Search

Straipsnyje apžvelgiami turimi archeologiniai, zooarcheologiniai, paleobotaniniai, odontologiniai duomenys apie Lietuvos akmens ir bronzos amžiais naudotus maisto išteklius ir pristatomi bei detaliai analizuojami nauji stabiliųjų izotopų tyrimų rezultatai, teikiantys tiesioginę informaciją apie mitybą. Stabiliųjų anglies ir azoto izotopų tyrimams panaudoti 75 gyvulių ir 23 žmonių kaulų mėginiai, datuojami akmens ir bronzos amžiais. Aptariama, kaip izotopų vertės koreliuoja su mityba bei kitais mitybos rodikliais, gauti duomenys lyginami su kitų autorių tyrimų rezultatais iš Baltijos regiono, aptariamas socialinis ir kultūrinis kontekstas. 1 pav. pristatomas tiriamasis regionas, 1 lentelėje – chronologija, 2 lentelėje trumpai aprašomi straipsnyje paminėti archeologiniai paminklai, 3 lentelėje – pateikiama informacija apie žmonių kaulų mėginius. Tiksliai bioarcheologinių duomenų interpretacijai įtakos gali turėti įvairiausi veiksniai. Tuo atžvilgiu žmonių palaikų stabiliųjų izotopų tyrimai mitybos atžvilgiu yra ypač vertingi, nes jie suteikia tiesioginę kiekybinę informaciją, ką žmonės valgė, ypač apie baltymų dalį dietoje. Lietuvos akmens ir bronzos amžių stabiliųjų izotopų tyrimų rezultatai pateikti 4 lentelėje ir 2 pav. Kaip matyti 2B pav., žmonių mityboje būta tam tikros chronologinės tendencijos, kas tampa ypač akivaizdu lyginant vėlyvojo mezolito, vėlyvojo neolito ir bronzos amžių žmonių tyrimų duomenis. Donkalnio kapų Nr. 1, 5, 6, 7 ir suardytų kapų medžiagos sudaro vieną grupę. Šie kapai radiokarbono metodu nebuvo datuoti. Stabilijųų izotopų duomenys liudija santykinai vienodą vyrų ir moterų dietą, kurioje gyvuliniai baltymai buvo gaunami iš gėlavandenių žuvų ir kitų gyvulinės kilmės produktų. Individai, kurie pagal radiokarbono datas priskiriami vėlyvajam mezolitui taip pat sudaro vieną grupę, o jų aukštesnės δ15 N vertės (12,6±0,3%) liudija didesnę gėlavandenių žuvų dalį mityboje. Vėlyvojo Atlančio, ankstyvojo ir vidurinio neolito duomenys yra negausūs, tačiau leidžia manyti, kad gėlavandenės žuvys tebebuvo pagrindinis baltymų šaltinis. To paties laikotarpio duomenys iš kaimyninio Zvejniekų kapinyno yra panašūs: anglies izotopo vertės rodo gėlavandenės ar sausumos kilmės baltymų, o aukštos stabiliojo azoto izotopo vertės – didelę dalį baltymų dietoje, greičiausiai gėlavandenės kilmės. Visuose Lietuvos vėlyvojo neolito laivinių kovos kirvių ir virvelinės keramikos kultūros žmonių mėginiuose nustatytos labai panašios izotopų koncentracijos [...]. Stabiliųjų izotopų duomenys liudija ir tokią pačią Latvijos virvelininkų dietą, o tai leistų numanyti ir buvus bendrą kultūrinę tapatybę. Panašus scenarijus buvo pasiūlytas ir Baltijos regiono sukinės keramikos atstovams, kurių stabiliųjų izotopų duomenys liudija maitinimąsi ruonių mėsa. Gal gyvenimo būdas ir mityba buvo atskirų sociokultūrinių grupių vėlyvajame neolite – sukinės keramikos ruonių medžiotojų ir virvelinės keramikos gyvulių augintojų – atsiradimo pagrindas? Į tokius klausimus atsakyti padėtų tikslūs virvelininkų radiokarbono, stabiliųjų izotopų, bioantropologiniai ir DNR duomenys. [...] This article reviews current scientific evidence of food resources exploited in the Lithuanian Stone and Bronze Ages and presents the new direct, biochemical stable isotope evidence. Stable carbon and nitrogen isotope analyses were performed on 75 Stone and Bronze Age animal bone samples and 23 human bone samples. We discuss how the obtained values relate to diet and other evidence of diet, compare the obtained values with regional stable isotope data, and consider sociocultural implications

Lietuvos teritorijoje vėlyvojo neolito – ankstyvojo bronzos amžiaus laikotarpiu žinoma 13 gyvenviečių (1 pav.), kuriose buvo aptikta arklių kaulų. Ar tai buvo laukinių ar naminių arklių kaulai, tiksliai galima bus atsakyti tik ateityje, atlikus detalius mokslinius tyrimus. Šiuo metu sukaupti osteoarcheologiniai duomenys įgalina nustatyti jų radimo vietų priklausomumą kultūriniu ir chronologiniu požiūriu. Remiantis osteologinės medžiagos tyrimų duomenimis, naminių arklių kaulai Lietuvos teritorijoje išplito kartu su kitų naminių gyvulių kaulais vėlyvuoju neolito ir ankstyvuoju bronzos amžiais (1-4 lent.). Arklių kaulų aptinkama tik tose gyvenvietėse, kur randama ir naminių gyvulių kaulų (2 pav.). Lietuvos vėlyvuoju neolito ir ankstyvuoju bronzos amžiais arkliai buvo žemi. Gogo srityje jų ūgis galėjo siekti 120 cm ar šiek tiek daugiau. Gyvenvietėse aptinkamų arklių amžius siekė 1-3,5 m. Arklių naudojimas transportui galėjo paspartėti dėl gamtinių pokyčių, kai subborelio laikotarpiu miškastepių zona prasiplėtė šiaurės kryptimi ir miškinga Lietuvos teritorija tapo netolima miškastepių zonai, kurioje arkliai buvo naudojami transportui. Archeologinė ir zooarcheologinė medžiaga neleidžia tvirtinti, kad prijaukinti arkliai išplito tik dėl virvelinės keramikos kultūros gyventojų veiklos. Arkliai ir jų jaukinimas Lietuvos teritorijoje galėjo vykti ilgai – kultūrinės difuzijos būdu Pamarių, Narvos, Nemuno kultūroms perimant arklių naudojimo transportui idėją iš miškastepių teritorijose gyvenusių rutulinių amforų ir tų pačių virvelinės keramikos kultūros gyventojų bei panaudojant miškuose gyvenusius ar atvarytus iš miškastepių arklius. Horse bones found in Lithuanian habitation sites that date to the Late Neolithic and to the Early Bronze Age still do not indicate that these horses were ridden upon or used to plough the soil. However, horse bones have been found in Lithuanian territory only in those sites where bones of other animals that were domesticated have been found. This suggests that domesticated horses in Lithuania might have spread together with other domesticated animals by way of cultural diffusion during the Late Neolithic and Early Bronze Age.

Mūsų žinios apie ankstyvąjį augalų panaudojimą ir žemdirbystės raidą Lietuvos teritorijoje daugiausia remiasi netiesioginiais tiktai keleto gyvenviečių tyrimų rezultatais: atsitiktinai pastebėtomis sėklomis, kultūrinių augalų pėdsakais žiedadulkių (mikrobotanikos) diagramose, žemdirbystės įrankių egzistavimu. Šie duomenys gali duoti bendrą žemės ūkio ir jo raidos vaizdą, tačiau tos raidos specifika ir chronologinės bei geografinės charakteristikos lieka neaiškios. Sistemingi archeobotaniniai tyrinėjimai gali užpildyti šią spragą. Sistemingi kompleksiški makrobotaniniai bei palinologiniai tyrinėjimai archeologiniuose objektuose iki šiol Lietuvoje nebuvo atliekami. Šiame darbe pateikiami pirmieji bandymai siekiant pagrindinio darbo tikslo – preciziškiau papildyti interpretacijas apie augalų vaidmenį žmonių ūkio sistemoje bei apie tos ūkio sistemos raidą Rytų Baltijos regione. Straipsnyje aprašomi sėklų, riešutų ir vaisių makrobotaniniai radiniai iš dviejų archeologinių neolito ir bronzos amžiaus paminklų: Kretuono gyvenviečių serijos Šiaurės Rytų Lietuvoje ir Turlojiškės gyvenvietės Pietvakarių Lietuvoje. Žemaitiškės 2 gyvenvietėje buvo paraleliai paimti ir ištirti makrobotaniniai bei žiedadulkių pavyzdžiai. Palinologinė analizė Turlojiškės durpyne nebuvo tiesiogiai susijusi su archeologine stovyklaviete, nes tyrimų vieta buvo nutolusi nuo perkasos kelis šimtus metrų, todėl šių tyrimų rezultatai atspindi bendrą regiono raidą. Paleobotaninių tyrimų rezultatai Turlojiškėse kartu su archeologine ir osteologine informacija patvirtina žemdirbystės ir gyvulininkystės egzistavimą regione Our knowledge about the early use of plants and the development of agriculture in the territory of Lithuania is mainly based on indirect results of the studies of several settlements: accidentally noticed seeds, traces of cultural plants in pollen (microbotany) diagrams, and the existence of farming tools. These data may provide a general picture of agriculture and its development; however, the specifics of that development as well as chronological and geographical characteristics remain vague. Systematic archaeobotanical investigations may fill this gap. Systematic complex macrobotanical and palynological investigations in archaeological objects have not been carried out in Lithuania so far. The study presents the first attempts to achieve the main aim – to update the interpretations of the role of plants in the human economic system and of the development of that system in the Eastern Baltic Region more precisely. The paper describes macrobotanical findings of seeds, nuts and fruits from two archaeological monuments of the Neolithic Era and the Bronze Age: the series of Kretuonas settlements in North-Eastern Lithuania and Turlojiškė settlement in South-Western Lithuania. Macrobotanical and pollen samples were taken at Žemaitiškė 2 settlement and examined. Palynological analysis in Turlojiškės peatbog was not directly related to the archaeological campsite, because the site of investigation was located at a distance of several hundred metres from the canal, thus the results of these investigations reflect the overall development of the region. The results of paleobotanical investigations in Turlojiškės together with archaeological and osteological information confirm the existence of arable and livestock farming in the region.

Straipsnyje analizuojama gyventojų ūkinė veikla Rytų Baltijos regione skirtingais priešistorės etapais, remiantis archeobotaninių tyrimų duomenimis. Ankstyviausiais poledynmečio etapais regione dominavo tundros ir miškatundrės kraštovaizdžiai. Tuo metu klestėjusi augalija neleidžia nustatyti kokių nors pastebimesnių žmogaus poveikio aplinkai požymių. Ankstyviausi žmogaus veiklos sukelti, augalijos ir gamtinės aplinkos pokyčiai išryškėja preborealio - ankstyvojo atlančio nuosėdose, kai klestėjo mezolitinė kultūra. Augalijos pokyčiai, užregistruoti Kabelių 2-ojoje mezolito epochos stovyklavietėje Pietryčių Lietuvoje, rodo du miškų deginimo etapus: prieš 8300 ir 7500 metų (datuota tipologiškai ir 14C metodu). Panašūs augalijos pokyčiai matomi žiedadulkių diagramose Estijos regionuose: pirmi miško deginimo ir kirtimo požymiai siekia ~ 8500 BP, antras ir intensyviausias toks laikotarpis buvo tarp 7000 ir 6500 BP. Iš Latvijoje atliktų žiedadulkių tyrimų diagramų matyti, kad žmonių poveikis augmenijai išryškėja nuo ~ 8000 BP. Miškų deginimas plėtė dirbamų laukų plotą ir leido auginti augalus kasdieniam maistui. Žmogaus ūkinės veiklos augimas ypač matomas neolito laikotarpiu. Šiuo laikotarpiu aplinkos pokyčiams daug įtakos turėjo klimato svyravimai, tačiau net ir jų fone išryškėjo žmogaus ūkinės veiklos sukelti augalijos bei visos gamtinės aplinkos pasikeitimai. Klasikiniu pavadintas prieš 5000 metų didžiojoje Europos dalyje pasireiškęs guobų žiedadulkių kiekio sumažėjimas. Tuo pat metu pagausėja žolinių augalų ir krūmokšnių žiedadulkių. Šie augalijos pokyčiai sutampa su naminių gyvulių kaulų atsiradimu viduriniojo neolito archeologiniuose paminkluose. Gyvulininkystės plėtra darė įtaką daugeliui pokyčių. Pirmosios pavienės javų (Cerealia) žiedadulkės buvo aptiktos Pietryčių Lietuvoje prieš 5800-6000 metų. Tačiau tuo laikotarpiu dar nerandama piktžolių žiedadulkių, o tai rodo, kad gyventojai tuo metu žemės dar nedirbo. Pirmieji kultūrinių javų pasėlių plotai atsirado viduriniojo neolito pabaigoje Pietryčių Lietuvoje. Latvijoje pirmosios gausesnės javų, turbūt miežių (Hordeum), žiedadulkės kartu su piktžolėmis pasirodo Gipka ir Eini gyvenvietėse maždaug prieš 5500 metų. Intensyvaus miškų deginimo ir kirtimo laikotarpis, tikriausiai sietinas su padidėjusia galvijininkystės svarba, pastebimas visoje Estijoje maždaug 5000 BP. Primityviosios žemdirbystės požymiai atsiranda regione maždaug prieš 4500 metų. Seniausių javų žiedadulkių amžius ~ 5200 BP. Tuo metu riešutai - lazdynų (Corylus avellana) ir agarų (Trapa natans) - buvo svarbus žmonių mitybos elementas. Staigus lazdynų paplitimas miškuose atlančio ir subborealio periodų metu leidžia daryti prielaidą apie šių augalų ankstyvosios kultivacijos galimybę. Pradedant viduriniuoju neolitu, pastebimas nuolatinis augalams rinkti ir apdoroti naudojamų įrankių kiekio gausėjimas. Žemdirbystė Lietuvoje intensyviai vystėsi ir vėlyvojo neolito metu. Didelis javų žiedadulkių kiekis rodo intensyvią žemdirbystę Biržulio ežero apylinkėse maždaug prieš 4300 metų. Pietryčių Lietuvoje javų žiedadulkių kreivė išauga prieš 3800-4000 metų. Tiesa, javų žiedadulkių kreivės vėlyvojo neolito metu yra neištisinės, tai leidžia teigti, jog žemdirbystė dar buvo ne nuolatinė ūkio šaka. Tuo pat metu gyvulininkystė buvo labai svarbi pragyvenimui. Latvijos teritorijoje žemdirbystė tapo labai svarbia ūkio šaka maždaug 4100-3800 BP. Bronzos amžiaus pradžioje kultūrinių augalų žiedadulkių diagramose padidėja žolių kiekis. Tuo pačiu laikotarpiu Eini ir Lagažos archeologiniuose paminkluose randami žemės apdirbimo įrankiai. Estijoje žemdirbystės vystymasis yra glaudžiai susijęs su Virvelinės keramikos kultūros plėtra. Čia daugiausiai randamos javų, kviečių ir miežių žiedadulkės. Bronzos amžiaus pradžioje auga žolių kiekis žiedadulkių diagramose. Augalijos sudėties kaita yra susijusi su nuolatiniu pievų ir ganyklų plotų didėjimu. Osteologinės medžiagos gausa ištirtose bronzos amžiaus stovyklavietėse leidžia teigti, jog gyvulininkystė šios epochos gyventojams buvo labai svarbi jų ūkio šaka. Bet javų žiedadulkių tyrimai rodo ir žemdirbystės reikšmės augimą. Bronzos amžiaus laikotarpis Latvijojs teritorijoje yra menkai ištirtas, turima ypač mažai paleobotaninių duomenų. Javų grūdai ir piktžolių sėklos buvo rastos archeologinių kasinėjimų metu. Bronzos amžiuje Estijoje, suintensyvėjus gamybiniam ūkiui, atsiranda pirmos rugių (Secale cerealia) žiedadulkės. Tai rodo naujos žemdirbystės sistemos atsiradimą. Paleobotaniniai duomenys leidžia teigti, jog gyvulininkystė Rytų Baltijos regione atsiranda ir pradeda plisti nuo vėlyvojo atlančio, t. y. jau nuo ankstyvojo arba nuo viduriniojo neolito pradžios. Pirmieji žemdirbystės požymiai atsiranda Vėlyvojo atlančio metu. Rytų Baltijos šalyse gamybinis ūkis intensyvėja Bronzos amžiaus antroje pusėje. The evaluation of human economy during different periods of East Baltic prehistory presented in this article is based on the results of archaeobotanical investigations. The earliest periods of the Post-Glacial in the East Baltic are characterised by predominance of open, tundra-like landscape. No vegetational changes that could be attributed to human activity were observed in the investigated sections. The environmental changes related to the earliest human impact were registered in sediments of Preboreal-Early Atlantic age, when Mesolithic cultures prospered. The changes in vegetational composition registered in surroundings of Kabeliai-2, a Mesolithic site in Southeast Lithuania, show two phases of fire activity: c. 8300 and 7500 uncalibrated 14C years BP (all cited dates are in uncalibrated radiocarbon years BP). Similar fluctuations in the vegetational cover occur in pollen diagrams in the Estonian territory, c.8500 years BP, although the most intensive periods of forest burning there were dated to 7000 and 6500 years BP. Signs of human activity occur in Latvian pollen diagrams starting c. 8000 years BP. Forest burning increased productivity of the underwood and promoted growth of plants used in daily life. The increasing human activity is registered throughout the Neolithic. Despite remarkable vegetational changes initiated by climatic fluctuations, a high level of human impact was observed in different territories. The most prominent drop in representation of Ulmus was before c. 5000 years for most of Europe. Simultaneously, an increasing representation of herb and shrub pollen in the spectra was stressed. These vegetational changes coincide with appearance of domestic animal bones in archaeological sites of Middle Neolithic age. Spread of pastoral economy may be a reliable explanation for these changes. The earliest appearance of Cerealia pollen was dated back to 5800-6000 BP in Southeast Lithuania. However, cereal pollen grains are not accompanied by weeds which would suggest local agriculture. Evidence of local agriculture was discovered in sediments formed at the end of the Middle Neolithic in this part of Lithuania. In Latvia, the earliest signs of agriculture were dated to 5500 years BP when Hordcum pollen grains and weeds occur in cultural layers of archaeological sites Gipka and Eini. An increase in intensity of cattle breeding was dated to 5000 years BP in Estonia. Primitive agriculture was introduced to the region c. 4500 years BP, while the earliest evidence of cereal (Avena) pollen grains occurs 5200 years BP. At the same time, nuts of Coryhis avelana and Trapa natans were still an important component of human diet. Sudden spread of hazel in forests of the Atlantic-Subboreal age was explained as a possible cultivation of these plants. Starting in the Middle Neolithic, an increasing number of tools used for gathering and treatment of different plants as well as for primitive tillage is registered. Agricultural activities grew increasingly in the territory of Lithuania in the Late Neolithic. A high representation of cereal pollen suggests intensive agriculture in the surroundings of the Biržulis Lake about 4300 years ago. In Southeast Lithuania, the number of agricultural indicators increased c. 3800-4000 BP. True that curves of cultural plants are discontinuous in most of pollen diagrams what can be related with episodic agricultural activity. At the same time, animal husbandry was an important part of the subsistence economy. Agriculture became an important part of people's economy in the territory of Latvia about 4100-3800 years BP. Pollen grains of cultural plants are accompanied by different weeds in most of investigated sequences. Simultaneously, tools that most likely were used for tillage were discovered in the archaeological sites of Eini and Lagaza. The development of agriculture is strongly related to the spread of Corded Ware culture in the Estonian territory. Here, pollen grains of Cerealia, Hordeum and Triticum are common for most of investigated lake and bog sediment sections. The beginning of the Bronze Age coincides with increasing representation of herbs in pollen diagrams. These changes could be related to development of open, forest-free areas. The osteological material discovered in Bronze Age sites suggests an increasing importance of cattle breeding for local inhabitants. The occurrence of continuous Cerealia curves in pollen diagrams suggests improving agriculture. The poor palaeobotanical data characterise the Bronze Age economy in the Latvian territory. Grains of cereals (Hordeum and Triticum) and weeds (Stellaria, Rumex acetosella) were discovered in hillforts and settlements during archaeological excavations. An increase in intensity of human impact on environment occurs during the Bronze Age in the Estonian territory, where appearance of rye (Secale cerealia) pollen suggests the introduction of a new agricultural system. The palaeobotanical data suggest the introduction and spread of a pastoral economy starting in the Late Atlantic or Middle Neolithic in the East Baltic. The earliest signs of agriculture came into being during the Late Atlantic. The rise in the farming economy in the East Baltic coincides with the second half of the Bronze Age and onwards.

Į XX a. ir XXI a. pradžią galimą žiūrėti kaip į dvasinio atgimimo laikotarpį. Gerai žinomi krikščionių, musulmonų ir žydų fundamentalistų judėjimai. Mažiau žinomas yra atgimimas populiarios kultūrinės sąvokos – archajinės ir dabartinės - kuri įvardijama kaip Deivės kultas, arba Deivės judėjimas. Šiame straipsnyje aptariama, kaip daugelis yra "atsiminę ir atgavę" spėjamą labai senos civilizacijos dvasią, kuri pabrėžė moters reikšmingumą, teigė pagarbą moteriai. Apibrėžiama, kaip Didžiosios deivės sąvoka yra šiandien pateikiama ir nustatoma, kaip ši sąvoka atsirado istorijos raidoje. Atkreipiamas dėmesys į būdingas sąvokai problemas ir aprašoma, kas, beieškant Didžiosios deivės pėdsakų, yra, ir kas nėra nustatyta remiantis istorijos ir antropologijos duomenimis. Didžiosios deivės sąvoka iš esmės susiformavo per pastaruosius pora amžių. M. Gimbutienė atkūrė ir išplėtė idėjas, kurios jau gyvavo XIX a. Savo veikale „Das Mutterrecht“ J. Bachofenas (1861) rašė, kad vienos vienintelės Didžiosios deivės ir priešistorinio matriarchato teologija buvo įsitvirtinusi žymiai anksčiau negu atsirado rašytinė istorija, kurią turbūt reikėtų sutapatinti su gamybinio ūkio susiformavimu.Naujesni teoriniai metodai, tokie kaip kognityvi archeologija ir lyčių archeologija, atnaujino susidomėjimą simbolių ir ideologijos interpretacijomis archeologijoje. Todėl vėl atgimė susidomėjimas Didžiąja deive. Tačiau dauguma mokslininkų sutinka, jog archeologinės interpretacijos yra tik darbinės hipotezės, ir neturėtų būti pristatomos kaip nenuginčijami faktai. The XX century and the beginning of the XXI century may be considered as period of spiritual regeneration. Well know fundamental movements of Christians, Muslim and Jews. Less known is regeneration of definitions of popular culture - archaic and nowadays which is named as cult of goddess or movement of goddess. This article analyses how a lot of people "recollected and regenerated" suppositional spirit of ancient civilization, which emphasized significance of woman in line with worship. It is defined how the definition of Great Goddess is introduced today and how this definition occurred in history progress. Problems characteristic to this definition are highlighted in line with description what is defined and what is not defined in searching first steps of Great Goddess following data of history and anthropology. Definition of Great Goddess is basically generated during the last few centuries. M. Gimbutiene has restored and expanded ideas, which already existed in XIX century. Jacob Bachofen (1861) in his work "Das Mutterrecht" wrote that theology of sole Great Goddess and prehistoric matriarchate has been fixated much earlier than origin of written history, which obviously must be the same as formation of industrial farm. Newer theoretical methods, such as cognitive archaeology and gender archaeology regenerated interest in interpretation of symbol and ideology in archaeology. Therefore interest in Great Goddess has been restored again. However a lot of scientists agree that archaeological interpretations are only current hypothesis and should not be interpreted as indisputable facts.

Straipsnyje analizuojama neolito amžiaus Lietuvoje periodizacija ir chronologija. Neaiškios neolito laikotarpio ribos ir naujausi chronologiniai duomenys skatina pritaikyti naują Lietuvos neolito periodizacijos schemą ir ją paaiškinti. Remiantis tradiciniais neolitą apibrėžiančiais kriterijais, Lietuvoje išskiriami trys laikotarpiai: ankstyvasis neolitas (6550/6300 – 5600/5400 m. pr. Kr.), vidurinysis (5600/5400 – 4400/4300 m. pr. Kr.) ir vėlyvasis (4400/4300 – 3500 m. pr. Kr.). Vienas populiariausių neolitą apibrėžiančių kriterijų yra maisto gamybos ekonomika. Iš naujo apibrėžiant Lietuvos neolitą siūloma remtis archeologų Mareko Zvelebil‘o ir Peterio Rowley-Conwy 1984 m. sukurtu prieinamumo modeliu. Remiantis šiuo modeliu matyti, kad naujojo akmens amžiaus, t. y., neolito, pradžia siejama su tam tikrų pasikeitimų fazėmis. Gretinami naujausi archeologiniai, zooarcheologiniai ir paleobotaniniai duomenys leidžia teigti, jog neolito ištakos Lietuvoje prasidėjo tik tuo laikotarpiu, kurį įprasta vadinti vėlyvuoju neolitu. Kokybinis radiokarboninis datavimo metodas yra geriausias pasirinkimas, siekiant spręsti chronologijos nustatymo problemas. Taip pat tikslinga naudoti 14C duomenų kalibravimą. Pabrėžiama, jog pavyko paaiškinti keletą problemiškų Lietuvos neolito laikotarpio chronologijos aspektų, tačiau vis dar liko daug tikslintinų klausimų. Straipsnio pabaigoje priedai – neolito laikotarpio radinių Lietuvoje datavimo tikslinimo registracinės lentelės. The article analyses periodization and chronology of the Neolithic age in Lithuania. The uncertain limits of the Neolithic period and the latest chronological data encourages the adaptation and explanation of the new Lithuanian Neolithic periodization scheme. According to the traditional Neolithic criteria, three periods are distinguished in Lithuania: the early (6550/6300 - 5600/5400 BC), the middle (5600/5400 - 4400/4300 BC BC) and the late Neolithic (4400 / 4300 - 3500 BC). One of the most popular defining Neolithic criteria is the food production economy. In redefining the Neolithic of Lithuania, it is suggested to refer to the availability model created by archaeologists Marek Zvelebil and Peter Rowley-Conwy in 1984. According to this model, the beginning of the New Stone Age, that is, the Neolithic, is associated with phases of certain changes. The latest archaeological, zooarcheological and paleo-botanical data suggest that the origins of the Neolithic in Lithuania began only in the period that is commonly called the late Neolithic. A qualitative radiocarbon dating method is the best choice to deal with chronology detection problems. It is also advisable to use 14C data calibration. It is emphasized that it was possible to explain some of the problematic aspects of the chronology of the Neolithic period of Lithuania, but there were still many questions to be clarified. At the end of the article, the annexes are the registration plates for the adaptation of the findings of the Neolithic period in Lithuania.

Straipsnyje yra atskleidžiama, kaip pagal cheminę kaulų analizę nustatoma Lietuvos neolito ir bronzos amžiaus gyventojų mityba. Tačiau nėra išlikusios vienodos medžiagos, todėl gauti duomenys gali būti netinkamai interpretuojami. Atliekant kaulų cheminės sudėties analizę, gaunama vertingų žinių apie tam tikru laikotarpiu gyvenusių žmonių mitybą. Pastebima, kad stabilių anglies izotopų tyrimas labai vertingas, norint atkurti mitybos rodiklius. Aiškinama, kad stabiliųjų anglies ir azoto izotopų santykiai maisto produktuose randami skirtingi ir visa tai parodoma maistą vartojusio kaulų sudėtyje. Visi tyrimai yra atliekami laikantis tarptautinių standartų. Įdomu tai, kad sausumos augalų stabiliųjų izotopų santykiai labai priklauso nuo vykstančios fotosintezės. Stabilieji izotopai leidžia atskirti, kur yra jūros, o kur sausumos maisto šaltinis. Straipsnyje yra nurodoma, kad mitybos grandinės atskiri faktoriai leidžia atkurti žmogaus mitybos rodiklius. Atliekant tokio pobūdžio tyrimus galima labai tiksliai nustatyti jūros kilmės maisto vartojimą, o taip pat tiksliau galima įvertinti randamo sausumos, gėlavandenių, gyvūnų ar jūros augalų maisto tarpusavio santykį. Straipsnyje yra talpinama lentelė, kurioje pateikti Lietuvos mėginių analizės metu gauti rezultatai. Detaliau aptariami kelių gyvenviečių tyrimai, iš kurių kai kurie tyrimai patvirtina apie gyvenusių individų vartotus maisto produktus. Tyrimai parodo augalinio ar gyvulinio maisto pasirinkimą. Atskleidžiama, kad individų mityba labai priklausydavo nuo radimvietės geografinės padėties. The determination of what people ate in prehistory is an important resea rch question that has received more attention among lithuanian sc ientists in recent years. Traditional approaches to this research problem have most notably involved Ihe identification of animal bones found on archaeological sites along with tools related to the acquisition or processing of food, palynological research, and more recently, systematized macrobotanical and ichthyological data collection and analyses. While these data are significant in the determination of ancient diet, differential preservation of material remains can bias accurate interpretations. Plants, for example, are notoriously poorly preserved, while an imal bone finds may be overrepresen ted and may only reflect seasonal hunting refuse. The chemical composition of an individual's bones contains information about what the individual ate. Chemical signatures such as stable isotope ratios of bone collagen provide valuable information about diet; the method has been used for reconstruction of human diet since the late 1970s (Vogel and van der Merwe 1977, van der Merwe and Vogel 1978, Deniro and Epstein 1978). This paper presents the very first results of both carbon and nitrogen stable isotope analyses on the bones of a few select Lithuanian Neolithic and Bronze Age individuals. After an overview of the principles and methods of stable isotope analysis, the results of isotopic research performed on the Lithuanian samples are given. A comparison is made to interpretations from the results of other sta ble isotope research resu lts of samples from similar time periods in the West Baltic and especially East Baltic region.

Aštunta Archaeologia Baltica dalis "Ginklai, ginkluotė ir žmogus", įvairiapusiška straipsnių kolekcija. Straipsniuose tyrinėjami ginklai, ginkluotė, karinė evoliucija ir karininko statusas skirtingais periodais skirtingose visuomenėse. The eighth volume of Arcaeologia Baltica, "Weapons, Weaponry and Man", is a diverse collection of articles on complex themes, devoted to the examination of weapons, armament, the evolution of the military, and the armed person's status in various periods and communities.

Rėkučių gynybinis įrenginys yra Švenčionių raj., Švenčionėlių sen., Pakretuonės miške, tarp Žeimenio ir Vajuonio ežerų (1–3 pav.). Rėkučių gynybinis pylimas pirmą kartą paminėtas F. Pokrovskio sudarytame Vilniaus gubernijos archeologiniame žemėlapyje. Čia nurodyta, kad vieno varsto (1,067 km) atstumu nuo Rėkučių yra 150 sieksnių (319,5 m) ilgio pylimas. Apie Rėkučių pylimą rašė mažai kam žinomas archeologas V. Kaširskis, kuris 1906 m. gynybinį įrenginį net tyrinėjo. Tačiau jame nieko neradęs, žinias apie paminklą paliko tik tyrinėjimų dienoraštyje. A. Spicynas, V. Kaširskio mokytojas, po savo mokinio mirties paskelbė visus jo tyrinėjimų dienoraščius. Tačiau iš šio pranešimo, be to, kad toks gynybinis įrenginys egzistavo, ko nors ypatingesnio nesužinota. Rėkučių pylimas įtrauktas ir į P. Tarasenkos sudarytus archeologinių paminklų sąrašus. Rėkučių gynybinį įrenginį iš naujo 1989 m. aptiko Kretuono archeologinė ekspedicija. The Rėkučiai defence installation is in the eastern part of Lithuania between two lakes in wooded country. The installation was comprised of a rampart and a ditch in front of it. This defence installation from the 12th and 13th centuries belongs to the most important fortified area of the newly developing Lithuanian state. It extended about 50 kilometres from east to west, and was built as a defence against the Polotsk-Pskov duchies and the Livonian Order. Analogous defence installations include Kovirke (“Cow Wall”), a lesser fortification within the well-known Dannevirke earthwork fortification complex, as well as the ramparts left by Prussian tribes.

Romėniškuoju laikotarpiu (nuo periodų B2; B2/C1) ginkluotų vyrų kapai su žirgais yra išraiškingas Vakarų Lietuvos kapų su akmenų vainikais ir Nemuno žemupio kultūrų laidosenos bruožas (1 pav.). Čia iš 21 kapinyno yra žinomi 86 žmonių kapai su žirgais (žr. priedą). Didžiojoje dalyje nesuardytų Vakarų Lietuvos kapų su akmenų vainikais ir daugelyje Nemuno žemupio žmonių kapų su žirgais kompleksų rasti palaidoti gerai ginkluoti vyrai raiteliai. II a. pab. – III a. antrojoje pusėje raitelių kapai Vakarų Lietuvos kapų su akmenų vainikais kultūrinėje srityje galėjo sudaryti net apie 9,1% visų bendruomenės narių palaidojimų (2 pav.). Vakarų Lietuvos kapų su akmenų vainikais kultūrinėje srityje, beje, kaip ir kituose Lietuvos regionuose, žmonių kapuose ar šalia jų randamos tik ritualams buvusios panaudotos žirgų dalys, kurios ir sudaro žirgo kapą. Dažniausiai buvo laidojama žirgo galva (41 kapas), rečiau – žirgo galva ir kojos arba žirgo galva, kojos, stuburo ir šonkaulių dalys (9 kapai). Retokai į kapus buvo dedami žirgų dantys ir kojos (3 kapai). Net 14-oje kapų rasti tik pavieniai žirgo dantys ar tik vienas dantis. Visoje aptariamoje srityje žinomas tik vienas vyro ir viso žirgo palaidojimo viename kape atvejis (Reketė, k. 35). Laidojami buvo jauni žirgai. Žmonių kapus su žirgais galima suskirstyti į penkias grupes (3: I–V pav.). Three vast areas in northern Europe during the Roman Period are known for their people’s development of a distinctive viewpoint regarding the riding horse that was reflected in sacrificial rites (north Germany; the Jutland Peninsula; Zealand, Funen, other Baltic Sea islands, as well as southern Scandinavia) and burial rites (Dollkeim-Kovrovo, Sudovian, West Lithuanian Stone Circle Grave cultures, and, in part, the Lower Nemunas and Bogaczewo cultures). The custom at the end of the second century and in the third century to bury a riding horse (usually only the horse’s head, head and legs, or individual teeth) with armed men was especially distinct in the West Lithuanian Stone Circle Grave Culture area. This burial rite feature distinguishes the mentioned cultural unit (Aistians) area from the communities of other Balts who lived in current Lithuanian territory. The burial rite features that had developed in the West Lithuanian Stone Circle Grave Culture area illustrate the warriors’ hierarchy and the military’s dependency on the society’s nobility that already existed in the Roman Period. These social structure features link the West Balt communities with the northern Germanic peoples. West Lithuanian Stone Circle Grave Culture was the northernmost barbaricum territory in which riding horses were so often buried with people.