Search

Dentalna industrija dugi niz godina istražuje i unaprjeđuje materijale za izradu protetskih nadomjestaka kako bi se poboljšala estetika,izbjegla upotreba metala tepostigla biokompatibilnost i trajnost. Donedavno je zlatni standard u protetici bila metal­keramika, ali zbog potencijalnih alergijskih reakcija na neke komponente dentalnih legura trend je povećana upotreba bezmetalnih sustava koji su inertni. Sve veća težnja za nadomjescima koji bi bili što sličniji prirodnim zubima dovela je do razvoja materijala koji uz pravilnu indikaciju i tehnologiju izrade dajuupravo takve rezultate. Današnje težnje doktora dentalne medicinesu da se osim estetskepostigne i visoka funkcijska vrijednost nadomjeska uz što manji gubitak tkiva zuba. S obzirom na to da su dobra mehanička svojstva prisutna kod materijala za izradu potpunih keramičkih krunica, taj oblik terapije ušao je u svakodnevnu praksu.Potpunokeramičke krunice zbog svojih visokih estetskih svojstava, kao što su translucencija i transparencija, metoda su izbora kod rješavanja zahtjevnih slučajeva u cilju postizanja što boljeg uklapanjaprotetskog nadomjeska u zubni niz. Najčešće korišteni materijal za izradu bezmetalnih nadomjestaka je cirkonij­oksidna keramika zbog širokog spektra indikacija koje pokriva. Cirkonij­oksidnu keramiku odlikuju izuzetna mehanička, ali i napretkom tehnologije i estetska svojstva koja su omogućila upotrebu u svim segmentima zubnog niza. U ovom diplomskom radu prikazat ću slučaj i usporediti tehnologije izrade monolitne i dvoslojne krunice iz cirkonij­oksidne keramike. For many years, the dental industry has been researching and improving materials for the production of prosthodontic restorations in order to improve aesthetics, avoid the use of metals and achieve biocompatibility and durability. Until recently, the gold standard in prosthetics was porcelain fused to metal, but due to potential allergic reactions to some components of dental alloys, the trend is to increase the use of full ceramic systems that are biologically inert. The increasing tendency for restorations that would be as similar as possible to natural teeth has led to the development of materials that, with the correct indication and technology of production, produce exactly such results. Today's aspirations of doctors of dental medicine are to achieve, in addition to aesthetics, a high functional value of the restoration with minimal loss of tooth tissue. Given that good mechanical properties are present in the materials for the production of full ceramic crowns, this form of therapy has entered everyday practice. Full ceramic crowns due to their high aesthetic properties, such as translucency and transparency, are a method of choice in solving demanding cases in order to achieve the best possible fit of the prosthodontic restoration into the dental arch. The most commonly used material for the production of metal­free restorations is zirconium oxide ceramic due to the wide range of indications it covers. Zirconium oxide ceramics are characterized by exceptional mechanical, but also due to the technological progress of the material, the advance in the aesthetic properties which have enabled their use in all segments of the dental arch. In this thesis, I will present the case and compare the technologies for producing monolithic and layered crowns from zirconium oxide ceramics.

Příspěvek představuje devět nově lokalizovaných archeologických lokalit v Doupovských horách, v prostoru aktivního vojenského újezdu Hradiště, okres Karlovy Vary. Byly identifikovány pomocí archeo- logické interpretace antropomorfních prvků digitálního modelu reliéfu území újezdu. Ve všech případech se jedná o relikty sídelních areálů z počátků středověkého osidlování vyšších partií Doupovských hor. V bezprostřední blízkosti tří vesnic se rozprostíraly i relikty opevněných sídel – tvrzišť. Díky spolupráci Památkového ústavu, ú. o. p. v Lokti, se správou újezdu se na pěti z nich podařilo provést povrchový prů- zkum, během nějž bylo ověřeno zmíněné pozorování a získána pestrá škála vrcholně až pozdně středověké keramiky. Technologická variabilita keramiky odráží vztah k blízkým regionům Podbořanska a historického Loketska, čímž odpovídá tranzitnímu charakteru sledovaného území. This contribution presents nine recently located archaeological sites in the Doupov Mountains (Doupovské hory), in the territory of the active military area of Hradiště, Karlovy Vary district. They were identified by means of the archaeological interpretation of anthropomorphic elements of a digital model of the territory’s relief. All of them are the remains of settlement complexes from the period of the early medi- eval settlement of the elevated sections of the Doupov Mountains. In close proximity of three villages there were also the remains of fortified seats – manors. Thanks to the collaboration between the Heritage Institute in Loket and the military area administration it was possible to conduct surface collecting on five of these sites, which confirmed the mentioned observation and yielded a broad spectrum of pottery from the high and late Middle Ages. The technological variability of the pottery reflects links with the nearby historical regions Podbořansko and Loketsko, and corresponds to the transit character of the territory.

Cílem příspěvku je rozbor jedinečně zachované dřevěné konstrukce, která byla objevena při záchranném archeologickém výzkumu parcely v Radniční ulici čp. 138/11 v roce 1993. Dřevěná konstrukce byla interpretována jako základ roubené stavby nadzemního domu, který se nacházel v uliční čáře při domovém průčelí. Rozbor keramiky z výplně objektu datuje tuto stavbu do první poloviny 14. století. V příspěvku jsou hodnoceny další pozůstatky dřevěných konstrukcí nalezené při archeologických výzkumech a stavebně historických průzkumech v historickém jádru města. Je rekonstruován také prostorový vývoj zástavby na dotčené parcele a řešena otázka vztahu dřevěné stavby k dalším archeologicky prozkoumaným objektům. This contribution analyses a uniquely preserved wooden structure uncovered during rescue archaeological research in a plot in Radniční Street 138/11, České Budějovice in 1993. The wooden structure was interpreted as a base of a timbered house built above the ground, located on a street front of house frontages. The analysis of pottery from the fill of the feature dates the construction to the first half of the 14th century. The contribution assesses further remains of wooden structures yielded by archaeological and building-historical research in the historical centre of the city. The spatial development of the built-up area is reconstructed as well, and the article also discusses the issue of the relationship between the timbered house and other archeologically investigated features.

Pietryčių Lietuvos akmens amžiaus keramika atspindi jos kūrėjų ir naudotojų gyvenimo būdą, mitybą, socialinį statusą, meninę raišką bei santykius su kitomis bendruomenėmis. Organikos išlikimui nepalankios gamtinės sąlygos bei įvairių laikotarpių radinių susimaišymas smėlinėse gyvenvietėse apriboja galimybes tiksliau datuoti ir atkurti VI tūkstantm. pr. Kr. pabaigoje prasidėjusį ilgo savito neolitizavimo procesą. Analizuojant molinių indų naudojimo pėdsakus, keramikos struktūrą, lipdymo bei ornamentavimo technologijas, jų pokyčius ir priežastis, galima geriau suprasti miškų neolito bendruomenių tradicijas bei įvairių įtakų susidūrimus Pietryčių Lietuvoje. South-Eastern Lithuanian Stone Age pottery reflects the way of life, nutrition, social status, artistic expression, and intercommunity relationships of its creators and users. Natural conditions unfavourable for the survival of organic material and the intermingling of artefacts from different periods in sandy settlements limit the ability to precisely date and reconstruct the long, distinctive process of Neolithisation that began in the late 6th millennium bc. Analysing the traces of ceramic vessel use, the structure of the pottery, the coiling and decoration technologies, their changes and reasons, it is possible to understand better the traditions of the Forest Neolithic communities and the encounters of different influences in SE Lithuania.

Kolođvar je lokalitet koji se nalazi nedaleko od Osijeka. Riječ je o tipičnoj nizinskoj utvrdi koja je izgrađena na prapovijesnom gradinskom uzvišenju. Novija istraživanja lokaliteta započela su 2014. godine te s prekidima traju sve do danas. Cilj je ovoga rada na temelju materijalne kulture s lokaliteta Kolođvar prezentirati sopotsku kulturu te prikazati keramiku i kremeni materijal kako bi se pomoću njih obogatila spoznaja o neolitiku Istočne Slavonije. Keramički nalazi datiraju se u I B i II. fazu, odnosno u vrijeme prijelaza iz 6. u 5. tisućljeće prije Krista. Prema obradi materijala najviše ulomaka keramike pripada zdjelama i loncima, a keramiku možemo podijeliti na ukrašenu i neukrašenu te grubu i finu. Među zanimljivija otkrića ubraja se nalaz sječiva od opsidijana koji nam ukazuje na trgovačke veze tijekom razdoblja neolitika kao i na kontakte s udaljenim područjima. Kolođvar is archaeological site placed near Osijek. It is a typical lowland fort which is buit on the prehistoric hillfort. The most recent site research began in 2014. The main aim of this paper is based on material culture of Kolođvar to present sopot culture and display ceramics and flint material in order to enrich the knowledge about the Neolithic of Eastern Slavonia. Ceramic findings dates in I B and II phase. That is the time of the transition from the 6th to the 5th millennium BC. According to the processing of the material most ceramics belong to bowls and pots and pottery can be divided into coarse and fine and decorated and undecorated. Among the more interesting discoveries is the findings of the blade of obsidian which points to trade links during the neolithic period as well as contacts with remote areas.

Kardiovaskularne bolesti su bolesti srca i krvnih žila. Zabrinjavajuća je sve veća količina oboljelih ljudi od ovog tipa bolesti. Biomaterijali se koriste za izradu kardiovaskularnih uređaja te kirurških instrumenata. Moraju zadovoljiti niz svojstava kako bi uređaj, odnosno instrument mogao izvršavati svoju funkciju. Najvažnije svojstvo je svojstvo biokompatibilnosti. Postoje prirodni i sintetički biomaterijali. Sintetički biomaterijali korišteni u kardiovaskularnoj medicini su metali i njihove legure, polimerni biomaterijali, biokeramika te kompozitni biomaterijali. Znanstvenici ne prestaju s pronalaskom novih vrsta biomaterijala s poboljšanim svojstvima. Pritom su korištene nove vrste tehnologija, kao što je to nanotehnologija. Najčešći proizvodi u kardiovaskularnoj medicini izrađeni od biomaterijala su stentovi, srčani zalisci, kateteri, kućišta raznih ugradibilnih uređaja itd. Cardiovascular diseases are diseases of the heart and blood vessels. The swift increase in the e amount of people getting sick by cardiovascular diseases is very concerning. Biomaterials are used for designing cardiovascular devices and surgical instruments. They must fulfill a lot of different requirements to function properly in the human body. Their most important characteristic is their biocompatibility with the living body. There are natural and synthetic biomaterials. Synthetic biomaterials used in cardiovascular medicine are metals and their alloys, polymer biomaterials, bioceramics, and composite biomaterials. Scientists are constantly searching for new types of biomaterials with improved characteristics while new technologies are used, e.g., nanotechnology. Common products made from biomaterials in cardiovascular medicine are stents, artificial heart valves, catheters, housing of the implantable devices etc.

V zadnjih desetletjih se v kemijski industriji in širše pojavlja vedno večja potreba po vedno bolj učinkovitih separacijskih procesih, s katerimi pridobivamo čistejše vmesne in končne produkte. To je posledica ekonomskih prizadevanj za povečanje donosa proizvodnje in za minimizacijo stroškov, ki sta potrebna za zadovoljitev naraščajočih potreb trga, ter okoljskih prizadevanj za minimizacijo ali celo izničenje odpadnih produktov, ki nastajajo pri proizvodnji in ki trenutno še nimajo druge uporabe ali možnosti recikliranja, zaradi česar, v takšni ali drugačni obliki, pristanejo v okolju in s tem vplivajo na njegovo čistočo ter ravnovesje. Med podjetja, ki si za to prizadevajo, spada tudi Belinka Perkemija d. o. o. Tam, med drugim, poteka proizvodnja vodikovega peroksida po antrakinonskem procesu, pri katerem nastaja končni produkt v obliki vodne raztopine z visoko vsebnostjo organskih topil, ki jih je nato potrebno kar se da odstraniti. To se doseže z različnimi separacijskimi procesi, kot so: ekstrakcija, destilacija in membranska filtracija. V sklopu tega diplomskega dela se osredotočamo na membransko filtracijo, ki trenutno poteka z uporabo poliamidnih membran. Te membrane so cenovno ugodne in učinkovito odstranjujejo organska topila, a so relativno kratkotrajne, zaradi česar so manj priročne za kontinuirno uporabo. Zato smo kot potencialne alternative, na pilotni filtracijski napravi, eksperimentalno preizkusili keramične in kompozitne poliamidne-polipropilenske membrane različnih prepustnosti. Zaradi boljših kemijskih, termičnih in mehanskih lastnosti, predvsem pri keramičnih in manj pri polimernih membranah, je bila pričakovana daljša življenjska doba, a hkrati, kljub višji prepustnosti testiranih membran, vseeno zadovoljiva odstranitev organskih snovi. Ugotovljeno je bilo, da sta uporabljeni keramični membrani skoraj popolnoma neučinkoviti pri odstranjevanju organskih snovi v surovem vodikovem peroksidu. To je posledica prepustnosti membran, ki sta očitno imeli prevelike pore v primerjavi z velikostjo organskih molekul, da bi jih te lahko ločile od preostanka mešanice. Zaradi tako nizke učinkovitosti je bilo določeno, da se ne bo ugotavljalo obstojnosti keramičnih membran, saj bi bilo to nesmiselno in nemogoče. Po drugi strani pa je bila kompozitna polimerna membrana, ki je imela veliko nižjo prepustnost, zelo učinkovita pri odstranjevanju organskih snovi, a je zaradi težav pri testiranju prišlo do predčasnega uničenja membrane in posledično ni bilo možno eksperimentalno karakterizirati njene obstojnosti. Tako je bila kompozitna poliamidna-polipropilenska membrana, na podlagi rezultatov, ki smo jih uspeli pridobiti, izbrana za nadaljnje testiranje v sklopu optimizacije filtracijskega procesa, s katerim bodo pridobljeni odgovori na vprašanja, ki so v tem delu še ostala odprta, in s katerim bo ugotovljeno, ali je optimizacija industrijskega procesa filtracije s takimi membranami možna ter smiselna. In the last few decades, in the chemical industry and wider, there has been an ever greater demand for ever more effective separation processes, with which we produce cleaner intermediate and end products. This is the result of economic efforts to increase production output and to lower production costs, which are needed to accommodate the rising demands of the market, as well as environmental efforts to reduce or even eradicate waste products, which are created during production and for which we, as of now, don’t have any secondary use or the option of recycling, due to which these waste products, in some form or another, end up in the environment, thereby affecting it’s purity and balance. One company, which makes these efforts, is Belinka Perkemija d.o.o. Among other things, they produce hydrogen peroxide via the anthraquinone process, where the end product is acquired in the form of an aqueous solution with a high concentration of organic solvents, which then have to be removed. This is achieved by different separation processes, such as: extraction, distillation and membrane filtration. In this thesis we focus on membrane filtration, for which, at the moment, polyamide membranes are used. These membranes are relatively cheap and effective in removing organic solvents, but are quite short-lived, which is why they’re inconvenient for continuous operating conditions. This is why we conducted a pilot research with ceramic and composite polyamide-polypropylene membranes of different permeabilities, in hopes of finding a potential long-lived alternative. Due to better chemical, thermal and mechanical properties, especially of ceramic and less so of polymeric membranes, a longer membrane lifespan was expected, while also maintaining a satisfactory removal of organic compounds, in spite of higher permeabilities of the tested membranes. It was discovered, that both ceramic membranes, which were used, were almost completely ineffective in removing organic compounds in the crude form of hydrogen peroxide. This is the result of the permeabilities of these membranes, the pores of which were evidently too high, in comparison to the size of the organic molecules, to separate them from the rest of the mixture. As a result of such low rejection rates, it was decided, that the durability of these membranes wouldn’t be determined, as it was deemed to be not relevant and quite impossible. On the other hand, the composite polymeric membrane, which had a much lower permeability, was very effective in removing these organic compounds, but as a result of the filtration device malfunctioning, which led to the destruction of the membrane, the experiments had to be cut short and consequently it was not possible to determine it’s durability. In the end the composite polyamide-polypropylene membrane was selected for further testing, on the basis of the experimental evidence, which we had been able to gather. Future experiments will give us the answers to the questions, which have been left open in this thesis, as well as determine whether optimization of the industrial process with these membranes is possible and reasonable.

XVI–XVII amžiai žymi materialinės kultūros pokyčius, kurie ypač ryškūs stalo kultūroje – stilistiškai ir technologiškai nauji indai pakeitė daugiafunkcius Viduramžių indus. Šie pokyčiai reiškėsi visoje Europoje ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinėje Vilniuje. Tiriant kultūrinę kaitą, pasirinkta analizuoti indus, gamintus Vakarų Europoje ir kaimyninėje Lenkijoje. Straipsnyje nagrinėjami 575 importuoti keraminių indų kompleksai iš devynių skirtingų Vilniaus senamiesčio vietų: Dominikonų g. 4, Maironio g. 11, Vyskupų rūmai (dab. Prezidentūra), Pranciškonų g. 4A, Šv. Mykolo g. 12, Gaono g. 8, Pilies g. 8A, Didžioji g. 8, 10 ir Klaipėdos g. 7B (1 pav.). Tai iš nesuardytų ir gerai dokumentuotų XVI–XVII a. archeologinių sluoksnių surinkti indai, gaminti Vokietijoje, Nyderlanduose, Italijoje, Portugalijoje ir Lenkijoje (1 lentelė; 2–10 pav.). Kaip palyginamoji medžiaga naudota koklių, stiklo ir kita vienalaikė reikšminga tiriamų kompleksų archeologinė medžiaga. Indai identifikuoti ir datuoti pagal jų molio masę, dekorą, glazūrą bei analogijas iš gamybos vietų. Tyrimas atskleidė, kad XVI a. Vilniuje vyko dideli kultūriniai pokyčiai, atsekami ir pagal atvežtinius indus. Šio laikotarpio importuotų indų aptinkama didikų rezidencijose ir vienuolijose, o tai rodo, kad kultūrinės idėjos ir pokyčiai ėmė reikštis būtent per šiuos objektus. Šį faktą remia ir istorinės žinios apie suintensyvėjusią tarpkultūrinę komunikaciją bei didikų norą tapti integralia Vakarų Europos kultūros dalimi. Tyrimu taip pat nustatyta, kad XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje dominuojančia importo rūšimi tapo baltojo molio indai iš Kelcų regiono (dab. Lenkija). Šių indų aptinkama vykdant praktiškai visus archeologinius pilies ir senamiesčio tyrimus, jų turėjo visi gyventojai, nepriklausomai nuo socialinės ar turtinės jų padėties. Archeologiniai ir istoriniai šaltiniai pagrindžia, kad bendros valstybės su Lenkija sudarymas lėmė itin glaudų ekonominį ir kultūrinį bendravimą. Kelcų regiono indai rodo šiuos glaudžius kultūrinius saitus ir žymi vieną svarbiausių materialinės kultūros transformacijų Naujaisiais laikais. The period from the 16th to the 17th century is known for changes in material culture, especially in dining traditions, as different tableware appeared, replacing the dominant pottery of the medieval period. New types of technologically and functionally advanced vessels and dishes including Dutch and Italian tin-glazed earthenware, German stoneware, and a variety of slipwares were changing dining traditions across Europe. All this can be observed from the archaeological material uncovered in what is today Vilnius old town. Tableware from both western European and Ottoman manufacturers was found during archaeological excavations in Vilnius. Compared to the Middle Ages, the total number of imported wares increased significantly. Medieval tableware was very rare in Vilnius and available exclusively to individuals of high social classes but during the early modern period the situation changed. Imported pottery of the 16th and 17th centuries showed that inhabitants of the town were influenced by western dining traditions and usage of imported tableware in their everyday rituals had grown significantly. Focusing on this change traced from Vilnius old town archaeological material, the paper will examine whether imports were available to the representatives of specific social classes or were widely known to the town’s community. Imported tableware as a marker of urban lifestyles suggests that town dwellers, especially noble families, monks and nuns used a variety of imported tableware. This fact represents that dining practices anchored into early modern Vilnius society and changed traditional dining practices. Keywords: Pottery, tableware, Vilnius, tin-glazed, stoneware, early modern period.

Fiksna protetika zauzima važno mjesto u stomatološkoj praksi. Sredinom prošlog stoljeća sve veća važnost počela se pridavati estetici fiksnih nadomjestaka. Povećanom potrebom za poboljšanjem estetike razvili su se materijali koji su taj zahtjev ispunili, prvenstveno keramika, a zatim i kompozitni materijali. Osnovnim su se materijalima dodavali različiti sastojci kako bi se poboljšala često slaba mehanička svojstva estetskih materijala. Također, s ciljem poboljšanja estetike, razvili su se i cementni sustavi koji, osim čvrstoći sveze između bataljka i protetskog nadomjeska, pridonose i prirodnijem izgledu fiksnoprotetskoga nadomjeska.

U zaštitnim arheološkim istraživanjima nalazišta Lozan – Lendava kod Špišić Bukovice, koja su provedena u jesen 2019. godine, otkriveni su dijelovi infrastrukture kasnolatenskoga naselja. Nalazište je do sada bilo poznato kao kasnosrednjovjekovno gradište, no u istraživanjima ono nije potvrđeno. Infrastrukturu kasnolatenskoga naselja predstavljali su ostaci ukopanih objekata u kojima su pronađeni ulomci keramičkih posuda izrađenih na lončarskome kolu, no zabilježeni su i pojedini prepoznatljivi oblici koji su izrađeni rukom. Rezultati istraživanja u naselja u Lozanu odgovaraju dosadašnjim spoznajama o istovremenim naseljima oko Virovitice i Koprivnice te ukazuju na intenzivnu naseljenost Podravine tijekom kasnoga latena, odnosno krajem 2. i u 1. st. pr. Kr., The archaeological rescue excavations at the Lozan – Lendava site near Špišić Bukovica, carried out in the fall of 2019, uncovered parts of infrastructure of a Late La Tene settlement. The site used to be known as a late medieval lowland hillfort, but the excavations have not confirmed this. The infrastructure of the Late La Tene settlement was represented by the remains of buried structures containing fragments of wheel-thrown pottery, but there were also particular recognizable handmade shapes. The results of the excavations at the Lozan settlement agree with the known facts about the contemporary settlements around Virovitica and Koprivnica, indicating that the Drava Valley was intensively inhabited during the Late La Tène period, i.e. at the end of the 2nd and in the 1st century BC.

In 2020, rescue excavations due to construction of a pipeline connecting Poland and Lithuania took place at the Bronze Age sites Tarbiškės 1 and Tarbiškės 2, eastern Lithuania, both dated to 1050–900 cal BC. They revealed a rather homogeneous archaeological assemblage which fills a gap in the development of the Bronze Age culture and economy in the southeastern Baltic. Tarbiškės Ware, from a typological as well as chronological point of view, stands in an intermediate position linking Trzciniec culture pottery with Žalioji and Early Striated Wares. Macrobotanical analysis of charred plant remains revealed that Bronze Age people at Tarbiškės cultivated Panicum miliaceum, Hordeum vulgare and Triticum sp. The Tarbiškės sites demonstrate that early farmers used to settle areas at higher elevations with sandy soils, further from large bodies of water. They used flint and other stone tools widely and lacked bronze. Tarbiškės is the first and only ancient settlement discovered in Lithuania with a workshop for on-site manufacturing of polished stone axes with drilled holes., 2020 m. tiesiant dujotiekio jungtį tarp Lietuvos ir Lenkijos buvo atlikti gelbėjamieji archeologiniai tyrimai Tarbiškių 1 ir 2 vėlyvojo bronzos amžiaus gyvenvietėse Rytų Lietuvoje (1, 2 pav.). Gyvenvietės aptiktos paviršinių žvalgymų metu, o 0,1–0,3 m storio nesuartas archeologinis sluoksnis lokalizuotas gręžiant gręžinius ir kasant kasinius. Tuomet perkasomis ištirtas 322 m2 plotas (4, 8 pav.). Mechanizuotų žvalgymų metu, nukasus paviršinį humusingą sluoksnį, archeologinių radinių ir įgilintų objektų rasta 430 m ilgio dujotiekio atkarpoje dviejuose atskiruose arealuose (3–5pav.). Iš viso ištirti 52 įgilinti objektai, iš kurių dauguma – natūralios kilmės (6, 7 pav.). Iš jų paimti septyni grunto mėginiai (155 l) archeobotaninei sudegusių augalų liekanų analizei. Tarbiškių gyvenvietėse aptikta gana vienalytė archeologinė medžiaga iš dalies užpildo bronzos amžiaus kultūros ir ūkio raidos pažinimo Pietryčių Baltijos regione spragą. Tik pavieniai titnago ir keramikos radiniai skirti neolitui – virvelinės keramikos kultūrai. Tarbiškių keramika tipologine ir chronologine prasme užima tarpinę padėtį tarp ankstyvojo bronzos amžiaus Tšcineco kultūros ir vėlyvojo bronzos amžiaus ankstyvosios brūkšniuotosios ir Žaliosios tipo keramikos. Vienintelis jos ornamentas – spygliuotos vielos arba vikšro pavidalo įspaudai (9 pav.). Gyvenvietėje plačiai naudoti titnago ir kitų uolienų įrankiai, galbūt dėl to, kad trūko bronzos. Tarbiškės 1 Lietuvoje yra pirmoji ir kol kas vienintelė senovės gyvenvietė, kurioje rasta akmeninių kirvių su išgręžtomis skylėmis gamybos vieta. Ji identifikuota pagal magminių uolienų nuoskalas, kurių rūšys (diabazas, porfyritas, bazaltas) sutapo su kirvių išgrąžų uolienomis (10 pav.). Apdirbant bronzos amžiaus gyvenviečių titnagą, vyravo dvipolė technika, kuria skaldyti vietiniai mažų gabaritų žaliavos gabalai, taip pat iš senesnių gyvenviečių atsinešti gludinti kirviai (11 pav.). Pagal sudegusių grūdų AMS 14C datas, Tarbiškių 1 gyvenvietės bronzos amžiaus radinių kompleksas datuotas 1050–900 cal BC (12 pav.). Sudegusių augalų liekanų makrobotaninė analizė atskleidė, kad bronzos amžiaus žmonės Tarbiškėse augino soras (Panicum miliaceum), miežius (Hordeum vulgare) ir kviečius (Triticum sp) (13 pav.). Tarbiškių gyvenviečių padėtis rodo, kad ankstyvieji žemdirbiai įsikurdavo aukštesnėse vietovėse su smėlingais dirvožemiais, toliau nuo didelių vandens telkinių. Sistemingi mechanizuoti archeologiniai žvalgymai didelių infrastruktūros plėtros projektų vietose Lietuvoje pradėti tik 2020 m. Jei ši praktika bus tęsiama, o makrobotaniniai tyrimai taps įprasta gelbėjamosios archeologijos dalimi, netrukus gali būti aptikta daugiau ankstyvųjų žemdirbių gyvenviečių, galbūt net ir neolitinių, kurių iki šiol nėra žinoma visame Rytų Baltijos regione.

Početak ranog brončanog doba definiran je prema intenzivnijoj proizvodnji i upotrebi brončanih predmeta. Takvi predmeti su rijetkost na prostoru istočne Hrvatske koji je obilježila vinkovačka kultura u najranijoj fazi brončanog doba. Naseljenost visoke lesne zaravni uz Dunav od Vukovara do Iloka i neprosredno zaleđe pokazuju kako su zajednice ranog brončanog doba živjele na položajima s kontinuitetom iz bakrenog doba i starijih razdoblja, a rijetki istraživani lokaliteti i apsolutni datumi ukazuju na otvorena pitanja i kronološke diskrepancije u odnosu na širu sliku naseljenosti južnog dijela Karpatske kotilne. Na primjeru intenzivno istraživane mikroregije vukovarske lesne zaravni raspravit će se o nekima od njih u istraživanju ovog razdoblja.

Straipsnyje, didžia dalimi remiantis XIX a. – XX a. pirmos pusės Karaliaučiaus, Tilžės, Įsruties, Gumbinės ir jų apylinkių adresų knygomis ir žinutėmis periodinėje spaudoje, analizuojama Rytų Prūsijos šiaurinės dalies XIX a. – XX a. pirmos pusės koklių gamintojų istorija. Ypač išsamų vaizdą pavyko susidaryti apie Karaliaučiaus koklių fabrikų istorinę raidą ir savininkų kaitą, kadangi išliko didžioji dalis 1820–1942 m. laikotarpiu išleistų adresų knygų, kuriose galima rasti ne tik gyventojų pavardes ir adresus, bet ir duomenis apie miestiečių profesinę veiklą. Be to, adresų knygos visada buvo papildomos įmonių reklaminiais skelbimais, kuriuose labai dažnai užsimenama apie gamintos produkcijos pobūdį. Pavyko išaiškinti nemažai didesnių ir mažesnių regiono XIX a. – XX a. pirmos pusės koklių gamintojų. Karaliaučiuje minimu laikotarpiu jų įvardyta 25, iš jų 10 amatininkų dirbtuvių ir 15 fabrikų, kurių dalis minėti vos po kelerius metus. Tilžėje tokių įmonių išaiškinta 8 (iš jų 4 fabrikai ir 4 kitokio pobūdžio giminingos įmonės), Įsrutyje – 4 (iš jų 1 fabrikas ir 3 prekybos bei krosnių statybos įmonės, galimai gaminusios ir koklius). Taip pat nustatyta po vieną fabriką, veikusį Zekenburge Gumbinės apygardoje, Narkyčiuose Įsručio apskrityje bei Žilių gyvenvietės Norvilkiškių kaime. Kol iki galo nežinomi konkrečių fabrikų pajėgumai ir kiek plačiai buvo platinama jų produkcija, galime tik teigti, kad bent jau dalis jų tikrai buvo žinomi ir vertinami visoje Rytų Prūsijoje. Kai kurių fabrikų žinomumą patvirtina ir jų paminėjimas 1902 m., 1906 m. Vokietijos keramikos įmonių adresų knygose. Tarp tokių yra du didžiausi ir ilgiausiai veikę Karaliaučiuje: pirmasis – Jacobo Wesselio 1819 m. įkurtas ir iki XX a. pradžios jo verslo perėmėjų Kültzau ir kitų valdytas fabrikas ir antrasis – jo įkūrėjas Th. E. Kugelis, o veiklos išplėtotojas ir produkcijos kokybės įtvirtintojas Rudolfas Boy bei XIX a. pabaigos – XX a. pirmos pusės fabriko savininkas Wilhelmas Bonnas. Vokietijos fabrikų gretoje vietą rado ir po vieną Tilžės (savininkas Luisas Wiegandas) bei Įsručio (savininkas Friedrichas Gallmeisteris) fabriką. Išaiškinta didesnių ir mažesnių gamintojų gausa, tikėtina, leis ateities tyrimuose identifikuoti ir gamintos produkcijos paveldą (koklius, koklines krosnis, architektūros puošmenas, funkcinę įrangą ir kt.), kuris iki šiol labai menkai žinomas. This paper presents historical data about tile manufacturers in the northern part of East Prussia, collected from address books from the nineteenth- to the mid-twentieth-century from Königsberg, Tilsit, Insterburg, Gumbinnen, and the surrounding areas, mid-twentieth-century ceramics industry directories, and advertisements in German periodicals. The paper gives an account of activity periods of tile factories and workshops, their manufacturing sites, and the names of the owners. The data is expected to facilitate identification of tile products and their back-marking in future research efforts.

2020 m. atliekant tyrimus magistralinio dujotiekio vietoje, aptikta ir tirta Kakliniškių 7 gyvenvietė (2 pav.). Archeologiniai pėdsakai čia buvo gana menki – archeologinio sluoksnio beveik neišlikę, aptikti įgilinti objektai koncentravosi vos 10 m skersmens areale. Iš viso užfiksuota 19 objektų, kurių devyni greičiausiai yra gamtinės kilmės (3, 4 pav.; 1 lentelė). Visgi įgilintuose objektuose surinkta gausi ir reprezentatyvi, tik vienam trumpam apgyvenimo etapui priklausančios keramikos kolekcija, archeobotaninė medžiaga (11 pav.; 3 lentelė) ir kiti radiniai (10 pav.) suteikė itin vertingų duomenų, leidžiančių naujai pažvelgti į I tūkstantmečio pr. Kr. kultūrinę situaciją Pietryčių Lietuvoje. Visa keramika priklauso vienam tipui, kurio išskirtinis bruožas – brūkšniuotas paviršius su papildomai užteptu kruopėtumo suteikiančiu sluoksniu. Visų indų formos labai panašios – tai puodai gaubtomis sienelėmis ir nežymiai išreikštais peteliais (5–9 pav.; 2 lentelė). Šis keramikos tipas iki šiol nebuvo išskirtas, o tokios keramikos žinota tik iš kapinynų. Naujai išskirtas keramikos tipas pavadintas Kakliniškių tipu. Kakliniškių tipo keramikos išskyrimas ir požymių apibrėžimas leido tokią keramiką identifikuoti ir kitose Pietryčių Lietuvos ir rytinėse Užnemunės gyvenvietėse. Tai Kakliniškės 6 ir 8, Migūčionys bei Žebertonys 4 ir 5 (12 pav.) tame pačiame mikroregione kaip ir Kakliniškės 7; Kernavė ir Ardiškis 2 (13 pav.) prie Neries; Vilūnai 5 Kruonio apylinkėse; Alytus ir Panemuninkai 3 prie Nemuno; Skituriai 2 rytinėje Užnemunės dalyje (1 pav.). Skirtingose gyvenvietėse gautų 14C datų modeliavimas leido Kakliniškių tipo keramikos datavimą apibrėžti maždaug 410–320 cal BC (15 pav.; 4, 5 lentelės). Kakliniškių tipo keramikos aptikta ir kapinynuose. Urnų kruopėtu paviršiumi, priskirtinų Kakliniškių tipui, buvo visuose trijuose tyrinėtuose Užnemunės ir Rytų Lietuvos I tūkstantmečio pr. Kr. laidojimo paminkluose – Kernavėje, Semeniškiuose ir Paveisininkuose (14 pav.). Visose gyvenvietėse, kuriose aptikta Kakliniškių tipo keramikos, IV a. pr. Kr. atstovauja labai menkos archeologinės liekanos, paplitusios nedideliame areale. Tai leidžia kelti hipotezę, kad gyvenvietės buvo neįtvirtintos, išsklaidyto tipo, sodybos nutolusios viena nuo kitos ir vienoje vietoje ilgai nestovėjusios, dažnai perkeliamos į naują vietą. Šiais požymiais gyvenvietės su Kakliniškių tipo keramika labai skiriasi tiek nuo ankstesnių, ankstyvosios brūkšniuotosios keramikos kultūros, tiek ir nuo vėlyvesnių, vėlyvosios brūkšniuotosios keramikos kultūros, gyvenviečių, kurioms būdingi stori archeologiniai sluoksniai su dideliu kiekiu radinių, o dominuojantis gyvenviečių tipas – įtvirtintos gyvenvietės. Tokie skirtumai leidžia kelti hipotezę, kad jie galėjo būti nulemti svarbių skirtingų šiose gyvenviečių grupėse praktikuotų ūkio modelių. Apie priešromėniškojo geležies amžiaus žemdirbystę Lietuvoje iki šiol duomenų beveik neturėjome. Todėl nauja gausi medžiaga iš gerai išlikusių ir patikimai datuotų kontekstų Kakliniškių 7 gyvenvietėje šiuo atžvilgiu suteikė itin reikšmingos informacijos. Čia surinkta kultūrinių augalų liekanų kolekcija leidžia įžvelgti tam tikrus skirtumus nuo Lietuvos vėlyvojo bronzos amžiaus įtvirtintų gyvenviečių medžiagos. Svarbiausiu skirtumu galima įvardyti mažą sorų skaičių – tuo ši kolekcija artima tirtoms romėniškojo laikotarpio gyvenvietėms. Minėtas gyvenviečių su Kakliniškių tipo keramika sodybų trumpalaikiškumas leidžia kelti hipotezę apie praktikuotą ekstensyvios formos žemdirbystę. Vis dėlto tokio spėjimo pagrindimas lieka ateities tyrimų uždavinys. Straipsnyje pristatyti duomenys paneigia literatūroje besikartojančius teiginius, kad kultūrinė situacija visoje Rytų Lietuvoje ištisą I tūkstantmetį pr. Kr. buvo labai statiška, nekito nei materialinė kultūra, nei socialinė santvarka, apgyvenimo sistema ar kiti kultūriniai bruožai. Šiandien galima konstatuoti, kad regiono negalima laikyti homogeniška nei geografiniu, nei chronologiniu lygmenimis. Nauji archeologiniai duomenys rodo, kad ankstyvoji brūkšniuotosios keramikos kultūra, kuriai neabejotinai atstovauja tik apie 800–400 m. pr. Kr. datuotos Šiaurės rytų Lietuvos, Pietryčių Latvijos ir Šiaurės vakarų Baltarusijos įtvirtintos gyvenvietės, nepagrįstai buvo apibrėžiama gerokai platesniu regionu ir chronologiniu laikotarpiu. Panašu, kad gyvenvietės su Kakliniškių tipo keramika atstovauja kitoms nei minėtos kultūros tradicijoms ir rodo, kad bent jau Pietryčių Lietuvoje I tūkstantmečio pr. Kr. kultūrinė raida buvo kur kas dinamiškesnė, nei iki šiol manyta. The article presents the data from Kakliniškės 7 settlement site, discovered and excavated in 2020 during the construction of the gas pipeline. The rich and representative collection of pottery and archaeobotanical material gathered in the site have provided valuable data on the hitherto unknown 4th century BC in Lithuania. Pottery such as that found at Kakliniškės 7 has not previously been identified, and is therefore referred to here as Kakliniškės Ware. These are pots with slightly curved walls, rounded shoulders and vertical rims, featuring a striated surface topped with an additional coarse layer. The defined attributes of this new type of pottery have allowed the identification of the same ware in other settlement and burial sites in southeastern Lithuania and the Trans-Nemunas region. All of these settlement sites share some common features; most likely they are the sites of short-lived farmsteads belonging to highly dispersed settlements. Such data allow us to hypothesise a hitherto unidentified cultural group that briefly spread in southern Lithuania in the 4th century BC. This challenges the prevailing model of a static cultural development and a homogeneous material culture in the 1st millennium BC in all of eastern Lithuania. Our data show that the cultural situation here was much more dynamic than previously thought. Keywords: The Earliest Iron Age, pottery, unenclosed settlements, agriculture.

Straipsnyje nagrinėjama Vilniaus plytdirbystės problematika. Tyrimų laikotarpį apibrėžia archyvinė informacija apie konkrečius plytininkus-žaliavų kasėjus, kurių sąrašai sudaryti 1795 bei 1805 m. Šiuo laikotarpiu dirbo 43 amatininkai. Naudojantis papildomais archyviniais bei spausdintais šaltiniais, sudarytos šių amatininkų biogramos. Remiantis surinktais duomenimis apibrėžiama plytininkų-žaliavų kasėjų dirbtuvių lokalizacija, apžvelgiama turtinė šiuo amatu besivertusių asmenų diferenciacija, aptariami plytininkystės amato tęstinumo bei plytininkų kaitos duomenys, nagrinėjami kitų amatininkų, ypač puodžių, ekonominiai bei socialiniai ryšiai su plytininkais. Raktiniai žodžiai: Vilnius, plytininkas, plytinė, puodžius, biograma. The article deals with the some aspects of the brickmaking craft in Vilnius. The main archival sources selected for the study were the following: (a) the list of the craftsmen of Vilnius and the register of the city’s properties of 1795 and 1808, (b) the income and expenditure books of the Vilnius magistrate, and (c) the list of the city’s property owners compiled in 1801. The starting point for the research was the short biographies of 43 brickmakers and raw material miners who worked in the workshops in Vilnius between 1795 and 1805 (Table 1), compiled by the author of the article. Using the accumulated database, the answers to the questions raised are provided: the sites of the workshops were located (Fig. 1), the brickmakers ‘dynasties’ from the 1830s onwards were distinguished, the criteria for the financially more capable brickmakers were established, and the main features of these brickmakers are discussed (Figs 2–4, Table 2). The hypothetical conclusion is drawn that changes in the organisation of the craft can already be discerned among the brickmakers of the late eighteenth and early nineteenth centuries. The fundamental shift was the emergence of a layer of brickmakers who sought to avoid the constraints on business expansion resulting from the volatile construction market, which dictated the client’s waitand-see tactics. The study also points to the special relationship between brickmakers and potters. At least half of the brickmakers had various levels of contact with potters, some of whom had become brickmakers themselves (Table 3). Attention is drawn to the desire of the brickmakers to keep their land properties in their hands and to expand their business. This ambition is illustrated in the diagram depicting the change of plot owners in the second half of the eighteenth century (Fig. 5). The author of the article captures the strong bonds of community among brickmakers. Keywords: Vilnius, brickmaker, brickworks, potter, short biography.

Šiame straipsnyje tiriamas keraminių pano kūrybos procesas. Išanalizavus įvairius tekstus apie Lietuvos sovietinio laikotarpio pano, sukuriamos molinės plokštelės, kurios galėtų būti vienos iš sovietmečio kūrinių detalių. Dirbant perimta ir interpretuota sieninių plokščių lipdymo tradicija. Apžvelgiami LSSR valstybinio dailės instituto studentų tiriamieji darbai, pristatantys nepublikuotus sovietmečio pano. Tyrimas yra dviejų dalių: pateikiama istorinė medžiaga ir jos meninės interpretacijos. The aim of this artistic research is to explore ceramic panels created in Lithuania in the Soviet period by artistic means. The research is based on the material related to ceramic panels created in the late Soviet period, approximately from 1974 to 1987, which was collected by the students of the State Art Institute of the Lithuanian SSR between 1986 and 1989. The material sheds light on works that were created in Kaunas, Vilnius and Alytus, and currently are for a large part demolished. While restoring and newly creating an independent artwork, the authors are looking for the means to reveal the reality of that time and to discover the inner motivation – why and how ceramic artists created monumental works at that time, what circumstances they took into consideration, and what they found most important: the topic, the media, light, colour, and texture. While creating works based on description, the authors hope to receive an answer if non-verbal knowledge is possible in ceramics. In order to test this hypothesis that arose during the research, the authors decided to do a practical experiment. The two artists, Rokas Dovydėnas and Remigijus Sederevičius, set themselves a task to restore a clay panel based on a description of creating a Soviet panel. With the aim to place emphasis on the tactile experience of the work, they decided to work blindly. The experiment in the studio revealed that the role of the body is highly important. Direct work with clay has a huge importance for acquiring experience, and there are certain actions that only the body can perform. Facing a new experience, earlier skills are undoubtedly important. While working with the hands, each movement becomes newly acquired knowledge. A result of the artist’s work – in this case, a ceramic plaque – is both an artwork, data obtained during the research, and part of the articulation. The presented result – the research – becomes the visible part, and the experiential part of research remains in the body memory of the researcher. One can make a conclusion that it is difficult to analyze creative work exclusively by description, as the practical research was conducted blindly. The control over the body and material achieved during the process obviously shows that sharing practical knowledge is possible even if it is poorly communicated, and the achieved result can be visually similar. This research experience can be applied for educational aims, by repeating actions that can build working skills. While realizing the entire course of the work and foreseeing the actions, a ceramic artist can achieve impressive results, which are predictable rather than random.

Zavičajna skupina OŠ Tar-Vabriga je u školskoj godini 2020./2021. provodila školski projekt Lorun – antika u našem kraju koji je sufinancirala Istarska županija u sklopu projekta Institucionalizacije zavičajne nastave. Učenici su u sklopu projekta posjetili antički lokalitet Lorun uz stručno vodstvo Zavičajnog muzeja Poreštine, fotografirali i snimili lokalitet. Na keramičkim su radionicama izrađivali keramičke amfore, pečate vlasnika lokaliteta te utiskivali pečate na plošne amfore. Kako bi učenici predstavili svoj rad na projektu izradili su prezentacijski video i plakate. Cilj projekta bio je upoznati učenike s antičkom poviješću općine Tar-Vabriga te potaknuti ih na kreativno stvaralaštvo inspirirano prošlošću., The heritage club of Tar-Vabriga Elementary School carried out a school project in the academic 2020/2021 year. It was called Lorun - Antiquity in our region, and was co-funded by the County of Istria as part of the project on the Institutionalization of heritage education. As part of the project, the students visited the ancient site of Lorun with the help of the expert guidance of the Heritage Museum of Poreština. They also photographed and recorded the site. In ceramic workshops, they made ceramic amphorae, seals of the local owners, and stamped the seals on flat amphorae. In order to present their work on the project, the students created a presentation video and posters. The aim of the project was to introduce students to the ancient history of the municipality of Tar-Vabriga and encourage them to make creative works inspired by the past.

Cilj: Protetska terapija prirođenog nedostatka dvaju bočnih sjekutića u gornjoj čeljusti i dvaju središnjih sjekutića u donjoj čeljusti u 18 godišnje djevojke nakon provedene ortodontske terapije. Materijali i metode: 18-godišnja pacijentica dolazi na Kliniku za dentalnu medicinu Kliničkog bolničkog centra u Rijeci radi potrebe za zbrinjavanjem nedostatka zuba 12 i 22 te 31 i 41. Iz anamneze se saznaje da ima prirođeni nedostatak zuba te dolazi nakon završetka osmogodišnje ortodontske terapije u kojoj se pripremao prostor za protetske nadoknade. S obzirom na dob, dobru oralnu higijenu i intaktnost preostalih zuba, terapija izbora u ovakvim slučajevima je implantoprotetska ili izrada fiksnog mosta. Pacijentica odbija implantološku terapiju te prihvaća drugu predloženu opciju. Radi tendencije zuba da se nakon ortodontske terapije vrate u prvobitni položaj, izrađuju se jednokomadni protetski nadomjesci. Zbog male retencijske površine zuba 32 i 42, preparacija se proširuje na zube 33 i 43 čime se neutralizira mogući pomak zuba. Preparirane su oralne plohe zuba 13, 11, 21, 23 te 32, 33, 42 i 43. Granica preparacije bila je udaljena 1, 5 mm od incizalnog brida i 1 mm od gingivnog ruba uz dubinu preparacije od 0, 7 mm. Materijal izbora bila je cirkonij oksidna keramika koja, uz estetska, ima i potrebna mehanička svojstva, a nadomjesci su pričvršćeni adhezivno. Radi slabe adhezivne veze gradivnog materijala i zuba, dodatno su preparirani aproksimalni ormarići (2x2x0, 5 mm) kako bi se, uz adhezivnu, uspostavila i mehanička veza. U laboratoriju je konstrukcija pripremljena pjeskarenjem s česticama Al2O3 veličine 50μ i pritiskom od 1 bara. Po probi u ustima isti su očišćeni pastom (Ivoclean, Ivoclar Vivadent, Schaan, Lihtenštajn) te premazani s Monobond plus (Ivoclar Vivadent, Schaan, Lihtenštajn). Zubi su jetkani ortofosfornom kiselinom i premazani primerom (Multilink Primer A/B, Ivoclar Vivadent, Schaan, Lihtenštajn). Nadomjesci su zatim cementirani (Multilink Automix, Ivoclar Vivadent, Schaan, Lihtenštajn) prema uputama proizvođača. Rezultati: Izradom jednokomadnog nadomjeska u obje čeljusti postigao se harmoničan osmijeh te se osigurao stabilni položaj zuba nakon provedene ortodontske terapije. Zaključak: Primjena reduciranog fiksnog nadomjestka nakon provedene ortodontske terapije u slučaju nedostatka zuba u estetskoj zoni pokazalo se kao uspješno trajno rješenje koje zadovoljava biološke, funkcionalne i estetske kriterije u adolescenata i mladih.

U ovom radu opisana je keramička stereolitografija kao tehnika aditivne proizvodnje (eng. additive manufacturing, AM) za izradu složenih keramičkih 3D struktura. Dan je pregled komponenata koje tvore suspenziju (engl. slurry) za 3D ispis kao što su fotoosjetljivi monomeri/oligomeri, fotoinicijatori, keramička punila. Opisana je i primjena keramičke stereolitografije u inženjerstvu koštanog tkiva, za proizvodnju “okosnica” (engl. Scaffolds), te u automobilskoj, avionskoj i svemirskoj industriji. In this study, ceramic stereolithography, an additive manufacturing method for designing complex ceramic 3D structures is described. An overview of the suspensions that are used for 3D printing is provided, such as photosensitive monomers and oligomers, photoinitiators and ceramic fillers. The use of ceramic stereolithography in bone tissue engineering for designing a 3D scaffold and in the automotive, aerospace and aviation industries is also discussed.

Vilniaus dailės akademijos meno aspirantūros studijų metu 2004 m. imti giluminiai interviu iš 1950–1970 m. aktyviai dirbusių arba tuo metu studijavusių keramikų Juozo Adomonio, Aldonos Ličkutės, Kristinos Mazūrienės, Egidijaus Igno Talmanto, Liucijos Šulgaitės, Elenos Venckevičienės. Meno aspirantūros tiriamajame darbe apie LSSR 1956–1970 m. keramiką remtasi literatūra iš 1950–1970 m. kultūrinės spaudos – žurnalų "Dailė", "Kultūros barai", "Pergalė". Be to, pažinti tą laikotarpį padėjo ir dailininkų darbų katalogai bei dailės albumai. Visgi to meto publikacijos buvo gana oficiozinės, o parodų kataloguose pristatyta tik dalis sukurtų darbų. Interviu medžiaga atskleidžia tai, kas neatspindėta tuometėje spaudoje, kokiomis sąlygomis dirbo Lietuvos keramikai XX a. 6–7 dešimtmečiais. Šaltinių tekste pateikiami trys interviu, trumpos trijų autorių biografijos ir interviu kontekstas. This publication of sources contains three interviews with ceramic artists who were active in the twentieth century: Aldona Ličkutė, Egidijus Ignas Talmantas, and Kristina Karkaitė-Mazūrienė. Aldona Ličkutė’s interview covers the period of her studies, the 1950s, her relation with the teachers and her own teaching practice in the State Art Institute, and the lack of materials and technical facilities in ceramics in the Soviet period. Egidijus Ignas Talmantas speaks about his technological experiments, the manufacturing of terra sigilatta, and his attempts to promote this invention internationally. He also describes his cooperation with archaeologists in exploring historical ceramics, and his work in the Vilnius M. K. Čiurlionis Art Boarding School. Kristina Karkaitė-Mazūrienė’s interview addresses the artist’s relation to already well-established creators, the exhibition possibilities of those times, and the efforts to seek creative freedom. All the three interviewees speak about the artists’ possibilities to create in the Soviet period, and it is obvious that ceramic artists chose different tactics ranging from adapting to the system, refusal to create and immersing in technological experiments, to the attempts to bypass the local power field and to find higher-placed reviewers. The interviewees, remarkable personalities, discuss the aspects important for creating ceramic works, their study years, their relations with colleagues, and their own work. The interviews touch upon the themes that could not be put out for public discussion in the Soviet era. Hopefully, these conversations will be interesting for further researchers of the Soviet period.

Istraživanje kasnoantičke kule na položaju Gradac u selu Ošlju rezultiralo je pronalaskom pokretnog arheološkog materijala koji je tema ovog rada. Većina predmeta pripada razdoblju kasne antike, ali prepoznat je i brončanodobni, odnosno željeznodobni materijal, kao i helenistički koji nam svjedoče o aktivnostima na ovom položaju. Kasnoantički materijal tipološki je detaljno obrađen, a osim kuhinjske keramike koja je proizvod lokalnih radionica, kod ostalih je ulomaka uglavnom riječ o importu radionica iz dvaju glavnih kasnoantičkih proizvodnih i distribucijskih središta, sjeverne Afrike i istočnomediteranskog areala., Archaeological excavation of a late antique tower at the position Gradac in the village of Ošlje resulted in uncovering small finds that are analyzed in this paper. Most artifacts can be dated to Late Antiquity, but there were also Bronze- and Iron Age finds as well as some Hellenistic material testifying to activities at this position. Late antique material has been thoroughly analyzed in terms of typology. Except for cooking ware produced in local workshops, other fragments can mostly be interpreted as import from workshops from two major late antique centers of production and distribution, North Africa and the eastern Mediterranean.

Ovaj diplomski rad nastao je kao rezultat tipološko kronološke obrade kasnobrončanodobnih keramičkih nalaza pronađenih prilikom arheološko-konzervacijskih istraživanja u Iloku na poziciji Kula 8 2011. godine koje je proveo Hrvatski restauratorski zavod sa sjedištem u Zagrebu. Istočna Hrvatska u vrijeme brončanog doba prostor je koji nastanjuju pripadnici velikog broja različitih arheoloških kultura. Iako je u ovom radu naglasak na kasnom brončanom dobu, obrađene će biti i kulture ranog brončanog doba, srednjeg brončanog te željeznog doba tog prostora, čiji je keramički materijal pronađen tijekom iste kampanje, kako bi pokušali pružiti što precizniji kronološki kontekst. Iz tog je razloga potrebno Ilok, kao arheološki izrazito bogat grad s dugotrajnim kontinuitetom naseljavanja, smjestiti u širi geokronološki kontekst koji će nam pružiti bolji uvid u ljudsku aktivnost ovog područja tijekom prapovijesti, a pogotovo u periodu od 18. do 9. stoljeća pr. Kr. kojim se ovaj diplomski rad bavi.