Search

Nors LR Konstitucija numato konstitucinių įstatymų priėmimo sąrašą, tačiau jau aštuoneri metai tokio sąrašo Seimas nėra patvirtinęs. Tai yra tam tikra problema, juolab kad nei politikai, nei teisininkai šiuo klausimu nediskutuoja. Kadangi organinių/konstitucinių įstatymų institutas yra labai platus tyrimo objektas, autorius darbe apsiribojo šio instituto atsiradimo Prancūzijoje analize (taip pat Italijoje, Ispanijoje ir kai kuriose Vidurio ir Rytų Europos šalyse) bei šių įstatymų galimų funkcijų ir tikslų formulavimu. Straipsnyje taip pat aptariamos naujos teisės teorijos tendencijos teisės normų hierarchijos klausimu ir kritikuojama teisės šaltinių pozityvistinė samprata bei parodomi jos skirtumai nuo teisės formos sampratos. Straipsnyje teigiama, kad Lietuvos konstitucinių įstatymų institutą reikėtų kildinti iš Prancūzijos organinių įstatymų. Pagal autorių, būtų galima išskirti šias konstitucinių įstatymų instituto atsiradimo Lietuvos teisės sistemoje tikslus: garantuoti tam tikrą politinę pusiausvyrą ir stabilumą, nes politiškai svarbių klausimų sprendimas pavedamas ne paprastai, o kvalifikuotai Seimo daugumai; šis teisinis institutas gali būti traktuojamas kaip tam tikras Parlamento galių ribojimas, atitinkantis mišrią valdymo formą; kita vertus, šie įstatymai yra kartu ir lankstesnio (nei Konstitucijos pataisos) svarbių visuomeninių santykių reguliavimo būdo įvedimas; įstatymų leidybos geresnės kokybės garantavimas, nes konstituciniams įstatymams parengti ir priimti yra skiriama daugiau laiko ir pastangų nei paprastiems. In this paper I tried to develop some relevant concepts concerning organic laws: such as hierarchy of norms, sources of law and form of law. The article also shows the main nature of Lithuanian constitutional laws (konstituciniai įstatymai) with French organic laws (lois organiques) and through short comparative research tries to answer to the question, why these legal instruments were introduced into legal system of Lithuania. All this is done in order to try to develop some ideas about Lithuanian constitutional laws and to provoke the discussion on that subject among Lithuanian lawyers.

Jau ankstyvojo neolito laikotarpiu dabartinės Lietuvos gyventojai pradėjo iš gintaro gaminti papuošalus ir vartojimo reikmenis, kuriais prekiavo su šiaurės ir pietų kaimynais. To meto gintaro gaminių rasta Estijoje, Novgorodo ir Tverės žemėse, Suomijoje ir Švedijoje, pietuose - Lenkijoje. Bronzos amžiuje baltų gentys gintarą (gintaro gaminius) daugiausia keitė į vario lydinius. Daug gintaro gaminių rasta Vidurio ir Pietryčių Europoje, ten, kur buvo vario kasyklų. Norėdami pabrėžti prekybos gintaru svarbą mokslininkai net įvedė specialų terminą - "Gintaro kelias". Pagrindinis Gintaro kelias prasidėjo nuo Baltijos krantų ir Vyslos žiočių. Varta ir Oderiu gintaro kelias kirto Čekiją ir Moraviją, pasiekė Dunojų. Iš ten kelias šakojosi. Viena atšaka suko į Graikiją (toliau Peloponesas ir Kreta; gintaro karolių iškasta Mikėnų kultūros kapuose; jie datuojami 1600-1500 m. prieš Kristų). Antroji atšaka per Alpes suko link Šiaurės Italijos. Kitas gintaro kelias iš Baltijos jūros pakrančių keliavo sausuma iki Dniepro, tada iki jo žiočių ir iki Kaukazo. Gintaro objektų randama Osetijoje, Vidurio Kaukaze, Mažojoje Azijoje, Sirijoje ir Palestinoje. Senas gintaro prekybos tradicijas liudija Homero "Iliada" ir "Odisėja", Herodoto pasakojimas, išsami Pitėjo iš Masalijos ataskaita apie kelionę į Baltijos ir Šiaurės jūros pakrantes maždaug 325 m. prieš Kristų. Romos imperijos laikotarpiu gintaras tapo labai vertinamas ir pageidaujamas. Jis taip pat atkreipė klasikinio laikotarpio romėnų rašytojų ir istorikų dėmesį į aisčių (baltų) gentis ir jų gyvenimą, papročius. Already in the early Neolith the inhabitants of the present-day Lithuania commenced making amber decorations and consumables and trading them with their Northern and Southern neighbours. Amber articles of the period have been found in Estonia, the Novgorod and Tver lands, in Sweden and Finland and in the South, i. e. in Poland. In the Bronze Age the Baltic Tribes mostly traded amber articles to copper alloys. A lot of amber articles were found in the Central and Southeastern Europe, i. e. the regions, characterizing with a significant number of copper mines. In order to stress the importance of amber trade the researchers even introduced a special term – the “Amber Road”, which started from the Baltic shores and the mouth of the Vistula. By Varta and Oder the Amber Road intersected Czechia and Moravia and reached the Danube, from where the road branched. One of its branches turned to Greece (the Peloponnese and Crete; amber necklaces have been found in the tombs of Mycenae culture; they are dated 1600-1500 B. C.). The second branch turned via the Alps towards the Northern Italy. Another amber road went from the Baltic seacoasts overland towards the Dnieper, down to its mouth and then to the Caucasus. Amber articles have been found in Ossetia, the Central Caucasus, Syria and Palestine. The ancient amber trade traditions are evidenced in Homer’s "Iliad" and "Odyssey", Herodotus’s narratives and the comprehensive report of Pity from Massalia on his travels of the coasts of the Baltic and the North seas approximately in 325 B. C.. During the times of the Roman Empire amber became highly valued and drew the attention of the Roman writers and historians of the classical period towards the Aistian (Baltic) tribes, their way of life and traditions.

Suvokus bažnyčiose glūdinčių lobių istorinę ir meninę vertę, pradėti kurti specializuoti bažnytiniai muziejai, kuriuose saugomi ir eksponuojami bažnyčių liturgijoje nebenaudojami paveikslai, skulptūros, liturginė tekstilė bei bažnyčių vidaus įranga, tarsi prikelti antram gyvenimui. Tik XX a. pradžioje galutinai įsisąmoninta, kad jei nebus imtasi kryptingos ir savalaikės apsaugos, didelė dalis bažnytinio meno ir istorijos vertybių bus prarasta negrįžtamai. XX a. trečiame-ketvirtame dešimtmetyje daugelyje Italijos diecezijų įkurti bažnytinio meno muziejai. Vėliau Dvasininkijos reikalų Šventosios Kongregacijos parengto dokumento pagrindu daugumoje Europos vyskupijų įsteigti dieceziniai muziejai. Jų steigimo bumas, prasidėjęs aštuntame dešimtmetyje, neatslūgsta ir ligi šiol. Pirmasis Bažnytinio meno muziejus Lietuvoje įkurtas gerokai anksčiau nei dauguma panašaus profilio kultūros įstaigų katalikiškose Vakarų Europos šalyse – dar 1935 m. Kauno Bažnytinio meno muziejaus įkūrimas iš esmės sutapo su daugumos Italijos diecezinių muziejų įsteigimo laikotarpiu. Po Antrojo pasaulinio karo panaikinus Bažnytinio meno muziejų, jo eksponatai išblaškyti. 1999 m. muziejui atsikūrus Kauno arkivyskupijos Bažnytinio meno muziejaus pavadinimu, jo tarpukario rinkinio sudėties atstatymas įgijo naują prasmę, norėta rekonstruoti Bažnytinio meno muziejaus rinkinį mokslinio katalogo pavidalu. Muziejaus rinkinio formavimas, eksponatų klystkeliai karo ir pokario metais bei dabartinė buvimo vieta glaudžiai siejasi su sudėtinga paties muziejaus istorija – visa tai ir analizuojama straipsnyje. The article starts with a review of the Church documents which encouraged the Catholic churches to deposit pieces of Church art in the special museums. It proceeds to the history of the Church Art Museum and its collection. The first Church art museums were established in Italy in the Thirties and Forties of the 20th century. In other European countries they appeared after the Second Vatican Council. But the Church Art Museum of Kaunas was established earlier, in 1935. It belonged to the society of Church art inquirers, supporters and promoters which was supported by the Archbishop of Kaunas. During the first Soviet occupation in 1940 the museum was closed. In 1941 it was opened again as the Museum of Religious Art, but in 1944, at the beginning of the second Soviet occupation, it was closed again. The collection of the Church Art Museum consisted of specimens of professional and folk painting, sculpture, drawing, liturgical garments and belongings, folk architecture, modern religious fine arts, photos and documents from the Kaunas archiepiscopal region. In 1941 a part of the collection was transferred to the Lithuanian Museum of Fine Arts, the ręst of it was distributed to the Museum of War, the National Museum, the National M.K. Čiurlionis Museum, Kaunas Seminary and private collectors. Since the museum inventory did not survive, the precise size of the collection is unknown. The author of the article has managed to identify seven hundred pieces of art from the supposed two thousand items of the Church Art Museum and the Religious Fine Art Museum collections. Unfortunately, it does not permit an evaluation of all aspects of the original collection. In 1999 the museum was reestablished under the title of the Kaunas Archiepiscopal Church Art Museum, but it regained only a small part of the collection of the Church Art Museum

Remiantis katalikų intelektualų skelbtais spaudoje tekstais, straipsnyje yra analizuojamas jaunosios kartos lietuvių katalikų intelektualų požiūris į fašizmą ir nacionalizmą tarpukario Lietuvoje. Aplinkybės, turėjusios įtakos jų pažiūrų formavimuisi yra aptariamos socialiniu, politiniu bei psichologiniu aspektu. Jaunosios kartos lietuvių katalikų intelektualų fašizmas ir nacionalsocializmas buvo suvokiamas kaip reiškinys, akumuliavęs daugelį socialinių, politinių bei ekonominių idėjų, jaudinusių visuomenę, ir bandomas įvertinti krikščioniško mokymo aspektu. Nacionalsocializmas intelektualams kėlė didžiausią susirūpinimą, nes jis buvo grindžiamas rasių nelygiavertiškumo teorija, prieštaraujančia ne tik mokslo žinioms, bet ir Katalikų bažnyčios mokymui. Jaunosios kartos katalikų intelektualai fašizmą traktavo kaip politinį judėjimą, atimantį iš individo demokratijos sąlygomis turėtas laisves, tačiau ir imantį individą savo globon, suteikdamas visuomenei aiškią raidos kryptį, ko nebuvo tautininkų valdomoje Lietuvoje. Korporatyviniame modelyje jaunieji intelektualai įžvelgė trūkumą, pasireiškiantį valstybės kūrimu ,,iš viršaus“ neatsižvelgiant į individo laisves, tačiau kartu jame matė valstybės visagalybės mažinimo galimybę. Jaunosios kartos lietuviai katalikai intelektualai, atskleidę ir įvertinę fašizmo praktinio įgyvendinimo socialinėje ekonominėje srityje matomus rezultatus, menkino tautininkų, kaip tautos vedlių, autoritetą. Intellectual Catholic of young generation (such as A Maceina, R Dielininkaitis, F. Kemėšis and others) perceived fascism and national-socialism as a phenomenon containing many social, political and economical ideas which caused an anxiety of the society. The young Catholics believed that the rise of this phenomenon was predetermined by the results of the First World War which deepened the social and economical crisis as well as the crisis of democratic governance. The consequences of this crisis were mostly suffered by Italy and Germany. Exactly here the new standpoint on democracy, a state and its functioning was being formed. Trying to understand more deeply the origin and character of this phenomenon, the intellectual Catholic youth singled out two expressions of it - fascism and national-socialism. The latter (national- socialism) caused the most anxiety for them, because propagated specific conception of history. According to this conception the German (Nordic) race had to play the role of the Saviour of the Mankind. This salvation ought to be realized through a mass extermination of races of lower level, first of all, Jews. The theory of race inferiority preached by the Nazi and used by them as foundation of their activities, was antiscientific, and this was persuasively proved in the study of M. Reinys. It was also at variance with the doctrine of Catholic Church, because the state of Nazi „nationalized" the natural human rights and freedoms by assuming the right to determine the conditions and limits of a self-expression of an individual and simultaneously to dispose completely the spiritual life of the individual. So the state occupies the place of the Almighty. From the standpoint of the Christian doctrine asserting a freedom of an individual and the worth and undisposability of a person, such position was, of course, unacceptable to Catholics and was considered as a deviation guiding to a dictatorship. Intellectual Catholic youth interpreted fascism as a political movement, aiming to establish the corporate model of state. They recognized that although the Fascist state completely subjugated an individual, depriving him of the freedoms cherished under conditions of democracy, it also committed itself to protect and ward the individual as a member of the specific corporation. They recognized that corporate management of public life considerably reduced the social tensions in fascist states, where the state put under control corporations directing them to serve for welfare of the whole state. Most important, it protected their interests within the state and abroad. The intellectual Catholic youth missed such assistance, especially to businessmen and farmers, in Lithuania governed by tautininkai, who had no clear program of social and economical development. At the same time, the youth saw an imperfection of the corporate model: a state was formed by the „top", not taking into consideration a freedom and a self-determination of an individual. However, they supposed that the situation can be improved by individuals themselves. They hoped that the corporations, established in such way, in a course of time will be able to assume some functions of the state as well. So, the fascists interpreted corporations as a means to strengthen the power of the state and to extend its influence and intellectual Catholic youth considered them a way to reduce an omnipotence of the state pursuing its decentralization.

Šiame straipsnyje siekiama pristatyti Alvito Šv. Onos bažnyčios paveikslą "Loreto Švč. Mergelė Marija" su aptaisais kaip maloningą Dievo Gimdytojos atvaizdą, kurio garbinimo būdai bei istorija vaizdžiai iliustruoja laikmečio kultūrą ir papildo žinias apie tipiško baroko reiškinio - stebuklingų paveikslų kulto formas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Alvito Šv. Onos bažnyčios paveikslas su aptaisais yra kopija Loreto Marijos (dar vadinamos Juodąja Madona), stebuklingos XII a. statulos iš juodmedžio, esančios Italijos Loreto miesto Švč. Mergelės Bazilikoje, Marijos namelyje, kuris pasak "Aukso legendos" XIII a. pabaigoje buvęs angelų atneštas iš klaidatikių užkariauto Nazareto. Paveikslas "Loreto Švč. Mergelė Marija" mūsų dienas pasiekė labai nukentėjęs nuo laiko ir atmosferos poveikio bei mechaninių pažeidimų. Tačiau jo pirminę išraišką beveik tiksliai buvo galima atstatyti: liko įžvelgiama ne tik bendra kompozicija, bet ir dauguma svarbių detalių, nes labiausiai nukentėję buvo fono plotai. Alvito paveikslas pasižymi šio siužeto kūriniams tipiška (gal net oficialiai sankcionuota), statiška, racionalia kompozicija ir panašia ramia, sausoka atlikimo maniera. Visi fono elementai perteikti taisyklingo piešinio, linijinės perspektyvos, iš viršaus, kairės krintančios šviesos sąlygotos šviesokaitos pagalba. Tačiau žiūrovams jis jau daugiau kaip trys šimtmečiai nebeegzistuoja kaip tapybos kūrinys, kadangi XVII a. 9 dešimtmečio I pusėje buvo uždengtas sidabro paauksuotais aptaisais. The article presents the painting "The Blessed Virgin Mary of Loreto", found in the Church of Saint Anne of Alvitas as a graceful image of the Mother of God, the history and ways of worshipping of which vividly illustrate the culture of the period and supplement the knowledge of the forms of a typical Baroque phenomenon, i. e. the cult of miraculous paintings in the Grand Duchy of Lithuania. The painting, found in the Church of Saint Anne of Alvitas is a copy of the Blessed Virgin Mary of Loreto (also known as the Black Madonna), a miraculous statue of the 12th century, made of ebony, existing in the Basilica della Santa Casa (“The Shrine of the Holy House”) in Loreto, Italy, which, according to the “Golden Legend”, at the end of the 13th century, was brought by angels from the Nazareth, then conquered by infidels. The painting “The Blessed Virgin Mary of Loreto” survived till the present day however it greatly suffered from the effects of time and atmosphere, as well as from mechanical damages. However its initial expression was able to be restored almost perfectly: not only the overall composition, but also most important details remained visible, since the background areas were damaged the most. The painting of Alvitas characterizes with the static and rational composition, typical of the creations on the subject (maybe even officially sanctioned) and the similar quite and dryish manner of painting. All the background elements are conveyed by a by-the-rules drawing of the line perspective and with the help of the chiaroscuro, achieved by the light, falling from top left. However the painting, for the time period longer than three centuries, does not exist to the viewer as a creation of painting, since in the first half of the eighties of the 17th century it was covered by silver gold plated casing.

Marijos Magdalenos de Pazzi gyvenimą (1566-1607) ženklino ilgai trunkančios ekstazės, prasidėjusios po sunkios ligos. Viena iš pirmųjų jos ekstazių truko 40 dienų be pertraukos, jos metu ji išgyveno Kristaus kančios dramą (birželio 8 d.), pasikeitė širdimis su Jėzumi (birželio 10 d.), iš Viešpaties gavo nematomas stigmas, dalyvaujant šv. Kotrynai Sienietei ir šv. Augustinui (liepos 6 d.). Per visą gyvenimą patirtų ekstazių aprašymai sudaro 5 knygas: "Keturiasdešimties dienų knyga"; "Kolokviumų knyga"; "Atskleidimo ir išminties knyga"; "Išbandymo knyga"; "Bažnyčios atnaujinimo knyga". Šv. Marijos Magdalenos gyvenimas, dvasingumas, mistinė patirtis įkvėpė daugelį menininkų kurti jos tema. Lietuvoje jos vardas siejamas su Žygimanto ir Mykolo Kazimiero Pacų fundacijomis. Pažaislio bažnyčioje šv. Marijai Magdalenai de Pazzi skirta koplyčia, kurios vienoje sienoje nutapyta freska "Šv. Marijos Magdalenos de Pazzi vizija: Jėzaus guldymas į kapą" (dail. Mikelandželas Palioni); kitoje sienoje - "Mirusios šv. Marijos Magdalenos de Pazzi stebuklas bažnyčioje", freskomis taip pat išpiešti skliautai. Išsiskiria sienų ir skliautų freskų tapybos koloritas: sienų freskoms būdingos rusvos, rausvos, melsvos, žalsvos ir ochros spalvos, šilti, švelnūs tonai, o skliautų freskos įrėmintos baltais stiuko lipdiniais, todėl jos nutapytos sodresniais, ryškiais raudonos, žalios, mėlynos spalvos tonais. Paveikslas, vaizduojantis šv. Mariją Magdaleną de Pazzi, yra ir Mykolo Kazimiero Paco funduotoje Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje Vilniuje. Long lasting ecstasies marked the life of St. Mary Magdalene de Pazzi and revealed the duality of spiritual life: the first one occurs in eternity and the second in the present time. The first explains the second in which the mystery of the incarnation of the Word and man's path toward eternity is revealed. While Protestantism was spreading in the 16th century, there were very many people in Italy who felt the need to reform the Church. The Council of Trent, which was held in 1545-1563, made significant changes in the life of the Church. Although living a life of contemplative prayer, St. Mary Magdalene was able to remain open to contemporary concerns, to the reforms of the Church, to the debated dogmatic topics (on such questions as grace, free will, purgatory, etc.) and advocated the typical Italian Counter-Reformation piety (Christ as man, guardian angel, saints). The goal of the love proclaimed by Maria Magdalene de Pazzi is to unite the soul with God. The life, spirituality, mystical experiences, and written descriptions of the visions of St. Maria Magdalene inspired many famous artists to create works on these topics. In Lithuania the name of Maria Magdalene de Pazzi is linked with the donations of Zygimantas and Mykolas Kazimieras Pacas in Pazaislis and Antakalnis (in Vilnius). The St. Peter and Paul Church in Antakalnis has a picture of her (by an unknown artist) and the Pazaislis Church has a chapel dedicated to St. Maria Magdalene de Pazzi on whose walls the Italian artist Michelangelo Palloni painted frescoes, depicting the most famous visions of this holy mystic.

Darbo tikslas yra pristatyti ir apžvelgti pagrindines studijas, skirtas XVI – XVII a. itališkiems tekstams apie Lietuvą ir su tuo susijusias šaltinių publikacijas. Nesistengiama pateikti visų darbų, apsiribojama tik pagrindiniais, padedančiais atskleisti bendrą vaizdą ir pateikti nuorodas tolesniems ieškojimams. Šis straipsnis – vienas pirmųjų tokio pobūdžio darbas Lietuvoje, tad nėra išsamus, tačiau turėtų padėti orientuotis minėtoje problematikoje. The aim of the present research is to present and review the main studies devoted to the 16th-17th centuries Italian texts about Lithuania and publications related to them. The work is not aimed to present all the studies. It discusses only the main once, which help reveal the overall picture and present references for further research. This article is one of the first articles of such type in Lithuania, thus it is not fully comprehensive, but it should help understand the above-mentioned matter.

Straipsnyje aptariama 1589 metais Vilniuje išspausdinta italo Domenico Mora'os (apie 1536–po 1600) knyga „Il Cavaliere“ („Riteris“). Šis traktatas apie karo etiketą dabar retai jau kur išlikęs – čia naudojamasi Newberry bibliotekos Čikagoje egzemplioriumi. Po trumpos Mora'os literatūrinės karjeros apžvalgos nusakomas 17 Cavaliere turinys. Knyga parašyta kaip atsakymas į kitą italų kalba parašytą veikalą apie etiketą – Girolamo Muzio „Il Gentilhuomo“ („Džentelmenas“). Mora'os knygos originalumas susijęs su specifine Livonijos aplinka – autorius ilgai gyveno Lenkijos-Lietuvos pasienyje (Polocke). Tai lėmė ir jo visuomenines pažiūras, antipatiją nekatalikams, karingus pasisakymus apie katalikiškos Europos gynimą nuo išorės priešų (Rusijos ir Turkijos). Mora save laikė profesionaliu Italijos karių klasės atstovu, pačiu save ištrėmusiu j katalikybės pakraščius ieškoti vietos ir pamaldumo. Straipsnyje taip pat kalbama apie Vilniuje italų kalba išėjusių spaudinių kokybę, Mora'os santykius su rašytoju jėzuitu ir diplomatu Antonijumi Possevino'u, gyvenusiu Lenkijoje–Lietuvoje. Taip pat apibūdinamos Mora'os knygoje papasakotos dvi Lietuvoje sukurtos istorijos apie vaiduoklius. This article discusses the rare military courtesy treatise, "Il Cavaliere" ("The Knight"), by Domenico Mora, published at Vilnius by Daniel Lancicius (Lenčickis or Łęczycki) in 1589. After a brief summary of the literary career of the author (ca. 1536–after 1600), an account is given of the contents of "Il Cavaliere". The book is in the form of a reply to "Il Gentilhuomo", a courtesy book by Girolamo Muzio, but its greatest originality lies in its specifically Livonian content, since "Il Cavaliere" is clearly the work of an Italian far from home. Mora's social attitudes, his profound dislike of non-Catholics, and his truculent opinions on the defense of Catholic Europe against external enemies in Muscovy and Turkey were all conditioned by his long stay on the frontier of Poland–Lithuania. The quality of Italian printing at Vilnius, Mora's relations with the Jesuit writer Antonio Possevino, and Mora's telling of two ghost stories set in Lithuania are also discussed. Mora emerges as a representative of the Italian professional soldiering class, self-exiled to the frontiers of Catholicism in search of patronage and piety

Straipsnyje autorius nacionalinio ir lyginamojo tyrimo pagalba siekia Lietuvos teisės mokslui pateikti konstitucinių įstatymų, paminėtų 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau - Konstitucija) 69 str. 3 dalyje, sampratą, šio instituto atsiradimo Lietuvoje istoriją, galimo reguliavimo objektą bei hierarchiją kitų teisės šaltinių kontekste. Visų pirma, straipsnyje pateikiama teisės šaltinių samprata bei trumpa komparatyvistinė konstitucinių įstatymų instituto egzistavimo Europoje analizė. Vėliau autorius teigia, jog konstituciniai įstatymai 1992 m. Konstitucijoje yra legislatyvinės galios aktai, kuriuos tikslinga atriboti nuo steigiamojo pobūdžio aktų, pavyzdžiui, 1991 m. konstitucinio įstatymo bei 1992 m. konstitucinio akto. Šia prasme autorius kritikuoja tuo metu (iki 2012 m.) Seimo Statute numatytą konstitucinių įstatymų sampratą, apėmusią ir Konstitucijos Pataisas. Tuo pačiu autorius straipsnyje bando atriboti “sąrašinius” konstitucinius įstatymus ir “blanketinius” konstitucinius įstatymus, jau 1996 m. atsiradusius Konstitucijos Pataisos pagrindu. Straipsnio pabaigoje autorius Konstitucijos 69 str. 3 dalyje numatytus konstitucinius įstatymus siūlo laikyti analogiškais Italijos konstituciniams ir Prancūzijos organiniams įstatymams. Be to, siūloma atitinkamai keisti tuo metu galiojusį Seimo Statutą, kuriame buvo pateikta per plati Lietuvos konstitucinių įstatymų samprata. Based on the national and comparative study, the author of the article tries to present the concept of constitutional laws mentioned in Paragraph 3, Article 69 of the Constitution of the Republic of Lithuania of 1992 (hereinafter referred to as the Constitution), the history of this institute in Lithuania, the object of potential regulation and hierarchy in the context of other legal sources. First of all, the article presents a concept of legal sources and brief comparativistic analysis of the existence of the institute of constitutional laws in Europe. The author further states that the constitutional laws in the Constitution of 1992 are the acts of legislative power, which are expedient to separate from the acts of constitutive nature, for example, the constitutional law 1992 and constitutional act 1992. In this respect, the author criticises the concept of constitutional laws stipulated in the Statue of the Seimas at that time (until 2012), which embraced also the Amendments to the Constitution. At the same time the author tries to dissociate the "listed" constitutional laws and "blanket" constitutional laws, which back in 1996 were passed on the basis of the Amendment to the Constitution. In the end of the article, the author suggests considering the constitutional laws stipulated in Paragraph 3, Article 69 of the Constitution analogous to the Italian constitutional and French organic laws. Furthermore, a suggestion is made to amend the Statute of the Seimas which was effective at the time in question, which contained too broad concept of the Lithuanian constitutional laws.

Šiame darbe kalbama apie dvylikos vietinei mokyklai priskiriamų XVI-XVII a. ant medžio lentų nutapytų paveikslų tapybos technikas, kurios buvo nustatytos tapybos skerspjūvio šlifų stratigrafine bei histochemine analize, mikroskopiniais, mikrocheminiais tapybos medžiagų ir fizikiniais paveikslų tyrimais. Tyrimai parodė vėlesnius kompozicijos pakeitimus, įvairialaikius pertapymus, įgalino atkurti ankstesnes paveikslų kompozicijas ir buvusį koloritą. Kadangi mūsų senoji dailė yra beveik beasmenė, o taip pat iki šiol neaptikti ir neaišku, ar iš viso egzistuoja kokie nors aprašymai apie XVI-XVIII a. Vilniuje dirbusių dailininkų naudotas technikas ir medžiagas, gauti tyrimų duomenys buvo lyginami su publikuotais to paties laikotarpio Šiaurės Europoje, Italijoje, Rusijoje, Ukrainoje bei Čekijoje naudotų technikų aprašymais. Visų dvylikos aprašytų paveikslų tapybos technika ir panaudotos medžiagos artimos XVI-XVII a. Šiaurės ir Vidurio Europos ant lentų tapytų paveikslų tapybos technikoms. Tai rodytų baltos spalvos kreidiniai klijiniai gruntai (išskyrus Aušros Vartų paveikslą, kurio gruntas yra rudos spalvos); paprasta dažų sluoksnių struktūra; lygus paveikslo paviršius; plonas baltos aliejinės imprimatūros sluoksnis virš grunto; štrichuotas piešinys ir piešinys po imprimatūros sluoksniu; tipiška pigmentų paletė - smalta, mėlyni bei žali vario pigmentai, cinoberis, surikas, švino alavo geltonasis, įvairių spalvų ochros, švino baltasis, kreida; aliejinė tapybos sluoksnio rišamoji; mediniai pagrindai, pagaminti iš Vidurio ir Šiaurės Europai būdingų medžių - liepos, pušies, ąžuolo. This work describes methods used for painting twelve local school paintings of the 16th-18th c. performed on wooden boards. The methods used were identified employing stratigrafic and histochemical analysis of cross-section edges of ground, microscopic and microchemical analysis of painting materials, and physical examination of paintings. The inspections disclosed later changes of the composition and multiple repainting, and enabled restoring view of previous compositions and colouring. Since our old painting art is almost impersonal, and any information about painting methods and materials used by Vilnius painters in the 16th-19th c. are not found and doubtfully exist at all, research data were compared with the descriptions of methods used by painters of the same period in the North Europe, Italy, Russia, Ukraine, and Czech Republic. Methods and materials used for performing all twelve paintings mentioned were similar to those used for painting on wooden boards in the North and Central Europe in the 16th-18th c. This is evidenced by white chalk and glue grounds (except painting of the Gate of Dawn (Aušros Vartai) which is brown); simple structure of paiting layers; smooth surface of paintings; thin layer of white oil imprimatura above the ground layer; line-drawing and drawing below the layer of imprimatura; typical pallet of pigments: white, blue and green copper, cinnabar, rust, lead tin yellow, ochre of various colours, lead white, chalk, and oil binder of painted layer; and wooden basis made from wood characteristic to the Middle and North Europe: lime, pine, or oak.

Steponas Stubelevičius (Stubielewicz, 1762-1814) - vienas iškiliausių senojo Vilniaus universiteto profesorių, XIX a. pradžioje svariausiai įtakojęs fizikos mokslo ir mokymo raidą Lietuvoje. Gimė Podolėje, Lucko apylinkėse, 1790 m. baigė Vilniaus universiteto Fizikos kolegiją (fakultetą), mokytojavo Vilniaus gimnazijoje. 1796 m. buvo paskirtas universiteto fizikos viceprofesoriumi, o viso fizikos kurso dėstymą perėmė 1805 m., grįžęs iš dvejus su puse metų trukusios stažuotės Italijoje, Prancūzijoje bei Vokietijoje. Jo mokslinį paveldą sudaro dvidešimt trys rankraštiniai darbai, Fizikos kabinete sukauptų prietaisų sąrašas bei jau po mirties Vilniuje išleistos dvi knygos: vadovėlis aukštajai mokyklai „Trumpas fizikos pradmenų rinkinys“ (1816 m.) ir knyga apie elektroterapiją „Elektros įtaka gyvūnų būsenai" (1819 m.) Profesorius S. Stubelevičius aktualiausius XIX a. pradžios fizikos klausimus - elektros ir magnetizmo ryšį bei šilumos prigimties problemas nagrinėjo, beveik neatsilikdamas nuo naujausių mokslo idėjų. Tačiau jo darbuose mokslinių hipotezių svarstymai vis tik nepakilo iki originalių eksperimentinių atradimų ar teorijų; veikla universitete apsiribojo žinomų dalykų gilesniu studijavimu, eksperimentų kartojimu, pedagoginiu darbu ir vadovėlio parengimu. The article deals with the scientific research of professor S. Stubtelewicz in the fields of electricity, magnetism, and heat from 1800 until 1814. S. Stubielewicz was investigating the relation between electricity and magnetism. Acknowledging this relation, S. Stubielewicz in his treatises focussed on similarities and differences of electricity and magnetism. He came to a conclusion that electricity and magnetism, despite their different nature, had much in common as far as their properties were concerned. Investigating the problems of heat origin, S. Stubielewicz was in favour of the both then prevailing hypotheses in the world of physics - those of thermal matter and kinetic heat origin. The hypothesis of thermal matter was more acceptable to him. S. Stubieluwicz's investigations of scientific hypotheses, however, did not develop into original theories or experimental discoveries. His activities at university concentrated mainly on more extensive studies of known subjects, repetition of experiments, pedagogical work, and writing teaching materials. Under the guidance of professor S. Stubielewicz, physics study was being constantly renewed; it contained the most modern instruments and appliances which helped to demonstrate the latest achievements in physics

Kalbėti apie Pijaus XI reikšmę Lietuvai yra itin svarbu, kadangi jis keletą metų prieš išrinkimą buvo apaštališkuoju Lietuvos ir Lenkijos vizitatoriumi (1918–1919), lankėsi Lietuvoje ir gerai žinojo jos problemas. Pijus XI yra parašęs daug enciklikų. Jose gana akivaizdžiai pastebėtos XX a. pirmosios pusės žmoniją varginančios socialinės problemos. Kalbant apie tarpukario Lietuvos Katalikiškąją Akciją negalima nepastebėti Pijaus XI asmenybės įtakos, ypač jo idėjų, perduotų enciklikos forma, reikšmės. Tad šio darbo tikslas – atrasti ir išryškinti popiežiaus Pijaus XI enciklikų socialines idėjas ir pasvarstyti jų sąsajas su tarpukario Lietuvos Katalikiškosios Akcijos ideologija. Popiežiaus Pijaus XI enciklikų mintis darė didelę įtaką Katalikiškosios Akcijos tarpukario Lietuvoje ideologijai. Švietimas ir ekonominė gerovė, tarpusavio žmonių santykiai, organizacijos – šie žodžiai dažnai kartodavosi įvairių Akcijos tikslų aptarimuose. Katalikiškoji Akcija daug pasitarnavo suaugusiųjų švietimui, ypač kaimo vietovėse steigiant knygynus, bibliotekas, organizuojant įvairius kursus. Lietuva vienintelė valstybė, kuri Bažnyčios padedama siekė tautos ir valstybės progreso. Italija, Vokietija, Rusija ir kitos valstybės taip pat jautė katalikiškojo veikimo įtaką. Ši įtaka dažnai būdavo apribojama ar netgi varžoma. Taip buvo ir tarpukario Lietuvoje. Tačiau net ir daugeliui dešimtmečių praėjus šiandien jaučiama popiežiaus Pijaus XI reikšmė Lietuvai. Many catholic intellectuals joined the Catholic Action in interwar Lithuania and carried out a wide social program in order to strive for the progress of nation and state. The Catholic Action in Lithuania, as well as in other countries, took care and founded youth, adults organizations, developed wide educational activity, especially in rural areas where a lot of adults and children could not afford better education. Quite a number of this action members are outstanding and honorable prewar Lithuanian people as bishop M. Reinys, professor P. Dovydaitis, St. Šalkauskis, J. Eretas and others. The activity of interwar Lithuanian catholic organizations was based on the ideas of Pope Pius XI, expressed in his encyclicals. They defined human rights, relations between employers and employees, justice, education, social work and the duties of a state to citizens. Catholic Action in interwar Lithuania was very important to variuos social strata and stimulated religiuos and state progress

The paper presents the text of a Lithuanian Lord's Prayer contained in the book ORATIO DOMINICA IN CLV. LINGVAS VERSA ET EXOTICIS CHARACTERIBUS PLERVMQUE EXPRESSA, published in Parma (Italy) by Giambattista Bodoni in 1806. The circumstances of publication as well as the linguistic characteristics of the Lithuanian text are analyzed. Its possible sources have also been investigated. It is clear that Bodoni did not know Lithuanian, but he used the Lord's Prayer found in the book ORATIO DOMINICA CL LINGUIS VERSA, ET PROPRIIS CUJUSQUE LINGVAE CHARACTERIBUS PLERUMQUE EXPRESSA, published in Paris by Jean-Jacques Marcel in 1805. The prototype of the text is, however, to be found in the Biblia, tatey ira Rasztas Szwętas Seno ir Naujo Testamentą [...] published in London (1660-1662) by Samuel Bogusław Chyliński, whose text of the Lord's Prayer was spread all over Europe and was reprinted by other Collectores Orationis Dominicae (e.g. Wilkins, Hervas) during the 17th-18th centuries

Humanizmas, kaip pažiūrų sistema ir dvasinis judėjimas, susiformavo Renesanso epochoje ir pagrindine vertybe laikė bei aukštino laisvą, išsilavinusį žmogų. Renensanso humanistų pastangų dėka buvo suformuotas naujas mokyklų modelis - studia Humaniora, kurių pagrindą sudarė lotynų, graikų, hebrajų kalbų studijos, Antikos ir Biblijos tekstų skaitymas bei interpretacija, o taip pat mokymasis kurti pačiam tų tekstų pagrindu, vadinamoji imitacija. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje humanizmo idėjos plito kartu su Renesanso ir Reformacijos idėjomis. Į Lietuvą pirmiausia jas atnešė tie žmonės, kurie XV-XVI amžiuje studijavo Italijos, Čekijos, Lenkijos, Vokietijos universitetuose. Čia juos traukė aukštas humanitarinio mokymo lygis ir naujos intriguojančios Reformacijos idėjos. Renesansinio humanizmo idėjos Europoje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) vyravo iki XVIII amžiaus pabaigos. Straipsnyje glaustai aptarta humanizmo genezė ir raida, išryškinti procesai, įtakoję humanizmo idėjų Europoje atsiradimą, sklaidą, aptartos humanistinių idėjų recepcijos LDK kultūroje formos, atskleidžiami Europos humanistų knygų sklaidos LDK bibliotekose bruožai, apibendrinama jų įtaka LDK kūrėjams, pateikta glausta humanistų veikalų apžvalga. Straipsnio priede pateiktas XVI-XVIII amžiaus Europos humanistų knygų, saugomų Vilniaus universiteto bibliotekoje ir eksponuotų jos parengtoje parodoje, sąrašas. Į mokslo apyvartą pirmąkart įtraukiami susisteminti duomenys apie Lietuvos bibliotekose esančius Europos humanistų veikalus. Humanism appeared in the Renaissance epoque as a system of ideas and as a spiritual movement belauding a free and educated person and emphasizing its value. In Italy the term Humanism was introduced by Leonardo Bruni (1370-1444), Lorenzo Valla (1406-1475), Joannes Ludvicus Vives (1492-1540) in XV-XVI centuries. Due to the attempts of Renaissance Humanists a new model of schools was formed – studia humaniora, whose background included studies of Latin, Greek and Hebrew languages, reading of the Bible and ancient texts and their imitation. In the Grand Duchy of Lithuania humanistic ideas spread side by side with the ideas of Renaissance and Reformation. These ideas first of all were brought by noblemen who in XV-XVII centuries studied in Italian, Czech, Polish and German universities. Books of European humanists in libraries of Lithuania, inscriptions, seals and manuscript notes witness of vivid intellectual country life, relations of Lithuanian noblemen and scientists with notable European centres of science and culture, quick circulation of progressive ideas and scientific discoveries.

Šio tyrinėjimo tikslas yra VI-XI a. rašytinių šaltinių apie baltus ir jų kontaktus su kaimynais bendra ekspozicija. Tacitas buvo pirmasis I a. po Kr. aisčiųvardu (Aestiorum gentes) paminėjęs baltus. Aisčių gentis jo buvo suprantama kaip baltų genčių visuma. Kitas svarbus šaltinis, kuriame išskirtos baltiškos galindų (Galien) ir sūduvių (Sudauen) gentys yra Ptolomėjaus (II a. po Kr.) raštai. Svarbios ir įdomios informacijos apie baltus randama ostgotų karaliaus Teodoriko laiške, rašytame aisčiams apie 523-526 m. ir pateiktame Kasiodoro (Cassiodor). Svarbi baltų istorijai yra jo "Gotų istorija", kurią pateikia Kasiodoro amžininkas Jordanas. Pastarasis nurodė ir aisčių gyvenamą vietą: į rytus už vidivarijų (jie gyveno Vyslos žiočių rajone) ir į šiaurę nuo akacirų, t. y. šiauriau stepių zonos. Tacitas pateikia etnografinio pobūdžio informacijos apie aisčius, o Kasiodoro žinios yra politinio pobūdžio. Anot jo, po Vakarų Romos imperijos žlugimo aisčiai vis dar buvo susiję su gotų valdžios viršūnėmis. Aišku, jog VI a. aisčiai Italijoje rūpinosi labai svarbiais reikalais, taigi tarp jų buvo tokių, kurie suprato gotiškai arba lotyniškai. Apie baltus pateiktų VI-XI a. rašytinių žinių autoriai patys nebuvo baltai, žinios gautos per tarpininkus, ne iš pirmų lūpų. Be to, kronikų, aprašymų arba dokumentų sudarytojai buvo didelių valstybių arba genčių atstovai, o jų informacijoje paprastai vyrauja žinios apie bandymus nukariauti baltų gentis, priversti jas paklusti ar mokėti duoklę. The aim of the study is the overall exposition of the written sources on the Baltic tribes and their contacts with the neighbours in the 6th – 11th century. Tacitus was the first who mentioned the Baltic tribes in the 1st century A. D. by the name of Aestiorum Gentes. He comprehended the Aestiorum Gentes as the totality of the Baltic tribes. Another important source, distinguishing the Baltic Galien and Sudauen tribes is the writings by Ptolemy (2nd century A. D.). Some important and interesting information on the Baltic tribes can be found in the letter, written by Theodoric the Great, King of the Ostrogoths approximately in 523-526 and presented by Cassiodor. His “History of Goths”, presented by Cassiodor’s contemporary Jordan is important for the Baltic history. Jordan also specified the habitat of the Aestiorum Gentes, i. e. to the East of the Vistula and to the North of the steppe zone. Tacitus presents ethnographic information on the Aestiorum Gentes and Cassiodor’s information is more of a political character. According to Cassiodor, after the downfall of the Roman empire the Aestiorum Gentes were still related to the Goth rulers. It is clear that in the 6th century the Aestiorum Gentes resolved very important issues in Italy therefore some of them understood the language, spoken by the Goths or knew Latin. The authors of the written information on the Baltic tribes of the 6th – 11th centuries were not Balts themselves, the information was received through intermediaries. In addition, the compilers of the chronicles, descriptions or documents were representatives of large countries or tribes therefore their information usually contains data on their intentions to conquer the Baltic tribes and make them pay toll.

Originally the patronage of the sovereign of the Polish-Lithuanian Commonwealth made the basis for the establishment of the Lithuanian Catholic Church. Later the nobility also participated in the process of the consolidation of the Church. In accordance with the patronage right the sovereigns appointed church officials to the newly established parishes and the diocesan chapters of Vilnius and Samogilia. This article is based on the data of 229 privileges found in the books nos. 123-149 of the Lithuanian Metrica. They contain 164 full texts of such privileges, while others are mentioned only in the register. The privileges are not a very informative source, since they are recorded according to a standard formula. The sovereign had a patronage right in 84 parishes of Vilnius diocese, in 14 of Samogitia, in 3 of Smolensk, in 2 of Livonia and in 8 of Lutsk - that made up ca. 30 percent of all the parishes. He also appointed deans to the richest and most important parishes of Raseiniai, Šiauliai, Kražiai, Geranainys, Anykščiai, Ramygala, Slonimas, and Trakai. The privileges provide the researcher with some information about 309 church officials in the latter half of the seventeenth century. The appointments show the ruler’s concern with the qualities of appointees, their level of education, origin, morality, loyalty to the Church and the state. Their educational background was quite sufficient, as a rule they had received full ordination as priests. The canons and other high officials had studied at the universities of Vilnius, Cracow or in Italy, and twelve of them had doctor’s degrees. The command of Lithuanian and noble origin were preferred. None was allowed to have more than one parish. Enjoying royal patronage church officials could expect greater success in their careers in state offices. According to this study, the largest group of church officials (16 persons) were royal secretaries. Other popular occupations were those of spiritual referendaries (eight) and spiritual secretaries (four) - these posts could be held only by ecclesiastical people. Church officials were heads of chanceries and treasury clerks - usually their careers began from these posts. The canons of the diocese of Vilnius (the biggest in the GDL) and other members of its chapter were also influential in the government of the state.

Šiuolaikinė kailinių samprata visiškai nesutampa su istorine. Lietuvių liaudies patarlėse kailiniai, išversti plauku į viršų, reiškė tam tikrą prigimties virsmą, chtoninio pasaulio įsikišimą ir kt. Pagal kailinius buvo lengva spręsti apie dėvinčiojo rangą: naudoti įvairiausi kailiai (nuo sabalo iki avikailio) ir audiniai. Didieji Lietuvos kunigaikščiai - Aleksandras, Žygimantas Augustas vilkėjo kailinius iš sabalų, lūšių, leopardo kailių. Vilniuje, daugiausiai pirkliai iš rusiškų Lietuvos žemių, prekiaudavo lapių, kiaunių, sabalų, šermuonėlių, leopardų, vilkų kailiais. Importiniai audiniai, kuriais dengdavo kailinius, atkeliaudavo iš Londono, Due, Karkasono, Ipro, Nysos, Leipcigo, Dancingo, Kelno ir kitų Europos miestų. Žinoma, jog kailiniai, arba šubos buvo dėvimi Lietuvoje nuo XIV a. Pats pavadinimas šuba yra kilęs iš persiško, vėliau arabiško – jubba, tapusio turkišku – džuppa. Kryžiaus karų į Rytus išdavoje, ši aprangos forma ir pavadinimas buvo atsivežta į Europą ir Italijoje pradėta vadinti - giuppa, o Prancūzijoje – jupe. Siuvant kailinius galėjo būti kombinuojami skirtingi kailių tipai. Tai buvo daroma, matyt, taupumo sumetimais. LDK moterų bajorių garderobe dažniau nei šubos pasitaiko šubkos, kurios buvo netgi brangesnės už vyriškas. Be kailinių kaip šubų, atsirado vis daugiau skirtingų jų pavadinimų ir pavidalų. Ikonografinė medžiaga, be abejonės liudija, kad ir Lietuvą pasiekdavo Europos spinduliuojamos stilistikos šviesa. Bet visuomet buvo ir kitas, nuo seno pramintas kelias iš Rytų, kuriuo atkeliavo dauguma Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės apdarų. Contemporary definition of a fur coat does not coincide with the historical one. In Lithuanian folk proverbs, fur coat, turned inside out, signaled a certain transformation of one’s nature, an intervention of chthonic world and so on. Fur coat served as an indicator of owner’s rank. Great Lithuanian dukes – Alexander, Žygimantas Augustas wore fur coats made of sable, bobcat, leopard skins. In Vilnius, mostly merchants from Russian-populated Lithuanian lands, used to trade in fox, martens, salves, ermine, leopard, wolf furs. Imported materials, used to cover fur coats, would come from London, Due, Karkason, Ipro, Nysa, Leipzig, Danzig, Koln and other European cities. It is a known fact that fur coats, also known as šubos, were worn in Lithuania from XIV c. The name šuba itself originated from Persian, later Arabic – jubba, which became Turkish – džuppa. As a result of Crusades in the East, this type of clothes and its name were brought to Europe and in Italy came to be called - giuppa, and in France – jupe. Fur coats could be produced by combining different types of fur. This was most probably done out of economic considerations. Female wardrobe of Grand Duchy of Lithuania dukes, one comes across not so many šubos but rather šubkos (diminutive versions), which happened to be even more expensive than male ones. Besides fur coats referred to as šubos, there appeared many more different names and types. Iconographic material, without a doubt, indicates that the light of European style reached Lithuania. But there always existed an alternative route, from the ancient times, stretching to the East, the majority of clothes of the Grand Duchy of Lithuania came this way.

Modernumas ir tautiškumas – du aspektai nulėmę tarpukario Lietuvos kultūros raidą. Modernumas reiškė progresą ir nuolatinį meno atsinaujinimą. Vis dėlto kilo klausimas, kaip išsaugoti tapatybę daugiakalbėje tautų draugijoje? Kaip priversti Europą išgirsti jaunos valstybės menininkų balsą? Nacionalinės tapatybės paieška buvo suprantama kaip būtina sąlyga šalies integracijai į politinį ir kultūrinį pokario Europos žemėlapį. Straipsnyje analizuojama nacionalinės meno tradicijos samprata ir jos sandūra su modernizmu. Meninio identiteto krizę išprovokavo Vilniaus praradimas. Dramatiška Kauno ir Vilniaus opozicija paženklino tarpukario intelektualų mentalitetą. Kaunas buvo vertinamas kaip šaltos modernios architektūros miestas, o Vilnius – kaip istorinė sostinė, baroko formas apjungusi su klasicizmo didybe. Vienintelis tikras tautinių tradicijų šaltinis buvo tautodailė. Lietuviai laikėsi romantizmo laikais susiformavusios koncepcijos, kad liaudies menas yra tautos dvasios išraiška. Profesionalūs menininkas liaudies formas derino su moderniosios estetikos principais. Dailininkai (P. Rimša, A. Jaroševičius, K. Šimonis ir kiti) stilizavo liaudies meno formas ir ornamentus. Filosofas Stasys Šalkauskis pasiūlė lietuvių tautos kaip Rytų ir Vakarų kultūrų sintezės viziją, kuri rado atgarsį kūrėjų bendrijoje. XX a. 3 deš. pab. ir 4 deš. pr. Lietuvos kultūrinė orientacija patyrė pokyčių. Lietuvos ir Vokietijos, Rusijos ir Lenkijos santykiai tapo komplikuoti, todėl Lietuva sutelkė dėmesį į Skandinavijos šalis, Čekoslovakiją, Prancūziją ir Italiją, iš kur sklido svarbios meninės įtakos.

Įvadas -- Katalikų Bažnyčios pašvęstojo gyvenimo fenomenas: Pašvęstojo gyvenimo formos; Vienuolijų valdymo piramidė; Vienuolių ugdymas -- Vienuolijos XIX a. pabaigoje – 1915 metais: Rusijos politika ir jos pasekmės; Kaliniai ir demeritai vienuolynuose; Vienuolynų materialinė būklė; Vienuolynų buitis; Vienuolynų atgijimas po 1905 m. revoliucijos; Slaptosios vienuolijos; Slaptieji vienuolynai Lietuvoje; Vienuolynų sulietuvinimo problema -- Vienuolijos Lietuvos Respublikoje (1918–1940): Vienuolijų integravimas į lietuvių visuomenę; Naujų vienuolijų steigimasis ir augimas; Maldingosios draugijos Lietuvoje; Lietuvos vienuolijų savarankiškumo problema; Vienuolijų materialinė būklė; Vienuolijų mokyklos; Vienuolijų karitatyvinė veikla; Vienuolijų religinės draugijos ir spauda -- Vilniaus vienuolynai -- Vienuolijos politinių permainų metais (1940–1944): Pirmoji sovietinė okupacija; Vokiečių okupacijos metai -- Vienuolynų likvidavimas pokario metais (1944–1949) -- Vienuolijų gyvenimas pogrindyje (1950–1990): Vienuolijų organizacija; Naujosios moterų kongregacijos; Pogrindžio veikla -- Stačiatikių vienuolynų likimas --Vienuolijos atgimusioje Lietuvos Respublikoje (1990–1996) -- Išvados -- Lentelės -- Priedai: 1. 1909 m. liepos 8 d. peticija dėl vienuolynų sulietuvinimo; 2. LSSR MT 1948 m. kovo mėn. nutarimo „Apie vienuolynų likvidavimą“ projektas; 3. Persekioti vienuoliai ir vienuolės -- Nuotraukų, žemėlapių, diagramų ir lentelių rodyklė -- Santrumpos -- Summary -- Streszczenie -- Asmenvardžių rodyklė -- Vietovardžių rodyklė. XX a. Lietuvos Bažnyčios, kaip ir viso krašto, valstybės, raidą lėmė tautinis atgimimas (tuo laikotarpiu susiformavo lietuviškos Bažnyčios struktūros) ir politinės permainos. Bažnyčia įgijo didžiulių įtakos galimybių ir pogrindžio veiklos patirtį. Vienuolijos bene trečią kartą šį šimtmetį lyg feniksas keliasi gyventi. Jų laukia dvigubas išbandymas: prisiderinimas prie laiko sąlygų ir II Vatikano Susirinkimo inspiruotas vienuolinio gyvenimo atsinaujinimas. Kokią vietą Lietuvos visuomenėje ir Bažnyčioje užims vienuolijos, kokia vidaus struktūra, vieša veikla joms būdinga? Atsakymai į šiuos bei kitus klausimus glūdi ir vienuolijų praeityje. Atsinaujinimas vyks lengviau, jei istorines jų šaknis Lietuvoje, kultūrinę tradiciją pažins ne tik patys vienuoliai, bet ir visuomenė. To ir siekiama šia knyga. Knygoje Lietuvos vienuolijų istorija apžvelgiama XX a. įvykių fone. Chronologiškai joje apimama maždaug 1891–1996 m. Suprantama, kiekvieno ordino ar kongregacijos gyvenimo šerdis yra sekimas Kristumi, malda, narių dvasinis tobulėjimas. Ši sritis, nepaprastai individuali kiekvienai vienuolijai ir net atskiram vienuoliui, yra teologijos objektas, eiliniam pasauliečiui istorikui ji nepažini. Tad knygoje analizuojama išorinė (socialinė, kultūrinė) vienuolių ordinų bei kongregacijų veikla, jų, kaip Katalikų Bažnyčios instituto, funkcionuojančio konkrečiomis valstybės ir vyraujančios ideologijos suponuotomis sąlygomis, raida. Nesistengėme rašyti atskirų ordinų ir kongregacijų istorijos (išskyrus jų kūrimosi aplinkybes, atspindinčias lietuvių visuomenės, Bažnyčios imperatyvus), o išryškinti būdingiausius jų veiklos XX a. bruožus, kryptis ir mastą, struktūrines permainas radikaliai besikeičiant politinėms, socialinėms sąlygoms. Konkreti informacija, statistinės žinios apie atskiras vienuolijas bei jų namus pateiktos lentelėse. More than five hundred years after the christianizing of Lithuania, in the first half of the twentieth century, monastic orders and congregations began to establish themselves anew and to operate in this country. The continuity of their history had been disrupted during the tsarist period as well as during the period of Lithuanian national rebirth. At the beginning of the twentieth century, in what is now the territory of the republic of Lithuania, there were five legally operating cloisters, while thirty cloisters operated in secret (mostly congregations founded by the Polish Capuchin Honorat Kozminsky). Only the latter were able to operate more actively under the protection of local aristocrats and clergymen. They used to establish various craftshops and orphanages. Meanwhile the legal cloisters, supported by funds from the treasury of tsarist Russia – those belonging to the Bernardines of Kretinga, the Marian Fathers of Marijampolė, the Benedictine nuns of Kaunas and Vilnius, and the Catherinites of Krakės – contained only aged monks and nuns. As late as 1905, the tsarist authorities allowed the admittance of a limited number of new members to women’s convents. In 1912 they allowed the Franciscans to admit new members for the first time since 1863. But it was only after World War I that the restrictions on monastic activity in Lithuanian society would be lifted. Thus, persons with a vocation to the religious life had few alternatives in Lithuania. As legal cloisters were isolated and with little information about secret cloisters, these persons had to leave the country and enter cloisters in foreign countries. However, this alternative was open only to the well–off and well–educated. Until the beginning of the twentieth century, the cloisters belonged to the cultural sphere of the elite. The cloisters were funded by the aristocracy and the clergy, and only nobles by birth could enjoy full rights as members. However, the upper levels of Lithuanian society did not speak Lithuanian and their political views did not coincide with the aspirations of Lithuanian nationalism. Therefore, the cloisters were not trusted. In the popular consciousness, they were associated with Polish culture. Furthermore, they were quite estranged from the social and cultural needs of the modern Lithuanian nation. The secret cloisters in particular were distrusted because of their subordination to Polish superiors. Along with the democratization of Church and society, the emancipation of the lower strata of society created the necessity of integrating the cloisters into Lithuanian social life. A great breakthrough took place: the cloisters began to be filled by persons from the peasant class, nationalistically conscious, and having their own culture and needs. These events lasted several decades, and the conflict between the Lithuanians and Polish could not have been avoided. The old cloisters were forced to integrate themselves into Lithuanian society and to participate in the social tasks suggested by the Lithuanian church. The secret cloisters which were not equal to the task declined. In the first and second decades of this century, many efforts were made to estabish new Lithuanian congregations. Regardless of the traditional relationship of the Lithuanian church with Poland, Switzerland was chosen as a fitting country for the education of monks and nuns. At the end of the nineteenth century and the beginning of the twentieth century, many Lithuanian priests studied at the University of Fribourg. It was at their instigation that the first nuns for the first Lithuanian convents of the sisters of St. Casimir and the Sisters of the Poor spent their novitiate year with the congregation of the Holy Cross in Ingenbohl. From 1911 until 1918 the novitiate of the revived congregation of the Marians operated in Fribourg. From 1918 until 1940, the Catholic Church of independent Lithuania enjoyed favorable legal and material conditions. Therefore, new monastic institutions were established. Their life and activities took on a unique character. Many of them were established or revived by Lithuanians who during the tsarist period had entered cloisters in Poland, Italy, and the United States. For example, Father Benediktas Adruðka in 1903 entered the novitiate of the Jesuit order in Galicia, and later oversaw the revival of the Society of Jesus in Lithuania. Father Kazimieras Kudirka in 1909 took perpetual vows in Poland and oversaw the Capuchins. Antanas Skeltys of the Salesians in 1906 took holy order in Italy. Fr. Bonaventûra Paliukas became a Dominican in 1927 in the United States. Sister Augustina Galdikaitė of the Franciscans of the Divine Heart of Jesus was educated by German Franciscans, 1922–1928. Other pontifical cloisters were established at the instigation of superiors or at the invitation of Lithuanian bishops. During the two decades of national independence, the number of orders and congregations tripled in Lithuania (excluding the region of Vilnius, which in the period 1920–1939 was part of the republic of Poland). By mid–1940 there were as many as fifteen orders and congregations: six for men and nine for women. In addition, there were three remaining convents from those established by Koêmiñsky, operating as charitable societies. [...]

Į užsienį įvaikinami vaikai susiduria su itin dideliais pasikeitimais visose gyvenimo srityse. Svarbi šių pasikeitimų dalis yra nauja kalba, kurią jiems reikia išmokti kaip įmanoma greičiau, tačiau gana dažnai jos reikia mokytis kaip antrosios kalbos. Pastaraisiais metais daugiausia iš Lietuvos įvaikinamų vaikų išvyksta į Italiją. Straipsnyje analizuojami rezultatai iš sociolingvistinės apklausos, skirtos įtėviams italams, siekiant išsiaiškinti jų vaikų italų kalbos įsisavinimo lygį, greitį, įtėvių požiūrį į užsienio kalbas, pagalbą mokantis italų kalbos. Darbo tikslas – išnagrinėti veiksnius, kurie galėjo turėti įtakos vaikų italų kalbos įsisavinimui. Apklausa yra ilgalaikio psicholingvistinio tyrimo apie įvaikintų vaikų kalbos raidą dalis The article presents the results of a sociolinguistic survey for Italian adoptive parents who have adopted Lithuanian children. The survey is part of an ongoing longitudinal psycholinguistic research on language development in internationally adopted children and it has been conducted in order to gather information about the speed, the level of language acquisition of the adopted children, the attitudes of the adoptive parents towards foreign languages, the assistance for the children learning Italian. The survey results reveal that the majority of the adopted children start to communicate in the new language in a couple of months after arriving in Italy and they reach a perfect or a very good level of Italian. About half of the surveyed children have received assistance when learning Italian from parents or teachers. A vast majority of the adoptive parents consider knowing foreign languages very important and would like their children not to forget Lithuanian (if acquired). Nevertheless, despite the efforts of the adoptive parents or the presence of siblings adopted together, nearly all children maintain no knowledge of Lithuanian after a year in Italy. The most important reasons for that are the desire to adapt to the new environment and the family. In a few cases adoptive parents have understood a clear refusal of the children of anything that had to do with their past, including the language

Vertybinių popierių rinkos išsivystymo ryšys su šalies ekonominiu vystymusi yra abipusis: kartu su gerėjančia ekonomine padėtimi, vertybinių popierių rinka tampa aktyvesnė. Be to, tuo metu, kai vertybinių popierių rinka vystosi, šalies ekonominis vystymasis greitėja. Be to, nuo finansų rinkos mes galime teisti šalies ekonominę sąlygą. Priešingai, akcijų kursų didėjimas yra galimas ekonominio vystymosi įrodymas. Kadangi akcijų kursų pakeitimai atspindi kintamą ekonominę padėtį, svarbu nustatyti ir įvertinti sąsają tarp saugumo kainos ir šalies pirminių makroekonominių faktorių. Tirdama šią priklausomybę, iki šiol didžiausia vertybinių popierių rinka gavo didžiausią dėmesį: JAV, Didžioji Britanija, Japonija, Italija ir taip toliau. augančiose vertybinių popierių biržose, kaip lietuvių kalba vienas, tokie tyrinėjimai yra nepakankami. Tyrinėjimo trūkumas nusprendžia, kad nėra tiktai svarbu įvertinti egzistuojantį ryšį tarp atskirų makroekonominių indeksų ir akcijų kursų per kažkokį periodą, bet taip pat ir stabilumo ryšio dėl laiko ir keičiantis ekonomikos rodiklius. Šio straipsnio tikslas yra – kad nustatytų ir įvertintų ryšį tarp Lietuvos įmonių akcijos normų ir ekonomikos rodiklių, ir tuo pačiu papildytų jau egzistuojančius tyrinėjimus apie saugumo kainų priklausomybę nuo makroekonominių faktorių. Tai buvo pažymėta, kad yra stiprios tiesioginės priklausomybės tarp OMVX ir tikro bendrojo vidaus produkto, M2 pinigų kiekio ir litas valiutos kurso išmintinga doleriu, vidutinė priklausomybė nuo kainų indekso statybos; stiprus atvirkštinis ryšys tarp bedarbystės lygio ir, vidutinė jėga neigiamas ryšys su vidutinės trukmės vyriausybės vertybinių popierių derliumi. Paskutinė išvada yra tokia, kad, per apgalvotą periodą, dauguma Lietuvos makroekonominiai faktoriai siejo tarpusavyje su akcijų gana stipriomis kainomis, ir galima nuspėti to padarinio kryptį. Paper investigates the relationship between domestic macroeconomic variables and surplus returns of stocks in Lithuanian stock market. How macroeconomic factors influence dynamics of stock index, were studied by using correlation – regressive analysis method. Dependence between share rates and macroeconomic indexes is analyzed globally both by academics and practicians. When investigating this dependence, up to now the biggest securities markets – USA, Great Britain, Japan, and Italy and so on, received the greatest attention. In growing stock markets, like Lithuanian one, such researches are insufficient. Lack of research determines that it is not only important to estimate existing relation between separate macroeconomic indexes and stock prices in definite period, but also the stability of the relation relatively to time and changing economic indicators. The aim of this article is – to determine and to evaluate the relation between Lithuanian enterprises' stock rates and economic indicators, and herewith to develop already existing researches about securities prices dependence on macroeconomic factors. The research findings disclosed, that during the considered period most of Lithuania's macroeconomic factors were correlating with shares' prices fairly strong, and it is possible to forecast the direction of these effects.