Search

Background. Usually adjuvant chemotherapy is started within 12 weeks of surgery, but the evidence on the commencing time is lacking. Our aim was to investigate the association of initiating post-surgery treatment within six weeks vs. six to ten weeks vs. more than ten weeks with survival. Methods. We analysed the association of treatment and its timing with survival among patients who were diagnosed and underwent surgery for stage II or III colon cancer from 2012 to 2013 at the National Cancer Institute, Lithuania. Results. Of the 86 patients, 78% were still alive on December 31, 2013. Patients who received chemotherapy within six weeks after surgery were more likely to survive. However, those who received chemotherapy 6–10 weeks after surgery had better survival (p – 0.014, hazard ratio 0.80, 95% CI 0.60–0.99) than those who began chemotherapy treatment more than ten weeks after surgery (p – 0.173 hazard ratio 0.55, 95% CI 0.12–0.99) Conclusions. The results from this study show that optimal timing of adjuvant chemotherapy for patients with resected colon cancer within six weeks and associated with better survival.

Background. Laparoscopy or its combination with endoscopy is the next step for “difficult” polyps. The purpose of the paper was to review the outcomes of the laparoscopic approach to the management of “difficult” colorectal polyps. Materials and methods. From 2006 to 2016, 58 patients who underwent laparoscopic treatment for “difficult” polyps that could not be treated by endoscopy at the National Cancer Institute, Lithuania, were included. The demographic data, the type of surgery, length of post-operative stay, complications, and final pathology were reviewed prospectively. Results. The mean patient was 65.9 ± 8.9 years of age. Laparoscopic mobilization of the colonic segment and colotomy with removal of the polyp was performed in 15 (25.9%) patients, laparoscopic segmental bowel resection in 41 (70.7%) cases: anterior rectal resection with partial total mesorectal excision in 18 (31.0%), sigmoid resection in nine (15.5%), left hemicolectomy in seven (12.1%), right hemicolectomies in two (3.4%), ileocecal resection in two (3.4%), resection of transverse colon in two (3.4%), and sigmoid resection with transanal retrieval of specimen in one (1.7%). Two patients (3.4%) underwent laparoscopicassisted endoscopic polypectomy. The mean post-operative hospital stay was 5.7 ± 2.4 days. There were four complications (6.9%). All patients recovered after conservative treatment. The mean polyp size was 3.5 ± 1.9 cm. Final histopathology revealed hyperplastic polyps (n = 2), tubular adenoma (n = 9), tubulovillous adenoma (n = 31), carcinoma in situ (n = 12), and invasive cancer (n = 4). Conclusions. For the management of endoscopically unresectable polyps, laparoscopic surgery is currently the technique of choice.

Įvadas / tikslas Ranka asistuojamoji laparoskopinė chirurgija (HALS) į klinikinę praktiką įdiegta jau beveik tris dešimtmečius. Ji jungia atviros chirurgijos ir laparoskopinės (minimaliai invazinės) chirurgijos būdus. Nepaisant paskelbtų duomenų, chirurgų bendruomenė vis dar skeptiškai žvelgia į šią hibridinę laparoskopijos formą. Straipsnio tikslas – apžvelgti vieno centro 10 metų patirtį taikant HALS metodiką. Metodai Tai retrospektyvioji duomenų analizė. Apžvelgti 473 pacientai, gydyti Nacionaliniame vėžio institute dėl kolorektalinės pato­logijos nuo 2006 m. sausio iki 2016 m. liepos mėn. Šie pacientai buvo operuoti HALS būdu. Rezultatai Pacientų amžiaus vidurkis buvo 64,14 ± 9,75 metai. Moterų – 240 (50,73 %), vyrų – 233 (49,27 %). Vidutinė hospitalizacijos tru­kmė buvo 6,92 dienos (nuo 2 iki 34 d.). Histologinio tyrimo duomenimis, vidutinis pašalintų limfmazgių skaičius 16,97 ± 12,10. I, II, III ir IV stadijų grupes sudarė atitinkamai 142 (30,02 %), 139 (29,35 %), 153 (32,35 %) ir 36 (7,61 %) pacientai. Trims pa­cientams patologija buvo gerybinė. Segmentinės kolektomijos atliktos 53 % pacientų, tiesiosios žarnos rezekcijos – 45,3 % pacientų, kitos operacijos sudarė 1,7 %. Pakartotinės intervencijos prireikė 10 pacientų (2,11 %). Komplikacijų dažnis buvo 6,55 %, 2 pacientai (0,42 %) mirė. Išvada HALS yra saugi ir efektyvi technika, kuri leidžia pasinaudoti visais laparoskopinės kolektomijos privalumais bei minimaliai invaziniu būdu gali būti pritaikyta sudėtingais klinikiniais atvejais.

Įžanga Izoliuotas trauminis skrandžio plyšimas pasitaiko labai retai. Apie 95 % atvejų diagnozuojami gretutinių organų sužalojimai. Dėl santykinai palankios skrandžio anatomijos, jo mobilumo bei storos sienos skrandžio plyšimai sudaro 0,02–1,7 % visų bukų pilvo sužalojimų. Mūsų tikslas – aprašyti neįprastą trauminį skrandžio plyšimą, gydytą minimaliai invazinės chirurgijos metodais. Atvejis 62 metų vyras skubos tvarka hospitalizuotas į chirurgijos skyrių dėl skausmo epigastriumo srityje ir kraujavimo iš viršutinės virškinimo trakto dalies klinikinių požymių. Ligonis teigė, kad prieš 2 savaites patyrė buką pilvo traumą. Iš anamnezės žinoma apie skrandžio opaligę. Atlikus endoskopinį tyrimą rastas visą mažąją kreivę apimantis skrandžio išopėjimas be aktyvaus kraujavimo požymių. Pilvo organų echoskopijos duomenimis, konstatuota bursa omentalis skysčio sankaupa, priekinės pilvo sienos hematoma ir laisvas skystis pilvo ertmėje (apie 500–700 ml). Įtarta pridengta skrandžio kūno mažosios kreivės perforacija ir hemoperitoneumas. Ligoniui siūlytas skubus operacinis gydymas, bet jis tokio gydymo kategoriškai atsisakė. Konservatyvaus gydymo metu, atsiradus infekcijos požymių, atliktas pilvo organų ultragarsinis ir kompiuterinės tomografijos tyrimai, kuriais nustatyta bursa omentalis skysčio sankaupos ir priekinės pilvo sienos hematomos supūliavimas. Atliktas ultragarsu kontroliuojamas pilvo sienos hematomos dravimas 12 Fr drenu. Endoskopinės procedūros metu per užpakalinę skrandžio sieną drenuotas bursa omentalis pūlinys, į jo ertmę įkišus du 7 Fr drenus. Normalizavosi temperatūra, kraujo tyrimų rodikliai, pacientas pradėjo normaliai valgyti. Geros būklės išrašytas į namus 35 parą nuo hospitalizacijos pradžios. Stebėtas ambulatoriškai. Komplikacijų nekonstatuota. Po 2 mėnesių endoskopiškai pašalinti skrandžio drenai. Išvada Skrandžio trauminio sužalojimo sepsinės komplikacijos gali būti efektyviai gydomos minimaliai invazinės chirurgijos priemonėmis – perkutaniniu ir endoskopiniu transgastriniu pūlinių drenavimu.

Įžanga Aprašome bendrojo kepenų latako jatrogeninio E2 klasės sužalojimo endoradiologinės diagnostikos ir nestandartinio sėkmingo gydymo tulžies latako stentavimu atvejį. Klinikinis atvejis Ligoniui, 81 metų vyrui, dėl ūminio perforacinio kalkulinio cholecistito ir subhepatinio pūlinio atlikta laparoskopinė cho­lecistektomija ir pokepeninio tarpo drenavimas. Po operacijos buvo iki 700 ml tulžies nuotėkis pro dreną. Endoskopinės cholangiopankreatografijos metu diagnozavus bendrojo kepenų latako E2 klasės sužalojimą, tulžies latakai buvo stentuoti plastikiniu stentu. Vėliau susidariusi 1 cm ilgio striktūra buvo panaikinta metaliniu savaime išsiplečiančiu ir antimigracinį me­chanizmą turinčiu Hanarostent BCT-10-080-180 stentu. Praėjus pusei metų nuo šios procedūros ligonis jautėsi visiškai paten­kinamai. Cholangito simptomų nebuvo. Išvados Tulžies latakų stentavimas yra efektyvi alternatyva atviroms tulžies latakų operacijoms esant bendrojo kepenų latako jatro­geninės kilmės didelės apimties perforaciniam sužalojimui ir vėliau susidariusiai striktūrai (E2 ir potencialiai E1 sužalojimų klasės). Jis yra ypač svarbus vyresnio amžiaus ligoniams, turintiems mažą fiziologinį rezervą.