Search

Šiame straipsnyje analizuojamos kinematografinės meksikiečių režisieriaus Carloso Reygadaso vaizduotės strategijos, kuriose atsiskleidžia alternatyvi ir nuo subjektyvumo išlaisvinta irealizuojančios galios specifika. Reygadas vaizduotę išnaudoja ir kaip juslumo suaktyvinimą kūrybos procese, ir kaip juslumo perskirstymą, kuriuo įgyvendinamas filmo patyrimas. Remiantis trimis teorinėmis paradigmomis – Pietro Montani intermedialinės vaizduotės samprata, Jacques’o Rancière’o estetikos mąstymu ir Gilles’io Deleuze’o vaizdinio kristalo bei virtualumo idėjomis, Reygadaso filme „Post Tenebras Lux“ aptinkamos tokios vaizduotės ir juslumo, taip pat vaizduotės ir laiko, bei vaizduotės ir Kitybės sąsajos, dėl kurių vaizduotėje išžaistas filmas pavirsta performatyvia struktūra, iššaukiančia tikrovės virtualizaciją ir suteikiančia prieigą prie grynojo laiko. This article examines the cinematographic strategies of imagination in Carlos Reygadas’ films. Departing from the idea of de-subjectified and emancipated imagination, it aims to explore special technological and artistic strategies employed by the Mexican film director. Reygadas considers imagination both as a means of intensifying sensations in the creative process and as a re-distribution of the sensible through dissensus in the experience of his films. By combining various theoretical approaches, including Pietro Montani, Jacques Rancière and Gilles Deleuze, the present article analyses Reygadas’ “Post Tenebras Lux” by relating the field of imagination with the field of the sensible, as well as exploring the relation between imagination and temporality and imagination and otherness. This film is characterised by a structure of intermedial imagination and a performative character through which the virtualisation of reality is exercised and the access to the pure form of time is granted.

Šiame straipsnyje, pasiremiant įvairiomis laikiškumo sampratomis, nagrinėjamos dvi „užstrigimo“ erdvėje situacijos – Luiso Buñuelio filmas „Angelas naikintojas“ ir Marinos Abramovič performansas „Menininkas dalyvauja“ (The Artist is Present). Pirmuoju atveju kino personažai negali palikti kambario patalpos dėl „mentalinio bloko“, antruoju – gyvas menininkas nusprendžia tris mėnesius praleisti muziejaus erdvėje susitikinėdamas su žiūrovais. Straipsnyje parodoma, kad buvimas konkrečioje vietoje turi savo specifinius trukmės parametrus, kurių santykis negali būti paaiškintas jau Kanto minima tradicine laiko ir erdvės ašių simetrija. Todėl erdvės ir laiko sąsaja papildoma Platono khōra’os samprata, atskleidžiančia šias dvi plotmes siejantį virtualų ryšį. Buñuelio ir Abramovič siūlomų situacijų analizė Henri Bergsono, Edmundo Husserlio, stoikų ir kai kurių psichonalitikų teorijų kontekste nurodo išsilaisvinimo iš erdvės iliuzijos ir pirmapradžio laikiškumo suaktyvinimo būdus. This article, by considering different concepts of temporality, examines two situations of spatial entrapment: Luis Buñuel’s film „Exterminating Angel“ and Marina Abramovič’s performance „The Artist is Present“. In the first case, fictional movie characters are not able to leave the room space because of a „mental block”; in the second, a living artist decides to spend three months in the museum space wordlessly meeting her audience. This paper shows that the presence in a particular place has its own specific parameters of duration, unexplainable according to the traditional ratio of symmetry between temporal and spatial axes – an understanding, which can be found already in Kant’s writings. Therefore, the spatial and temporal interface is reconsidered through Plato’s conception of khōra, linking two dimensions in a virtual connection. Thus the analysis of the situations offered by Buñuel and Abramovič, in the context Bergson’s, Husserl’s, the Stoics’ and some psychoanalytic theories, reveals the modes of liberation from the illusion of space as well as refers to the experience of intensified primordial temporality.