Search

Straipsnyje, remiantis perceptyvinės dialektologijos teorinėmis įžvalgomis, svarstomi šie aspektai: 1) dialektas išreiškia regioninę kultūrą; 2) tarminė raiška padeda kitiems diskurso dalyviams charakterizuoti taip kalbantįjį kulūriniu pagrindu. Straipsnyje kultūriniu aspektu apibendrinti pasirinkta rytų aukštaičių anykštėnų patarmės Ukmergės rajono Lyduokių apylinkės šnekta. Remiantis pirmuoju teiginiu, skirtinga raiška yra aiškus rodiklis skirti savus ir svetimus patiems tarmės atstovams, kita vertus, tarminė raiška kitiems tos pačios kalbos (tačiau skirtingų tarmių) atstovams asocijuojasi su kitos kultūros atstovais. Antruoju teiginiu apibendrinamos visos kultūrinės įžvalgos, t. y. nuosekliai remiamasi perceptyvinės dialektologijos tyrimų strategijomis. Apibendrinimai daromi remiantis perceptyvinio tyrimo duomenimis. Pirmojoje anketos dalyje respondentai prašyti įvertinti tarminį kalbėjimą; siekta išsiaiškinti apriorinį eilinių kalbos atstovų santykį su tarminiu kalbėjimu ir jo atstovais. Antrojoje anketos dalyje respondentai turėjo įvertinti išklausytus du rytų aukštaičių anykštėnų tekstus artimumo bendrinei kalbai, suprantamumo, taisyklingumo, patrauklumo aspektu ir juos apibūdinti savais žodžiais. Net 16 respondentų tarminį kalbėjimą sieja su kokiu nors Lietuvos regionu, 4 respondentai pažymi, kad tarminis kalbėjimas susijęs ir su tam tikru socialiniu sluoksniu. 8 respondentų nuomone tarmiškai dera kalbėtis tik privačiai, 12 respondentų mano, kad nereikia varžyti savo kalbėjimo ir viešai. Vertindami tekstus respondentai iš esmės paantrino savo apriorinėms nuostatoms. Based on theoretical insights of perceptual dialectology, the article analyses the following aspects: 1) regional culture is expressed through dialect; 2) the dialectal expression helps other discourse participants to characterise the speaker based on the cultural basis. The article summarises the chosen sub-dialect of Lyduokiai county (District of Ukmergė) of the East Aukštatian dialect. Based on the first statement, different expression is a clear indicator for distinction for local and alien representatives of the dialect. On the other hand, the dialectal expression for other representatives of the same language (yet different dialects) is associated with representatives of another culture. The second statement defines all cultural insights, i.e. it is coherently based on perceptual strategies of dialectological research. These generalisations are made based on the data of the perceptual research. In the first part of the questionnaire, the respondents are asked to evaluate the dialectal speaking. It is aimed to identify the relation of ordinary representatives of the language with dialects and their representatives. In the second part of the questionnaire, the respondents had to evaluate two texts in the East Aukštatian dialect, which they had to listen, and their relation to the standard language, their clarity, correctness, attractiveness as well as to retell these texts in their own words. Even 16 respondents have related dialects to a certain region of Lithuania, 4 respondents have noted that dialectical speaking is related to a certain social layer. 8 respondents believe that dialects should be used only in private speaking, and 12 respondents believe that one should not restrict his speaking publicly.

The evaluation of originality becomes the priority in the abundant market of various things, services and ideas. In our modern surroundings we can find everything that could meet almost all our needs and fancies, so, very often, we have to make a well motivated personal decision. The increasing demand for originality requires a deeper understanding of it. The main objective of this study is to find out what properties reflect the originality of ideas, things and activity and how children (teenagers) express their originality stepping into the world of adults. Expression of originality of 7 - 8 form students during the technology lessons was chosen as a subject matter of originality research, because the program of technological subjects (nutrition, textile, construction materials) give an opportunity to develop the expression of originality of students not only in the technological activity, but also to form their inclination to originality in private life, meeting the everyday demands for food, clothes, living space and communication. After generalization of analysis of scientific literature was disclosed the model of the meaning of originality. The following three main indicators are characteristic to originality, as the main aspect of creative activity: novelty, truthfulness and peculiarity. It also became clear that originality as a characteristic of a creative personality can be achieved by any individual. The teenager period is particularly favorable for developing... [to full text]

Šio straipsnio tikslas – atskleisti koncepto PINIGAI analizės galimybes konceptualiųjų metaforų metodu. Tiriamojo objekto suvokimo skirtumams paaiškinti įvedamas kognityvinės lingvistikos terminas – konceptas, plačiau aptariamos ir palyginamos neurofiziologinės ir lingvokultūrologinės koncepto teorijos, koncepto struktūra ir raiškos būdai kalboje. Konceptu PINIGAI šiame straipsnyje vadiname mąstymo dydį, kurio loginį branduolį sudaro sąmoningai (ypač ekonomikos teorijoje) konstruojamos pinigų sąvokos ir kuris apima kalbinės bendruomenės sąmonėje fiksuotą pragmatinę, kultūrinę ir aksiologinę informaciją apie pinigus ir su jais susijusius reiškinius. Kalbotyros metodai leidžia tirti ne absoliučiai visą informaciją, siejamą su tam tikru konceptu, o tik tą jos dalį, kuri reiškiama kalba. Todėl šios pranešimo tyrimo objektas – kolokacijos, t.y. įprastiniai žodžių junginiai, kurių pamatinis žodis – leksema pinigai arba vienas iš jos sinonimų grupės žodžių. Aprašydami koncepto PINIGAI kalbinę raišką, kalbines metaforas siejame su konceptualiosiomis, t. y. remiamės Dž. Lakofo bei M. Johnsono sukurtu ir M. Hundto ekonomikos konceptams tirti adaptuotu konceptualiųjų metaforų metodu. Straipsnio praktinėje dalyje nustatomi pagrindiniai konceptualiųjų metaforų modeliai: PINIGAI YRA GYVA BŪTYBĖ, PINIGAI YRA MECHANIKA, PINIGAI YRA ERDVĖ, kurie lyginami su adekvačiais modeliais ekonomikos teorijos kalboje, nurodoma į panašumus ir skirtumus, pateikiamos dviejų kalbų (vokiečių ir lietuvių) iliustracijos. The aim of this article is to explore the analytical possibilities of the concept of MONEY through the method of conceptual metaphor. To explain the differences in understanding of the object under study, the term ‘concept’ from cognitive linguistics is used. The neuro-physiological and linguistic-cultural theories of ‘concept’ are broadly discussed and compared, as are the structure of a ‘concept’ and its manifestations in language. By the concept of MONEY in this article we mean the entire cogitative package, the logical kernel of which is made up of all the consciously construed (especially in economic theory) ideas about money and includes the language community’s consciously fixed pragmatic, cultural and axiological information about money and related phenomena. Linguistic methods enable the analysis not of absolutely all the information related to that concept, but only of the part of it that is expressed by language. Therefore, the object of study of this article is the collocations, i.e. the usual word combinations, of which the key word is the lexeme MONEY or a synonym thereof. When writing about the linguistic manifestations of the concept of MONEY, we connect linguistic metaphors to conceptual metaphors, i.e. we rely on the conceptual metaphor method created by G. Lakoff and M. Johnson and adapted by M. Hundt for the analysis of economic concepts. In the practical part of the article we establish the basic models for the conceptual metaphor: “Money is a living creature.” ; “Money is a mechanism.” ; “Money is a space.” These are compared to adequate models in the language of economic theory, similarities and differences are compared, and illustrations are given in two languages (German and Lithuanian).

Straipsnyje aptariamas kitatikių įvaizdis lietuvių tautosakoje, nurodomos priežastys, įtakojusios tokių naratyvų atsiradimą. Nuostata sumenkinti kitatikį, jo išpažįstamą religiją, yra tarptautinis reiškinys. Kita religija / konfesija vertinama per savos religijos prizmę. Žmonės nesistengė suprasti kitos religijos dogmų, atmetė kitą tikėjimą kaip neteisingą, blogą, vertino kitatikių religines apeigas ir papročius kaip keistus. Šis kartais neigiamas, kartais neutralus vertinimas bei kitų religijų papročių interpretavimas atsispindi ir tautosakoje. Tautosaka apie kitų religijų žmones dėl skirtingo požiūrio į atskiras religijas, siužetų populiarumo gali būti suskirstyta į dvi grupes: 1) folkloras apie ne krikščionis; 2) tautosaka apie krikščionis, bet ne katalikus. Gausiai yra užrašyta siužetų apie kitatikius žydus. Straipsnyje aptariamas žydo-judėjo įvaizdis, supažindinama su populiariausiais siužetais: kraujo “legendomis”, įtakotomis viduramžių prietarų, pasakojimais apie katalikų požiūriu keistus žydų religinius papročius ir religinių švenčių apeigas bei jų interpretacijomis. Kitas krikščioniškas konfesijas (protestantų, sentikių ir stačiatikių) išpažįstantys žmonės tautosakoje minimi rečiau. Folklore užfiksuota, kad jie tik nesupranta vieni kitų bažnyčiose atliekamų apeigų, švenčių prasmės. Kai kada būtent kitatikiams buvo priskiriama magijos galia, - kai jie įtarti kenkimu ar specialiai ieškota jų pagalbos ištikus kokiai nors nelaimei. Religiniai skirtumai ir šiandien padeda atsirasti folkloro kūriniams, dažniausiai anekdotams. Tik dėl tarptautinės aktyvios, dažniausiai negatyvios, veiklos, labiau pastebimi kitų religijų – judaizmo, islamo – atstovai. This article discusses the image of those of other faiths in Lithuanian folklore, and reasons that influenced the development of such narratives. The degrading of those who adhere to another faith is an international phenomenon. Other religions are judged through the prism of one’s own religion. People did not try to understand the dogmas of other religions, and dismiss other faiths as false, bad, and considered the religious traditions and customs of other faiths as strange. Folklore about other religions due to a different view towards particular religions, and the popularity of such plotlines can be divided into two groups: 1) folklore about non-Christians; 2) folklore about Christians, but not Catholics. There are a number of story lines written down about Jews. This article discusses the Jewish-Judeo image, and introduces the reader to the most popular story lines: the blood libel legends influenced by medieval superstitions, stories about the what Catholics considered strange religious customs of Jews and traditions of religious holidays and their interpretations. People confessing other Christian faiths are mentioned less in folk songs. What is recorded in folklore is that they do not understand a few isolated rituals carried out in the church, and the meanings of celebrations. Even today religious differences help develop folklore for creative works, most often anecdotes. Especially due to the active use, often negative, of this folklore all over the world, the adherents of religions such as Judaism and Islam have attracted more attention.

Senosios raštijos paminklai buvo kuriami laikantis tam tikrų taisyklių, nustatytų bemaž kiekvienam atitinkamo žanro tekstui, ir atsižvelgiant į kūrinių adresatą. Ši bendro pobūdžio nuostata galioja ne tik pasaulietinės, bet ir religinės raštijos žanrams, taip pat ir mus dominantiems pamokslams. Šiame straipsnyje analizuojami žymesniųjų Baroko epochos pamokslininkų: jėzuito Petro Skargos (1536–1612), Mikalojaus Daukšos (apie 1527/1538–1613) ir jėzuito Konstantino Sirvydo (1578/1581–1631) šio žanro tekstai. Nors Skarga ir Daukša kūrė dviejų epochų sandūroje, jų raštai išreiškia barokinę pasaulėjautą ir potridentinės Katalikų Bažnyčios nuostatas. Dėl Sirvydo vietos literatūros istorijoje abejonių nekyla: jis laikomas Baroko autoriumi. Be to, šiame straipsnyje pasitelkiama keletas kitų autorių ir jų tekstų: Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus (1595–1640) „Maršalkos lazdą“ (1636) ir Žygimanto Liauksmino (1596/1597–1670) „Gimtųjų Trimitų balsą“ (1654), siekiant išplėsti svarstymų lauką ir įtraukti kai kuriuos šių žymių Baroko literatūros teoretikų ir pamokslininkų kūrinius. Mat pasižymėdami dar ir panegirikų ypatybėmis, tai „aristokratiški“ tekstai – šitie laidotuvių pamokslai atlieka, be pamokymo, dar ir kai kurias kitas reikšmingas funkcijas. Straipsnyje dėmesys telkiamas į adresato ir teksto raiškos bei jame keliamų vertybių problemą: kaip atsižvelgiant į adresatą, jo luomą ir išsilavinimą pamoksluose pasirenkamos temos, pavyzdžiai bei atitinkamos raiškos priemonės (stilius, retorinės figūros ir kt.). Old written monuments were created in accordance with certain rules established for nearly all texts of a certain genre and regarding the addressee of the text. This provision of a general character is valid not only for secular but also for religious written genres as well as homilies. Texts belonging to the latter genre written by famous preachers of the baroque (the Jesuit Petras Skarga (1536–1612), Mikalojus Daukša (circa 1527/1538–1613) and the Jesuit Konstantinas Sirvydas (1578/1581–1631)) are analysed in the article. Although Skarga and Daukša were active at the turning-point of two epochs, their writings express a baroque world-view and the provisions of the Catholic Church. There are no doubts with regard to Sirvydas’s place in the history of literature: he is regarded as a baroque writer. what is more, several other authors and their texts are analysed in the article: Motiejus Kazimieras Sarbievijus’ (1595–1640) “Maršalkos Lazda” (1636) and Žygimantas Liauksminas (1596/1597–1670) “Gimtųjų Trimitų Balsas” (1654), in order to expand the field of contemplation and include certain works of these famous preachers and theoreticians of baroque literature. Featuring the traits of eulogies, these texts are “aristocratic”. Apart from being sermons, these funeral homilies perform some other meaningful functions. The article focuses on the issues of the addressee and text expression as well as values raised by the text: how the subject, examples and appropriate expression forms (style, rhetoric figures) are chosen for a homily in respect of the addressee, his/her estate and education.

Straipsnyje aptariama kūrybiškumo sampratų įvairovė, išskiriamos svarbiausios kūrybiškos asmenybės savybės, išryškinamos mokinių kūrybiškumo raiškos atliekant, komponuojant bei vertinant muziką charakteristikos. Taip pat pateikiami tyrimo duomenys, atskleidžiantys muzikos pedagogų požiūrio į ryškiausius mokinių kūrybiškumo muzikinėje veikloje ypatumus. The article discusses the variety of concepts of creativity, characterizes the principal qualities of a creative personality, and describes the characteristics of the expression of pupils’ creativity in playing, composing and assessing music. The article also presents the research findings revealing the music pedagogues’ approach towards the most distinct peculiarities of pupils’ creativity in music activities.

Straipsnyje aptariami iš šešiolikos daktaro Antano Vileišio (1856–1919) populiarinamųjų medicinos knygelių surankioti gydymo priemonių pavadinimai (kiek per 400) pagal jų reikšmę, raišką ir kilmę. Kalbami pavadinimai reikšmės atžvilgiu yra įvairūs. Išskirtos šešios reikšminės grupės – vidinių ir išorinių vaistų, tvarstymo priemonių ir gydomųjų tvarsčių, pirmosios medicinos pagalbos priemonių, dezinfekavimo, arba bakterijas naikinančių, medžiagų, medicinos technikos ir gydomųjų procedūrų pavadinimai. Raiškos atžvilgiu daugiau nei pusę gydymo priemonių pavadinimų sudaro sudėtiniai, dažniausiai dvižodžiai (per 200), nemažai trižodžių (arti 80), kurių rūšiniams dėmenims būdinga raiškos įvairovė. Kilmės atžvilgiu vyrauja lietuviška leksika. Tačiau gana daug ir nelietuviškos kilmės žodžių – tarptautinių ir svetimybių. Pasitaiko, kad svetimybės keičiamos lietuviškais atitikmenimis, tačiau autorius svetimybę parašo ir greta lietuviško žodžio – taip, matyt, stengtasi taikytis prie adresato vartojamo žodyno. Skolintinės leksikos gausai galėjo turėti įtakos nelietuvių autorių veikalų kalba, stilius ir terminija, nes dauguma knygelių A. Vileišio išverstos ar parengtos pagal lenkų, rusų autorių darbus. Be to, gydymo priemonių pavadinimai turi sinonimų ir variantų. Dažniausiai sinonimiškai vartojami abu lietuviški arba lietuviškas ir nelietuviškos kilmės žodis. A. Vileišio populiarinamosios medicinos knygelės yra svarbus šaltinis lietuvių medicinos terminijos istorijai pažinti. The article analyses the names of treatment means (over 400) collected from sixteen books of popular medicine by doctor Antanas Vileišis (1856-1919) according to their meaning, expression and origin. In respect of meaning these names differ. Six notional groups were identified: names of medications for internal and external use, bandaging means and medical dressings, first aid means, disinfecting or anti-bacterial means, medical implements and manipulation treatment. In respect of expression, the majority of names of treatment means are complex terms, mainly two-word terms (over 200), also there are quite a few three-word terms (nearly 80). A variety of means of expression is characteristic to specific elements of those terms. In respect of origin, Lithuanian words prevail, though there are quite a lot of words of foreign origin – international words and barbarisms. In some cases barbarisms were substituted with Lithuanian equivalents, although sometimes the author gives a barbarism next to the Lithuanian word – presumably trying to adjust his language to the lexicon of the target readers. The abundance of borrowed words possibly has been influenced by the language, style and terminology of foreign authors because most of doctor Vileišis books were translations of works of Russian, Polish and German authors or were prepared using such works. The names of treatment means have synonyms and variants. Most frequently two Lithuanian words or a Lithuanian and a non-Lithuanian word are used synonymously. Popular medical books by A. Vileišis are an important source for the history of Lithuanian medical terminology.

Šiuolaikiniame teatre pastebima aktoriaus kaip personažą interpretuojančio asmens sampratos krizė. XX a. antrosios pusės teatro mene atsisakius dramaturginės medžiagos dominavimo kitų spektaklio segmentų atžvilgiu, išryškėja naujos teatrinio veiksmo organizavimo perspektyvos, sąlygojančios esminę tradicinių vaidybos metodų, o drauge ir aktoriaus profesionalumo kriterijų peržiūrą. Ilgalaikėje Vakarų teatro tradicijoje aktoriaus sugebėjimas kurti dramaturginį personažą (tapti kitu arba reprezentuoti kitą) buvo laikomas svarbiausiu jo profesionalumo matu. Tačiau kai kuriuose teatro reiškiniuose aktoriaus menas įkūnyti fiktyvų charakterį tampa ne tik mažiau svarbus, bet netgi nebereikalingas. Analizuojant šiuolaikinį vaidybos meną, išryškėja paradoksali padėtis: yra daugybė savitų aktoriaus ugdymo metodikų bei skirtingų vaidmens kūrimo sistemų, tačiau dramos teatro scenoje vis dažniau matome neprofesionalius aktorius. Nors lyginant su Vakarų teatro praktika Lietuvos dramos teatre ši tendencija nėra itin ryški, tačiau neprofesionalaus aktoriaus dalyvavimas pastarųjų metų spektakliuose nėra retenybė. Tokia situacija provokuoja teatralų diskusijas apie aktoriaus meno nuvertėjimą ir kelia klausimą: ar šiuolaikiniam teatrui, kuriame aktorius tampa režisieriaus idėjų įkūnytojų, reikalingas aktorius profesionalas? Šiame straipsnyje siekiama išanalizuoti dominuojančias neprofesionalaus aktoriaus dalyvavimo praktikas ir išsiaiškinti priežastis, kurios skatina spektaklio kūrėjus rinktis ne profesionalius aktorius, o žmones, neturinčius aktorinės patirties. The crisis of the actor‘s concept as an individual, who interprets a character, is noticed in the modern theatre. After the refusal of dominance of dramaturgic material in relation to other segments of the performances in the theatre of the second half of the 20th century, new perspectives of organizing theatrical action has emerged. They lead to substantial review of traditional ways of acting along with the criteria of actors‘ professionalism. In the long-term tradition of Western theatre, the actor‘s ability to create a dramaturgic character (become the other person or represent another) has been considered the most important parameter of their professionalism. However, in some phenomena of theatre, the actor‘s skill to impersonate a fictional character becomes not only less important, but also irrelevant. The analysis of contemporary art of acting reveals a paradoxical situation: there are plenty of distinctive methods of actor‘s training and different systems of creating a role, but we more and more often see unprofessional actors on the stage of drama theatre. Compared to the practice in Western theatres, this tendency is not very clear in Lithuanian drama theatre, but the presence of unprofessional actors in the recent performances is not rare. Such situation provokes theatre people‘s discussion about the devaluation of actor‘s art and raises the question: does the modern theatre, where the actor becomes impersonation of artistic director‘s ideas, need a professional actor? This article aims to analyze dominant practices of unprofessional actor‘s participation and to ascertain the reasons, which motivate creators of performances to choose not professional actors, but people who have no experience in acting.

Straipsnyje, remiantis rašytiniais šaltiniais ir vienuolynuose išlikusių dirbinių analogijomis, iškeliamos Vilniaus basųjų karmeličių meninės raiškos prielaidos. Dirbtinės gėlės, paperoles technika padirbinti relikvijoriai, karpiniai "Sekminių loterijai" ir kiti Krokuvos basųjų karmeličių vienuolyne išlikę darbeliai atstovauja šimtmečiams puoselėtiems ir Vilniaus konvente kadaise gyvavusiems vienuolijos papročiams. Vienuolių meninės raiškos fenomenai aptariami profesionalaus meno funkcionavimo vienuolyne kontekste. Drawing on written sources and analogous artworks remaining at other convents of the order, the article analyses the background of artistic expression of Vilnius Dis-calced Carmelite nuns. Artificial flowers, paper reliquaries executed in the paperoles technique, paper cuts for the Whitsunday lottery and other articles surviving at the Convent of Discalced Carmelites in Cracow (Wesiola) represent the customs and artistic traditions of the order that have been cherished for hundreds of years and have been passed from generation to generation. These are an important part of our cultural heritage. In methodological terms, it is of vital importance to acknowledge the uniformity of customs and traditions within the order and this may be supported by "customs books" and other sources. Without such an acknowledgment, consideration of the destroyed heritage of an extinct convent would be impossible. The phenomena of nuns’ artistic expression are discussed from the perspective that professional art has existed at the convent. Inscriptions on engravings - the socalled obscure pictures - testify to the fact of their donation and interchange as well as to other factual and emotional circumstances of their acquisition and presence at the convent. Simultaneously, frequent cases of enhancement, colouring and embellishment of these engravings allows tracing the beginnings of the nuns’ artistic expression. It is difficult to draw the line between the usage of an artwork already created and tire creation of a new artistic form within the context of the convent. It seems likely that the artistic activity of Discalced Carmelite nuns (which is most probably characteristic of other women’s monasteries as well) was related to the need to decorate and adorn rather than to the need to create: flowers were made to adorn altars, flower ornaments were draw with quills to embellish the margins of manuscripts, and paper strips have been used to create flower-like openwork to frame the relics of saints.

Straipsnyje aptariamas žydo įvaizdis lietuvių tautosakoje, papročiuose ir kalboje, aiškinamasi, kokie kitoniškumai labiausiai pastebimi ir kokios priežastys įtakojo žydo atsiradimą viename ar kitame tautosakos siužete, paprotyje, liaudies kalboje. Žydas - populiariausias veikėjas kitatautis mūsų folklore, nors bendrai kalbant, folkloras apie žydus yra tarptautinis: prietarai apie žydų krikščionims daromas skriaudas buvo paplitę visoje Europoje ir visur požiūris į juos panašus. Tautosakoje apie žydus atsispindi religiniai, luominiai, etniniai kitoniškumai, fiksuojama reakcija į buitinius, paprotinius, psichologinius skirtumus, valstiečių nesutarimo su prekybininkais atvejai. Pati populiariausia tema folklore – žydas kitatikis. Tautosakoje dažnai pasakojama apie kitokius jo religijos įtakotus papročius, gyvenimo būdą. Antra pagal populiarumą tema – priklausymas kitam socialiniui sluoksniui. Žydas vaizduojamas kaip prekybininkas ar smuklininkas. Pašiepiamos jo būdo savybės: gobšumas, suktumas, savanaudiškumas, įkyrumas, bailumas. Užgavėnių, Velykų ar vestuvių persirengėlių kaukėse ir veiksmuose iškeliami tik 1 ar 2-3 žydui, kaip ir kiekvienam kitataučiui būdingi bruožai, lygiai kaip ir tautosakoje. Be to, ir vienur, ir kitur ryškinamos tos pačios ypatybės. Todėl galime manyti, kad tai ir buvo pagrindiniai skirtumai (profesija, apranga, antropologiniai požymiai, būdo savybės) tarp mūsų, lietuvių, (platesne prasme ir visų krikščionių) ir žydų - greičiausiai pastebimi, dažniausiai pašiepiami. The article discusses the image of a Jew in the Lithuanian folklore, customs and language, it is analysed which differences are mostly noticeable and which reasons brought about the appearance of a Jew in a folk story line, custom, national language. A Jew is the most popular character of a different nation in our folklore though, speaking generally, the folklore about Jews is international: superstitions about wrongs done by Jewish to Christians were spread all over Europe and the attitude towards them was similar everywhere. The folklore about Jews reflects religious, class, ethnic differences, shows reaction to differences in everyday life, customs, psychology, cases of disagreements between peasants and merchants. The most popular folklore topic is a Jew, adherent of a different faith. The folklore often tells about different customs, different life style influenced by his religion. The second most popular topic is belonging to another social group. A Jew is shown as a merchant or a tavern-keeper. Some features of his character are mocked at: greed, slyness, selfishness, tiresomeness, and cowardliness. Masks or actions of actors in disguise during the Shrove Tuesday, Easter or wedding emphasize only 1 or 2 – 3 features characteristic of a Jew as any representative of a different nation, in the same manner as in the folklore. Besides, in both the cases the same features are accentuated. Therefore, we can believe that these were the main differences (profession, clothing, anthropologic features, character traits) between us, Lithuanians (and all Christians, if taken more generally), and Jews that were most readily noticed and most often mocked at.

Įžanga: Darbo tikslas; Darbo metodai -- Avangardizmo samprata: Kai kurių tyrimų apžvalga; Tekstų atrankos principai -- Avangardizmo modelio susidarymas lietuvių poezijoje: Avangardizmas Europoje ir Rusijoje; Ekspresionizmas; Dadaizmas; Futurizmas; Konstruktyvizmas; Siurrealizmas; Avangardizmo modelio formavimasis lietuvių poezijoje; Lietuvių avangardizmo modelis -- Avangardizmo recepcija išeivijos poezijoje: Išeivijos kultūros santykis su tradicija ir naujovėmis; XX amžiaus antrosios pusės JAV kultūra; Avangardizmo recepcija žemininkų poezijoje; Avangardizmas Henriko Radausko poezijoje; Avangardizmas bežemių poezijoje; Avangardizmas Jono Meko, Tomo Venclovos, Albino Baranausko, Rimo Vėžio poezijoje; Avangardizmo recepcija išeivijos poezijoje: apibendrinimas -- Avangardizmo recepcija sovietinės Lietuvos poezijoje: Sovietinės kultūros samprata; Avangardizmas Vytauto Montvilos poezijoje; Avangardizmas Eduardo Mieželaičio poezijoje; Avangardizmas Juditos Vaičiūnaitės kūryboje; Avangardizmas Vytauto Bložės, Marcelijaus Martinaičio poezijoje; Avangardizmo recepcija Sigito Gedos, Gintaro Patacko poezijoje; Avangardizmo recepcija sovietinės Lietuvos poezijoje: apibendrinimas -- Išvados: Avangardizmo modelio susiformavimas; Avangardizmo recepcija išeivijos poezijoje; Avangardizmo recepcija sovietinės Lietuvos poezijoje -- Literatūra -- Zusammenfassung. Knygoje „Avangardizmas XX amžiaus lietuvių poezijoje“ aptariamas avangardizmo modelio susidarymas XX a. pirmųjų dešimtmečių lietuvių poezijoje ir jo recepcija pokario lietuvių išeivijos bei sovietinės Lietuvos poezijoje. Knygoje tai pat ieškoma interpretuojamų XX a. lietuvių poezijos reiškinių ryšių su nelietuviškais kultūros reiškiniais, tradiciškai priskiriamais avangardizmo ar avangardo meno kryptims. Keturiose knygos dalyse apžvelgiama avangardizmo samprata, kai kurie moksliniai tyrimai ir tekstų atrankos principai; avangardizmo modelio susidarymas lietuvių poezijoje ir avangardinės literatūros kryptys (ekspresionizmas, dadaizmas, futurizmas, konstruktyvizmas, siurrealizmas); avangardizmo recepcija išeivijos poezijoje – Henriko Radausko, bežemių, Jono Meko, Tomo Venclovos, Albino Baranausko, Rimo Vėžio poezijoje; avangardizmo recepcija sovietinės Lietuvos poezijoje – Vytauto Montvilos, Eduardo Mieželaičio, Juditos Vaičiūnaitės, Vytauto Bložės, Marcelijaus Martinaičio, Sigito Gedos, Gintaro Patacko kūryboje. Kiekviena dalis užbaigiama apibendrinamojo pobūdžio skyriumi, kurio pagrindinės tezės pakartojamos ir Išvadose. Apibendrintai teigiama, kad lietuvių avangardizmas skirstytinas į du laikotarpius: formavimosi (keturvėjininkai) ir krizės (trečiafrontininkai). Susiformavusi lietuvių avangardizmo estetika dėl susiklosčiusių istorinių ir kultūrinių aplinkybių nesulaukė natūralios tąsos: išeivijoje lietuviškosios kultūros kontekstą pakeitė pokario Amerikos kultūra, o sovietinėje Lietuvoje autentišką savos kultūros patirtį smarkiai veikė hibridiška sovietinė kultūra. The book “Avangardizmas XX amžiaus lietuvių poezijoje” [Avant-gardism in the 20th century Lithuanian Poetry] covers the formation of the model of avant-gardism in the Lithuanian poetry in the first decades of the 20th century and its reception by the Lithuanian post-war exodus as well as in the Soviet Lithuanian poetry. The book also looks for relation between the interpreted expressions of the 20th century Lithuanian poetry with non-Lithuanian cultural expressions, as a tradition contributed to the avant-gardism or avant-garde art trends. Four parts of the book review the concept of avant-gardism, particular scholarly works and principles of selection of texts; the formation of the avant-gardism model in the Lithuanian poetry and avant-garde literature trends (Expressionism, Dadaism, Futurism, Constructivism, Surrealism); the reception of avant-gardism in the exodus poetry, namely, in the poetry of Henrikas Radauskas, the landless, Jonas Mekas, Tomas Venclova, Albinas Baranauskas, Rimas Vėžys; the reception of avant-gardism in the Soviet Lithuanian poetry, namely in the works of Vytautas Montvila, Eduardas Mieželaitis, Judita Vaičiūnaitė, Vytautas Bložė, Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda, Gintaras Patackas. Each part ends with the summarising chapter with main theses which are reiterated in the Conclusions. It is concluded that the Lithuanian avant-gardism can be divided into two periods: formation (the “Four Winds” movement) and crisis (the “Third Front” movement). Due to historical and cultural circumstances the formed Lithuanian avant-gardism aesthetics was not subject to a natural continuation: the Lithuanian cultural context was replaced by the post-war American culture in the exodus, while in the Soviet Lithuania, an authentic cultural experience was considerably influenced by the hybrid Soviet culture.

Šiandieninės postruktūralistinės literatūros teorijos, literatūrą laikančios komunikacijos aktu, literatūros kritiką traktuoja kaip vieną specifinių literatūros fenomenų supančių socialinių struktūrų. Toks požiūris itin tinka kalbant apie sovietmečio literatūros kritiką – valstybės kontrolės mechanizmą literatūrinės gamybos ideologinei kokybei palaikyti. Įprastos literatūrinės institucijos - rašytojų sąjunga , leidyklos, literatūrinių leidinių redakcijos - tapo "marksistinės" ideologijos retransliavimo ir įtvirtinimo mechanizmais. Naujosios literatūros vizija buvo apibendrinta socialistinio realizmo – vienintelio legalaus meninio metodo – vardu. Oficialus požiūris į kritiką kaip partijos politikos vykdytoją meninės kultūros sferoje liko nepakitęs per visą sovietmetį, nepaisant besikeičiančių "atlydžių" ir " įšalų". Tik pirmuoju pokario dešimtmečiu kritikos kasdienybė visiškai sutapo su oficialiąja nuostata, vėliau, totalitarinės valdžios politikai liberalėjant, kritika darėsi autonomiškesnė, žinoma, ne be konfliktų ir praradimų. Straipsnyje bandoma eskiziškai nužymėti ryškesnius ideologinės manipuliacijos literatūros kūrėjais momentus. Akivaizdu, kad pokario metais nei rašytojai, nei kritikai, nepaisant jų ideologinių įsitikinimų, nebuvo tikrieji literatūrinio gyvenimo subjektai. Pirmieji rašė ne savo noru, ne apie tai, apie ką būtų norėję, ne savo kalba. Antrieji kartojo "iš aukščiau" nuleistas tiesas, kaitaliodami reikalavimus pagal paskutiniuosius CK nutarimus. The present-day post-structural literary theories, which consider literature an act of communication, treat literary criticism as one of the specific social structures, surrounding the phenomena of literature. Such view is especially suitable when talking of the literary criticism of the Soviet times, i. e. the state control mechanism, used for keeping the ideological quality of literary production. The usual literary institutions, i. e. the writers’ union, publishing houses and literature publication editorial offices became mechanisms of rebroadcasting and strengthening of the Marxist ideology. The vision of the new literature was generalized by the social realism, i. e. the one and only legal artistic method. The official view of criticism as the executor of the policies of the party in the area of artistic culture remained unchanged throughout the entire Soviet period, despite the changing “thaws” and “freezes”. Only during the first decade of the post-war period the criticism routine completely coincided with the official provisions and later, as the politics of the totalitarian authorities became more liberal, the criticism became more autonomous, certainly not without conflicts of losses. The article makes attempts to outline more prominent moments of ideological manipulation of creators of literature. It is obvious that during the post-war times neither the writers, nor the critics, notwithstanding their ideological beliefs, were the real subjects of literary life. The former wrote against their will, describing the subjects, that they would never write about and using not their own language. The latter repeated the truths, dictated “from above”, alternating the requirements according to the latest resolutions of the Central Committee.

Modernioje ir postmodernioje visuomenėje, kultūros elementų sklaida įgauna vis intensyvesnį charakterį. Per trumpą laiką perduodamos ir perimamos netgi teritorijos ir kultūros atžvilgiu tolimų bendruomenių kultūros realijos. Ankstesnieji autoriaus vykdyti šiuolaikinio jaunimo papročių tyrimai paliudijo labai spartų šv. Valentino dienos plitimą. Tai paskatino atlikti platesnius 2001 metų padėtį liudijančius šv. Valentino papročių tyrimus, išsikeliant tikslą atskleisti jų raišką Lietuvos kultūroje. Išsikeltojo tikslo siekiame spręsdami šiuos uždavinius: 1) atskleisti šios šventės ištakas 2) apibūdinti šios šventės papročius Lietuvoje ir 3) atskleisti šv. Valentino dienos raišką sovietinių ir tradicinių lietuvių švenčių struktūroje. Atliktas tyrimas paliudijo, kad Valentino dienos atveju pasireiškusi kultūros elementų difuzija, plastiškai pakeitė sovietmečiu įdiegtus ir jaunimo modifikuotus nunykusios vasario 23-iosios ir benykstančios kovo 8-osios šventinius papročius, kartu suteikdama ir sovietinio naujų metų šventimo ir net šeimos švenčių bruožų. Sovietinės “vyrų” ir “moterų” šventės dažniausiai vykdavo rimties ir susikaupimo nuotaikas įkūnijusios gavėnios metu, todėl nei jos, nei jas pakeitusi Valentino diena tampresnių sąsajų su tradicinėmis šventėmis neturi. Tradiciniai papročiai prie šių dienų kultūros pokyčių adaptuojasi lėčiau, nesuformavus tinkamos alternatyvos šv. Valentino dienos šventei, pastaroji tapo viena iš populiariausių Lietuvos paauglių jaunimo švenčių ir jaunosios kartos suvokiama kaip “tradicinė” lietuvių šventė, švenčiama nuo “neatmenamų laikų”. The dissemination of culture elements is increasingly intensive in the modern and post-modern society. Cultural realia may be transmitted and accepted in a short term even from communities that are distant in terms of territory and culture. Previous research into customs of contemporary youth carried out by the author showed a very fast spreading of the custom to celebrate the St. Valentine's Day. Considering such results, we carried out a research on a wider scale in 2001 with the aim to highlight St. Valentine’s Day customs in the context of Lithuanian culture. For this purpose, we have set the following objectives: 1) to show the origins of this festivity, 2) to describe customs related to this festivity in Lithuania, and 3) to highlight manifestations of St. Valentine’s Day in the context of the structure of soviet festivities and Lithuanian traditional feasts. The results showed that, in the case of the St. Valentine's Day, the diffusion of cultural elements smoothly replaced customs related to actually vanished festivities of both 23rd February and 8th March introduced in soviet times and modified by the youth. The soviet feasts of “men” and “women” respectively mainly took place during the Lent when the mood of peace and spiritual concentration prevailed. Thus, neither the mentioned soviet festivities nor St. Valentine's Day celebration had or have significant connections with traditional feasts. The process of adaptation of traditional customs to modern culture is slower. In the absence of an acceptable alternative to the St. Valentine’s Day, it became one of the most popular celebrations among the Lithuanian teenagers who perceive it as a “traditional” feast of Lithuanians celebrated from time “immemorial”.

Straipsnyje nagrinėjami šiuolaikinės vaikystės fenomenologinių sampratų metakontekstai, kurie atskleidžiami kaip J. Laužiko pedocentrinių idėjų filosofinė – pedagoginė rekonstrukcija, įvykusi „naujojo“ postmodernaus žinojimo pagrindu. Bandoma eliminuoti iki šiol pedagogikoje tebeegzistuojantį „vaikiško amžiaus“ ir vaikystės, kaip socialinio kultūrinio reiškinio, nuvertinimą. Aiškinantis vaikystės esmę fenomenologijos principu, bandoma suvokti jos, kaip šiuolaikinio kultūrinio reiškinio, prasmę ir įveikti J. Laužiko įvardytą pedagoginį negatyvizmą vaikų ugdyme. The lack of a historical – cultural view of childhood in social sciences at large, and simultaneously in pedagogy, is determined by the conception of it as an insufficiently significant phenomenon in the cultural processes of the society. Therefore childhood would frequently be mythologized and based on “archetypes” that are as if images transferred from the past to the present and having lost their significance in it. However, they often become certain standards of the “inner control” for the pedagogues. The process of mythologization of childhood is of a double character: it is perceived as a period if insufficient significance in the present and based on “past-oriented” thinking, characterized by attachment to its negative evaluations in the past, valid even after the change of views of childhood. The other myth is determined by the “prolepsis” of culture, with the child being perceived exclusively in the crossings of the past and the future, missing his situation (social, cultural) in the present and interpreting the period of childhood as significant only for the preparation for the life in the future. Distortions of the essence of childhood were amplified by quantitative researches, expanded in the conditions of progressivism that interfered with the disclosure of the subjective element existing in the perception of childhood. In the article is analyzing the childhood phenomenon educational reconstructing metakontext between J. Laužikas historic – cultural pedocentric point of view at childhood.

Straipsnio objektas – deivės Austėjos mitologinis paveikslas ir jo santykis su bitės įvaizdžiu lietuvių dainuojamojoje tautosakoje. Tikslas – atkreipiant dėmesį į istorinį kultūrinį kontekstą, gretinant mitologijos ir tautosakos duomenis, iškelti prielaidą apie dainų bitės ir mitologijos šaltinių Austėjos sąryšį, ypač pabrėžiant jų vaidmenį vedybų kontekste. Kadangi senovės baltų pasaulėžiūroje bičių bendruomenė prilyginama žmonių bendruomenei, tai Austėją galime laikyti ne tik bičių deive, kaip nuo J. Lasickio laikų priimta, bet apskritai šeimos (bičių ir žmonių) deive. Jos sfera – vaisingumas ir gausa, paremta daugėjimo principu (šeimos narių skaičiaus augimas, bičių nešamas medus, moterų išaustų drobių rietimų didėjimas). Bitės įvaizdis dažniausias vestuvinėse dainose, kur lygiagrečiai apdainuojama bitelė, siuvanti korį bei nešanti medų, ir mergelė, pinanti vainiką bei audžianti drobes kraičiui. Nors lietuvių liaudies dainose Austėjos vardas nėra užfiksuotas, tačiau deivės ir dainų bitės veiklos sfera ta pati: ji „perveda“ savo globotinę iš mergystės į moterystę. Taigi mitologijos šaltinių deivė Austėja ir dainų bitė funkciniu atžvilgiu sutampa. Yra pagrindo manyti, jog lietuvių liaudies dainų įvaizdyje atsispindi Austėjos dieviškoji veikla. Austėją galima laikyti (vedybinio) virsmo deive – kaip ir Laimą (gimimo) bei Giltinę (mirties). The subject of the article is mythological depiction of goddess Austėja and its relation with the image of bee in Lithuanian singing folklore. The article aims to admit an assumption on relation of bee in folk songs and goddess Austėja in mythological sources considering historical cultural context and by comparing data of folklore and mythology, especially highlighting their role in the contexts of wedding. Whereas community of bees in world-view of ancient Balts is equal to community of humans, so Austėja may not be goddess of bees only, as it has been accepted since times of Jan Lasickij, but in general a goddess of family (bees and humans). Her sphere is fecundity and abundance based on the principle of increase (increase of family members, of honey carried by bees, of linen rolls wove by women). Image of bee is the most often in wedding songs, where bee making comb and carrying honey and a girl plating crown and weaving cloths for dowry are depicted in parallel. Despite of the name of Austėja has not been recorded in Lithuanian folk songs, however a sphere of the goddess and a bee is the same. She “takes” her ward from virginity to matrimony. Thus goddess Austėja of mythological sources and bee of songs are similar in terms of their functions. It may be assumed that divine activity of Austėja is reflected in Lithuanian folk songs. Austėja may be considered as goddess of (matrimonial) transformation, the same as Laima (of birth) and Giltine (of death).

Straipsnyje aptariamas Ovidijaus veikalas „Heroides“, kurį sudaro 21 laiškas, parašytas eleginio dvieilio metru, paremtas mitologiniais siužetais. Keturiolikos laiškų herojės moterys rašo savo vyrams arba mylimiesiems, šeši parašyti poriniu principu ir vienas laiškas – Sapfo Faonui – laikomas abejotinos autorystės kūriniu. Tyrinėtojai įžvelgia daug „Herojų“ imitacijos šaltinių, kiekvienas laiškas turi savas literatūrines ar mitologines ištakas. Visi moterų laiškai parašyti ypatingos jausmų įtampos situacijoje: jų vyrai ar mylimieji yra išvykę, negrįžtantys, laukiami, neatliepiantys jų jausmų, galbūt juos išdavę ar apie juos nežinantys. Nors laiško rašymo motyvacija ta pati, poetinė ir emocinė raiška nėra vienoda ar monotoniška: ji apima didžiulę jausmų ir emocijų skalę. Manoma, kad „Herojų“ poetinei raiškai, stiliui ir frazeologijai didelį poveikį yra padariusi mokyklinė retorika, deklamacijos ir svazorijos. Svazorijos remiasi monologiniu kalbėjimu, tačiau jose svarbus yra gebėjimas kurti vaizduojamo asmens charakterį, remiantis etopėjos ir prozopopėjos retorinėmis figūromis. Kiekvienas Ovidijaus herojės laiškas yra tarsi atskira psichologinė studija, kiekvienai iš jų, atsižvelgdamas į statusą (žmona, sesuo, meilužė, pamotė), poetas surado savitą meninę raišką ir individualią charakteristiką. Nors visos Ovidijaus laiškų herojės turi savo literatūrinius ar mitologinius prototipus, tai nenustelbia jų savitumo ir originalumo, kuriuos, greičiausiai, lėmė visai kita intelektualinė ir gyvenimiška autoriaus patirtis. Straipsnio pabaigoje publikuojamas Didonės laiškas Enėjui. The article discusses Ovid’s “Heroids”, which consists of 21 letters written in the metre of elegiac distich. The work is based on mythological plots. Fourteen letters are written by women to their husbands or lovers, six letters are written by using the double principle and one letter, which is addressed to Sapfo Faon, is considered to be of doubtful authorship. Researchers observe a number of imitation sources used in “Heroids”. Each letter has its own literary and mythological sources. All the letters written by women convey their enormous emotional tension: their husbands or lovers are gone away and have not returned for a long time. The women are waiting for their men, who, unfortunately do not seem to be aware of them or simply have betrayed them. Although the motivation behind all the letter writing seems to be similar, the poetical and emotional expressions of these letters are neither monotonous nor tedious. The letters embrace a vast range of feelings and emotions. Researchers believe that the poetic expression, style and phraseology of “Heroides” were greatly influenced by rhetoric, declamations. Each letter is as if a separate psychological study. The author endows each of the women with a peculiar artistic expression and individual characteristic depending on their status (wife, sister, lover, or step-mother). Although all heroes of Ovid’s letters have their literary or mythological prototypes, they retain their own individuality and originality, which, most probably, were determined by totally different intellectual and life experience of the author. The article is closed with Dido’s letter to Aeneas.