Search

To assess concurrently the external and internal match loads in elite female team handball players and to verify the differences in match loads between matches characterized by different durations. Eight elite female court handball players (mean±SD; age 23.0±2.1 years; stature 173.5±4.9 cm; body mass 67.8±6.8 kg) belonging to the same elite female handball team were investigated. Individualized internal and external match loads were monitored during seven 1st Division Lithuanian Women’s Handball League [Lietuvos Moteru Rankinio Lyga (LMRL)] matches and seven Women’s Baltic Handball League (WBHL) matches during the 2017/18 season. The LMRL and WBHL matches were characterized by different durations (two 30-min halves and two 20-min halves for LMRL and WBHL, respectively). The investigated external load measures were total player load (PL) and PL per minute (PL.min–1), while internal load measures were match load calculated from session rating of perceived exertion (S-RPE) and percentage of maximum heart rate (%HRmax). The main outcomes revealed a PL. min–1 of ~9 AU and ~84% of HRmax per match. Moreover, significantly higher total PL (p

Optimizing basketball performance during the stages of long-term athlete development require to identify the trainability and variation of specific technical skills, when adjusting for anthropometric changes. The aim of this study was to describe differences in height, body mass, arm span, and technical-related fitness (movement, dribbling, shooting) along the long-term development of 7–17 years Lithuanian basketball players. This cross-sectional analysis involved a total of 1051 basketball players from the Sabonis Basketball Center in Lithuania. Testing sessions were performed during 1 day of the competition period in an indoor court. The participants performed technical-related fitness tests to assess dribbling (control dribble, 20 m dribble, two balls of 20 m dribble, Illinois agility dribble), shooting (30 free-throw shoots, 1 min shooting, modified medium and long-range shots, close range shots) and defensive movements. The dribbling skills had substantial improvements (7 to 8-years-old: 20 m sprint with dribbling, effect size = 1.86; control dribble effect size = 2.18; 9 to 10-year-old: 20 m sprint with dribbling, effect size = 1.85; Illinois agility test with dribbling effect size = 1.82). Changes in defensive movement occurred mostly at the 14–15-age period. The best periods to develop dribbling and shooting skills were between 7–10 and 12–13 years, whereas defensive movements can be trained in later adolescent years. Current results and consequent normative profiles, presented as percentile tables, allow to accurately follow the players’ development.

Tyrimo tikslas — nustatyti rankininkų kūno kompozicijos, varžybinės patirties, amžiaus poveikį Atėnų olimpinių žaidynių sportiniams rezultatams ir tai, kaip šie rodikliai kito per keturis olimpinius ciklus. Duomenys apie šalių rinktinių žaidėjus gauti iš oficialių dokumentų (Athens’2004. Men’s tournament. 2004. CD-ROM. Basel: IHF.). Matematinės statistikos metodais (nustatant aritmetinį vidurkį, standartinį nuokrypį, vidurkių skirtumo reikšmingumą pagal Stjudento nepriklausomų imčių t kriterijų, koreliacijos ryšius) buvo įvertinti 12 šalių rinktinių (n = 168) dalyvių ūgio, svorio, varžybinės patirties (rungtynių ir pelnytų įvarčių), amžiaus rodikliai. Turnyro rankininkų amžiaus vidurkis 28,5 ± 4,6 metų, ūgio — 190,9 ± 7,1 cm, svorio — 92,3 ± 9,9 kg, dalyvis rinktinėje vidutiniškai buvo žaidęs 93 ± 9,4 rungtynių ir pasiekęs 257 ± 223 įvarčius. Brandesnio amžiaus rinktinės Atėnų olimpinėse žaidynėse turėjo didžiausias galimybes (r = 0,733) laimėti, toliau pagal svarbą ėjo ūgio (r = 0,677), patirties (žaistų rungtynių) (r = 0,551), svorio (r = 0,489), pasiektų įvarčių (r = 0,385) rodikliai. Europos šalių rankininkai buvo 4,7 cm reikšmingai (p < 0,001) aukštesni, 4,7 kg reikšmingai (p < 0,001) sunkesni, 1,8 metų vyresni negu kitų žemynų šalių rinktinių (KŽŠR) žaidėjai, ir tai sudarė didesnes prielaidas laimėti. Atėnų olimpinių žaidynių rankininkai buvo vienu centimetru aukštesni (190,9 ± 7,2), 2,4 kg reikšmingai (p < 0,05) sunkesni (92,3 ± 9,9), 0,6 metų vyresni (28,5 ± 4,6) ir tokios pat varžybinės patirties, lyginant su Sidnėjaus olimpinių žaidynių rankininkais. Raktažodžiai: rankinis, olimpinės žaidynės, kūno sudėjimas, parengtumo ir sportinių rezultatų sąveika.

Matematinės statistikos metodais buvo tirta 2004 metų Europos vyrų rankinio čempionato 16 šalių rinktinių (n = 254) narių ūgio, svorio, varžybinės patirties, amžiaus rodiklių poveikis sportiniams rezultatams. Duomenys paimti iš ofi cialių dokumentų. 2004 metų Europos čempionato rungtynių sėkmę daugiausia lėmė žaidėjų amžius (r = 0,565; r 2 = 0,3196). Čempionato dalyvių amžiaus vidurkis — 28,3 ± 3,9 metų. Visi aukštesnes vietas (1—8) užėmusių rinktinių nariai, išskyrus ketvirtos vietos laimėtojus Kroatijos rankininkus, buvo vyresni negu čempionato dalyvis vidutiniškai. Čempionato dalyvis rinktinėje vidutiniškai buvo žaidęs 86,5 ± 62 rungtynes. Varžybinės patirties (šalies rinktinėje žaistų rungtynių skaičius) rodiklis taip pat turėjo įtakos (r 2 = 0,2561) aukštesnės vietos užėmimui. Daugiau galimybių laimėti rungtynes turėjo tos rinktinės, kurių žaidėjų patirtis buvo didesnė (r = 0,506). Čempionato žaidėjų varžybinę patirtį lėmė jų amžius (r = 0,753). Nors tarp užimtų vietų ir ūgio rodiklių nustatyta tiesinė priklausomybė, tačiau šiek tiek aukštesnio ūgio žaidėjų rinktinės didesnių galimybių laimėti rungtynes ir užimti aukštesnę galutinę vietą šiame čempionate neturėjo (r 2 = 0,0161). Čempionato dalyvių ūgio vidurkis — 191,1 ± 5,7 cm. 2004 metų Europos čempionate žaidėjų svoris turėjo reikšmingesnę įtaką (r 2 = 0,2561) sėkmingai rungtynių baigčiai negu ūgis. Čempio- nato dalyvių svorio vidurkis — 92,5 ± 4,7 kg. Vidutinis čempionato dalyvių kūno masės indeksas — 25,3. 2004 metų Europos čempionate reikšmingesni buvo varžybinės patirties, o ne kūno konstitucijos rodikliai. Šių rodiklių reikšmė priklauso nuo konkuruojančių komandų žaidėjų kitų parengtumo požymių skirtingumo. Raktažodžiai: rankinis, parengtumas, kūno kompozicija, varžybinė patirtis.

Didelio meistriškumo šaulių rezultatams pasiekti ypatingą reikšmę turi gerai parengta ir veiksmingai taikoma kiekvie- no rengimo etapo programa, atitinkanti šaulio individualumus. Nuolatinė krūvių ir rezultatų pokyčių analizė leidžia valdyti sportinį rengimą. Visgi sportininkų parengtumo kitimas yra sunkai prognozuojamas, nes jį veikia adaptaciniai procesai ir laikas, t. y. vėluojanti reakcija į rengimą. Tikslas — nustatyti šaulių rengimo ir parengtumo modelių sąsajas. Objektas — rengimo ir parengtumo modeliai. 2001 / 2002 ir 2002 / 2003 m. šaulė V. M. vykdė vienos alternatyvos eksperimentą. Buvo registruojami rengimo programų ir jų turinio bei dviejų šaudymo pistoletu pratimų rezultatų pokyčiai (testavimas), ieškoma rengimo ir pa- rengtumo modelių sąsajos (matematinė statistinė analizė). Lyginant 2001 / 2002 ir 2002 / 2003 m. rodiklius nustatyta, kad rengimo apimtys buvo padidintos. Rengimo turinį sudarė rengimas šaudant su šoviniu ir be jo. Nustatyti šaulės rezultatų kitimo determinacijos koefi cientai 2001 / 2002 ir 2002 / 2003 m. rengimo laikotarpiais leido teigti, kad pasiektam sportiniam parengtumui išlaikyti galėjo turėti įtakos rengimo programos dinamiškumas. Rezultatų pokyčiai buvo panašūs, lyginant 2001 / 2002 ir 2002 / 2003 m. laikotarpius, bet nustatyti atvirkštiniai ryšiai leidžia teigti, kad esminiais rengimo programos bruožais turėtų būti specifi škumas ir individualumas. Ren- gimo modelį veikiantys skirtingų fi zinių krūvių elementai parengtumo modelį padarė dinamišką. Todėl norint, kad svarbiausiose varžybose būtų pasiekiama geriausių asmeninių rezultatų, reikėtų parengti individualų šaulių rengimo ir parengtumo metamodelio algoritmą, numatyti rengimo bei parengtumo kaitą. Algoritmo sandarą galėtų sudaryti rengimosi trukmė ir programos. Raktažodžiai: šaudymas, sportininkų rengimo valdymas, rengimo ir parengtumo modelių sąsaja.

Tyrimo tikslas — optimizuoti individualųjį šaulio rengimo modelį. Tyrimo objektas: šaulio rengimo ir parengtumo modelis. Priklausomas kintamasis — sportinis parengtumas (šaudymo rezultatas), nepriklausomas — modeliuota programa (rengimas su šoviniu, rengimas be šovinio). Taikytas vienos alternatyvos eksperimentas, modeliavimo ir testavimo metodai (techninis šaulio parengtumas vertintas Rika Home Trainer kompiuterine programa). Sąsajos tarp kintamųjų nustatytos SPSS 11.0 statistiniu paketu. Eksperimento metu buvo tiriama didelio meistriškumo šaulė V. M. (gimusi 1978 m., daugkartinė Lietuvos šaudymo čempionė). Jai sudarytas ir 2001—2002 metais taikytas vyraujančio bendrojo rengimo 44 savaičių trukmės rengimo modelis leido svarbiausose varžybose — Lietuvos šaudymo čempionate — pasiekti geriausią sportinį rezultatą. Rengimo poveikis parengtumui vertintas pagal makrociklus ir mezociklus. Mezociklų metu nustatytas rengimo krūvio didinimo, mažinimo (suteikia informacijos apie adaptaciją) ir atitinkamą rezultatų kaitos ryšys. Taip pat nustatytas rezultatų didėjimo, mažėjimo (leido įvertinti adaptacijos vėlavimą) ir atitinkamo rengimo laikotarpio ryšys. Išsamesnė analizė leido nustatyti didelio meistriškumo šaulės V. M. individualią optimalią rengimo trukmę (21 savaičių). Modelio seka atitinka superkompensacijos fenomeną. Nustatyta didelio meistriškumo šaulės V. M. individualaus optimalaus 21 savaitės trukmės rengi mo mo delio seka — aštuonių savaičių bendrojo rengimo krūvio didinimas (r pp_p_šūviai 1—8 = –0,417; r pp_p_laikas 1—8 = 0,352), keturių savaičių rengimo krūvio mažinimas, trijų savaičių atgaunamieji krūviai ir vienos savaitės poilsis (r pp_p_šūviai 13—16 = 0,683; r pp_p_laikas 13—16 = 0,771), penkių savaičių rengimo krūvio didinimas (r pp_v_šūviai 17—21 = 0,733; r pp_v_laikas 17—21 = 0,599) leido per paskutines 3 rengimo modelio savaites pasiekti geriausią sportinį meistriškumą ir patvirtino iškeltą hipotezę. Toks modelis leistų rezultatams didėti dešimties savaičių laikotarpiu. Raktažodžiai: šaudymas, rengimas ir parengtumas, modeliavimas.

Tyrimo tikslas — nustatyti Lietuvos vyrų rankinio rinktinės (LVRR) 2004—2005 metų laikotarpio žaidimo puolant ypatumus. Taikant kompiuterinę rankinio komandos veiksmų registravimo ir analizės programą (Krušinskienė, Skarbalius, 2002), buvo stebėtos šešerios Lietuvos vyrų rankinio rinktinės 2005 m. pasaulio čempionato ir trejos 2006 m. Europos čempionato kvalifi kacinių varžybų rungtynės. LVRR varžovų vartus atakavo vidutiniškai 59,9 ± 5,1 karto, atakų veiksmingumas — 51,0 ± 4,6%. Nors šie rodikliai atitinka elito rinktinių žaidimo lygmenį, tačiau būtina įvertinti tai, kad LVRR rungtyniavo su tomis rinktinėmis, kurios nedalyvavo Europos ar pasaulio čempionato fi nalo etapo varžybose. Pozicines atakas LVRR taip pat sėkmingai baigė (47,6 ± 6,1%) kaip ir elito rinktinės. Veiksmingiausios (81,3%) buvo 50—60 sekundžių trukmės atakos. LVRR kontra- takų veiksmingumas atitiko elito rankinio rinktinių žaidimą, veiksmingiausios komandinės kontratakos (73,3 ± 33,2%). LVRR vidutiniškai per rungtynes įmetė 30,3 ± 0,9 įvarčio — 2 įvarčiais daugiau nei elito rinktinės. LVRR rankininkai klydo tiek pat, kaip ir elito rinktinių žaidėjai. Žaidimas 6—9 m zonoje, yra vienas iš rodiklių, apibūdinantis koman- dos žaidimo braižą, tačiau olimpinėse žaidynėse, pasaulio ir Europos čempionatuose šis rodiklis neregistruojamas. LVRR pozicinių atakų veiksmingumas neaktyviai žaidžiant 6—9 m zonoje (58,2 ± 7,8%) buvo didesnis nei aktyviai žaidžiant 6—9 m zonoje (48,2 ± 10%). Buvo nustatyti šie LVRR puolimo privalumų požymiai: vyraujantis veiksmingas pozicinis puolimas (42,6 ± 5,2 kartų), veiksmingos atakos neaktyviai žaidžiant 6—9 m zonoje (58,2 ± 7,8%), žaidimas dauguma (80%), komandinės kon- tratakos (73,3 ± 33,2%). LVRR puolimo trūkumai: mažesnis individualių (65,8 ± 40,1%) ir grupinių (61,9 ± 37,4%) kontratakų veiksmingumas, neveiksmingos vidutinės trukmės pozicinės atakos (58,3%), nepakankamai veiksmingos atakos aktyviai žaidžiant 6—9 m zonoje (48,2 ± 10%). Blogesnis nei elito rankinio rinktinių LVRR metimų į vartus veiksmingumas, kuris ir vienais (2004 m. — 51,7 ± 3,9%) ir kitais metais (2005 m. — 51,1 ± 4,4%) buvo vienodas. Raktažodžiai: rankinis, varžybinės veiklos modeliai, Lietuvos vyrų rankinio rinktinė.

The efficacy of athlete’s sport performance depends on the targeted training in certain periods, organization, management, individual adaptation of an athlete to the loads of training and competitions. The aim of this study was to establish the key indices of training and fitness optimization of 11—12 year old athletes in rhythmic gymnastics. The experiment resulted in modeling five different training programs and establishing the structure of the content of the training programs, as well as athletes’ sports performance (athletic, technical and mental). The training loads protocols registered the time for choreography, element mastering, competitive routines and athletic training in eachtraining session. The efficacy of the training programs was established registering the realization of competitiveactivities under competitive conditions, according to the number of points received by the gymnast of each training program, according to the place won (the points awarded in the descending order). Athletes in different training programs trained diversely — significant differences (p < 0.001) occurred in the indices of training loads (from 8.3 to 14.7 hours a week), days of training (from 207 to 295 days a year) and training content. Body composition indices of athletes did not differ statistically significantly (p > 0.05). Statistically significant differences (p < 0.05) were found in the indices of explosive strength and muscular, specific endurance, movement abilities and the integral index of athletic fitness. The program where choreographic training (28.2%) dominated was the most efficient. Effective sports performance of 11—12 year old athletes in rhythmic gymnastics was greatly affected by all indices of technical fitness (r = 0.723 ÷ 0.883), integral index of athletic fitness (r = 0.881), explosive strength (r = 0.739), and endurance (r = 0.700). Significant changes of results could be explained not only by the changes in choreographic training, but also in the components of specific training, especially the time for mastering competitive routines (r = 0.717) and optimal training loads (11.5 ± 2.8 hours per week). The impact of body compositions indices, comparedto other factors, was not great (r = 0.478 ÷ 0.557) on the sports performance of athletes at this age. Keywords: rhythmic gymnastics, training, fitness.

Tyrimo tikslas — nustatyti olimpinių žaidynių vyrų rankininkų ūgio, kūno masės, amžiaus, varžybinės patirties (šalies rinktinei atstovautų rungtynių skaičiaus) rodiklių kaitą ir šių rodiklių ryšį su sportiniais rezultatais. Buvo tiriami 1972—2008 metų laikotarpio olimpinių žaidynių elito rinktinių 1701 žaidėjas. Duomenys gauti iš olimpinių žaidynių ofi cialių dokumentų. Taikyti matematinės statistikos metodai. Per 36 metų laikotarpį — nuo 1972 iki 2008 metų — olimpinių žaidynių vidutinio rankininko ūgis padidėjo statistiškai reikšmingai (p < 0,001) šešiais centimetrais — nuo 184,8 ± 5 iki 190,8 ± 6,5 cm. Labiausiai ūgtelėjo Europos žemynų rankininkai — 7,1 cm (p < 0,001), gana daug — 6,4 cm (p < 0,001) — paūgėjo ir kitiems žemynams atstovaujančių šalių rinktinių (KŽŠR) rankininkai. Europos žemyno šalių rankininkai buvo aukštesni negu vidutinio ūgio visų olimpinių žaidynių rankininkai ir statistiškai aukštesni (p < 0,05) negu KŽŠR atstovaujantys rankininkai. Olimpinių žaidynių čem- pionai (išskyrus Maskvos olimpines žaidynes) taip pat buvo aukštesni už vidutinio ūgio rankininką ir kitiems žemynams atstovaujančius rankininkus. Nors olimpinėse žaidynėse žaidėjų ūgio ir pelnytų taškų rodiklių koreliacijos koefi cientas kito tarp 0,238 ÷ 0,791, tik trejose olimpinėse žaidynėse (Monrealyje, Barselonoje ir Pekine) buvo mažesnis negu esmi- nis. Kitose olimpinėse žaidynėse rankininkų ūgis turėjo esminės reikšmės ir buvo lemiamas rodiklis laimint rungtynes ir pelnant taškus. Per devynių olimpinių ciklų laikotarpį rankininkų kūno masė padidėjo statistiškai reikšmingai (p < 0,001) 10,1 kg — nuo 82,3 ± 5,6 kg Miunchene iki 92,4 ± 8,6 kg Pekino žaidynėse. Labiausiai kūno masė padidėjo europiečių rankininkų — statistiškai reikšmingai (p < 0,001) 11,3 kg — nuo 82,9 ± 6,2 iki 94,2 ± 8,8 kg. Reikšmingai (p < 0,001) 9,4 kg pasunkėjo ir KŽŠR rankininkai — nuo 79,4 ± 5,4 iki 88,8 ± 7,2 kg. Nors statistiškai reikšmingai (p < 0,01), ta- čiau mažiausiai svoris pakito (7,1 kg) olimpinių žaidynių čempionų — nuo 85,6 ± 6,2 iki 92,7 ± 8,8 kg. Visų olimpinių žaidynių Europos žemynui atstovaujantys rankininkai svėrė statistiškai reikšmingai (p < 0,05) daugiau negu kitiems žemynams atstovaujantys rankininkai. Kūno masės rodiklių ryšys su pelnytais taškais ir užimtomis vietomis panašus kaip ir ūgio rodiklių, nors svyruojantis, tačiau mažiau negu ūgio, dar netgi glaudesnis (0,271 ÷ 0,657). Koreliacijos koefi cientas tarp kūno masės ir pelnytų taškų buvo nedidelis tik Miuncheno ir paskutinėse Pekino olimpinėse žaidynėse, o kitose — esminis. Rankininkų amžius padidėjo statistiškai reikšmingai (p < 0,001) beveik trejais metais (2,6 metų — nuo 25,9 ± 3,3 iki 28,5 ± 4 m.). Labiausiai (4,4 metų) padidėjo čempionais tapusių rinktinių žaidėjų amžius (nuo 26,3 ± 2,4 iki 30,7 ± 4 m.), šiek tiek mažiau europiečių (3,2 metų — nuo 25,9 ± 3,1 iki 29,1 ± 3,9 m.), mažiausiai — KŽŠR (1,7 metų — nuo 25,6 ± 4,2 iki 27,3 ± 4,1 m.). Čempionais tapusių rinktinių žaidėjai buvo ne tik vyresni už vidutinio amžiaus dalyvį rankininką, bet ir vyresni už vidutinio amžiaus europietį rankininką, išskyrus Seulo ir Barselonos olimpines žaidynes. Amžiaus rodikliai su pelnytais taškais koreliavo tarp 0,133 ÷ 0,798, panašiai kaip ir su užimtomis vietomis (–0,137 ÷ –0,784). Rankininkų patirtis padidėjo statistiškai reikšmingai (p < 0,001) beveik keturis kartus — nuo 26 ± 3,3 iki 91 ± 7 rungtynių. Europiečių patirtis visose kitose olimpinėse žaidynėse buvo didesnė nei turnyro dalyvio vidutiniškai ir negu KŽŠR atstovų. Tik vieneriose olimpinėse žaidynėse (1992 m. Barselonoje) čempionų Nepriklausomų Valstybių Sandraugos rinktinės žaidėjų patirtis buvo mažesnė negu turnyro dalyvio vidutiniškai. Varžybinės patirties rodiklių ryšys su pelnytais taškais ir užimtomis vietomis svyravo atitinkamai tarp 0,243 ÷ 0,660 ir –0,213 ÷ 0,641. Per nepilnus keturis dešimtmečius olimpinėse žaidynėse dalyvaujančių rankininkų ūgis padidėjo 6 cm, kūno masė 10,1 kg, amžius pailgėjo 2,6 metų, varžybinė patirtis padidėjo 3,5 karto. Nors kai kuriose olimpinėse žaidynėse buvo išimčių, tačiau olimpiniais čempionais tapo ir aukštesnes vietas užėmė tų šalių rinktinės, kurių žaidėjai buvo aukštesni, didesnės kūno masės, vyresni ir turintys didesnę varžybinę patirtį. Raktažodžiai: rankinis, olimpinės žaidynės, totaliniai rankininkų duomenys, varžybinė patirtis.

Tyrimo tikslas — nustatyti didelio meistriškumo rankininkės įžaidėjos varžybinės veiklos intensyvumo kaitą. Registruota didelio meistriškumo rankininkės įžaidėjos širdies veikla — širdies susitraukimų dažnis (ŠSD) — jai rung- tyniaujant 2006—2007 metų (per 10 rungtynių) Lietuvos moterų rankinio čempionate. Širdies susitraukimų dažnis buvo registruojamas 5 sekundžių intervalais pulso matuokliu „Polar S610i“ (Suomija) nuo pramankštos pradžios iki rungtynių pabaigos. Siekta nustatyti didelio meistriškumo rankininkės pramankštos, rungtynių pirmo ir antro kėlinio fi zinio krūvio intensyvumą, pramankštos, rungtynių pirmo ir antro kėlinio fi zinio krūvio intensyvumo kaitos priklausomumą nuo rungtynių baigties. Visų rungtynių metu (įskaičiuojant tik pirmą ir antrą rungtynių kėlinius) tiriamosios širdis susitraukė 9354 ± 884 kartus. Daugiausia kartų širdis susitraukė antro kėlinio metu, kai rungtynės buvo pralaimėtos (5073 ± 345 kartus). Mažiausiai — per antrą laimėtų rungtynių kėlinį (4192 ± 859 kartus). Didelio meistriškumo rankininkės įžaidėjos darbo intensyvumo kaita pramankštos metu — nuo 82 iki 191 tv. / min, ir ji buvo mažesnė negu pirmo (nuo 147 iki 193 tv. / min) ir antro (nuo 141 iki 192 tv. / min) kėlinio metu. Per pirmą ir antrą kėlinį krūvio intensyvumo amplitudė buvo beveik tokia pati, tačiau pirmo kėlinio darbo intensyvumas didesnis nei antro. Laimėtų rungtynių pramankštos darbo intensyvumo rodikliai pradėjo didėti 21 minutę ir nustojo likus penkioms minutėms iki rungtynių pabaigos, pralaimėtų — 25 minutę, o atsigauti pradėta pirmo kėlinio pirmomis minutėmis. Nepriklausomai nuo rungtynių baig- ties — laimėtos (nuo 148 iki 192 tv. / min) ar pralaimėtos (nuo 147 iki 193 tv. / min) — ŠSD intensyvumo amplitudė kito beveik vienodai. Per antrą rungtynių kėlinį ŠSD intensyvumas buvo didesnis tada, kai rungtynės pralaimėtos (nuo 141 iki 192 tv. / min), laimėtų (nuo 142 iki 187 tv. / min) buvo mažesnis. Raktažodžiai: moterų rankinis, širdies susitraukimų dažnis, darbo intensyvumas.

The purpose was to identify the peculiarities of selected training and sport performance characteristics: 1. Training strategies, 2. the body sway and 3. mental fitness. Methods: we analysed the sport performance and training characteristics and applied interviews with elite and Lithuanian shooters. The body sway was studied applying the method of static posturography. The subjects were standing in four postures. Mental fitness of the shooters was evaluated 30 min before the start using CSAI–2 methodology and adapted SCAT methodology. The shooters were divided into two groups according to their sports performance: the high and the moderate mastery groups. Statistical analyses was made applying the SPSS 11.0 statistical package. Results: 1. The Lithuanian women pistol shooters’ mean age of the first three place winners corresponded to that of the elite athletes, however the sports results (p < 0.001) were significantly lower. We indicated the following reasons: they trained less than the elite shooters, their specific training was inappropriate (p < 0.001), their mental fitness and competition experience were inappropriate (p < 0.001). 2. The trajectory of the COP in a specific posture (legs at shoulder length, arms down; posture without the pistol; posture with the pistol) was significantly (p < 0.05) different (Fig. 1, Masalskytė et al., 2002) between high and moderate mastery shooters but not in general posture (folded legs and arms down). The results suggested developing shooters’ posture from the very beginning of training. 3. The Lithuanian shooters’ level of anxiety before the starts showed the importance of the duration of exercise and competition experience because the difference between their indices and those of elite shooters was significantly less (p < 0.001). Conclusions: On the basis of sport performance as a multidimensional construct which requires to select the main factors of athlete trainability we conclude that Lithuanian pistol and rifle shooters need a training programme that improves posture stability; they should increase their international competitive experience and have to monitor sport fitness in order to manage psychological stress, and model a further training programme. Social conditions might be the main problem of the Lithuanian shooters to terminate their sport career too early. Keywords: pistol, rifle, shooters’ training, sport performance.

Tyrimu siekta nustatyti, įvertinti ir sudaryti 10—17 m. jaunųjų krepšininkų atletinio bei techninio parengtumo ranginę skalę. Tiriamąją imtį sudarė 673 jaunieji 10—17 m. Arvydo Sabonio krepšinio mokyklos krepšininkai iš 8 skirtingo amžiaus grupių: 10 m. (n = 58), 11 m. (n = 116), 12 m. (n = 89), 13 m. (n = 124), 14 m. (n = 117), 15 m. (n = 88), 16 m. (n = 44), 17 m. (n = 37). Tyrimas buvo atliekamas 2004—2006 m. povaržybiniu laikotarpiu. Taikytas testavimo metodas, kuriuo buvo vertinamas 10—17 m. jaunųjų krepšininkų atletinis (lokomocinis greitumas, greitumo jėga, koordinaciniai gebėjimai) ir techninis (kamuolio varymo ir judėjimo ginantis įgūdžių kokybė, metimų į krepšį iš skirtingų aikštės vietų tikslumas esant intensyviam fi ziniam krūviui ir 30 baudos metimų tikslumas nesant intensyviam fi ziniam krūviui) parengtumas. Skaičiuotas aritmetinis rezultatų vidurkis ( x ), vidutinis standartinis nuokrypis (SD), vidurkių skirtumo reikšmingumas pagal Stjudento t (Student t) nepriklausomų imčių kriterijų. Skirtumas su galima mažesne nei 0,05 paklaida buvo vertinamas kaip statistiškai patikimas (p < 0,05). Taip pat buvo naudojama „SPSS 12.0 for Windows“ programa, kuria sudarėme atletinio ir techninio parengtumo rangines skales (puikiai 80—100%; labai gerai 60—79%; gerai 40—59%; vidutiniškai 20—39%; nepakankamai 0—19%). Išskirtini mūsų tirtų skirtingų amžiaus grupių jaunųjų krepšininkų ūgio rodiklių skirtumai: 13-ais (5,1%; p < 0,05, lyginant su dvylikmečiais) ir 15-ais metais (5,2%; p < 0,05, lyginant su keturiolikmečiais). Kūno masės rodiklių skirtumai nustatyti lyginant vienuolikmečius su dešimtmečiais (p < 0,05; 13,8%) ir penkiolikmečius su keturiolik- mečiais (p < 0,05; 13,2%). Kūno masė kiekvienais metais kito statistiškai reikšmingai (p < 0,05): labiausiai kito vienuolikmečių ir penkiolikmečių — atitinkamai padidėjo 13,8 ir 13,2%, lyginant su ankstesniais metais. Nevieno- dus skirtingų tiriamųjų ūgio ir kūno masės skirtumus tarp 11 ir 12 metų krepšininkų galėjo lemti prepubertetinio ir pubertetinio laikotarpio sandūra. Kojų raumenų galingumas — skirtingai nei ūgis ir kūno masė — labiausiai padidėjo dvylikmečių (pubertetinio laikotarpio pradžioje: šuolio į aukštį iš vietos be rankų mosto padidėjo 12% — p < 0,05, lyginant su vienuolikme- čiais). Lokomocinio greitumo rodikliai (20 m bėgimas iš aukšto starto) kaip ir kojų raumenų galingumas, atliekant specifi nio pobūdžio veiksmus (šuolį aukštį su rankų mostu) labiausiai pakito penkiolikmečių — atitinkamai 6,1% ir 11,1% (statistiškai reikšmingai, lyginant su keturiolikmečiais). Metais vėliau — šešiolikmečių smarkiai (p < 0,05) pagerėjo koordinaciniai gebėjimai — 22,7% (lyginant su penkiolikmečiais). Techninį parengtumą apibūdinantys skirtingų testų rodikliai kito nevienodai: statistiškai reikšmingai (lyginant su ankstesniais amžiaus metais, p < 0,05) kamuolį greičiau varė trylikmečiai (7,2%), penkiolikmečiai geriau judėjo gindamiesi (13,5%) ir mesdami baudos metimus (19,7%), tačiau taikliausiai per 1 minutę kamuolį į krepšį metė vienuolikmečiai (23,2%). Tokius kitimus galėjo lemti ir genotipiniai, ir fenotipiniai veiksniai. Sudaryta jaunųjų krepšininkų (10—17 metų) atletinio ir techninio parengtumo ranginė skalė leis Lietuvos krepšinio treneriams įvertinti treniruojamų krepšininkų parengtumo lygį. Raktažodžiai: daugiametis sportinis rengimas, atletinis parengtumas, techninis parengtumas.

Nors rengiant jaunuosius golfo žaidėjus taikomos skirtingos žaidimo sąlygos (nešant, traukiant golfo krepšį ir va- žiuojant golfo mašinėle), jų poveikis sportininkų funkciniam pajėgumui nėra apibrėžtas. Tyrimo tikslas — nustatyti ir įvertinti jaunųjų golfo žaidėjų fi ziologinių poreikių ypatumus žaidžiant skirtingomis sąlygomis. Tyrimo uždaviniai: 1) nustatyti jaunųjų golfo žaidėjų fi ziologinių poreikių rodiklius žaidžiant skirtingomis sąlygomis; 2) nustatyti ir įvertinti jaunųjų golfo žaidėjų fi ziologinių poreikių ypatumų priklausomumą nuo žaidimo sąlygų. Buvo tiriami šeši jaunieji golfo žaidėjai (amžius 14,33 ± 1,63 m., ūgis 169,83 ± 8,52 cm, kūno masė 60 ± 11,87 kg, žaidimo patirtis 2 ± 1,1 m., kvalifi kacinis įvertis 43,17 ± 12,14 punkto). Fiziologiniai rodikliai buvo registruojami ir analizuojami (naudojant prietaisą FRWD W 400 Series, Finland) žaidžiant trimis skirtingomis sąlygomis: 1) nešant golfo krepšį; 2) traukiant golfo krepšį; 3) važiuojant golfo mašinėle. Tarp atliktų smūgių skaičiaus nebuvo statistiškai reikšmingo skirtumo (p > 0,05) žaidžiant skirtingomis sąlygomis: nešant golfo krepšį — 135,5 ± 17,06; traukiant — 136 ± 22,41, važiuojant golfo mašinėle — 134,17 ± 23,78 smū- gio. Vidutinės ŠSD rodiklių reikšmės buvo statistiškai reikšmingai didesnės (p < 0,05) traukiant golfo krepšį (130,33 ± 7,94 tv. / min –1 ), negu važiuojant golfo mašinėle (114,5 ± 5,89 tv./ . min –1 ). Tačiau vidutinės ŠSD rodiklių reikšmės nešant golfo krepšį (120 ± 4,82 tv. / min –1 ) ir važiuojant golfo mašinėle (114,5 ± 5,89 tv. / min –1 ) statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p > 0,05). Kiti fi ziologiniai poreikiai: energijos sąnaudos (kcal, kcal / kg –1 , kcal / min –1 ), maksimalios energijos sąnaudos (kcal / min –1 ), padidintas deguonies suvartojimas po atlikto fi zinio krūvio (angl. EPOC, ml / kg –1 ), maksimalus deguonies suvartojimas (ml / kg –1 / min –1 ), maksimalus kvėpavimo dažnis (įkvėpimai / min –1 ), maksi- mali plaučių ventiliacija (l . min –1 ) nešant ar traukiant golfo krepšį buvo statistiškai reikšmingai didesni (p < 0,05), negu važiuojant golfo mašinėle. Vertinant funkcinį pajėgumą apibendrinamuoju integraliu „Treniravimo poveikio“ kriterijumi, golfo žaidimas nepriklausomai nuo žaidimo sąlygų (nešant, traukiant golfo krepšį ar važiuojant golfo mašinėle) reikšmingai nepagerino jaunųjų golfo žaidėjų aerobinio pajėgumo (1,25 ÷ 1,78 — atsigavimo zona; skalė pagal „Firsbeat Technologies“, 2007). Fiziologiniai poreikiai (išskyrus vidutines ŠSD rodiklių reikšmes) nešant ar traukiant golfo krepšį yra statistiškai reikšmingai didesni (p < 0,05), negu važiuojant golfo mašinėle. Todėl žaidimas važiuojant golfo mašinėle jauniesiems golfo žaidėjams — nerekomenduotinas. Norint gerinti jaunųjų golfo žaidėjų aerobines galias, lemiančias žaidimo kokybę, rekomenduotina taikyti specialias aerobinį pajėgumą gerinančias treniravimo programas. Raktažodžiai: golfo smūgiai, aerobinis pajėgumas, energinės sąnaudos, padidintas deguonies suvartojimas.

Tikslas — nustatyti pusiau profesionalių rankininkių (PPR) parengtumą ir parengtumo rodiklių tarpusavio priklau- somybės ypatumus pradedant sportinį sezoną. Buvo nustatyti totaliniai rodikliai ir kūno masės komponentai, atletinis (aerobinė ir anaerobinė ištvermė, kojų raumenų galingumas, vikrumas, judesių dažnumas), techninis (kamuolio metimo greitis, kamuolio metimas į tolį, kamuolio gaudymas ir perdavimas, kamuolio varymas) parengtumas. Žaidėjų vidutinis ūgis 176,3 ± 6,1 cm, kūno masė 69,9 ± 9,7 kg. Kuperio testo metu vidutiniškai žaidėjos nubėgo 2,3 ± 0,19 km, netiesiogiai pagal šį testą vertinta VO 2max didžiausia reikšmė buvo 56,2 ml / kg / min, mažiausia — 38,6 ml / kg / min. Atlikdamos Yo–Yo nutrūkstamo intensyvumo ištvermės ir atsigavimo testus žaidėjos vidutiniškai nubėgo atitinkamai 1593 ± 566 ir 554 ± 204 metrus. Žaidėjų laktato koncentracija kraujyje po testų vidutiniškai buvo 10,4 ± 2,8 ir 13,8 ± 2,7 mmol / l atitinkamai. Atlikdamos jėgos greitumo šuolius žaidėjos vidutiniškai pašoko — 28,2 ± 2,9 cm (be rankų mosto) ir 35,4 ± 3,5 cm (su rankų mostu), greitumo jėgos atitinkamai — 30,2 ± 2,7 ir 36,6 ± 3,4 cm. Didžiausias kamuolio metimo greitis nustatytas tiriamosioms metant į vartus pašokus (71,9 ± 7,4 km / h), mažiausias — kai metama nuo 7 metrų linijos (66,1 ± 6,4 km / h), rankų judesių dažnumas buvo žemas. Lyginant su kitų šalių rankininkėmis, nustatyti tokie parengtumo ypatumai: PPR jėgos greitumo rodikliai yra geresni nei Norve- gijos rankininkių; aerobinė ištvermė blogesnė nei Lenkijos rankininkių. Nustatyti tokie sąveikos ypatumai: glaudus kūno masės ryšys su kojų galingumu (r = 0,40—0,60) ir kojų galingumo su judesių dažnumu (r = 0,55—0,59). Taip pat nustatytas glaudus ryšys tarp kamuolio metimo greičio ir kamuolio metimo į tolį (r = 0,78). Nustatyti pusiau profesionalių vidutinio meistriškumo rankininkių parengtumo rodikliai, jų ryšys turi teorinę ir prak- tinę reikšmę apibūdinant žaidėjų parengtumo lygį ir sudaro prielaidas parengti parengiamojo laikotarpio treniravimo programą. Remiantis C. Carling ir bendraautorių (2009) teiginiais, judamieji gebėjimai tarpusavyje nepriklausomi, bet visi kartu labai reikšmingi. Todėl parengiamuoju laikotarpiu rankininkėms rekomenduotina: lavinti ištvermę, jėgą, kartu padidinant rankininkių aktyviąją kūno masę, kurios dėka pagerėtų kojų raumenų galingumas; gerinti rankų ir kojų judesių dažnumą, kurie yra labai reikšmingi atliekant veiksmus ginantis ir puolant. Tolesni pusiau profesionalių rankininkių treniravimo programų tyrimai leistų ne tik nustatyti jų poveikį parengtumo rodiklių kaitai, bet ir optimizuoti rengimą. Raktažodžiai: moterų rankinis, atletinis ir techninis parengtumas, testavimai.

Research background and hypothesis. The efficacy of athlete’s sport performance depends on the targeted training in certain periods, organization, management, individual adaptation of an athlete to the loads of training and competitions. Research aim was to determine the impact of specific training on sport performance of 13–14-year-old athletes in rhythmic gymnastics. Research methods. The experiment resulted in modeling three different training programs and establishing the structure of the content of the training programs, as well as athletes’ sport performance. The training load protocols registered the time for choreography, element mastering, competitive routines and athletic training in each training session. The efficacy of the training programs was established registering the realization of competitive activities under competitive conditions, according to the number of points received by the gymnast of each training program, according to the place won. Research results. Training athletes in three training programs differed – their training loads were significantly different – from 10.28 to 12.91 hours a week, as well as the indices of the training days – from 5.43 to 4.17 days a week, the training content differed significantly. In the most effective training program choreographic training (35.8%) dominated. Statistically significant differences (p < 0.05) were found in the indices of explosive strength and muscular power, specific endurance, coordination movement abilities and the integral index of athletic fitness. At the beginning of the season and at the end of it the realization of the body movement technique performing routines with different tools was different (p < 0.001). Discussion and conclusions. In the period of individual training of 13–14-year-old athletes in rhythmic gymnastics time for mastering competitive routines and integral training became more significant for the efficacy of athletes’ sport performance. The indices of movement with different tools technique became more significant and the indices of difficulty of body movement technique remained stable. The most important factors influencing sports performance were explosive strength, strength endurance, coordination, and the total integral index of athletic fitness. Keywords: rhythmic gymnastics, training, performance.

Research background and hypothesis. Higher levels of competition rank have significant influence on the structure and shooting performance in youth basketball. The aim of the study was to investigate the interaction of shooting and match results of Lithuanian female youth national team players dependent on the competition level. Research methods. The basketball players (n = 7) of the Lithuanian Basketball Centre were investigated. The performance indicators of those players were analyzed on the basis of the data collected during the Lithuanian Women “A” league and European Basketball Championship of 2011. We analyzed the statistics of six selected key indicators: 2- and 3- point field goal attempts, free-throws. The data were processed by SPSS 17.0 for Windows. Person’s correlation coefficients were calculated to determine the relationships between the match results within all shooting types and different players. Research results. The top efficacy of shooting was found in Lithuanian Championship (LC), the lowest – in European Championship (EC). The highest efficiency of free throws was found in the II nd period (62.53%), two- points (44.74%) and three-points (19.45%) shooting efficacy in the I st period in LC. Seven players of LBC in Lithuanian Championship earned the majority part of all points i. e. 74% in the I st period and 75% in the II nd period. However, the contribution of 7 players of LBC in the international competition level of EC was less, 59% of total team points. Discussion and conclusions. Though the players performed successfully and efficiently in both stages of LC and won all matches with a great difference in points, remarkable decrease in shooting efficacy and winning one match only (out of 9) in EC might be considered as not adequate level of mastership in the opponents’ teams in LC or not adequate individual level of sport performance. Lithuanian basketball federation should rethink the system of targeted training of the Lithuanian youth team during the preparatory period in order to manage suitable local competition level for better advance in the performance at the international level. Keywords: sport performance, sport games, sport contest model, shooting efficacy in basketball.

Research background and hypothesis. The efficacy of athlete’s sport performance depends on the targeted training in certain periods, organization, management, individual adaptation of an athlete to the loads of training and competitions. Research aim of this work was to determine the impact of intensive training on sport performance of 14–15 year old athletes in rhythmic gymnastics and their optimization. Research methods. The experiment resulted in modeling two different training programs and establishing the structure of the content of the training programs, as well as athletes’ sports performance. The training loads protocols registered the time for choreography, element mastering, competitive routines and athletic training in each training session. The efficacy of the training programs was established registering the realization of competitive activities under competitive conditions according to the number of points received by the gymnast of each training program and according to the place won. When we tried to establish if the training sessions and competitive loads matched the specificity of competitive activities, we registered the changes in the athletes’ heart rate during different training sessions. Research results. Training of athletes in two training programs was different – their training loads were not significantly different – from 672 to 697 hours a year, as well as the indices of the training days – from 5.4 to 5.6 days a week, but the training content differed significantly. In most effective training program choreographic training dominated (30.9%). Statistically significant differences (p < 0.05) were found in the indices of explosive strength and muscular power, specific endurance and coordination movement abilities. At the beginning of the season and at the end of it the realization of the body movement technique performing routines with different tools was not different (p > 0.05). Discussion and conclusion. Sports performance of 14–15-year-old athletes in rhythmic gymnastics was mostly influenced by the time for mastering competitive routines (r = 0.836); however, the research did not establish differences in intensifying training. Besides the importance of integral athletic fitness, explosive strength, and strength endurance, the research established the significance of aerobic fitness (r = 0.704) for sports performance. Moreover, the significance of body composition indices increased in comparison with previous training years: body height (r = –0.819), body weight (r = –0.657), and BMI (r = –0.836). Keywords: rhythmic gymnastics, training, performance, metamodel.

Research background and hypothesis. The increasing demand for ever higher top level has meant greater interest and research into the factors which influence performance and sporting achievements. Handball is a complex sport whereby performance can be analyzed and presented in a variety of ways. We hypothesized that teams with players with higher anthropometric indices and greater sporting experience had better possibilities in winning a match-play. Research aim was to assess the interaction between players’ height, body mass, body mass index (BMI), age, sports experience and sport performance in the World Women’s Handball Championship’2009 (WWHC’2009). Research methods. The data sets were collected from the IHF website (http//www.ihf.info). We analyzed the height, body mass, body mass index (BMI), sporting experience (international matches played and goals scored) of 390 players as well as their influence on winning points (Pearson’s correlation) and final ranking position (Spearman’s Correlation) of WWHC’2009. Research results. Champions from Russia, the first four seat players and European women players were greater in body size (height, body mass), and sports experience. Discussion and conclusions. Teams composed of players with greater experience had more possibilities to win (r = 0.719; p < 0.001; Y = 0.1571x + 4.9104; r² = 0.5183), but body mass had negative influence (r = 0.317; Y = 0.5353x – 25.598; r² = 0.1008) as well as BMI (r = –0.3300.; Y = –2.0762x + 57.273; r² = 0.1089). The height of players had moderate influence (r = 0.551; p < 0.001) on wining a match-play. It should be noted that the players in the last elite-level competition (European Women’s Handball Championship’2010) showed the same tendency and were taller and heavier than the players of WWHC’2009. Keywords: Women’s Handball, body mass, height.

Research background and hypothesis. Europeans have won Olympic and world gold medals since modern indoor men’s handball became an international sport (1938) and an Olympic sport (1972) (www. ihf.com). Nevertheless, no research has been carried out in order to find out the tendencies in European modern men’s handball. Research aim of this study was to illustrate discriminant indicators of sport performance between winners and losers in European men’s modern handball match activities. Research methods. Data sets were gathered from the European Handball Federation (EHF) website (http:// www.eurohandball.com) covering the five European Men’s Handball Championships (EMHC): 2002, 2004, 2006, 2008 and 2010 (n = 239 matches). Each match was classified as successful and non-successful for each team, and then the number of analysed matches doubled to 478. We examined 28 variables of sport performance, but only 15 key indicators where significant discriminant between winners and losers at least in one EMHC was shown. Research results. Winners scored more goals (p < 0.01, p < 0.001), were better in total attack (p < 0.001) and positional attack (p < 0.01, p < 0.001), performed more efficiently in shooting total (p < 0.001) and shooting from long distance (p < 0.01, p < 0.05), and goalkeepers saved more throws (p < 0.05, p < 0.001). Discussion and conclusions. Winning and losing teams played in the same pattern (p > 0.05). In many cases the separate match-play was determined by using temporal model of playing style. The phenomenon is that teams scored more goals in the second half than in the first one despite the fact that players’ activities decreased in the second half. Sport performance profile in European modern handball can generate a useful database. Keywords: sports games, performance analysis, elite athletes.

Research background and hypothesis. Sport contest model is the main indicator of athletes’ sport performance, which allows defining sports trends in general, predicting sports results and also designing directions for training. Research aim was to determine the alteration of goals (as a key indicator) scored by women in Olympic handball in order to carry out trends of modern women handball. Research methods. Data sets were gathered from the International Handball Federation (EHF) website (http:// www.ihf-info.com) covering Olympic Games since Montreal (1976) till London (2012). The data was used from all 248 matches. Statistically significant differences between the independent samples were determined using Student’s t-values of the criterion of a 95% significance level. Research results. In the period of 36 years women’s handball has become more dynamic as teams scored 10.2 goals more in London (25.1 ± 4.5) than in Montreal (14.9 ± 7.4). Teams representing the continent of Europe (23.3 ± 4.2) scored 2.2 goals more on average than teams from other continents (21.1 ± 6.1) during the Olympics. Though the mastery of European teams was better than that of others, the South Korean team, representing the Asian continent, is the first in the rating ranks scale. Discussion and conclusions. Referring to the differences between scored and missed goals by teams which were ess compared Montreal and London Olympic Games we suggest that the mastership of women’s handball is going up and becoming more equal. The phenomenon of South Korean team has allowed to state that the final results in modern women’s handball might be determined not only by the body composition but by other indices of a team or of an individual player’s fitness as well. Keywords: women’s elite sport, key indicators in team handball, national analyses.

Background. Sport performance indicators, physiological demands and psychological hallmarks are the key factors in the development of golf performance. However, no research was found in youth golf. We hypothesized that the peculiarities of pre-competitive psychological factors, sport performance indicators, physiological demands in youth golf are not adequate compared with adult golf. Methods. Ten male golfers participated in this study. The aim of the research was to assess and evaluate the peculiarities of pre-competitive psychological factors, sport performance indicators, physiological demands in youth golf. Sport performance indicators in golf were recorded using a personal sport performance statistical protocol. Locomotion and physiological demands were recorded using the FRWD W 400 Series (Finland) device. Competitive state anxiety was assessed with the Competitive State Anxiety Inventory-2 (CSAI-2). The CSAI-2 assesses two components of state anxiety, cognitive and somatic anxiety, as well as a related construct, self-confidence. Results. The subjects’ long-game skills were at a higher level than their short-game skills. Pre-competitive cognitive and somatic anxiety was low, but self-confidence was high. Training effect on young golfers’ aerobic fitness was low (1.28 – recovery zone). Conclusions. Opposite to elite golfers, the long-game skills of youth golfers are more developed than their short-game skills. Playing golf does not have a positive training effect on young golfers’ aerobic fitness. High level of self-confidence in youth golfers, which is adequate to elite golfers, could be determined by the similar level of mastership among competitive participants. Keywords: cognitive and somatic anxiety, self-confidence, long-game skills, short-game skills, aerobic fitness.

Background. The use of competition modelling or tapering to improve sport performance in golf has not been extensively studied. Due to the specific conditions of the main competition, the simulation of competition modelling followed by tapering has been suggested as a means of improving junior golfers’ sport performance. The aim of this study was to determine the most suitable precompetition model and taper for junior golfers to optimize their performance. Methods. Two male golfers (subject A: age 17 years, height 1.75 m, body mass 62 kg, basal heart rate 60 beats⋅min –1 , handicap index 10.1; subject B: age 17 years, height 1.87 m, body mass 68 kg, basal heart rate 60 beats⋅min –1 , handicap index 11.2) participated in this study. Sport performance indicators in golf were recorded using a personal sport performance statistical protocol. Locomotion and physiological demands were recorded using the FRWD W 400 Series (Finland) device. Furthermore, tapering training programmes were recorded. Results. The simulation of four days of competition modelling followed by six days of tapering allowed the subjects to improve their performance; their scoring average at the Lithuanian Amateur Open Golf Championship 2011 was by 6.02% (subject A) and 3.77% (subject B) lower than that for the four-day competition modelling stage. Conclusions. Findings suggest the effectiveness of four days of competition modelling, which allowed the simulation of the specific conditions of the main competition, and also of the practice round held three days before the competition for junior golfers. Keywords: golf, simulation, locomotion, physiological demands, training loads.