Search

Šiais 2021 m. minint pirmųjų trėmimų 80-metį, itin simboliška paimti į rankas ir aptarti fundamentalų leidinį, liudijantį, kad gyvuliniais vagonais į atšiauriausias Sovietų Sąjungos vietas išvežti žmonės išgyveno Gulago lageriuose bei tremtyje. O labiausiai neįtikėtina tai, kad mūsų tėvynainiai, bendraudami tarpusavyje, ne tik sugebėjo išbūti nežmoniškose sąlygose toli nuo tėvynės, bet jie mezgė ir kultūrinius-muzikinius ryšius su kitų tautų tremtiniais bei kaliniais: kartu dainavo, muzikavo, sportavo, šventė. Būtent apie tai rašoma 2020 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos publikuotame, iš dviejų knygų sudarytame leidinyje "Lietuvių ir latvių muzikinis-kultūrinis bendravimas sovietmečiu politinio kalinimo ir tremties vietose". [...]

Straipsnio objektas – pimosios bangos lietuvių emigrantų (XIX a. antroji pusė– XX a. pradžia) Jungtinėse Amerikos Valstijose suburti pučiamųjų instrumentų orkestrai ir jų veikla. Pasitelkus istoriografinį metodą, atliktu tyrimu siekiama atskleisti, kaip šios populiariõs to meto Amerikoje instrumentinės muzikinės kultūros fone išgarsėję lietuviškieji orkestrai ne tik kėlė lietuvių emigrantų pasididžiavimą savo kultūra, bet ir žadino bei stiprino jų tautinę savivoką. Svarstoma, kaip nelengva buvo emigrantams lietuviams įvairiais atžvilgiais (kultūriniu, religiniu, ekonominiu) įsitvirtinti naujiesiems atvykėliams iš Rytų ir Pietų Europos nedraugiškoje ir svetimoje multikultūrinėje aplinkoje. Tyrimas atliktas naudojantis prieinamais šaltiniais – periodine ir kita JAV lietuvių spauda bei su tema susijusia moksline literatūra. The subject of the article is the brass bands organized by the first wave of the Lithuanian emigrants to the USA and their activities. Employing the historiographic method, the author aims at revealing how organizing the bands and participating in their activities contributed to enhancing the Lithuanian national consciousness and spread of the Lithuanian culture. The majority of Lithuanians arriving to the USA in the end of the 19th – beginning of the 20th century consisted of semiliterate peasants that mostly settled in Pennsylvanian towns, in Chicago and New York, laboring hard in the coal mines, butcheries, and factories. Earlier American settlers of the West European origins were not too friendly to the new arrivals from the Eastern and Southern Europe, therefore those arriving in the end of the 19th – beginning of the 20th century had to find ways of establishing themselves in the spheres of religion and culture. Thus, the immigrant Lithuanians used to gather together, organize parishes, build churches, create Lithuanian schools and musical groups, and publish periodicals. Lithuanians quickly realized that brass band activities could bring them closer to the other, more educated and culturally advanced national communities of the USA, and therefore tried to establish the bands in all their colonies or at every bigger society. Usually, these bands consisted of miners and other workers with no musical education, who could not read notes or play any wind instrument before joining a band. The societies would purchase the instruments and hire the band leaders. Some bands would play “by ear” and perform only to their close associates. Others, consisting of better, more educated players, could reach a considerably high level of performance, and represented not only their society or town, but also could participate in public events, and got invitations from other national communities. The chief activities of these bands included marching along the streets during festivities organized by the Lithuanians or by the town municipality. Their music announced the event that was taking place, enhanced its celebratory character, attracted the passersby’ attention and boosted the mood of its participants. Thus, Lithuanians settled in America and seeking to establish their identity used to be proud of their Lithuanian brass bands. When performing the repertoire that differed from that of other national groups living in the USA (e.g. Germans, Irish, Italians or African Americans) they would express their Lithuanian identity and nationality, and promote the name of Lithuania in the multicultural environment of the United States. Approximately, from the 1910s or 1920s, the brass bands were increasingly replaced by ensembles combined of wind and string instruments performing dance music during smaller festive events of the Lithuanian communities. Smarter Lithuanian performers, having learned to play some instrument at the brass band, would organize smaller ensembles and earn a living by playing at saloons, weddings, or balls. The popularity of such ensembles that would frequently use similar names to the brass bands is evident from the vinyl sound recordings published in America in the second quarter of the 20th century. However, after the Second World War, the tradition of the Lithuanian brass bands virtually died out in the USA. The second wave of the Lithuanian emigrants, having been raised in the interwar Lithuania in the national spirit, used other means of expressing their national identity, and the brass instruments were replaced by kanklės (Lithuanian zither), birbynės (reed pipes), skudučiai (multi-pipe whistles), and other ethnic folk music instruments.

Straipsnio autorė nuo 2004 m. tyrinėja iki šiol Žemaitijoje gyvuojančią pučiamųjų instrumentų ansamblių / orkestrų tradiciją, kuri glaudžiai susijusi su šio krašto šermenų apeigomis ir jų muzikine išraiška. Ji, kaip ir dauguma Lietuvos etnologų, manė, kad Žemaičių Kalvarijos Kálnai – pagrindinis katalikiškų laidotuvių kūrinys, kurį atliekant tradiciškai dalyvauja pučiamieji instrumentai, būdingas visam Žemaitijos regionui ir gali būti laikomas netgi jo simboliu. Tačiau 2015 m. Raseinių rajone atlikti lauko tyrimai parodė, kad taip nėra. Čia, kaip ir kitose Žemaitijos vietose, gyvavo stipri pučiamųjų instrumentų ansamblių / orkestrų tradicija, tačiau pagrindinis laidotuvių kūrinys – Švč. Jėzaus Vardo rožinis, o ne Kalnai. Taigi šio straipsnio tyrimo objektas – laidotuvių repertuaras ir jo skirtumai didžiojoje etnografinės Žemaitijos dalyje ir jos paribyje – Raseinių rajone bei šį skirtumą nulėmusios priežastys. Pasitelkusi istorinį, analitinį, pusiau struktūruoto interviu ir geografinį kartografavimo metodus bei pastarųjų metų ekspedicijų duomenis autorė aptaria Žemaičių Kalvarijos Kalnus ir Švč. Jėzaus Vardo rožinį, jų atlikimo savitumus, trumpai apžvelgia Raseinių krašto istoriją ir tarminę situaciją, gilinasi į gyventojų tapatybės ir savimonės klausimus. Atliktas tyrimas atskleidė, kad Raseinių rajone, ypač jo pietrytinėje dalyje, susipina žemaitiška ir aukštaitiška tradicijos, todėl gyventojams sunku tapatintis vien tik su žemaitiškąja tradicija. Tai patvirtina ir šio regiono šermenų repertuaras bei muzikavimo papročiai. The article studies the musical culture of Žemaitija (Engl. Samogitia), the northwestern region of Lithuania. The main focus is placed on funeral repertoire and musical customs characterized by the involvement of brass bands. Variations of the funeral repertoire in the greater part of ethnographic Samogitia and on the periphery of the region, the Raseiniai District, as well as factors which had determined the differences are also analyzed. The author of this article has been researching the brass band tradition, kept alive in Samogitia to this day, and has been conducting fieldwork in the northwestern and central part of the region since 2004. Like most Lithuanian ethnologists, she used to think that the Kálnai of Žemaičių Kalvarija—the main hymns (or rather, rite) of a Catholic funeral—was spread throughout the Samogitia region and could even be considered its symbol. The Kalnai are a coherent sequence of prayers and hymns meant to accompany the walk around the Hills of Žemaičių Kalvarija (Samogitian Calvary) in northwestern Žemaitija—the first Way of the Cross established in the Grand Duchy of Lithuania in the early seventeenth century. The Kalnai are chanted for the living and the dead during Advent, Lent, or other periods, particularly for the deceased person and their relatives during the wake and the first or other anniversary of their passing. Nevertheless, fieldwork conducted in the Raseiniai District in the southeast of Samogitia region in 2015 revealed that the Kalnai were not performed in the area. Like in many other places around Samogitia, this region boasted a strong brass band tradition; however, the main funeral chant was not the Kalnai, but the Rosary of the Blessed Name of Jesus. This finding encouraged the author to take a closer look into this history of the area on the outskirts of the ethnographic region and analyze the identity issue of its population. It was revealed that several centuries ago, Raseiniai was an important administrative center of the Duchy of Samogitia with the Nevėžis River marking the border of Raseiniai County. Administrative reforms carried out under the rule of the Russian Empire in the nineteenth century moved the border of the county westwards closer to the Dubysa River. It is also noteworthy that having been part of the Samogitian Diocese (Lith. Žemaičių vyskupystė) from the fifteenth century, at the beginning of the twentieth century, the province of Raseiniai found itself within the Archdiocese of Kaunas. Maybe this can explain the reason residents in the vicinity of Betygala on the right bank of the Dubysa River in particular have difficulties identifying themselves as true Samogitians (Lith. Žemaičiai) or true Highlanders (Lith. Aukštaičiai). This may also be due to the subdialect of this peripheral area of Samogitia; it is attributed by linguists not to the southern Samogitian dialect spoken by Raseiniai residents, but to the western Highlander dialect prevalent around Šiauliai. Thus, this area may be said to have all the features of a vernacular cultural region whose population is characterized by an intermediate, or mixed, identity. The assumption is corroborated by the funeral repertoire and brass band tradition. Samogitian customs here co-exist with those that are more common to other ethnographic regions of Lithuania but rather rare in Samogitia. Members of a Raseiniai-based traditional brass band, Funeral Orchestra, admit that although they have never played the Kalnai, this rite has gained popularity here over the recent years. For instance, in Girkalnis, Raseiniai District, the Kalnai picked up from “true” Samogitians are sung by parish chanters on one of the nights during a wake and by members of the town’s folk group on Good Friday. Is the chanting of the Kalnai a new, trendy practice of today? Have these hymns been chanted in this area before? To be able to answer these questions, further research is required.

Šiaurės vakarų Žemaitijos miestelių, bažnytkaimių kapinėse vasarą vykstančiuose atlaiduose vis dar galima išvysti prie kapo kartu su artimaisiais besimeldžiančius ir giesmių melodijas grojančius dūdorius. Straipsnio tikslas – išnagrinėti mokslininkų iki šiol visiškai netirtą reiškinį – maldą prie kapo su pučiamaisiais instrumentais atlaidų metu – ir paieškoti jo atitikmenų kitose religinėse šventėse. Šio darbo pagrindas – keletą metų autorės vykdyti lauko tyrimai, kuriuose, taikant stebėjimo, vaizdo ir garso fiksavimo, taip pat nestruktūruoto ir pusiau struktūruoto interviu metodus, surinkta šią tradiciją atspindinti medžiaga. Gilinantis į nagrinėjamą temą pastebėta, kad apeiga su pučiamaisiais instrumentais prie artimųjų kapų vasaros atlaiduose sutampa su atliekama per Vėlines arba jų išvakarėse – Visų šventųjų dieną. Atkreiptas dėmesys ir į tai, kad kaip tik šio regiono evangelikams liuteronams būdinga tradicija griežti dūdomis giesmių melodijas kapinių šventėse. Pasitelkus apibendrinamąjį, analitinį, istorinį, retrospekcijos metodus, ieškoma atsakymų į šios liaudiško pamaldumo praktikos prasmės ir reikšmės, maldos su pučiamaisiais už mirusius kilmės klausimus. Tos paieškos nuveda į Baroko epochą ir jos raštijos šaltinius, kurių sukurti įvaizdžiai turėjo didelę įtaką pasaulėjautos ir tikėjimo maldos svarba už mirusius formavimuisi. Tai leidžia kelti prielaidą apie strėlinės maldos ir pučiamųjų muzikos instrumentų išduodamo garso sąsajas. Ją pagrindžia dar ir šiandien paprastam žemaičiui svarbus tikėjimas maldos su pučiamaisiais galia ir jos įtaka anapusybei. The article focuses on a phenomenon that has so far evaded scholarly attention and research. Apparently, in Samogitia, where brass instruments still play at traditional Catholic or even Lutheran funerals and death anniversaries, participate in the Easter morning processions and the Catholic Church feasts (Lith. atlaidai), yet another practice of folk piety involving brass instruments is thriving: i.e. prayers at the graveside in summer time, during Catholic Church feasts and All Souls’ Day (more frequently still, All Saints’ Day). During her fieldwork of 2013–2017 in various parts of Mažeikiai and Skuodas districts, the author of the article gathered material on this folk piety practice in religious feasts of Saint Mary Magdalene, Saint Roch, and Saint Anne etc. taking place in Grūstė, Ylakiai, Židikai, Vaičaičiai and elsewhere. These feasts take place in cemeteries, while the Mass, their main sacral highlight, is performed in the cemetery chapel or in a nearby church. People gather to the feasts in order to visit the graves of their diseased and meet with their relatives, inviting brass musicians to perform the ritual at the graveside. The ritual comprises several parts: intention, the sign of the cross in the beginning and at the end, prayers (the Lord’s Prayer, the Hail Mary, and “Eternal Rest”), a stanza from a popular traditional religious hymn, which is both sung and played, the prayer “Eternal Rest”, which is both sung and played antiphonally this time, and traditional Catholic greeting (“Honor be to Jesus Christ”). These parts make up a slightly varying “scenario”, which usually takes 3 to 3,5 minutes to perform. The structure of ensembles (from 2 to 4 musicians), their age (from 12 to 83 years old), the actual instruments (trumpets, tuba, tenor, baritone, saxophone, etc.), and style of performance also vary. The self-educated musicians of the elder generation usually play in the traditional way, i.e. loudly, slowly and inaccurately. The younger generation representatives, usually having acquired some professional music education, have adopted more esthetic style of performance, using reduced volume and “intermediate” fragments to fill in the pauses. In 2017, the tendency was noted of forgoing prayers and including several stanzas of a particularly popular modern hymn instead of one. This would indicate an attempt at changing the tradition in order to adapt to the popular culture, or even belonging to it. In search for roots of this custom of folk piety, the author of the article employs the historical sources from the 17th–18th centuries. According to her analysis, the main point of the ritual – the prayer “Eternal Rest” – was actively used not only in the rituals of the 19th–20th century, but also as early as the Baroque period, while its origins may reach back to the medieval teachings on purgatory. The last line of this prayer (“May they rest in peace. Amen”) was used as a quiver prayer. The arrow as symbol was highly favored in Baroque heraldic, poetry, panegyrics; it used to be compared not only to prayer, but also to the loud and powerful sound of the brass instruments. The brass instruments acted as a concurrent accompaniment of both religious and secular festivals of the time, playing an important role both in the Roman Catholic and in the Evangelical Lutheran traditions. While seeking to clarify the reasons for trumpets being played at cemeteries and the meaning of this ritual, it appeared that in the Catholic Samogitia there still survives a belief in the trumpetaccompanied prayer to have the power of alleviating the suffering of souls in the purgatory. People inviting the brass musicians to play at the graveside even in the modern times believe that such prayer goes straight to heaven and easily reaches the God.

Straipsnis skiriamas artėjančiam 1907 m. Vilniuje įkurtos Lietuvių mokslo draugijos – pirmosios lietuvių visuomeninės mokslo ir kultūros organizacijos – jubiliejui, 110-osioms metinėms. Pasitelkus rašytinius archyvinius šaltinius ir anksčiau atliktus mokslo darbus, tiriamos draugijos sùkauptos folkloro kolekcijos, siekiama atskleisti tautosakos rankraščių ir garso įrašų užrašymo, rinkimo ir kopijų gaminimo tikslus bei priežastis. Apžvelgiama Lietuvių mokslo draugijos pirmininko Jono Basanavičiaus ir jos narių – Eduardo Volterio, Mykolo Biržiškos, Jurgio Šlapelio – folklorinė veikla. LMD tautosakos archyvo (su)kaupimą, rankraščių ir volelių su garso įrašais likimą smarkiai paveikė XX a. pradžios ir pirmosios pusės Lietuvos istorinė bei politinė situacija. 1941 m. LMD tautosakos turtai atsidūrė Lietuvos TSR Mokslų akademijoje, vėliau – MA priklausiusiame Lietuvių kalbos ir literatūros institute, o nuo 1990 m. jie saugomi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštyne. XXI a. pradžioje tiek volelių, tiek rankraščių kolekcijos buvo suskaitmenintos, paskelbtos virtualioje erdvėje, publikuoti leidiniai su garso įrašais. LLTI Tautosakos archyvo skyriaus darbuotojai tikisi, kad jų nuoširdžiai atliktas darbas nenuėjo veltui. Šiandien kiekvienam lengvai pasiekiami senieji rankraštiniai bei garso dokumentai palengvins mokslo tyrimus, padės atrasti pamirštą šeimos ar giminės istorijos puslapį, praskleisti šimtmečio senumo paslaptį. This article is dedicated to the Lithuanian Science Society (LSS) and the history of the folklore collections it has accumulated. (From the 1950s they are held at the Lithuanian Folklore Archives of the Institute of Lithuanian Literature and Folklore). LSS was the first Lithuanian public scientific and cultural organisation, founded in Vilnius in 1907. It’s members encouraged people to record folk songs, fairy-tales, stories, riddles and other folklore and they tried to gather in one place the older manuscripts that contained folklore. This way the LSS’s folklore archive was formed. In 1908, Eduard Wolter, a member of the LSS, made the first folklore records with a phonograph. The Chair of the Society, Jonas Basanavičius, knew about the Phonogram Archives of Vienna and Berlin; therefore, he encouraged the establishment of such an archive in Vilnius. Unfortunately, a phonogram archive was never established and many wax cylinders were lost during the two world wars and years of political turmoil. Another idea of the LSS was – to gather all the songs in one place and to publish a national song-book. Under the initiative of Mykolas Biržiška song texts from the LSS archive of folklore manuscripts in occupied Vilnius were copied down and sent to Kaunas, the temporary capital of Lithuania. This work was headed by Jurgis Šlapelis, member of LSS and Vytautas Magnus gymnasium teacher. Although in the first half of the 20th c. this ambitious idea was not yet realised, it was not forgotten – in 1980 the first volume of the Lithuanian folk song-book was published. In the 21st c., both the cylinder and manuscript collections were digitalised. Manuscripts were published in a database: Hyperlink "http://www.tautosakos-rankrastynas. lt/" \t "_blank" www.tautosakos-rankrastynas.lt as well as sound recordings – in printed editions. Therefore, anyone who is interested can now find the oldest Lithuanian manuscripts and sound recordings of folklore, see the manuscripts from figures of Lithuanian culture, listen to authentic performances of Lithuanian folk singers and musicians from the first half of the 20th c.

The paper deals with musical traditions at the Great Samogitian Calvary Way of the Cross (Žemaičių Kalvarija) and other Catholic Church festivals from they were first mentioned until present. Soon after Christianity had established itself in Lithuania and Samogitia the West European tradition of celebrating Christian festivals and playing music flourished. Academic wind and percussion instruments, used in European countries and by the army of the Grand Duchy of Lithuania, merged with musical culture of manor houses and dioceses. Bands played in processions, at religious festivals, the Mass. Documents show that at the end of the 14th century wind and percussion instruments were played in the Vilnius Cathedral but no information about the situation in the diocese of Samogitia is available. According to written sources, these instruments appeared in the 17th century and were widely used in the second half of the 18th century when the Jesuits settled in Pašiaušė and Kražiai and organized the first solemn Corpus Christi processions and other festivals. Archival data show that there were brass and percussion instruments, usually two or more trumpets, French horns and kettledrums, in many churches and congregations during the Baroque period. Such musical accompaniment was necessary to properly hold a procession in the village or a neighbouring parish. The tradition of playing brass and wind instruments has been preserved in Samogitia although it disappeared in other regions of Lithuania. Bands still play at the religious festivals held in regions, parishes, at Easter and Christmas, other major Catholic festivals. Music plays an important part at the Samogitian Calvary Way of the Cross: the procession is very solemn, chants are sung, wind instruments and kettledrums are played. Although banned, the Samogitian Cavalry festival was still held during the periods of the tsarist oppression and Soviet atheism. Nowadays pilgrims take part in the procession, and brass and wind instruments are played. Brass and percussion instruments are played at the Easter Vigil, the Midnight Mass on Christmas Eve, etc. Although the cannon is no longer fired to announce Jesus’ resurrection, kettledrums are still beaten, bells and hand bells are rung and brass instruments are played. Church brass bands play at the Mass and after it, in processions, smaller brass bands play at funerals, while praying for the dead, as accompaniment for chant singing.

Straipsnyje nagrinėjamas dūdmaišis – muzikos instrumentas, ypač aktyviai naudotas vėlyvaisiais viduramžiais ir Renesanso laikotarpiu, ko gero, visose Europos šalyse palikęs neišdildomų pėdsakų jų liaudies kultūroje ir išnykęs XIX–XX a. pradžioje. Nuo XVI a., o galbūt ir anksčiau, jis karaliavo ir Lietuvos muzikiniame gyvenime, tačiau iki šiol buvo nepelnytai mokslininkų užmirštas. Šis straipsnis – bandymas pažvelgti į šį instrumentą kompleksiškai, atsigręžti į jo ilgaamžę paplitimo ir raidos istoriją, gyvavimą kituose kraštuose, palyginant panašius reiškinius ir rekonstruojant jo naudojimą kaimo papročiuose, taip pat išnagrinėti repertuaro ir atlikimo stiliaus savitumus, dūdmaišio įtaką lietuvių etninei kultūrai. Tyrimo, atlikto pasitelkiant istorinį lyginamąjį, tipologinį, analizės metodus, išvados rodo, kad Lietuvoje dūdmaišis, prieš įsigalint smuikui, kitiems styginiams, o vėliau ir dumpliniams instrumentams, buvo pagrindinis, kai kur net vienintelis vestuvių, krikštynų, kitų svarbių apeigų ir kaimo pasilinksminimų instrumentas. Jis buvo paplitęs visoje teritorijoje, tačiau XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje išliko tik rytiniame šalies pakraštyje. Specifinis atlikimo dūdmaišiu būdas, ypač burdoninis ūko pritarimas, įspaudė ryškų pėdsaką (buvo suformavęs savitą muzikinį stilių) tiek instrumentinėje, tiek vokalinėje lietuvių liaudies muzikoje Bagpipe, having travelled from the Orient via the Arabic countries to Europe as early as the beginning of the historical times, became one of the most popular musical instruments of the Middle Ages and the Renaissance. Having reached even the furthermost outskirts of Europe, the bagpipe was used not only as a popular musical instrument, but also as a professional one, being employed in the military, at court or for the civic entertainment. The 16th - 17th centuries may be regarded as the "golden age" of the bagpipe in the Eastern Europe. By the 18th century, when fiddles and other string instruments grew increasingly popular, bagpipes got gradually displaced from court and the civic usage, remaining exclusively the folk instruments. Bagpipe has hitherto escaped detailed research by the Lithuanian scholars, who considered the surviving data regarding its usage to be extremely scant. The author adopts a complex attitude in this article, discussing both the centuries-long history of the bagpipe's spread and its development, comparing similar phenomena from different countries, attempting to reconstruct the role of the bagpipe in the rural customs, and analyzing peculiarities of its repertoire and style of performing. According to the results of her analysis, the bagpipe, having been brought to Lithuania by the travelling musicians, got spread via courts and cities, finally becoming one of the most popular or in some places even the only popular folk musical instrument The Dūda, Kulinė dūda, Labanoro dūda, etc. used to be played at weddings, christenings and other important rituals and festivals, as well as at parties and other public entertainments. Having for several centuries prevailed in the market-squares and inns, during feasts and rituals of the rural community, bagpipe has considerably influenced the development of the folk music - both the instrumental and the vocal one. As the result of its impact, shaping of a certain polyphonic mode of folk singing could be named, more precisely - singing with bourdon accompaniment, based on repetition of one or two bass sounds. The intricate melodies performed by bagpipe could have affected the ornate melodies of the rye harvesting songs, very popular in the Eastern and Southern Lithuania, and other kinds of folksongs. Fiddle, which gradually penetrated the popular culture and was at first used along with bagpipe, inherited the stylistic features of the bagpipe melodies and subsequently replaced the latter in the musical tradition of the small towns and villages. Like in the majority of Middle European countries, where bagpipe also had in its time enjoyed extreme popularity, subsequently remaining the instrument only favored by the conservative shepherds from severe upland regions, in the beginning of the 20th century bagpipe used to be still played in the remote villages scattered in the woodlands of the Eastern Lithuania. In the end of the 19th - beginning of the 20th century, it was the instrument most frequently played by the travelling country beggars

Šaltinyje skelbiamos tekstų ir melodijų transkripcijos iš Berlyno fonogramų archyve išsaugotos pirmosios lietuvių tautosakos garso įrašų kolekcijos „Volteris, Lietuva“ (1908-1909), kurią surinko Eduardas Volteris, St. Peterburgo universiteto docentas, lietuvių kalbos, istorijos, archeologijos, tautosakos ir etnografijos tyrinėtojas, vienas iš Lietuvių mokslo draugijos steigėjų 1907 m. Lankydamasis rytų ir pietų Lietuvos kaimuose, taip pat toliau nuo pagrindinio lietuvių gyvenamo ploto esančiose lietuviškose salose, Volteris sukaupė unikalią fonografo įrašų kolekciją. Pasitikėdamas naująja technologija, Volteris Berlyno fonogramų archyvui perdavė 99 savo įrašytos lietuvių tautosakos volelius. Tyrinėtojas tautosaką užrašinėjo iš įvairaus amžiaus žmonių ir domėjosi ne vien senaisiais, bet ir naujaisiais liaudies kultūros reiškiniais. Vertingiausi jam atrodė archajiški skudučiavimo pavyzdžiai, raudos, liaudies magija, tačiau neignoravo jis ir mokyklinės tautosakos, jaunimo vakarėliuose skambėjusių dainelių, bažnyčios chorų atliekamų dainų. Volterio įamžinti senoviški dainavimo būdai: dainavimas su dviejų tonų pritarimu, įrašytas rytų Aukštaitijoje, ir dainavimas su burdono pritarimu, įrašytas Dzūkijoje ir Suvalkijoje. Įžangos žodžiuose aprašoma leidinio radimosi istorija, dviejuose rinkinio straipsniuose lietuvių ir anglų kalbomis aptariamas Berlyno fonogramų archyvas ir čia naudota ypatinga vaškinių volelių išsaugojimo technologija, Volterio lietuvių tautosakos garso įrašų ypatumai, juose įamžintas senovinis dainavimas ir muzikavimas. The source publishes text and melody transcriptions from the first Lithuanian folklore audio records collection “Volteris, Lietuva” [Volteris, Lithuania] (1908–1909), kept in the Berlin Phonogram Archive. The collection was compiled by Eduardas Volteris, Associate Professor at Saint Petersburg University, researcher of Lithuanian language, history, archaeology, folklore and ethnography, one of the founders of the Lithuanian Scientific Society in 1907. Visiting eastern and southern villages of Lithuania as well as Lithuanian enclaves situated at a great distance from the main areas populated by Lithuanians, Volteris accumulated a unique collection of phonographic records. Trusting the new technology, Volteris gave his 99 recorded Lithuanian folklore cylinders to the Berlin Phonogram Archive. The researcher recorded folklore from people of different age and was interested in both old and new folk culture phenomena. The archaic example of multi-pipe whistle playing, laments, folk magic seemed to him to be most valuable, yet he did not ignore school folklore, youth party songs, and songs performed by church choirs. Volteris recorded the archaic modes of singing: singing with two-tone accompaniment recorded in Eastern Highland and singing with bourdon accompaniment recorded in Dzūkija and Suvalkija regions. The introduction describes the history of the publication; two articles in Lithuanian and English discuss the Berlin Phonogram Archive and the used special technology of preserving wax cylinders, the peculiarities of audio recording of Lithuanian folklore by Volteris, and the archaic singing and music.

Recenzijoje pristatoma Gailos Kirdienės sudaryta ir parengta knyga „Tradicinė rytų aukštaičių vestuvių muzika“ (2009). Mokslinėje studijoje mėginama atkurti tradicinių vestuvių eigą, pateikiant ją per vestuvių muzikantų ir muzikavimo prizmę. Pirmuose skyriuose pateikiama apibendrinta instrumentologinė medžiaga, aprašomi tiriamo regiono vestuviniai ansambliai ir jų atliekamas repertuaras. Čia randame daug vertingos faktinės medžiagos, surinktos iš istorinių šaltinių ir užrašytos autorės vykdytų ekspedicijų metu. Kirdienė, nušviesdama vestuvinių ansamblių retrospektyvą ir įvairovę, pagrįstai pažymi, kad rytų aukštaičių instrumentarijus iš kitų etnografinių sričių išsiskiria dūdmaišiu. Visai Aukštaitijai XX a. pirmoje pusėje ir vėliau labai būdingas klarnetas. Tačiau tai, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą Zarasų, Utenos, Anykščių ir ypač Švenčionių apskrityse per vestuves grojo ir nedideli pučiamųjų orkestrėliai, – visiškai nauja informacija. Daug įdomių ir iki šiol nežinotų dalykų atskleista ir apie muzikantų vaidmenį tradicinėse vestuvėse. Rytų Aukštaitijoje buvo populiarūs įvairiausi vestuviniai apdainavimai. Knygoje gražiai aprašomi ir kiti vestuvių papročiai. Šis leidinys – ne tik naujas žingsnis etnologijoje, bet ir svarbus jos šaltinis, įamžinantis XX a. antroje pusėje per vestuves grotą repertuarą, atskleidžiantis liaudies muzikantų griežimo stiliaus ypatumus, įvairiopai nušviečiantis vis dar rusenančią autentišką vestuvių muzikavimo tradiciją. The review presents the book “Tradicinė rytų aukštaičių vestuvių muzika” [Traditional Wedding Music of Eastern Aukštaitians] compiled and prepared by Gaila Kirdienė (2009). The scientific study aims to recreate the course of traditional wedding from the perspective of wedding musicians and music. The first chapters present summarised instrumentological material, describes wedding ensembles of the region under discussion as well as their musical repertoire. The book contains a lot of valuable factual material collected from historical sources and written down during the author’s expeditions. By giving an outline of the retrospective and diversity of wedding ensembles, Kirdienė reasonably notes that the instrumentation of Eastern Aukštaitians differs from other ethnographical regions in that it has a bagpipe. Clarinet was very typical of the entire Aukštaitija region in the first half of the 20th c. and later. However, the fact that small brass bands played at weddings before World War II in the counties of Zarasai, Utena, Anykščiai and particularly Švenčionys is brand new information. Many interesting and so far unknown things related to the role of musicians in a traditional wedding have been revealed. Various wedding mocking songs were popular in Eastern Aukštaitija. The book gives a nice description of other wedding rituals. This publication is not only a new step in ethnology, but also an important source recording the wedding song repertoire of the second half of the 20th c., revealing the peculiarities of the style of playing music by folk musicians, and extensively describing still alive authentic tradition of wedding music.

Straipsnyje tyrinėjamas meksikietiškos kilmės dainõs, XX a. šeštojo dešimtmečio Lietuvos radijo šlagerio „Bateliai“ („Batukai“) kelias į lietuvių folklorą. Darbe mėginama išsiaiškinti dainos kilmę ir kelio į lietuvių muziką istoriją. Pasitelkiant melodijų ir tekstų pavyzdžius, straipsnyje nagrinėjamas jos kitimo ir įsiskverbimo į lietuvių liaudies tradiciją procesas. Tyrimas atskleidžia, kad meksikietiška daina apie raudonus batelius XX a. trečiajame – ketvirtajame dešimtmetyje galėjo būti dainuojama Ispanijoje. Tikėtina, kad į Lietuvą atkeliavo greičiausiai ne originalus meksikietiškas, o ispaniškas dainos variantas. Pradėję skambėti per Lietuvos radiją, „Bateliai“ iš karto tapo populiariu šlageriu, kuris labai greitai įsiskverbė ir į liaudies muzikavimo tradiciją. Muzikantų ir dainininkų atliekama daina greitai įgijo tautinių bruožų – gerokai sulėtėjo tempas, jos charakteris tapo ne tiek koketiškas, kiek romantiškas. Stilingi profesionalių solisčių dainuojami „Bateliai“ virto tiesiog „Batukais“. Meksikiečių daina tapo liaudišku lietuvių fokstrotu, užstalės daina, dainuojama giminės baliuose, kaimo gegužinėse, net restoranuose. Palengva keitėsi, folklorėjo ir dainos tekstas. Temperamentinga, meksikietiškos kilmės daina pataikė tiesiai į širdį ne tik už geležinės uždangos gyvenantiems okupuotos Lietuvos gyventojams, bet sparčiai išplito ir lietuvių išeivijos kolonijose. „Batukai“ jauniesiems užjūriuose gyvenantiems tautiečiams tapo ne tik lietuvių muzikos, bet ir kalbos pavyzdžiu. The article analyses the way of Mexican song “Shoes”, which was Lithuanian radio hit in the sixth decade of the 20th century, to Lithuanian folklore. The study seeks to find out the origin of this song and the history of its way to Lithuanian music. Invoking samples of melodies and texts, the article analyses the process of its change and penetration to Lithuanian folklore tradition. The study reveals that Mexican song about red shoes could be sung in Spain, in the third – fourth decade of the 20th century. It is probable, that the Spanish version of this song, not the original Mexican, came to Lithuania. The song “Shoes” became a popular hit right away after its performance on Lithuanian radio and soon penetrated into the tradition of folklore music playing. This song performed by musicians and singers soon gained folklore features, the pace music became slower; its character became more romantic than coquettish. Stylish “Shoes” performed by professional soloists simply became “Shoes”. Mexican song became Lithuanian folk foxtrot, drinking song sung during family parties, village outings, even at restaurants. The text was changing and became more folklore type text. Mexican origin sultry song hit straight to the heart not only of the residents of Lithuania living behind the iron curtain, but also spread rapidly in the colonies of Lithuanian emigrants. For young countrymen living oversea, the song “Shoes” became a sample not only of Lithuanian music, but also a sample of language.

Straipsnyje aprašomas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštynas ir jame saugomos kolekcijos, fondų kaupimo ir saugojimo raidą; fondų skaitmeninimo problematika bei perspektyvos. Seniausio ir didžiausio Lietuvoje folkloro archyvo fondai kaupiami ir XXI a. Pasitelkus šiuolaikines technologijas, sparčiai skaitmeninami senieji fondai, renkama nauja medžiaga, perimamos vertingos asmeninės kolekcijos. Pagrindinis Tautosakos archyvo skyriaus uždavinys – duomenų bazių, kuriose kruopščiai registruojami ir informatyviai pateikiami suskaitmeninti duomenys, kūrimas. Internetinė sklaida atveria galimybes visiems besidomintiems susipažinti su saugomais folkloro duomenimis. Tikimasi, kad ateityje bus sukurtas visą Rankraštyno medžiagą apimsiantis skaitmeninis portalas. Dalyvavimas Europos Komisijos remiamame projekte EuropeanaConnect, vienijančiame geriausius informacinių technologijų specialistus ir akademinės bendruomenės atstovus, padės Instituto mokslininkams įveikti humanitarams būdingą uždarumą, konservatyvumą ir sėkmingai perimti technologines naujoves. Įgyta patirtis taip pat leis numatyti naujus mokslo duomenų kaupimo ir sklaidos būdus, nes mūsų tikslas – kuo racionaliau panaudojant savas ir Europos Sąjungos projektų siūlomas galimybes, išsaugoti unikalias lietuvių folkloro kolekcijas ir padaryti jas prieinamas plačiajai visuomenei. The article describes Lithuanian Folklore Archives of the Institute of Lithuanian Literature and Folklore and collections stored in it, the development of collection and storage of funds; issues of digitalisation of funds and perspectives. The funds of the oldest and largest folklore archive of Lithuania continue to be collected in the 21st c. With the help of up-to-date technologies the old funds are rapidly digitised, the new material is being collected, and valuable personal collections are taken over. The main task of the Folklore Archive Department is setting up databases where digitised data is thoroughly administered and informatively presented. Hopefully, in the future a digital portal encompassing the overall material of the Archives will be created. The participation in the project EuropeanaConnect funded by the European Commission, which unites best IT professionals and representatives of academic society, will help scientists of the Institute to overcome the reticence, and conservativeness characteristic to humanitarians, and will help them to successfully overtake technological innovations. The experience will also allow to foresee new methods of compiling and spreading science data, as our goal is to preserve unique collections of Lithuanian folklore and make them accessible to the public by using own possibilities and possibilities provided by the European Union projects as rational as possible.

2007-2008 m. Dzūkijos krašte Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto atliekamų lauko tyrimų metu buvo apklausti, įrašyti, nufilmuoti ir nufotografuoti 29 muzikantai, kurie buvo suskirstyti į tris amžiaus grupes: senąją, viduriniąją ir jaunąją kartą. Užrašyta žinių apie šio krašto muzikantus ir jų naudotus instrumentus, instrumentinį muzikavimą, vestuvių papročius, kaimo bendruomenės pasilinksminimus, įvairius gyvenimo nutikimus tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje, pokario ir sovietmečio metais bei nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje. Taip pat rinktos žinios apie praeityje garsius krašto muzikantus, kaupti jų garso ir vaizdo įrašai bei nuotraukos. Ypač daug duomenų surinkta apie senąją muzikantų kartą ir apie XX a. pirmosios pusės šio krašto instrumentinio muzikavimo tradiciją. Jau iš šios tradicijos tyrinėtojų darbų matyti, kad XX a. pradžioje ir pirmojoje pusėje Dzūkijoje svarbiausias instrumentas buvo smuikas (surinkta labai daug duomenų apie XX a. pirmosios pusės ir vidurio dzūkų smuikavimą). XX a. pirmojoje pusėje ir viduryje labai buvo mėgstami ir cimbolai, kiek mažiau – basetlė, mandolina. Tuo tarpu armonikos tipo instrumentais pietų Dzūkijoje buvo grojama jau prieškariu – XX a. 3-4 dešimtmečiais. Straipsnio objektas – pietų Dzūkijos instrumentinis muzikavimas, šios tradicijos kaita XX a.-XXI a. pradžioje. Jame, remiantis naujausių Veisiejų-Lazdijų krašto ekspedicijų medžiaga ir spausdintų bei archyvinių šaltinių duomenimis, norima atskleisti dzūkų instrumentinio muzikavimo pasikeitimus, juos nulėmusias priežastis bei išnagrinėti šios tradicijos savitumus. In 2007 – 2008 the Institute of Lithuanian Literature and Folklore made a field study. There were 29 musicians who were surveyed, recorded, filmed and their pictures were taken; they were divided into three age groups – the old, the middle and the young generation. Records were made about the musicians of this region and their instruments, wedding traditions, entertainments of village community, different experiences of life during interwar independent Lithuania, during postwar and soviet years, in Lithuania after regain of independence. The information was also collected about region musicians famous in the past, their photos, sound and video records stored. Particularly, a lot of information was collected about the old generation of musicians and about the tradition of instrumental music in this region at the first part of the 20th century. The study of this tradition shows, that violin was the most important instrument at the beginning and at the first half of the 20th century in Dzukija (a lot of information was collected about violin playing by people of this region during the first half and the middle of the 20th century. Cembalos were very popular at first half and the middle of the 20th century; bassetto, mandolin were less popular. While accordion like instruments were played in south Dzukija before the war that is in the third and fourth decade of the 20th century. The object of this article is playing instrumental music in south Dzukija, alternation of this tradition in the 20th century and at the beginning of the 21st century. In concordance with the latest material and archival sources of expeditions in Veisiejai – Lazdijai region, the article reveals alternation of instrumental music playing by people in Dzukija, presents reasons that determined this alternation and the study of peculiarities of this tradition.

Akademiniai pučiamieji instrumentai ir pučiamųjų orkestrai iš pirmo žvilgsnio labiau siejasi su vakarietiškomis kariuomenės tradicijomis. Pastaraisiais metais, atliekant lauko tyrimus skirtinguose Žemaitijos rajonuose, susidurta su unikaliu reiškiniu. Čia ir XXI a. pradžioje tebegyvuoja liaudiška pučiamųjų tradicija: įvairios sudėties nedideli ansambliai ir šiandien groja laidotuvėse, metinėse, per atlaidus, vestuves. Ieškant šio reiškinio šaknų, pradėta gilintis į Lietuvos pučiamųjų ansamblių bei orkestrų istoriją. Manoma, kad jau XIV a. pabaigoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje skambėjo kariniai pučiamųjų orkestrai. Iš Vakarų Europos atėję pučiamieji instrumentai tapo neatsiejama dvarų orkestrų ir kapelų dalimi. XVIII-XIX a. prie didikų dvarų įsteigti orkestrai ir muzikos mokyklos turėjo didelės įtakos ne tik profesionalių lietuvių muzikantų, bet ir per dvarus plitusių europietiškų madų įsiliejimui į tradicinę kultūrą. Straipsnio objektas – pučiamųjų instrumentų orkestrų raida Lietuvoje ir jų gyvavimas tradicinėje Žemaitijos kaimo kultūroje. Straipsnyje norima, apžvelgus pučiamųjų instrumentų bei ansamblių raidą Vakarų Europoje ir XIX a. pradžioje sukonstruotų varinių pučiamųjų jai daromą įtaką, tirti pučiamųjų instrumentų orkestrų tradiciją Lietuvoje nuo XIV a. iki šių dienų, atskleisti jos plėtojimosi ir perėjimo į liaudies muzikavimo papročius dėsningumus. Taip pat norima išnagrinėti dar šiandien Žemaitijos kaime gyvuojančią pučiamųjų orkestrų tradiciją, jos kaitą ir unikalumą. Academic brass instruments and brass bands are mostly associated with western military traditions. Recently, a unique phenomenon has been discovered when performing field research in different regions of Žemaitija. It is the place where the tradition of folk bass music still exists in the 21st century: small bands of various compositions still perform at burials, anniversaries, feasts and weddings. In search of the origins of this phenomenon, scientists began to go further into the history of Lithuanian brass bands and orchestras. It is assumed that military brass orchestras performed in the Grand Duchy of Lithuania as far back as in the late 14 c. Brass instruments originating from Western Europe became an integral part of estate orchestras and chapels. Orchestras and music schools established under manors of nobility in the 18th–19th c. had a significant impact not only on professional Lithuanian musicians but also on the inflow of European fashions into the traditional culture. The article focuses on the spread of brass instruments in Lithuania and their existence in the traditional rural culture of Žemaitija. By reviewing the development of brass instruments and bands in Western Europe and the influence it experienced under copper brass instruments in the early 19th c., the author of the article seeks to analyse the tradition of brass orchestras in Lithuania from the 14th c. until the present day and to reveal its development and transition to folk music. The author also seeks to analyse the tradition of brass orchestras still existing in rural Žemaitija, its development and uniqueness.

Straipsnyje regioniniu principu nagrinėjama XX a. pirmosios pusės lietuvių etninio instrumentinio muzikavimo tradicija. XIX a. pabaigoje - XX a. pirmojoje pusėje Lietuvoje vis labiau plito dumpliniai ir kiti Europoje naudojami instrumentai, o su jais - populiarūs to meto šokiai: polka, valsas, mazurka ir pan. Naujoji instrumentinė tradicija vis labiau stūmė iš Lietuvos kaimo senuosius autochtoninius instrumentus ir jais atliekamą repertuarą. Straipsnyje bandoma nušviesti to laikotarpio instrumentinio muzikavimo situacijų Aukštaitijoje, Žemaitijoje, Suvailcijoje ir Dzūkijoje, parodyti palaipsnį senųjų instrumentų ir senosios tradicijos nykimų. Pasitelkiant ne tik istorinių šaltinių bei rankraštinę, bet ir išsamių senųjų garso įrašų tyrimų medžiagą, siekiama aprėpti, apibėdinti ir palyginti visų keturių pagrindinių Lietuvos regionų instrumentinį muzikavimą. Aptariami Aukštaitijoje, Žemaitijoje, Suvalkijoje ir Dzūkijoje tuo metu naudoti instrumentai, atskleidžiami atlikimo panašumai ir skirtumai, ansamblinio muzikavimo ypatumai, muzikanto asmenybės vaidmuo išsaugant ir net gaivinant senąją tradiciją. This article examines Lithuanian ethnic instrumental playing tradition of first half of the twentieth century under regional principle. At the end of the nineteenth century - in the first half of the twentieth century, organ and other instruments used in Europe were increasingly spreading in Lithuania, and with them - popular dances of the day: polka, waltz, mazurka, and so on. New instrumental tradition was increasingly pushing old autochthonous instruments and the played repertoire from Lithuanian villages. This article attempts to shed light on the instrumental playing situation in Highlands, Samogitia, Suvalkija and Dzūkija of that period, to show gradual decline of old instruments and traditions. It is a try to span, summarize and compare instrumental playing of all four major regions of Lithuania not only through historic records and manuscripts, but also detailed studies of old audio material. The instruments used in Samogitia, Suvalkija and Dzūkija in those days are discussed, similarities and differences in performance, features of ensemble playing, role of musician's personality in preserving and even reviving the old tradition are revealed.

Straipsnyje siekiama atskleisti Žemaitijos instrumentinio muzikavimo savitumus ir kaitą XX-XXI a. pr. Remiamasi tautosakos archyvų garso įrašų duomenimis bei 2002-2006 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto lauko tyrimų medžiaga. Visą XX a. Žemaitijos instrumentiniame muzikavime vyko pokyčiai: vieni instrumentai pasitraukė, kiti įsiliejo. Lyginant senąją archyvinę medžiagą su naujausių ekspedicijų duomenimis aiškėja, kad natūralioje aplinkoje visiškai išnyko piemenų pučiamieji instrumentai. Nors smuikas buvo vienas mėgiamiausių instrumentų, iš XX a. pab.-XXI a. pr. ekspedicijų duomenų matyti, kad smuikavimo tradicija Žemaitijoje labai sparčiai nyksta. Kankles, iš dalies ir smuiką išstūmė dumpliniai instrumentai: armonika, bandonija, koncertina, akordeonas. Žemaitija iš kitų regionų išsiskiria gilias šaknis turinčia kolektyvinio muzikavimo tradicija. XX a. pr. čia gyvavo trys instrumentinių ansamblių rūšys - styginių, pučiamųjų bei mišrios sudėties. Mišrios kapelos ypač išpopuliarėjo XX a. vid. - II pus. Šiuo metu tradicijai atstovauja pučiamųjų ansambliai, grojantys per laidotuves, bažnytines šventes, vestuves. Žemaitijos muzikantų repertuaras išsiskyrė ir šokių įvairove. XX a. I pus. ypač mėgti kadriliniai šokiai, įvairūs figūriniai valsai. XXI a. dar gyvuojanti žemaičių instrumentinio muzikavimo tradicija palaikoma vyresniosios kartos muzikantų. Pastarųjų metų ekspedicijos parodė, kad tik pavieniai jaunesnės kartos atstovai perima senųjų muzikantų griežiamą repertuarą. Muzikalūs kaimo jaunuoliai, baigę muzikos mokyklas, groja kaimo kapelose, pop ir roko grupėse. The article attempts to reveal the peculiarities and development of Samogitian instrumental musicianship at the end of the 20th – beginning of the 21st century. Data, provided by audio records, found in folklore archives and materials of field studies, performed by the Institute of Lithuanian Literature and Folklore in 2002-2006 are referred to. Changes occurred in Samogitian instrumental musicianship throughout the entire 20th century: some instruments retired, other were integrated. Comparing old archive materials with the latest expeditions’ data, it appeared that shepherds’ wind instruments completely disappeared. Although the violin was one of the most beloved instruments, the data of expeditions of the end of the 20th – beginning of the 21st century show that the violin playing tradition in Samogitia is rapidly disappearing. Windbag instruments, such as harmonica, accordion and concertina replaced the kankles and the violin. Samogitia stands out among other regions with its deep – rooted tradition of collective musicianship. Three types of instrumental bands, i. e. string bands, wind instrument bands and mixed bands were in existence in Samogitia at the beginning of the 20th century. Mixed chapels became especially popular in the middle – the 2nd half of the 20th century. Samogitian musicians’ repertoire is also distinguished by diversity of dances. In the 1st half of the 20th century quadrille dancing was especially popular. The Samogitian instrumental musicianship tradition, which is still alive in the 21st century is preserved by musicians of the older generation. The later years’ expeditions showed that only certain individual representatives of the younger generation take over the repertoire, played by older musicians. Musically talented rural young people, upon graduating from music schools, play in village chapels, pop and rock bands.

Zenonas Slaviūnas (1907–1973), one of the most prominent Lithuanian folklorists of the 20th century, is most famous thanks to his investigations of polyphonic songs sutartinės. However, the subject of this article is his research in ethnoinstrumentology and other activities and works related to Lithuanian ethnic instrumental music. In scholarly activities of Slaviūnas, two stages could be discerned, lasting until and after 1941. In the course of the first stage, Slaviūnas was simultaneously active in several areas: he collected Lithuanian folklore and recorded it onto shellac discs, edited radio broadcasts and wrote articles for the popular press. On the radio, Slaviūnas used to introduce the Lithuanian ethnic instruments (the multi-pipe whistles skudučiai, five wooden trumpets ragai ‘horns’, longitudinal pipe lamzdelis, zither type instrument kanklės, dulcimer, fiddle, accordion, etc.), illustrating the music that was performed on these instruments by use of his phonograph recordings. In the popular press, the researcher focused on the problem of national character of folk music and musical instruments, which was particularly relevant in the interwar Lithuania. During this period, Slaviūnas published his most important studies in ethnic instrumentology: “Lithuanian kanklės” (1937) and “Bow as the primitive Lithuanian musical instrument” (1939). He was the first in Lithuanian ethnomusicology to present a coherent and detailed study of the Lithuanian traditional kanklės and to... [to full text]

Straipsnyje aptariami lietuvių folkloristo ir etnologo Zenono Slaviūno etnoinstrumentologiniai tyrimai ir kita su lietuvių etnine instrumentine muzika susijusi veikla bei darbai. Aprašomi šios Slaviūno veiklos etapai nuo susidomėjimo instrumentinės muzikos rinkimu ir fiksavimu garso įrašuose iki rimtų mokslo studijų paskelbimo. Įvertinamas jo, kaip etninės instrumentinės muzikos užrašinėtojo ir tyrėjo, įnašas į lietuvių etnomuzikologiją ir etnologiją. Straipsnio autorė įžvelgia du Slaviūno tautosakinės ir etnologinės veiklos etapus: 1) iki 1941 metų, 2) nuo 1941 metų (karo, pokario ir okupacijos laikotarpiu). Pirmajame etape Slaviūnas darbavosi keliuose darbo baruose: rinko lietuvių tautosaką ir užrašinėjo į fonografo plokšteles, rengė radijo laidas ir rašė straipsnius į populiariąją spaudą, publikavo svarbiausius etnoinstrumentologinius darbus. Studija "Lietuvių kanklės" yra svarbiausias tarpukario metų Slaviūno mokslinis darbas. Taigi šiuo laikotarpiu daugiausia dėmesio jis skyrė ne liaudies dainoms, sakytinės tautosakos žanrams, papročiams, bet lietuvių etninių muzikos instrumentų tyrimams. Antrajame etape mokslininkas atsidėjo vokalinių sutartinių nagrinėjimui. Instrumentinę polifoniją gvildeno šių tyrimų kontekste. Slaviūnas pirmasis lietuvių etnomuzikologijoje išsamiai išnagrinėjo lietuvių tradicines kankles. Jo studijos "Lietuvių kanklės" ir "Lankas - pirmykštis lietuvių muzikos instrumentas" vertintini kaip pirmieji moksliniai etninės instrumentinės muzikos tyrinėjimai. Slaviūno etninės instrumentologijos darbai turėjo didelės įtakos XX a. II pusės etnomuzikologų ir etnologų veiklai. Zenonas Slaviūnas (1907–1973), one of the most prominent Lithuanian folklorists of the 20th century, is most famous thanks to his investigations of polyphonic songs sutartinės. However, the subject of this article is his research in ethnoinstrumentology and other activities and works related to Lithuanian ethnic instrumental music. in scholarly activities of Slaviūnas, two stages could be discerned, lasting until and after 1941. in the course of the first stage, Slaviūnas was simultaneously active in several areas: he collected Lithuanian folklore and recorded it onto shellac discs, edited radio broadcasts and wrote articles for the popular press. on the radio, Slaviūnas used to introduce the Lithuanian ethnic instruments (the multi-pipe whistles skudučiai, five wooden trumpets ragai ‘horns’, longitudinal pipe lamzdelis, zither type instrument kanklės, dulcimer, fiddle, accordion, etc.), illustrating the music that was performed on these instruments by use of his phonograph recordings. In the popular press, the researcher focused on the problem of national character of folk music and musical instruments, which was particularly relevant in the interwar Lithuania. During this period, slaviūnas published his most important studies in ethnic instrumentology: “Lithuanian kanklės” (1937) and “Bow as the primitive Lithuanian musical instrument” (1939). He was the first in Lithuanian ethnomusicology to present a coherent and detailed study of the Lithuanian traditional kanklės and to describe the musical bow. The study on Lithuanian kanklės is the most important scientific work by Slaviūnas of the interwar period, therefore it is reasonable to conclude that in this time, he devoted most of his attention to investigations of Lithuanian ethnic musical instruments, rather than addressing himself to studies of sutartinės and other folksongs, or to folk narratives and customs. Since 1941, in the course of the second period of his research activities, Slaviūnas devoted most of his attention to investigations of vocal sutartinės, addressing issues of instrumental polyphony against their background. He was particularly interested in instrumental performances of the vocal sutartinės; therefore he did not pay detailed attention to investigation of the specific polyphony of multi-pipe whistles and five wooden trumpets. Highly professional works in ethnic instrumentology by slaviūnas considerably influenced the development of ethnomusicology and ethnology of the second half of the 20th century. They are still significant to the scholarly research of the beginning of the 21st century.

Straipsnyje nagrinėjami žymaus XX a. pradžios lietuvių kultūros veikėjo kunigo Adolfo Sabaliausko instrumentologiniai darbai. Tikslas – palyginti ir įvertinti A. Sabaliausko atliktus senųjų lietuvių etninių muzikos instrumentų tyrinėjimus. Darbo objektu pasirinktos trys svarbiausios muzikos instrumentus aprašančios A. Sabaliausko publikacijos: „Sutartines ir musu muzikos irankiai“ (1904), „Žiemių-rytiečių lietuvių tautinė muzika“ (1911) ir „Lietuvių dainų ir giesmių gaidos“ (1916), kurios lyginamos chronologine tvarka. Straipsnyje taip pat lyginami visų jo aprašytų instrumentų duomenys. A. Sabaliauskas savo darbuose tyrinėjo šiaurės rytų Lietuvis senuosius etninius muzikos instrumentus, kurie tuo metu dar buvo naudojami šio regiono kaimo žmonių buityje. Daugiausia medžiagos jis pateikė apie skudučius ir penkiastyges kankles, mažiau – apie ragus, lamzdelį, birbynę, ožragį, trumpai paminėjo daudytes, švilpą ir dūdmaišį. Tyrinėtojas bandė apibūdinti skirtingų instrumentų derinimo principus, mėgino gilintis į temperuotos ir liaudies muzikos darnos skirtumus. 1904 m. A. Sabaliausko straipsnyje pirmą kartą buvo publikuota keletas lietuvių instrumentinių melodijų, o 1916 m. studijoje – 42 įvairiais instrumentais atliktų kūrinėlių transkripcijos. Mokslininkas surinko ir savo folkloriniuose darbuose aprašė sparčiai nykstančią senąją etninio muzikavimo tradiciją. Šiandien galima teigti, kad pirmieji muzikos instrumentų bei sutartinių tyrinėjimai buvo labai svarbūs XX a. pradžioje gimstančiai lietuvių folkloristikos mokyklai, jie turėjo ir tebeturi neįkainojamą vertę ir XX-XXI a. lietuvių etnomuzikologijos mokslui. The article analyses works of instrumentology of famous cultural activist of the beginning of the 20th century, priest Adolfas Sabaliaukas. The aim is to compare and to assess researches of ancient Lithuanian instruments of folk music carried out by A. Sabaliaukas. As subject of the work the following three the most important publications, describing musical instruments, are selected: “Sutartinės and tools of our music” (1904), “Folk music of North-East people” (1911) and “Printed music of Lithuanian songs and chants” (1916), which are being compared in chronologic order. The article also includes comparison of data of all instruments described by the author. A. Sabaliaukas investigated ancient musical instruments of North-East Lithuania, which at that time also were involved in everyday life of rural inhabitants of that time. The biggest amount of information was presented about skudučiai and pentachord kanklės, less information about horns, whistle, reed-pipe, goat’s horn and only short references are available about daudytė, švilpa and bag-pipes. The researcher tried to characterize principles of concerting of individual instruments; in 1904 several instrumental melodies were published in A. Sabaliaukas article and in 1916 he presented transcriptions of 42 musical works performed with various instruments. The scientist collected and described rapidly declining ancient tradition of folk music playing. Today one may claim that the first investigations about musical instruments and sutartinės are very important for Lithuanian folkloristic of the beginning of the 20th century; they are still valuable contribution for Lithuanian ethnomusicology of the 20th-21st centuries.

The subject of the article is the image of performer of the ethnic instrumental music, and the task is to reveal the changes taking place in the course of centuries (from the middle of the 19th century till the beginning of the 21st) in the attitude adopted by the family and the village community towards the musician, along with his shifting status in the traditional environment, while the music tradition itself and its functions also changed. In the course of investigation, two layers of the ethnic music performance could be provisionally discerned: the ancient tradition, existing in the 19th century until the beginning of the 20th century, and the new one, appearing in the middle of the 19th century and continuing up till nowadays. The parents, who were musicians belonging to the ancient tradition, would wish their children to continue performing the music, as a way of giving meaning to the family, and of a certain identity creation. The instruments and the know-how to make them, the modes of performing and the repertoire were passed on from one generation to another. The children usually learned the skills of playing the ancient ethnic instruments from their fathers and relatives, sometimes from their neighbors. In the new tradition, however, this tendency became increasingly weaker: the musicians acquired their skills by themselves, or by watching the party musician, etc., the repertoire was also learned by ear in the natural surroundings (at the parties, from other... [to full text]

Straipsnio objektas – skudučių tipo instrumentų derinimas. Darbo tikslas – išanalizuoti lietuvių skudučių derinimo būdus ir, apibendrinus garsynus, palyginti lietuvių skudučių ir kitų tautų (rusų ir komių) panašių instrumentų derinimo ypatumus, darnos suvokimą. Straipsnelyje kalbama apie tai, kad lietuviai skudučius derino dviem būdais: 1) kai prie trumpiausio, aukščiausią garsą išduodančio skudučio būdavo derinami ilgesni ir 2) kai prie žemiausią garą išduodančio ilgiausio vamzdelio buvo parenkami aukštesnio garso trumpesni vamzdeliai. Šiuo antruoju būdu panašūs instrumentai buvo derinami ir kitose Šiaurės Rytų Europos tautose. Kadangi Lietuvoje pagrindinis garsas prie kurio derindavo kitus buvo atsitiktinis – aukštas arba žemas, tai sąlygojo šių instrumentų garsynų įvairovę. Remiantis skirtingų tyrėjų surinktais duomenimis, publikacijoje pateikiama lentelė, kurioje susisteminti 35 garsynų duomenys. Juos išanalizavus, paaiškėja, kad 14 iš jų pagrįsti anhemitonine garsų seka, 13 garsynų galima apibūdinti kaip diatoninius arba artimus diatoniniams, 6 susideda iš sekundų. Tarp gretimų vamzdelių susidarantys intervalai labai įvairūs: nuo mažosios sekundos iki kvartos. Aptarti derinimo būdai rodo, kad lietuviai skudučius parinkdavo iš akies ir derindavo iš klausos. Jiems mažai rūpėjo derinimo tikslumas, nebuvo nusistovėjusių bendrų derminių reikalavimų. Pietų rusų ir komių skudučių tipo instrumentai buvo derinami taip pat naudojant vizualinį, ir, jei reikėdavo, garso korekcijos metodus. The author of the article investigates ways of tuning and sound-sets of Lithuanian multi-pipe whistles (skudučiai), as well as comparing them to principles of tuning instruments of similar type, used by other peoples (Russians, Komis). According to the presented data we may assume that Lithuanians as well as Russians and Komis selected their tubes "by eye" and tuned them "by ear". Obviously, the performers were little concerned about the correct tuning of multi-pipe whistles. Visual proportions of pipes, i.e., equal distance between the pipes and their general appearance (straightness, smoothness) seemed much more important to them than the audible moment. Players had neither any standard measurements nor specific requirements for the pitch and intervals between the pipes. For them, the very order of distribution was much more important than the right pitch, i.e. pipe with the lowest pitch was followed by the one with a higher pitch and then by the one with still higher, etc. Country musicians grasped the sound correlations of the instrument (i.e. sound scales) more generally - as the collation of particular pitch zones. Thus, we may conclude that different sound scales usually occur as the result of the way of conceiving the instrument.

Ši recenzija skirta Gailos Kirdienės knygos „Smuikas ir smuikavimas lietuvių etninėje kultūroje“ (2000) aptarimui. Kirdienė atstovauja instrumentologinei etnomuzikologijos pakraipai. Todėl nenuostabu, kad jos darbas skirtas muzikos instrumentų karaliui – smuikui. Mokslininkė gvildena smuikavimo ir smuikininko vaidmenį lietuvių etninėje kultūroje, jų įtaką Lietuvoje vykusiems ir tebevykstantiems etninės muzikinės kultūros procesams. Be įvado, knygą sudaro keturi skyriai, išvados, smuiko muzikos pavyzdžiai bei kiti mokslo veikalui būtini priedai. Pirmajame skyriuje autorė aptaria gana daug temų: nuo smuikų ir strykų skirstymo iki derinimo bei skleidžiamo garso apibūdinimo. Surinkusi gausius duomenis apie liaudies meistrų pagamintus smuikus ir strykus, Kirdienė bene pirmoji juos susistemino. Monografijoje atskleidžiama, kad bene didžiausią reikšmę smuikavimas turėjo vestuvėse. Nuo XVII a. antrosios pusės smuikas buvo vienas svarbiausių daugelyje lietuvių švenčių ir papročių, o maždaug XX a. viduryje jį išstumia armonikų tipo instrumentai. Skyriuje apie lietuvių liaudies smuikadirbystės, smuikavimo tradicijas sužinome, kad nemaža dalis smuikininkų – puikūs meistrai, patys padarę bent po vieną smuiką. Įdomūs ir nauji autorės atlikti mitinės ir simbolinės smuikavimo prasmės tyrimai. Didžiąją šio skyriaus dalį sudaro smuikavimo sąsajų su ikikrikščioniškąja pasaulėjauta ir mitologija aprašymas. Knygoje gausu iki šiol neskelbtų faktinių duomenų, ją pagrįstai galima pavadinti lietuvių liaudies smuiko ir smuikavimo papročių antologija. This review is aimed at discussing Gaila Kirdienė’s book “Smuikas ir smuikavimas lietuvių etninėje kultūroje” [Violin and Violin Playing in Lithuanian Ethnic Culture] (2000). Kirdienė represents the direction of the instrumental ethnomusicology. Therefore, it is not surprising that her work is dedicated to the king of music instruments – the violin. The author discusses the role of the violin and violin playing in Lithuanian ethnic culture, their impact on processes of ethnic music culture, which once took place in Lithuania and those still developing. Less the introduction, the book consists of four sections, conclusions, examples of violin music and other attachments necessary for a scientific work. The first section analyses a great many of themes: from the classification of violins to the definition of sound. Having collected vast material about violins and bows manufactured by folk craftsmen, Kirdienė was the first to systemise them. The monograph reveals that violin playing was a significant element at weddings. From the second part of the 17th century, violin was one of the key music instruments played at Lithuanian festival and festive celebrations, and in the mid-20th century it was replaced by accordion-type instruments. The section about Lithuanian manufacture of violins and violin traditions reveals that a great many of violin players were perfect craftsmen, who manufactured at least one violin for themselves. The author’s research of the mythical and symbolic meaning of violin playing is also very interesting and original. The biggest part of this section deals with the description of the links of violin playing with the pre-Christian worldview and mythology. The book contains a number of previously unpublished facts. It can be called an anthology of the Lithuanian folk violin and violin playing habits.

Šiandieną, žvelgiant iš XXI a. perspektyvos, labai sunku pasakyti, kaip slenkant šimtmečiams ar net tūkstantmečiams kito etninės instrumentinės muzikos tradicija. Tačiau niekas negalėtų paneigti, kad kaip tik pastaraisiais šimtmečiais instrumentinė, kaip ir dainuojamoji, tradicija patyrė ypač stiprią iš Vakarų bei Vidurio Europos atklydusios muzikinės kultūros įtaką, įvairūs armonikos tipo instrumentai, lūpinė armonikėlė, variniai pučiamieji ir kt. įsiveržę i konservatyvius etninio instrumentinio muzikavimo papročius, vienus instrumentus išstūmė, kiti buvo mėginami pritaikyti naujiesiems kūriniams griežti netgi keičiant jų konstrukciją ir panašiai. Straipsnio objektas – skirtingų Rytų Europos tautų (lietuvių, komių, rusų ir efuzinų) įvairios muzikavimo daugiavamzdėmis dūdelėmis tradicijų apraiškos. Darbo tikslas – atskleisti XIX a. antrojoje pusėjc–XX a. pradžioje Rytų Europą užplūdusių vakarietiškų naujųjų muzikos instrumentų ir to meto populiarios muzikos įtaką Senajai instrumentinei tradicijai, jos kaitai. Pasitelkus lyginamąjį tipologinį metodą keliama prielaida, kad daugiau nei prieš pusantro šimtmečio ir vėliau minėtas tautas iš Vakarų (o Lietuvą – ir iš Rytų) užplūdęs naujasis muzikos stilius bei naujieji muzikos insirumentai daugiau ar mažiau paveikė senąją skudučių tipo instrumentų muzikavimo tradiciją ir netgi galėjo prisidėti prie šių instrumentų išnykimo. It is hard to say today, looking from the perspective of the 21st century, how tradition of ethnic instrumental music was changing during the past hundreds and even thousands of years. No one could deny, though, that during the past few hundred years instrumental as well as vocal tradition experienced a strong influence of musical culture which came from the Western and Central Europe; various accordion type instruments, harmonica, brasswinds, etc. made their way into conservative customs of ethnic instrumental music, displaced some instruments while some others were adapted for playing new works of music even if it called for changes in their design, etc. The subject of this article is various manifestations of tradition to play multi-pipe whistles in different Eastern European nations (Lithuanians, Komis, Russians and Efuzines). This work is aimed at demonstrating the invasion of the new Western musical instruments into the Eastern Europe in the second half of the 19th century and the beginning of the 20th century and an influence of the popular music of that time on the old instrumental tradition and its change. It is assumed, based on the method of comparative typology, that the new musical style and new musical instruments that flooded the above mentioned nations from the Western countries (or from the Eastern countries in case of Lithuania) more than 150 years ago had some influence on the old traditional multi-pipe whistle type instruments and could even contribute to their extinction.

Straipsnyje nagrinėjama skirtingų Šiaurės rytų Europos tautų daugiavamzdžių dūdelių paskirtis moterų apeigų kontekste, analizuojama šių apeigų semantika. Komijoje, tarp Permės komių ir pietų Rusijoje (Briansko-Kalugos ir Kursko sr.), kur šie instrumentai apibūdinami kaip išskirtinai moterų. Visuose minėtuose paplitimo židiniuose buvo svarbus grojančiųjų amžius. Tai ypač akivaizdu Permės komių skudučiavimo tradicijoje, kur daugiavamzdžių dūdelių pūtimas skirtingais amžiaus tarpsniais tarsi išreiškė kintantį moters statusą kaimo bendruomenėje. Briansko ir Kursko srityse Rusijoje įžiūrimas tiesioginis bei semantinis šių instrumentų ryšys su pavasario-vasaros ciklo moterų atliekamomis apeigomis. Tiek komių, tiek rusų mokslininkai mano, kad šis grynai moterų instrumentas galėjo turėti ryšį net ir su mergaičių iniciacijomis. Lietuvoje iki šių dienų vyrauja nuomonė, kad tradicinis skudučiavimas – vyrų privilegija, tačiau pasitelkus surinktus duomenis ir lyginamuosius tyrimus, galima manyti, kad anksčiau Lietuvoje skėtinių augalų skudučiai taip pat galėjo būti pučiami vien moterų. Apibrėžus moteriško pūtimo teritoriją, aiškėja, kad šie židiniai išsidėstę pačiuose Šiaurės rytų Europos pakraščiuose. Pasitelkus interpoliacijos metodą galima spėti, kad turėjo būti pučiama ir teritorijoje, esančioje tarp šių išlikusių salų. Moterų pūtimo tradicijos archajiškumas ir reliktiškumas Europos vyriško instrumentinio muzikavimo kontekste, leidžia kelti prielaidą, kad šios tradicijos šaknys galėtų siekti net ir itin senus neolitinės Senosios Europos matristinės kultūros laikus. The article focuses on the purpose of multi-pipe (or panpipe-type) whistles in the context of female rites in various nations of the North-Eastern Europe and analyses the semantics of such rites. In Komi Republic, among Komi people of Perm region and in the South Russia (Briansk-Kaluga and Kursk regions), multi-pipe whistles – the pipes that are not fastened together – used to be made and played exceptionally by women and girls. In South Romania and North-east Serbia, music making with similar individual pipes was young girls’ domain. In Briansk and Kursk regions (Russia) (where kuvikly and kugikly had been blown during ceremonies), a direct and semantic relationship between these instruments and rites performed by women in the spring-summer period was observed. In the opinion of both Komi and Russian researchers, this female instrument presumably was related to the initiation of girls. In Lithuania, references to makers and players of skudučiai were made mostly in respect to males. Based on older written sources, the data from field investigation, and comparative research, however, it is safe to assume that, in Lithuania of earlier times, skudučiai made of hollow stems of umbelliferous plants must have been played exceptionally by females. Regions where female music making was observed are located at the border areas of the North-Eastern Europe. The interpolation technique allows to assume that music making was widespread also beyond these remaining islands. In the context of music making mainly by males across Europe, this phenomenon could be regarded as having its origins in matriarchal societies of Neolithic Europe.

Straipsnyje lyginamuoju tipologiniu metodu nagrinėjamos Šiaurės rytų Europos nesurištos kolektyvinės daugiavamzdės dūdelės arba skudučių tipo instrumentai: lietuvių šiaurės rytų aukštaičių skudučiai, Komijos Respublikos komių-zyrių kuima čipsan („trys švilpukai“), Permės komių pöljannėz („dūdelės”), Briansko ir Kursko sr. rusų kuvikly bei kugikly (pavadinimai tiksliai neverčiami). Muzikavimą šiais instrumentais siejant su paukščiais bei kitais gyvūnais ir jų balsais, pirmykštėmis skaičiuotėmis, archeologinėmis iškasenomis bei kultūromis ir t.t., gvildenamos šio itin archajiško etninės kultūros reiškinio ištakos. Išnagrinėjus skudučiavimo ištakų Šiaurės rytų Europoje problematiką, galima manyti, kad skirtingų tautų skudučių tipo instrumentus sieja ne tik tipologiniai, bet galbūt ir genetiniai bendrumai. Ryšys su paukščiais juos gali susieti su ankstyvaisiais totemistiniais, protėvių kulto ir kitokiais ritualais bei apeigomis. Skudučių tipo instrumentų ryšys su paukščiais – tarpininkais tarp „šio“ ir „ano“ pasaulio, simboliškai dalyvaujančiais svarbiausiose žmogaus gyvenimo apeigose, o labiausiai su antimi ir kitais vandens paukščiais, leidžia manyti, kad šie instrumentai turėjo būti naudojami ne tik žmogaus gimimo, vestuvių, bet ir laidotuvių apeigose. Kad Šiaurės rytų Europos skudučių tipo instrumentai galėjo atlikti savotišką kaukių vaidmenį pačiuose archajiškiausiuose ritualuose, verčia manyti paralelės pirmykštėse pasaulio kultūrose, kur apeiginiai muzikos instrumentai totemistiniuose, protėvių kulto ritualuose, kaip ir kaukės įkūnija protėvius, toteminių mitų personažus ir perteikia jų balsus. By applying comparative-typological methods, the article analyses collective multi-pipe untied whistles used in North-eastern Europe: north-eastern Lithuanian skudučiai, Komi-Zyrian kuima chipsan (“three whistles”) of the Komi Republic, the Komi of Perm pöljannėz (“reeds”), Russian of the Briansk region kuvikly and of the Kursk region kugikly (names have no exact translation). By revealing relationship of playing these instruments with birds and other animals, with their voices, primeval counting-out games, archaeological diggings and cultures, etc., the origin of this archaic phenomena of ethnic culture is investigated. Having analyzed the problems of the origin of skuduciai (multi-pipe whistle) playing in North-eastern Europe, it may be assumed that skudučiai-type instruments of various nations are related not only in terms of typological but also in genetic similarities. Their relation with birds may involve them in the earliest totemic cult of ancestors. The relations of skudučiai type instruments with birds, mediators between “our world” and the “after world”, symbolically participating in the most important rituals of human life, at most with ducks and with other water birds, let us assume that these instruments should be used not only during birth or wedding ceremonies but for burial customs as well. Through parallels in archaic cultures of the world let us assume that skuduciai-type instruments of North-eastern Europe could perform a particular role of masks during the most archaic rituals, where musical instruments, accompanying a ritual, in totemic rituals and rituals of cults of ancestors, the same as masks, embody ancestors, heroes of totemic myths and transfer their voices.

Straipsnyje keliama ir nagrinėjama hipotezė: ar Šiaurės rytų Europos skudučiavimo tradicijose galima pastebėti kažkada šioje teritorijoje egzistavusios totemistinės pasaulėžiūros liekanų ir ar pirmykščių ritualų metu skudučiavimas negalėjo atlikti savotiško apeiginės kaukės vaidmens. Darbe nagrinėjamos skudučių tipo instrumentų ir skudučiavimo sąsajos su paukščiais, kitais gyvūnais ir jų balsų imitavimu. Siekiama atsekti Šiaurės rytų Europoje egzistavus totemistinę pasaulėžiūrą, kuri paprastai yra glaudžiai susijusi su protėvių ir kitais kultais. Apeiginiai muzikos instrumentai kaip ir ritualinės gyvūnų bei antropomorfinės kaukės vartojamos toteminėse, protėvių kulto apeigose, išreiškia, įkūnija protėvius, toteminių mitų personažus ir perteikia jų balsus. Paralelės pirmykštėse pasaulio kultūrose leidžia daryti prielaidą, jog ir Šiaurės rytų Europoje skudučių tipo instrumentai kažkada galėjo atlikti panašias funkcijas. Šią prielaidą patvirtina ir pačių skudučių tipo instrumentų atliekamų kūrinėlių vadinimas paukščių vardais, šių instrumentų ir paukščių bei kitų gyvūnų išduodamų garsų įvardinimo panašumai. Instrumentų išduodami garsai gali būti toteminių protėvių kvietimas, siekiant jų pagalbos medžioklėje, žemės ūkio darbuose, apsaugos nuo ligų bei burtų, o galbūt ir protėvių balsų išreiškimas. Kad skudučiavimas Šiaurės rytų Europoje gali būti totemistinės pasaulėžiūros reliktas, dar kartą įrodo ir skudučių tipo bei kitų muzikos instrumentų gamyba iš paukščių plunksnų bei paukščių ir kitų gyvūnų kaulų. The author raises and discusses the hypothesis in the article: whether totemistic outlook remains that once existed in the territory of North-Eastern Europe canh can be observed in the panpipes playing traditions and whether panpipes playing in primeval rituals could play the role of a certain ritual mask. Interrelations of panpipes-type instruments and panpipes playing with birds, other animals and imitation of their voices are examined in the writing. The author tries to trace the totemistic outlook that existed in North-Eastern Europe, which usually is closely related with the cults of ancestors and other cults. Ritual music instruments, same as ritual masks of animals and anthropomorphic masks, that we used in totemistic, ancestors' cult rituals, express, embody ancestors, characters of totemistic myths and convey their voices. Parallels in the primeval cultures of the world enable to make a presumption that panpipes type instruments in North-Eastern Europe could also perform similar functions some time in the past. This presumption is supported by the fact that the works performed by this type of instruments are called in birds' names, similarities between the names of the sounds produced by this type of instruments and birds and other animals. Sounds produced by the instruments can be a call for totemistic ancestors seeking their help in hunting, agricultural works, protection against diseases and spells, or maybe expression of ancestors' voices. The presumption that panpipes playing in North-Eastern Europe can be a relic of totemistic outlook is supported also by the use of feathers and bones of birds and other animals in production of panpipes and other music instruments.