Search

Straipsnyje nagrinėjama, kaip XX a. antroje pusėje Lietuvoje buvo priimamos ir interpretuojamos kairiosiomis pažiūromis grįstos Fluxus meninio judėjimo idėjos, nes greta neįprastų meninės raiškos būdų fluxizmais vadintos praktikos peržengdavo meno lauko ribas. Atlikta analizė parodė, kad tuo metu, o ypač devintą–dešimtą dešimtmetį, vykę meniniai veiksmai ir jų turiniai rėmėsi Fluxus idėjų citavimu, pritaikymu bei operavimu Lietuvoje, tad laisvumas, eksperimentiškumas ir performatyvumas susipynė su politinio atgimimo judėjimu, nacionalinio pasipriešinimo nuotaikomis bei (savi)ironišku santykiu su sovietmečiu. Kairiojo avangardinio judėjimo idėjos Lietuvoje Atgimimo laikotarpiu buvo suprastos ir naudojamos nacionaliniais kultūros bei politikos tikslais. The article examines how the ideas of the left-wing Fluxus movement were accepted and interpreted in Lithuania in the second half of the 20th century. The matter is that alongside unusual ways of artistic expression, the practices called fluxisms transcended the boundaries of the art field. The analysis has shown that the artistic actions and their content at that time, and especially in the 1980s and 1990s, were based on the quotation, adaptation, and use of Fluxus ideas in Lithuania. Freedom, experimentation, and performativity were intertwined with the political revival movement, the mood of national resistance, and the (self-)ironic relationship with the Soviet era. The ideas of the left avant-garde movement were understood and used for national cultural and political purposes during Lithuania’s revival.

Straipsnyje atskleidžiama, kaip Vytauto Didžiojo karo muziejus, remdamasis geriausiomis Europos muziejininkystės tradicijomis, tyrė karybos istoriją, rengė ekspozicijas, kūrė tradicijas ir ceremonijas ir auklėjo visuomenę Tėvynės meilės dvasia. Įvertinami ir skaudūs okupacijų padariniai, išskirtinis muziejaus vaidmuo atgimimo laikotarpiu, atkuriant senąsias ir kuriant naujas tradicijas. Established in 1921, Vytautas the Great War Museum had a mission to introduce the society to the history of the development of Lithuania, its armed forces and fights for independent statehood. Following the best traditions of the European museology, the museum investigated the military history of Lithuania, collected military exhibits, drew battle pictures and arranged exhibitions. Additionally, the museum had yet another special mission, namely to educate the society in the spirit of love for the homeland. It was done through patriotic events and monuments for the Lithuanian heroes erected in the museum’s garden, celebration of public holidays and New Year’s Eve, marking All Saints’ Day, wishing the dead farewell in the main hall, etc. It proves the museum’s particular role in the life of the independent Lithuania and its merits in fostering national spirit and love for the homeland. The Lithuanian Armed Forces were effectively integrated in the activities organized by the museum. In 1930, a cornerstone was laid for a new museum building that was named in honour of the Lithuanian Grand Duke Vytautas, known as Vytautas the Great. The museum presented new exhibitions and a crypt honouring the dead unveiled in 1938, whereas a new tower boasted the first 35-bell carillon in Lithuania. Of all the museums in Lithuania, Vytautas the Great War Museum suffered the most damage during the occupations. Its name was changed four times, while the exhibits were continuously destroyed by occupants. During the first Soviet and German occupation, the losses were not significant, however, some national traditions were banned. The second Soviet occupation destroyed the museum completely eliminating its traditions and exhibits. Nevertheless, the most valuable ones were transferred to the archives of the Ministry of the Interior and special funds of the libraries. Although the destruction was overwhelming, the museum remained alive in people’s memory. In the Soviet period, the museum was called and known as the war museum despite its official names the Museum of Military History in 1940 and 1945 or Kaunas National Museum of History in 1956. It leads to the conclusion that due to the accomplished aims of the museum and cherished historical memory during the Independence period, it has endured throughout all the occupations. When Sąjūdis, the Reform Movement of Lithuania, began, the National Museum of History revived together with Lithuania. Prior to the declaration of the Act of Independence of Lithuania of 11 March 1990, the museum retrieved its initial name Vytautas the Great War Museum on 29 January 1990, actively restored its garden and made an important contribution to the revival of the state and society. Although only some employees of the museum got involved in the movement, the new exhibits and exhibitions they arranged awakened the society with the hidden and banned history. All the public holidays and celebrations were held at Vytautas the Great War Museum and its garden. The role of the museum has remained significant to present day. Not only it preserves the museum treasures, but also collects the new ones, cherishes and establishes traditions and tailors them to the modern society.

Ribų problema -- Viešumas ir tabu atsisakymas -- Literatūra ir rašytojai politikoje -- Spaudos funkcionavimo pokyčiai -- Literatūros įvairėjimas laisvės metais -- Literatūros lauko transformacijos. Atgimimo laikotarpio literatūra vadinama literatūra, pasirodžiusi likus keleriems metams iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo ir po jo (maždaug nuo 1988-ųjų iki 1993-iųjų). Chronologinės šio laikotarpio ribos nužymėtos sąlygiškai. Dažniausiai jo pradžia laikomi 1988-ieji, kai susikūrė Lietuvos persitvarkymo sąjūdis (LPS, Sąjūdis), o perėjimą į naują etapą ženklina TSRS armijos išvedimas ir nacionalinės valiutos įvedimas. Atgimimo pradžioje didžiausią poveikį literatūros raidai padarė valstybės inicijuotos cenzūros sistemos žlugimas (literatūros pokyčių žymikliu laikytinas Dalios Grinkevičiūtės atsiminimų publikavimas 1988), o posūkį į naują - krizės - laikotarpį (1993-1997) simboliškai nurodo bandymo riboti spaudos laisvą nesėkmė (1993-iaisiais Vilniaus mieste mėginta stabdyti Jurgos Ivanauskaitės romano Ragana ir lietus platinimą). [...]

Literatūros tyrinėtojos Dalios Striogaitės straipsnyje kalbama apie sudėtingą lietuvių tautai XIX a. pabaigos–XX a. pradžios laikotarpį – parengiamąjį valstybės atkūrimo etapą, vadinamąjį priešaušrį. Akcentuojama, kiek lėmė tautinio atgimimo sąjūdis ir jaunos to meto inteligentijos pasiryžimas negailėti jėgų, aukot is tėvynės ir visuomenės labui. Jų veikla sąmonino tautą, brandino pilietiškumą, rengė būsimoms politinėms permainoms. Aptariami du būdingi priešaušrio veikėjai – Povilas Viišinskis(1875–1906) bei Domininkas Bukontas (1873–1919) ir jų reikšmingas istorinis indėlis: vieno intelektualumas, kito – realus praktinis. Remiamasi archyvuose saugomais ir beveik nežinotais D. Bukonto laiškais. In her article, the literary scholar Dalia Striogaitė talks about a difficult time for the Lithuanian nation, the pr eparatory period for the restoration of independence, referred to as the ‘pre-dawn’, which lasted from the end of the 19th to the beginning of the 20th century. She emphasises the part played by the National Rebirth movement, and the desire of educated youth to sacrifice and give everything for the benefit of society and the homeland. Their actions breathed awareness into the nation, developed patriotism, and prepared for the coming political upheavals. The author discusses two typical figures of the pre-dawn: Povilas Višinskis (1875–1906), and Dominykas Bukontas (1873–1919), and their vital historical input. The article is based on Bukontas’ little-known letters, which are stored in archives.

Straipsnyje pateikiama morfologinė revoliucijų klasifikacija Vakarų kultūroje, nagrinėjamas revoliucijos virsmas politine idėja, revoliucijos sampratos gravitacija nuo „grįžimo į esmę“ prie „žengimo į ateitį“ implikacijų, skirtumai tarp tautinės, klasinės, socialinės revoliucijų, galiausiai kasdienybės revoliucijos ir hibridinės revoliucijos sampratos. Revoliucijos idėjos kaitos kontekste keliamas klausimas, kiek daugybę prasminio turinio skirtumų patyrusi revoliucijos samprata gali būti taikoma XIX–XX a. Lietuvoje pasireiškusiems ginkluotiems ir neginkluotiems bandymams perimti valdžią. The paper presents a morphological classification of revolutions in Western culture, and focuses on the transformation of the revolution into a political idea, the gravitation of the concept of revolution from implications of ‘returning to the essence’ towards ‘a breakthrough to the essence in the future’, the differences between national, class and social revolutions, and ultimately, concepts of revolution of everyday life and hybrid revolution. In the context of the changes in the idea of revolution, the question is raised as to how the concept of revolution, having experienced numerous differences in notional content, can be applied to armed and unarmed attempts at the transfer of power in Lithuania in the 19th and 20th centuries.

The period of Resurgence or Movement (Sąjūdis) in 1988–1990 is one of the most important breakthrough moments in the history of Lithuania. The Soviet Empire began its road leading to collapse. It was the time to change and to purge away ‘marxism’ and ideological clichés from Lithuanian historical scholarship. Not everyone wanted to change but finally they had to follow the main stream. The main aim of this article is to reveal what transformations were fixed in the minutes of meetings of academic institutions staff members during this breakthrough period. The sources of this research are official meeting journals preserved in the Central State Archive of Lithuania and the Special Archive of Lithuania. It allows us to compare how this transformation was discussed in four academic institutions. It is some kind of a chronicle of changes in these days. After the revision of these sources, the author comes to such conclusions. The Vilnius University Faculty of History had faced the problem of scarcity of courses devoted to the Lithuanian history and had to change the program of studies. New departments of history were established. Historians of the university organized conferences in order to discuss the most controversial and relevant historical topics. Students complained about the courses of Marxism and History of the USSR. The Lithuanian Institute of History had to revise the research and publishing plans, to discuss how to rearrange the historical studies and to start new topics such as migrational and demographical processes, the establishment of the Republic of Lithuania and its diplomacy, the Pact of Ribbentrop–Molotov, deportations, repatriation, Stalinist collectivisation, resistence etc. The first doctoral dissertations from these new fields of research were defended. Lithuanian historians refused to work with their colleagues from the USSR if Lithuanian national culture was diminished or ignored in common academic projects. Historians became public figures, they started to organize press conferences, participated in public meetings. The Institute of the Communist Party History, the most ideologized institution, also had to react to the changes. The institute organized the ‘round table’ discussions about relevant and painful historical problems and finally it was disbanded with some loss of important personal archival files. The Department of Lithuanian History at the Vilnius Pedagogical Institute played a minor role in the academic field of contemporary Lithuania but their professors reviewed the doctoral dissertations presented by the Lithuanian Institute of History and Vilnius University, rearranged the programme of studies and offered the propositions how to modernize the educational books.

Šiandien mažai kas abejoja, kad XX a. pab. įvykiai, susiję su valstybingumo atkūrimu, darė įtaką ne tik meno lauko transformacijoms instituciniu lygmeniu, bet ir savaip buvo reflektuojami menininkų kūryboje. Į klausimą, kaip Dainuojanti revoliucija audrino menininkų vaizduotę, kol kas atsakyta tik iš dalies, konstatuojant išsivadavimo iš tradicijos, internacionalizacijos, kūrybinės laisvės intencijas ir įvardijant jų ryšį su Atgimimo diskursais. Šio straipsnio tikslas yra apibrėžti Atgimimo diskursus, jo ideologinę paradigmą ir paanalizuoti, kaip jis buvo reflektuojamas to meto dailėje. Atgimimo diskursui identifikuoti ir apibrėžti šiame straipsnyje pasitelkiamos istorikų ir filosofų studijos, kuriose nagrinėjamas sovietmečio bei nacionalinio išsivadavimo laikotarpis. Straipsnyje analizuojamų kūrinių chronologinės ribos yra 1988–1991 metai. Šis laikotarpis pasirinktas todėl, kad būtent tada buvo atkuriamas valstybingumas, o Atgimimo diskursas po 1991 m. pradėjo dinamiškai keistis, vieniems diskursams susitraukiant ir randantis begalei naujų, iš esmės pakeitusių ir visuomenės mąstymo kryptis. Pagrindinis dėmesys šiame straipsnyje sutelkiamas į grupių „Post Ars“ ir „Žalias lapas“ to meto akcionistinę praktiką. The paper deals with the period from 1988 to 1991, which was marked by intense political events of national liberation. At the same time, Lithuanian art experienced strong transformations on the institutional level and in the forms of expression. Performance and action art were introduced into the practice of Lithuanian artists and critical discourse, and it was considered the birth of contemporary Lithuanian art. Therefore, the period has attracted much attention among art historians in Lithuania. Most of them agree that the art of the late 1980s and early 1990s had a strong relation to the political events of that time. Nevertheless, the question how the movement for national liberation made an influence on art remains unanswered. The main conceptual aim of this paper is to define the discourse of national liberation and to see how the artists of that time reflected it in their artistic practice. The paper focuses on the research results presented in the collective monograph Sąjūdžio ištakų beieškant: Nepaklusniųjų tinklaveikos galia (edited by Jūratė Kavaliauskaitė and Ainė Ramonaitė, 2011), which explores the networks of various informal cultural circles and popular and professional groups to explain the rise of Sąjūdis. With the help of this research the dominant discourses of that time are defined as follows: reformation (perestroika), rebirth of the nation, ecology, human rights, ethnography and the freedom of expression. In the next step the artistic practices of the artists’ groups ‘Post Ars’ and ‘Žalias lapas’ are analysed according to the logic of the previously defined discourse of national rebirth. The conclusion of this paper is that the discourse of national rebirth among the artists was reflected in various ways from direct participation in political actions to artistic actions which literally echoed the idea of ‘rebirth of the nation and an individual’. Despite the fact that the discourse of national rebirth was marked by open nationalism, there was no hint of nationalism in the artistic practices themselves.

Today’s Lithuania is the historical-legal result of many processes, including the creation of the country in the thirteen century, ongoing life during five hundred years, two annexations resulting in the disappearance from the political map and two rebirths. The tradition of statehood and extended experience has greatly contributed to its survival and its ability to regain statehood in the light of the changed political, economic and social circumstances. Upon the climax of the First World War, the reinstatement of the statehood of Lithuania has been influenced by favourable international situation, the popularity of the principle of nation’s free choice, and the decisive actions by the Lithuanian politicians. The relationship of the modern Lithuanian statehood with the historical state of Lithuania meant the continuity of this statehood, even though it was a multinational country. Without any other prospects upon the fall of other European empires, it has been replaced by the statehood based on national ethnicity. Together with the determination to manage the reinstated country of Lithuania according to the democratic principles, this was the main difference from the historical Lithuania. The state of Lithuania has managed to keep its own legal formal framework even though it has lost sovereignty upon annexation by the Soviet Union. The statehood has been reinstated once favourable circumstances came into place within the Union. The High Council of Lithuania has transformed from being a marionette structure forced upon by alien country into an instrument of parliamentary struggle for independence that has represented the second rebirth of the statehood of Lithuania. The formation of own law in both cases occurred by temporarily using current alien legislation that was not in conflict with the newly adopted constitutional legislation. The former has been gradually replaced by own legislation. Šiandieninė Lietuvos valstybė yra ne vien šiuolaikinių politinių procesų, bet ir XIII a. sukurtos, didingai penkis šimtmečius gyvavusios, po to du kartus agresyvių kaimynų pastangomis mėgintos ištrinti iš politinio Europos žemėlapio ir tiek pat kartų atgimusios valstybės istorinių teisinių tradicijų rezultatas. Straipsnyje siekiama atskleisti modernaus, pagal demokratijos kanonus tautiniu etnografiniu pagrindu tvarkomo Lietuvos valstybingumo sąsajų su istorine Lietuvos valstybe koncepcijos formavimosi aplinkybes, dviejų XX a. Lietuvos valstybės ir teisės atgimimų esmę ir prasmę.

Straipsnyje trijų socialinių juoko teorijų kontekste tiriamos 1989 m. lietuviškame periodiniame satyriniame žurnale „Šluota“ plėtotos laisvės ir išsilaisvinimo sampratos. Specifinius laisvės vaizdinius tikimasi užfiksuoti atsižvelgiant į tautinio atgimimo pradžią ir įsibėgėjusius Lietuvos išsilaisvinimo procesus, kuriais buvo persiėmus to laikotarpio visuomenė, bei į sovietmečio satyros specifiką. Gilinantis į žurnalo „Šluota“ turinį ir analizuojant negausius „Šluotos“ tyrinėtojų darbus, akivaizdžiai matyti, kad šis žurnalas, kaip ir visa sovietmečio satyrinė periodika, tiek tiesiogiai įgyvendino sovietinės satyros uždavinius, tiek atliepė visuomenėje gyvavusius vidinio išsilaisvinimo lūkesčius. XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje „Šluotoje“ jau gali būti regimi ne tik filosofinio, numanomo, tačiau ir (geo)politinio išsilaisvinimo motyvai, tiesiogiai susiję su Sąjūdžio veikla ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo siekiais. Šis specifinis laikotarpis žymi ironiškas nacionalinio išsilaisvinimo refleksijas satyrinėje periodikoje ir akivaizdų „Šluotos“ turinio išlaisvėjimą. Tyrimo rezultatai rodo, kad politinis išsilaisvinimas žurnale yra suprantamas dvejopai: kaip akivaizdus paties žurnalo turinio laisvėjimas ir kaip politinės pertvarkos, Atgimimo sąsajos su kasdienybės problemomis ir socialinėmis ydomis. The images of freedom and liberation created in the Lithuanian periodical satirical magazine "The Broom" are analysed in the paper in the context of three social theories of laughter. At the beginning of the Lithuanian National Revival (Sąjūdis) and during the ongoing processes of Lithuania's liberation a particular aim of Soviet satire was to create a specific image of freedom. Analysis of the content of "The Broom" and scientific studies shows that the magazine, like Soviet satire in general, implemented the tasks of Soviet satire and echoed the expectations of society about inner liberation. At the end of the 1980s not only philosophical and presumed but also realistic motives of (geo)political liberation also may be identified as the result of Sąjūdis activity and its aim to reinstate Lithuania's independence. This specific time is marked by ironical reflections of national liberation and liberation of The Broom itself in satirical mass media. The findings of the research presented in the paper show that political liberation was understood in two ways by the magazine: as apparent liberation of the content of the magazine and as the relationship between political liberation, everyday problems and social vices.

Šiame straipsnyje nagrinėjome du iš pirmo žvilgsnio labai nutolusius ir skirtingus dalykus: lietuvių tapatumo genezę XIX a. ir teroristų atakas rugsėjo 11-ąją, tačiau pavyko atskleisti tuos pačius kultūrinius mechanizmus. Yra svarbu ne tik pranešimas, bet ir kodas, kuriuo remiantis, vertinami pranešimai. Šiuolaikiniame pasaulyje kovojama ne vien tik dėl pranešimų skaičiaus, jų intensyvumo, bet ir dėl kodo, kuriuo pranešimai interpretuojami. Juk jie gali būti vertinami skirtingai, todėl ne visada galima sulaukti norimo rezultato, o vieną kodą pakeičiant kitu, galima tikėtis to siekiamo rezultato. Tai jau gilesnis informacinio karo lygmuo, kai siekiama ne tik siųsti tam tikrus pranešimus, kitaip tariant, ne tik užsiimti propaganda, bet ir siekti, kad tie, kuriems skirta, ją priimtų reikiamai. Kultūros semiotika ne tik leidžia geriau suvokti kultūros „darbą": kaip visuomenėje funkcionuoja reikšmės, kaip yra struktūruojami jų srautai ir pan., bet ir kartu duoda instrumentarijų informacinio karo instrumentams. Tačiau šalia informacinio karo sąvokos yra ir informacinio saugumo samprata, o norint pastarąją suvokti, būtina išmanyti kultūros semiotiką. Galima numatyti, kad ateities karai - tai ne vien fiziniai, o siekis tam tikroms bendruomenėms įteigti vienas ar kitas vertybes. Vertybių ir mentaliteto kaita yra natūralus vyksmas, tačiau, tobulėjant žinojimui, jis gali padėti siekti vienokių ar kitokių politinių ir geopolitinių tikslų. Ateities taikiniai - tam tikrą bendruomenę vienijantys socialiniai saitai. lš esmės tai bendruomenės tapatybės. Kas valdys tapatybes, tas valdys ateities pasaulį.

Straipsnis skirtas aptarti filosofo Algio Uždavinio dvasios atgimimo sampratą naudojantis lyginamųjų civilizacijų tyrinėjimų metodu. Publikacijoje atskiriamas istorinis europietiškas renesansas ir hermetinė, sufistinės dvasios atgimimo koncepcijos. Parodoma, kaip sufistinio ar hermetinio-noetinio kosmo ratuose dvasios atgimimas gali būti aiškinamas kaip simbolinis-ontinis įvykis ir teurginis veiksmas vienu metu. Tariama, kad šios hermeneutinės, meditacinės, ekstatinės veiklos, transformacijos yra dvasios išsilaisvinimas iš kasdienybės priklausomybių, išsivadavimas iš egoistinės fantazijos ir kolektyvinės ideologijos prievartos. Savimonės pokyčiai, teurginio veiksmo (bendradarbiaujant su dievais) temos yra centrinės Uždavinio filosofijai, kaip ir daugeliui neoplatonizmo, hermetizmo ar sufizmo filosofijos atstovų. Jis savo tekstuose minėtas didžiąsias metafizines tradicijas nagrinėja nuosekliai įveikdamas ir kritikuodamas europocentrizmo ribotumą ir nubrėžia alternatyvią, galimą europiečio mąstymo raidą, siūlančią patirti panašų, teurginį, žmogaus esmės, dieviškumo prabudimo džiaugsmą. Toks aiškinimas atveria hermetinio ir sufistinio atgimimo sąvokos ir praktikos turinį ir kartu suteikia galimybę pažvelgti į europietiškąjį renesansą kitu žvilgsniu. Article is devoted to the discussion of the philosopher Algis Uždavinys' concept of the resurgence of spirit by using the method of the comparative studies of civilization. The historical European Renaissance is separated from the Hermetic, Sufist concept of the resurgence of spirit. The paper shows that the revival of the divine-human soul could be explained as both a symbolic and a theurgic act, or as an event in Sufist or Hermetic circles of the cosmos. It is presupposed that the Hermetic, meditative, ecstatic activities and transformations constitute a liberation of the divine spirit from dependencies on everyday life, from egoistic fantasy and collective ideological coercion. The cosmic changes in self-consciousness, the onto-topics of theurgy (in collaboration with the gods) are central for the philosophy of Uždavinys as they are for a number of representatives of Neoplatonism, Hermeticism, and Sufism. In his texts, by considering all the aforementioned big metaphysical traditions Uždavinys questions, criticizes, and ultimately overcomes the limits of Eurocentrism. He demonstrates some possible ways to experience higher happiness and bliss through the resurgence of the essence of the human being thus offering a new way of philosophizing in Europe. The Hermetic and Neoplatonic roots of wisdom, the Sufi conception of the revival explains and imbues with significance mystic practices and contemplations, a special type of life and public behavior in the West. Besides, the interpretation of Eastern philosophical traditions makes it possible to approach the philosophy of the European Renaissance from yet another perspective.

There is a big erratic block near Punskas on the crossroad in Kreivėnai. It was placed there by the residents of the village to commemorate Povilas Matulevičius - a book smuggler from the Punskas region. There is also a stone cross near the Venslauskas family’s residence place which was built in 1956 and is called the Matulevičius’ Piramide. The author analyses the mysterious life and the activities of Povilas Matulevičius. He tries to determine which information is true and which is not. There are no doubts about Matulevičius’ activities in book smuggling as well as his masonry skills (the church stairs, holy water containers etc.). However, there are differences between local stories and facts. There are a lot of unanswered questions. The documents do not provide information about his birth date. There are not any notes about Povilas Matulevičius and his activities in Lithuanian Historiography. Vincas Markevičius, who was the most important book smuggler in the region, did not mention Povilas Matulevičius in his memoirs.

XX–XXI a. Lietuvos totorių tapatumas – mįslė ne tik juos tyrinėjantiems mokslininkams, bet ir patiems totoriams. Šiame straipsnyje mėginsime panagrinėti, kaip Lietuvos totorius praeityje suvokė ir suvokia užsienio šalių bei Lietuvos mokslininkai [ir totoriai, ir ne totoriai], kodėl abejojama, ar jie tebeturi savąją tapatybę ir kaip tai vertina patys Lietuvos totoriai. Mūsų hipotezė: Lietuvos totoriai XXI a. pr. patiria atgimimą, dėl kurio jie labiausiai dėkingi islamo religijai The 20th–21st century Lithuanian Tatar identity is a riddle not only for investigating scholars but for Tatars themselves. The article makes an attempt to analyze how Lithuanian Tatars used to be seen from outside in the past are seen today by foreign and Lithuanian scientists (Tatars and non Tatars). Why there are doubts if they preserved their identity and how it is evaluated by Lithuanian Tatars themselves. Our working hypothesis is that Lithuanian Tatars are experiencing revival since the beginning of the 21st century and it is mostly due to the Islam religion

Po Antrojo pasaulinio karo sovietų valdžia ėmėsi reorganizuoti Lietuvos kultūrinį ir dvasinį gyvenimą. Nebuvo lengva įgyvendinti strateginį siekį – susilpninti žmonių dvasią. Sovietų režimas turėjo kovoti su tradiciniu dvasinio gyvenimo vedliu – Katalikų bažnyčia, neabejotinu autoritetu Lietuvoje. Paminėtini keli asmenys, puoselėję religinės muzikos tradicijas tuo sunkiuoju laikotarpiu: vargonininkai Pranciškus Beinaris (1921-2007) ir Pranas Sližys (1915-2004), tėvas Gediminas Šukys (1923-2002) ir kanauninkas Gracijus Sakalauskas (g. 1955). After the Soviet rule had taken root in annexed Lithuania at the end of the Second World War the reorganisation of the country's cultural and spiritual life started. The strategic attempts to weaken the people's spirit was not easy to implement. The Soviet regime had to confront the spiritual fortress with centuries old traditions - the Catholic Church, which had deep roots in Lithuania. Several individuals fostered the traditions of religious music under very difficult conditions should be mentioned: the organists Pranciškus Beinaris (1921-2007) and Pranas Sližys (1915-2004), Father Gediminas Šukys (1923-2002) and Cannon Gracijus Sakalauskas (born in 1955).

Straipsnyje yra analizuojamas Vilniaus vaidmuo XX a. pradžios baltarusių spaudos atgimimo procese idėjinių ir asmeninių ryšių aspektais. Vilnius – tai lietuvių ir baltarusių bendra kultūrinė erdvė bei kultūrinė atmintis. Tame pačiame kultūros kontekste veikė ir kitos tautos. Tokioje daugianacionalinėje aplinkoje vyko sudėtingas baltarusių nacijos tapatybės paieškos procesas, kristalizavęsis sambūvio su kitomis tautomis ir kultūrinės tolerancijos išlaikymo terpėje. Baltarusių knygos kultūros nacionalinės formos genezė straipsnyje atskleidžiama turint omenyje dominuojančius kultūros tipus ir idėjinius judėjimus. Pirmieji legalūs laikraščiai baltarusių kalba buvo ,,Naša dolia“ bei ,,Naša niva“ (1906 m.). Ši periodika yra siejama su politine organizacija ,,Belaruskaja sacylističnaja gramada“ ir partiniu, nacionaliniu, kultūriniu, literatūriniu, publicistiniu, leidybiniu, spaustuviniu bei knygų prekybos aspektais pagrįsta idėjine ir asmenine lenkų bei lietuvių sąveika. Laikraštis ,,Naša niva“ buvo baltarusių nacionalinio gyvenimo varomoji jėga, kuri palaikė ryšius su iškiliais lietuvių kultūros veikėjais. Vilniuje vyko baltarusių etnokalbinės nacionalinės idėjos formavimas, atsirado nacionalinė spauda, kuri pasireiškė kaip baltarusių tautos žadinimo fenomenas. The role of Vilna as the general cultural area in the genesis of the national form of the Belarusian book culture is analysed. The way of forming the national self-consciousness, the national idea of the Belarusians in the sphere of the dominating types of culture (Polish, Russian), different po¬litical tendencies in which the most important part was played by national print are retraced. Attention is focused on the development of periodical press in Belarusian in the early 20th century ("Nasha Dolia", "Nasha Niva") in the multinational Vilna area. First of all, there are displayed the Belarusian-Lithuanian idea and personal intercommunications which are confirmed by publishing activities. The author concludes that Vilna was the place of the Renaissance of the Belarusian national print which became a unique phenomenon of nobilitation of the Belarusian language, literature, book and the Belarusian nation.

Straipsnyje tiriami pomirtinio persikūnijimo vaizdiniai ir archajiškų laidojimo papročių atspindžiai lietuvių stebuklinėse pasakose. Analizuojamos pasakos, kuriose mirusysis atgimsta kitomis gyvybės formomis – paukščiu, gyvūnu, medžiu ar gėle; šis persikūnijimo procesas sietinas su religine metempsichozės samprata. Tyrimas išryškina, kad skirtingas pomirtinis įsikūnijimas pasakose suvokiamas kaip vienokio ar kitokio laidojimo būdo rezultatas: priklausomai nuo to, ar mirusiojo kūnas yra laidojamas žemėje, ar keliamas į medį, ar deginamas ugnyje, jis atgimsta skirtinga forma – botanine, zoomorfine arba ornitomorfine. Kartais šios formos pasakose vaizduojamos kaip pomirtinių transformacijų grandinė: žmogus – augalas – gyvūnas – paukštis – žmogus. Dėsninga transformacijų seka leidžia manyti, kad metempsichozė buvo suvokiama kaip sudėtinis tęstinis vyksmas, kurio metu vėlė pereina per skirtingus biologinius pavidalus prieš vėl įsikūnydama į žmogų. Subject of the article comprises ways of burial depicted in the Lithuanian folktales, followed by subsequent transformation of the deceased into other biological forms, like bird, animal, or plant. In the folktales, the deceased can turn into a duck (AT 318, 403A, 405, 451, 452C*, 707, and the Lithuanian fairytale "The Young Men Killed by the Witch" (KbLPTK p. 314) that has not been included into the international index of the folktale types by Antti Aarne and Stith Thompson), a forest bird (AT 720), a flower (AT 407), a tree (AT 318, 707, 780), or a lamb (AT 707). The fairytale "The Ogre’s (Devil’s) Heart in the Egg" (AT 302) is included into this investigation as well, since it proves that life (soul) is covered by several different biological shapes – those of egg, bird, animal, and plant. According to the investigation, the soul of the deceased is transformed into different shapes depending on the way and place of the burial, and this process can be related to the religious concept of metempsychosis. As depicted in the folktales, the posthumous state of the deceased directly depends on the burial of the body. If the body is buried in earth, the soul is reborn in a plant form. If the body is burned, or raised onto the tree after removal of the deteriorating tissues, the deceased acquires a bird shape. The consequent succession of the shapes "human – plant – animal – bird – human" reflected by the folktales allows for concluding that metempsychosis has been perceived as a complex continuous process, in the course of which the soul sheds several biological forms prior to embodying into the human shape again. Different transitional forms (those of the plant, animal and bird) are lined into a regular sequence that corresponds to the spatial axis of low vs high and comprises three different spheres of the world, namely, the underground, earth, and sky. Every consecutive shape endows the soul with features that enable it to cross over onto the higher level. By getting embodied into a plant, animal or bird the soul is raised respectively higher while approaching its final destination – rebirth in the human form. [...]

Pagrindinis veiksnys, nuo 1988 m. vasaros kėlęs grėsmę taikiam tautų sugyvenimui, buvo kurstytojiška komunistinių struktūrų, prosovietinių organizacijų veikla. Rusų, lenkų, baltarusių dauguma nebuvo priešiška lietuvių tautiniam sąjūdžiui, Nepriklausomybės siekiui, tačiau kai kurie asmenys tapo prokomunistinių organizacijų įkaitai. Komunistinės nomenklatūros veikėjai lenkų tautinius interesus sugebėjo susieti su teritorinės nacionalinės autonomijos reikalavimu. Žydai pritarė lietuvių tautiniams siekiams. Sąjūdžio etnocentrizmas buvo natūralus reiškinys, tačiau užprogramavo tarpnacionalinę įtampą. Tautinius santykius komplikavo kai kurios Sąjūdžio ir valstybinių institucijų klaidos - lietuvių kalbos paskelbimas valstybine nenustačius kitų kalbų statuso, vėliau iškeltas reikalavimas įmonėse, įstaigose ir organizacijose, kuriose vidinė raštvedyba buvo tvarkoma rusų kalba, per dvejus metus pereiti prie lietuvių; santykius su Lietuvos lenkais komplikavo emocinis istorinės praeities traktavimas, beatodairiškai peršama mintis, kad jie yra tik sulenkėję lietuviai; santykius su Lietuvos rusais komplikavo gana dažni jų įžeidinėjimai dėl istorinės praeities. Po rugpjūčio pučo žlugimo tautinių santykių raidą daugiausia lėmė prasidėjusios reformos, socialiniai ekonominiai pokyčiai, taip pat - dirbtinis įtampos visuomenėje didinimas, lietuvių ir žydų santykius - antisemitizmo apraiškos. Didžiajam Sąjūdžiui nunykus, "mažojo sąjūdžio" radikalai nesugebėjo suvokti, kad besiformuojanti pliuralistinė visuomenė pažengė toliau negu jų vienmatis žmonių skirstymas į "patriotus" ir "raudonuosius". Since 1988, the main factor constituting a thread to peaceful co-living of nations, has been inflammatory activities of communist structures, and post-soviet organisations. The most of Russians, Polacks, and Byelorussians were not opponent to national movement of Lithuanians and the aim for the Independence, but some persons became pledges of post-communist organisations. Actors of communist nomenclature succeeded to relate national interests of Polacks with the request of national territorial autonomy. Jews endorsed national aims of Lithuanians. Ethnocentrism of Sajūdis was natural phenomenon, but it programmed the international strain. National relations were complicated by some mistakes of Sajūdis and governmental institutions: acknowledging Lithuanian language as a state one without setting statuses of other languages and further request, addressed to companies that performed communication in Russian, to transfer to Lithuanian in two years; the relationship with Lithuanian Polacks were complicated due to emotional treatment of historical past, the distribution of the idea that they are only Polished Lithuanians; relations with Lithuanian Russians were complicated due to often harassment in regards to historical past. After the collapse of August putsch, the development of national relations was mostly influence by new reforms, social economic changes, and artificial increase of public strain and the manifestations of anti-Semitism (in Lithuanian-Jews relations). When the major Sajūdis slowed down, radical of the “minor Sajūdis” were not able to understand that society moved far away then limited grouping of people in to “patriots” and “communists”.

Lietuvos atgrasinimo strategija – tai grasinimas panaudoti karinę jėgą siekiant neleisti kitam subjektui, dažniausiai valstybei, daryti tam tikrus veiksmus. Šiame straipsnyje siekiama išsiaiškinti Lietuvos atgrasinimo strategijos pagrindinius principus, jų stipriąsias ir silpnąsias puses, pateikti atgrasinimo efektyvumo stiprinimo būdus ir priemones. Straipsnyje bus pateiktas Lietuvos atgrasinimo potencialo panaudojant karines, ekonomines, politines ir kitas priemones įvertinimas. Ypatingas dėmesys bus skiriamas Lietuvos apginamumo studijoms, kuriomis remiantis galima nustatyti išplėstinio atgrasinimo Lietuvoje sėkmės sąlygas. Šios analizės pagrindas – naudos ir kaštų, kaip dviejų pagrindinių atgrasinimo strategijos elementų, įvertinimas. Lithuania’s deterrent strategy consists of the threat to use military force in order to prevent the other subject, usually a state, from engaging in certain actions. This article seeks to uncover the main principles of Lithuania’s deterrent strategy, their strengths as well as weaknesses and to propose the methods and the means for enhancing the deterrent’s effectiveness. The article will present the appraisal of Lithuania‘s deterrent potential in using military, economic, political, and other means. Special attention will be paid to the studies of Lithuania‘s ability to defend itself, for on the basis of them one can determine the conditions for the success of the expanded deterrent in Lithuania. The substance of this analysis consists of the appraisal of costs and benefits as two major elements of deterrent strategy.

[...] Į Konstituciją galima žvelgti ir kaip į filosofinį, ideologinį dokumentą. Šiuo atveju autorius, rašydamas apie Konstituciją, pasirinko kitą vertinamąjį kriterijų, tai yra laisvę, kaip žmogaus, tautos gyvenimo pagrindą, deklaruojamą ne tik šiuolaikiniuose konstituciniuose aktuose, bet ir tolimesnėje ar artimesnėje praeityje. Straipsnyje siekiama parodyti, kad laisvės demokratinė vertybė buvo vienas pagrindinių veiksnių pasauliniame konstituciniame procese, skatinusi ne tik socialinę pažangą bet ir žmonių lūkesčių konstitucionalizavimą teisiniuose tekstuose. [...] Atkreipiamas dėmesys į vieną pagrindinių konstitucionalizmo bruožų, tai yra į tai, kad naujų konstitucijų priėmimas visada ženklino esminius pokyčius socialiniame gyvenime, kardinalias socialines politines ir teisines reformas. Lietuvos konstitucionalizmo istorijoje laisvės motyvas buvo politinis teisinis reiškinys, besąlygiškai susijęs su konstitucinių aktų priėmimu tiek XX amžiaus pradžioje, tiek ir pabaigoje. Straipsnyje visapusiškiau nagrinėjamas 1988-1990 m. laikotarpis. [...] Siekdamas [...] pažvelgti į konstituciją kaip laisvės raiškos teisinę politinę formą, autorius atkreipia dėmesį į tai, kad konstituciniame procese Lietuvoje, kaip ir kitose demokratinėse šalyse, išsivaduojamosios kovos metu ypač išryškėjo konstitucijos kaip laisvės raiškos idėjos reikšmė. [...] Daroma išvada, kad konstituciniame procese vienijasi konstruktyvūs socialiniai politiniai siekiai, emociniai motyvai. Jame atsispindi visuomenės politinė teisinė kultūra, kuri iš esmės ir lemia konstitucinės kūrybos vaisiaus kokybę. [...] The Constitution may be considered as philosophical and ideological document. In this case, the author, analysing the Constitution, has chosen different evaluation creation; he analyses freedom as a base of an individual and Peoples' life, declared not only in contemporary constitution acts, but also in more or less distant past. The article aims to show that freedom as democratic value was one of the most important factors in global constitutional process enabling not only social progress, but also the constitutionalisation of human expectations in legal documents. [...] The authors pays attention to one of the most important features of constitutionalism, i.e. the fact that the adoption of new constitutions always marked material changes in social lives, cardinal social-political and legal reforms. In the history of constitutionalism in Lithuania, the motive of freedom was political-legal phenomenon, unquestionably related to the adoption of the constitutional acts in the beginning of the 20th century and in the end. The article more explicitly analyses the period from 1988 till 1990 [...] Aiming to look at the constitution as legal-political form of freedom expressions, the author notices that the idea of freedom became extremely obvious in constitutional processes in Lithuania and other democratic countries in years of deliberation. […] The author concludes that constitutional processes join constructive social-political objectives and emotional motives. They reflect political-legal culture of a society which, in general, affects the quality of constitutional creation activities.

Devintajame dešimtmetyje prasidėjęs tautinis-politinis Atgimimas sąlygojo Lietuvos kultūros gyvenimo reorganizaciją, kurioje Lietuvos dailininkų sąjunga (LDS) užėmė svarbią vietą. Pozityvaus bendradarbiavimo ir kompromisų su valdžia sąlygojamas LDS atgimimas buvo „iš vidaus“ kilęs reiškinys, o ne iš šalies besikurianti meninio gyvenimo alternatyva. Veikiant kartu su Sąjūdžio jėgomis išsikovota ekonominė bei politinė organizacijos autonomija (1989 m. LDS suvažiavimo metu LDS buvo traktuojama kaip kultūros laisvėjimo simbolis), tačiau vėlesni įvykiai parodė, kaip sunku buvo suderinti tą laisvę su menininkams ne visada palankiais naujos valstybės įstatymais. Straipsnyje analizuojama kaip vėlyvuoju sovietmečiu buvo formuluojami meniniam gyvenimui atstovaujančios organizacijos tikslai ir kaip jie koreliavo su bendrais tautos išsivadavimo siekiais. Taip pat aptariamos socialinės, politinės ir juridinės problemos, nuo 1990 m. nulėmusios gana staigų meno ir politikos sferų išsiskyrimą. National-political revival that began in the 90-ies led to reorganization of Lithuanian cultural life; the Union of Lithuanian artists (ULA) played an important role in this process. Revival of ULA, conditioned by positive cooperation and compromises with the Government, was “internally” produced event, not some alternative of artistic live evolving on a side. By acting together with Sąjūdis [national revival movement], ULA won economic and political independence for the organization (in 1989, during ULA convention, ULA was interpreted as a symbol of emancipating cultural life), however, later events demonstrated how difficult it was to reconcile that freedom with laws of the new state, which were not always favorable to artists. The article analyzes how, during the late Soviet period, the goals of organization representing artistic life were formulated, and how they correlated with general aspirations for national liberation. The author also discusses social, political, and legal problems, which led to rather rapid divergence of artistic and political fields after 1990.

Straipsnyje aptariamos Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvokimo problemos. Keliamas klausimas, kas Sąjūdį (konkrečiu metu ar apskritai) adekvačiausiai reprezentuoja, kam jis priklauso, kieno yra savastis, kaip Sąjūdis atsirado ar buvo sumanytas. Nemokslinis Sąjūdžio kilmės diskursas atskleidžia tris Sąjūdžio atsiradimo versijas: 1. Sąmoksliškai sumanytas ir "įkurtas KGB"; 2. Stichiškai "pagimdytas tautos"; 3. Konkrečiomis aplinkybėmis suburtas grupės jaunų Vilniaus akademinių entuziastų. Iš esmės tiek viso Sąjūdžio, tiek jo branduolio, tiek paskirų grupių tikrasis suvokimas ir įsivaizdavimas (ypač jei kalbėsime apie konkrečius Nepriklausomybės idėjos pavidalus: "išstojimo", "atsiskyrimo", "pakto atšaukimo", "okupacinės kariuomenės išvedimo", "teisinio valstybingumo atstatymo" konceptus ir konkrečius jų įgyvendinimo kelius) istoriškai neužčiuopiamas. Straipsnyje mėginama rekonstruoti Sąjūdžio struktūrą, aptarti jo kūrimosi etapus ir iššūkius, išaiškinti išorines ir vidines "gimimo“ aplinkybes. Nuosekliai aiškinami Sąjūdžio pradžios žingsniai Mokslininkų rūmuose, pristatomi svarbiausi veikėjai ir jų pasisakymai, detalizuojama paties veiksmo eiga, kai buvo pateikti 3 reikalavimai Tarybų Lietuvos vyriausybei. Keliamas klausimas, kokios konkrečios mintys, Lietuvos vizijos sklandė ore, kuriantis Sąjūdžiui? Šie klausimai daug reikšmingesni nei preliminari paties Sąjūdžio programa, tačiau akivaizdu ir tai, kad 1988 m. rugpjūčio pabaigoje, pozicijos buvo aiškiai nužymėtos, o ir pagrindiniai tolesnės Lietuvos išsilaisvinimo istorijos kontūrai buvo gana aiškūs.

The article deals with the history of the Lithuanian Artists' Union from the late 1980s to the early 1990s. The Union was the only institution that guided artistic life during Soviet limes. Union membership was required of both official and somewhat non-conformist artists, if they wanted to exhibit publicly. The rigid institutional structure of the union only began to loosen during the period of national 'Rebirth'. As the political climate changed in the late eighties, a reborn Artists' Union served as a unified institution of local intelligentsia, and it was the first among local creative unions to announce independence from its roof organization, the Soviet Artists' Union. The union evolved in negotiated steps towards cultural freedom and 'proper' representation of the nation in art more with an attempt to establish autonomy than through any 'outside' opposition or alternative organization. Within few years, however, the Artists' Union lost its political influence, and its activities were disdained by its own members who preferred to affiliate themselves with less official organizations, such as artistic groups. As the Artists' Union failed to fulfil its economic as well as administrative functions, so that it became embroiled in institutional and juridical contradictions, this compromised its activities. The reputation of the Artists' Union declined, and it became subject to widespread criticism that revealed the conceptual conflicts arising in a new autonomous artistic field. The article thus further analyses why the force of the union's 'resurrection' so quickly diminished after political independence and how it turned into a tangle of contradictions as the firm intentions to create new national artistic organization were foiled.

Straipsnyje nagrinėjama lietuvybė kaip socialinės būties forma. Tai ir tautinio išsivadavimo XIX a. antrojoje pusėje istorinė apžvalga. Simbolinė, archetipinė knygnešio figūra – reikšmingiausias istorinis subjektas, suteikiąs istorijai gyvybingumo ir susiejąs XX a. Lietuvą su praeitimi. Knygnešys – tarytum istorinis ryšininkas tarp dabarties laikų ir epochų, gilesnių nei XIX a. Knygnešio simbolinė veikla gyvybingesnė už daugelį kitų modernios Lietuvos istorinių simbolių. Darbe teigiama, kad dabartinė lietuviškoji būtis yra XIX amžiaus vaisius. Knygnešių sąjūdį galima laikyti tautine religija, nes iš jo kilo visi šiuolaikiniai visuomeniniai judėjimai, dabartinė kalba, kultūra, visuomenė ir net valstybė. Motiejus Valančius, sukūręs pirmąją slaptą knygnešių organizaciją, tapo visos veiklos prototipu. Straipsnyje pabrėžiama kultūrinė knygnešių sąjūdžio prigimtis, glaustai aptariami spaudos gabenimo būdai ir platinimo organizacijų pobūdis. Teigiama, kad knygnešystė kūrė naują visuomeninę būtį – lietuvybę. Kai knygnešiai iškovojo naujus visuomeninius ryšius, sukūrė naują istorinį tipažą – lietuvį, – knygnešystės uždavinys buvo baigtas. Demokratiškiausiu keliu buvo sukurta lietuvybė. Todėl knygnešių sąjūdis – archetipinė lietuviškos veiklos forma, lietuviškasis istorinis faktiškumas. Naujieji knygnešiai – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis – atgaivino tą archetipą, suteikė jam naują demokratiškesnę tikrovę. Article deals with the problem of social and historic being as the mainstream of the national rebirth. The strife for a real-being was the utter problem for the Lithuania national revival in XIX c. The activities of book-carriers have been the most acceptable form of the liberation movement. The symbolic figure of book-carrier is underlined in this survey as the central historical subject not only for 19 c. The vitality of the symbol is obvious for the all modern life. It links the 20th c. of Lithuania with the history of the country and its mentality at the end of 20 c.

Visuomenę, ar socialinį darinį galima atskleisti jo metanaratyvu (meta-pasakojimu), t. y. kuris gali būti talpus kultūrine prasme, taigi teikti pagrindines prielaidas socialinei interpretacijai ir legitimacijai. Pasakojimas apibūdinamas dviem aspektais: pasakojimo informacinio turinio ir pasakotojo, arba naratoriaus, interpretacinėmis funkcijomis ir/ar savybėmis. Socialinių permainų metais vyksta kova ne tik dėl politinės, ekonominės ar karinės galios, bet ir dėl tam tikro naratyvo ir tikro (ar menamo) naratoriaus įteisinimo. In this article, changing narratives of post communism Lithuanian society are analized. Analysis is based on theories of R. Rorthy and D. J. Hunter. The aim and objective of this article is to separate objective and subjective elements of cultural narrative, to separate cultural facts from their interpretation. Main cultural turning points during the first decade of post communism are also represented here in this article.

Pietryčių Lietuvoje, vyraujant lenkų tautybės gyventojams, bendrojo lavinimo mokyklose mokoma lietuvių, rusų ir lenkų kalbomis. Šių kalbų santykis per pastarąjį pusšimtį metų ne kartą keitėsi priklausomai nuo politinės padėties pokyčių. Sovietiniais metais dėstomosios kalbos keitėsi kelis kartus. Ilgainiui dėstomųjų kalbų požiūriu susiformavo mišrios mokyklos, kuriose vyravo rusiškos klasės. Atgimimo pradžioje (nuo 1987 m.) lenkiškos vietos valdžios pastangomis lenkiškos klasės buvo įkurtos beveik visose mokyklose, kur jų iki tol nebuvo. Lietuviškos klasės imtos kurti vėliau, daugiausia pradedant 1992 m., kai buvo paleistos Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybės. Labiausiai jų pagausėjo nuo 1996 m., kada Vyriausybė lietuviškų mokyklų steigimą šiuose rajonuose pavedė Vilniaus apskričiai. Nepaisant to, šiuo metu lietuviškų mokyklų (klasių) nėra 33 vietovėse, kuriose yra lenkiškos arba rusiškos klasės. Lenkiškų klasių mokinių skaičius ėmė didėti nuo Atgimimo pradžios, o lietuviškų – tik atkūrus šalies valstybingumą. Pastaraisiais metais lietuviškų mokyklų I klasės gausėjo itin sparčiai. Sociologinių apklausų duomenys rodo, kad ši tendencija tęsis ir ateityje. Maždaug nuo 1994 m. labai sumenkus rusiškoms klasėms, o lietuviškoms toliau gausėjant, lenkiškų I klasių mokinių ėmė mažėti. Lietuviškų mokyklų plėtrai trukdo sunki šalies ekonomikos būklė bei teisinė švietimo padėtis (švietimas priklauso savivaldybėms). Šioms mokykloms trūksta patalpų, mokymo priemonių, mokytojų, pastariesiems – butų. Tam reikia papildomo finansavimo. Vilniaus ir Šalčininkų rajonų lenkiškos savivaldybės, turėdamos savo rankose švietimo reikalus, taip pat Lenkų rinkimų akcijos veikėjai trukdo lietuviškų mokyklų plėtrai. In Southeastern Lithuania, where Polish is the predominating nationality of the local population, three languages of instruction - Lithuanian, Russian and Polish - are used in comprehensive schools of the region. The proportion of the languages underwent several changes during the last five decades due to political transformations of the country. There were several changes of the languages of instruction during the Soviet period. Finally, as a result of that process, comprehensive schools with several languages of instruction came to life, yet Russian was the main language of such schools. Only at the beginning of Resurrection (from 1987), essentially by the efforts of local administration, Polish classes were established almost in every school where they had not existed earlier. The process of establishment of Lithuanian classes started later, actually in 1992, when the administration officials of Vilnius and Šalčininkai municipalities were substituted. But a real boom of Lithuanian classes was around 1996, when the establishment of Lithuanian classes in the region was delegated to Vilnius County authorities. Nevertheless, the Lithuanian classes do not exist in 33 settlements where Polish or Russian classes are established. The number of pupils in Polish classes started increasing at the very beginning of Resurrection, while in Lithuanian classes it started growing only after the statehood of Lithuania had been reestablished. The recent years evidenced a rapid growth of 1st forms in Lithuanian schools. Sociologic survey confirms the tendency to proceed in the near future. To begin with 1994, when Russian classes started rapidly decreasing and the Lithuanian ones increasing, the number of first formers in Polish classes started decreasing, too. The development of Lithuanian schools of the region is disturbed by the poor economical situation and the legal state of education (education is included in the regulation sphere of municipalities). Lithuanian schools badly need premises, teaching facilities, teachers, living compartments for teachers. All this requires additional financing. Polish municipalities of Vilnius and Šalčininkai regions, having operational matters of education in their responsibility, with activists of Poles electoral action to aid them, are focusing their activities on disturbing the development of Lithuanian schools in Southeastern Lithuania.

Šaltinių publikacijoje skelbiami Lietuvos Sąjūdžio Kauno miesto Tarybos dokumentai: reglamentas bei posėdžių protokolai (nuo 1988-12-16 iki 1990-08-20). Kauniečiai Atgimimo laikais sudarė radikalųjį Sąjūdžio sparną, kuris turėjo didelę įtaką šalies politiniame gyvenime. Todėl šių dokumentų publikavimas turi didelės reikšmės tolesnėms Atgimimo laikotarpio mokslinėms studijoms. Tarybos posėdžių stenogramos – posėdžių protokolų juodraščiai – rašyti ranka paprasčiausio languoto popieriaus lapuose ar didelio formato kanceliariniame sąsiuvinyje. Priklausomai nuo stenografavusio asmens sugebėjimų juose daugiau ar mažiau atsispindėjo Sąjūdžio vidinės diskusijos ir pagrindiniai Sąjūdį dominę klausimai. Kauno tarybos protokolai turėtų būti skaitomi atsižvelgiant į bendrą politinį to meto kontekstą, t. y. kai kurie politiniai klausimai Sąjūdžio veiklos pradžioje nebuvo svarstomi viešai, bet aptariami neoficialiuose pokalbiuose. Be to, Kauno Taryba buvo sudėtinė Sąjūdžio dalis, o tai reiškė, kad Tarybos posėdžių metu svarstomi klausimai atitiko Kauno Tarybos kompetencijos ribas. Kita protokolų ypatybė – į akis krintantys prieštaringi santykiai tarp posėdžių dalyvių. Kartais pasitaikantys gana aštrūs ginčai dažniausiai toli gražu nebuvo politinių nesutarimų ar asmeniškų santykių aiškinimosi išraiška. Paprasčiausiai po sovietinės sistemos veikimo dešimtmečių, kurių metu jokios kolektyvinio sprendimų priėmimo patirties nebuvo ne tik valstybės valdymo, bet ir kultūros sferoje, lietuviškasis parlamentarizmas ir demokratinio darbo tradicijos 1988–1989 m. dar tik formavosi. The resource publication announces documents of the Council of the City of Kaunas of the Lithuanian Sąjūdis Movement: a regulation and minutes of sittings (from 16-12-1988 to 20-08-1990). During the Revival, residents of Kaunas formed a radical wing of the Sąjūdis movement, which had a great impact on the political life of the state. Therefore, the publication of these documents has a great significance for further academic studies of the Revival period. Stenographs of the minutes of sittings of the Council, i.e. drafts of the minutes of sittings, are hand written notes. Depending on the abilities of the person recording the sittings, these documents more or less reflected the internal discussions of the Sąjūdis movement and the key issues it was concerned with. Minutes of the Council of Kaunas should be read with regard to the then general political context, i.e. certain political issues were not publicly considered at the outset of Sąjūdis activities, yet they were discusses during non-formal conversations. In addition, the Council of Kaunas was an integral part of Sąjūdis, what meant that the issues discusses at the sittings of the Council were within the competence of the Council of Kaunas. Another peculiarity of the minutes is controversial relations between participants of the sittings. Sometimes, rather sharp disputes emerged, but they usually were not related to political or personal disagreements. It could be explained by the fact that Lithuanian parliamentarism and democratic traditions were forming after decades of the Soviet system, when no experience of collective decision making in state governance and cultural domain existed.

Prasidėjus Sąjūdžiui poezija Lietuvoje įgavo išskirtinę reikšmę: skambėjo mitinguose, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio posėdžiuose, eilėraščiai spausdinti laikraščių ir žurnalų pirmuosiuose puslapiuose kaip programiniai vedamieji. Šiame straipsnyje susitelkiama į Atgimimo laikų poetinį diskursą, t. y. ne į atskirų autorių pavienes eilėraščių rinktines kaip kūrybines jų deklaracijas, bet į tą poeziją, kuri sklandė viešojoje erdvėje, kurią redakcinės kolegijos, kultūrinės ir visuomeninės spaudos turinio formuotojai tuo metu atrinko ir skelbė kaip geriausiai rezonuojančią aktualioms nuotaikoms ir būsenoms. Nepamirština, kad iki pat 9-ojo dešimtmečio pabaigos tebeveikė okupacinio režimo cenzūra. Įtampa tarp kūrybinio pasipriešinimo ir atitikimo oficialiai ideologijai, prieštaringų estetinių ir ideologinių išraiškų susipynimas justi ir redakcinėse strategijose, ir to meto eilėraščių poetikoje. Straipsnyje analizuojamos Sąjūdžio laiku poezijoje sukurtos Lietuvos, lietuviškumo, nacionalinės istorijos reikšmės, jų ištakos ir socialinė recepcija bei tikrinama populiari nuomonė, kad Sąjūdžio metais poezija simboliškai atstojo trūkstamą valstybės politinio išsilaisvinimo programą. The author of the article focuses on the time of the Reform Movement of Lithuania, Sąjūdis, when around 1987-1990 the Soviet Union began to fall apart and Lithuania was granted an opportune moment to seek political independence. In Lithuania, the Soviet ruling elite tried to exclude dissidents, who were more active in politics; therefore intellectuals, writers, and artists formed the vanguard of the movement for freedom. A review of documentary material from the time has revealed the important role of poetry. The article explores the poetic discourse of the years of Atgimimas, i.e. poems published in official and illegal publications, and analyses their poetics (themes, stylistics, and imagery). It aims to verify whether poetry was the “leader” of the Sąjūdis discourse, as many people who remember the movement testify. The research shows that during the political liberation of the state, poetry as an independent field of art had been in crisis. Instead of creating a distinctive aesthetic world and language, it illustrated the changes taking place in society, trying to keep up with historical events. Memoirs and journalism, which satisfied the public’s need for the direct talk about the realities, became the real leader of the discourse.