Search

Straipsnis skirtas K. Donelaičio recepcijai Vydūno kūryboje. Atskleidžiama, kad K. Donelaitis atsidūrė Vydūno akiratyje gana anksti, taip pat daroma prielaida, kad K. Donelaitis galėjęs būti ir vydūniškosios tautiškumo sampratos inspiratorius. Pažymima, kad K. Donelaičio intencijos tautiškumo atžvilgiu sutapo su Vydūno siekiais. Daugiausia dėmesio skiriama paskutiniajam Vydūno veikalui „Gyvenimas Prūsų Lietuvoje apie 1770 m., kaip jį vaizdavo Kristijonas Donelaitis“. Atskleidžiama, kad įvadiniame ir baigiamajame tekstuose Vydūnas nusako savo požiūrį į K. Donelaitį, pabrėždamas jo novatoriškumą, reikšmę įtvirtinant lietuvių kalbą, atskleidžiant sąsajas su antikine graikų kultūra. Pabrėžiama, kad šiame kūrinyje Vydūnas, skirtingai negu kitose K. Donelaičiui skirtose savo publikacijose, sutelkia dėmesį ne tik į poeto kaip pasaulietinės lietuvių poezijos pradininko nuopelnus – kad atskleidė lietuvių kalbos turtingumą, išraiškingumą, vaizdingumą, įtvirtino ją tautos vartosenoje, parodė jos vertę kitataučiams, bet ir parodoma, kad Vydūnui rūpėjo ir idėjiniai „Metų“ motyvai ir temos: kad žmogaus būtis glaudžiai susijusi su tautos būtimi, jos pasaulėjauta, doroviniais gyvenimo pagrindais, papročiais, gyvensena. Konstatuojama, kad artimą sau pasaulėžiūros bruožą Vydūnas įžvelgia ir pietizmu dvelkiančiuose religiniuose K. Donelaičio pamokymuose, skirtuose būrams, – poetas pabrėžia ne išorinį parodomąjį pamaldumą, o tiesioginį žmogaus ir Dievo santykį. Reziumuojant apgailestaujama, kad aptarta Vydūno knygelė apie K. Donelaitį nesusilaukė deramo dėmesio ir atgarsio.

Vydūno filosofijoje svarbiausias dėmesys skiriamas žmogaus ir Dievo santykiui. Tas santykis yra paaiškinamas remiantis indiškosios vedantos būties ir žmogaus, kaip mikrokosmo, samprata, postuluojančia individualiojo aš (atmano) ir dvasinio absoliuto (brahmano) tapatumą. Savęs suvokimas Dievuje yra pasiekiamas religinėje patyroje, į kurią orientuojančios visos religijos. Jos skiriasi savo ritualais, panteonais, teologijomis, bet jomis siekiama to paties: pasaulyje pasimetusią žmogaus sielą priartinti prie tikrosios savo buveinės – Dievu vadinamos absoliučios dvasios. Simboliai yra tos dvasios apsireiškimo ženklai Vydūnas treats the ancient Lithuanian religion as the expression of mature and subtle human attitude towards God. The main symbols of that religion – a fire, an oak tree, a grass snake – have the same meanings as they have in other religions. Fire symbolizes life and divine spirit, a tree symbolizes growth and permanent mundane alternation, a grass snake symbolizes wisdom and the eternal identity of essence in the permanent alternation of the world

Vydūnas, Mažosios Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjas, savo raiška ir kūryba neišsiteko tik joje. Jo raiškos erdvė buvo visa lietuvių tauta. Glaudesni Vydūno ryšiai su Didžiąja Lietuva prasideda įpusėjus XX a. I-ajam dešimtmečiui, jau pasiekus kūrybos brandą. Tautoje tada vis labiau ryškėjo nepriklausomos valstybės atkūrimo vizija. Tikėdamas jos įgyvendinimo galimybe, Vydūnas įsakmiai kėlė tautos laisvės prasmės klausimą. Laisva Lietuva, jo nuomone, turėtų sudaryti sąlygas žmogui dvasiškai tobulėti, puoselėti kultūrą ir taip prisidėti prie dvasinės pasaulio evoliucijos, žmonijos vienijimosi dvasiniu pagrindu. Savo veikla ir kūryba stengdamasis pasauliui parodyti gyvą ir kūrybingą lietuvių tautą, Pirmojo pasaulinio karo metu mąstytojas prisidėjo prie kelio į nepriklausomybę tiesimo. Vydūnas tikėjo, kad atkūrus nepriklausomą Lietuvą bus laikomasi pamatinių dorovės principų, kurių pagrindu reikštųsi žmoniškumas. Mąstytojas atidžiai sekė, kas darosi laisvoje valstybėje ir kaip laikomasi žmoniškumo, pagal kurį vertino visų veiksmų kokybę ir prasmingumą. Visų pirma džiaugiamasi tuo, kad puoselėjama tautos kultūra, skleidžiasi jos kūrybinės galios, pasiekta puikių rezultatų. Geranoriškai kritikuojami neigiami reiškiniai, kuriuos, mąstytojo teigimu, nulėmė slogi praeitis ir kylantys augimo sunkumai. Jis ragino nuosekliai juos šalinti. Išsamiai nepriklausomos Lietuvos gyvenimas aptariamas Vydūno 1921–1925 m. leistame žurnale „Darbymetis“ bei Lietuvos spaudoje („Lietuvos aide“, „Klaipėdos žiniose“, „Dienovidyje“, „Akademike“, „Naujojoje Romuvoje“, „Literatūros naujienose“ ir kt.). Vydūnas, the public and cultural figure of Lithuania Minor, with his extensive expression and creativity did not fit this country alone. The space of his expression was the entire Lithuanian nation. Tighter relations of Vydūnas with Lithuania Major began in the middle of the first decade of the 20th century, already in the mature stage of his creativity. At that time, the vision of restoration of an independent state was increasingly clear in the nation. Believing in the possibility of its implementation, Vydūnas raised the issue of the meaning of national freedom. Free country, in his opinion, should provide the conditions for spiritual improvement of people, for fostering of culture, and this way contributing to the spiritual evolution of the world, on the basis of spiritual unity of humanity. Attempting to present a live and creative Lithuanian nation to the world by its creativity and activity, the thinker contributed to the building of the road to independence during the First World War. Vydūnas believed that after the restoration of the independent Lithuania, the basic moral principles will be respected. The thinker was attentively following events in the liberated country, the adherence to the principles of humanity, applying it as a measure for the quality and meaning of all actions. He encouraged eliminating them consistently. The life of independent Lithuania was discussed in detail in Darbymetis magazine issued by Vydūnas in 1921–1925, and in the Lithuanian press (Lietuvos aidas, Klaipėdos žinios, Dienovidis, Akademikas, Naujoji Romuva etc.).

Jono Balčiaus monografijos „Dorovinio lietuvių identiteto prigimtis“ Vilnius: KFMI, 2005 recenzijoje išryškinama, kaip monografijoje atskleidžiamas ir parodomas lietuvių tautos dorovinio identiteto formavimasis, jo transformacijos istorijos pervartose. Pažymima, jog dorovinis identitetas monografijoje glaudžiai siejamas su tautos charakterio savitumu, t. y. su pačia jos savastimi, jog jis laikomas vienu iš svarbiausių tos savasties formavimosi veiksnių. Monografijoje taip pat parodomas išskirtinis dorovės ir kultūros vaidmuo etnosui besiformuojant į tautą, valstybę ir naciją. Tautos dorovinio identiteto ištakų autorius ieško baltiškojo etnoso gelmėse, t. y. tame istorijos tarpsnyje, kai dar tik brendo prielaidos tautai atsirasti. To identiteto formavimasis siejamas su etnoso vertybių ir jų sistemos formavimusi. Autoriaus įžvalgos daromos remiantis gausia istorijos bei etnologijos tyrimų medžiaga bei analizuojant tautos kūrybos šaltinius – tautosaką, mitologiją, įvairias jų interpretacijas, įvairių laikotarpių lietuvių grožinės literatūros kūrinius. The review of Jonas Balčius’ The Nature of the Moral Identity of the Lithuanians (Vilnius: KFMI, 2005) discusses how the monograph unravels and reveals the formation of the moral identity of the Lithuanian nation, as well as its transformations in different historical epochs. The monograph closely relates moral identity with the uniqueness of the national character, i.e. with its very selfhood, so that it becomes one of the most important factors shaping this selfhood. The monograph also shows the exceptional role of morality and culture for the ethnos to form into a people, a state and a nation. The author attempts to identify the moral identity of the nation in the depths of the Baltic ethnos, i.e. in that historical period that laid the first foundations for the emergence of the nation. the formation of this identity is related to the formation of the values and the value system of the ethnos. The author makes his insights by using abundant materials of historical and ethnological research and analyzing the sources of national creation – folklore, mythology and its various interpretations, as well as works of fiction from different periods.

Vydūno estetika yra jo kultūros koncepcijos dalis. Ši remiasi indiškąja vedantos panenteistine koncepcija, kurioje būtis aiškinama kaip visaapimanti dvasinė realybė – absoliutas. Pasaulis yra materialus to absoliuto pasireiškimas, kartu ir jo savimonės įkūnijimas, savęs suvokimo priemonė. Absoliutas vienu metu yra ir transcendentinis (egzistuoja kaip gryna dvasia), ir imanentinis (egzistuoja kaip pasaulis). Evoliucijos keliu pasaulis sąmonėja ir laipsniškai grįžta į pirminę dvasinę būtį. Žmogus – pasaulio būtybė, jau pasiekusi dvasinę būtį. Jo, kaipo dvasinės esybės, veikla iš esmės yra kultūros kūrimas. Yra trys tos kultūros raiškos formos – dorovė, menas ir mokslas. Menas yra pati akivaizdžiausia žmogaus kūrybos galių pasireiškimo forma. Gamtoje egzistuojąs grožis yra dieviškojo kūrybos vyksmo dalis, menu jau reiškiasi kuriančioji žmogaus dvasinė (dieviškoji) esmė. Menas esąs žmogaus dvasios materializacijos, jos užfiksavimo, įdaiktinimo, jos pavertimo jusliškai suvokiamais, patiriamais objektais sfera. Suvokėjas turįs patirti kuriančiojo menininko dvasios poveikį. Menininko misija – savo kūryba įtakoti dvasinį žmogaus, tautos ir žmonijos šviesėjimą. Meninė kūryba – individualios dvasios raiška, todėl – individualus savitumas jai būtinas. Kadangi kiekvienas menininkas priklauso kuriai nors tautai, jo kūryboje atsispindi ir tautos dvasinis savitumas. Skirtingų meno rūšių specifika nulemta skirtingų materijos egzistavimo formų, su kuriomis žmoniškumo esmė susiduria bei kurias panaudoja savo reiškimuisi. Menas žmonijos gyvenime užims vis svarbesnį vaidmenį Vydūnas’ aesthetics is a part of his conception of culture. This conception is based on pantheistic Indian concept of Vedanta, which explains existence as all-encompassing spiritual reality– the absolute. The world is a materialistic manifestation of that absolute, at the same time incarnation of its self-consciousness, an instrument of self-perception. The absolute simultaneously is transcendental (it exists as pure spirit) and immanent (exists as a world). By way of evolution, the world is becoming more conscious and gradually returns to initial spiritual condition. A human is a being of the world, who has already reached spiritual existence. His activity, as a spiritual being, in essence, is creation of culture. There are three forms of expressing this culture – morality, art and science. Art is the most obvious form of expressing human creative powers. Beauty that exists in the nature is a part of divine act of creation, in art then spiritual (divine) essence of creative man is manifested. Art is area where human spirit materializes, is recorded, embodied, transformed into objects that can be perceived, experienced by senses. Perceiving individual has to experience the effect of creating artist’s spirit. The mission of an artist is to influence spiritual enlightenment of a human, nation, and humanity through his art. Artistic creation is manifestation of individual spirit, for this reason individual uniqueness is essential to it. Since every artist belongs to a certain nation, his art also mirrors spiritual uniqueness of a nation.

Vydūnas senosios indų filosofijos poveikyje sukūrė savitą kultūros koncepciją, kurios pagalba siekė įlieti daugiau dvasingumo į lietuvių kultūrą, padėti jai integruotis į pasaulinį kultūros procesą. Postūmį tokiai koncepcijai kurti davė būtinybė pasipriešinti intensyviai vykdomai lietuvių nutautinimo politikai Vokietijos imperijai priklausiusioje Rytų Prūsijai. Kaip vienintelį efektyvų tokio pasipriešinimo būdą Vydūnas pasiūlė dorovinį tautos ir žmogaus tobulėjimą, vidinės, dvasinės atsparos prievartai išugdymą. Tokį būdą ir teorinį jo pagrindimą Vydūnas atrado senosios indų filosofijos vedantos sistemoje, susiformavusioje viduramžiais Veduose,Upanišadose ir „Bhagavadgytoje“ išdėstytų idėjų pagrindu. Tos sistemos pagrindines idėjas (ypač išdėstytas „Bhagavadgytoje“) XIX a. pab. – XX a. pr. Eksploatavo bei savo politinėje ir kultūrinėje veikloje pritaikė ir Indijos nacionalinio išsivadavimo veikėjai – Ramakrishna, D. ir R. Tagorės, S. Vivekananda, M. Gandhi, R. Roy, S. Dayananda, B. Tilak, Shri Aurobindo ir kt. Derindami klasikinės vedantos idėjas su savo laiko reikmėmis jie sukūrė naują šios sistemos atmainą – neovedantą. Visiškai savarankiškai tokią, tiktai su lietuviškomis aktualijomis suderintą, atmainą sukūrė ir Vydūnas. Tą atmainą galima laikyti lietuviškuoju neovedantizmu. Jis labai artimas indiškajam neovedantizmui. Vydūnas, affected by the ancient Indian philosophy, created a specific concept of culture attempting to apply it for the provision of more spirituality into the Lithuanian environment, helping it to integrate into the global cultural process. An impulse for the development of such concept arose from the necessity of resistance to the intense denationalisation policy of Lithuanians in the Eastern Prussia belonging then to the German Empire. As the only effective way of resistance, Vydūnas proposed the moral improvement of nation and human, the development of the inner, spiritual pivot against violence. Vydūnas found this way and its theoretical basis in the ancient Indian philosophical Vedanta system that was formed in the medieval times based on the ideas of Vedas, Upanishads, Bhagavad-Gita. The main ideas of this system (especially those listed in Bhagavad-Gita) in the end of the 19th – beginning of the 20th century were exploited and used in the political and cultural activity by the figures of the Indian national liberation – Ramakrishna, D. and R. Tagore, S. Vivekananda, M. Gandhi, R. Roy, S. Dayananda, B. Tilak, Shri Aurobindo etc. By combining the ideas of classical Vedanta with contemporary needs, they developed a new variety of this system – the Neovedanta. Completely independently, the similar system was created also by Vydūnas, except that here, it was combined with the Lithuanian realities. This Lithuanian variety can be considered a Lithuanian neovedantism. It highly resembles the Indian neovedantism.

Straipsnyje gvildenama kultūros problematika – pagrindinė ir originalioji Vydūno filosofijos dalis. Dėmesys kultūros problematikai yra tas momentas, kuris Vydūno filosofiją sieja ne tik su Rytų, bet ir su Vakarų filosofine tradicija bei su jo laiko ir krašto aktualijomis. To meto kultūrinė situacija kėlė tokius klausimus, į kuriuos mąstytojui daugiausia reikėjo atsakyti pačiam. Į šiuos klausimus siekusi atsakyti vydūniškoji kultūros koncepcija buvo kur kas originalesnė negu jo pateikta būties samprata, be reikšmingesnių modifikacijų perimta iš vedantos. Visgi vedantiškoji išeities pozicija savo ruožtu Vydūno kultūros koncepciją darė savitą ir originalią kitų žymesnių lietuviškųjų kultūros koncepcijų atžvilgiu. Pro vedantizmo filosofijos prizmę žvelgiančiam Vydūnui kultūra yra būtina, ontologiškai sąlygota, kosminės visumos evoliucijos dalis. Jos raidos pradžią mąstytojas sieja su žmoniškumo sferos atsiradimu toje evoliucijoje. Kultūros srityje, Vydūno aiškinimu, telpa toji žmogaus veikla, kuria realizuojamos būtent dvasinės jo potencijos, jo žmogiškoji esmė. Pabrėždamas žmogaus dvasios kūrybiškumo, jos savarankiškumo svarbą kuriant kultūrą, Vydūnas kartu pažymi, kad tas savarankiškumas bei kūrybiškumas gali pasireikšti tiktai individualizuota forma. Būtent individualumas, žmogiškųjų asmenybinių savybių aktualizavimas yra esminis žmogaus kultūrinės raiškos bruožas. Vydūnui žmogaus esmė yra metafizinė absoliutinės dvasios apraiška, save išreiškianti kultūrinėje veikloje – vienoje iš aukščiausių dvasinės evoliucijos pakopų. The Lithuanian thinker Vydūnas (1868-1953) based his theory of culture, the most original part of his philosophy, on the fundamental ontological concept of spiritual absolute which is both immanent and transcendent in relation to the world. He borrowed this concept from Hindu Vedantą. According to Vydūnas, culture is the expression of the immanent part of the absolute in which man acts. The essence of man is spiritual, but as a part of nature man belongs to the world. Culture springs from the contact between the spiritual essence of man and the world. The human spirit realises itself in such forms of man's activity as science, art and morality. The development of culture means the humanisation of the world. At the same time culture bears and expresses the marks of the personal and national spirit. Thus, the development of culture is both the form of humanisation of the world and the expansion of the spiritual realm of freedom. Religion, as a form of contact of the human spirit with the absolute, does not belong to the world of phenomena and therefore it does not belong to culture. Religion is the very beginning and the ultimate end of culture; for all phenomenal reality tends to the absolute by way of spiritual evolution

Žymus XX a. mąstytojas, gydytojas, teologas, muzikas, visuomenės veikėjas, Nobelio taikos premijos laureatas Albertas Schweitzeris (1875–1965 ) buvo ir tebėra viena iš įstabiausių pasaulio asmenybių. Schweitzerio veiklos atgarsiai Lietuvą pasiekė palyginti neseniai, o stipresnį rezonansą, ypač medicininėje etikoje, įgauna tik dabar. Tačiau nemaža jo idėjų nebuvo visiška naujiena: jos kitonišku pavidalu sklido iš savojo šaltinio. Lietuviškaisis Schweitzerio analogas – bemaž tuo pat metu gyvenęs mūsų mąstytojas, kultūros ir visuomenės veikėjas Vydūnas. Būdami labai saviti, bet daug kuo analogiški, Schweitzerio ir Vydūno fenomenai dar nėra sulaukę lyginamosios analizės. Šis straipsnis – tai pirmasis bandymas. Schweitzeris ir Vydūnas – savo epochos pagimdyti fenomenai, bandę panašiai spręsti aktualias jos problemas. Tiek vieną, tiek kitą jaudino disproporcija tarp civilizacijos tempų ir dvasinės raidos pokyčių. Šiuos mąstytojus vienija apsisprendimas tiesiogiai tarnauti žmonėms. Jie ėjo tais pačiais ieškojimų keliais, gilinosi į pasaulio religijas kaip į kultūrų fundamentus bei įvairias žmoniškumo santykio su būtimi formas, rėmėsi Rytų ir Vakarų dvasinių patirčių analize, mėgindami suartinti šias patirtis. Schweitzeris ir Vydūnas filosofiją laikė pasaulėžiūra, padedančia praktiškai pertvarkyti pasaulį. Abudu humanistai panašiai suvokė dvasinį būties pagrindą. Juodu teigė pasaulio vertingumą ir pabrėžė moralios kultūros svarbą, derino dvasingumą su doroviniu veikimu. Abiejų mąstytojų mokymo alfa ir omega – ypatinga pagarba gyvybei. Albert Schweitzer (1875-1965) and Vydūnas (1868-1953) can be said to represent an anologous phenomenon in that they put much effort in looking for the solutions of the most acute problems of the time. Their main concern was a strive for balancing the main challenge of the beginning of the XXth century which can be identified as a disproportion between the tempo of the civilizational and spiritual development on the one hand, and its results on the other. Their lives strongly support their intellectual principles. Both of them were united in determination to serve the people. There are parallels in their interests as well. Their investigations were centred around world religions as a fundamental form of human and cultural relations and the analysis of Eastern and Western spiritual experience with the aim of its depolarization. Schweitzer and Vydūnas were kindred in their understanding of the vocation of philosophy - they deemed it to be a way of approaching the world in order to solve its practical problems. They were akin in the interpretation of Being's spiritual background. As humanists, both thinkers emphasized the importance of moral culture and were searching for the harmony of spiritual and practical moral actions. Morality was the highest spiritual form for them. In sum, the alpha and omega for both philosophers was a deep respect towards life.

Šiuo darbu buvo siekiama įvertinti manipuliavimo žmogaus gyvybe moderniojoje medicinoje situaciją, išaiškinti to priežastis, išanalizuoti įvairius aspektus, ieškoti jų sąryšių sąryšių. Šio tikslo buvo siekiama analizuojant literatūrą. Modernioji medicina – sudėtingas valstybės, naujausių technologijų, mokslo, komercijos, teisės interesų susidūrimo ir veiklos sfera, todėl čia nuolat randasi naujos etinės problemos, kurių sėkmingas sprendimas reikalauja susikalbėjimo ir visų suinteresuotųjų grupių veiksmų suderinimo. Manipuliavimas žmogaus gyvybe moderniojoje medicinoje – institucionalizavimo, racionalizavimo, komercializavimo, technologizavimo rezultatas, dėl to moderniosios medicinos situaciją galima būtų įvertinti, kaip krizę Manipuliavimas žmogaus gyvybe tampa įmanomas, kai gydymo procese technologijos, instituciniai ir komerciniai interesai tampa tikslu, o ne priemone. Medicinos technologizavimas išplėtė medicinos veiklos sferą, medicina tapo atsakinga ne tik už žmogaus gydymą, bet ir už visuomenės problemų sprendimą. Jungiantis technologijoms ir komercijai, manipuliavimas įgavo dar platesnį mąstą. Technologijų ir komercijos sąjunga mediciną pavertė žmogaus įgeidžių tenkinimo priemone. Tai po truputį keičia ir gali iš esmės pakeisti tradicinę visuomenės struktūrą, žmonių tarpusavio santykius, moralę, žmogaus prigimtį. Sustabdyti manipuliavimą žmogaus gyvybe, grąžinti visuminį žmogaus suvokimą medicinoje galima per dialogą ieškant... [toliau žr. visą tekstą] The purpose of this work is to evaluate the situation of manipulation with the human life in modern medicine, to find out the reasons, to analyze various aspects, to look for their connections. In pursuance of this objective the literature was analyzed. Modern medicine - complex sphere of the collision of state, ultimate technologies, science, commerce, law interests and activities, so new ethic problems arise therein permanently. The successful solution of these problems requires reciprocal understanding and coordination of the actions of all interested groups. Manipulation with the human life in modern medicine is the result of institutionalization, rationalization, commercialization and technological approach, therefore the situation of modern medicine could be evaluated as a crisis. Manipulation with the human life becomes possible when technologies, institutional and commercial interests become the objective of the treatment process rather than the instrument. Technological approach in medicine had expanded the sphere of medical activity; the medicine became liable not only for the treatment of the man, but for the solution of the society problems as well. In the process of cooperation of the technologies and commerce, the manipulation had taken even wider dimension. Due to the conjunction of technologies and commerce the medicine became the instrument for meeting of the human’s fancies. It little by little changes and can change... [to full text]

Darbe analizuotas religijų dialogas ir jo plėtotei būtina sąlyga - tolerancijos buvimas. Globalėjančiame pasaulyje tolerancijos ugdymas padeda įgyvendinti teisingumą, taikų įvairių religijų sugyvenimą. Šiandieninė religijų dialogo situacija Lietuvoje atskleidžiama, analizuojant Bažnyčios Susirinkimų dokumentus, Lietuvos Respublikos įstatymus, vyriausybės nutarimus, Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintas bendrojo lavinimo mokyklų programas. Apžvelgiamas Lietuvos religinių bendruomenių indėlis į tarpusavio toleranciją, kuri vykdoma ekumeninio judėjimo pagrindu.Aptartos teorinės ir praktinės konfesijų dialogo suderinamumo kliūtys, ištirta moksleivių nuostata tarpreliginio dialogo ir tolerancijos klausimu. Atkreiptas dėmesys į visuomenės religinio bei etinio švietimo būtinumą ir galimybes vertybių pervertinimo situacijoje. A dialogue and the necessary condition for its development – the presence of tolerance were analyzed in this work. In today’s world of globalization the raising of tolerance is helpful in implementing justice and peaceful living in concord among the religions. The present situation of the dialogue between religions in Lithuania is revealed by analyzing the documentation of Church Assemblies, the laws of the Lithuanian Republic, the governmental legal acts, the secondary school curriculums confirmed by the Ministry of Education and Science. The work is also reviewing the input of the Lithuanian religious communities into common tolerance, which is performed on the basis of ecumenical movement. The theoretical and practical compatibility obstacles of the confessions’ dialogue are discussed as well as pupils’ attitude towards the issue of inter-religious dialogue and tolerance is investigated. The attention is paid on the necessity of religious and ethic education in the society and the possibilities of the reassessment of values in this situation.

Šiuolaikinė pedagogika remiasi humanizmo idėjomis, pagrindinis pedagogų ir tėvų dėmesys koncentruojamas į vaiko asmenybės ugdymą, jo vidinio pasaulio formavimą, humanistinių vertybių perteikimą, todėl jau ikimokyklinio amžiaus vaikams turėtų būti skiriamas didelis dėmesys doriniam ugdymui. Ugdant dorą ir aktyvią asmenybę reikšmingiausias vaidmuo atitenka pedagogams ir tėvams, jų turimoms vertybėms, vaiko kultūrinei aplinkai namie ir darželyje. Auklėjant muzika ugdytinis net neįtaria, kad jis yra auklėjamas, nes muzika nemoralizuoja, nemoko doros taisyklių. Muzika moko klausyti ir girdėti, skatina aktyvaus pažinimo pastangas, leidžia užsimegzti glaudesniam bendravimui su meno vertybėmis, kurių veikiamas vaikas, kaip ir suaugęs žmogus, gali patirti gilesnius emocinius ir mentalinius išgyvenimus. Daugelis žmonių visą gyvenimą išsaugoja vaikystėje įgytas muzikines savybes, jai pakankamas buvo muzikinis ugdymas. Vaikas savyje nešiojasi muziką, kuri spontaniškai veržiasi išsilieti. Jai pedagogas, tėvai padės jai išsilieti ir toliau puoselėti, išauginsime geresnį, doresnį, kultūringesnį ir laimingesnį žmogų. Children are our future, the power of creation. Them we supervising, educating, developing. The spirit world of child fast changing for him does influence our community, they cherishing values. Child is great source of opportunities, witch could dry, if by him will touch bad artisan hand. Therefore in psychic of child should we penetrate very careful. This master work fundamental purpose is research, if music educate moral of child? This topic I missed analysis, although in intellectual climate of Lithuania same problems constantly treating. So my work purpose is topical in Lithuanian concept context. At this master work I experimented to answer at his question, with reference varied science literature and articles. Special impact power of music for human since many centuries ago cognize, priests, philosophers. Philosophers accent, that in great music, language of intonation expressing and specifically feel as integral unity of being meaning. Plato said „formative perfect Citizen first place belong to music”. By V. Lansbergis „music in general meaning is life, love expression with all their variety”. Music make child happy, help to be disciplined, and do impact to child vision, feelings, emotions, behavior. The music learns to hear, stimulate active interesting in art. And by impact of these factors the child and adult human could feel great emotional and mind experience. Music is one of great ways to relax and to joy. If pedagogue or parents help cherishing music... [to full text]

Disertacijoje analizuojama tradicija kaip istorijos filosofijos problema. Disertacijos tikslas – ištirti tradicijos dinamiką kaip savitą laiko patirtį, parodant tradicijos sąvokos vietą ir jos produktyvumą šiuolaikinėje istorijos filosofijoje. Teorinis disertacijos pagrindas – fenomenologijos ir naratologijos sankirta, kuri pastaruosius kelis dešimtmečius formuojasi kaip atskira kultūros reiškinių apmąstymo metodika. Tradicijos tema istorijos filosofijoje plėtojama lygiagrečiai su doktrinomis, analizuojančiomis daugiasluoksnio, skirtingų tankių ir ritmų istorinio laiko patirtis. Fenomenologijoje ši tema atsiranda kaip intersubjektyvios laiko patirties apmąstymų tęsinys, naratologijoje – kaip pasakojimo situacijos ir dinamiškos pasakojimo struktūros analizės tąsa. Taigi naratyvo teorija, kaip ir fenomenologinė intersubjektyvumo teorija, įgalina tirti daugumą klausimų, susijusių su tradicijos fenomenu: istorinio laiko patirčių modusus, kolektyvinės atminties, naratyvinės tapatybės formavimosi klausimus. Pirmojoje bei antrojoje disertacijos dalyse parodoma tradicijos sąvokos raida istorijos filosofijos kontekste bei paaiškinamos prielaidos tradicijos kaip filosofinės problemos atsiradimui naratologijoje bei fenomenologijoje. Trečiojoje dalyje, remiantis abiejų krypčių teiginiais bei konceptais, ištiriami svarbiausi tradicijos kaip istorinio laiko patirties struktūriniai aspektai. Paskutinėje disertacijos dalyje analizuojamos tradicijos temos plėtojimo praktiniuose ir teoriniuose... [toliau žr. visą tekstą] In recent years, philosophy of history has somewhat outgrown the two fields of interests often prescribed to that branch of philosophy: historiosophy and historics. Ordinarily, this outgrowth is inspired by efforts to reflect new forms of historiography (such as microhistory or history of daily life). However, such a move is also employed in attempting to explain non-professional, pre-theoretical or even pre-thematic relation to historical past. A daily historical consciousness – a notion that has became possible only in the latest philosophy of history – is investigated here as a phenomenon of tradition. As is the case with all concepts, sense of the concept of tradition is flexible, given its history, development and future tendencies. In view of the usage of the word “tradition” in contemporary practical and theoretical contexts, it is clear that this concept enjoys few open means of further development. It can be radicalized, i.e., made into a fetish or almost into a slogan; on the contrary, it can be demonized. It can also be seen as the name of a phenomenon experienced in all lives, irrespective of the time and culture in which they are lived. Of course, levels and intensities of these experiences are different. In all senses, the term tradition denotes a human way to understand a social dimension of time, and to act in that time. From the philosophical point of view, tradition is an aspect of the intersubjectivity of consciousness, and as such possesses its own... [to full text]

Vis labiau ryškėja XXI amžiaus pasaulinė tendencija – globalizacija. Vykstant esminėms permainoms socialinėje, politinėje, ekonominėje ir teisinėje srityse, visose visuomenės grupėse vyksta persiorientavimo ir prisitaikymo prie naujų gyvenimo sąlygų procesas, apimantis vertybių transformaciją ir su tuo susijusius pažiūrų, gyvensenos, elgesio normų bei pačios elgsenos pokyčius. Įtakojama šių veiksnių, transformuojasi ir tautinio identiteto sistema. Jaunimo požiūris į tautinį tapatumą Lietuvoje nėra visapusiškai ištirtas. Mokslinių šios srities tyrimų nedaug. Todėl, tai skatina gilintis į tautinio tapatumo problemas, mėginant atskleisti būdingus šiuolaikinio tautinio tapatumo bruožus, veiksnius ir aplinkybes, kurie yra svarbūs asmens tapatybės formavimuisi. Darbo tikslas - ištirti jaunimo tautinę asmens tapatumo sampratą globalizacijos sąlygomis ir jos raišką per vertybių sferą, dvasinę gyvenimo dimensiją. Darbo uždaviniai: 1. Aptarti etnoso, tautos kaip dorovinių vertybių sistemos svarbą asmenybės vertybinių principų formavimuisi; 2. Išryškinti šiuolaikinės socialinės-kult�����rinės aplinkos įtaką besimokančio jaunimo vertybių kaitai; 3. Ištirti vyresniųjų klasių moksleivių vertybines nuostatas, žvelgiant tautinio savęs identifikavimo aspektu. Tyrimo metodai: 1. Mokslinės literatūros analizė; 2. Vyresniųjų klasių moksleivių anketinė apklausa; 3. Kiekybinė empirinių duomenų analizė. Atliktas Lietuvos jaunimo tautinio tapatumo sampratos tyrimas rodo, kad... [toliau žr. visą tekstą] Globalization as a world-wide phenomenon has proceeded rapidly in the XXI century. As substantial changes are taking place in social, political, economical and legal spheres, as a consequence, the process of interorientation and adaptation towards new life conditions is in progress in all groups of society, i.e. including the transformation of values and other shifts concerning attitudes, lifestyle, the norms of behavior and its changes. Virtually, a system of national identity is transforming under the influence of the mentioned factors. The youth view towards national identity has not been under detailed investigation, though. Indeed, many scientific questions remain open to be debated over. Therefore, it stimulates to go deeper into the issues of national identity trying to reveal typical nowadays features of national identity as well as factors and circumstances which are crucial for the formation of each individual identity. The aim of the research is to investigate the comprehension of national identity of young people in the process of globalization and evaluate its expression through the field of values and psychical life dimension. The objectives of this study are as follows: 1. To dispute the importance of ethnos and nation as a system of moral values forming individual’s moral code; 2. To obviously demonstrate the influence of contemporary social-cultural conditions for value change of youth still being in the process of studying; 3. To analyse... [to full text]

Tyrimo rezultatai. Darbo eigoje išryškėjo, jog asmens vertingumą lemia ne tik jo vertybinė orientacija, bet gebėjimas įžvelgti savyje, kartu ir kitame žmoguje, asmenį, ne tik suvokti, bet aktyviai, atsakingai kurti save ir plėtoti tarpusavio santykius. Reikia teigti ne vien objektyvią tiesą, pagal fiziologinius, instrumentinius ar kitus matus, bet pastebėti žmogiškosios prigimties aktualizacijos prasmę bei jos vystymosi galimybes atskirose asmenyse, pastebėti dabar integralaus „Aš” ir „Tu” esatį bei ją suvokus brandinti. Asmens vertingumą apibūdina ne jo geri įpročiai, bet sąmoningi ir aktualūs veiksmai skirti asmeniui. Prasmingiau būtų kalbėti apie įgūdžius. Taip pat asmens vertingumą labiau apibūdina ne patys veiksmai, bet jų darymo vidinė motyvacija, grįsta savęs bei kito įvertinimu. Taigi tikslinant hipotezę, galima suformuluoti tezę: Asmens vertingumas yra asmens savikūra remiantis žmogiškosios prigimties duotybe, vykdoma sąmoningai, sąveikaujant su kitais asmenimis bei nukreipta į asmenį. Ši tezė suformuluota analizuojant E. S. Brightman‘o, M. Buber��io, E. Mounier ir J. Lacroix poziciją asmens atžvilgiu. Jos pagrindu tirti psichologiniai bei sociologiniai asmens vertingumo įsisąmoninimo ir aktualizacijos ypatumai. Apžvelgiant A.H. Maslow’o, C. R. Rogers’o, G. W. Allport’o, E. Fromm’o, V. E. Frankl’io požiūrį į asmenį (saviaktualizaciją, besąlygišką pagarbą, propriumą, moralinį aspektą, prasmę), išryškintos esminės asmens struktūros –... [toliau žr. visą tekstą] The study is based on the personalistic point of view and the evaluation of a person. The theme of self-developing, conscious actualisation of man’s value without loss of human nature is a matter of great relevance of modern-day problems, such as lack of opportunity and ability to live humanly, loneliness, every kind of national, cultural conflict, war etc. In this work the essence and features of a person’s value, and the sense of the process of this consciousness and actualisation are analysed. In this study God’s presence is not denied, but the religious question is not touched. To reach the aim, the work starts with the foundation of the theme on philosophical arguments. E. S. Brightman’s, M. Buber’s, E. Mounier’s, J. Lacroix’s explanations of the person are investigated and a thesis is formulated: The value of person is his self - creation based on human nature, pursued consciously, in relationship with others and always oriented towards the person. Secondly, the evaluation of psychological humanistic approach to the person was analysed. Emphasis was placed upon the individual continuous effort of attention to a person, moral relationship, connection of understanding, memory, fantasy with a man’s value, exact action and at the same time unlimited love and maturity. Self- esteem is grounded on objective evaluation of person and his actualisation together with others. The third part is dedicated to discussion about social issues (political... [to full text]