Search

Straipsnyje daugiausia nagrinėjami 1940-1941 m. bolševikų kalinio, antisovietinio sukilėlio ir žydų gelbėtojo Jono Ženausko biografijos faktai, kuriuos nulėmė 1940-1944 m. Lietuvos okupacijos bei nacių Vokietijos ir bolševikų Sovietų Sąjungos karas: 1940-1941 m. sovietų represijos, žmonių kalinimas, kankinimai Kauno kalėjime ir NKVD vidaus kalėjime, kalinių išsilaisvinimas 1941 m. birželio 23 d., 1941 m. Birželio sukilimo įvykiai Kaune. Iš kalėjimo ištrūkęs J. Ženauskas įsitraukė į sukilimą, aprūpino ginklais maždaug 50 sukilėlių, saugojo Kauno radiofoną. Nuo 1941 m. rugpjūčio mėn. J. Ženauskas dirbo Vilniaus miesto kriminalinėje policijoje, padėdavo suimtiems žmonėms, tarp jų ir žydams. Už tai 1942 m. buvo suimtas vokiečių saugumo policijos ir SD ir septynias paras kalintas. Neatgavęs sovietų kalėjime prarastos sveikatos, 1943 m. iš tarnybos pasitraukė ir grįžo į Kauną. Čia Ženauskų šeima slapstė ir išlaikė iki nacių okupacijos pabaigos iš Kauno geto pabėgusius keturis žydus. Tačiau Raudonajai armijai iš Kauno išstūmus vokiečių vermachtą, jau antrąją „išvadavimo“ dieną J. Ženauskas buvo suimtas sovietų armijos kontržvalgybos tarnybos SMERŠ. Šios tarnybos karininkai nekreipė dėmesio į žydų gelbėjimo faktus, priskyrė J. Ženauskui nebūtų nusikaltimų, o karo tribunolo konvejeris paskelbė mirties nuosprendį sušaudant (įvykdytas 1945 m. kovo 2 d.). J. Ženausko žmonai Sofijai, kuriai taip pat buvo iškelta baudžiamoji byla, su dviem vaikais tik per plauką pavyko išvengti tremties. Dar sovietmečiu (1988 m.) J. Ženausko dukters Virginijos Mačiulienės (Ženauskaitės), taip pat Ženauskų šeimos išgelbėtų žydžių seserų Chanos Lisienės ir Merės Pilvinskaitės pastangomis J. Ženausko byla buvo atnaujinta. 1989 m. jis buvo reabilituotas. Per sudėtingus istorijos lūžius, kuriuos 1940-1944 m. išgyveno Lietuva ir jos gyventojai, bolševikų smurtą patyręs J. Ženauskas išlaikė jam tekusius moralinius išbandymus ir, vadovaudamasis krikščioniškomis vertybėmis ir humanistinėmis nuostatomis, padėjo persekiojamiems žmonėms, gelbėjo žydus, nors už tai Vokietijos naciai grasino mirtimi. Tačiau jį 1945 m. kovo 2 d. sušaudė Lietuvą reokupavę SSRS bolševikai. Kiekvieno tuo metu gyvenusio žmogaus likimą lėmė 1939-1944 m. įvykiai, apie kuriuos istoriografijos niekada nebus per daug. Nauji tyrimai, atsiminimų ar šaltinių publikacijos priartina prie objektyvesnio Lietuvos istorijos supratimo, procesų, įvykių ir faktų vertinimo tiek mūsų šalyje, tiek užsienyje. Article is mostly concerned with the biographical facts of Jonas Ženauskas, a Bolshevik prisoner of 1940-1941, anti-Soviet rebel and Jewish rescuer; these facts were mainly determined by the occupations of 1940-1944 and the Nazi Germany -Bolshevik Soviet Union war. It describes Soviet repressions, Ženauskas’ imprisonment and torture in Kaunas and NKVD prisons, as well as the liberation of prisoners on 23 June 1941. The June uprising of 1941 took place in Kaunas. Freed from prison, Ženauskas joined the uprising, armed about 50 rebels with guns, and guarded Kaunas radiophone. From August 1941 Ženauskas worked in Vilnius Criminal Police, and helped those arrested, including the Jews. He was arrested for this in 1942 by the German security police SD, and was imprisoned for seven days. As he did not regain his full health following his imprisonment in the Soviet prison, he quit the service in 1943 and returned to Kaunas. The Ženauskas family was successfully hiding 4 Jews who had escaped from the Kaunas ghetto until the end of the Nazi occupation. However, on the second day after the Red Army pushed out the German Wehrmacht, Ženauskas was arrested by the Soviet counterintelligence SMERSH. The officers of this service were not interested in the fact that he had rescued Jews, but instead accused him of non-existent crimes, and he was sentenced to death by shooting by the military tribunal (carried out on 2 March1945). A criminal case was also initiated against his wife Sofija, and she and their two children only escaped exile by a hair’s breadth. Even during the Soviet period (1988), thanks to the efforts of his daughter Virginija Mačiulienė, as well as the two Jewish sisters saved by the Ženauskas family, Chana Lisienė and Merė Pilvinskaitė, the case was renewed. In 1989 he was vindicated. During the tragic turns of history which Lithuania and its people underwent in 1940-1944, Jonas Ženauskas, in spite of the violence inflicted on him by the Soviets, passed the human test and acting on his Christian convictions, humanistic values, assisted those persecuted, and rescued Jews, despite the death threats the Nazis had issued for such activity. Unfortunately on 2 March 2 1945, he was executed by the Bolsheviks who reoccupied Lithuania. The lives of everyone who lived through that period were shaped by the events of 1939-1944. There will never be too much historiography about them. New research, memoirs and publication of sources bring us closer to a more objective understanding of Lithuanian history, as well as an evaluation of its processes and facts both in our own country and abroad.

Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovai pačioje karo pradžioje demonstravo užuojautą žydams, baisėjosi jų persekiojimu ir žudymu, vis dėlto nesiėmė aiškių viešų ar neviešų priemonių nacių politikai ir vietos savivaldos pareigūnų veiksmams pasmerkti. Buvo paklusta reikalavimui nesikišti. Tiesa, 1941 m. rugpjūčio mėn. vyskupai įteikė raštą okupacinės valdžios atstovams, susijusį su žydų padėtimi – reikalavo nevaryti į getą iki karo pradžios apsikrikštijusių žydų. Įskaitant ir gavusius fiktyvius atgaline data išduotus krikšto metrikus, tokių asmenų Lietuvoje buvo nedaug. 1941 m. Lietuvoje padaugėjo žydų krikšto atvejų, vis dėlto tai nebuvo masinis reiškinys. Okupacinė valdžia siekė užkirsti tam kelią, išgavo ne vieną viešą ordinariato draudimą kunigams krikštyti žydus ir su jais bendrauti. Nepaisant to, patys vyskupai ir kunigai bendravo su žydais, juos slapstė, krikštijo. Atskiri dvasininkai, vienuolynai 1941–1944 m. slapstė suaugusius ir vaikus, organizavo jų gelbėjimą išduodami katalikų metrikus, tačiau klausimas, kokiu mastu buvo panaudotas Bažnyčios potencialas iki šiol yra neatsakytas, paskelbti duomenys tikrintini. Peržiūrėjus gelbėjusiųjų sąrašus galima aptikti atvejų, kai aukos perdedamos arba apskritai sunkiai įrodomos. Although Lithuanian Catholic Church leaders demonstrated sympathy for the Jews, expressed outrage at their persecution and massacre at the very beginning of war, they failed to clearly condemn the Nazi policy and local government officials’ actions either officially or unofficially. They obeyed the order not to interfere. Nevertheless, in August 1941, bishops handed in a letter on Jews to representatives of occupation authorities, demanding not to force Jews that had been christened before the war, including those who had obtained backdated baptismal certificates, into ghettoes. The latter were few in number in Lithuania. Jewish baptism intensified in Lithuania in 1941, but did not become a mass phenomenon. The occupation authorities sought to prevent this, achieved a number of ordinariates’ bans for priests to christen Jews and communicate with them. Nevertheless, bishops and priests communicated with Jews, helped them to hide and christened them. In 1941-1944, clergymen and monasteries helped adults and children to hide, rescued them by issuing Catholic certificates, but the question of how much the potential of the Church had been used has not been answered so far, and available data should be checked. After studying the lists of rescuers, one would see that in many cases their sacrifice was exaggerated or hardly provable.

Po 1939 m. rugsėjo 1 d. milijonai Lenkijos gyventojų tapo karo žiaurumų aukomis. Toje situacijoje tūkstančiai pabėgėlių pasirinko Lietuvą, kuri atrodė saugiausia. Daugiausia tai būta lenkų ir žydų. Daugumai lenkų pabėgėlių, matyt, tai buvo spontaniškas veiksmas, nes ilgainiui, aprimus kariniams veiksmams, didesnė dalis jų grįžo į savo gyvenamąsias vietas. Tuo tarpu pasitraukę žydai grįžti į nacių okupuotą Lenkijos dalį negalėjo. Nemaža pabėgėlių, pirmiausia Vilnijos lenkai, priklausė įvairioms pogrindžio organizacijoms, veikusioms prieš Vokietiją, SSRS, kai kuriais atvejais net prieš Lietuvą. Jos turėjo glaudžių ryšių su pasiuntinybėmis ir konsulatais, įsikūrusiais Kaune. Kaunas, palyginti su kitomis sostinėmis, buvo mažas miestas. 22 pasiuntinybės ir konsulatai dirbo kompaktiškame miesto centre. Čia susikirto daugelio šalių žvalgybų interesai - Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Japonijos, KGB ir Gestapo. Šnipinėjimo agentūrų gijos iš driekėsi iki Lisabonos ir Tokijo. Čia rezidavo pasaulinę šlovę įgiję Japonijos konsulas Čijūnė Sukihara ir Nyderlandų konsulas Janas Zwartendijkas, išgelbėję apie 6 tūkst. žmonių. Tiesa, faktų analizė verčia kiek nuosaikiau vertinti pasiaukojamą minėtų diplomatų veiklą. Pirmieji tranzitinėmis Japonijos vizomis savo nariams pradėjo rūpintis lenkų žvalgybininkai. Taip pat žinoma, kad išduoti lenkams 600 tranzitinių vizų buvo gautas oficialus Tokijo sutikimas. On the first of September 1939, as World War II began, millions of Poland's citizens became victims of the disaster and cruelty of war. In that situation, thousands of refugees chose Lithuania as the safest haven. The absolute majority of refugees were persons of Polish and Jewish nationality. Numerous refugees, mostly of Polish nationality, became members of underground organizations which directed their activities against Germany, the Soviet Union and in some cases against Lithuania. They had close contacts with foreign embassies and consulates in Kaunas, at the time the provisional capital of Lithuania, a small town by comparison with other European capitals. Twenty-one consulates or embassies of foreign countries worked in the town's compact central area. Here the interests of many countries, Great Britain, France, Japan, the Soviet GPU and the Gestapo intertwined. Lithuania, and mostly Kaunas, was at that time an important link in the espionage networks that spread from Lisbon to Tokyo. There was a local "Rick's Gafe"; it is here that discussions about visas took place. The world famous Japanese consul Gh. Sugihara and the Dutch consul J. Zwartendijk, who together issued some 6000 life saving visas, had their quarters in Kaunas.

Straipsnyje apžvelgiama žymaus Lietuvos istoriko kunigo Juozapo Stakausko (1900-1972) biografija, aptariami jo mokslo darbai. Teologijos studijas J. Stakauskas baigė Innsbrucko universitete, po studijų Vienos universitete 1930 m. apgynė istorijos daktaro disertaciją "Lietuvos ir Vakarų Europos santykiai XIII amžiuje". 1935-1940 m. jis ėjo Kauno archyvo vedėjo pareigas. Tai buvo kūrybingiausias laikotarpis mokslininko biografijoje: paskelbė apie 40 knygų, straipsnių ir recenzijų (apie lietuviškos sąmonės brendimą kunigų seminarijose, apie vyskupus M.Valančių, M. Paliulionį, A.Baranauską ir kt.). 1940 m. jis buvo paskirtas Vilniaus valstybinio archyvo vedėju. Eidamas šias pareigas vokiečių okupacijos metais su kitais slapstė žydus (išgelbėjo 17 žmonių). Prasidėjus sovietų okupacijai buvo atleistas, 1944-1957 m. ėjo klebono pareigas, vėliau iki mirties gyveno Žasliuose. 1959-1970 m. buvo Kauno kunigų seminarijos profesorius. Tuo metu J.Stakauskas daug rašė tautinio atgimimo tematika, parengė dvitomę Katalikų Bažnyčios istoriją, susistemino tris tomus savo pamokslų, parašė darbų apie lietuvių spaudos draudimą, apie lietuvių veikėjus ir rašytojus aušrininkus, tyrinėjo Vilniaus vyskupijos istoriją. Šie sovietmečiu parašyti darbai imti skelbti tik po istoriko mirties katalikiškoje spaudoje ir atkūrus nepriklausomybę. J.Stakauskas nepriklausė jokioms politinėms partijoms ar srovėms. Jis buvo katalikas demokratas, tvirtas humanistas, nepakentęs to, kas kėlė priespaudą, prievartą, kas stiprino diktatą ir diktatūrą. The article provides an overview of the biography of the well-known Lithuanian historian priest Juozapas Stakauskas (1900-1972) and discusses his scientific works. J. Stakauskas graduated theology studies at the University of Innsbruck and, after studies at Vilnius University in 1930 defended a thesis “Lietuvos ir Vakarų Europos Santykiai XIII Amžiuje” for the degree of doctor of history. In 1935-1940 he was the head of the Kaunas Archive, which was the most fruitful period in the scientist’s biography: J. Stakauskas published about 40 books, articles and reviews (on the maturation of Lithuanian consciousness at theological seminaries, on bishops M. Valančius, M. Paliulionis, A. Baranauskas, etc.). In 1940 he was appointed the head of Vilnius State Archive. During the German occupation J. Stakauskas his Jews (saved 17 people). After the Soviet occupation he was dismissed. In 1944-1957 J. Stakauskas was a priest, later lived in Žasliai till death. In 1959-1970 he was the professor at Kaunas theological seminary. During the period J. Stakauskas wrote a lot on the topics of national resurrection, prepared a two-volume history of the Catholic Church, compiled three volumes of his own sermons, wrote studies on the prohibition of Lithuanian press, Lithuanian writers of the period and studied the history of Vilnius bishopric. The works, written during the Soviet times were published in the Catholic press only after J. Stakauskas’s death and after reinstatement of the independence. J. Stakauskas did not belong to any political parties of movements. He was a democrat catholic, a humanist, hated oppression, violence and dictatorship.

Publikuojami du tekstai, kurie papildo memorandumą Vyriausiajam Lietuvos išlaisvinimo komitetui (VLIK) „Lietuvių-žydų santykiu klausimu“. Memorandumą publikavo istorikas A. Eidintas žurnale „Kultūros barai“ (2000 m. 8/9 numeryje), kur atkreipė dėmesį į tai, kad memorandumo rengimo aplinkybės ir autoriai nėra tiksliai žinomi. Šio straipsnio autoriui pavyko nustatyti tris memorandumo bendraautorius. Pirmasis - S. Lukauskaitė-Jasaitienė. Jos 1946 m. gegužės 15 d. pranešimas VLIK`ui tekstas aptiktas Putname, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Aštuonių mašinraščio puslapių palyginimas su Eidinto parengta memorandumo publikacija atitinka ir nekelia abejonių, kad Lukauskaitės-Jasaitienės rengta medžiaga buvo įkomponuota į bendrą VLIK`o dokumento tekstą. Šis tekstas, matyt, yra pirmoji medžiaga apie žydų gelbėjimą Lietuvoje, kur nurodomos žydų gelbėjimo problemos ir konkretūs gelbėtojai. Čia detaliai aprašomas žydų gelbėjimas Šiauliuose, kur teksto autorė kartu su vyru D. Jasaičiu aktyviai dalyvavo gelbėjimo darbuose. Kiti memorandumo bendraautoriai – tuometinis VLIK`o pirmininkas M. Krupavičius ir A. Kalvaitis. Memorandumo baigiamasis skirsnis „Lietuvos-žydų santykiai ištremtyje“ tikriausiai buvo parašytas remiantis jų 1945 m. lapkričio 29 d. susitikimo žydų komitete „pro memoria“ tekstu. Todėl, remiant Eidinto tradicija pateikti visuomenei nežinomus dokumentus, publikuojami šie du archyviniai tekstai. Two texts are published, and they add to the memorandum for the Supreme Committee for the Liberation of Lithuania (VLIK) "The question of relations between Lithuanians and Jews" (Lithuanian: Lietuvių-žydų santykiu klausimu). The memorandum was published by historian A. Eidintas in a magazine "Kultūros barai" (2000, 8/9 issue), where he drew attention to the fact that the circumstance of creating the memorandum and the authors are not clear. The author of the article managed to determine three co-writers of the memorandum. The first one was S. Lukauskaitė-Jasaitienė. Her 1946 May 15th text for VLIK was found in Putnam, United States of America. Eight typewriter pages match the memorandum publication that was made by Eidintas, and there are no doubts that the material by Lukauskaitė-Jasaitienė was added to the full document text by VLIK. This text is probably the first material about saving Jews in Lithuania, where the problems of saving Jews and specific saviors are mentioned. The saving of Jewish people in Šiauliai is described in detail, and the author of the text has actively participated in the saving works together with her husband D. Jasaitis. The other co-writers of the memorandum are M. Krupavičius, who was the head of VLIK at that time, and A. Kalvaitis. The final section of the memorandum "The relations between Lithuania and Jews in exile" (Lithuanian: "Lietuvos-žydų santykiai tremtyje") was probably written based on the text of their 1945 November 29th meeting in the Jewish committee "pro memoria". That is why these two archive texts are published based on Eidintas' tradition to provide unknown documents for the public.