Search

Vydūno filosofijoje svarbiausias dėmesys skiriamas žmogaus ir Dievo santykiui. Tas santykis yra paaiškinamas remiantis indiškosios vedantos būties ir žmogaus, kaip mikrokosmo, samprata, postuluojančia individualiojo aš (atmano) ir dvasinio absoliuto (brahmano) tapatumą. Savęs suvokimas Dievuje yra pasiekiamas religinėje patyroje, į kurią orientuojančios visos religijos. Jos skiriasi savo ritualais, panteonais, teologijomis, bet jomis siekiama to paties: pasaulyje pasimetusią žmogaus sielą priartinti prie tikrosios savo buveinės – Dievu vadinamos absoliučios dvasios. Simboliai yra tos dvasios apsireiškimo ženklai Vydūnas treats the ancient Lithuanian religion as the expression of mature and subtle human attitude towards God. The main symbols of that religion – a fire, an oak tree, a grass snake – have the same meanings as they have in other religions. Fire symbolizes life and divine spirit, a tree symbolizes growth and permanent mundane alternation, a grass snake symbolizes wisdom and the eternal identity of essence in the permanent alternation of the world

Vydūnas senosios indų filosofijos poveikyje sukūrė savitą kultūros koncepciją, kurios pagalba siekė įlieti daugiau dvasingumo į lietuvių kultūrą, padėti jai integruotis į pasaulinį kultūros procesą. Postūmį tokiai koncepcijai kurti davė būtinybė pasipriešinti intensyviai vykdomai lietuvių nutautinimo politikai Vokietijos imperijai priklausiusioje Rytų Prūsijai. Kaip vienintelį efektyvų tokio pasipriešinimo būdą Vydūnas pasiūlė dorovinį tautos ir žmogaus tobulėjimą, vidinės, dvasinės atsparos prievartai išugdymą. Tokį būdą ir teorinį jo pagrindimą Vydūnas atrado senosios indų filosofijos vedantos sistemoje, susiformavusioje viduramžiais Veduose,Upanišadose ir „Bhagavadgytoje“ išdėstytų idėjų pagrindu. Tos sistemos pagrindines idėjas (ypač išdėstytas „Bhagavadgytoje“) XIX a. pab. – XX a. pr. Eksploatavo bei savo politinėje ir kultūrinėje veikloje pritaikė ir Indijos nacionalinio išsivadavimo veikėjai – Ramakrishna, D. ir R. Tagorės, S. Vivekananda, M. Gandhi, R. Roy, S. Dayananda, B. Tilak, Shri Aurobindo ir kt. Derindami klasikinės vedantos idėjas su savo laiko reikmėmis jie sukūrė naują šios sistemos atmainą – neovedantą. Visiškai savarankiškai tokią, tiktai su lietuviškomis aktualijomis suderintą, atmainą sukūrė ir Vydūnas. Tą atmainą galima laikyti lietuviškuoju neovedantizmu. Jis labai artimas indiškajam neovedantizmui. Vydūnas, affected by the ancient Indian philosophy, created a specific concept of culture attempting to apply it for the provision of more spirituality into the Lithuanian environment, helping it to integrate into the global cultural process. An impulse for the development of such concept arose from the necessity of resistance to the intense denationalisation policy of Lithuanians in the Eastern Prussia belonging then to the German Empire. As the only effective way of resistance, Vydūnas proposed the moral improvement of nation and human, the development of the inner, spiritual pivot against violence. Vydūnas found this way and its theoretical basis in the ancient Indian philosophical Vedanta system that was formed in the medieval times based on the ideas of Vedas, Upanishads, Bhagavad-Gita. The main ideas of this system (especially those listed in Bhagavad-Gita) in the end of the 19th – beginning of the 20th century were exploited and used in the political and cultural activity by the figures of the Indian national liberation – Ramakrishna, D. and R. Tagore, S. Vivekananda, M. Gandhi, R. Roy, S. Dayananda, B. Tilak, Shri Aurobindo etc. By combining the ideas of classical Vedanta with contemporary needs, they developed a new variety of this system – the Neovedanta. Completely independently, the similar system was created also by Vydūnas, except that here, it was combined with the Lithuanian realities. This Lithuanian variety can be considered a Lithuanian neovedantism. It highly resembles the Indian neovedantism.

Straipsnyje gvildenama kultūros problematika – pagrindinė ir originalioji Vydūno filosofijos dalis. Dėmesys kultūros problematikai yra tas momentas, kuris Vydūno filosofiją sieja ne tik su Rytų, bet ir su Vakarų filosofine tradicija bei su jo laiko ir krašto aktualijomis. To meto kultūrinė situacija kėlė tokius klausimus, į kuriuos mąstytojui daugiausia reikėjo atsakyti pačiam. Į šiuos klausimus siekusi atsakyti vydūniškoji kultūros koncepcija buvo kur kas originalesnė negu jo pateikta būties samprata, be reikšmingesnių modifikacijų perimta iš vedantos. Visgi vedantiškoji išeities pozicija savo ruožtu Vydūno kultūros koncepciją darė savitą ir originalią kitų žymesnių lietuviškųjų kultūros koncepcijų atžvilgiu. Pro vedantizmo filosofijos prizmę žvelgiančiam Vydūnui kultūra yra būtina, ontologiškai sąlygota, kosminės visumos evoliucijos dalis. Jos raidos pradžią mąstytojas sieja su žmoniškumo sferos atsiradimu toje evoliucijoje. Kultūros srityje, Vydūno aiškinimu, telpa toji žmogaus veikla, kuria realizuojamos būtent dvasinės jo potencijos, jo žmogiškoji esmė. Pabrėždamas žmogaus dvasios kūrybiškumo, jos savarankiškumo svarbą kuriant kultūrą, Vydūnas kartu pažymi, kad tas savarankiškumas bei kūrybiškumas gali pasireikšti tiktai individualizuota forma. Būtent individualumas, žmogiškųjų asmenybinių savybių aktualizavimas yra esminis žmogaus kultūrinės raiškos bruožas. Vydūnui žmogaus esmė yra metafizinė absoliutinės dvasios apraiška, save išreiškianti kultūrinėje veikloje – vienoje iš aukščiausių dvasinės evoliucijos pakopų. The Lithuanian thinker Vydūnas (1868-1953) based his theory of culture, the most original part of his philosophy, on the fundamental ontological concept of spiritual absolute which is both immanent and transcendent in relation to the world. He borrowed this concept from Hindu Vedantą. According to Vydūnas, culture is the expression of the immanent part of the absolute in which man acts. The essence of man is spiritual, but as a part of nature man belongs to the world. Culture springs from the contact between the spiritual essence of man and the world. The human spirit realises itself in such forms of man's activity as science, art and morality. The development of culture means the humanisation of the world. At the same time culture bears and expresses the marks of the personal and national spirit. Thus, the development of culture is both the form of humanisation of the world and the expansion of the spiritual realm of freedom. Religion, as a form of contact of the human spirit with the absolute, does not belong to the world of phenomena and therefore it does not belong to culture. Religion is the very beginning and the ultimate end of culture; for all phenomenal reality tends to the absolute by way of spiritual evolution