, Ukrainians and Belarusians. For the study, 20 semi-structured interviews were conducted, of which ten were with Ukrainians and 10 with Belarusians. The interviews were analyzed using qualitative content analysis and axial coding using MAXQDA software. The following categories have been revealed in the data analysis: "language as the factor of integration", "Placement and employment situation", "Relations at work and in another environment", "Life satisfaction in Lithuania". The study revealed that language is essential in forming a new identity and social integration. It was also noted that immigrants from Ukraine and Belarus have varying degrees of success entering the local labor.

The mini-essay suggests that the future of relations between Belarusian and Ukrainian academic communities, as well as public intellectuals, might depend a lot on their success in decolonial practice. The assumption of knowing each other is a colonial leftover of the time when Moscow served as the centre of scientific knowledge production in the region. It is important to reciprocally accept the difference between Belarusian and Ukrainian cases without locating them on an imaginary line closer to or further from Russia. Presenting own cases by Belarusians and Ukrainians has to be prioritized over comparisons or mutual commenting between the two sides. Furthermore, it is an important condition of decolonization that all three countries — without any pairing — have the opportunity not only to maintain their own space for discussion but also to collaborate with fourth countries independently from each other. From the decolonial perspective, there are reasons to believe that Belarusian-Ukrainian reconciliation will not be a part of Russian-Ukrainian reconciliation, but an independent process with its dynamics. Keywords: Ukraine, Belarus, decolonization, Belarusian-Ukrainian relations, reconciliation.

Šio straipsnio tikslas – menotyriniu požiūriu išanalizuoti ir įvertinti grafo Konstantino Tyzenhauzo (1786–1853) dailės palikimą įvairiapusės jo veiklos ir tuometinio laikmečio kontekste. Grafo kūryba – įdomus ir dėmesio vertas palikimas, mėgėjiškos aristokratijos kūrybos liudijimas. Įvairiuose leidiniuose publikuoti ar minimi pavieniai K. Tyzenhauzo kūriniai, tačiau kaip į visumą iš menotyrinės perspektyvos į juos dar nebandyta pažvelgti, dalis darbų dar nepublikuota. Analizė atskleidžia, kad K. Tyzenhauzo negausiai išlikusių piešinių ir akvarelių grupę sudaro gan skirtingos stilistikos, meninio lygmens darbų pavyzdžiai, atskleidžiantys grafo meninius eksperimentus: dalyje darbų ryški mokytojų A. Orlovskio, J. P. Norblino įtaka. Kaip brandžiausia grupė išskiriami romantizmo tendencijas atsispindintys darbai, kuriuose fiksuoti istorinio paveldo objektai (Kuoknesės, Vilniaus Gedimino, Trakų pilys), tačiau originaliausią grupę, kurioje ryškiausiai atsispindi K. Tyzenhauzo braižas ir originalumas, sudaro Rokiškio ir apylinkių fiksuoti vaizdai, paukščių piešiniai. Tai romantizuoti, autentiški vizualiniai savojo laikmečio ir savosios aplinkos fragmentai. Dailė grafui, kaip ir daugeliui kitų to meto didikų, niekada nebuvo pagrindinė, profesionali veikla, tačiau jis buvo gana gabus, šis gebėjimas pasitarnavo ir jo moksliniams tikslams. K. Tyzenhauzo darbai, kuriuose užfiksuoti paukščiai, įvairūs architektūriniai objektai, taip pat turi mokslinę, istorinę ir ikonografinę vertę. Reikšminiai žodžiai: Konstantinas Tyzenhauzas, aristokratijos dailė, romantizmas, ornitologija, Rokiškis, Pastovys. The goal of this article is to analyse and evaluate from an art-historical perspective the artistic legacy of Count Konstanty Tyzenhauz (1786–1853) in view of his multifaceted activities and in the context of his time, by applying formal and iconographic methods of art criticism. The Count’s work is a captivating and noteworthy legacy, a testimony to the amateur creativity of aristocracy. Various publications have published or mentioned only single works by Tyzenhauz; no attempt, however, has been made to study them as a whole with regard to the art-historical approach, moreover, some of the works had not yet been published. The analysis revealed that a number of sparsely preserved works, be it drawings or watercolours, are at variance with the stylistic rendering and artistic expression, thus disclosing the Count’s creative experiments and a notable influence of his teachers Orłowski and Norblin. The views representing historical heritage objects (the Koknese, the Vilnius Gediminas, and the Trakai castles) reflect in the main the Romantic tendencies and constitute the group of the most mature Count’s artworks. However, taking account of his unique style and individual manner, images of Rokiškis and the surrounding areas, as well as drawings of birds, stand out for the distinctive interpretation and comprise the most original group. They are romanticised, authentic visual fragments of his time and familiar environment. Art was not the Count’s main and professional endeavour, likewise for a number of noblemen of the epoch, but his artistic inclination let him adapt his talent for scientific purposes. No doubt, Tyzenhauz’s works that feature birds and various architectural objects are of important scientific, historical and iconographic value. Keywords: Konstanty Tyzenhauz, art of aristocracy, romanticism, ornithology, Rokiškis, Pastavy.

Knyga skirta fundamentaliai temai – apmąstyti Rytų Europos geopolitinius bei moralinius pokyčius nuo Aksominės revoliucijos laikų (XX amžiaus devinto dešimtmečio) iki šių dienų. Taip formuluojamos temos rėmai ir turinys yra neišmatuojamo pločio bei gylio. Tai, ko gero, ir yra pirmasis knygos bruožas, atsiveriantis skaitytojui nuo pat knygos pratarmės. Jau pirmuose puslapiuose autorius nubrėžia tokius plačius kontekstus (geležinė uždanga, Sovietų Sąjungos byrėjimas, Baltijos šalių sugrįžimas į Europą, Vakarų Europos šalių terorizmo ir migracijos problemos, atgimstantis nacionalizmas Vidurio Rytų Europoje, Lenkijos „sukimas iš demokratijos kelio“, Vengrijos bendradarbiavimas su Kremliumi, „Brexitas“, Rusija, Baltarusija, Ukraina, Vakarų Europos separatizmo problemos, koronaviruso pandemija ir dar daug kitų), kad prie griežtesnio akademinio teksto pripratęs skaitytojas nejučia pradės raukti nosį, reikalaudamas apčiuopiamesnio minties pagrindo ir išvadų. Šitoks pirmasis įspūdis neapleidžia ir skaitant visą knygą, kurioje gausu nuorodų į istorinius bei politinius įvykius, aplinkybes, įvairiausių intelektualinių referencijų, įžvalgų, minčių, netikėtų trumpų rakursų. Vietomis viskas pradeda suktis kaleidoskopiniu greičiu, tačiau autorius įžanginiais ir baigiamaisiais žodžiais suvaldo tekstą ir išlaiko konceptualinį nuoseklumą. Knyga turi mokslinės monografijos statusą, vis dėlto ji parašyta labiau Czesławo Miłoszo, Milano Kunderos, Vaclavo Havelo, Jano Patočkos intelektualinės esė, o ne griežtos akademinės disciplinos stiliumi. Knyga sudėliota iš anksčiau rašytų straipsnių į žurnalus „Kultūros barai“ bei „Logos“, juos papildant, pakoreguojant; taip pat įtraukiant naujai parašytus skyrius. [...]

The last two years in Belarus were marked by a string of catastrophic events and profound changes: protests of 2020, unprecedented political repressions and involuntary emigration on a mass level, the refugee crisis of 2021 at the Belarus — EU border, and the Russian invasion of Ukraine, in which Belarus partakes. Those events fundamentally reshape the lives and professional practices of social anthropologists and ethnologists. The aim of the rountable in Kaunas at the 10th Congress of Belarusian studies was to voice the experiences of anthropologists as practicing researches and private persons. The general directions of reflection included the problematic nature of ethnographic method in terms of access to the field in Belarus; validity of professional expertise and engagement; researcher’s positionality within the unfolding calamity; the matters of disciplinary reproduction along the lines of geopolitical fissures. Keywords: mass repressions; field access; disciplinary reproduction; the 2020s in Belarus; research ethics.

Tyrimo objektas – Helenos Romer-Ochenkowskos (1875–1947) apsakymų rinkinys 'Tutejsi' (Varšuva 1931). Tai trečioji žymios Vilniaus rašytojos, poetės ir žurnalistės apsakymų serija regionalizmo tematika. Pasakojimų veikėjai – vietiniai Lietuvos ir Baltarusijos pasienio gyventojai, įvairių tautybių (lenkų, baltarusių, lietuvių, žydų) ir įvairių socialinių sluoksnių atstovai (turtingi ir neturtingi bajorai, valstiečiai, valdininkai). Veiksmas vyksta Pirmojo pasaulinio karo metais ir tarpukariu, kai dalis Lietuvos ir Baltarusijos teritorijų tapo Antrosios Lenkijos Respublikos dalimi. Vietiniai pasienio gyventojai yra rodomi priešprieša „svetimiesiems“ – vokiečių kariams ir buvusiems Rusijos pareigūnams bei dvasininkams. 'Tutejsi' apsakymų ciklo analizė rodo, kad svarbiausias regioniškumą lemiantis veiksnys yra kalbinis išskirtinumas. Herojų kalboje yra regionalizmų ir dialektizmų, būdingų Šiaurės pasienio lenkų kalbai. Remdamiesi kognityvinės kalbotyros metodika, straipsnio autoriai išskyrė keletą kitų regionalizmui būdingų sąvokų, tokių kaip: lokali teritorija / patriotizmas; kraštovaizdis; papročiai / tradicijos; žaidimai / dainos; kostiumai. Tyrimo rezultatai patvirtina mokslininkų nuomonės, kad pasienio gyventojai linkę deklaruotis „vietiniais“ ir išlaikyti savo atskirumo jausmą, teisingumą. Reikšminiai žodžiai: regionalizmas, Helena Romer-Ochenkowska, vietiškumas, XX a. The object of research is a collection of short stories by Helena Romer-Ochenkowska (1875–1947) titled Tutejsi (Warsaw 1931). It is the third series of short stories by a famous Vilnius writer, poet and journalist, which is devoted to regional issues. The protagonists of the stories are native inhabitants of the Lithuanian-Belarusian border, people of different nationalities (Poles, Belarusians, Lithuanians, Jews) and of various origins (wealthy and poor nobility, peasants, officials). The stories takes place during the years of World War I and in the interwar period, when some of the Lithuanian-Belarusian territories became part of the Second Polish Republic. The indigenous people of the borderland were shown in opposition to “strangers” – German soldiers and former Russian officials and clergy. The most important determinant of regionalism, as exemplified by the collection of Tutejsi stories, is linguistic distinctiveness, visible in the author’s narrative and in the characters’ individualized language. There are regionalisms and dialectisms in the language of the heroes typical of the North-Borderlands Polish language. Based on the methodology of cognitive linguistics, the authors of the article also distinguished several other concepts that characterize regionalism, which are: local territory / patriotism; landscape; customs / traditions; games / songs; costumes. The results of the research confirm the correctness of the scholars’ opinion that people of the borderland tend to position themselves as locals and maintain a sense of their own separateness. Keywords: regionalism, Helena Romer-Ochenkowska, locality, 20th century.

1922 m. Vokietijoje prasidėjo Hitlerio asmens kulto sklaida, kurios apoteozė buvo galutinė „Fiurerio valstybės“ (vok. „Führerstaat“) realizacija 1934 m. birželio–rugpjūčio mėnesiais. 1941 m. birželio 22 d. Vokietijai pradėjus karą prieš SSRS ir iš buvusių Baltijos šalių bei Baltarusijos teritorijos liepos mėn. sudarius Ostlando Reicho komisariatą, išsiplėtė ir teritorija, kurioje egzistavo Hitlerio asmens kulto sklaida. Sėkminga karo su SSRS pradžia buvo palanki terpė suklestėti staigiam Hitlerio, kaip išvaduotojo, kultui, o viena iš pagrindinių šio kulto sklaidos priemonių tapo periodinė spauda. Šiame straipsnyje ir yra analizuojamos Hitlerio asmens kulto apraiškos 1941–1944 m. Kaune lietuvių kalba leistoje periodinėje spaudoje: kokie Hitlerio asmens kulto ir su juo neatsiejamai susijusios nacionalsocializmo ideologijos aspektai spaudoje pateikiami kaip patrauklūs, artimi ir (ar) aktualūs lietuviams? Išanalizavus šešis 1941–1944 m. Kaune leistus dienraščius ir žurnalus, daroma išvada, kad atsižvelgiant į jų leidėjų motyvus bei leidinio tikslinę grupę, Hitlerio asmens kultas buvo skleidžiamas akcentuojant skirtingus nacionalsocializmo ideologijos aspektus, kurie galėjo patraukti į Hitlerio pusę atitinkamo leidinio skaitytojus. „Policija“ akcentavo Hitlerio asmenybės ir ideologijos patrauklumą jaunimui; „Naujoji sodyba“ – galimybę netrukdomiems dėka Hitlerio, išvijusio bolševikus, ūkininkauti; „Ūkininko patarėjas“ – Hitlerio, kaip „gelbėtojo“ nuo žydų, įvaizdį, taigi, itin gajos buvo antisemitinės idėjos; „Į laisvę“ puoselėjo Hitlerio, kaip genialaus karvedžio, kultą. „Savaitė“ ir „Ateitis“ skleidė įvairius Hitlerio kulto aspektus, todėl apsiriboti vienu leitmotyvu negalima. The beginning of Hitler’s Cult dates back to 1922. It reached its peak in June–August 1934 with the establishment of the “Führer state” (or “Führerstaat”). With the commencement of war against the UdSSR on June 22, 1941 and creation of “Reichskommissariat Ostland”, the territory of Hitler’s Cult was extended as well. The successful start of the war suddenly offered a favourable advantage for Hitler to be seen as liberator. One of the most valuable means to spread this cult was press. The purpose of this paper is to analyse the involvement of Hitler’s Cult in Kaunas’ Lithuanian press from 1941–1944: what particular aspects of Hitler’s Cult or of national socialist ideology were presented in the press as being attractive, familiar and/or relevant to Lithuanians? After the analysis of six different names of newspapers and magazines published in Kaunas from 1941–1944, it can be concluded that based on the motives of the publishers and the readers of particular papers, Hitler’s Cultist ideology was being spread to emphasise different aspects of national socialism. “Police” (or „Policija“) stressed the appeal of Hitler’s personality and ideology to the youth. “New Farmstead” (or „Naujoji sodyba“) – the possibility for farmers to labour after Hitler banished the bolsheviks. The “Farmer’s Advisor” („Ūkininko Patarėjas“) – presented Hitler’s Cult as a liberator from Jews, thus, the anti-Semitic ideas were popular. “Towards Freedom” („Į laisvę“) cherished Hitler’s Cult as a genious commander. “Future” („Ateitis“) and “Week” „Savaitė“) was used to spread variuous aspects of Hitler’s Cult. Because of this, it is hard to define one single particular aspect.

Straipsnyje analizuojamas klausimas, kokį vaidmenį informaciniuose karuose vaidina atminties kultūra. Remiantis Lietuvos, Rusijos, Ukrainos, Lenkijos ir Baltarusijos šalių pavyzdžiais, daromos išvados, kad praeities pasitelkimą informaciniuose karuose galima aiškinti ir kaip kovos priemonę siekiant įtvirtinti savo šalies autoritetą pasaulinės bendrijos akyse. Toks poreikis regiono valstybėms atsirado sugriuvus senosioms pasaulinėms sistemoms ir kuriantis naujiems politiniams blokams. 1. Atskleistos sąsajos tarp informacinių karų, kuriuose kaip įrankis pasitelkiama praeitis, ir šalies ekonominio potencialo augimo. Dėl šios priežasties šis įrankis regiono valstybių užsienio politikoje naudojamas ne vienodai intensyviai, o ir juo naudotis buvo pradėta ne vienu metu. 2. Beveik visos regiono šalys praeitį, kaip minkštosios galios įrankį, pradėjo plačiai naudoti tik XXI a. Šis įrankis ypač didelę reikšmę turi Lenkijoje ir Rusijoje, rečiau naudojamas Lietuvoje ir Ukrainoje, jo beveik visiškai nenaudoja Baltarusijos valstybė. 3. Informaciniuose karuose naudojamus praeities siužetus galima suskirstyti į dvi kategorijas: (a) globalių tapatybių, kurių simboliais yra tapusios Holokausto ir GULAG'o figūros, ir (b) su atskirų visuomenių atminties kultūromis ir tapatybėmis susijusius simbolius, tokius kaip slavų vienybės idėja (Rusijos-Ukrainos santykiuose) ar LDK praeitis (Lietuvos-Baltarusijos santykiuose. 4. Prognozuotina, kad būsimuosiuose informaciniuose karuose praeitimi bus remiamasi vis plačiau. Dėl šios priežasties būtina stiprinti ekspertinių gebėjimų šioje srityje ugdymą, kuris šiuo metu regiono valstybėse yra per menkas. This article presents an analysis of the role memory culture plays in information wars. Based on the examples of Lithuania, Russia, Ukraine, Poland and Belarus, it finds that the phenomenon of using the past in information wars can be explained as a fighting measure to entrench the authority of a given country in the eyes of the global community. This requirement emerged among countries in this region following the collapse of the old global systems and with the creation of new political blocs. Associations have been noticed between information wars that exploit the past and the growth of a country's economic potential For this reason, this foreign policy tool has not been used to the same degree in different countries in the region, nor did it start being used at the same time. Almost all the countries in the region started to massively exploit the past as a means of soft power only in the 21st century. This tool is especially significant in Poland and Russia, being used less often in Lithuania and Ukraine, and hardly at all in Belarus. The storylines of the past being used in information wars can be divided into two categories: Global identities, whose symbols have become Holocaust and Gulag figures; and symbols associated with the memory cultures and identities of separate societies, such as the idea of Slavic unity (in Russian-Ukrainian relations) or the past of the Grand Duchy of Lithuania (in Lithuanian-Belarusian relations). The author predicts that the use of the past in information wars is set to intensify in the future, and as such, the teaching of expert skills is necessary to address this; at present, these skills are lacking in countries in the region.

Straipsnyje nagrinėjama Lietuvos užsienio politika Astravo AE atžvilgiu laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio iki 2019 m. Straipsnio tikslas – ištirti Lietuvos užsienio politikos tikslus, priemones ir rezultatus. Tikslui pasiekti pasitelkiama oficialių dokumentų ir aukšto lygio susitikimų analizė. Dokumentai padeda atskleisti Astravo AE strategines, ekonomines bei socialines ypatybes, oficialią Lietuvos poziciją ir jos kaitą. Tuo tarpu aukšto lygmens susitikimų tyrimas talkina nustatant Lietuvos užsienio politikos kryptį, tikslus, jų pagrindimo būdus bei įgyvendinimo priemones. Tyrimas rodo, kad per visą analizuojamą laikotarpį Lietuva prieštaravo Astravo AE statyboms, tačiau iš pradžių tai darė netiesiogiai, akcentuodama branduolinės saugos problematiką, o nuo 2016 m. vidurio netiesioginis pasipriešinimas pamažu virto tiesioginiu – ši branduolinė jėgainė prilyginta Rusijos geopolitiniam projektui ir nuspręsta riboti baltarusiškos elektros patekimą į Europos Sąjungos rinką. Nors Lietuvos interesams dėl Astravo AE nebuvo nuosekliai atstovaujama aukščiausiu politiniu lygmeniu per visą nagrinėjamą laikotarpį, šalies užsienio politiką vis tiek galima laikyti pakankamai rezultatyvia. Lietuva sėkmingai aktualizavo branduolinės saugos problematiką tarptautiniu mastu, kas ilgainiui paskatino Baltarusiją iš dalies atsižvelgti į Lietuvos reikalavimus dėl tarptautinių ekspertų įsileidimo. Baltarusiškos elektros ribojimo klausimu Lietuvai pavyko susitarti dėl palankaus Baltijos valstybių elektros sistemų sinchronizacijos scenarijaus per Lenkiją ir užsitikrinti Varšuvos palaikymą. Nepaisant to, baltarusiškos elektros patekimo ribojimas iki sinchronizacijos gali būti efektyvus tik tuo atveju, jei Lietuvai pavyks pasiekti susitarimus su Latvija ir Estija.

Lithuania has been a target of Russia’s soft power efforts for the past two decades. The aim of this article is to analyse Russia’s soft power influence possibilities in Lithuania. First, it analyzes how soft power is interpreted in Russia compared to the Western conception. Then, Russia’s soft power instruments and their core goals are reviewed, not all of which fall under the category of “soft power instruments” according to the Western understanding. The article proceeds with demographic changes in Lithuania and trends of consumption of Russian culture and information in Lithuania. The main argument is that Russia is not aiming to apply soft power to the general Lithuanian society but to particular groups within the population (Russophone minorities and residents with sentiments for the Soviet Union). It can be assumed that demographic trends and Russia’s aggressive actions will increasingly limit its soft power capabilities. However, the greatest setback to Russia’s soft power in Lithuania is arguably caused by its continuing reliance on hard power when it comes to countries of the post-Soviet space., Pastaruosius du dešimtmečius – ypač po 2014 m. Rusijos agresijos prieš Ukrainą – Lietuvos užsienio ir saugumo politikos bendruomenė vis daugiau dėmesio skiria Rusijos švelniosios galios priemonių taikymui Lietuvoje. Vis dėlto Rusijos taikomos priemonės ir jas apibūdinančios sampratos („informacinis karas“, „hibridinės grėsmės“ ir t. t.) neatitinka sąvokos „švelnioji galia“ autoriaus Josepho S. Nye siūlomo klasikinio apibrė-žimo. Švelniosios galios samprata vis labiau „iškraipoma“. Atsižvelgiant į šį konceptualų disonansą, straipsnyje nagrinėjama, kokias švelniosios galios priemones ir kaip sėkmingai Rusija taiko Lietuvoje.Straipsnio tikslas – išnagrinėti Rusijos švelniosios galios įtaką Lietuvoje analizuojant tokios galios priemonių arsenalą, jų taikymo tikslus, demografines bei Rusijos kultūros ir informacijos vartojimo tendencijas Lietuvoje. Šio straipsnio metodologija pagrįsta Rusijos mokslininkų, kurie pasiūlė taikyti švel-niąją galią buvusioje sovietinėje erdvėje (įskaitant Lietuvą), įvardijamų priemonių analize. Analizė apsiriboja tik tomis švelniosios galios priemonėmis, kurios kardinaliai nepriešta-rauja Josepho S. Nye požiūriui. Šių priemonių veiksmingumas vertinamas remiantis pirmi-niais demografiniais ir gyventojų apklausų duomenimis.Konstatuojama, kad Rusija siekia taikyti švelniosios galios, taip kaip ji suprantama Joseph S. Nye, ne visos Lietuvos visuomenės, o tik tam tikrų grupių (rusakalbių mažumos ir gyventojų, teigiamai vertinančių sovietinę Lietuvos praeitį) atžvilgiu. Daroma prielaida, kad demografinės tendencijos ir agresyvūs Rusijos veiksmai vis labiau ribos jos švelnio-sios galios sklaidą, nepaisant apklausose pastebimo Lietuvos gyventojų noro palaikyti ge-resnius santykius su kaimyne.Išvadose teigiama, jog Rusija švelniąją galią dažnai supranta kaip „vienpusį eismą; ji nebando suvokti kitų valstybių patirties ir vertybių, atpažinti abipusių panašumų, o veikiau „primeta“ savo naratyvą; tokia strategija gali tikti tuo atveju, kai nacionalinės istorijos ver-sijos pakankamai sutampa (pavyzdžiui, Baltarusijos atveju), tačiau Lietuvos atveju ta stra-tegija netinka. Svarbiausią vietą Rusijos naratyve užima „penkiolikos broliškų respublikų“ ir „pergalės Didžiajame Tėvynės kare“ elementai, kurie iš principo prieštarauja Lietuvoje įsitvirtinusiam „dviejų okupacijų“ ir „Sovietinės imperijos kalėjimo“ naratyvui ir kėsinasi paneigti lietuviškąją tapatybę.Lietuvos visuomenės demografinės charakteristikos santykinai palankios Rusijos švel-niosios galios veikimui, ypač dėl gausios rusakalbių mažumos ir rudimentinio rusų kalbos mokėjimo Lietuvos visuomenėje. Vis dėlto šios sąlygos nyksta dėl emigracijos (stip riausiai veikiančios būtent etninių mažumų bendruomenes Lietuvoje) ir natūralios kartų kaitos, tad ateityje Rusijos švelniosios galios įtaka potencialiai mažės

The business activities of Bogusław Radziwiłł, the Equerry of Lithuania (1620-1669), for a long time remained on the peripheries of historians’ interest, despite the fact that the magnate introduced new management and governance methods in his vast estates. Radziwiłł had great personal and political ambitions. To commemorate Prince Bogusław Radziwiłł, a new town was established in his Smalyavichi estate in Mińsk voivodeship (present day Belarus) in the early 1740s, named Bogusławpol after the owner. It was to become an important trade and craft hub on the route from Poland to Moscow. Based on the inventories of the Smalyavichi estate and the correspondence of the Prince with officials, the author of this article demonstrates how this town developed in the years 1643-1669. There are many indications that Bogusław Radziwiłł was personally involved in the settlement and development of Bogusławpol. He managed it through his stewards in the Smalyavichy estate. By virtue of its name, Bogusławpol was to become a monument to honour Bogusław Radziwiłł. However, after Radziwiłł’s death (the last male representative of the Calvinist branch of the family) at the end of the 17th century, the name of the town was eventually changed to Zhodzina, under which it is known today. Keywords: Bogusław Radziwiłł, Bogusławpol, Zhodzina, Grand Duchy of Lithuania, Mińsk voivodeship, Smalyavichi, seventeenth century, estate.

Tiriama dviejų pagrindinių Ródūnios apylinkėse (Baltarusija, Varanãvo r.) vartojamų kalbų – lietuvių šnektos (pietų aukštaičių patarmė) ir vietinės baltarusių tarmės – sąveika. Pritaikius kalbų kaitos metodiką, lyginama dviejų skirtingų kartų abiejų vartojamų kalbų fonetika, nustatomos interferencijos kryptys. Vyriausiosios kartos atstovams šnekant tiek lietuviškai, tiek baltarusiškai, iš esmės išlieka pamatinė gimtosios lietuvių kalbos artikuliacijos bazė. Laikui bėgant ir silpnėjant lietuvių-baltarusių dvikalbystei, šios kartos vartojamos baltarusių tarmės fonetikoje lietuvių šnektai būdingi bruožai palaipsniui ima niveliuotis: įvairuoja dvibalsio aỷ tarimas; ilgieji įtemptieji balsiai i, ы atvirosiose galūnėse dažnai ištariami kaip ié, ыε; nenuosekliai redukuojami nekirčiuoti balsiai. Viduriniosios kartos lietuvių šnektoje fiksuojama jau esminių pokyčių, nes ši karta lietuviškai kalba vis rečiau. Nustatyta, kad šios kartos žmonės lietuvių kalbą pradėjo realizuoti baltarusiškos artikuliacinės bazės priemonėmis: ilginami trumpieji kirčiuoti balsiai; nebeištariami nekirčiuoti ilgieji balsiai; neskiriami nei tvirtapradžiai, nei tvirtagaliai mišrieji i, u + R tipo dvigarsiai; dvibalsiai ái – ai, áu – aũ skiriami ne akcentologiniu, o fonetiniu pagrindu; dantinius t, d dažnai keičia palatalizuotais gomuriniais k, ĝ. The research focuses on the interaction of the Lithuanian and Belarusian languages in the surroundings of Radun (Belarus, Voranava district, Lith. Rodūnia). Employing the language change methodology, the paper presents a detailed analysis of the most prominent cases of phonetic interference of two – old and middle – generations of residents in both languages spoken by them. The data show that the oldest residents are expressing both languages using the Lithuanian articulatory base. Over time, the characteristic Lithuanian features begin to level: varies the pronunciation of a; in open endings, the long tense vowels i, ы are usually pronounced as é; unstressed vowels are reduced inconsistently, etc. As Lithuanian is for the middle-generation speakers, it already demonstrates essential changes, which occurred because they started expressing their Lithuanian using the Belarusian articulatory base. First of all, they usually lengthen stressed short vowels; they do no longer pronounce unstressed long vowels; they do not distinguish between acute – or circumflex-accented mixed i, u + R type diphthongs; they distinguish the diphthongs ái – aũ, ái – ai on the accentological rather than phonetic grounds; t, d are often replaced by palatalized palate consonants k, ĝ.

Vis labiau ribojama žodžio laisvė. Naujausias nevyriausybinės organizacijos Žurnalistai be sienų (Reporters Sans Frontières – RSF) 180 šalių ir teritorijų tyrimas rodo, kad žurnalistų veikla yra visiškai sustabdyta arba rimtai trukdoma 73 valstybėse ir suvaržyta 59 kitose. Taigi 73 % vertintų šalių gyventojai neturi laisvos prieigos prie žinių. Poveikio turėjo Covid-19 pandemija, tapusi dingstimi sveikatos sumetimais riboti žurnalistų darbą. Vargu ar visi draudimai ir ribojimai bus atšaukti, kai ji baigsis. Beveik dėsninga, jog autoritarinės šalys mėgina riboti nepriklausomos informacijos šaltinius ir sklaidą. Mūsų kaimynai yra šios srities specialistai. Baltarusijos parlamentas priėmė teisės aktus, dar labiau apribojusius nepriklausomų medijų darbą ir praplėtė oficialius pagrindus atšaukti akreditacijas, uždaryti žiniasklaidos priemones bei blokuoti jų interneto svetaines. Ypatingu taikiniu tapo didžiausias nepriklausomas naujienų portalas Tut.by: policija vykdė kratas jo biure, užblokavo portalą, sulaikė nemažai darbuotojų, neva dėl mokesčių vengimo, o Vidaus reikalų ministerija prašė pripažinti šio portalo ir jo socialinių tinklų medžiagą ekstremistine.

This article is devoted to the functioning of auxiliaries in Western Russian documents – Polotsk charts of the 14th–16th centuries. During this period, auxiliaries begin to actively compete with their full-stressed variants – personal pronouns, so special attention is paid to the distribution of constructions such as participle + pronoun and participle + auxiliary. It was found out that the model including both auxiliaries and pronouns was used in live speech and was one of the variants of the development of perfect forms in the West. In this paper, we also consider patterns where auxiliaries, being a complete synonym of pronouns, are used as a personal numeric mark for past verbal adverbs.

This article is dedicated to the unknown part of the history of Soviet-Belarusian relations. Since 1921, the emigrants themselves, including members of the Rada of the Belarusian People’s Republic, the unrecognized Belarusian government in exile, have sought contacts with Soviet diplomats, mainly for financial reasons. For the Soviet leaders, these contacts became more attractive after 1923: the final recognition of the Soviet-Polish border by the Council of Entente Ambassadors buried the hopes of emigrants for the realization of the idea of an independent Belarusian state. The search for a way out of this situation led them to either move to the BSSR, where they hoped to implement at least part of their ideas, or to work closely with Soviet diplomacy, which, in turn, used this channel to access the Belarusian minority. But there were some contacts before 1923: the member of Belarusian Socialist-Revolutionary Party, A. Gołowinski, had some meetings with Soviet mission secretary, S. Zander, in 1921-1922. He thought that Soviet support would be more eff ective than Lithuanian one, in the fight for Belarusian united independent state. The material was prepared on the base of their conversations recorded in the diaries and reports of Soviet diplomats.

Ketvirtą „Baltarusijos valstybingumo istorijos“ tomą rašė didelis autorių kolektyvas – 18 istorikų. Tomas, apimantis laikotarpį nuo 1939 iki 1953 m., gavosi tikrai įspūdingas – iš viso 567 puslapiai. Knyga padalyta į keturis skyrius: „Istoriografija ir šaltiniai“, „Baltarusiškas valstybingumas Antrojo pasaulinio karo išvakarėse ir jo pradžioje (1939–1941 m.)“, „Baltarusiškas valstybingumas Didžiajame Tėvynės kare“ ir „Valstybingumo statyba ir visuomeniniai politiniai procesai 1945–1953 m.“

In the early 2020s, international academic interest in Belarus reached, perhaps, an unprecedented level. This was facilitated by the reaction of the country’s authorities to the challenges of the Covid-19 pandemic, the political mobilization of society before the presidential election in August 2020, the largest protests against the regime, and the scale of violence and repressions. Simultaneously with the surge of interest, critical thought, as well as sociological and anthropological work in Belarus, have been persecuted. The essay outlines obstacles to research practice in Belarus from different perspectives. It describes how groups of Belarusian society are trying to compensate for the lack of sociological data by interpreting figures from the available sources or conducting grassroots surveys and interviews. Attention is drawn to the weaknesses of both grassroots sociology and external interpretations of «authoritative» data (surveys conducted by the research institutes). The text presents arguments in favor of more inclusive, sensitive and horizontal selection of empirical data from Belarus. The conclusion discusses ways to avoid ethnographic silence about Belarus and the conceptual perspectives of the Belarusian case. Keywords: remote ethnography; public science; mass repressions; question posing; academic infrastructure; situated knowledges; epistemology.

The subject of this article is the phenomenon of women in white who came out in the streets of Belarusian cities to silently protest against the violence of the dictatorship and to show solidarity with those arrested, beaten and killed by the dictatorial police. This form of peaceful protest by women is analyzed from a historical point of view, but also compared to other protest movements found in democracies (Belgium, France) and in dictatorships (Cuba, Argentina in 1976 -1983). It is interesting to note that in the 19th century Belarus already experienced such a women‘s protest movement known as a movement of women in black. The women‘s protests also known as the white marches have become the object of political, sociological, ethnological and gender interest. The phenomenon is analyzed in the text from the perspective of these disciplines. The starting point of the peaceful protest study is the perspective of social movements in general. Gradually a gender perspective and especially the specificity of social movements under the dictatorship are added to the analysis. An approach to gender ethnology and in particular the use of Françoise Héritier’s concept of differential valence of the sexes are especially enriching to understanding the women in white movements. Finally, the comparison to other women in white movements that exist today or have existed before allows us to consider possible scenarios of its evolution. Keywords: social movements, Belarusian women’s protests, women in white, white marches, protests under authoritarianism, peaceful protests, differential valence of the sexes, history of women’s protests, women in black.

Straipsnyje nagrinėjami istoriniai rusų pavadinimai, atitinkantys lietuvišką vietovardį Markučiai, kilusį iš asmenvardžio. Remiantis įvairių žanrų ir stilių tekstų medžiaga atsekamas jų funkcionavimas XIX a. antrosios pusės – XX a. pradžios laikotarpiu. Konkuruojančių vietovardžių Маркуци ir Маркутье likimui turėjo įtakos ne tik reali kalbinė situacija Vilniaus krašte, bet ir tikslinga valdžios rusinimo veikla, numalšinus 1863–1864 m. lenkų sukilimą. Išlikusieji Baltarusijos oikonimai, kilę taip pat iš lietuviškų asmenvardžių, lygiagretūs savo struktūra nagrinėjamiems straipsnyje, patvirtina Vilniaus vietovardžio Маркутье nesisteminį pobūdį. Reikšminiai žodžiai: vietovardžiai, oikonimai, antroponimai, kalbų kontaktai, „tuteišių“ kalba, rusinimas. The article deals with the historical Russian toponyms corresponding to the aboriginal Lithuanian Markučiai. In the past, this area has changed a number of names, the historical Russian forms of Маркутье and Маркуци have survived to this day. Based on the data of texts of various genre and stylistic attribution, the functioning of both toponyms can be traced during the 2nd half of the 19th – early 20th centuries. The article is an attempt to identify the factors that determined the duality of the historical Russian name. The study showed that the fate of competing toponyms was influenced not only by the real linguistic situation in the Vilna region, but also by the purposeful russification activity of the authorities after the suppression of the Polish uprising of 1863–1864. The forms of the same type of Belarusian oikonyms, Baltic in origin and ascending to Lithuanian personal names, confirm the non-systemic nature of the Vilna toponym Маркутье. Key words: toponyms, oikonyms, anthroponyms, language contact, local language, russification.

Šią paprastą frazę „Mes turėjome padaryti geriau negu užsienyje“ 2020 m. filmuojant „Dizaino fondo interviu“ ištarė Ramutė Navasaitienė, VNIITE Vilniaus filiale dirbusi lietuvių dizainerė. Tai nebuvo pagražinimas: prieš kelis dešimtmečius jos ir kolegų darbus žinojo ir vertino tiek šalyje, tiek užsienyje. Įgyvendintų projektų skalė buvo plati: nuo Vilniaus autobusų stoties grafinio dizaino iki kasetinių grotuvų. Nors pristatant šiuos objektus, buvo pažymima, kad jie sukurti Sovietų Sąjungoje, o ne Lietuvoje, instituto veikla užima svarbią vietą lietuvių dizaino istorijoje. Sąjunginis techninės estetikos mokslinių tyrimų institutas [straipsnyje vartojamas rusų kalbos trumpinys VNIITE, lietuviškai žinomi du pavadinimai ir jų trumpiniai: Sąjunginis, arba Visasąjunginis, techninės estetikos mokslinio tyrimo institutas (STEMTI, arba VTEMTI)] buvo įsteigtas 1962 m., o jo veikla apėmė produktų dizainą, dizaino mokslinius tyrimus, informacijos sklaidą ir kitas susijusias sritis. Pagrindinis VNIITE įkūrimo tikslas buvo Sovietų Sąjungos modernizavimas. Dėl šios priežasties institutas veikė ne tik Maskvoje, svarbų vaidmenį vaidino regioniniai filialai. 1966 m. buvo įkurta dešimt regioninių filialų: Leningrade (dab. Sankt Peterburgas, Vakarų Rusija), Kijeve ir Charkove (Ukraina), Minske (Baltarusija), Sverdlovske (dab. Jekaterinburgas, Sibiras), Chabarovske (Rusijos Tolimieji Rytai), Tbilisyje (Gruzija), Jerevane (Armėnija), Baku (Azerbaidžanas) ir Vilniuje (Lietuva). Kiekvieno iš jų veikla buvo orientuota į skirtingas sritis, priklausomai nuo vietinės pramonės, kultūros ir poreikių. 1973 m. instituto Vilniaus filiale iš viso dirbo 114 žmonių. Jo veikla aprėpė keturias skirtingas sritis, plačiai apibrėžtas kaip „kompleksiniai tyrimai“, „meninės konstrukcijos pramonėje“, „pramoniniai interjerai“ ir „mokslinė-techninė informacija ir propaganda“. Dvejais metais anksčiau, 1971 m., institute darbavosi 27 tyrėjai: keturiolika iš jų dirbo technikos ir įrengimų srityje, o trylika specializavosi sprendžiant kulturno-bytovovo (kultūrinio ir buitinio) sektoriaus klausimus. VNIITE veikla neretai būdavo tarpdisciplininė, o darbuotojų išsilavinimas ir atliekamos funkcijos taip pat skyrėsi – dirbo įvairūs specialistai, pradedant pramoniniais dizaineriais ir baigiant dizaino tyrinėtojais bei mokslininkais. Vilniaus filiale ypatingas dėmesys buvo skiriamas tiksliajai inžinerijai, elektronikai ir urbanistinei aplinkai. Nors instituto pagrindinė būstinė buvo įsikūrusi Vilniuje, veikė ir mažesni padaliniai už Vilniaus ribų. Kaip matome iš turimos informacijos, VNIITE Vilniaus filialas užėmė privilegijuotą padėtį, palyginti su kitais instituto filialais. Pavyzdžiui, 1968 m. Vilniaus filialo dizaineriai galėjo skaityti 13 pavadinimų užsienietiškų dizaino žurnalų, tuo tarpu gerokai didesnio Kijevo miesto filialas prenumeravo tik 6 pavadinimų žurnalus. Vienintelis labiau privilegijuotas filialas, prenumeravęs 16 pavadinimų užsienietiškų žurnalų, buvo Leningrade. Byrant Sovietų Sąjungai, VNIITE buvo tapęs didžiausiu pasaulyje dizaino mokslinių tyrimų institutu. Kaip ir visos didžiulės komunistinės imperijos, VNIITE instituto griūtis buvo staigi – šiame tyrime nepavyko nustatyti tikslaus laiko, kada jis liovėsi egzistavęs. Šiaip ar taip, dizaino informacijos sklaidos, edukacijos ir vietinės materialiosios kultūros formavimo srityje VNIITE padarė didžiulį poveikį tuometinei ir ateinančioms lietuvių dizainerių kartoms. Todėl VNIITE Vilniaus filialo, kaip ir kitų buvusios Sovietų Sąjungos miestų filialų, įtaka šiuolaikiniam dizainui tęsiasi per instituto veiklos materialius pėdsakus, idėjų istoriją ir buvusių darbuotojų tolesnę veiklą. Nepaisant ekonominių, kultūrinių ir ideologinių sunkumų sovietų okupacijos metais, šio instituto dizaineriams pavyko sukurti funkcinių objektų, kurie prisidėjo prie gyvenamosios aplinkos gerinimo. Vilniaus VNIITE, kaip sąjunginės institucijos vietinio filialo, veikla gali kelti klausimų: ar jį derėtų laikyti „mažąja Maskva“ Lietuvos teritorijoje, ar drąsaus pasipriešinimo kultūrinei hegemonijai per vietines tradicijas išraiška? Šis straipsnis parodo, kad Sovietų Sąjungos periferijų dizainas nepaklūsta binariniam vertinimui. Vietiniame filiale dirbę dizaineriai turėjo paklusti VNIITE, kaip centrinės dizaino institucijos, taisyklėms ir prioritetams, tačiau tuo pat metu jie rėmėsi savo lietuviškomis tradicijomis bei išsilavinimu. Pagrindiniai archyviniai šaltiniai, panaudoti rašant šį straipsnį, – tai VNIITE Vilniaus filialo metinės ataskaitos, kurios būdavo siunčiamos į centrinę būstinę Maskvoje. Jos yra saugomos Maskvoje, Rusijos valstybinio ekonomikos archyvo (RGAE) 281/P-688.3 fonde. Šiose metinėse ataskaitose galima rasti informacijos apie svarbiausius vykdytus tyrimų projektus, svarbiausius atliktus dizaino darbus, bendradarbiavimą su vietinėmis institucijomis ir VNIITE Vilniaus filialo darbuotojų užsienio publikacijų, straipsnių ir viešų paskaitų sąrašą nuo 1969 iki 1974 metų. [...] This article focuses on the functioning of the Vilnius branch of VNIITE, the All-Union Scientific Research Institute for Technical Aesthetics. This large Soviet establishment was founded in 1962 and was active in product design, design research, dissemination of information and other related fields. The Vilnius office was one of the most privileged amongst the ten regional institutes, as suggested by the number of renowned international design journals the local staff was able to access. The practices of the VNIITE branch in Vilnius were diverse. The products designed by local designers included technical machinery, consumer products and public interiors. The branch was active in research, which included different scientific fields. The staff of VNIITE gave lectures and translated foreign articles to disseminate design knowledge and to inform local audiences of the “Western world”. Therefore, the Vilnius VNIITE office played an important role in modernising local design culture. This explains why a study of the practices of this institute is vital for broadening the knowledge of Lithuanian design during the Soviet occupation.

Tarptautinė atominės energijos agentūra (TATENA) Lietuvos užsienio politikos diskurse yra pateikiama kaip didžiausią autoritetą branduolinės saugos srityje turinti organizacija, galinti objektyviai įvertinti Astravo atominės elektrinės (AE) atitiktį tarptautiniams branduolinės saugos standartams. TATENA taip pat yra viena iš svarbiausių tarp-tautinių institucijų, kurių padedama Lietuva siekė atskleisti Astravo AE trūkumus ir šitaip legitimuoti kritišką poziciją jos atžvilgiu. Atsižvelgiant į organizacijos reikšmę Lietuvos užsienio politikoje, straipsnis nagrinėja TATENA formuojamą viešąjį diskursą apie branduolinę energetiką Baltarusijoje ir siekia įvertinti organizacijos vaidmenį legitimuojant Lietuvos pasipriešinimą Astravo AE. Išanalizavus TATENA atitikties vertinimo ataskaitas, jos vadovų pasisakymus ir oficialius organizacijos pranešimus spaudai apie Baltarusiją 2007–2020 m., daroma išvada, kad TATENA formavo Baltarusijai palankų ir daugeliu atvejų Lietuvos oficialiai pozicijai tiesiogiai prieštaravusį viešąjį diskursą. Taigi TATENA legitimavo ne Lietuvos pasipriešinimą Astravo AE statyboms, o branduolinės energetikos plėtrą Baltarusijoje., Lithuanian foreign policy perceives the International Atomic Energy Agency (IAEA) as an organization with the most significant authority in nuclear safety, capable of objectively assessing the Ostrovets NPP’s compliance with international nuclear safety standards. Simultaneously, the IAEA is one of the most important international institutions through which Lithuania sought to reveal the shortcomings of the Ostrovets NPP while attempting to legitimize its critical position towards the power plant. Given the relevance of IAEA in Lithuanian foreign policy, the article examines IAEA’s public discourse on nu-clear energy in Belarus. It aims to assess its role in the process of legitimizing Lithuania’s oposition to Ostrovets NPP. After analyzing the IAEA’s leadership statements, the official press releases and the reports published by the peer-review missions during 2007–2020, the paper concludes that the IAEA formed a public discourse that exclusively favoured Belarus and significantly contradicted Lithuania’s official position. In this way, the IAEA did not legitimize Lithuania’s foreign policy towards Ostrovets NPP. On the contrary, the organization supported nuclear energy development in Belarus

Kolektyvinės monografijos „Baltarusių valstybingumo istorija“ antrasis tomas apima XVIII a. pabaigos – XX a. pradžios istorinį laikotarpį. Šio tomo autoriai atstovauja skirtingoms Baltarusijos mokslo institucijoms, yra parengę atskiras ir sintetines mokslo studijas, skirtas XIX a. politiniams įvykiams, socialinių grupių ir struktūrų, baltarusių tautinio judėjimo analizei. Knygoje keliami dvejopi tyrimo tikslai: pirma, „atskleisti valstybinį teisinį baltarusių žemių statusą Rusijos imperijos sudėtyje, išanalizuoti valdžios tautinę politiką“; antra, „parodyti baltarusių tautinės valstybinės idėjos gimimą, baltarusių tautinio judėjimo raidą, pristatyti baltarusių elito politines nuostatas ir strategijas“ (p. 4). Tomą sudaro keturi skyriai: „Istoriografija ir šaltiniai“, „Valstybinis-teisinis baltarusiškų žemių statusas Rusijos imperijos sudėtyje“, „Tautinė raida ir tautinė politika“, „Baltarusių valstybingumo idėja ir tautinis judėjimas“. Atskirą dėmesį norėtume sutelkti į paskutinius tomo skyrius, kuriuose ir atsispindi autorių siūloma „baltarusių tautinės valstybinės idėjos“ samprata ir koncepcija. Autorių teigimu, tautiniai procesai „baltarusių visuomenėje“ reiškėsi jau XIX a. pirmoje pusėje, sustiprėjo XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje, ir baigėsi 1917–1919 m. (p. 214). Kalbant apie XIX a. pirmosios pusės tautinius procesus, ypatingas vaidmuo skirtas Vilniaus universitetui. [...]

Baltarusijos sieną nelegaliai kertančių migrantų gausėjimas mums pateikia naujų pamokų ir išryškina mūsų kaip bendruomenės bruožus. Arkivyskupas Gintaras Grušas dar birželį interviu LRT televizijai priminė, kad ir lietuviai istorijoje ne kartą buvo pabėgėliai, ir jiems reikėjo vietinių gyventojų pagalbos. Dažnai jie jos ir sulaukdavo. Kitame žmoguje reikia matyti brolį: „Reikia išmokti visus, kurie atvyksta ir jau atvyko, priimti kaip brolius ir seseris ir padėti jiems toj bėdoj, kurioj jie atsidūrė“. Santykis su migrantais esąs aspektas bendros problemos, kurią mes turime savo viduje. Viešos reakcijos į migrantus rodo, kad mums sunkiai sekasi juose pamatyti ne tiek brolius, kiek tuos, kuriems reikia žmogiškos atjautos ir elementarios pagalbos. Idant migrantą išvystume kaip žmogų, esama kelių kliūčių, kurios lipdėsi dešimtmečiais, gal ir šimtmečiais, kurios statomos ir dabar. Įveikti šias kliūtis yra nemenkas ir, regis, neįveikiamas iššūkis.

Prieš kokius septynis metus Lietuva buvo tiksliai apibūdinta kaip maža, pavojingų kaimynų turinti Europos valstybė, iš didžiųjų partnerių siekianti saugumo, bet norinti parodyti, jog ir ji gali būti svarbi. Lietuva siekia vykdyti savitą, reikšmingą ir kitų vertinamą užsienio politiką. Tai būtų sunkiai įgyvendinama užduotis net didelei, turtingai, finansinius svertus valdančiai šaliai. Nors Lietuvoje valdžia dažnai keičiasi, partijos linkusios vienos kitas laikyti priešėmis, o ne tik oponentėmis, užsienio politika yra gana pastovi, pagrindinės gairės nekinta atėjus naujiems prezidentams ir vyriausybėms, nors per rinkimų kampanijas ir pirmuosius kadencijos mėnesius kalbama apie poreikį koreguoti kursą. Lietuvos užsienio politika grindžiama trimis stulpais. Pirmasis – kuo glaudesni santykiai su JAV. Vašingtonas laikomas svarbiausiu partneriu ir patikimiausiu saugumo garantu, kurio politiką reikia remti be išlygų, net kilus nesutarimams su ES. Antrasis stulpas – besąlygiškas priešiškumas Rusijai. Maskva kelianti pavojų ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai, tad privalu ją smerkti, stengtis įtikinti kitas ES šalis taikyti kuo griežtesnes sankcijas bei nepasiduoti klastingoms Kremliaus vilionėms. Dabar panašiai vertinama ir Baltarusija. Trečiasis, tegul ir mažiau reikšmingas stulpas – ypatingas dėmesys pietryčių kaimynėms, ypač Gruzijai ir Ukrainai, kas veda prie savito atitolimo nuo buvusio JAV gynybos sekretoriaus Donaldo Rumsfeldo įvardintos „senosios Europos.“

The author bases upon the idea of forming a new subject of socio-political activity in Belarus at the present stage. The Belarusian revolution is essentially an innovative social process, which requires a new theoretical language to describe it. The source of the current revolutionary situation in Belarus is the conflict between the social archaic and the contemporaneity. We are witnessing the struggle of traditionalism (of modern type) with the need to construct models of social life for the 21st century. The global turn, in which Belarus is naturally included, requires us to rethink the methods and models for solving the traditional social problem of the relationship between universalism and particularism. The author believes that the most adequate way to interpret this process is using the language of the cosmopolitan theory, which is experiencing its revival in the format of a new cosmopolitanism. We are talking about comprehending a simultaneously shared and plural world by social actors, about a nature of their activity in such a world. Cosmopolitanism — as a worldview, disposition, and social practice — is associated with a conscious openness to the world and its cultural differences, the ability to look at oneself through the eyes of others. Of particular importance is the establishing of the so-called everyday cosmopolitanism. The author reveals the issue posed by the example of forming a new sociality in Belarus, the contemporary understanding of the national dimension of social life, the moral and ethical nature of the Belarusian revolution, which especially brings it closer to the cosmopolitan social program. Belarusians have entered the process of cosmopolitan socialization, which is understood as the process of learning the rules of navigation in the transnational dimensions of the surrounding world. Keywords: new cosmopolitanism, globalization, universalism, cosmopolitan imagination, everyday cosmopolitanism, new sociality.

At the beginning of 19th century Vilnius and Polock were the only towns on the territory of the former Grand Duchy of Lithuania in which Polish publications, newspapers, theatres and high schools existed. Enlight-enment ideas and liberal trends played an important part in the Vilnius com-munity. On the contrary, ideological climate in Polock was created by Jesu-its - the order dissolved by the Pope, but existing in the Russian territory. The Author indicates the differences between these two communities and also draws attention to Lithuanian poems written in Vilnius by Antanas Strazdas and Byelorussian poems written there in the Philomaths community by Jan Czeczot. He also considers how big was the influence of Polock environment on the literary activities and attitude of Jan Barszczewski, a student of Polock college and future leading representative of Polish-Byelorussian literary bor-derland. XIX amžiaus pradžioje Vilnius ir Polockas buvo vieninteliai mies-tai senosios LDK teritorijoje, kuriuose gyvavo lenkų laikraščiai, leidyklos, te-atras ir aukštosios mokyklos. Vilniaus kultūrinis centras buvo besišviečiantis bei liberalus. Tuo tarpu Polocko idėjinį klimatą kūrė jėzuitai, nors tuo metu popiežius panaikino ordiną, tačiau Rusijos teritorijoje jis veikė. Autorius, paryškindamas kylančius dviejų centrų skirtumus, taip pat atkreipia dėmesį į tuo laikotarpiu Vilniuje išleistus Antano Strazdo lietuviškus eilėraščius ir Vilniaus filomatų bendruomenei priklaususio Jono Čečiotos (Jan Czeczot) parašytas baltarusiškas eiles. Autorius apmąsto ir tai, kokią įtaką Polocko centras turėjo Jono Barščevskio, vėliau tapusio pagrindiniu lenkų ir baltaru-sių literatūrinio paribio atstovu, kūrybinei veiklai.

Straipsnyje atskleidžiama skirtingų Lietuvos Didžiosios Kuni-gaikštystės politinių grupuočių laikysena unijos su Lenkijos Karalys-te atžvilgiu šalyje vykstant intensyviems centralizacijos procesams. Analizei pasirinktas 1788–1793 m. laikotarpis, kurį ženklino reikš-mingi valstybės valdymo pokyčiai: 1) Ketverių metų seimo laikotarpis (1788–1792), per kurį buvo priimta 1791 m. Gegužės trečiosios konsti-tucija ir 1791 m. Abiejų tautų tarpusavio garantijos įstatymas (įžadas), 2) Ketverių metų seimo reformas naikinusios generalinės Abiejų Tautų konfederacijos veikla 1792–1793 m. ir 3) paskutinio Abiejų Tautų Respublikos seimo, veikusio Gardine 1793 m., veikla Lenkijos ir Lietuvos santykiams siekiant sugrąžinti status quo. 1794 m. sukilimo keliamos idėjos ir jame išryškėjusi takoskyra tarp Lietuvos ir Lenkijos kariuomenės vadų šiame straipsnyje neaptariama. Atlikus istoriografijos bei aptariamo laikotarpio šaltinių analizę prieinama prie išvadų, kad XVIII a. paskutiniais dešimtmečiais Lenkijos ir Lietuvos unijos išsaugojimo siekiai buvo bendri visai Lietuvos bajorijai, nepriklausomai nuo to, kokiai politinės minties srovei atstovauta. 1791 m. Gegužės trečiosios konstitucijos priėmimas buvo reikšminga Lietuvos atstovų nuolaida, priimta įvertinus sudėtingą visos valstybės situaciją. Šios nuolaidos rezultatas buvo 1791 m. spalio 20 d. pasiektas kompromisas. Seimo priimtas Abiejų Tautų tarpusavio garantijos įstatymas naujai įtvirtino unijinį Lietuvos ir Lenkijos ryšį. Tačiau 1792 m. konfederacijos kūrėjai, ignoruodami Abiejų Tautų tarpusavio garantijos įstatymą, deklaravo atkuriantys Liublino unijos aktu nustatytus Lietuvos ir Lenkijos santykius bei sugrąžinantys visų Lietuvos institucijų atskirumą. Praktiškai eita netgi toliau – atskirtos nuo pat įsteigimo buvusios bendros institucijos. Ši politika atspindėjo konservatyviųjų prorusiškos orientacijos Lietuvos respublikonų programą. Lietuvos atstovų dėka 1793 m. Gardino seime buvo įtvirtintas dualistinis valstybės modelis. The article reveals the position of the nobility of the Grand Duchy of Lithuania representing different trends of political thought toward the union with the Kingdom of Poland in the midst of the intensive processes of centralisation taking place in the state. The analysis focuses on the period of 1788–1793, which was marked by significant changes in the governance of the state: (1) the period of the Four-Year Sejm (1788–1792), which adopted the Constitution of 3 May 1791 and the Reciprocal Guarantee of Two Nations of 1791; (2) the activities of the General Confederation of the Two Nations of 1792–1793 having abolished the reforms enacted by the Four-Year Sejm; and (3) the period of the activity of the last Sejm of the Polish–Lithuanian Commonwealth, which was held in Grodno in 1793 and sought to return status quo to the relations between Poland and Lithuania. The article does not cover the ideas brought forward during the Uprising of 1794 and the division between Lithuanian and Polish military leaders, which came to the fore in its course. The analysis of historiography and the sources of the period under discussion leads to the conclusion that, in the final decades of the 18th century, the aspirations for the preservation of the Polish– Lithuanian union were shared by the entire Lithuanian nobility irrespective of political views. The adoption of the Constitution of 3 May 1791 was a significant concession of Lithuanian representatives made because of the complicated situation throughout the entire state. The result of this concession was the compromise reached on 20 October 1791. The Reciprocal Guarantee of Two Nations passed by the Sejm re-established the union of Lithuania and Poland. However, the founders of the Confederation of 1792, ignoring the Reciprocal Guarantee of the Two Nations, declared the restoration of Lithuanian– Polish relations established by the Union of Lublin and the return of the separation of all institutions of Lithuania. In practice, the confederates went even further: the institutions, which had been integrated since the establishment of the union, were separated. This policy reflected the programme of the conservative pro-Russian republicans of the Grand Duchy of Lithuania. Thanks to the efforts of the Republican Reformers representing the Grand Duchy of Lithuania, a dualistic model of the state was established in the Grodno Sejm of 1793.

Nauja monografija, skirta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) vienuolinei knygos kultūrai, reprezentuoja naujausias lenkų knygotyros, arba bibliologijos, mokyklos tendencijas istoriniuose tyrimuose. Pagirtina, kad knygos autorė habil. dr. Iwona Pietrzkiewicz bendradarbiauja su Lietuvos mokslininkais ir publikuoja tyrimus Lietuvos moksliniuose leidiniuose. Apie jos glaudžias sąsajas su Lietuvos mokslo diskursu liudija naujame tyrime dažnos nuorodos į lietuviškus tyrimus. Kitu monografijos pranašumu laikytinas siekis remiantis šiuolaikinėmis metodologinėmis prieigomis parengti knygos kultūros sintezę. Iš tiesų, tai milžiniškas užmojis, turint omenyje pastaraisiais dešimtmečiais gausiai išplėtotus empirinius LDK knygos istorijos tyrimus ir pasirodymą Lenkijoje ir Baltarusijoje kelių fundamentalių sintezių artimomis temomis.

Rusijos imperijos Šiaurės Vakarų krašte 1863 m. sausio mėn. prasidėjęs sukilimas, kuris apėmė buvusias Abiejų Tautų Respublikos žemes, istorikams nėra nauja tema. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo pradėta tirti ir moterų dalyvavimą 1863–1864 m. sukilime. Lenkijoje, Baltarusijoje, iš dalies Lietuvoje tyrimai kėlė klausimų apie moterų protesto formas ir metodus šiame sukilime, jų socialinio vaidmens kaitą, moterų atsiminimus ir jų įvaizdžius. Šiame straipsnyje pirmą kartą siekiama įvertinti atsiminimus apie 1863–1864 m. sukilimą, kuriuos rašė moterys, kilusios iš buv. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių ir stebėjusios sukilimo įvykius šiose žemėse. Moterų atsiminimai čia yra nagrinėjami kaip visuma, siekiant atskleisti bendrybes, kurios buvo būdingos visiems moterų atsiminimams. Skirtingai nei ankstesni tyrimai, kurie į moterų atsiminimus apie šį sukilimą žiūrėjo kaip į šaltinį, leidžiantį kelti klausimus apie sukilimo eigą, tremties temą ar moterų gebėjimą sukilimo metais derinti visuomeninę veiklą ir pareigas šeimoje, šiame straipsnyje keliamas bendresnis klausimas, ką ir kodėl moterys rašė arba nerašė atsiminimuose apie 1863–1864 m. sukilimą. The rebellion that broke out in the Northwest Province (Severo-Zapadnyi Krai) of the Russian Empire in January 1863 and spread over the former lands of the Commonwealth of the Two Nations is not a new topic for historians. The involvement of women in the insurrection of 1863 has also been studied for a long time, with the first research appearing even before the Second World War. So far, Polish, Belarusian, and to some extent Lithuanian, researchers have raised questions about the forms and methods of women’s protests in this insurrection, and the changes in their social role, and analysed women’s memories and images of women. This article is the first to address memoirs of the January insurrection written by women from the former Grand Duchy of Lithuania who observed the events of the insurrection in these lands. The women’s memoirs are analysed here as a whole, in order to reveal some common features. In contrast to previous studies that have looked at women’s memoirs of the rebellion in order to answer questions about the course of the rebellion, the theme of deportations, or women’s ability to balance social activities and family responsibilities during the insurrection, this paper raises the more general question of what women did and did not write about in their memoirs about the insurrection between 1863 and 1864, and why.

Aptariamas leidinys parengtas įgyvendinant didelę programą „Baltarusių nacijos, valstybingumo ir kultūros istorija“, iš viso bus išleisti 5 tomai. Programai vadovauja Aleksandras Kovalionja, o trečiojo tomo atsakingi redaktoriai yra Valentinas Mazecas, Nikolajus Smechovičius, Sergejus Trejaka. Iš viso suburta 16 autorių iš įvairių Baltarusijos istorijos mokslo institucijų. Aptariamas leidinys svarios apimties, jame gausu įvairių iliustracijų, iš kurių pažymėtini baltarusių istorinių personalijų portretai, taip pat istoriniai Baltarusijos žemėlapiai (deja, nenurodyti jų autoriai). Tomo gale yra vardų bei geografinė rodyklės. Naratyvas paremtas istorizmo principu, jame ankstesnės istoriografijos teiginiai derinami su naujų duomenų iš įvairių šalių archyvų analize. Apskritai, tomas priskirtinas akademinio pobūdžio studijoms, ir jo skaitymui reikalingas specialus pasiruošimas. Tomas suskirstytas į keturias dalis. Pirmojoje apžvelgta istoriografija, kurioje pagrindinis dėmesys sutelktas į autorių – tarp jų ir užsienio – interpretuojamą baltarusiško valstybingumo problemą, antroji bei trečioji dalys skirtos revoliucinėms 1917–1922 m. peripetijoms, kurios siejamos su baltarusiško valstybingumo geneze bei realizacija, o ketvirtoji pavadinta „Baltarusiško nacionalinio valstybingumo vystymasis trečiame bei ketvirtame XX a. dešimtmečiuose“. Taigi, pagrindinė tomo idėja nekelia abejonių. Deja, „panirus“ į 638 puslapių tomo gelmę, ima nykti ne tik pagrindinė idėja, bet ir konkretaus vieno ar kito siužeto turinys. Nematyti didesnių tomo sudarytojų pastangų padėti skaitytojui susigaudyti, kurie faktai bei procesai laikytini svarbiais, o kurie – antraeilės reikšmės, bet svarbiausia, lieka neaišku, ką laikyti tiesiogiai susijus su Baltarusija bei baltarusiais, o kas tebūtų pagalbiniai ar šalutiniai veiksniai. Susidaro įspūdis, tarsi autorių tikslas būtų pagrindinę tomo idėją „skandinti“ verbaliniame vandenyne, kartu slepiant ją nuo skaitytojo. O ketvirtos dalies tekstas, ypač skyreliai apie profsąjungas arba apie jaunimo veiklą, tiesiog primena sovietinių laikų disertacijų apie socializmo statybą tekstus. Bet tai anaiptol nereiškia, kad neprasminga aptariamą leidinį skaityti. Šiaip ar taip, tai kaimyninės valstybės istoriografinė raiška, tad jai būtina rodyti ir dėmesį, ir pagarbą.

Straipsnyje primenami mažai žinomi Orzeszkowos ankstyvosios kūrybos laikotarpio feljetonai ir literatūriniai tekstai, kuriuose aprašomi keli Gardino srities, Lietuvos Polesės ir Pinsko krašto užkampiai. Straipsnyje pristatoma tezė apie šiuose tekstuose pateikiamą provincijos, kultūros ir socialinės erdvės, darną. The article recalls little-known columns and literary texts by Orzeszkowa from the earliest period of her work, devoted to descriptions of several parts of the Grodno region, Lithuanian Polesie and Pińszczyzna. The article presents a thesis about the coherence of the vision of the province as a cultural and social space presented in these texts.

Polotia recepta. A Map of the Principality of Polatsk: Texts and Pretexts of thePower Dispute This study discusses an important aspect of a political message conveyed by Stanisław Pachołowiecki’s map, published in 1580 by G.B Cavalieri’s printing house in Rome as part of The Atlas of the Principality of Polatsk – Descriptio Ducatus Polocensis. The message in question is one of the paratexts, presenting a detailed historical note on Polatsk and the Principality. The main goal of the study is to prove a double hypothesis, first that the note on Polatsk was a key argument legitimising the rule of Stephen Báthory – contested by Tsar Ivan the Terrible – not only over the small territory under dispute but over the whole Great Duchy of Lithuania and the Polish-Lithuanian Commonwealth, and second, that the decision to aim the first Polish-Lithuanian military offensive in the 1577–1582 war at Polatsk was motivated by political rather than military or strategic considerations. In section I, preliminary assumptions, theses and research methods are presented. Then, in section II, the context of the propaganda campaign, as Pachołowiecki’s map ideological framework, is introduced. This is followed by a critical analysis of the historical note, based on Polish and Ruthenian-Lithuanian sources (III.1). The next section (III.2) demonstrates that Polatsk held a central place in the Muscovite political discourse. Having proclaimed himself a heir to the throne of the Great Duchy and to the crown of Poland, Ivan the Terrible seized the land of Polatsk, and the efficient Muscovite diplomacy started to assert the tsar’s alleged dynastic claim to Lithuania and Poland. In this way, the manipulated history of the “recovered Polatsk”, Polotia recepta, argued to be a historical part of Lithuania, can be seen as a reply to the Muscovite discourse of power drawing on dynastic claims to a non-existent duchy, and the key matter is the legitimisation of elective monarchy as opposed to hereditary one. Having discussed the theatrical and iconic form of the Polish triumph over Ivan the Terrible (III.3), the author highlights the long life of the political myth of the Polatsk statehood and its sign ificance for today’s Belarusian identity discourse.

Straipsnyje nagrinėjamos šiuolaikinės baltarusių kalbos tarmės, funkcionuojančios Pietryčių Lietuvos Vilniaus rajone. Šios tarmės iki šiol nebuvo kalbininkų kompleksinių tyrimų objektu. Tiriamoji medžiaga – garso įrašai, atlikti autoriaus keleto dialektologijos ekspedicijų metu XXI a. pradžioje, ir kitų tyrėjų įrašai. Pristatoma tarmių struktūra (pagrindinės fonetikos, morfologijos, sintaksės savybės), aprašoma leksika ir iš dalies frazeologija. Svarbus tyrimo aspektas – regiono daugiakalbė sociolingvistinė situacija. Paaiškėjo, kad šio regiono baltarusiškų tarmų struktūra gerai išsilaikiusi. Baltarusijos dialektologai priskiria Vilniaus rajono tarmes pietvakarių tarmių grupei, tačiau čia aptikta fonetikos, morfologijos, sintaksės ypatybių, būdingų pietryčių tarmėms, centrinėms tarmėms, pietvakarių Gardino ir Baranovičių tarmių grupei, taip pat dviejų dialektinių zonų (vakarų ir šiaurės vakarų) tarmėms. Šio regiono tarmėms šimtmečius darė įtaką lietuvių ir lenkų kalbos. Reikšminiai žodžiai: dialektologija, baltarusiškos tarmės Lietuvoje, baltų ir slavų kalbų paribys, kalbų kontaktai, skoliniai. The aim of the article is to present contemporary Belarusian dialects in south-eastern Lithuania (in the Vilnius region), which have been the subject of linguistic research but not comprehensive. The basis of the analysis is mainly the author’s own materials, materials taped by other dialectologists and dictionary entitled Слоўнік беларускіх гаворак паўночна-заходняй Беларусі і яе пагранічча. The structure of these Belarusian dialects (selected features in phonetics, morphology, syntax, vocabulary and phraseology) as well as the sociolinguistic aspect of their use in a multilingual environment are demonstrated in this article. The analysis of the collected material shows that the structure of Belarusian dialects in the study area is well-preserved. Belarusian dialectologists regard the Belarusian dialect in Vilnius Region as a south-western dialect, which should be described in detail. In the statement of interlocutors, one can note the phonetic, morphological and syntactic features typical for: the south-western dialect, the Central Belarusian subdialects, the Grodno-Baranavichy group of the south-western dialect and the two so-called dialectal zones: western and north-western. Local Belarusian dialects have been influenced by Baltic and Polish for hundreds of years and we can notice numerous borrowings from these and their dialects. Keywords: dialectology, Belarusian dialects in Lithuania, Slavic-Baltic language borderland, language contacts, borrowings.

The article inquires into structural prerequisites of the unprecedented political mobilization and solidarity of Belarusians who opposed the Lukashenka regime in the framework of the presidential election campaign and in the post-election period in 2020. Author argues that the structuring of the political field and the nature of hegemony in Belarusian society were determined by a remarkable reconfiguration of the relationship between the ethical and the political. By the ethical is understood self-determination of plural community in terms of choice between the good and the bad. By the political — struggle for the right and opportunities to define laws/rules of social life and to control their implementation. The first part of the article is devoted to the analysis of the political antagonism that was characteristic of the election campaign after the creation of the joint headquarters by Sviatlana Tsikhanouskaya, Maria Kalesnikava and Veranika Tsapkala. It is shown that already at this stage a kind of ethical framing of political antagonism took place. The second part addresses the post-election period and thematizes a structural split between the ethical and the political that resulted from the outbreak of the state’s unlimited physical violence. The split is conceived as an a priori structure that has determined new radical polarization in Belarusian society: on the one hand, there was the excess of the sovereign power (the sovereign’s authorization of the use of the extraordinary violence), on the other hand, the ethics of nonviolence opposed to that excess by the plural democratic community. Author suggests to look at the post-electoral socio-political transformations in Belarus through the lenses of this confrontation between the ethics of nonviolence and the principle of sovereign power. Keywords: Belarus, hegemony, antagonism, ‘good society’, ethical, political, sovereignty, sublime, protest movement.

Susipažinus iš arčiau su dar viena lietuvių gyvenimui Baltarusijoje skirta knyga, itin plataus diapazono jos turiniu (su gausiomis autoriaus darytomis fotografijomis, įvairiaaspekčiais jas lydinčiais tekstais) galima tik pasidžiaugti – turime puikų, tinkamą įvairiems tyrimams Gervėčių krašto dabarties su daugybe nuorodų, nusidriekiančių ir į praeitį, autentišką šaltinį. Neabejotinai juo domisi ir domėsis kur kas platesnė publika nei akademinė. Kitas dalykas, kad verčiant šios knygos puslapį po puslapio neužčiuopiama jokia orientacija į ateitį. Todėl čia rašančiajai patogu pasinaudoti jau esamu, žiniasklaidoje skelbtu atsiliepimu apie šią knygą: Tai itin jautrus, sugestyvus, labai savitas žvilgsnis į Baltarusijos lietuvius, gyvenančius etninėse lietuvių žemėse ir atskirtus nuo Tėvynės; žmones, tarsi trumpam sustojusius vis labiau tolstančios praeities laike, lyg ir niekur neinančius.

Šio biografinio straipsnio pagrindinė tema – didiko karjera keičiantis epochoms. Paskutinio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės maršalo ir pirmojo Lietuvos Vilniaus gubernijos bajorų maršalo, Rusijos imperijos slaptojo tarėjo, Abiejų Tautų Respublikos ordinų Šv. Stanislovo bei Baltojo erelio, Rusijos imperijos Andriejus pirmo pašauktojo bei Aleksandro Nevskio ordinų kavalieriaus, karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio dukterėčios Konstancijos Poniatovskos vyro, 1795 m. LDK elito delegacijos į Sankt Peterburgą, iš esmės legitimavusios LDK prijungimą prie Rusijos, pirmininko, daugelio valdų šiandienos Lietuvos bei Baltarusijos teritorijose savininko Liudviko Skumino Tiškevičiaus (1748–1808) gyvenimo istorija parodė, kad jaunystėje turėdamas tik Vilniaus pavieto tėvūno vietą, šis asmuo iškilo labai aukštai ir išvengė didesnių kritimų, juolab represijų. Didiko duktė Ona Potocka, savo atsiminimuose tėvą aprašė nedaug, bet pozityviai, parodė jį kaip patriotą, Targovicos konfederacijos priešininką. Tačiau daugelis to meto visuomenės narių kritiškai vertino Liudviko Skumino Tiškevičiaus asmenybę, nurodydami jo turto ir prabangos siekimą, karjerizmą, prisitaikėliškumą. Skirtingai jis vertinamas ir istorikų darbuose. Šio asmens karjera nebuvo staigi, savo tikslų jis siekė pamažu, bet užtikrintai. Įvykiu, suteikusiu didžiausią jo karjeros pagreitį, tapo 1775 m. įvykusios jo vedybos su karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio dukterėčia Konstancija Poniatovska (Konstancja Poniatowska), nuo tol jo karjera buvo itin stipriai susieta su šio karaliaus asmenybe. Pirma buvo įveikta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo iždininko Antano Tyzenhauzo grupuotė Vilniaus seimelyje XVIII amžiaus 8–9-ojo dešimtmečių sandūroje. 1775 m. jis tapo LDK raštininku, 1780 m. – lauko etmonu. L. Skuminas Tiškevičius pamažu kaupė savo kapitalą, didino įtaką visuomenėje. Liudvikas Skuminas Tiškevičius palaikė konservatyvią Abiejų Tautų Respublikos Rusijos remiamą didikų grupuotę ir buvo iš esmės priešiškas reformoms ir Gegužės 3 d. konstitucijai. Visgi valstybės reformų metu jam pavyko pasiekti pelningą LDK iždininko postą. 1793 m. Gardino seimo metu įvyko didiko konfliktas su Rusijos imperijos pasiuntiniu Jakovu Siversu (rus. Яков Ефимович Сиверс, vok. Jakob Johann Graf von Sievers), bet tada įvykęs dvarų sekvestras buvo laikinas, didikas perėjo į prorusiškos grupuotės pusę. Vėliau L. Skuminas Tiškevičius buvo apdovanotas ir gavo LDK didžiojo maršalo pareigybę. 1794 m. Tado Kosciuškos sukilime jis aktyviai nedalyvavo, bet iš jo dvarų buvo teikiama parama sukilėliams. 1795 m. tuometinio Lietuvos valdytojo Nikolajaus Repnino (Николай Васильевич Репнин) jis buvo paskirtas delegacijos į Sankt Peterburgą, kurios tikslas buvo padėkoti už maišto numalšinimą ir išreikšti LDK gyventojų norą tapti imperijos pavaldiniais, vadovu. Peterburge, anot Jono Nepomuko Kosakovskio liudijimo, tekstą, kuris iš pradžių buvo gerokai švelnesnis, Liudvikas Tiškevičius prieš imperatorę perskaitė su visais pataisymais, kuriuos padarė jam imperijos aukščiausieji pareigūnai. Po Jekaterinos II mirties Liudvikas Tiškevičius tapo Lietuvos Vilniaus gubernijos maršalu. Rusijos imperijos valdymo metai – jo tolesnio kapitalo kaupimo, taip pat ir nuolatinių skolų mokėjimo etapas. Svarbus jo karjeros pasiekimas – tapimas mažamečio Dominyko Radvilos (didžiulių turtų savininko) globėju kartu su paskutiniu Vilniaus vaivada Mykolu Radvila ir Lenkijos didžiuoju maršalu Frederiku Juozapu Mošynskiu (Fryderyk Józef Moszyński). Visgi didesnę karjerą pasiekti naujoje epochoje jam sutrukdė ne tik ambicijų stoka, bet ir amžius, prastėjanti sveikata ir mirtis.

Contribution to climate change mitigation is required for all world countries. Post-Soviet countries&rsquo, climate change policy strategies by 2030 (2035) were adopted relatively recently. Thus, the aim of this study is to analyze the achievements of climate change policy, encompassing carbon emissions, energy intensity, and renewable energy consumption, in separate Post-Soviet countries and to reveal the possibilities of reaching their long-term 2030&ndash, 2035 targets. The results showed huge differences in carbon emissions, energy intensity, and the share of renewable energy consumption among Post-Soviet countries. Analyzing the trends of climate change policy implementation in almost all Post-Soviet countries (except Ukraine and Uzbekistan), carbon pollution increased during the analyzed period (2002&ndash, 2014). The highest growth of emissions was observed in Georgia and Tajikistan. Furthermore, the economic development level was positively and significantly related to the level of carbon emissions. During the 2002&ndash, 2014 period, energy intensity decreased in all Post-Soviet countries, particularly in those where the level was lower. The share of renewable energy consumption increased the most in countries that are members of the EU (Latvia, Lithuania, and Estonia) and Moldova, which declared its willingness to join the EU. However, the energy intensity and the share of renewable energy consumption were insignificantly related to the level of economic development. Analyzing the possibility of achieving the Post-Soviet countries&rsquo, climate change policy targets, the results showed that only some of them will succeed. Therefore, Post-Soviet countries should implement more efficient climate change policies and effective tools in order to achieve their targets.

Straipsnyje, pasitelkiant gausią literatūrą apie dailininką bei naujausius jo biografijos tyrimus, mėginama nušviesti ankstyvuosius jo gyvenimo Baltarusijoje bei Vilniuje metus, paneigti kai kuriuos stereotipinius, iš leidinio į leidinį keliaujančius biografijos faktus. Soutine’as nepaliko jokių prisiminimų, apie save kalbėdavo nenoriai, dažnai pats painiodavo savo gimimo datą, kuri įvairiuose šaltiniuose pateikiama nevienodai. Remiantis Soutine’o tyrinėtojo Michelio LeBrun-Franzarollio surastais dokumentais, patikslinama dailininko gimimo data. Ankstyvieji Soutine’o gyvenimo metai Smilavičiuose, jo tėvų ir namų aprašymas, visiško skurdo paneigimas pateikti remiantis jo amžininko dailininko Faibisho Schragos Zarfino prisiminimais, kurių visas tekstas neseniai publikuotas Minske. Plačiau aptarta Jakovo Kriegerio piešimo mokykla, kurioje keletą mėnesių dailės mokėsi Soutine’as, jo mokymasis Vilniaus piešimo mokykloje. Dailininko gyvenimo Vilniuje faktai ir jo pomėgiai rekonstruoti remiantis Zarfino ir kito bendražygio, Michelio Kikoïneʼo, prisiminimais. The article presents the first years of Chaïm Soutine, the remarkable artist of the École de Paris. The reconstruction of the facts of his life in Smilavichy and the years of art education in Minsk and Vilnius is based on the bibliography about the artist and the recollections of the artists who were close to Soutine in his youth.

Straipsnyje aptariamas Vilniaus, kaip baltarusių Mekos, naratyvas bei jo aktualizavimas 2019 m. lapkričio 22 d. vykusių 1863–1864 m. sukilimo dalyvių perlaidojimo ceremonijos metu. Naratyve miestas vaizduojamas kaip piligrimystės ir garbinimo objektas, kuriame nuolat kuriasi ir atgimsta baltarusių tauta; tokią jo funkciją visiškai atitiko didelio susidomėjimo baltarusių visuomenėje susilaukusios laidotuvių iškilmės ir pasiruošimo joms įvykiai, suvieniję susiskaidžiusią visuomenę. Svarbu įvertinti strateginę jo reikšmę ne tik Baltarusijos visuomenei, bet ir Lietuvos valstybei bei suvokti, jog Vilniaus, kaip baltarusių Mekos, vaidmuo gali būti naudojamas kaip šalies minkštosios galios įrankis. The article discusses a narrative that presents Vilnius as the Belarusian Mecca, and a manifestation of that narrative during the November 22, 2019, reburial of members of 1863–1864 uprising. The narrative presents the city as an place of pilgrimage and worship where the Belarusian nation is constantly reborn. The ceremony of the reburial, as well as the preceding discussions, received great attention in Belarus. They become a direct representation of aforementioned narrative mobilizing the fractured nation. It is imperative to understand the strategic value of this narrative not only for Belarusian society, but for the Lithuanian state as well, because of its depiction of the Lithuanian state as an instrument of Lithuanian soft power.

Viena iš svarbiausių profesoriaus V. Čekmono (1936–2004) mokslinių interesų sričių paskutiniuoju gyvenimo dešimtmečiu buvo Lietuvos sentikių istorija ir kultūra. Būdamas profesionalius dialektologas, jis labiausiai domėjosi Lietuvos sentikių tarmėmis. 1996– 2002 m. Čekmonas organizavo daugiau nei 10 dialektologinių ekspedicijų į visus kompaktinius Lietuvos sentikių gyvenviečių regionus, kaimyninius Latvijos ir Baltarusijos rajonus bei Pskovo srities Opočkos rajoną Rusijoje. Per tą laiką buvo ištirta daugiau kaip 120 gyvenamųjų vietų Lietuvoje ir užsienyje, sudaryta apie 400 val. Lietuvos sentikių tarmių fonoteka. Šiuo metu visi šie įrašai suskaitmeninti ir saugomi Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro Tarmių archyve Vilniuje. One of the most important spheres of scientific interests of Professor V.N. Chekmonas (1936–2004) of the last decade of his life was the study of the Old Believers of Lithuania. As a professional dialectologist, he was primarily interested in Old Believers’ dialects. In 1996–2002, Chekmonas organized more than 10 expeditions to all areas of compact residence of the Old Believers in Lithuania, border regions of Latvia and Belarus as well as the Opochetsky district in the Pskov region. During this time, more than 120 settlements were surveyed, and a collection of tape recordings of Old Believers’ dialects of Lithuania was created. This collection contains approximately 400 hours of tape recordings; it now is digitized and stored at the Archive of Dialects of the Research Center of Geolinguistics at the Institute of Lithuanian Language in Vilnius.

In Belarus the state systematically hinders the development of civil society. NGOs have difficulties registering, functioning and sustaining their organisations. Some individuals related to the civil sector are persecuted, fined, imprisoned. Therefore a number of NGOs are registered abroad and civil society activists move with them to continue their work on Belarusian issues. In this article we aim to define people who left Belarus in order to work for Belarus as Belarusian Political Nomads, using the notion of transnational subjectivity to explore their migration strategies.The article is based on 15 semi-structured interviews held in London (UK) and Vilnius (LT). Interviews were analysed using the concepts oftransnational subjectivitiesandpolitical nomadism, and combining elements from a critical events narrative analysis approach.People who left Belarus to work for Belarus are Belarusian Political Nomads, because they create new democratic development visions for Belarus. Their individual political motivation can stem from the critical events that were registered in this research as turning points. Informants, individual conditions, histories and life experiences influence the outcomes of these events in terms of interpretation and induced motivation to engage in civil society activities.Belarusian Political Nomads form their migration strategies on the basis of their transnational subjectivities, which can be characterised by temporal and symbolic relations to the receiving country, and long-term intensive dissociative relations to the sending countries’ political regime, as well as a strong relationship to the new visions of Belarus.

Tarp XVIII a. pirmosios pusės – vidurio siuvinėtos liturginės tekstilės dirbinių išskirtini vėlyvojo baroko atmainos – regentystės – ornamentiniu dekoru puošti paramentai. Straipsnio1 tikslas – pristatyti ir konkrečiais pavyzdžiais iliustruoti šią nemenką objektų grupę, aptarti jos dekoro ir technologinius ypatumus. Tokiam aptarimui pasirinkti Lietuvos šventovėse išlikę, taip pat įvairių muziejų fonduose sukaupti dirbiniai, kartu „pasižvalgant“ ir po kaimynines buvusios Abiejų Tautų Respublikos (Lenkijos ir Baltarusijos) žemes. The article presents and discusses the so far poorly explored group of the embroidery of liturgical textile of the 1720s to the mid-eighteenth century distinguished by the Regency style, the ornamental decoration of the late Baroque variety. The elements of chinoiserie stylistics of oriental origin and bizarre style fabrics are organically interwoven with the dominant classical features of the style: Regency-type interwoven stripes, cartouches, and fields combined with stars of anise, blossoms of bellflowers and tiny tulips, and other floral motifs. For this purpose, we chose items of liturgical textile extant in Lithuanian churches and stored in depositories of various museums; we as also “took a look” in Poland and Belarus, the neighbouring lands of the former Polish-Lithuanian Commonwealth) So far, the opinion has prevailed that we have only few items of liturgical textile decorated with embroidered Regency ornamental décor. However, the examples discussed in the text show that the statement needs to be revised. Indeed, a large amount of embroidery of this type has survived. The vestments from the early 1720s embroidered with the ornamental décor in the Regency style are distinct in ornamentation colours and technological changes against the general context of embroidered liturgical textiles of the period. The wares mentioned above enrich the depository of liturgical textile embroidery, and the mastery of the craft is superior to the examples found in neighbouring countries. The insights provided in the text suggest that in the future, the study could be expanded by further examination of the peculiarities of the period’s décor, its possible origin and interpretations, and the search for broader contextual links.

Profesorė Angelė Vyšniauskaitė per daugelį darbo Lietuvos istorijos institute metų dalyvavo daugybėje etnografinių ekspedicijų Lietuvoje ir užjos ribų, užrašė ir į mokslinę apyvartų įvedė daug etnografinės medžiagos. Pranešime analizuojama 1956 metų kompleksinėje ekspedicijoje Baltarusijoje užrašyta medžiaga į aprašus žvelgiant kaip į lietuvybės paieškų šaltinį Gudijoje. Tuo pačiu siekiama atskleisti sovietmečiu vykdytų etnografinių lauko tyrimų savitumus, apžvelgti tyrinėtas temas bei šios medžiagos panaudojimų Vyšniauskaitės moksliniuose tyrimuose. Raktiniai žodžiai: Angelė Vyšniauskaitė, etnografinė medžiaga, Gudija, lauko tyrimai. Professor Angelė Vyšniauskaitė participated in a lot of ethnographic expeditions both in Lithuania and abroad. Throughout her long professional career, she recorded and introduced a considerable amount of ethnographic material into scientific circulation. The case No.44 stored in the Manuscript Division of the Lithuanian Institute of History contains the material recorded in the complex expedition to Belarus in 1956, which is highly valuable both as a source of ethnographic material and as the researcher’s diary. The recorded stories and supplementing insights of the scholar demonstrate her firm position to seek and capture the signs of Lithuanity in the former Lithuanian ethnic lands. The collected ethnographic material was introduced into scientific circulation in the form of the academic publication The Features of Lithuanian Ethnography as well as the book Lithuanian Family and Customs; Angelė Vyšniauskaitė also used the material to publish her articles on life cycle customs.