Straipsnyje nagrinėjamos neklasikinės estetikos apraiškos Platono filosofijoje, išreiškiamos neišsakymo ir neišsakomumo kategorijomis. Pradžioje parodoma, kokia prasme įmanoma kalbėti apie antikinę estetiką, išskiriami trys sąvokos "antikinė estetika" aspektai. Įvardijami pagrindiniai klasikinės estetikos, kurią įprasta sieti su antikine estetika bei antikiniu grožio idealu, ir neklasikinės estetikos bruožai, analizuojamas klasikinės ir neklasikinės estetikos santykis, sąvokų "klasikinė estetika" ir "neklasikinė estetika" reliatyvumas. Vėliau pereinama prie neišsakymo ir neišsakomumo kategorijomis išreiškiamų neklasikinės estetikos apraiškų Platono filosofijoje nagrinėjimo. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad straipsnyje analizuojamas ne Platono požiūris į grožio prigimtį, meną ar visuomeninę meno paskirtį, o "paties Platono filosofavimo stiliaus estetika, t. y. platoniškosios minties estetika, platoniškasis minties braižas". Neklasikinės neišsakymo ir neišsakomumo kategorijos pasitelkiamos interpretuojant platoniškąją eido (idėjos) sampratą, Platono ironiją, rašto kritiką, kai kuriuose dialoguose aptinkamus dėstymo trūkius ir palinodinį teksto suskaidymą, nuolatinį proto (nous) viršenybės prieš svarstymą (logos) akcentavimą, įvairiais pavidalais iškylančius Platono svarstymus apie dalies ir visumos santykį, kai kuriuos filosofinius Platono mitus bei juose sutinkamus vaizdus ir analogijas (antai uždangės vaizdą ir sielos kaip sparnuotos dvikinkės analogiją Faidre). Neišsakymo ir neišsakomumo kategorijos taip pat siejamos su faktu, jog daugumos Platono dialogų rezultatai yra neigiami (pvz., "Teaitete" po trijų bandymų taip ir nepavyksta apibrėžti, kas yra pažinim as, "Faidone" Sokratui nepasiseka suformuluoti neginčijam ų, jokių abejonių nekeliančių sielos nemirtingumo įrodymų). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad Septintajam e Platono laiške (darant išlygą, kad jis autentiškas) penktoji (aukščiausia) pažinimo pakopa įvardijama kaip neišsakoma. Parodoma, kad neišsakymo bei neišsakomumo kategorijas įmanoma susieti ir su pačia literatūrine dialogo forma, būdinga Platono tekstams, su Platono vengimu dėstyti kokias nors teorijas savo vardu, taip pat su "Timajuje" pasakojamu tikėtinu mitu (eikos muthos) bei šiame mite aptinkam a priėm ėjos (hypodokhe), kuri kitaip dar įvardijama kaip "tarpas", "erdvė" ar "erdvinis tarpas" (khom), sąvoka. Pabaigoje daroma išvada, kad neklasikinės estetikos apraiškų graikų klasikai itin reprezentatyviai atstovaujančio Platono tekstuose išryškinimas leidžia sugriauti daugelį stereotipinių Platono filosofijos interpretacijų, taip pat atskleisti pačių sąvokų "klasikinė estetika" ir "neklasikinė estetika" reliatyvumą. The article discusses the cases and forms of reticence and ineffability in Plato's philosophy as manifestations of nonclassical aesthetics. First of all, the author investigates in what sense one is entitled to speak of Greek aesthetics in the first place. Three aspects of the notion of Greek esthetics are spelled out. What is under investigation is the aesthetics of Plato's thought, the aesthetics of his mode of doing and presenting philosophy, the aesthetics of his cognitive style, not Plato's attitude towards the nature of beauty or his views on the problems of art. The author focusses on Plato's theory of Forms, on the dialogue form of Platonic "oeuvre", on Plato's philosophical myths, on the attempts at the definition of knowlegde, on the efforts to prove the immortality of the soul, on the stages of knowlegde-gaining process in Plato's Seventh Letter (especially the in effable fifth stage), and some other issues. The philosophical problems of reticence and in effability as them anifestations of non classical aesth etics in classical Greek tradition are placed in the context of Greek art. The conclusion is that the distinction between the classical and nonclassical modes of reasoning as well as the distinction between the classical and non classical aesth etics are purely theoretical distinctions which should be left behind at some higher level of understanding.