Search

Straipsnyje kritiškai diskutuojama ir analizuojama vydūnistikoje įsivyravusi samprata, kad Vydūnas buvęs neovedantizmo atstovas. Šią Vydūno religinės tapatybės interpretaciją išpopuliarino produktyviausias Vydūno tyrinėtojas Vacys Bagdonavičius. Analizuojant V. Bagdonavičiaus metodologines prieigas bei remiantis hermeneutiniu žvilgsniu į Vydūno religinės raiškos fenomeną parodoma, kad Vydūno religinės tapatybės formavimuisi didžiausią įtaką padarė tuo metu Vokietijoje dominavusios liberaliosios protestantiškos teologijos ir vietinės, konservatyvios surinkimininkų tradicijos sandūra ir jų tarpusavio įtampa, pastūmėjusi Vydūną į universalistinį, konfesiškai neutralų ir sinkretišką domėjimąsi religijomis. Straipsnyje keliama hipotezė, kad visa Vydūno kūrybinė-religinė raiška adekvačiausiai gali būti suvokiama kaip esminių liberalaus protestantiško tikėjimo principų plėtotė ir pritaikymas konkrečiai istorinei-kultūrinei bei politinei Rytų Prūsijos lietuvių ir Rusijos lietuvių situacijai, siekiant išvengti šių skirtingų religinių tradicijų konfrontacijos politiškai vienijant tautą. This article critically discuss and analize the predominant conception of Vydūnas as a representative of neovedantism. This predominant interpretation of Vydūnas religious identity was popularized by the most productive researcher of Vydūnas Vacys Bagdonavičius. Analysing methodological approach of V. B agdonavičius and basing on hermeneutical view to fenomena of Vydūnas religious expression, it is indicated that the prime influence to Vydūnas religious identity formation was made by the junction and tension between Germanish liberal protestant theology and local, conservative "gathering crowd" tradition, which impel Vydūnas to universal, confessionally neutral and sincretic interest for religions. Article reveals hypothesis, that Vydūnas creative-religious espression could be perceived as a development of basic liberal protestantic belief principles and its adaptation to concrete historical-cultural also political East Prussia lithuanians situation, in order to avoid confrontation between this two different religious traditions and politically consolidate nation.

Straipsnyje pateikiama Mažosios Lietuvos kultūros veikėjos Martos Augustės Raišukytės (1874–1933) biografija, kurią pavyko surinkti ir susisteminti besinaudojant knygose ir kituose šaltiniuose pateiktais faktais ir amžininkų prisiminimais. M. A. Raišukytė gimė Mocviečiuose, Pakalnės apskrityje (dab. Ostrovna, Kaliningrado sritis), augo viena. Mokėsi namuose ir kaimo mokykloje, vėliau pradėjo lankyti Tilžės mergaičių gimnaziją. Jau 1895 m. ji įsijungė į lietuvių tautinį sąjūdį: įstojo į Birutės draugiją bei Giedotojų draugiją, o vėliau dalyvavo kitų Tilžėje veikusių lietuviškų draugijų - Tėvynės mylėtojų draugijos, Spaudos draugijos, Prūsų lietuvių draugijų tarybos, Lietuvininkų susivienijimo Prūsuose Literatūros komiteto, Prūsų lietuvių kultūros draugijos veikloje. 1913–1914 m. Marta Raišukytė buvo Prūsų Lietuvos savaitraščio atsakingoji redaktorė ir leidėja. 1920 m. M. Raišukytė buvo viena iš Prūsų lietuvių moterų draugijos steigėjų. Tyrimo metu pagal amžininkų pasakojimus sudaryta Martos Raišukytės charakteristika, pristatytas jos santykis su Vydūnu. Teigiama, jog ji buvo pirmoji Vydūno kūrinių skaitytoja, o vėliau – ir leidėja: leido žurnalus Jaunimas (1911–1914), Naujovė (1915), Darbymetis (1921–1925), kuriuos Vydūnas prirašydavo beveik vienas pats. Marta ne tik padėjo skelbti Vydūno raštus, bet ir rėmė jį finansiškai. Paneigta populiari nuomonė, jog ją ir Vydūną siejo romantiniai santykiai, Marta laikoma jo įkvėpėja ir moteriškumo simboliu. Paminėta Martos tautinio kostiumo ir tautodailės populiarinimo veikla, taip pat ir publicistikos bei literatūriniai bandymai.

Marburge įsikūrusio Herderio instituto Dokumentų archyvo medžiaga atveria galimybę papildyti turimus duomenis apie lietuvybę Rytprūsiuose ir analizuoti, koks tarpukariu buvo Tilžės apskrities lietuvių tautinės mažumos santykis su gimtąja kalba. Straipsnyje remiantis dviem Herderio instituto Dokumentų archyvo rinkiniais (Kristupo Kairio rašytiniu palikimu ir Povilo Rėklaičio palikime esančiais Viliaus Gaigalaičio ir Jurgeno Storosto dokumentais) tiriami lietuvybės puoselėtojo Vydūno (1868-1953) bei vokiečių valdžiai lojalaus Tilžės mokyklų inspektoriaus Kristupo Kairio (1876-1951) požiūriai į Rytprūsių lietuvių kalbos išlikimą asimiliacijos ir kartų kaitos procese. Siekiant išsamiau atskleisti konfrontuojančius šių asmenybių požiūrius pasitelkiama tarpukario Rytprūsių elementorių ir spaudos medžiaga bei istorikų tyrimai. Į Vydūno ir K. Kairio konfrontacijąpatekę aktualūs tarpukario Rytprūsių lietuvių kalbos klausimai padeda detalizuoti lietuvių kalbos vartojimo sferų analizę, geriau pažinti pačios kalbos ypatybes (pvz., ortografijos ir leksikos bruožus). Aptarti prieštaringi šių asmenybių požiūriai į lietuvių kalbą atskleidžia du skirtingus tautinės savimonės tipus, kuriuos formavo vaikystės aplinka, profesiniai įsipareigojimai, vidiniai įsitikinimai ir santykis su sociokultūrine Rytprūsių situacija. Vydūnas - laisvos dvasios praktinės filosofijos atstovas, savo straipsniais, knygomis ir visuomenine veikla skatinęs lietuvininkus dvikalbystės sąlygomis gerbti, saugoti ir vartoti Rytprūsių lietuvių kalbą bent privačioje sferoje, siūlęs lingvodidaktinių ir ortografijos idėjų. The material belonging to Document archive of Herder institute established in Marburg provides the opportunity to supplement the available data about Lithuanianism in East Prussia and analyze the relationship of Lithuanian national minority (in the district of Tilžė) with the native language during the interwar. With reference to two collections of Document archive of Herder institute (written heritage by Kristupas Kairys as well as Vilius Gaigalaitis' and Juergen Storost's documents present in Povilas Rėklaitis' heritage), this article researches attitudes of Vydūnas (fosterer of Lithuanianism) (1863-1953) and Kristupas Kairys (school inspector of Tilžė who was loyal to German authority) (1876-1951) towards the survival of the Lithuanian language in East Prussia in the process of assimilation and alternation of generations. In order to reveal the confronting attitudes of these personalities in detail, the primer and press material as well as historians' research of interwar East Prussia have been used. Topical issues of the Lithuanian language peculiar to interwar East Prussia which appeared in the confrontation of Vydūnas and K. Kairys help to detail the analysis of the spheres in which Lithuanian was used as well as to better know the characteristics of the language itself (e.g. features of orthography and vocabulary). Contradictory attitudes of these personalities towards the Lithuanian language reveal two different types of the national self-awareness which were formed by the childhood environment, professional obligations, internal convictions and relationship with the sociocultural situation of East Prussia. Vydūnas was a representative of practical philosophy having free spirit. With the help of his articles, books and social activities Vydūnas encouraged Prussian Lithuanians to respect, preserve and use the Lithuanian language of East Prussia at least in the private sphere under conditions of bilingualism and offered ideas of linguo didactics and orthography. Kristupas Kairys could be called a denationalized Lithuanian of East Prussia or a Lithuanian whose assimilation continued since squeezed in the frame of loyalty to the authority and political attitudes he expressed only a passive attitude without practical interest

Išlikę dokumentai dažnai yra vienintelis šaltinis, leidžiąs rekonstruoti parapijos praeitį, pažvelgti į joje gyvenusių ar dirbusių žmonių likimus. Straipsnyje apžvelgiamas ir įvertinamas Salantų bažnyčios archyvas, pateikiamas jame saugomų dokumentų sąvadas. Gausiausią dokumentų grupę sudaro metrikų knygos. Tarp jų seniausias Salantų bažnyčios archyve saugojamas dokumentas – 1641–1659 m. krikšto metrikų knyga. Kitą gausią dokumentų grupę sudaro vadinamosios parapijos maršalkijų knygos. Atkreipiamas dėmesys į vieną bylą „Kun. A. Simaitis. Teolog. magistras“. Joje sudėti įvairūs originalūs prelato pažymėjimai, giminės genealoginio medžio apmatai, visokia korespondencija. O respondentais buvo daugelis ryškių ir Lietuvoje gerai žinomų asmenybių. Yra išlikę keturi rašytojo, filosofo Vydūno–Vilhelmo Storastos laiškai, rašytojos Šatrijos Raganos–Marijos Pečkauskaitės 1920 m. gegužės 8 d. laiškas. Nemažai susirašinėta 1934 m. organizuojant savo kurso draugų 1904 m. įstojusių į Žemaičių dvasinę seminariją Kaune, susitikimą. Straipsnyje nedetalizuojami parapijos gaunami ir siunčiami raštai, pajamų ir išlaidų, jų pateisinamieji dokumentai, vizitacijų ar inventoriaus aprašymai, brolijos knygos, įvairių religinių draugijų protokolai ir sąrašai, nes jų turinys atsispindi straipsniuose, o konkretūs dokumentai bus matomi Salantų bažnyčios archyvo duomenų suvestinėje, tik pažymima, kad dokumentų įvairovė – didžiulė. Suvestinė parengta pagal 2009 m. ekspedicijos metu atliktą tyrimą, kai dokumentai dar nebuvo sutvarkyti ir aprašyti. Salantai Church houses an archive of the parish. It is obvious from the documents that a part of the archive was nationalized during Soviet times, another part was destroyed. Despite these losses, it is one of the biggest church archives in Samogitia. It is important not only for the research of the history of the parish and useful in the making of family trees of the parishioners and their descendants, but valuable for the analysis of the situation of the Catholic Church in the times of Tsarist Russia in Siberia, as well as the history of the Lithuanian language and literature. The archive includes quite a few documents related with the past of other parishes too, especially of the filial churches of Grūšlaukė and Kalnalis. The oldest document in the archive is Baptismal Register from 1641 to 1659. The value of the archive of Salantai Church is increased by the fact that most of the documents are unique originals.

Martynas Jankus (1858-1946) ir Vydūnas (1868-1953) - ryškiausios XIXa. pabaigos-XX a. pirmosios pusės Mažosios Lietuvos lietuvių tautinio sąjūdžio figūros. Jų keliai susipynė „Aušros" laikraščio sklaidoje, „Birutės" draugijos veikloje, knygų leidyboje, asmeniniame bendravime. Juos vienijo nuoseklus lietuvybės puoselėjimas, kova prieš bismarkišką germanizavimo politiką. M. Jankus toje kovoje buvo radikalesnis, veikė ne tik kaip kultūrininkas, spaudos darbuotojas, bet ir kaip politikas. Vydūnas - nuosaikesnis, savo veikloje daugiausia dėmesio skyręs tautiečių dvasinės kultūros ugdymui, jų tautinės savimonės ir savigarbos kėlimui. Tam jis pasitelkė savo kaip dramaturgo kūrybą, filosofo išmintį, teatro ir chorinės muzikos puoselėtojo sugebėjimus. M. Jankus, pats daug rašęs, leidęs laikraščius, knygas, sakęs viešas kalbas, veiklus politikoje, iš esmės tebuvo pradinį išsilavinimą turėjęs savamokslis. Nors tai uždėjo antspaudą jo veikimui, tačiau tasai veikimas buvo didžiai reikšmingas ano meto Mažosios Lietuvos tautinio judėjimo fenomenas, gerokai aktyvinęs krašto lietuviškąją visuomenę, žadinęs ne tik kultūrinę, bet ir politinę sąmonę, mobilizavęs konkretiems savo teisių gynimo žygiams. Vydūnas tapo aukšto intelektinio lygio kultūros veikėju, sukūrusiu savo filosofinę sistemą, kūryboje įdiegusiu modernios dramaturgijos ir modernaus teatro principus. Jo palikimas esmingai praturtino visos lietuvių tautos kultūrą, sustiprino jos intelektines galias, atvėrė naujus meninės raiškos horizontus. Tačiau tiek M. Jankui, tiek Vydūnui viena iš pamatinių vertybių buvo tauta ir jos kultūra. Kad ji išliktų ir stiprėtų, jie paskyrė savo gyvenimą ir sugebėjimus - tokius, kokius kiekvienas turėjo. Martynas Jankus (1858-1946) and Vydūnas (1868-1953) were the brightest figures of the Lithuanian national movement of Lithuania Minor late in the 19th and in the first half of the 20th century. They kept personal contacts, contributed to the Aušra newspaper propagation, promoted the publication Lithuanian books, took part in the activities ofBirute association and Rambynas mountain celebrations. They both were consistent defenders of the Lithuanian language and culture against the Bis-marckian policy of Germanization. But, in comparison with Vydūnas, Jankus was more radical. He acted not only as a man of culture and literature, but also as a politician. Vydūnas was more temperate. He saw his own mission in the upbringing of the national self-awareness and the self-respect of his compatriots, in developing and fostering their culture. To this end, he employed his skills of a play writer, musician, stage director and philosopher. Jankus was also a prolific writer, publisher and, in addition, a political orator. But he was a self-educated man: elementary school was his official education. The lack of formal education left its marks on his activities. Nevertheless, they were significant achievements of the national movement of Lithuania Minor at that time. Jankus' activities invigorated not only the cultural but also the political awareness of the compatriots and instigated them to fight for their rights. Vydūnas, who had studied as a free listener in various universities of Germany, reached a much higher intellectual, cultural and spiritual level. He elaborated an original philosophical system of his own, used modern principles and methods in playwriting and stage directing. His heritage significantly enriched Lithuanian culture, increased its intellectual power and opened the new horizons of artistic expression. However, in spite of these differences between the two thinkers and actors, they both — Vydūnas and Jankus — devoted their lives and skills to their nation, its culture and fundamental values. In the same field, each did his own best.

Vydūnas – vienintelis lietuvių teatro menininkas, kūręs dramos kūrinius ir pats juos režisavęs. Šio dramaturgo ir režisieriaus kūrybinė biografija apima beveik keturis dešimtmečius. Pirmoji drama – „Pasiilgimas Veldėtojo“ – pastatyta su Tilžės Giedotojų draugijos vaidintojais 1899 m. Vydūnas, gyvendamas Mažojoje Lietuvoje, studijuodamas Vokietijos universitetuose, mokėdamas daugelį užsienio kalbų, buvo arčiau Europos teatro naujovių, nei daugelis Lietuvos teatro menininkų. Lietuvių dramaturgijos istorijoje Vydūno kūryba apibendrinama filosofinės dramos sąvoka. Vyraujanti jo filosofijos ir draminės kūrybos tema – žmogaus sąmoningėjimo procesas, suvokiamas kaip žmogaus sau, tautai, žmonijai idėjų įprasminimas. Tačiau dramose nesiribojama tik dialogine ar monologine, t. y. verbaline, literatūrine filosofinių idėjų raiška. Dramų remarkos liudija, kad Vydūnui itin rūpėjo teatro kalbos priemonės, įgalinančios kūrinio idėjas kuo įtaigiau perteikti scenoje. Šio straipsnio tikslas – bendriausiais bruožais rekonstruoti Vydūno draminių kūrinių tekstuose užfiksuotą teatro viziją, pagrindinius teatro kalbos elementus. Straipsnyje pratęsiami autorės monografijoje „Vydūno dramaturgija“ (2000) pradėti tekstų tyrinėjimai, todėl dramaturgijos fenomeną apibendrinantys teiginiai išsamiau nemotyvuojami. Vydūno teatro vizija rekonstruojama konkretizuojant ir susisteminant dramos teksto (siužeto, draminių situacijų, personažų kalbos) sąsajas su vizualine (scenovaizdis, apšvietimas, etc.), akustine (muzika, kalbos, kitų garsų dinamika) kūrinio idėjos raiška. In this article, the theatrical vision stated in the remarks of dramatic texts by Vydūnas is reconstructed. Nearly four decades Vydūnas, together with amateur actors from Tilsit Chanters Society, staged his dramas and created a very distinctive theatrical language. The theatrical vision of Vydūnas is reconstructed through putting the links between dramatic text (subject, dramatic situations, language of personages), visual expression (scenography, stage illumination, costume, properties) and acoustic expression (music, dynamics of talking and other sounds) of the idea into both concrete and systematic way. In this article, the conclusion is drawn that the theatrical vision of Vydūnas was very close to the experiments in European theatres at the beginning of the 20th century; in the context of Lithuanian theatre of the time, Vydūnas' theatrical investigations are exclusive because of the innovative synthesis of equal elements of performance such as language, scenography, music, and stage motion (choreography)

Straipsnyje pristatomi intertekstiniai lietuvių dramaturgijos ryšiai su W. Shakespeare‘o kūryba ir ekspresionistinės dramos poetikos interpretacija XX a. lietuvių dramaturgų kūriniuose. Aptariama tiesioginė vokiškojo ekspresionizmo įtaka Mažojoje Lietuvoje, Tilžėje, gyvenusiam dramaturgui ir režisieriui Vydūnui. Per šio dramaturgo kūrybą ekspresionistinės dramos tendencijos veikia vėlesnių lietuvių dramaturgų vaizduotę (ypač po 1969 metais pasirodžiusio Vydūno dramų rinkinio). The article presents intertextual links between Lithuanian drama and W. Shakespeare's plays as well as interpretations of expressionist drama poetics in the works of twentieth-century Lithuanian playwrights. It considers a direct influence of German expressionism on the creation of Vydūnas, a playwright and director, who lived in Tilžė, Lithuania Minor. It is through the creation of this playwright that the tendencies of expressionist drama affected the imagination of other Lithuanian playwrights (especially after the publication of a selection of Vydūnas ' plays in 1969.