Search

Straipsnyje aptariamas iki šiol nepastebėto XIX a. genealogijos m ylėtojo, Dysnos apskrities dvarininko Adomo Krescencijaus Gabrieliaus Lopacinskio (Adam Krescenty Gabriel Łopaciński, 1826-po 1893 m.) rankraštinis palikimas, saugomas Lietuvos valstybės istorijos archyve, Mokslo bičiulių draugijos fonde. Rankraštinį palikimą sudaro asmeniniai, šeimos ir giminės dokumentai, keli laiškai. Vertingiausia jo dalis - įspūdingos apimties medžiaga LDK bajorų giminių genealogijai. A. Lopacinskio rašytinis palikimas leidžia kalbėti apie bajorų dvare veikusią istorinės atminties ir genealogijos dirbtuvę, kurioje puoselėta giminių istorijos rašymo kultūra. Straipsnyje rekonstruojama A . Lopacinskio biografija, aiškinamasi, kaip atrodė jo genealogijų dirbtuvė, kas ją sudarė, kaip ir kas naudojosi joje sukauptomis žiniomis, kaip XIX a. antrosios pusės bajoras suvokė aukščiausios visuomenės grupės įatmintinimą. The article dwells on the hitherto unnoticed manuscript legacy of the 19th century genealogy lover, landlord of Dysna county Adomas Krescencijus Gabrielius Lopacinskis (Adam Krescenty Gabriel Łopaciński, 1826 - after 1893), stored in the Society of Friends of Science Fund at the Lithuanian State Historical Archives. The manuscript legacy includes personal and fam ily documents as well as several letters. Its most valuable part is the im pressive amount of materials dedicated to the genealogy of the GDL noble families. A. Lopacinskis’ written legacy makes it possible to speak about a workshop on historical memory and genealogy which was in operation in the noblem an’s house and nurtured the culture of writing down the family’s history. The article also offers a reconstruction of A. Lopacinskis’ biography with a view to explaining how the genealogy workshop looked like, what it consisted of, who and how used the materials contained therein, and how the nobleman of the second h alf of the 19th century perceived the memorization of the highest class of the society.

Straipsnyje nagrinėjama, kaip Rusijos imperijos prisijungtose žemėse vykęs privalomas bajorystės patikrinimas virto kilminės bajorijos masiniu genealoginiu sąjūdžiu. Tiriama, kaip buvusios LDK bajorai individualiai ir kolektyviai kūrė giminės genealogiją. Atkreipiamas dėmesys į bajorystę įrodančių dokumentų ir bajorų deputacijose sudarytų bajorystės išvadų raštų bei genealogijos knygų pobūdį. Remiantis Vilniaus bajorų deputacijoje suformuotomis bajorystės bylomis, analizuojamas įvairių bajorų grupių (aristokratų, dvarininkų ir smulkiųjų bajorų) santykis su giminės praeitimi ir jų genealoginės savimonės apraiškos. At the end of the 18th – first half of the 19th century all former noblemen of the Grand Duchy of Lithuania who became subjects of the Russian Empire had to prove their nobility. Their descent was verified by specially formed noblemen’s deputations and finally approved by the Heroldia department of the Ruling Senate. The verification of nobility was first of all an act of legitimation, but it also encouraged noblemen to go deeper into the past of their family and had a strong impact on the development of the nobility’s genealogical consciousness. The interest in the family’s history and genealogy was characteristic of noblemen even before the verification of nobility. In the 19th century, however, everyone concerned with retaining the privileged status and exercising the rights of the nobility became involved in genealogical research. Therefore there are grounds to discuss the mass genealogical movement of the nobility that formed in the first decades of the 19th century. Undoubtedly, it also had a shade of bureaucracy in it. The main attribute of the said movement was a personal and communal act related to the search for documents necessary for the verification of the noble descent. There were legal regulations defining the type of required documents and the criteria for their reliability. This, however, did not prevent claimants from getting enthusiastically involved into genealogical research and creative interpretation of genealogical sources. Thus, the verification of nobility transformed from a legal to a cultural action. The verification of nobility involved opening a separate systematically updated file for each family claiming nobility that was filled in for as long as the members of the family applied to the noblemen’s deputation. The file contained document of both genealogical and non-genealogical nature. Documents related to genealogy included those testifying noble descent and family relations that formed the basis of genealogies. Letters of nobility confirmation and family genealogical schemes are attributable to documents drawn up in the noblemen’s deputations. Genealogy books formed a separate document that was not included into the nobility files. Unassisted study of the family’s descent, description of the family, drawing of family trees, etc. suggested of the level of the genealogical consciousness manifested by some. Families attributable to the major nobility would hire people to take care of their genealogy. Part of the noble families had brought along the tradition of genealogy from the past, however, in the 19th century the genealogical consciousness was becoming more democratic. The minor nobility, which due to the nobility verification underwent a certain training course of genealogical research, also became involved into the genealogical movement. Its genealogy related achievements were rather modest, yet just like the major or middle nobility, minor noblemen acquired an official nobility confirmation, a genealogical demonstration, and a genealogical scheme, even though the family’s noble descent had not been confirmed. The article dwells on several cases exhibiting the differences in the genealogical consciousness as manifested by representatives of the major (the Marcinkevičius family), middle (the Zavadskis family), and minor (the Lukaševičius and Zapasnikas families) nobility. The genealogical research of the noble families which claimed the title of the Duke (the Giedraitis and Oginskis families) is considered separately.

Kazimiera Białłozorówna-Tańska (1816-1888) was born in a noble family in Samogitia, an old western part of Lithuania. In 1839, she married Feliks Tański, but the couple soon separated and divorced. In 1845, after the death of her father, she was forced to leave the family nest and live on her own. As a consequence, she went through different stages of social status as a lonely woman: from a resident subordinated to the host family to an independent owner of a mansion. The model of life she chose determined her everyday existence, interpersonal and social relations. All those factors, which had a direct influence on her, are mirrored in her family correspondence and her personal diary, which she started to write as an older person. The legacy of Kazimiera Białłozorówna-Tańska is stored in the Manuscript Department of the National Library in Warsaw (Zakład Rękopisów Biblioteki Narodowej w Warszawie). It consists of the letters written to the members of Kończą family in 1874-1884, the correspondence with her sister, Zofia Römer, 1844-1888, and few letters from friends and acquaintances. However, the most significant and worth of attention is her diary, written in the years 1870-1875 and 1883-1884. Both the correspondence and the diary might be analyzed as separate units or taken a whole. These historical sources record and mirror the private life of a noble, landowning family throughout nearly half of a century. They also present the place and position of a lonely woman in the upper class society, including her role in the family, financial matters, family care, chances of becoming independent, intimate and private world, way of creating a circle of friends and acquaintances, cultural praxis and social life - all those phenomena seen through female eyes.

Severino Riomerio (Seweryn Römer, 1814–1890) atsiminimų rankraštis be titulinio lapo yra saugomas Lietuvos Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje. Viso 134 puslapiai, tačiau tik 60 iš jų yra pagrindinis originalus tekstas. Nors atsiminimai rašyti 1863 m., bent jau jų pagrindinė dalis, tačiau juose aprašomi XIX a. 4-ojo–5-ojo dešimtmečių įvykiai, žvelgiant ir komentuojant retrospektyviai. Paskutiniuose dviejuose rankraščio puslapiuose trumpai aprašomi autoriaus situacijos pokyčiai 1863–1865 m. ir yra tarsi pasiteisinimas dėl ko atsisakyta tolesnio atsiminimų rašymo darbo. Straipsnio autorės spėjimu S. Riomerį užrašinėti savo atsiminimus galėjo paskatinti grafas Reinoldas Tyzenhauzas (Rejnold Tyzenhauz), su kuriuo jį siejo bičiuliški ryšiai ir bendras darbas Archeologinėje Komisijoje. Atsiminimų autorius, nors ir iš garsios Riomerių giminės, nebuvo žymus visuomenės veikėjas kaip jo kiti giminaičiai. Be to, atsiminimai rašyti gana chaotiškai, didele literatūrine verte nepasižymi. Nepaisant to, jie turi tam tikrą vertę norint geriau suprasti aprašomo laikmečio bajorišką visuomenę, tuometinį kasdienį gyvenimą ir t. t. Straipsnyje remiantis S. Riomerio dienoraščiu ir papildomais šaltiniais, tarp jų ir nepublikuotais iš Lietuvos valstybinio istorinio archyvo, pateikiami jo biografiniai duomenys ir gyvenimo esminiai momentai, per tai atskleidžiant aprašomų įvykių istorinį foną, vyravusiais nuotaikas ir pan.

Straipsnyje nagrinėjama XVIII a. ir XIX a. sandūroje restauruotų ir netrukus nunykusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teismų, dirbusių Vilniuje, veikla. Netrukus po sosto paveldėjimo Rusijos imperatorius Pavelas I (1979-1801) panaikino savo motinos Jekaterinos II (1762-1796) reformas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijose. Jis atkūrė ankstesnę teisinę struktūrą naujai suformuotoje Lietuvos gubernijoje ir grąžino žemesniuosius teismus, vadinamuosius žemės, pilies ir pakamario teismus. Buvęs Lietuvos Tribunolas pavadintas Lietuvos vyriausiuoju teismu ir atliko aukščiausio apeliacinio teismo funkcijas. Teismui liepta posėdžiauti Vilniuje ir Gardine (po pusę metų kiekviename mieste). Miestuose veikė magistrato (burmistro) teismai, vaito ir suolininkų teismas. Naujai įsteigtas Lietuvos rūmų teismas, kurio pirmtakas buvo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės asesorių dvaro teismas, veikė kaip aukštesnės instancijos teismas aukščiau minėtoms institucijoms. Valdantysis Senatas Sankt Peterburge vykdė aukščiausiojo apeliacinio teismo funkcijas. Lietuvos vyriausiasis teismas ir Lietuvos rūmų teismas buvo panaikinti 1801 m. gruodžio 31 d. Imperatoriaus Aleksandro I (1801-1825) įsaku, kuriame paskelbtas Lietuvos Vilniaus vyriausiojo teismo įsteigimas po Vilniaus ir Gardino gubernijų teismų reorganizacijos. Tačiau buvę teismai veikė dar metus, kol jų funkcijas perėmė naujos institucijos. 1813 m. panaikinti vaito ir suolininkų teismai miestuose. Lietuvos vyriausiasis teismas buvo apeliacinė institucija, nagrinėjusi civilines (susijusias su privačia nuosavybe) ir baudžiamąsias bylas, gautas iš regioninių žemės bei pilies teismų. Teismui vadovavo maršalas, o apskričių deputatai atliko teisėjų funkcijas. Straipsnyje nagrinėjamas teismo Vilniaus laikotarpis, kai jo posėdžiams pirmininkavo maršalai Anupras Houvaltas (Onufry Houwalt) ir Ignotas Sobolevskis (Ignacy Sobolewski). Lietuvos rūmų teismas nagrinėjo civilines ir baudžiamąsias bylas, susijusias su seniūnų bei valdininkų tarnybiniais nusižengimais. Lietuvos gubernijos vicegubernatorius vadovavo teismui ir tarėjams (pusė jų buvo lenkai, kita pusė – rusai). Vaito ir suolininkų teismai nagrinėjo smulkias civilines ir baudžiamąsias miestiečių bylas. Teismai turėjo savo teisėjus ir tarėjus. Bylų nagrinėjimą žemesniuosiuose ir aukštesniuosiuose teismuose slapta tikrino fiskalai – pareigūnai, atsakingi gubernijos prokurorui. Ši pareigybė Lietuvoje atsirado tik 1799 m. Aukščiau minėti teismai civilinėse bylose sprendimus priimdavo remdamiesi III Lietuvos Statutu ir seimų konstitucijomis, o vaito ir suolininkų teismai – Magdeburgo teise. Tie patys teisiniai standartai veikė ir baudžiamosiose bylose. Rusijos baudžiamajame kodekse ieškota LDK teisėje apibūdintos kaltės ekvivalento, tačiau bausmės skirtos vadovaujantis imperijos baudžiamąja teise.[...] Article analyses the work of the former Grand Duchy of Lithuania courts in Vilnius reinstated at the turn of the 19th century and soon abolished again. Shortly after his ascent to the throne Paul I of Russia (1979-1801) repealed the reforms in the annexed territories of the Grand Duchy of Lithuania initiated by his mother Catherine II (1762-1796). He restored the former judicial structure in the newly formed Lithuania Governorate and reinstated the lower courts, namely land court, chamberlain court and castle court, in the districts. The former Lithuanian Tribunal was renamed into the Supreme Court of Lithuania and performed the functions of the highest court of appeal. The court was prescribed to hold meetings in Vilnius and Grodno (half a year in each city). Magistrates' courts including those of burgomaster as well as wojt court and wojt assistans court were operating in towns. The newly established Chamber Court of the Lithuania Governorate, successor of the Court of Assessors of the Grand Duchy of Lithuania, served as the court of higher instance to the abovementioned institutions. The Governing Senate in St. Petersburg was assigned the functions of the highest court of appeal. The Supreme Court of Lithuania and the Chamber Court of Lithuania were liquidated in accordance with the decree issued by Emperor Alexander I (1801-1825) on December 31, 1801 which provided for the establishment of the supreme courts consisting of civil and criminal divisions in Vilnius and Grodno Governorates. However, the former two courts remained in operation for another year until their functions were fully absorbed by the new institutions. In 1813 courts of wojt court and wojt assistans court ceased their operation in towns. The Supreme Court of Lithuania was an institution which reviewed civil (private property related) and criminal cases received from regional land and castle courts by appeal. The Marshal continued to act as the chairman of the court and district deputies performed the functions of judges. The article analyses Vilnius period of the court when marshals Anupras Houvaltas (Onufry Houwalt) and Ignotas Sobolevskis (Ignacy Sobolewski) presided over the court. The Chamber Court of Lithuania heard civil and criminal cases related to the privileges of elderships and towns as well as officers' malfeasances. Vice Governor of the Lithuania Governorate presided over the court and the panel of assessors (half of them were Polish and the other half - Russian). The courts of wojt court and wojt assistans court focused on small civil and criminal cases of townspeople. Courts had their own lawyers and chanceries. The hearing of civil cases at lower- and upper-tier courts was secretly supervised by fiskalas - an officer subordinate to the prosecutor of the governorate. This function was introduced in Lithuania only in 1799. Judgements and rulings of the abovementioned courts in civil cases were in compliance with the Third Statute of Lithuania and sejm constitutions and those of the courts of wojt court and wojt assistans court were also based on Magdeburg Law. Selfsame legal standards were applied in criminal cases. The Russian Criminal Code was searched for the equivalent of guilt denned in the law of the Grand Duchy of Lithuania, however, punishments were imposed in line with the laws of the Empire. [...]

Straipsnyje analizuojama Vakarų gubernijų bajorų elito identiteto kaita vėlyvuoju Rusijos imperijos laikotarpiu. Iki XIX a. vidurio formali kolektyvinė socialinė bajorų identifikacija buvo gana aiški. Priklausymą luomui apibrėžė teisinės sąvokos (teisė į žemės nuosavybę ir baudžiauninkus, korporacinė teisė, privaloma registracija genealogijos knygose ir pan.). Įteisintiesiems buvo atseikėtos privilegijos, iškritusieji iš luomo persikėlė į žemesnes visuomenės grupes. XIX a. antroje pusėje bajorų luomas susidūrė su modernėjančios visuomenės iššūkiais, patyrė socialinių, ekonominių, kultūrinių, tautinių transformacijų. Esminis luominės visuomenės lūžis įvyko panaikinus baudžiavą. Tačiau pagrindinis visuomenės turtas liko žemė. Dėl jos susirėmė beveik visos visuomenės grupės, o valstybė ją panaudojo kaip socialinės ir tautinės politikos įrankį. 1865 m. gruodžio 10 d. įstatymas uždraudė devynių Vakarų gubernijų „lenkų kilmės“ bajorams žemvaldžiams ir miestiečiams pirkti dvarus ir žemę. Imperijos pareigūnai, atsakingi už įsakymo įgyvendinimą, turėjo atskirti bajorus nuo kitų gyventojų grupių. Imperinė socialinė ir nacionalinė politika, vietoje visuomenės modernizavimo, privertė žemvaldžius persvarstyti savo tapatybę. Straipsnio tikslas yra ištirti: kaip ir kokiomis priemonėmis imperijos biurokratai identifikavo Vakarų gubernijų bajorų elito grupę; kokius išteklius ir kriterijus naudojo bajorų elitas, perkurdamas kolektyvinę tapatybę. Tyrimas parodė, kad „biurokratinis nacionalizmas“ ir pats bajorų luomas pasirinko vienodus tapatybės apibrėžimo kriterijus, t. y. žemė ir tautybė. Likusieji tapatybės bruožai (religija, kalba ir gyvenimo būdas) buvo pagalbinio pobūdžio ir padėjo atskirti bajorus žemvaldžius nuo smulkiųjų bajorų, šlėktos (buvusių bajorų, nusmukusių iki miestiečių ir valstiečių) bei kitų visuomenės grupių. Vėlyvojoje Rusijos imperijoje valdžia retai naudojo terminą „luomas“ bajorų elito tapatybei apibrėžti, net svarstant galimybę atkurti bajorų savivaldą ir leisti atlikti karinę tarnybą tėvynėje. Bajorų elitas prilygintas „žemvaldžių klasei“, nors pastariesiems priklausė ne tik bajorai. Vakarų gubernijų bajorai priklausymą klasei vertino kaip kultūrinę vertybę su tam tikrais privalumais. Jie išbraukė smulkiuosius bajorus ir šlėktą iš kolektyvinės tapatybės. Imperijos vadovybė žemės nuosavybę pavertė politinės prievartos priemone. Bajorų elitas žemės nuosavybę laikė savo perkurtos tapatybės šaltiniu. Lenkiškumas vaidino svarbų vaidmenį tiek bajorų elito identifikavimui, tiek ir jų tapatybės perkūrimui. Šis Vakarų gubernijų bajorų žemvaldžių pasislinkusių tapatybių tyrimas leidžia daryti hipotetinę išvadą, kad XX a. pradžioje Vakarų gubernijų bajorų luomas kaip teisinė kategorija buvo išnykęs, o jo elitas persitvarkė į lenkų tautą. Article analyses the shifts of identities manifested by the noblemen’s elite of the Western provinces in the late imperial Russia. Until the mid-19th century, the formal collective social identification of the nobles was more or less definite. Class dependency was defined by legal concepts (right of land and serf ownership, corporation right, mandatory registration in genealogical books, etc.). Those who belonged to the nobility were entitled privileges, whereas those who failed to hold to the upper classes found themselves in the lower strata of society. In the second half of the 19th century, the nobility faced the challenges of the modernising society and underwent social, economic, cultural and ethnic transformations. The turning point came after the abolition of serfdom. Land sustained its status as the key asset of society with most social groups struggling for its possession and the state leadership using it as an instrument of social and national policy. On December 10, 1865, a decree was passed, which provided against the purchase of estates by noblemen of Polish origin in nine Western governorates. Imperial bureaucrats responsible for the implementation of the decree faced the task of distinguishing the above-mentioned group from the other groups of society, i.e. identifying it. It was the social and national policy of the Empire rather than the modernization of society that forced landowners to reconsider their identity. The aim of the article is to examine what methods imperial bureaucrats employed in the identification of the elite among the nobility of the Western provinces and what resources and criteria the elite of the nobility used in the reformation of their collective identity. The research revealed that “bureaucratic nationalism” and the nobles themselves chose the same criteria for the definition of the elite’s identity, namely relation to land and nationality. The other attributes of identification (religion, language, and lifestyle) were of instrumental character and helped distinguish noblemen landlords from the small nobility, shlachta (former nobles, now townsmen and peasants) and other groups of society. In the late imperial Russia, the authorities seldom used the term “estate” for the identification of the noblemen’s elite, even when considering the possibility to reinstate the self-rule of the nobility and to allow military service in their homeland. The noblemen’s elite was equalized with the “class of landowners”, though the latter was represented not only by the nobility. Nobles of the Western provinces viewed class dependency as a cultural value with few benefits. They excluded the small nobility and shlachta from their collective identity. Imperial leadership used landownership as an instrument of political constraint. The noblemen’s elite considered land as a resource for their reformed identity. Polishness played an important role in both the identification of the noblemen’s elite and the reformation of their identity. The inquiry into the shifts of identities of the noblemen landlords of the Western provinces allows the hypothesis that in the early 20th century the class of the nobility as a legal category went into decline, and its elite reorganized into the Polish nation.

Pratarmė / Rimantas Miknys -- I. Laikas - Erdvė - Žmogus / Zita Medišauskienė : 1. XIX amžius pasaulyje, Europoje ir Lietuvoje ; 2. Lietuvos samprata: tarp istorijos ir etnografijos ; 3. Gamtinės ir klimato sąlygos. Ištekliai ; 4. Gyventojų skaičius ir struktūra. Demografiniai pokyčiai ; 5. Religinė ir etninė Lietuvos gyventojų struktūra ; 6. Agrarinė ir industrinė erdvė ; 7. Priešiška aplinka -- II. Valdžios: pasaulietinė ir dvasinė : 1. Valdžia: administracija ir teisė / Tamara Bairašauskaitė: 1.1. Imperinis valdymas, reformos ir modernizacija ; 1.2. Administracinis valdymas ; 1.3. Teisė, teismai, viešoji tvarka ; 2. Bažnyčia tarp pasaulietinės valdžios ir visuomenės / Rimantas Miknys : 2.1. Krikščionių Bažnyčios XIX a. Europoje ; 2.2. Katalikų bažnyčia ; 2.3. Evangelikų bažnyčios ; 2.4. Unitų bažnyčia ; 2.5. Stačiatikių bažnyčia -- III. Visuomenė: uždara ir laisvėjanti / Tamara Bairašauskaitė : 1. Luomų sąstingis : 1.1. Bajorai ; 1.2. Dvasininkai ; 1.3. Valstiečiai ; 1.4. Miesto gyventojai ir miestiečių luomas ; 2. Modernėjimo ženklai : 2.1. Inteligentijos gimimas ; 2.2. Buržua ir proletarai ; 3. Etnokonfesinės bendruomenės : 3.1. Žydai ; 3.2. Totoriai ; 3.3. Karaimai ; 3.4. Sentikiai ; 4. Lokaliniai ryšiai : 4.1. Šeima ; 4.2. Moteris šeimoje ir visuomenėje -- XIX a. naudoti nemetriniai matai -- Literatūra -- Asmenvardžių rodyklė -- Vietovardžių rodyklė -- Iliustracijų sąrašas. Devynioliktas amžius: visuomenė ir valdžia yra pirmoji knyga iš trijų, skirtų Lietuvos XIX amžiui. Šios knygos, kaip ir kitų dviejų būsimų knygų, autoriai siekia realizuoti bendrą visos sintezės koncepciją – atskleisti Lietuvos, kaip savito sociokultūrinio fenomeno, tapsmą ir raidą, parašyti procesų, o ne įvykių istoriją, pabrėžiant Lietuvos visuomenės gyvenimo formas, jų raišką, kaitą, sąveiką su Europos procesais. Aiškinimo išeities taškas, šerdis, – visus juos nulėmęs procesas, kuris įvardijamas kaip modernėjimas, modernizacija. Knygoje apibūdinamos XIX a. Lietuvos visuomenės funkcionavimo aplinkos. Charakterizuojamos to meto ypatybės, apibūdinama Lietuvos samprata, aptariamos visuomenės egzistavimo gamtinės ir klimato sąlygos, ištekliai, demografiniai procesai, luominė, konfesinė ir etninė visuomenės sudėtis, gyventojų tankumas, krašto urbanizacija. Išsamiai nagrinėjama Rusijos imperijos valdymo ir teisės sistema, visuomenės struktūra ir institucijos, etninės ir etnokonfesinės bendruomenės. Sekant pasaulinės istoriografijos tendencijomis atsirado netradicinis tokio pobūdžio darbams skyrius, skirtas šeimos ir moterų problemoms. Knygoje pateikiama ne tik Katalikų bažnyčios, bet ir kitų konfesijų – evangelikų, stačiatikių, unitų – Bažnyčių padėtis ir raidos ypatumai. Darbe remiamasi naujausiais mūsų ir užsienio šalių mokslininkų Lietuvos istorijos tyrimais, naudojami visų kartų mokslininkų įdirbiai, daugelio kitų mokslo šakų tyrinėtojų darbo rezultatai, taip pat skelbti šaltiniai, kurių dalis istoriografijoje visai nenaudota arba naudota retai. Knygai parengti originalūs informatyvūs žemėlapiai, pateiktos retai arba pirmą kartą publikuojamos iliustracijos, schemos. The 19th Century: Society and Power is the first of three books devoted Lithuania’s 19th century. The authors of this book, as of the two ensuing, strive to realize the general concept of the entire synthesis - to reveal the formation and development of Lithuania as a distinctive socio-cultural phenomenon, and to write the history of processes rather than events, emphasizing the forms of Lithuanian public life as well as their expression, change, and interaction with the processes of Europe. The starting point - the core - of the explanation is the process that has determined them all, which is referred to as modernisation. The book describes the environs in which 19th c. Lithuanian society functioned. The features of that time are characterised, the concept of Lithuania is described, and the natural and climatic conditions of society’s existence are discussed, as are resources, demographic processes, the class, confessional and ethnic composition of society, population density, and urbanization of the territory. The government and legal system of the Russian Empire, the structure and institutions of society, and ethnic and ethno-confessional communities are examined in detail. Following the trends of global historiography, a non-traditional section appeared for work of such a nature, dedicated to family and women’s issues. The book presents the position and evolutional traits of the Catholic Church as well as the Evangelist, Eastern Orthodox and UGC Churches. The paper is based on the latest domestic and foreign studies of Lithuanian history, but also uses the work of scholars from various generations and fields of science. Original informative maps were prepared for the book, and sources, illustrations and charts that have rarely or never been published are presented.

Straipsnyje nagrinėjamas bajorų luomo deklasacijos procesas istorinėje Lietuvoje po Abiejų Tautų Respublikos likvidavimo. Susidūrusi su tokia neįtikėtina bajorijos gausa, niekada nematyta Rusijoje, carinė administracija jau 1795 m. pradėjo bajorų luomo narių reviziją, kuri iš esmės tęsėsi gerą pusšimtį metų. Kaip nustatė lietuvių istorikai, 1790 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės (LDK) gyventojų duomenys rodo, kad apie pusė visos vietos bajorijos buvo bežemė arba tarnybinė, t. y. neturėjusi valdų. Kaip tik tokiai bajorijai iškilo didžiausias pavojus būti deklasuotai, t. y. būti pervestai į valstybinių valstiečių ar miestiečių luomą. Kad to neatsitiktų, reikėjo dokumentais patvirtinti savo aukštą kilmę. Bajorų luomui galėjo priklausyti žemių ir valstiečių valdytojai, asmenys turėję nuopelnų valstybės tarnyboje ir kuriuos gynė Rusijos įstatymai, taip pat mažažemė ir bežemė bajorija, kurių kilmės įrodymai apskričių heroldijoms (bajorystę nustatančioms komisijoms) atrodė pagrįsti. Gerai parengti dokumentai, tarp jų pasitaikydavo ir falsifikatų, į šį luomą leido pakliūti ir daliai ne bajorų. Rusų valdžios politiką bajorijos patikrinimo reikale prijungtose teritorijoje galima laikyti dvilype. Iš vienos pusės ji išsaugojo aukščiausią bajorijos sluoksnį, iš kitos – paskelbė negailestingą karą tiems, kas neatitiko rusiško bajorijos supratimo. Bet net tada ji paliko galimybę daugiau nei pusšimtį metų ieškoti savo aukštos kilmės įrodymų tiems, kurie jų neturėjo.

Straipsnyje analizuojami vieno Vilniaus šlėktos – Mykolo Juozapo Römerio (1778–1853) kultūriniai interesai. M. J. Römeris buvo turtingas žemvaldys, valdė nuosavybę Trakų, Ukmergės pavietuose ir Vilniuje. Buvo išsilavinęs, ugdytas prisilaikant šlėktos tradicijų, tačiau paveiktas Apšvietos idėjų. Sulaukęs brandaus amžiaus daug bendravo su politiniu, visuomeniniu ir kultūriniu elitu. Užėmė postus šlėktų savivaldos institucijose, buvo Vilniaus gubernijos maršalas. Paliko turtingą archyvą – laiškus, dienoraščius, įvairius užrašus. Tai suteikia galimybę ne tik rekonstruoti jo biografiją, bet ir pažinti visuomeninį bei kultūrinį gyvenimą Lietuvoje XIX a. pirmojoje pusėje. Aptariami M. J. Römerio dienoraščiai, laiškai, poezijos ir prozos kūriniai, literatūrinės ambicijos, išryškinama jo lektūra (lenkų, rusų ir prancūzų kalbomis, publicistika bei knygos), pomėgis kasdien skaityti Šventą Raštą. Savo pomėgį piešti M. J. Römeris siejo su poezija ir retorika, vertino paprastumą ir realizmą. Dvarininkų elito domėjimasis kultūra vertintinas dvejopai: 1) sukurtiems literatūros ir meno kūriniams būdingas diletantizmas, jie buvo žinomi tik siauram ratui; 2) profesionalių kūrėjų darbams dvarininkai kėlė panašius kriterijus, kaip ir saviems – jie turėjo tarnauti pramogai, lavinti protą ir saugoti moralę. Notion of the term "culture" in a historical-anthropological sense. Forms of cultural activity of the Vilnius nobility as a social phenomenon (participation in socio-cultural associations, cooperation with periodicals, a phenomenon of salons). Forms of private cultural activities (literary and artistic pursuits, writing diaries and letters). Michał Józef Romer - the problem of typicality as a member of landowning elite. His attitude towards new forms of the nobility's culture of the early nineteenth century, participation in social and cultural life, his own creative activity, reflections of a culture consumer. A hypothesis: the cultural activity of the Vilnius nobility was based on the intermingling of social and private forms of culture. A characteristic feature was personal involvement of the landowning elite, although it would be wrong to tell that the border between dilettantism and professionalism was blotted out.

Sisteminiai viešojo ir privataus gyvenimo tyrimai kaip istorinės analizės instrumentai seniai veikia mokslines praktikas ir teorines įžvalgas. Buvo įsitikinta, kad visuomenės pažinimas įgauna naują kokybe, kai istorijos tyrimų strategijoje abi gyvenimo sritys išskiriamos iš bendros socialinės erdvės ir per jų sąveiką, susisiekimą arba opoziciją bandoma aiškintis, kaip kūrėsi visuomenės narių bendravimo, raiškos ir saviraiškos pavidalai, rodantys pačios visuomenės pokyčius. M. J. Römerio pasirodymas viešajame gyvenime buvo susijęs su galia valdyti, pasitelkus įstatymus, normas, administracines priemones ir tradiciją. Ją sukūrė objektyvūs procesai, XVIII a. pabaigoje— XIX a. pradžioje įtraukė į viešąją veiklą stambių Lietuvos bajorų palikuonis, kurių galios laukas dėl prarasto valstybingumo susiaurėjo iki savivaldos. Trakų vaivadijos pakamario Stepono Dominyko Römerio vyresnysis sūnus, Antanašės su Bagdoniškio ir Kriaunų palivarkais Ukmergės (vėliau Novoaleksandrovsko) apskrityje, Daugirdiškių su Granapolio ir Balbėnų palivarkais Trakų apskrityje, namo Vilniuje paveldėtojas, kuo geriausiai tiko vietinei bajorų bendruomenei, vykdžiusiai įsivaizduojamą misiją tarnauti visos tautos gerovei. M. F. Römerio viešojo ir privataus gyvenimo patirtys, sudarančios jo biografijos dalį, leidžia kelti hipoteze, kad pirmosios XIX a. pusės Lietuvos visuomenės raiškos kontekste jos rodo individo blaškymąsi tarp tradicinių kolektyvinių struktūrų, sudarančių viešosios srities tinklą, ir šeimos, kuri XIX a. vystėsi autonomijos link. The systematic studies of private and public life as instruments of historical analysis influence scientific practices and theoretical insights. The conclusion was made that cognition of the society acquires the new quality where both areas of life are distinguished from the common social space in the strategy of studies of history and, by the way of their interrelation, interaction or opposition attempts are made to identify the way of development of manifestations of communication between and self-expression of the members of the society, evidencing the changes in the society itself. The emergence of M. J. Römeris in the public life was related with the authority to rule by employing laws, norms, administrative tools and tradition. It was based by objective processes, and at the end of the 18th – beginning of the 19th century it involved the descendants of well-known Lithuanian nobles, whose field of authority was narrowed down to self-governance due to the lost statehood, into the public activities. The first-born son of Steponas Dominykas Römeris, the heir to Antanašė, Bagdoniškis and Kriaunai manors in the area of Ukmergė (later Novoaleksandrovsk), Daugirdiškės, Granapolis and Balbėnai manors in Trakai area and a house in Vilnius was very well suited for the local community of nobles, which performed the imaginable mission to serve the prosperity of the entire nation. The experiences of the public and private life of M. F. Römeris, shaping a part of his biography, allow for raising the hypothesis that they, in the context of expression of the society of Lithuania in the first half of the 19th century, show the floundering of an individual between the traditional collective structures, shaping the network of the public sphere and the family, which, in the 19th century, was developing towards autonomy.

Santuokų, skyrybų, gimimų ir mirties metrikų knygas Lietuvos totorių bendruomenė pradėjo rašyti nuo 1830 m. Šiuo metu Lietuvos archyvuose saugomos Nemėžio kaimo (Vilniaus apskritis) metrikų knygos (1830 – 1868 m.) ir Keturiasdešimt Totorių kaimo (Trakų apskritis) metrikų knygos (1830 – 1840). Tačiau jose trūksta įrašų už keliolika metų. Be to, parapijų dvasininkai registravo ne visus civilinės būklės atvejus. Nepaisant metrikų knygų trūkumų kaip istorijos šaltinio, straipsnyje demografiniu aspektu tiriama tipinė Lietuvos totorių šeima XIX amžiuje. Pagal pasikartojančias pavardes gimimo ir mirties metrikų knygose buvo nustatytos vietinės totorių giminės. Įrašų analizė leido išskirti santuokas, sudaromas tarp vietos gyventojų, vietos gyventojų ir atvykėlių, taip pat pastebėti moterų migraciją. Aptariama totorių santuokos akto sudarymo specifika, taip pat skyrybų galimybės. Nustatytas pirmosios santuokos sudarymo amžius, totorių šeimos vidutinis dydis ir reproduktyvumas. Aptartos vaikų ir suaugusiųjų mirštamumo tendencijos. The origin of marriage, divorce, birth and death registers of the Lithuanian Tartar community dates back to 1830. Presently, Lithuanian archives contain the registers of the Village of Nemėžis (Vilnius County, 1830 – 1868) and the Village of Keturiasdešimt Totorių (Trakai County, 1830 – 1840). However, the registers lack entries from several years. In addition, clergymen made entries not of all events in their parishes. Despite the shortcomings of the registers as a historical source, the paper analyses a standard 19th-c. Lithuanian Tartar family from the demographic aspect. Based on recurrent surnames in the birth and death registers, the study identifies local Tartar families. Analysis of the entries distinguishes marriages made between the locals and newcomers, and notes women's migration. The study discusses the specifics of making a marriage deed and the possibilities of divorce. The author establishes the age of the first marriage and the average size and reproductiveness of the Tartar family. The study also discusses child and adult death trends.

Straipsnyje nagrinėjamasVilniaus judėjų ir krikščionių pirklių statusas, jų galimybės reikštis versle ir visuomenėje XVIII a. pab. – XIX a. 4-ojo dešimtmečio viduryje. Aptariami Rusijos imperijos įstatymai, liečiantys pirklius ir atskirai – liečiantys žydus pirklius. Nagrinėjamas Vilniaus pirklių sluoksnio susidarymas, jo etninė, socialinė sudėtis ir teritorinė kilmė. Esminis šio proceso rezultatas buvo tas, kad žydų pirkliai lenkė krikščionis skaičiumi, pozicijomis pirklių hierarchijoje (žydai vyravo pirmojoje ir antrojoje gildijoje), prekybos mastu, įvaldytomis verslo sferomis ir kapitalo dydžiu. Pirklai krikščionys vyravo viešojoje sferoje. Žydai negalėjo atstovauti savo grupės interesų miesto savivaldoje ir pirklių korporacinėse institucijose, jie turėjo savo atstovų tik pirklių deputacijoje, kuri tikrino, kaip tvarkoma miesto prekyba. Tačiau ekonomikos srityje krikščionių ir žydų pirkliai turėjo lygias teises. Taip pat jie buvo lygūs socialiniu požiūriu, nes priklausymas pirklių luomui buvo ne paveldėjamas, bet deklaruojamas, o luomo privilegijomis naudojosi abi grupės. The aim of this article is to investigate the status of the merchant estate in the late 18th c. – mid-1830s and the opportunities in had to express itself in commerce, business and society through a comparison of the Jewish and Christian situations. From a local perspective, Vilnius, the provincial and governor-general’s seat, was best suited for this as it provided the most favourable economic and social conditions for merchant activities. The article discusses the complex of Russian Imperial laws, which created the legal basis for the existence of the merchant stratum, establishing its obligations, rights and privileges, and their economic and social incentive systems. The paper explores the legal possibilities for Jews to integrate into the merchant estate, which are set forth in the ‘Jewish Regulations’ of 9 December 1804, as well as the restrictions imposed on Jews in the area of social incentives. The paper primarily focuses on the creation of the Vilnius merchant stratum, its ethnic, territorial and social composition, showing the similarities and differences of Jewish and Christian participation in this process. The essential result of this process was that the Jewish merchants definitely surpassed the Christians in quantitative strength, positions in the merchant hierarchy, in the scale of commerce, in the number of business spheres mastered and probably in the size of their capital. They pushed the Christians out of wholesale trade, banking operations and profitable contracts with the city and state treasuries. The divide between the Jewish merchants and the Christians became distinct where questions of governance and influence arose.

Šviečiamasis amžius, užvaldęs idėjų skleidimo sferą, asmens tobulėjimo ir naudingumo visuomenei poreikiui suteikė institucinę formą: nuo XVIII a. pr. Europoje pasklido masonų draugijos. 1816-1821 m. Lietuvoje veikusi masonų draugija buvo Šviečiamojo amžiaus idėjų sklaidos rezultatas. Į ją įsitraukė siauras visuomenės sluoksnis (istorinėje literatūroje kalbama apie 700 asmenų grupę), tačiau tai buvo jos aktyviausia dalis. Kaip žinoma, Lietuvos visuomenė XVIII a. pab. - XIX a. pr. neturėjo realių galimybių spręsti politinių ir socialinių konfliktų, galbūt dėl šios priežasties itin patraukli tapo idėja keisti pasaulį per sąmoningą poveikį žmogui, krikščioniškų vertybių humanizavimą ir visuomenei naudingą veiklą. Nors XIX a. pr. masonai orientavosi į viduramžiškas struktūrines ir kultūrines formas, naudojo archaišką slaptų ženklų ir simbolių kalbą, suprantamą tik išrinktiesiems, jų veikloje mažiausiai įžvelgtina mistika ir atotrūkis nuo realaus gyvenimo. Lietuvos ložėse rinkosi veiklūs, racionalaus mąstymo žmonės. Abstrakčiai absoliučios tobulybės idėjai jie suteikė naują turinį. Masonai aiškiai skyrė sutartinį sąlyginumą, suteikiantį draugijai paslaptingumo bei teatrališkumo elementų, ir pozityvią veiklą, ieškodami būdų pasitarnauti visuomenės pažangai ir itin didelį dėmesį skirdami filantropijai. Išlikę šaltiniai neleidžia kalbėti apie masonų poveikį legalioms ir pusiau legalioms studentų bei inteligentijos draugijoms, klestėjusioms Lietuvoje 1817-1823 m. Taip pat apie jų angažavimąsi konspiracinei politinei veiklai. Tie šaltiniai, kuriais šiandien galima remtis, rodo uždarą organizaciją, kupiną norų skleisti šviesą ir gėrį, tačiau nepasirengusią atsigręžti į objektyvias vertybes: laisvę, istoriją, tautą ir išsivadavimo viltį. The Age of Enlightenment institutionalised people's need for improvement and usefulness to society: the society of Freemasons spread in Europe from the early 18th c. It was the result of the spread of ideas of the Age of Enlightenment. It involved a narrow social layer (700 persons), however, it was its most active part. The Lithuanian society of the late 18th–early 19th c. had no real possibilities of solving political and social conflicts; perhaps due to this the idea of changing the world through the conscious of people, Christian values, and activities beneficial to society became especially attractive. Despite the fact that at the beginning of the 19th century the Freemasons were oriented towards Medieval structural and cultural forms and used an archaic language of secret signs and symbols, which was understandable only for the initiated, one should see in their activities at least mysticism and a break from real life. Active, rationally thinking people congregated in Lithuania's lodges. They endowed the abstract idea of the absolute perfection with a new content. The Freemasons clearly bestowed a concerted conventionality, providing the Society with elements of secrecy and theatricality as well as with positive activities that sought ways for the society to advance. The surviving sources do not allow any mention to be made about the effect of the Freemasons on the legal and semi-legal societies of students and the intelligentsia, which flourished in Lithuania in 1817–1823. The sources, which can be based on today, present a closed organisation full of aspirations to bring light and good, however, not prepared to consider objective virtues: freedom, history, nation and hope for liberation.

Tai Stanisławo Dumino leidinio "Herbarz rodzin tatarskich Wielkiego Księstwa Litewskiego", Gdańsk , 1999, kritinė recenzija. Joje aptariama leidinio struktūra ir koncepcija. Atkreipiamas dėmesys į diskutuotinas problemas: Lietuvos totorių herbų formavimosi šaltnius, laiką ir heraldikos tradicijų nuoseklumą. Keliamas klausimas dėl XIX a. bajorystės išvadų raštų patikimumo kaip giminių genealogijos ir heraldikos šaltinio. This is a critical review of the publication by Stanisław Dumin "Herbarz rodzin tatarskich Wielkiego Księstwa Litewskiego" (Coats of Arms of the Tatars of the Grand Duchy of Lithuania), Gdańsk , 1999. The review discusses the structure and concept of the book. The attention is given to the following discussible issues: sources and time period of formation of coats of arms of the Lithuanian Tatars and continuity of heraldry traditions. The question is raised about reliability of knighthood documents of the 19th century as a source of hereditary genealogy and heraldry.

Rusijos imperijos prisijungtose žemėse XVIII a. pab. paskelbtoje bajorų luomo verifikacijoje slypėjo stiprus luomo dcklasacijos užtaisas. XIX a. I trečdalyje susiformavo branduolys giminių, potencialiai galinčių išlaikyti kilminių bajorų statusą. Jis nežymiai pasipildė po 1831 m. spalio 19 d. įstatymo, paskelbusio bajorų luomo padalijimo principus. Iš bajorų luomo buvo pašalinti pirmiausia tie, kurie neturėjo kilmės įrodymų. Teisiniu požiūriu jie iškrito iš luomo juos įrašius vienkiemininkais ir piliečiais. Pašalintieji iš luomo po 1844 m. nebaigė legitimacijos dėl tos pačios priežasties – dokumentų stokos. Bajorų luome liko žemės ir valdinių savininkai, valstybės tarnyboje išsitarnavę asmenys, kurių teises gynė Rusijos įstatymai. Taip pat mažažemiai ir bežemiai bajorai, kurių kilmės įrodymus Heroldija laikė pagrįstais. Bajorų savivaldos institucijos ir revizijos komisijos bajorų luomo verifikacijoje buvo tik tarpininkai. Bajorų deputacijos ne tik pripažino pagrįsta bajorystę visų giminių, kurios kreipėsi bajorystės išvadų raštų, bet per visą luomo patikrinimo laiką, pažeisdamos įstatymus, kūrė papildomus bajorystės išvadų raštus. Rusijos valdžios politika prisijungtų žemių bajorų luomo verifikacijos atžvilgiu laikytina dvilype. Ji saugojo aukštesnįjį luomo sluoksnį – žemvaldžius ir paskelbė negailestingą kovą neatitikusiems luomo kriterijų. Tačiau ji sukūrė sąlygas, suteikusias galimybę daugiau kaip pusę amžiaus ieškoti kilmės įrodymų visiems, kurie siekė įsitvirtinti luome. Bajorų legitimacijos dėka Vakarų gubernijų bajorų luomas įgavo aiškesnius kontūrus. Tačiau klausimas, ar bajorų luomo apkarpymas sąlygojo luomo civilizacinį ir kultūrinį nuosmukį, lieka atviras. Russian Empire annexed the lands and declared verification of the noble class in the end of the 18th c. In the 1st 3rd of the 19th c., the core of families has formed, who could potentially hold the status of parental nobility. It has slightly increased after the law of 19 October 1831, which proclaimed the noble class’ partition principles. Those, who did not have proof of their origins, were primarily excluded from the nobility. They were legally eliminated from the class and entitled as homesteaders and citizens. People, excluded from the class after 1844, did not complete legitimation for the same reason – lack of documents. Owners of land and subordinates, those, who served in civil service, those with little land and landless nobles, whose proof of origin “Heroldija” [Russian (1722-1917) Office of the Nobles’ Privileges and Titles] considered valid, were left in the noble class. Russian law protected their rights. Nobility‘s self-government institutions and revision committees were only mediators in the nobility’s verification. Nobles‘ deputations not only validated all families applying for the confirmation letters, but also, violating the law, created additional letters confirming nobility. Russian government‘s policy regarding verification of annexed lands’ nobility was considered ambivalent. It protected the higher level of the nobles – landowners, and declared merciless battle to those, who did not meet the criteria of this class. However, it created possibility to search for the proof of origin for half century to all, who sought to entrench in the class. Due to nobles’ legitimation, the nobility in Western provinces gained clearer contours. However, the question, whether reduction of nobility determined its civilizational and cultural decline, remains open.

Rusijoje saviesiems bajorams pripažinta teisė svarstyti ir formuluoti luomo poreikius pageidavimų arba siūlymų forma ir juos pateikti atitinkamoms valdžios institucijoms, nuo kurių priklausė, ar į pageidavimus bus atsižvelgta ir kaip tai bus padaryta. Tokiu būdu siekta sukurti valdžios ir privilegijuoto luomo santykių reguliavimo sistemą: luomui buvo pasiūlyta, nors aiškiai neapibrėžta, jo autonominių interesų sritis, valdžia prisiėmė funkciją kontroliuoti ir realizuoti šiuos interesus. Leidimu rengti ir teikti valdžiai pageidavimus, arba vadinamuosius dezideratus, plačiai naudojosi Lietuvos bajorai. XIX a. I trečdalyje žemesnioji institucija, formulavusi bajorų pageidavimus, buvo apskrities bajorų seimelis (susirinkimas), parengdavęs instrukcijas į gubernijos seimelį vykstantiems deputatams. Gubernijos seimelis rinko komisiją, kuriai patikėdavo peržiūrėti apskričių instrukcijas, atskirti, jos manymu, pagrįstus ir surašyti bendrus visai gubernijai pageidavimus. XIX a. pradžios bajorų seimelių pageidavimų pagrindinės pozicijos rodė rimtą visuomenės susirūpinimą teismų sistemos, jų kompetencijos ir veiklos principų sutvarkymu, tiksliau, siekė išvengti teismų reformos, kurią diktavo politinio gyvenimo aplinkybės. XIX a. pradžioje, kai tik nusistovėjo seimelių veikla, ėmė formuotis visuomenės požiūris į ekonominius, finansinius ir teisinius svertus, turėjusius apsaugoti nuo destabilizacijos bajorų žemėvaldą ir ūkio funkcionavimą. Aleksandro II vidaus politika skatino ir Vakarų gubernijų bajorus pasisakyti itin svarbiais modernizuoti užsibrėžtos visuomenės raidos klausimais: apie valstiečių emancipaciją, švietimo ir kreditavimo sistemas, teisėtvarką. Tačiau po 1863-1864 m. sukilimo dialogo tarp Lietuvos bajorų ir valdžios institucijų sumenko. In Russia local noblemen had the right to discuss and formulate caste needs in request or proposal forms and submit them to the relevant authorities, which determined whether the requests would be taken into account and how this would be performed. In this context, the aim was to create regulatory system of relationships between the authority and privileged caste, i.e. area of autonomous interests has been suggested for the caste, although it was not clearly defined, and the authority has assumed the function to control and implement these interests. The Lithuanian noblemen have widely used the right of preparing and proposing requests for the authority, the so-called desiderata. In the first third of the 19th century the lower institution formulating noblemen requests was the county noblemen meeting, which prepared instructions for deputies travelling to the governorate meeting. The governorate meeting elected commission for reviewing counties' instructions, distinguishing, as it deemed, legitimate requests and making a list of requests general for overall governorate. The main positions of noblemen meeting requests of the beginning of the 19th century revealed significant public concern about organization of the judicial system and its practice code, to be precise, sought to avoid judicial reform, which was dictated by the circumstances in political life. In the beginning of the 19th century, as soon as meetings' practice was established, public standpoint to the economic, financial and legal levers, which would have had to protect the noblemen land-ownership and economy from destabilization, started developing. The domestic policy of Alexander II also promoted the noblemen of Western governorates to militate for very important issues regarding modernization of society development, such as the emancipation of the peasants, education and credit systems, and law. However, after the Uprising of the years 1863-1864 the dialogue between Lithuanian noblemen

Po padalijimų Lietuvos žemės teisėtvarkos sferoje buvo įtrauktos į sudėtingą struktūrą, kurios horizontalėje išsidėstė apskričių ir gubernijos teismai bei gubernijos administracija, o vertikalė kilo į Ministrų kabinetą, Valdantįjį senatą, Valstybės tarybą, galiausiai ją vainikavo monarchas. Lietuvos visuomenė, pirmiausia bajorai, tvirtai nusiteikę ginti savo privačius interesus, greit perprato naują teisėtvarkos mechanizmą ir prie jo prisitaikė sukurdama tarpininkų sistemą - į laiko dvasią ir papročius atsiremiantį reiškinį, reikalingą ir gyvavusį tiek, kiek nepakitusi egzistavo jį sąlygojusi teisėtvarka bei biurokratinis aparatas. Toks savitas reiškinys, kaip bajorų patikėtiniai XIX a. visuomenėje įgauna savarankišką skambesį. Jų atsiradimą, be abejo, sąlygojo biurokratinės valstybės funkcionavimo ypatumai, taip pat jos santykiai su luominės visuomenės privilegijuotais sluoksniais bei bajorų luomo neformalių ryšių stiprumas. Patikėtinis buvo svarbus keliais aspektais. Jis užpildė erdvę, atsiradusią dėl nesunormintų valstybės ir visuomenės santykių. Atlikdamas tarpininko vaidmenį, jis galėjo reguliuoti ir kontroliuoti tą sritį, kuri apibrėžtina, kaip bajorų materialiniai bei privatūs interesai, tiesa, ir čia itin svaraus mechanizmo nebuvo sukūręs. Sociokultūriniu požiūriu tai buvo asmuo, kilęs iš tos aplinkos, kuriai atstovavo, tačiau socialiniu statusu, profesiniais interesais ir gyvenimo būdu taip pat artimas valdininkijai. Patikėtinis ženklino luominės visuomenės prisitaikymą prie biurokratinės valstybės sukurtų normų, galbūt priešybių sutaikymą. Tuo jis ir yra įdomus. After the division, Lithuanian lands were drawn into a complicated legal structure with Circuit and Gubernatorial Courts and Gubernatorial Administration horizontally, and the Cabinet of Ministers, Governing Senate, State Office, and Monarch vertically. Lithuanian community, first of all noblemen who were strongly interested in the protection of their private interests, quickly penetrated the mechanism of justice and adjusted to it by developing the system of intermediaries; this phenomenon corresponded to the spirit and customs of time, and existed insofar as the legal system and the bureaucracy remained unchanged. Such an original phenomenon as the attorneys of noblemen acquired a distinctive sound in the society of the 19th c. The appearance of the attorneys undoubtedly was conditioned by the bureaucracy in the state as well its relationship with privileged social classes and intensity of informal relations of the noblemen. Attorneys were important from few aspects. They filled the space of unregulated state’s and community relations. Performing the role of intermediaries, attorneys could adjust and control the area that might be defined as material and private interests of noblemen, but they, actually, hadn't created any important mechanism on this regard. From a socio-cultural perspective, attorneys originated from the background they represented to, but their social status, professional interests, and lifestyle were close to the state officials’. Attorneys represented noblemen’s adjustment to bureaucratic regulations of the state, and possibly the conciliation of two opposites. That why there are interesting.