Search

Straipsnyje aptariama viena reikšmingiausių Lietuvos intelektualinio palikimo teorijų - pirmosios mūsų nepriklausomybės laikų didžiųjų Kauno universiteto filosofų ir pedagogų ugdymo koncepcija, prie kurios kūrimo ir puoselėjimo turiningiausiai prisidėjo šio universiteto profesoriai neotomistai A. Dambrauskas-Jakštas, P. Dovydaitis, S. Šalkauskis ir, žinoma, patys jauniausieji šio universiteto auklėtiniai A. Maceina ir J. Girnius, likimo valia ir galia tapę ir pirmaisiais emigrantais Vakarų Vokietijoje bei JAV. Straipsnyje taip pat pagrindžiama prielaida, kad būtent A. Maceina ir J. Girnius minėtąją S. Šalkauskio pedagoginę visuminio asmenybės ugdymo koncepciją papildė reikšmingomis filosofinėmis ir pasaulėžiūrinėmis nuostatomis, kurios šiame straipsnyje įvardijamos ir apibrėžiamos A. Maceinos ir J. Girniaus pedagoginės teorijos etikos ir metafizikos sąvokomis. Minėtosios intencijos ypač išryškėja A. Maceinai ir J. Girniui svarstant tautos išlikimo emigracijoje pedagogines, kultūrines ir filosofines-pasaulėžiūrines problemas, aktualizuojant ir itin pabrėžiant jų svarbą bei reikšmę istoriniam tautos gyvastingumui. Straipsnyje taip pat akcentuojama dar iš antikos laikų žinoma mintis, kad "homines historiam ignari semper sunt pueri". The article focuses on one of the most significant theories from the Lithuanian intellectual heritage, namely, the conception of education, elaborated by the great philosophers and educationalists of Kaunas University from the period of the first Lithuanian independence, the greatest contributions to which have been made by professors neotomists from this university, such as A. Dambrauskas-Jakštas, P. Dovydaitis, S. Šalkauskis, and, certainly, by the youngest graduates of this university, by will and force of destiny turned also into the first emigrants to the West Germany and USA, namely, A. Maceina and J. Girnius. The article also presents the substantiation of the view that it would be A. Maceina and J. Girnius who supplemented the above-mentioned educational conception of integral personal upbringing elaborated by S. Šalkauskis, with essential philosophical and worldview attitudes which in this article, as is clearly visible from its title, are defined by ethical and metaphysical notions of educational theory by A. Maceina and J. Girnius. These intentions were made especially prominent in discussions by A. Maceina and J. Girnius of the educational, cultural and philosophical issues of the national survival in emigration, whereby their importance to the historical national vitality is particularly emphasized and promoted. In the article, the antique idea maintaining that "homines historiam ignari semper sunt pueri".

Recenzijoje aptariamas Leonardo Saukos parengtas 4 tomų leidinys „Eglė žalčių karalienė“ (Vilnius, 2007-2008). Recenzentas laiko šį kapitalinį L. Saukos darbą nė mažiausių abejonių nekeliančiu moksliniu žygdarbiu ir tikisi, kad leidinys abejotinai atgaivins senus kaip pasaulis tautosakininkų, literatūrologų, mitologų ir net etnologų ginčus bei diskusijas, kas iš tikrųjų yra šis pasakojamosios lietuvių liaudies kūrybos perlas - pasaka ar mitas. Pirmajame tome sudarytojas pateikia visus Eglės žalčių karalienės tautosakinių interpretacijų variantus, kurie yra ypač būdingi ir paplitę Lietuvos kultūrinėje erdvėje. Antrasis pasakos Eglė žalčių karalienė (tikriau sakant, siužetinių (hermeneutinių) interpretacijų) tomas skirtas artimiausių mūsų giminaičių latvių tautosakoje paplitusiems variantams. Trečiasis Eglės žalčių karalienės pasakos nepasakos paplitimo nebaltiškuose kraštuose variantų tomas suteikia galimybę apžvelgti pasakos variantus plotuose už baltų šalių ribų. Užfiksuoti variantai, apžvelgiami sugrupuoti pagal kalbas, o dar bendriau - ir pagal šias kalbų grupes: finų, slavų, romanų, tiurkų. Ketvirtasis tomas skirtas Eglės žalčių karalienės teoriniams kultūrologiniams tyrimams ir su jais vienaip ar kitaip susijusioms refleksijoms. Recenzentas pažymi, visi jie yra glaudžiat susiję su baltiškai lietuviškos kultūros raida bei geneze ir ją atspindi. Visa tai tik dar labiau didina ir išplėtoja tiek recenzuojamojo L. Saukos mokslinio darbo vertę, tiek jo turinį.

Dorovinis asmenybės ugdymas - pamatinė bet kokio pedagoginio darbo priežastis ir tikslas. Tik dorovinga asmenybė gali būti naudinga visuomenei ir tik dorovingos visuomenės mokymas bendrojo lavinimo mokyklose, gimnazijose, kolegijose bei universitetuose gali būti prasmingas ir pateisinamas. Europocentrinės kultūros visuomenėse, pradedant senovės Graikija, tai buvo suprasta labai anksti: ši problema buvo Sokrato filosofinių disputų objektas, jis aiškiai suvokė, jog profesinis mokinių ugdymas skiriasi nuo dorovinio ir nurodė klaidingus tokio pasirinkimo pavyzdžius - Periklį ir kitus. Dorovinis asmenybės ugdymas kaip pagrindinis žmonijos žemiškosios egzistencijos tikslas ir užduotis išryškėja ir Jėzaus Kristaus mokyme, kuriuo, kaip religinio žmonijos dvasingumo perspektyva, buvo vadovaujamasi nuo viduramžių iki mūsų laikų. Prekinių piniginių santykių, rinkos ekonomikos formavimasis "suprekina" ir žmogaus dvasią, ir kūną. Pastarasis kaip priemonė tampa visuotinio "vartojimo" objektu. Tai yra hedonistinės visuomenės, transformuojančios ir žmonijos kuriamą kultūrą, kuri šiame straipsnyje įvardijama kaip sex-shop-show kultūra, formavimosi prielaidos. Tokia kultūra transformuoja bei doroviškai nuvertina ne tik patį žmogų, kuris padaromas vartojimo objektu, bet ir meną: seksas, smurtas ir prievarta tampa grožinės literatūros, dramaturgijos, kino bei televizijos, kaip verslo priemonių, turiniu ir meninės kūrybos objektu. Tokia visuomenė straipsnyje įvardijama kaip kondamnistinė, t. y. pasmerkta pražūčiai, nes suformuoja etines ir estetines prielaidas ne tik amoralumui, bet ir nusikalstamumui, prieš kurį ir pedagogika, ir kriminalistika tampa bejėgės. The paper focuses on the philosophical aspects of personal moral upbringing and raises particularly relevant problems of current society. One such problem is the establishment of the modern hedonistic society. Rather than focusing on human spirit, culture and morals, as was common enough during antiquity, middle ages and even in modern times, this society concentrates on the human body and carnality as a direct way of individual consumption and form of relationship between individuals; such a mode of relation can be defined as the relation of one body to another. This mode it is typical for the hedonistic society and maintained as causing various anti-moral peculiarities. The author hardly draws an optimistic conclusion, namely, that the aims, ways and means of existence for such a hedonistic society tend to coincide. Thus, the only real moving forces of such a society are the stimulations of carnality and bodily relations as sex, alcohol, drugs and violence. In this sense the hedonistic society is defined in this paper also as crimophilic (i.e. as protecting criminals) and self-condemning (cf. French condamner . mort .condemn to death.), i.e. as structurally and genetically condemning itself to moral non-existence. Culturally, this consumer society may be defined as particularly acknowledging the sex-shop-show aspects of culture and even giving them the semantic priority. In this sense, consumption is established in this society not only as an economical, but also as a moral category and attitude, because even the human being, once regarded by I. Kant as something invaluable, becomes here a subject for consumption: or rather, his/her individual body, as source of all possible pleasures. Likewise, this society engages art, fiction, theatre and cinema, not to mention radio and TV productions, to fulfil its consumption attitudes. In terms of this society, the situation of a teacher and teacher of ethics in particular, is more than comical and helpless. No school or any team of qualified teachers can change anything, if this society continues in being indifferent or even antagonistic towards any endeavours in fostering morality.

Straipsnyje nagrinėjama dviejų žymiausių lietuvių emigracijos filosofų - Antano Maceinos (1908-1987) ir Juozo Girniaus (1915-1994) veikalai: "Filosofijos kilmė ir prasmė" ir "Žmogus be Dievo". Abiejų veikalų filosofinių ir etinių pažiūrų konceptualinį pagrindą sudaro virtualistinė (virtus - lot. vertybė) orientacija pasaulio ir žmogaus atžvilgiu. Straipsnyje pabrėžiama, kad būtent vertybinė tikrovės eksplikacija ir yra toji esminė jungiamoji grandis, siejanti šiuos du lietuvių mąstytojus tiek su tomistine, tiek ir su platoniškąja bei egzistencialistine tikrovės interpretacija. Atkreipiamas dėmesys į tai, jog nepaisant 1940 m. sovietų įvykdytos Lietuvos okupacijos, trukusios penkiasdešimt metų, abu šie filosofai, emigravę į Vakarus. Vakarų Vokietiją ir JAV, liko ištikimi dar tarpukario laikų Kauno universiteto tomistų, ypač A. Dambrausko-Jakšto pastangomis suformuluotajai ir puoselėtajai, iš lenkų mistiko H. Wronskio perimtajai kultūrologinei tikrovės koncepcijai, pagal kurią žmogui esą paties Dievo duotas ypatingas uždavinys: būti intelektualiniu ir doroviniu Dievo pagalbininku - mažuoju kūrėjėliu, kuriančiu ir puoselėjančiu Dievui patinkamą dorovingą kultūrą - filosofiją, meną ir mokslą. Filosofija šiame žmogaus pastangomis vykdomame dievoieškos procese vaidinanti išskirtinį vaidmenį ir kaip kultūra, ir kaip intelektualinė pastanga, t.y. kaip etika ir estetika su visais iš to plaukiančiais padariniais, nuolatos atnaujindama, įsiprasmindama ir tobulėdama tiek atradimų džiaugsmu, tiek ir juos lydinčia abejone. The article analyses works by two most famous Lithuanian philosophers in exile, namely, Antanas Maceina (1908-1987) and Juozas Girnius (1915-1994), such as “Origins and Meaning of Philosophy” and "Man without God". The conceptual basis of both works in terms of philosophic and ethical views is constituted of virtualist (from Latin virtus ‘value’) orientation in regard to the world and humans. As emphasized in the article, it is exactly the value-oriented explication of reality that makes the essential link connecting these two Lithuanian thinkers both with Tomistic and with Platonic and existentialist interpretation of reality. It is noteworthy, that despite of the Lithuanian occupation by the Soviets in 1940, which lasted for fifty years, both these philosophers, having emigrated to the West (Western Germany and USA), have remained loyal to the cultural concept of reality, formulated and fostered during the interwar period by the tomists of Kaunas University, chiefly by A. Dambrauskas-Jakštas, and inherited from the Polish mystic H Wronsky, according to which the man has been allegedly presented with a special task by the God himself: that is, to perform as an intellectual and moral assistant of God, a certain little creator who creates and fosters a kind of moral culture that is pleasing to God, namely, philosophy, art, and science. Philosophy is assigned an exceptional role in this search for God process carried on by human means: both as culture and as an intellectual effort, i.e. as ethics and aesthetics with all the resulting consequences; constantly renewing itself and acquiring a new sense, it improves both by rejoicing over its new discoveries and by questioning them as well.

Straipsnyje pateikiama išsamesnė Maceinos filosofinių darbų, susijusių su teizmo ir ateizmo, žmogaus kaltės, kančios, valios laisvės, gėrio ir blogio problematika, turinio analizė rodo, kad jam ir iš tikrųjų (ką jis ir pats pripažįsta) buvo itin artima egzistencinė tikrovės interpretacija. Ji leidžia giliau, intymiau, subtiliau ir psichologiškiau pagrįsti bei motyvuoti tradicinę atomistinę tikrovės sampratą, priartinti ją prie dorovinio individo dvasinių išgyvenimų, baimių, vilčių bei lūkesčių. Žmogaus su savo artimu, žmogaus ir gamtos tarpusavio sąveikas bei santykius apibrėždamas ir apibendrindamas kaip prigimtinio žmogaus dvasinio maištingumo, t.y. prometėjizmo, sąvoka, Maceina ir iš tikrųjų pasiekia iki tol lietuvių filosofijos istorijoje nebūto emocinio ir psichologinio probleminio įtaigumo. Nepaisant to, Maceinai šiame straipsnyje nagrinėtuose kūriniuose taip ir nepavyko įtikinamai argumentuoti bei pagrįsti antgamtinės tikrovės kaip doroviškai į gėrio ir blogio pradus suskaldytos ontoetinės visumos, iš kurios esą išplaukianti ir dorovinė bei egzistencinė žmogaus kaip individo nuo Dievo priklausomybė bei jo gyvenimo žemėje prasmė ir kokybė. Šiuo pagrindu ir Maceinos veikalą "Jobo drama" tenka laikyti tikra emigracijos filosofo konceptualine nesėkme, kadangi Senojo Testamento Dievo Jahvės ir Biblijos teisuolio Jobo polemika niekaip nepagrindžia ir neįrodo šio veikalo autoriaus požiūrio pagrįstumo, kuriuo remiantis, žinomi antikos dievai, pavyzdžiui, Dzeusas ir kiti ne be pagrindo laikomi tironais, tuo tarpu krikščionių Dievas, priešingai: gailestingumu, tiesa ir meile. The article presents a detailed analysis and systematic expansion of one of the basic concepts regarding the onto-ethic origins and purpose of human suffering, developed by a prominent Lithuanian philosopher of the interwar period, neothomist Antanas Maceina (1908-1987). This philosopher devoted significant attention to the origins, meaning and soteriological purpose of the existential suffering experienced by humans. In this respect, suffering embodies one of the basic notions of the Christian philosophy for A. Maceina. It brings his views close not only to philosophy, but also to theology.

Profesorius Pranas Dovydaitis yra filosofas neotomistas, daugelio periodinių leidinių tokių, kaip Logos, Kosmos, Naujoji Vaidilutė, Soter ir kitų įkūrėjas bei leidėjas, tačiau vis dėlto šiuolaikinei lietuvių visuomenei dar menkai žinomas. 1908 m. baigęs mokslus Marijampolės gimnazijoje, toliau tęsė lavinimąsi Maskvos universiteto Teisės, vėliau dar ir Istorijos bei Filologijos fakultetuose. Lietuvos intelektualų įkurtame Kauno universitete, vėliau gavusio Vytauto Didžiojo universiteto vardą, iki pat 1940 m. prabėgo visas Prano Dovydaičio gyvenimas. Čia jis gilinosi į religijos ir mokslo principinio suderinamumo problemą. Jis dirbo tarp tokių ano meto filosofinės minties autoritetų, kaip St. Šalkauskis, Pr. Kuraitis, A. Jakštas-Dambrauskas. Su pastaruoju Pranas Dovydaitis siekė viską atnaujinti Kristuje, t.y. kad tradicinis tomizmas taptų Dievo žodžio, kuris yra paliudytas Šventuoju Raštu ir įbrėžto Žemės kloduose žodžio vieningumo įrodymu. Šie ambicingi įsipareigojimai liko neištęsėti vien dėl to, jog iš principo to neįmanoma padaryti. Pranas Dovydaitis buvo veismanizmo, mendelizmo (genetikos), reliatyvumo teorijos bei daugelio kitų pačių naujausių specialiųjų gamtos mokslų hipotezių bei koncepcijų propaguotojas ir populiarintojas, kurio šioje srityje Lietuvoje dar niekam nepavyko pralenkti. Pranas Dovydaitis buvo aktyvus W. Schmidto "kultūros ciklų" teorijos šalininkas. Vienas svarbiausių Prano Dovydaičio darbų yra Guyau moralės kritika. The article discusses and evaluates philosophical views on natural sciences and humanities of the signatory of the Act of Lithuanian Independence in 1918, Chair of the History of Religions, Faculty of Theology and Philosophy at Kaunas Vytautas Magnus University, professor Pranas Dovydaitis (1886-1942). The author demonstrates that the program of "universal renewal in Christ", declared by Pranas Dovydaitis already in the beginning of his ideological activities along with other Lithuanian neo-Thomists of the interwar period, professors of Kaunas University, remained neither created nor realized. It is emphasized that causes of such outcome were neither lack of time nor shortage of intellectual powers, but rather impossibility of its realization in principle, as science can neither support nor deny the existence of God: it has no means to argue "for" or "against" these positions, because it follows completely different tasks. By attempting to substantiate an opposite view, the Lithuanian neo-Thomists only demonstrated naïveté and immaturity of their theories and worldviews.

Emmanuelis Levinas – neabejotinai vienas populiariausių šiuolaikinės vakarų Europos filosofų, etikų, sukūrusių originalią savo filosofinių pažiūrų sistemą, ir kaip ši etinė metafora įvardijama kaip ,,kito“ veidas E. Levino darbuose yra eksplikuojama. Neabejotina, jog pati ši sąvoka yra SKOLINYS iš senosios slavų bažnytinės kalbos lyk, lico, kadangi, kaip žinoma, filosofo jaunystė yra prabėgusi Kaune, Lietuvoje, kuri XX a. pradžioje dar tebebuvo carinės Rusijos imperijos sudėtyje, o Levinų šeimos namų kalba buvo rusų kalba. Transformuodamas, apibendrindamas ir susimbolindamas sąvoką kito veidas. E. Levinas pasiekia neabejotino ikonografinio išraiškingumo, įvardindamas tai ir kaip mano asmeninių ir žmogiškųjų galimybių ribą bei galimybę. Tokia filosofinė pasaulėžiūrinė priešstata, apibrėžiama kaip aš-tu leidžia mąstytojui labai preciziškai apibrėžti ir tai, kas yra gėris ir kas yra blogis, įvardijant tai, kaip ribą, atskiriančia ,,mane“ nuo ,,kito“ su visais iš to išplaukiančiais padariniais. Suvokdamas ,,kitą“ ne tik kaip savo paties galimybių ribą, bet ir kaip savo paties laisvę garantą, kurio nepripažįstant, tampa nebeįmanoma ir pati ši laisvės sąvoka bei samprata, E. Levinas pabrėžia, jog būtent tokiu būdu fizinis individas tampa doroviniu individu. Tai ir yra svarbiausia E. Levino filosofinės etikos išvada. Emmanuel Lévinas is undoubtedly one of the most popular contemporary philosophers in Western Europe, who has created an original system of his philosophical views. In his works, Lévinas introduced and explained an ethical metaphor of the Other’s face. It is certain that the very concept was borrowed from the old Slavic church language lyk, lico. As is well-known, the philosopher spent his youth in Kaunas in Lithuania, which was part of the tsarist Russian empire at the beginning of the 20th century, and the language spoken in Lévinas’ family was the Russian language. In transforming, abstracting and making the concept of the Other’s face symbolic, Lévinas reached a clear iconographic expressiveness, calling it as the limit and the possibility of my personal and human potential. This philosophical worldview, defined as I-Thou, permits the thinker to define precisely the good and the evil by means of delineating it as the boundary separating Self from Other, with all the consequences that follow from it. Lévinas emphasizes that a physical individual becomes a moral individual by realizing the Other as not only the limit of one’s possibilities but also the guarantee of one’s own freedom, without the recognition of which the very concept and notion of freedom becomes impossible. This is the most significant claim of Lévinas’ philosophical ethics.

Tęstiniame straipsnyje aptariama ir konceptualiai įvertinama vieno iš žymiausių tarpukario nepriklausomos Lietuvos mąstytojų – Antano Maceinos (1908-1987) filosofinės pedagoginės pažiūros. Šiame straipsnyje A. Maceina, kaip ir jo mokytojas – S. Šalkauskis, laikomas vienu iš lietuviškosios filosofinės pedagogikos kūrėjų ir iniciatorių, teigusių, jog pilietinis, tautinis ir dorovinis asmenybės ugdymas reiškia visų šių trijų sąvokų konceptualinę jungtį Kitaip tariant, tautos ir tautiškumo ugdymas šio mąstytojo, kaip ir jo mokytojo, filosofiniame palikime yra apibrėžiamas ir vertinamas kaip visuminis pedagoginis, pasaulėžiūrinis ir dorovinis procesas, vykdomas šeimos, mokyklos, visuomenės ir valstybės ir tik tokiu atveju galįs būti sėkmingas. Pastaroji idėja sudaro S. Šalkauskio ir jo mokinio A.Maceinos kurtosios ir atstovautosios filosofinės pedagogikos konceptualinį pagrindą bei jos faktiškąjį turinį. Šis A. Maceinos palikimas laikytinas ne tiktai didele mokslinės pedagogikos naujove, originalumu nenusileidžiančia daugeliui kitų pedagoginių ugdymo koncepcijų, bet ir jas pranokstančia. Ypač tai pasakytina apie mūsų laikus, kai nepaisant visų dedamų pastangų pedagoginis ir pasaulėžiūrinis jaunosios kartos ugdymas toli gražu neprilygsta tiems rezultatams bei užmojams, kurių dvidešimt pirmojo amžiaus demokratinės pasaulio visuomenės – ir ne tik Lietuvoje! – tikisi ir laukia. The continuation article discusses and conceptually assesses the philosophical and pedagogical attitudes of one of the most famous interwar Lithuania’s thinkers – Antanas Maceina (1908-1987). In this article A. Maceina, like his teacher – S. Šalkauskis, is considered one of the developers and the initiators of the Lithuanian philosophical pedagogy who maintained that the civil, national and moral education of an individual means a conceptual interconnection of all these three categories. In other words, education of nation and nationality in the philosophical legacy of this thinker and of his teacher is determined and evaluated as an integral pedagogical, attitudinal and moral process that is guided by family, school, society and the state, and it can be successful only in this only case. The latter idea is a conceptual basis and the actual contents of the philosophical pedagogy developed and represented by S. Šalkauskis and his student A.Maceina. This legacy of A. Maceina is considered not only a significant novelty or scientific pedagogy, not only as original as numerous other pedagogical education concepts but also surpassing them. It is especially applicable for our times when irrespective of all efforts, the pedagogical and attitudinal development of the young generation is far from the results and dimensions expected and awaited by the democratic world societies of the 21st century – and not only in Lithuania!

Pranešimo pagrindu parengtame straipsnyje apžvelgiamos tarpukario laikų lietuvių filosofo Aleksandro Dambrausko – Jakšto pažiūros. Ribota straipsnio apimtis neleido visapusiškai atskleisti jo pažiūrų, todėl apsistota tik prie tų jam ypač aktualių problemų, kurios buvo jo pasaulėžiūros pagrindas. Viena iš tokių problemų – mokslo ir tikėjimo suderinamumo problema. Šią problemą lietuvių neotomistas traktavo ne tik kaip mokslinę, bet ir kaip dorovinės bei pasaulėžiūros. Ypač daug dėmesio A. Dambrauskas – Jakštas skyrė etikai. Etika buvo ir jo pagrindinės intelektualinės veiklos objektas. Jis stengėsi „visa atnaujinti Kristuje“, nes manė, jog tarp mokslo ir tikėjimo nėra jokių prieštaravimų, išskyrus tik kai kurių mokslininkų išankstinį ideologinį angažuotumą bei iš to išplaukiantį jų pažiūrų tendencingumą, grindžiamą priešišku jų požiūriu į tikėjimą. Straipsnyje šios A. Jakšto intelektualinės pastangos bei pasiekti rezultatai vertinti nevienareikšmiškai. Akivaizdu, kad A. Dambrauskas – Jakštas atliko svarbų vaidmenį intelektualiniame tarpukario Lietuvos gyvenime. Jis taip pat yra ir vienas iš tų filosofų, kuriuos galime laikyti profesionaliosios krikščioniškosios lietuvių filosofijos ir etikos atstovais. In this article, prepared on the basis of presentation, the author surveys views of inter-war period Lithuanian philosopher Aleksandras Dambrauskas – Jakštas. Article constraints prevented the author from thorough discussion of his attitudes, for this reason only a number of especially relevant issues, which constitute a basis of his worldview, are discussed. One of such issues is the problem of reconciling science and faith. This problem was interpreted by Lithuanian neo-tomist not as scientific, but as a moral and worldview problem. A. Dambrauskas – Jakštas devoted a lot of attention to ethics. Ethics also happened to be the object of his main intellectual activities. He aimed to “renew everything in Christ”, because he believed that there is no contradiction between science and faith, except for prior ideological bias of certain scientists and resulting biased opinions, determined by their hostile attitude towards faith. In the article, these intellectual efforts of A. Jakštas and achieved results are given a mixed assessment. It is obvious that A. Dambrauskas – Jakstas played an important role in intellectual life in Lithuania of inter-war period. He also is one of the philosophers, who can be treated as representatives of professional Lithuanian Christian philosophy and ethics.

Tęstinis straipsnis, skirtas platesnei ir išsamesnei vieno autoritetingiausių tarpukario laikų Lietuvos filosofų – Stasio Šalkauskio (1886-1941) kultūrologinei recepcijai, susijusiai su tautiškumo ir valstybiškumo sąvokų ir idėjų plėtote šio filosofo darbuose. Būdamas ištikimas tomistinės filosofijos ir pasaulėžiūros pamatiniams principams bei nuostatoms, S. Šalkauskis savo darbuose tolydžio plėtojo ir gilino ontoetinę pasaulėžiūrinę krikščioniškosios kultūros ir tautos, kaip šios kultūros kūrėjos bei puoselėtojos, prigimties idėją. Tai reiškia, jog nei paties žmogaus, kaip dorovinio subjekto, nei tautos, kaip analogiškos jam etninės dorovinių individų grupės, nei tautinės valstybės nelaikydamas atsitiktiniais gamtiškaisiais ir socialiniais dariniais, S. Šalkauskis, kaip ir jo mokytojas A. Dambrauskas-Jakštas, savo darbuose laikėsi iš lenkų mistiko Hiones-Wronskio perimtos sampratos apie žmogų kaip ,,mažąjį kūrėjėlį“, didžiojo kūrėjo – Dievo pagalbininką, kurio tikroji paskirtis ir egzistavimo tikslai žemėje – kurti dorovingą, Dievui patinkamą kultūrą. Šia prasme tiek pati tauta, tiek ir tautinė valstybė esančios tik apskritai visos žmogiškosios kultūros specialūs atvejai, kuriuos lemia religijos, pasaulėžiūros, kalbos, istorijos ir tautos temperamentas. Lietuvių tauta, kultūra ir valstybė, pagal S. Šalkauskio suformuluotą ir atstovaujamą kultūros prigimties bei paskirties sampratą, sudaro šią didžiąją kultūrologinę triadą, kurios paskirtis – ne vien etninis, politinis ir socialinis, bet ir dorovinis bei kultūrinis tautos išliekamumas istorijoje. This is a continuation of an article devoted to a broader, more comprehensive and culturalogical reception of Stasys Šalkauskis, one of the most authoritative philosophers of Lithuania during the interwar period, linked with the propagation of the concepts and ideas of patriotism and statehood in his works, being true to the basic rules and principles of Thomistic philosophy and worldview, Stasys Šalkauskis, like his teacher A. Dambrauskas-Jakštas, constantly furthered and went deeper into the onto-ethical worldview idea on the nature of Christian culture and the nation, as the creator and nurturer of this culture in his works. This means, that neither man himself, as a moral subject, nor the nation, as an analogous ethnic group of moral individuals to him, nor an ethnic state are considered accidental natural or social constructs. This means, that S. Šalkauskis upheld the concept taken from Polish mystic Josef Hoëné Wronski about a person as a “little creator”, the helper of God, the great creator, whose real purpose and goals of existence on earth were to create a moral culture which was to God’s liking. In this sense, both the nation and nation state being only special cases of the entire culture of humanity, which are determined by the temperament of religion, worldview, language, history and the nation. The Lithuanian nation, its culture, and the state, according to the understanding of the nature and purpose of culture that was formulated and represented by S. Šalkauskis, comprised this great culturalogical triad, the purpose of which was and not just the ethnic, political or social survival of the nation the moral and cultural survival of the nation in history.

Tautos ir tautiškumo išsaugojimo problema kaip vertybė ir kaip visuomeninė, politinė aktualija atsiranda tik tada, kai nacionalinė, tautinė inteligentija pamato, įžvelgia ir įsitikina tautos kultūrinio savarankiškumo, jos savitumo reikalingumu pasaulėžiūriniu filosofiniu ir kultūrologiniu lygmeniu. Ir tai jau tampa ne vien tik politinės, bet ir dorovinės bei intelektualinės atogrąžos, refleksijos problema, kuri kaip tik ir pradedama kelti bei spręsti būtent politologiniu ir filosofiniu lygiu. Šia prasme lietuvių tautinė filosofija visada buvo glaudžiai susijusi su mūsų pačių dvasine, dorovine, politine savijauta bei savikūra. Kaip tik todėl S. Šalkauskis laikomas viena iš kertinių lietuvių filosofijos, istorijos figūrų. Šalkauskis tautiškumą ir tautą suvokia ir traktuoja idealistiškai. Tai lemia šio mąstytojo filosofinės pasaulėžiūros ypatybės, kurių pagrindą sudaro tomistinė pasaulio kaip ženklo ir žmogaus, kaip mažojo kūrėjėlio samprata. Tautiškumui išlaikyti, o ypač jį kurti ir puoselėti reikalinga ir teritorija, ir religija, ir kalba, ir galiausiai kaip viso to rezultatas - tautinė kultūra, kurios pamatas yra dvasingumas. Garsiajai S. Šalkauskio koncepcijai, kurios pagrindą sudarė Rytų ir Vakarų kultūrų (krikščionybės) idėja, nebuvo pagailėta kritikos ir tautininkų valdomoje Lietuvoje. Ši koncepcija taip ir liko nerealizuota. The article deals with problems of preserving the national identity and national survival in the modern world, which are topical issues for present-day Lithuania as well. Attempts at safeguarding and consolidating the country's independence in terms of culture and world-view, undertaken by the erudite intellectual Stasys Šalkauskis (1886-1941) were typical of many Lithuanian philosophers of the interwar period. The philosopher envisaged the political and cultural independence of his native country, as well as the future of Lithuania, as exclusively linked with Christianity, and more precisely with Catholicism. In his works, Šalkauskis expressed his ultimate hope that Lithuania would not experience another setback into "a new kind of paganism" (by this he meant the authoritarian and nationalist orientations of President Smetona, and the triumphal march of both fascism and communism across Europe - J. В.), instead remaining faithful to the Catholic tradition, both culturally and politically. A very significant aspect of the work by Šalkauskis, analyzed in the present article, is his extremely positive response to and evaluation of the role that international political organizations, such as the UN, could play globally both in his times and in the future, especially in terms of securing the safety of small nations, their political survival and cultural autonomy, etc.

Dorovinio asmenybės ugdymo problema išlieka aktuali visais laikais, visomis istorinėmis epochomis. Negalime girtis, jog šiandien ji jau yra išspręsta, arba kad mes žinome kaip ją spręsti. Taip yra todėl, kad kiekviena žmonių karta neišvengiamai susiduria tik su jai būdingomis individo egzistavimo visuomenėje ir pasaulyje problemomis ir iš to išplaukiančia jo veiklos prioritetų, dorovinių vertinimų, idealų, vertybių kaita. Todėl žmogus visada buvo, yra ir bus tik pats save kuriantis ir pat sau tokiu tampantis dorovinis individas. Kaip tik todėl šiame be galo sudėtingame, ilgame bei komplikuotame dorovinio asmenybės tobulinimosi bei tobulinimo procese aktyviai dalyvauja anaiptol ne vien tik jis pats, bet ir jo tėvai bei mokytojai, draugai ir priešai, tautos, visuomenės, žmonijos istorija, jos sukaupta patirtis – kalba, mokslas, religija, filosofija, etika – visa žmonijos kultūra. Filosofijos, o ypač etikos, etikos istorijos bei teorijos specialistai, dėstytojai gerai žino, kaip sunkiai per ištisus tūkstantmečius buvo kopiama į šią žmogaus savęs pažinimo, savimi pačiu tapsmo viršūnę, kiek daug įvairiausių dvasios pergalių ir nuopuolių patirta, kiek prarasta ar laimėta, į kokias, neretai pragaištingas, dykumas ar į niekur nevedančius klystkelius pasukta. Antikos filosofija, apimanti graikų bei romėnų valstybingumo laikotarpius, yra tiesiogiai susijusi su minėto proceso pradžia tokiu mastu ir tokiu reikšmingumu, kokiu, pavyzdžiui, tūkstantmečio ąžuolo šaknys yra susijusios su jo... [toliau žr. visą tekstą]

Antanas Maceina (1908-1987) laikomas vienu iš krikščioniškojo egzistencializmo Lietuvos filosofijoje kūrėjų. Straipsnio autoriaus nuomone, Maceina galėjo turėti tokių ketinimų. Išsami Maceinos kūrinių ("Jobo Drama" ir kitų) analizė rodo, kad jam, vis dėlto, iki galo nepavyko šios idėjos konceptualizmas. Remiantis krikščioniškojo egzistencializmo sąvoka, visos egzistencijos moralinio pagrindo turėtų būti ieškoma ne žemiškajame, bet antgamtiniame pasaulyje. Dėl šios priežasties žmogus neturėtų jaustis vienišas ar apleistas pasaulyje, bet būtų tikras sulauksiąs pelnyto atlygio už dorą ir teisingą gyvenimą."Jobo drama" vis dar verčia skaitytoją abejoti,ar Maceina pakankamai pagrindžia šią idėją. Be to, ambivalentiškų "Jobo dramos" interpretacijų galimybė verčia suabejoti paties krikščioniškojo egzistencializmo sąvoka. Antanas Maceina (1908-1987) is considered to be one of the founders of Christian existentialism in Lithuanian philosophy. As revealed by the author of the article, Maceina might really have had such intentions. Yet a more detailed analysis of Maceina's literary works ("Job's Drama" and others) shows that he nevertheless did not quite succeed in the conceptualisation of this idea. As implied by the concept of Christian existentialism, the moral grounds of all existence should be sought not in the natural, but in the supernatural world. This is exactly the reason why no human being should feel alone or abandoned while in this world, and be sure instead to get a well-earned reward for a moral and rightful life. Yet "Job's Drama" makes the reader doubt whether Maceina was really persuasive enough and reasoning about this idea. Moreover, the possibility of ambivalent interpretations of "Job's Drama" raises doubts about the concept of Christian existentialism itself.

Pranas Dovydaitis laikomas viena universaliausių Lietuvos istorijos ir kultūros asmenybių, pagaliau sulaukusi seniai nusipelnyto įvertinimo bei pagerbimo ir gimtajame krašte: spaudoje pasirodė jam skirta dr. A. Vasiliauskienės studija "Akmenuotas patrioto kelias". Tai veikalas, kuriame jo autorė pasistengė kuo plačiau, visapusiškiau ir objektyviau nušviesti šio nepaprasto žmogaus gyvenimo ir kūrybos kelią Lietuvoje bei jo tragišką likimą Sovietų Sąjungos gulaguose. Knygos autorei pavyko išvengti beatodairiškos P. Dovydaičio gyvenimo ir veiklos apologizacijos, nors, kita vertus, akivaizdi bei doroviškai pagrįsta ir autorės simpatija šiai tikrai didžiai, tragiško likimo asmenybei. Pranas Dovydaitis is known as one of the most universal personalities in Lithuanian history and culture who finally attained long deserved fame and honour in his native land as well: a study about him by Dr A. Vasiliauskienė “The Stony Road of a Patriot” (Akmenuotas patrioto kelias) appeared in the press. It is a work wherein the author more widely, universally, and objectively throws light on the life and creations of this unusual person in Lithuania, and his tragic destiny in the gulags of the Soviet Union. The author of the books succeeded in avoiding beatifying of life and activity of P. Dovydaitis though, on the other hand, the author’s sympathy for this great personality with a tragic destiny is obvious and morally based.

Straipsnis analizuoja vartotojų visuomenės moralines problemas. Teigiama, kad vartotojų visuomenė kaip masinis reiškinys atsiranda ir išplinta pasaulyje tradicinei Europos kultūrai pasiekus civilizacinį lygmenį, t.y. tokį lygį, kai europietiškos vertybės tampa antraeiliais reiškiniais, o į pirmą planą išsiveržia ar yra iškeliama pati gamyba ir vartojimas. Vartotojiškos visuomenės gimimą autorius sieja su jos sekuliarizacija. Parodoma, kad sekuliarizuotoji tikrovė - tai bet kokiam vartojimui skirta ir atvira tikrovė. Autoriaus manymu, visuomenės vartotojiškumas dar kurį laiką gali reikštis ir reiškiasi įvairiausiomis sublimatyviojo religingumo formomis bei būdais. Teigiama, kad vartotojiškoji visuomenė kartu yra ir dorovinės pasaulio pabaigos visuomenė, nes joje viskas - nuo bet kokių žmogaus sukurtų daiktų iki paties žmogaus - jau yra tapę vartojimo objektais, o žmogus tampa priemone, t.y. preke kitam žmogui. Parodoma, kad vartotojiškoje visuomenėje galutinai ir visiškai prarandamas bet koks estetinio saiko jausmas, jo supratimas. Teigiama, kad vartotojiškoji kultūra ir civilizacija visada skaudžiausiai smogia tradicinėms kultūros formoms - dailei, muzikai, grožinei literatūrai, nes rinka ir kultūros srityje reiškiasi tik kaip paklausiausių žmonių tarpusavio santykių estetinis reguliatorius. Daroma išvada, kad vartotojų visuomenė - tai begalinių socialinių iliuzijų visuomenė, kurią geriausiai atspindi spektaklis “Shopping and Fucking", laikytinas vartotojiškos visuomenės logotipu, ženklu ir simboliu. The article discusses topical and problematic issues of modern society, which is defined by the author as consumer society. Consumer society is formed in countries where political system is based on the market economy relations and the dominance of private property. Yet the result of these relations spreading into the cultural sphere is turning of the human body into an article of consumption, into commodity. Such form of culture is labeled by the author of the article as Sex-Shop-Show culture; the above mentioned "trio" not only prevails over morals, but also affects numerous realms of cultural life, such as art, fiction, drama, film industry and TV. The author of the article argues that consumer society has already formed in contemporary Lithuania. Such conclusion is made with regards to the most popular things shown by TV, in the movies, and elsewhere. The widely advertised play Shopping and Fucking is presented in the article as one of the cultural logos of consumer society. The "pornofication" of culture, widely carried on in consumer society, results in the cult of sex, power and violence, in the spread of drugs and AIDS, and in the growth of criminality. All this can be witnessed nowadays in Lithuania too

Straipsnyje analizuojama teisumo ir teisuoliškumo interpretacija A. Maceinos darbuose. Pažymima, kad A. Maceina, analizuodamas šią problemą, remiasi F. Dostojevskio, V. Solovjovo kūriniais ir Senojo Testamento “Jobo drama”. Autoriaus nuomone, dorovinė žmogaus atsakomybė A. Maceinos kūryboje nėra ir negali būti mąstoma atsietai nuo ontoetiškai prasmingos žmogaus prigimties interpretacijos, kartu ir nuo gėrio bei blogio sampratos, kurioms A. Maceina kaip tik ir suteikia deramą antgamtinės galios statusą. Parodoma, kad tai, ką A. Maceina analizuojamuose veikaluose įvardija kaip gėrį ir blogį, yra ne kas kita, kaip religiosofiniai Dievo ir velnio vaizdinių atitikmenys. Įvardydamas Gėrį ir blogį kaip metafizines, antgamtiniam pasauliui priklausančias ir jo turinį bei prasmę ontoetiškai įprasminančias bei išreiškiančias būties realijas, A. Maceina visą šios savo konceptualinės nuostatos svorį kūrybingai perkelia būtent ant žmogaus pečių, traktuodamas tai kaip aukščiausiąją žmogiškosios egzistencijos prasmę bei paskirtį žemėje. Daroma išvada, kad A. Maceina, pritardamas analizuotiems rusų rašytojams, išreiškia mintį, jog velnio, arba antikristo, niekšybės, netiesos, apgaulės, melagingumo priežastis slypi jo paties prigimtyje, Dievo neigimo dvasioje. Todėl ir visa velnio priedanga žmogiškuoju pavidalu yra nuausta iš Kristaus pamėgdžiojimo: pasiryžęs pamėgdžioti ir išjuokti Kristaus įsikūnijimą, antikristas slepiasi po visais žmogaus pavidalais, kokius tik istorija jam pasiūlo. The Lithuanian philosopher in exile Antanas Maceina (1908-1988) is considered to be one of the founders of Christian existentialism in Lithuanian philosophy. His conception of Christian existentialism is based on the assumption that real human existence does not end "on this side of the grave", i.e. at the moment of death. He asserted that human existence has a transcendental continuity. And precisely because of that reason, every individual is morally responsible for himself, his associates and society in the eyes of God, as the highest moral authority. This article discusses the Interpretation of inherent human freedom and free will as presented in the work of Maceina. For him, this problem is closely linked to Infinite trust In God. Unconditional belief in goodwill, kindness, rightness of God is an analogue of righteousness

Straipsnyje svarstoma viena iš pamatinių krikščioniškosios filosofijos temų, tiesiogiai susijusių su ontologija ir gnoseologija: pasaulio atsiradimo, kilmės, arba pasaulio kaip ženklo, t. y. pasaulio kaip fakto problema. Būtent pagal tai, ar pripažįstame pasaulio sukūrimą iš dieviškosios valios ir galios, ar tokią prielaidą neigiame, vis tiek mes faktiškai išsakome ir savo pasaulėžiūrinę poziciją svarbiausiuoju klausimu. Pasaulio sukūrimo iš dieviškosios valios ir galios koncepcijos atriboja mus nuo materialistinės tikrovės interpretacijos. Tačiau net ir tos iš jų, kurios nėra materialistinės, nebūtinai traktuotinos kaip idealistinės. Konceptualinė straipsnio autoriaus nuostata grindžiama prielaida, jog visi Aukščiausiosios Būtybės egzistavimo įrodymai, galintys būti tik daugiau ar mažiau tikėtini, vis dėlto išlieka, nes tai tiesiogiai yra susiję su Dievo žmogui duota valios laisve ir todėl kaip apribojimai negali būti nei logikos, nei mokslo teiginiais įveikiami ar pašalinami. Tiek gamtos mokslai, tiek logika mums čia niekuo padėti negali, – jie gali tik pateikti daugiau ar mažiau tikėtinas tokio egzistavimo interpretacijas. Kitaip ir negali būti, nes būtent tokios yra pažintinės žmogaus proto galimybės. Nenuneigiami Dievo, kaip Aukščiausiosios Esybės, egzistavimą įrodantys konceptai paneigtų žmogui Dievo duotą valios laisvės principą. Pasaulio kaip ženklo konceptualinių ieškojimų ir atradimų istoriją po Antrojo pasaulinio karo išplėtojo ir sumodernino žymiausieji lietuvių filosofai emigracijoje – Antanas Maceina ir Juozas Girnius. The article analyses the development of Lithuanian philosophy and ethics in the perspective of the Christian philosophical conception of the world as a sign. Such a way of interpreting reality held very strong positions in Lithuania since its Christianization up till World War II. This is especially true of the development of Lithuanian profesional philosophy in 1911-1940. Its most prominent representatives (A. Jakštas, P. Dovydaitis, S. Šalkauskis, L. Karsavinas, P. Kuraitis) searched for links and connections between traditional Christian, Thomistic thinking of the world and man, and Lithuanian cultural, political, and ethical realities, and the Lithuanian national identity. The article strives to reveal positive as well as negative sides of these attempts, and to evaluate the contribution of the abovementioned philosophers to the development of professionl Lithuanian philosophy and culture

Šiame straipsnyje Antano Baranausko kūryba analizuojama doroviniu aspektu. Tiek estetinė, tiek etinė kiekvieno konkretaus autoriaus ar jo kūrinio pozicija ir yra tikroji tokio kūrybos akto paslaptis, kurią meno kūrinio vartotojui privalu įspėti. Baranauskas nepriklauso prie griežtai didaktinės literatūros kūrėjų, tačiau jo kūrybinė intencija dar gana artima didaktinei literatūros tradicijai, todėl nesunkiai įspėjama ir jo, kaip rašytojo, etinė (dorovinė) nuostata. Baranausko atveju susiduriama su dvejopa problema: asmenybės ir poeto. Kaip asmenybė, Baranauskas turėjo neabejotinai teigiamą poveikį dorovinio lietuvių identiteto formavimuisi ir suvaidino reikšmingą vaidmenį mūsų pirmojo tautinio atgimimo istorijoje. Kaip dorovinio lietuvių identiteto formuotojas bei puoselėtojas, Baranauskas pasireiškė savo poetinio talento jėga, panaudodamas ją svarbiausiam ir aktualiausiam tuo metu tikslui – gimtojo krašto gamtos grožiui ir kalbai aukštinti, apdainuoti, poetizuoti. Tapdama poezijos, o platesne prasme ir nacionalinės kultūros savastimi, vertybe, gimtoji kalba, kaip ir gimtinės gamta, tampa ir tautos dorovinių vertybių formavimosi centru, apie kurį neišvengiamai pradeda grupuotis visos kitos vertybės. Niekur kitur lietuvių grožinėje kūryboje nėra taip įtaigiai ir taip poetiškai pavaizduota krašto ir gamtos vienybės, neatskiriamumo, neatidalomumo istorija, kaip tai padaryta „Anykščių šilelyje“. Ir visa tai plaukia iš pačios giliausios dvasinės, dorovinės baltų etnoso prigimties bei patirties klodų, emocinės, estetinės tautos patirties. Antanas Baranauskas (1835-1902), one of the most important Lithuanian poets and public figures of the second half of the 19th century, is here looked upon in a rather unusual respect - as a creator and fosterer of the Lithuanian moral identity. Baranauskas, a poet and bishop, who held an important position in the hierarchy of the Catholic Church, not only defended and promoted the Lithuanian language, as beautiful and highly suitable for subtle poetic expression, but also valued and praised the historical past of the Lithuanian nation and state, tying it in with the moral norms and demands of Christianity. This attitude is especially obvious in works by the poet such as Pasikalbėjimas; Giesminyko su Lietuva the didactic poem Dievo rykštė ir malonė, and others. The moral imperative, as a manifestation of the will of God, is characteristic also of the lyrical masterpiece by Baranauskas - his poem Anykščių šilelis. The main theme of this poem is the spiritual interrelationship between man and nature, as determined by manifestations of humanity, freedom and violence taking place in the nation's history

Darbe nagrinėjamos vadovėlių iliustracijos, kuriose vaizduojamos moterys. Apibendrinamos kiekybinės bei kokybinės bendrojo ugdymo mokyklos vadovėlių iliustracijos. Analize bei empiriniu tyrimu, siekta išsiaiškinti mokinių bei mokytojų požiūrį apie moters vaizdavimą vadovėliuose, rezultatus, pateikiamos išvados. In popular culture and media image of a woman is one of the most popular topics. There are public discussions about the image of a woman-who she is and how a modern woman should look like, moreover, stereotyped attitudes towards her are analyzed (they are sometimes broken and sometimes supported) and a woman‘s equality to a man is emphasized. In society a cult of a young, beautiful and self-confident woman, who is distiguished by physical and intelectual features more often, is spread. A term „image“ is usually used while talking about appearance and style, however, this conception is perceived in a wider context in this work- it also includes social roles, fields of relations and intercource with others.Conclusions are presented after generalization of quantitative and qualitative general education schoolbooks‘ illustrations analysis results and the ones, of empirical research which was performed in order to ascertain students‘ and teachers‘ attitude towards woman‘s portrayal in schoolbooks. It is emphasized that raised hypothesis has been proved, however, it is accented that mismatch of reality and world which is depicted in textbooks‘ illustrations determine students‘ negative attitude towards a woman and her roles, portrayed in educational material.

Šiame darbe analizuojama, kas yra teodicėja, pateikiamos filosofijos atstovų teorijos apie jos esmę ir keliamas problemas. Magistro darbe nagrinėjami žmonių patiriamų kančių teisingumo, nuodėmės ir jos išpirkimo, tikėjimo klausimai. Teodicėjos problemos užuomazgų randame Šventajame Rašte, o tiksliau, Jobo Knygoje. Teodicėjos problemą savo kūriniuose kėlė ir XIX a. rusų rašytojas F. Dostojevskis. Šiame darbe šiuo aspektu analizuojami jo romanai „Idiotas“, „Demonai“, „Nusikaltimas ir bausmė“, „Broliai Karamazovai“ ir apysakos. Nagrinėjant teodicėjos problemą ypač vertingas paskutinis F. Dostojevskio romanas „Broliai Karamazovai“. Rašytoją jaudinantis tikėjimo ar netikėjimo Dievu klausimas sprendžiamas romano veikėjams priimant ar nepriimant Dievo pasaulį. Žmonių kančių problema F. Dostojevskio kūriniuose susiaurinama iki vaikų kančių problemos. Skaitant kūrinius galima įžvelgti dvi kančių priežastis: gimtoji nuodėmė ir žmonėms būdingas nuodėmingumas. Veikėjų teigimu, blogis- būtina gėrio egzistavimo sąlyga. Rašytojas svarsto, kad žmogui suteikta laisvė yra ir Dievo dovana, ir nepakeliama našta. F. Dostojevskis aiškina žmogaus prigimties blogio priežastis ir ribas. Tačiau jis ir teisina žmogų, nes Visagalis dovanodamas žmogui žodžio laisvę, suteikė jam galimybę teisinti arba smerkti Dievą, sukūrusi šį toli gražu netobulą pasaulį. Iškeltai hipotezei patvirtinti atliktas praktinis tyrimas, kuriame dalyvavo 10 – 12 klasių moksleiviai. Susumavus tyrimo... [toliau žr. visą tekstą] The aim of the current research is to analyze the concept of theodicy. In this Master thesis the theories about the essence of theodicy and the issues that may be raised suggested by various philosophy representatives are to be discussed. The current work is also to consider the questions of justice of human suffering, sins, redemption and faith. The origins of the issues mentioned above can already be found in the Christian doctrine, to be more precise, in the Book of Job. The issue of theodicy is also reflected in the works of 19th century Russian writer Fyodor Dostoyevsky. In this Master thesis some stories and the novels “The Idiot”, “Demons”, “Crime and Punishment”, “The Brothers Karamazov” are to be analyzed. The last novel „The Brothers Karamazov“ raised particular interest. The question of faith and unbelief, which was also important to the author, can be seen in the way the world is accepted or not by various characters. The question of human suffering is narrowed in the novels to the issue of children suffering. Furthermore, in this research the two ways of ‘God’s justification’ for the sufferings mentioned above shall be overviewed, i.e. the original sin of all the people and sinfulness as such present in the lives of people. The presence of evil as an unquestioned condition for the existence of good is keenly discussed by the characters. The issue of freedom as an unbearable gift for every human being is studied by the writer from different... [to full text]

Šiuolaikinėje visuomenėje televizija tapo neatsiejama gyvenimo dalimi, o jos vaidmuo nuolat kinta. Todėl reikia pripažinti televizijos daromą įtaką. Dažnai galima išgirsti kalbant apie tai, kad šiuolaikinė animacija nėra tinkama vaikams žiūrėti. Tačiau vaikai nemažai laiko praleidžia prie televizoriaus ekrano žiūrėdami animacinius filmukus. Ypatingo dėmesio susilaukė amerikiečių animacinis serialas „Simpsonai“. Nors šis filmas yra skirtas suaugusiems, tačiau jį mielai žiūri ir vaikai. Šiuo metu besiformuojančios teorinės paradigmos, nagrinėja kintantį televizijos vaidmenį. Didelis dėmesys yra skiriamas postmodernios televizijos turiniui ir jo ryšiui su žiūrovais. Nagrinėti televiziją postmodernizmo kontekste yra vienas televizijos pokyčių analizės būdų. Šio darbo tikslas – atskleisti šiuolaikinės visuomenės vertybių satyrą seriale „Simpsonai“. Siekiant šio tikslo yra analizuojami pagrindiniai vyraujantys požiūriai į masines informavimo priemones. Parodomi šiuolaikinei televizijai būdingi postmodernizmo bruožai. Taip pat yra apibūdinami pagrindiniai veikėjai, atskleidžiamos vyraujančios etinės moralinės problemos. Animacinis serialas „Simpsonai“ yra apibūdinimas kaip vienas ryškiausių postmodernistinių kūrinių, kuriam yra būdingas sudėtingas turinys, savęs suvokimas, fragmentacija, satyra, aliuzijos, intertekstualumas, parodija, imitacija. Jame gvildenamos įvairios visuomenės aktualijos, keliami opūs klausimai, išjuokiamos šiuolaikinės vertybės. Atliktas tyrimas tarp 12 – 15... [toliau žr. visą tekstą] Nowadays television has become concurrent in people‘s life and its role is constantly changing, so the influence of television should be taken into consideration. It is heard that modern animation is not proper for children, however they spend quite a lot of time in front of TV watching some cartoons. American animated serial „The Simpsons“ has attained special attention. Despite the fact that the film is for adults children also watch it with pleasure. Theoretical paradigms, that have been currently developing, are analyzing the changing role of television. A great attention is paid to the content of postmodern television and its‘ relations with the audience. Studying television in postmodern context is one of techniques to analize the changes of television. The aim of this paper is to reveal satire of modern society‘s values in „The Simpsons“ serial. In order to achieve the aim of the paper, the main dominant opinions about the mass media are analysed. Moreover, typical postmodern features of modern television are presented. In addition to this, the main characters are described and the prevailing ethical moral problems are revealed. Animated serial „The Simpsons“ is described as a prime postmodern work, that is characterized by a complex content, self-perception, fragmentation, satire, allusion, intertextuality, parody and imitation. „The Simpsons“ ventilates different topicality of the society. Moreover, in „The Simpsons“ sore points are raised and modern values... [to full text]

Darbo tikslas - atskleisti moralinių vertybių ir laisvės santykį J. Girniaus filosofijoje. Darbe taikyti šie metodai: mokslinės literatūros analizė, empirinis tyrimas-kiekybinis, tyrimui atlikti sudaryta anketa. Darbo intelektualinį pagrindą ir jo probleminį turinį sudaro lietuvių filosofo Juozo Girniaus (1915-1994) pažiūros į moralinių vertybių ir laisvės santykį, plačiai ir visapusiškai atskleistos šio filosofo svarbiausiuose veikaluose. Tyrimu nustatyta, jog šiuolaikinio jaunuolio gyvenime moralė yra svarbus dalykas. Tačiau patriotizmas, dora, politika ir religija, priešingai nei J. Girniui nėra svarbūs. Daugumai jų svarbiausia yra šeima. Didžiausiu dorinių vertybių pagrindu jaunimas laiko šeimą, meilę, atsakomybę ir laisvę. Tyrimo hipotezė- šiuolaikinis jaunimas atsakingai vertina laisvę ir moralines vertybes pasitvirtino, tačiau tik iš dalie sutapo su J. Girniaus nuostatomis moralinių vertybių ir laisvės santykio prasme. Lietuvoje iki šiol nėra atliktų didesnės apimties darbų, skirtų moralinių vertybių ir laisvės santykiui nustatyti ir apibrėžti, todėl šis darbas gali pasitarnauti atliekant tokio pobūdžio tyrimus. The aim of work is to reveal the relation between the moral values and freedom in J. Girnius philosophy. The following methods have been applied in work: analysis of scientific literature, empirical research-quantitative, questionnaire made for research performance. The intellectual basis of work and its problematic content consists of the views of Lithuanian philosopher Juozas Girnius (1915-1994) on the relation of moral values and freedom, which are widely revealed in his main works. The research determines that morality in the life of modern youth is an important thing. However, patriotism, honour, politics and religion, contrary to J. Girnius, are not important. For most of them the most important thing is the family. The biggest basis for moral values for the young people are family, responsibility, love and freedom. The reserch hypothesis-the modern youth responsibly value freedom and moral values has been confirmed, however, it coincided only partly with J. Girnius attitudes concerning the relation of moral values and freedom. There are no such works of bigger amount performed in Lithuania yet which determined or defined the relation between moral values and freedom, therefore this work may serve to make this kind of research.

Socialinė utopija yra stabiliausia žmonijos svajonė apie tobulą visuomenės būseną. Nematomu siūlu ji susieja tarpusavyje daugumą epochų ir savo šaknimis siekia tolimąją praeitį, atrasdama save žmonijos svajonėse apie „aukso amžių“. Būtent todėl kai kurie tyrinėtojai laiko socialinę utopiją vienu seniausių ir fundamentaliausių mitų. Utopijos esmės apmąstymams skirta daug filosofų, istorikų, sociologų darbų, tačiau iki šiol mokslinėje literatūroje neegzistuoja vieningo viešai pripažinto „utopijos“ sąvokos apibrėžimo. Dėl to diskusijos šiuo klausimu tebesitęsia. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad apibrėžti utopijos apskritai yra neįmanoma. Nors mokslinėje literatūroje yra be galo įvairių „utopijos“ aiškinimo būdų, darbe yra bandoma skirtingus požiūrius subalansuoti, kad galima būtų išspręsti iškeltą tikslą – aptarti perėjimą nuo utopinių epochų į antiutopinę. Socialinė utopija, kaip visuomeninės minties reiškinys, savo raidoje išgyveno daug etapų. Pirmiausia – tai mitologinis etapas, kada visi pasaulio reiškiniai, išpasakojami pagal jų daromą įspūdį žmogaus vaizduotei, įgauna (mūsų akimis žiūrint) simbolinį, fantastinį bei sapnus primenantį pobūdį. Antrąjį etapą galima sąlygiškai apibrėžti kaip demitologizavimo, arba racionalizavimo etapą. Čia atsiranda teoriniai aiškinimai, kodėl idealioji būtis ir su ja siejamas žmonijos laimingas gyvenimas yra kitokia negu realus gyvenimas. Šiuo atveju realusis gyvenimas savaip „įstatomas“ į kitą, lyg ir neegzistuojantį pasaulį, tačiau turintį... [toliau žr. visą tekstą] Social utopia is the steadiest dream of sustainable human consciousness of the perfect state of society. It is an invisible thread binds together many times and has its roots in the distant past, revealing itself in the human dreams about the "golden age". That's why some researchers call the social utopia one of the oldest and most fundamental myths. Social utopia as a phenomenon of public opinion in its development goes through a number of stages, firstly, that the mythological stage, when a person creates a fantastic, fairy picture of the world, which in general is an emerging property of consciousness. The second phase can be arbitrarily designated as the theoretical-rational. Here, the construction of a human happiness is based on theoretical reflection by a rational positing of ideal being in a different, non-existent world, having though the features of the real world. Third, the practical stage in which the utopian theories that can affect the world and transform it (for example, utopian socialism) are being tried to implement. Here also presents utopian desire to embody social and moral foundations into real practical life. The revival and the rise of utopian consciousness usually occur in times of great social and political upheavals. This research indicates that nutrient growth for utopia is the crisis, transitional stages in the development of society, so utopia is often a symptom of the crisis in the existing social order. Utopia accumulates and expresses... [to full text]

Šiame darbe analizuojama kokia yra egzistencializmo samprata. Magistriniame darbe pateikiamos egzistencializmo atstovų teorijos apie egzistencializmo esmę. Savo filosofinėmis idėjomis egzistencialistai pristato keliamas problemas. Visi egzistencializmo krypties atstovai aiškinasi būties, gyvenimo prasmės, kančios problemas. Prie egzistencinių ir neišvengiamų problemų žmogaus gyvenime priskiriamos – kova, kaltė, nuobodulys, maištas, absurdo jausmas. Iškeltai hipotezei patvirtinti atliktas praktinis tyrimas su 11 – 12 klasių moksleiviais. Susumavus tyrimo rezultatus formuluotos išvados. Egzistencializmo srovė ypatinga ir išskirtinė yra tuo, kad didelį dėmesį skiria žmogaus būčiai. Egzistencializmas gvildena atskiro žmogaus problemas. Pabrėžiamas žmogaus laikiškumas ir laikinumas. Iškeliamas žmogaus gyvenimo beprasmiškumas. Baigtinė žmogaus egzistencija pasaulyje ir jos įprasminimas – pagrindinė egzistencializmo problema. Egzistencializmo srovė ypatinga dar ir tuo, kad savo idėjoms išreikšti dažnai rinkosi meninę, literatūrinę kalbą, kurioje tarsi persikūnydavo į kitą asmenį. Pagal požiūrį į tikėjimą, egzistencializmas yra skirstomas į „krikščioniškąjį“ ir „ateistinį“. Krikščioniškieji egzistencialistai savo idėjas paremia Dievo buvimu. Tuo tarpu ateistinio mąstymo filosofų idėjos yra paremtos Dievo neigimu. Iškeliamas žmogaus laisvas pasirinkimas kurti, veikti. Atlikus egzistencializmo atstovų A. Camus‘o - „Krytis“, „Maras“, „Svetimas“, „Sizifo mitas“... [toliau žr. visą tekstą] This paper analysis the concept of existentialism. The master thesis presents the theories of the representatives of existentialism on the essence of existentialism. Philosophical ideas of the existentialists represent relevant problems. All representatives of existentialism trend develop the problems of subsistence, meaning of life, anguish. Struggle, guilt, boredom, rebellion, feeling of absurdity are all assigned to existential and inevitable problems that a person faces in life. To justify the hypothesis, a practical study has been made, which involves 11-12 grade students. After summarizing the results of the study, the conclusions have been made. Existentialism trend is special and exceptional for paying special attention to the subsistence of a human being. Existentialism examines the problems of individual people. Temporality and impermanence of a human life are emphasized. Futility of the human life is highlighted. Finite human existence in the world and its meaning is the main problem of existentialism. This trend is also specific for choosing artistic, literary language, which helped to reincarnate into other person. Depending on the attitude to faith, existentialism is divided into “Christian” and “atheistic”. Christian existentialists base their ideas on the existence of God. While the ideas of atheistic philosophers are based on the denial of God. Free choice of a person to create, act is amplified. After analysing the works of the representatives of... [to full text]

Svarbią paauglio gyvenimo dalį sudaro laisvalaikis, kurio metu vyksta aktyvus socialinės komunikacijos procesas. Todėl kalbant apie veiksnius, darančius įtaką paauglio psichosocialinei raidai, svarbus tampa laisvalaikio pasirinkimas. Labai svarbu pažinti paauglių laisvalaikio praleidimo būdus ir jų moralines vertybes. Vienas didžiausių bendro nusikalstamumo variklių šiandien yra vaikų ir paauglių neužimtumas. Sėkmingai išsprendus paauglių užimtumo problemą bei tikslingai organizuojant jų laisvalaikį, galima tikėtis teigiamų pokyčių šiose abiejose srityse. Magistro baigiamąjį darbą sudaro teorinė, metodinė ir praktinė dalys, darbo pabaigoje pateikiamos išvados. Pirmoje darbo dalyje analizuojama lietuvių ir užsienio autorių literatūra paauglių laisvalaikio organizavimo ir vertybinių orientacijų formavimosi tematika. Pateikiama laisvalaikio sampratų istorinė kaita, analizuojama šiuolaikinė laisvalaikio samprata, formos, funkcijos. Taip pat apžvelgiama laisvalaikio reikšmė paauglių vertybinių orientacijų ugdyme. Analizuojami veiksniai, įtakojantys paauglių vertybinių orientacijų formavimąsi: šeima, mokykla, žiniasklaida. Pateikiami laisvalaikio organizavimo edukologiniu aspektu pagrindai: apžvelgiama papildomo ugdymo reikšmė, funkcijos, formos, principai bei neformalaus ugdymo organizavimo principai. Antroje darbo dalyje pateikiama tyrimo metodika ir organizavimas. Trečioje darbo dalyje atliekamas tyrimas, kurio tikslas - ištirti 7–10 klasių moksleivių popamokinę veiklą... [toliau žr. visą tekstą] Leisure takes quite important place in teenages life, when the process of active social communication is going on. So when we are talking about the factors which affect psychological development of the teenages, the choice of leisure types becomes very important. It is very important to find out the types of teenages leisure activities also their moral values. The most powerfull engine of nowadays criminality - is vacancy of the kids and teenages. We could expect positive changes in both these areas if we would solve the problem of teenages employment and organize the leisure time specifically. This Master‘s final work consists of theoretical, methodical and practical parts, the findings are presented in the end of this work A literature of Lithuanian and foreign authors which describes the organization of teenages leisure and formation of teenages values orientations is analyzed in the first part of the work. There are presented historical change of leisure conceptions, the analysis of the contemporary conception of leisure, forms and fuctions of the leisure. We also take a look at the meaning of leisure time in education of formation of teenages values orientations. There is made analysis of the factors which affects the formation of teenages values orientations: family, school, mass media. There are given the basics for organization of the leisure in educology aspect: there are presented the meaning of additional education, functions, forms, principles and the principles... [to full text]

Choreografijos pamokoje per estetinį pajautimą, estetizuotą judesį, vidinę bei išorinę harmoniją, emocijas galima siekti aukščiausių harmoningos asmenybės formavimo(si) bei ugdymo(si) tikslų. Pasitelkus šokį sąžiningumas, atsakomybė, tolerancija, valia taps vaiko savastimi, norma, neišvengiamumu ir kasdieniu jo orientyru bei poreikiu. Darbo tikslas – išanalizuoti moralinių vertybių ugdymo(si) galimybes choreografijos pamokoje. Meninio ugdymo kontekste vertybių formavimasis yra susijęs su pasirinkimu bei lemia daugelį sprendimų, kurie priklauso nuo individo asmeninės patirties ir santykių (tarpkultūrinėje erdvėje mokiniai mokosi būti atviri, sąžiningi, atsakingi, pakantūs, pagarbūs, draugiški ir tolerantiški žmonių pažiūroms, papročių, tradicijų, vertybių įvairovei). Choreografijos pamoka yra viena iš meninio ugdymo disciplinų. Sistemingai, nuosekliai apmąstydami choreografijos pamokos tikslus, jų realizavimo galimybes, choreografijos mokytojai galėtų tinkamai parengti ir papildyti pamokos turinį, ugdymo principus ir metodus, kurie realizuotų galimybes formuoti ir internalizuoti moralines vertybes. Tyrime dalyvavę choreografijos mokytojai pripažįsta, jog gerbia vaiko unikalumą bei sudaro sąlygas mokiniams priimti moralinius sprendimus užduočiai atlikti, taip skatindami sąžiningumo, atsakingumo, valios galios, pasitikėjimo savo jėgomis, ugdymą(si), tačiau nepakankamai bendradarbiauja su etikos mokytojais, stokoja etikos dalyko žinių, kurie padėtų ugdyti moralines vertybes... [toliau žr. visą tekstą] During dance lesson in aesthetic sense, aesthetical movements, internal and external harmony, emotions, the highest possible formation of a harmonious personality and educational purposes can be achieved. With the help of dance, such features as honesty, responsibility, tolerance, faith will become the child’s rate, coupled with everyday need and reference. The aim of the research is to analyze the raising possibility of moral values during dance lesson. In the context of art education, the formation of values in related to the selection and leads to many solutions which depend on individual’s personal experience and relationship (in intercultural space students learn to be open, honest, responsible, tolerant, respectful, friendly for human point of view, culture, traditions, customs. Dance lesson is one of the art education subjects. In order to arrange the content of the lesson, principles and methods properly, the teacher should develop systematic, coherent reflection of lesson objectives which help to develop moral values. The majority of the dance teachers who have participated in the research respect the child’s uniqueness, individuality, also, they stimulate friendly communication and cooperation in part or group, create conditions for students to choose the forms of their creative work. In this way teachers motivate students honesty, responsibility, will, self-confidence. However there is a lack of cooperation with teachers of Ethics the knowledge of subject which... [to full text]

Šiuo darbu buvo siekiama įvertinti manipuliavimo žmogaus gyvybe moderniojoje medicinoje situaciją, išaiškinti to priežastis, išanalizuoti įvairius aspektus, ieškoti jų sąryšių sąryšių. Šio tikslo buvo siekiama analizuojant literatūrą. Modernioji medicina – sudėtingas valstybės, naujausių technologijų, mokslo, komercijos, teisės interesų susidūrimo ir veiklos sfera, todėl čia nuolat randasi naujos etinės problemos, kurių sėkmingas sprendimas reikalauja susikalbėjimo ir visų suinteresuotųjų grupių veiksmų suderinimo. Manipuliavimas žmogaus gyvybe moderniojoje medicinoje – institucionalizavimo, racionalizavimo, komercializavimo, technologizavimo rezultatas, dėl to moderniosios medicinos situaciją galima būtų įvertinti, kaip krizę Manipuliavimas žmogaus gyvybe tampa įmanomas, kai gydymo procese technologijos, instituciniai ir komerciniai interesai tampa tikslu, o ne priemone. Medicinos technologizavimas išplėtė medicinos veiklos sferą, medicina tapo atsakinga ne tik už žmogaus gydymą, bet ir už visuomenės problemų sprendimą. Jungiantis technologijoms ir komercijai, manipuliavimas įgavo dar platesnį mąstą. Technologijų ir komercijos sąjunga mediciną pavertė žmogaus įgeidžių tenkinimo priemone. Tai po truputį keičia ir gali iš esmės pakeisti tradicinę visuomenės struktūrą, žmonių tarpusavio santykius, moralę, žmogaus prigimtį. Sustabdyti manipuliavimą žmogaus gyvybe, grąžinti visuminį žmogaus suvokimą medicinoje galima per dialogą ieškant... [toliau žr. visą tekstą] The purpose of this work is to evaluate the situation of manipulation with the human life in modern medicine, to find out the reasons, to analyze various aspects, to look for their connections. In pursuance of this objective the literature was analyzed. Modern medicine - complex sphere of the collision of state, ultimate technologies, science, commerce, law interests and activities, so new ethic problems arise therein permanently. The successful solution of these problems requires reciprocal understanding and coordination of the actions of all interested groups. Manipulation with the human life in modern medicine is the result of institutionalization, rationalization, commercialization and technological approach, therefore the situation of modern medicine could be evaluated as a crisis. Manipulation with the human life becomes possible when technologies, institutional and commercial interests become the objective of the treatment process rather than the instrument. Technological approach in medicine had expanded the sphere of medical activity; the medicine became liable not only for the treatment of the man, but for the solution of the society problems as well. In the process of cooperation of the technologies and commerce, the manipulation had taken even wider dimension. Due to the conjunction of technologies and commerce the medicine became the instrument for meeting of the human’s fancies. It little by little changes and can change... [to full text]

Darbe analizuotas religijų dialogas ir jo plėtotei būtina sąlyga - tolerancijos buvimas. Globalėjančiame pasaulyje tolerancijos ugdymas padeda įgyvendinti teisingumą, taikų įvairių religijų sugyvenimą. Šiandieninė religijų dialogo situacija Lietuvoje atskleidžiama, analizuojant Bažnyčios Susirinkimų dokumentus, Lietuvos Respublikos įstatymus, vyriausybės nutarimus, Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintas bendrojo lavinimo mokyklų programas. Apžvelgiamas Lietuvos religinių bendruomenių indėlis į tarpusavio toleranciją, kuri vykdoma ekumeninio judėjimo pagrindu.Aptartos teorinės ir praktinės konfesijų dialogo suderinamumo kliūtys, ištirta moksleivių nuostata tarpreliginio dialogo ir tolerancijos klausimu. Atkreiptas dėmesys į visuomenės religinio bei etinio švietimo būtinumą ir galimybes vertybių pervertinimo situacijoje. A dialogue and the necessary condition for its development – the presence of tolerance were analyzed in this work. In today’s world of globalization the raising of tolerance is helpful in implementing justice and peaceful living in concord among the religions. The present situation of the dialogue between religions in Lithuania is revealed by analyzing the documentation of Church Assemblies, the laws of the Lithuanian Republic, the governmental legal acts, the secondary school curriculums confirmed by the Ministry of Education and Science. The work is also reviewing the input of the Lithuanian religious communities into common tolerance, which is performed on the basis of ecumenical movement. The theoretical and practical compatibility obstacles of the confessions’ dialogue are discussed as well as pupils’ attitude towards the issue of inter-religious dialogue and tolerance is investigated. The attention is paid on the necessity of religious and ethic education in the society and the possibilities of the reassessment of values in this situation.

Šiuolaikinė pedagogika remiasi humanizmo idėjomis, pagrindinis pedagogų ir tėvų dėmesys koncentruojamas į vaiko asmenybės ugdymą, jo vidinio pasaulio formavimą, humanistinių vertybių perteikimą, todėl jau ikimokyklinio amžiaus vaikams turėtų būti skiriamas didelis dėmesys doriniam ugdymui. Ugdant dorą ir aktyvią asmenybę reikšmingiausias vaidmuo atitenka pedagogams ir tėvams, jų turimoms vertybėms, vaiko kultūrinei aplinkai namie ir darželyje. Auklėjant muzika ugdytinis net neįtaria, kad jis yra auklėjamas, nes muzika nemoralizuoja, nemoko doros taisyklių. Muzika moko klausyti ir girdėti, skatina aktyvaus pažinimo pastangas, leidžia užsimegzti glaudesniam bendravimui su meno vertybėmis, kurių veikiamas vaikas, kaip ir suaugęs žmogus, gali patirti gilesnius emocinius ir mentalinius išgyvenimus. Daugelis žmonių visą gyvenimą išsaugoja vaikystėje įgytas muzikines savybes, jai pakankamas buvo muzikinis ugdymas. Vaikas savyje nešiojasi muziką, kuri spontaniškai veržiasi išsilieti. Jai pedagogas, tėvai padės jai išsilieti ir toliau puoselėti, išauginsime geresnį, doresnį, kultūringesnį ir laimingesnį žmogų. Children are our future, the power of creation. Them we supervising, educating, developing. The spirit world of child fast changing for him does influence our community, they cherishing values. Child is great source of opportunities, witch could dry, if by him will touch bad artisan hand. Therefore in psychic of child should we penetrate very careful. This master work fundamental purpose is research, if music educate moral of child? This topic I missed analysis, although in intellectual climate of Lithuania same problems constantly treating. So my work purpose is topical in Lithuanian concept context. At this master work I experimented to answer at his question, with reference varied science literature and articles. Special impact power of music for human since many centuries ago cognize, priests, philosophers. Philosophers accent, that in great music, language of intonation expressing and specifically feel as integral unity of being meaning. Plato said „formative perfect Citizen first place belong to music”. By V. Lansbergis „music in general meaning is life, love expression with all their variety”. Music make child happy, help to be disciplined, and do impact to child vision, feelings, emotions, behavior. The music learns to hear, stimulate active interesting in art. And by impact of these factors the child and adult human could feel great emotional and mind experience. Music is one of great ways to relax and to joy. If pedagogue or parents help cherishing music... [to full text]

Vis labiau ryškėja XXI amžiaus pasaulinė tendencija – globalizacija. Vykstant esminėms permainoms socialinėje, politinėje, ekonominėje ir teisinėje srityse, visose visuomenės grupėse vyksta persiorientavimo ir prisitaikymo prie naujų gyvenimo sąlygų procesas, apimantis vertybių transformaciją ir su tuo susijusius pažiūrų, gyvensenos, elgesio normų bei pačios elgsenos pokyčius. Įtakojama šių veiksnių, transformuojasi ir tautinio identiteto sistema. Jaunimo požiūris į tautinį tapatumą Lietuvoje nėra visapusiškai ištirtas. Mokslinių šios srities tyrimų nedaug. Todėl, tai skatina gilintis į tautinio tapatumo problemas, mėginant atskleisti būdingus šiuolaikinio tautinio tapatumo bruožus, veiksnius ir aplinkybes, kurie yra svarbūs asmens tapatybės formavimuisi. Darbo tikslas - ištirti jaunimo tautinę asmens tapatumo sampratą globalizacijos sąlygomis ir jos raišką per vertybių sferą, dvasinę gyvenimo dimensiją. Darbo uždaviniai: 1. Aptarti etnoso, tautos kaip dorovinių vertybių sistemos svarbą asmenybės vertybinių principų formavimuisi; 2. Išryškinti šiuolaikinės socialinės-kult�����rinės aplinkos įtaką besimokančio jaunimo vertybių kaitai; 3. Ištirti vyresniųjų klasių moksleivių vertybines nuostatas, žvelgiant tautinio savęs identifikavimo aspektu. Tyrimo metodai: 1. Mokslinės literatūros analizė; 2. Vyresniųjų klasių moksleivių anketinė apklausa; 3. Kiekybinė empirinių duomenų analizė. Atliktas Lietuvos jaunimo tautinio tapatumo sampratos tyrimas rodo, kad... [toliau žr. visą tekstą] Globalization as a world-wide phenomenon has proceeded rapidly in the XXI century. As substantial changes are taking place in social, political, economical and legal spheres, as a consequence, the process of interorientation and adaptation towards new life conditions is in progress in all groups of society, i.e. including the transformation of values and other shifts concerning attitudes, lifestyle, the norms of behavior and its changes. Virtually, a system of national identity is transforming under the influence of the mentioned factors. The youth view towards national identity has not been under detailed investigation, though. Indeed, many scientific questions remain open to be debated over. Therefore, it stimulates to go deeper into the issues of national identity trying to reveal typical nowadays features of national identity as well as factors and circumstances which are crucial for the formation of each individual identity. The aim of the research is to investigate the comprehension of national identity of young people in the process of globalization and evaluate its expression through the field of values and psychical life dimension. The objectives of this study are as follows: 1. To dispute the importance of ethnos and nation as a system of moral values forming individual’s moral code; 2. To obviously demonstrate the influence of contemporary social-cultural conditions for value change of youth still being in the process of studying; 3. To analyse... [to full text]

Tyrimo rezultatai. Darbo eigoje išryškėjo, jog asmens vertingumą lemia ne tik jo vertybinė orientacija, bet gebėjimas įžvelgti savyje, kartu ir kitame žmoguje, asmenį, ne tik suvokti, bet aktyviai, atsakingai kurti save ir plėtoti tarpusavio santykius. Reikia teigti ne vien objektyvią tiesą, pagal fiziologinius, instrumentinius ar kitus matus, bet pastebėti žmogiškosios prigimties aktualizacijos prasmę bei jos vystymosi galimybes atskirose asmenyse, pastebėti dabar integralaus „Aš” ir „Tu” esatį bei ją suvokus brandinti. Asmens vertingumą apibūdina ne jo geri įpročiai, bet sąmoningi ir aktualūs veiksmai skirti asmeniui. Prasmingiau būtų kalbėti apie įgūdžius. Taip pat asmens vertingumą labiau apibūdina ne patys veiksmai, bet jų darymo vidinė motyvacija, grįsta savęs bei kito įvertinimu. Taigi tikslinant hipotezę, galima suformuluoti tezę: Asmens vertingumas yra asmens savikūra remiantis žmogiškosios prigimties duotybe, vykdoma sąmoningai, sąveikaujant su kitais asmenimis bei nukreipta į asmenį. Ši tezė suformuluota analizuojant E. S. Brightman‘o, M. Buber��io, E. Mounier ir J. Lacroix poziciją asmens atžvilgiu. Jos pagrindu tirti psichologiniai bei sociologiniai asmens vertingumo įsisąmoninimo ir aktualizacijos ypatumai. Apžvelgiant A.H. Maslow’o, C. R. Rogers’o, G. W. Allport’o, E. Fromm’o, V. E. Frankl’io požiūrį į asmenį (saviaktualizaciją, besąlygišką pagarbą, propriumą, moralinį aspektą, prasmę), išryškintos esminės asmens struktūros –... [toliau žr. visą tekstą] The study is based on the personalistic point of view and the evaluation of a person. The theme of self-developing, conscious actualisation of man’s value without loss of human nature is a matter of great relevance of modern-day problems, such as lack of opportunity and ability to live humanly, loneliness, every kind of national, cultural conflict, war etc. In this work the essence and features of a person’s value, and the sense of the process of this consciousness and actualisation are analysed. In this study God’s presence is not denied, but the religious question is not touched. To reach the aim, the work starts with the foundation of the theme on philosophical arguments. E. S. Brightman’s, M. Buber’s, E. Mounier’s, J. Lacroix’s explanations of the person are investigated and a thesis is formulated: The value of person is his self - creation based on human nature, pursued consciously, in relationship with others and always oriented towards the person. Secondly, the evaluation of psychological humanistic approach to the person was analysed. Emphasis was placed upon the individual continuous effort of attention to a person, moral relationship, connection of understanding, memory, fantasy with a man’s value, exact action and at the same time unlimited love and maturity. Self- esteem is grounded on objective evaluation of person and his actualisation together with others. The third part is dedicated to discussion about social issues (political... [to full text]

Tautinis tapatumas yra vienas iš asmens tapatumo aspektų, kurį lemia šešiamečio refleksyvūs apmąstymai „kas aš“. Vaikas savąją tapatybę ima suvokti artimiausioje socialinėje aplinkoje (šeimoje ir ugdymo(si) įstaigoje). Todėl šiame darbe nagrinėjami priešmokyklinio amžiaus vaikų refleksyvaus tapatinimosi su tauta apmąstymai, tėvų ir ikimokyklinio ugdymo pedagogų požiūris į vaikų tautiškumo ugdymą(si). Tyrimo tikslas – nustatyti 5-6 metų amžiaus vaikų tapatinimosi su tauta situaciją ir problemas. Siekiant įgyvendinti šį tikslą iškelti uždaviniai: 1. Nustatyti 5-6metų vaikų savęs priskyrimo tautai (tapatumo) bruožus. 2. Išsiaiškinti tėvų išskiriamus vaikų tautinio ugdymo(si) veiksnius ir prioritetus. 3. Išanalizuoti ikimokyklinio ugdymo(si) įstaigų pedagogų išskiriamus vaikų tautiškumo puoselėjimo veiksnius ir prioritetus. 4. Palyginti vaikų, tėvų ir pedagogų pateiktus vaikų tautinio ugdymo(si) ypatumus. Šiems uždaviniams įgyvendinti buvo išnagrinėti 235 tiriamųjų iš penkių Lietuvos miestų (Birž��, Marijampolės, Šilutės, Šiaulių ir Vilniaus) samprotavimai: 82 priešmokyklinio amžiaus vaikų, 68 ikimokyklinių ugdymo(si) pedagogų ir 85 tėvų. Tyrimo metu nustatyta, kad: 1. Be pagrindinių kalbos ir kilmės tautinio tapatumo bruožų vaikai išskyrė: maistą, lietuvišką raštą ir draugus. 2. Tėvų nuomone, pagrindiniai vaikų tautinio ugdymo(si) veiksniai yra: ugdymo(si) institucijos, liaudies tradicijos ir krašto istorija. 3. Pedagogai... [toliau žr. visą tekstą] One of the aspects of the personal identity is the national identity determined by a six-year old child‘s reflective considerations „who am I and what am I“. A child‘s perception about the national identity appears in his/her close social environment (the family and/or an educational institution). That is why the work analyses the children‘s of pre-school age identity with the nation of as well as parents‘ and teachers‘ attitude towards the education in national identity of the children. The objective of the analysis is to measure the points of reflexive identity among six-year old children. The following tasks have been set to implement the main objective of the thesis: - Set the features of identity with the nation among the children at pre-school age. - Define the factors and priorities of national education distinguished among the parents of the children mentioned above. - Analyse the factors and priorities the teaching staff distinguish while fostering the national identity in children. Totally 235 respondees have presented their considerations which helped to reach the result of the work: i.e. 82 children of the pre-school age, 68 members of teaching staff working in pre-school education institutions and 85 parents. The analysis has resulted in the following: - the children distinguished food, Lithuanian script and friends among the language and origin as national identity features; - following the parents‘ opinion the basic factors of the education in national... [to full text]