Search

Straipsnyje nagrinėjami dailės politizavimo aspektai postalininio laikotarpio Lietuvoje: galios meno ypatumai, oficialiosios kultūros politikos ir dailininkų interesų sąveika, meninio protesto klausimas. Galios menui kaip produkavimo, sklaidos ir recepcijos sistemai šiuo laikotarpiu būdingos trys tendencijos. Pirma, ideologinę propagandą dailės priemonėmis palaipsniui pakeitė politizuota dailės propaganda. Antra, stiprėjo galios meno kanono dvilypumas. Trečia, politinį dailės vaidmenį lėmė valdžios legitimacijos strategijų kaita. Brežnevo laikais SSKP siekė pademonstruoti pasauliui, kad ji puoselėja kultūrą, meną ir skatina nacionalinių kultūrų suklestėjimą. Todėl, kuo labiau Lietuvos dailė buvo panaši į vakarietišką modernizmą, tuo geriau ji tiko valdžios legitimacijos tikslams. Hipertrofuotas valdžios dėmesys dailei postalininiu laikotarpiu nulėmė tvirtą bei lanksčią dailės ir valdžios sankabą. Dailininkų sąjunga siekė kontroliuoti visas su daile susijusias sritis – muziejus, dailės studijas ir švietimą, tautodailininkų veiklą, dailės kritiką ir istoriją, spaudą, leidybą, prekybą kūriniais. Be pačių dailininkų pagalbos partija nebūtų galėjusi prižiūrėti atnaujinto socialistinio realizmo ieškojimų. Šio laikotarpio Lietuvos dailei būdingos dvi nonkonformizmo pakraipos. Pirmosios pakraipos nonkonformizmas – iliuzinis, valdžios skatintas, nulemtas skirtumo tarp reikalavimų ir vertinimo kriterijų. Antroji – tikroji, neoficiali, tik menininkų dirbtuvėse ar butuose siauram ratui rodyta kūryba – negalėjo tapti rimtu iššūkiu santvarkai dėl ribotos recepcijos. The paper focuses on the aspects of art politicization in post-Stalin Lithuania: the peculiarities of the art of power, interaction of the official cultural policy and artists’ interests, and the issue of artistic process. The art of power as the system of production, dissemination and reception could be characterised by three trends at that period. First, politicized art propaganda gradually replaced the ideological propaganda by means of art. Second, the ambiguity of the cannon of the art of power strengthened. Third, the political role of art was determined by the shift of government legitimation strategies. During Brezhnev’s regime the Communist Party tried to demonstrate to the world that it fostered culture and art and promoted the thriving of national cultures. Therefore, the more Lithuanian art was similar to Western Modernism, the more suitable it was for the purposes of government legitimation. Hypertrophied attention of the government to art during the post-Stalin period determined a firm and flexible union of art and government. The Artists’ Union sought to control all art related areas: museums, art studies and education, the activities of folk artists, art criticism and history, printing, publishing and trade in works of art. Two non-conformism deviations are characteristic of Lithuanian art of this period. The first deviation of non-conformism is illusory, promoted by the government and determined by the difference between the requirements and evaluation criteria. The second deviation is the actual, unofficial creation demonstrated only in artists’ workshops or flats to small groups; it could not become a serious challenge to the regime due to limited reception.