Search

Background. Literature suggests cardiorespiratory fitness as a factor influencing cognitive improvement. The authors of the present study sought to investigate if cardiorespiratory fitness related to cognitive performance after an acute bout of game-based exercise of different intensities in adolescents. Methods. As many as 37 adolescents (24 girls and 13 boys, 15–16 years of age) were assigned to three groups: experimental group 1 (EX 1), experimental group 2 (EX 2), and control (CON) group. The experimental groups experienced different levels of exercise intensity (EX 1 – light intensity, EX 2 – vigorous intensity). The Shuttle Run Test was performed a week before the intervention and VO2peak was calculated. Symbol Digit Modalities Test (SDMT) was evaluated before and after the acute intervention. A 2 x 3 repeated-measures ANOVA was used to analyze the SDMT and Pearson’s correlation coefficient was used to estimate the relationship between the cognitive performance (SDMT) and cardiorespiratory fitness (VO2peak). Results. Comparing the SDMT scores before and after the intervention, there were no differences found between the three groups. Neither in any of the experimental groups nor in the control group was a relationship between the SDMT score and VO2peak observed. Conclusion. Acute game-based exercise intervention did not prove to improve cognitive performance effectively. The authors of the present paper did not confirm the relationship between cardiorespiratory fitness and cognitive performance in adolescents. Keywords: exercise, cognitive performance, cardiorespiratory fitness.

Keturviečių akademinių valčių tyrimas siejamas su ankstesniais autorių darbais, skirtais vienviečių ir dviviečių val- čių irklavimo ekonomiškumo, lemiamo vertikalaus supimo, matematiniam modeliavimui. Literatūroje nesutinkama laisvojo vertikalaus supimo, kurį sukelia vertikalūs jėgos impulsai į sėdynėlę kiekvieno yrio metu, poveikio analizės duomenų. Gęstantis laisvas vertikalus supimas lemia vidutinį grimzlės prieaugį, kartu ir drėkinamo valties paviršiaus ploto dydį, dėl to didėja valties grimzlės prieaugis greitėjant irklavimo tempui, didėja vandens pasipriešinimo jėga. Tyrimo tikslas — apskaičiuoti įvairių modelių (siauresnių — 8650 ir platesnių — 8750) keturviečių (4x/-) valčių irklavimo veiksmingumo rodiklius, lemiamus valties komplekso laisvojo vertikalaus supimo, ir nustatyti jų priklauso- mybę nuo kai kurių valties korpuso parametrų ir irkluotojų vertikalaus poveikio į sėdynėlę stiprumo esant skirtingam irklavimo tempui. Iš teorinių brėžinių nustatyti realių akademinių valčių parametrai, reikalingi irklavimo veiksmin- gumui apskaičiuoti. Matematinio modeliavimo metodu apskaičiuotas laisvojo vertikalaus supimo sukeltas grimzlės prieaugis ir nustatytas irklavimo veiksmingumo kitimo priklausomumas nuo irklavimo tempo, valties komplekso masės ir vertikalaus supimo stiprumo. Analizuojant gautus duomenis nustatyta, kad vertikalaus supimo koefi cientas mažai priklauso nuo komplekso masės. 8750 modelio valties, kurios drėkinamo paviršiaus plotas yra didesnis nei 8650 modelio valties, vandens pasipriešini- mo jėga, proporcingai drėkinamo ploto dydžiui, yra 4,5% mažesnė. Vidutinės grimzlės prieaugio didžiausia teigiama reikšmė (blogiausios sąlygos) didesnė 8650 modelio valčiai. Didėjant irklavimo tempui iki 44,5 ir 47 yrių per minutę (atitinkamai 8750 ir 8650 modelio valtims), grimzlės prieaugio reikšmės pasidaro lygios nuliui. Tempui toliau didėjant, vidutinės grimzlės prieaugio reikšmės pasidaro neigiamos, ir tai gerina traukio sąlygas. Tolesnis tempo didinimas veiksmingesnis 8650 modelio valčiai. Duomenys apie vidutinį grimzlės prieaugį traukio metu (nepriklausomai nuo tempo) sudaro prielaidas paveikiau atlikti traukį. Žinant apie vidutinės grimzlės prieaugio kitimą, galima rinktis tokias tempo reikšmes, kai vidutinė grimzlė yra mažesnė. Galima teigti, kad laisvasis vertikalus supimas lemia irkla- vimo veiksmingumo kitimą, priklausomą nuo tempo. Tai tikslinga vertinti analizuojant veiksnius, lemiančius didelio meistriškumo irkluotojų irklavimo techniką. Raktažodžiai: vertikalus supimas, irklavimo veiksmingumas, tempas.

Tyrimo tikslas — nustatyti 15—16 m. didelio meistriškumo ledo ritulininkų dviejų savaičių trukmės akcentuoto jėgos lavinimo poveikį kojų raumenų galingumui, greitumo ir specialiesiems gebėjimams. Tirti didelio meistriškumo 15—16 m. ledo ritulininkai (n = 18), kurių treniravimosi stažas 9 metai. Pasibaigus 2006 m. ofi cialių varžybų laikotarpiui ir po vienos savaitės atsigavimo mikrociklo, kojų, rankų, liemens, plaštakos raumenų jėga buvo lavinta dvi savaites. Jėga lavinta pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais, o antradienio, ketvirtadienio ir šeštadienio pratybos buvo skirtos technikos veiksmams tobulinti. Vienerių pratybų trukmė 90 min. Per dvi savaites ledo ritulininkai iš viso treniravosi 12 dienų (12 pratybų, 24 h). Tiriamųjų raumenų jėga nustatyta prieš eksperimentą ir po jo. Ledo ritulininkai, lavindami jėgą, atliko tuos pačius 6 pratimus. Per pirmas jėgos lavinimo pratybas tiriamieji galimai greičiausiai kėlė 70% didžiausio svorio ir kartojo pratimą 4—6 kartus. Galėdami svorį iškelti daugiau nei 6 kartus, tiriamieji jį didino 5—10% — tiek, kad galėtų vėl iškelti 4—6 kartus. Po kiekvieno pratimo sportininkai 2 min ilsėjosi pasyviai, o po serijos — 6 min ak- tyviai, atlikdami nedidelio intensyvumo aerobinio pobūdžio (ėjimo, lėto bėgimo, atpalaidavimo) pratimus. Raumenų jėga, kojų raumenų galingumas, greitumas bėgant 10, 20 ir 30 m iš vietos bei 10, 20 m įsibėgėjus, šuolis į tolį iš vietos ir šuolis aukštyn mojant rankomis buvo įvertintas iki eksperimento ir po jo. Nustatyta, kad skirtingos raumenų grupės lavėjo nevienodai, o jėga kito statistiškai reikšmingai (p = 0,0000001) ir priklausomai nuo raumenų grupės. Labiausiai padidėjo rankų bicepso (34,3 ± 10,4%) ir keturgalvio šlaunies raumens jėga 25,4 ± 14,7%, beveik vienodai — kojų (21,9 ± 11%), nugaros (21,2 ± 11,7%) ir dešinės plaštakos (20,4 ± 10,1%) raumenų jėga. Mažiausiai padidėjo dvigalvio raumens (12,7 ± 7,3%) ir kairės plaštakos raumenų (16,2 ± 6,9%) jėga. Pagerėjus kojų raumenų jėgai, pablogėjo kojų raumenų galingumo, greitumo, vikrumo ir manevravimo čiuožiant su rituliu ir be jo rodikliai. Labiausiai blogėjo didžiausio bėgimo greičio (10 m bėgimo įsibėgėjus — 6,79%), jėgos greitumo (10 m bėgimo iš vietos — 4,76%), jėgos greitumo ir koordinacinių gebėjimų (šuolio mojant rankomis — 3,64%) rodikliai. Mažiau blogėjo ilgesnės trukmės reikalaujantys jėgos greitumo ir greitumo jėgos specialiojo (manevravimo čiuožiant su ritiniu — 2,02%; manevravimo čiuožiant be ritinio — 1,87%) ir nespecialiojo (30 m bėgimo iš vietos — 2,67%; 20 m bėgimo iš vietos — 1,94%) parengtumo rodikliai. Mažiausiai blogėjo specialiosios ištvermės (300 m bėgimo — 1,12%), jėgos greitumo (šuolio į tolį iš vietos — 1,02%; 20 m bėgimo įsibėgėjus — 0,68%) ir vikrumo testo (0,64%) rodikliai. Tirtų didelio meistriškumo 15—16 m. ledo ritulininkų greitumo, kojų raumenų galingumo bei specialiojo parengtumo rodiklių priklausomybė nuo kojų raumenų jėgos rodiklių yra sudėtinga ir jos nebuvo galima formalizuoti taikant regresinę analizę. Tyrimas iškėlė ir kitų klausimų: nuo kurių raumenų grupių jėgos priklauso 15—16 m. didelio meistriškumo ledo ritulininkų specialioji veikla; esant neglaudžiam ryšiui tarp kojų raumenų jėgos rodiklių ir manevravimo čiuožiant, kokie kiti testai apibūdintų 15—16 m. ledo ritulininkų greitumo specialiuosius gebėjimus; kokias kojų raumenų lavi- nimo programas reikėtų taikyti norint parengtumą išlaikyti kelių mėnesių varžybų laikotarpiu, kad būtų išvengiama traumų ir išlaikomi greitumo čiuožiant specialieji gebėjimai? Raktažodžiai: judamieji gebėjimai, ledo ritulys, paauglių sportinis rengimas ir parengtumas.

Tyrimo tikslas — ištirti, kaip mokomasi judesių stabilumo ir tikslumo 9 pratybų metu atliekant vertikalius 30% mak- simalaus aukščio šuolius. Buvo tiriami nesportuojantys fi ziškai aktyvūs vyrai (n = 8), kurių amžius — 20,3 ± 0,7 metų, ūgis — 182,0 ± 3,5 cm, kūno svoris — 77,5 ± 9,1 kg. Tiriamieji 3 savaites (3 kartus per savaitę) mokėsi tiksliai atlikti 30% maksimalaus aukščio šuolius ant KISTLER tenzoplokštės. Šuoliai buvo atliekami be rankų mosto (rankos laikomos ant klubų), amor- tizuojamai pritūpus per kelių sąnarius iki 90º kampo, liemuo — vertikalios padėties. Po lėkimo fazės nusileidžiant, kelio sąnarys buvo maždaug 180º kampu. Likus 4 dienoms iki tyrimo, tiriamieji supažindinti su jo eiga ir pamokyti taisyklingai atlikti vertikalius maksimalaus pajėgumo šuolius. Kiekvienos mokymosi dienos pratybų pradžioje buvo atliekami 3 šuoliai maksimaliomis pastangomis, ir pagal geriausią rezultatą nustatomas 30% šuolio aukštis. Per vienerias šuolių mokymosi pratybas buvo atliekami 100 30% maksimalaus aukščio šuolių. Po paskutinio pašokimo praėjus 3 min, vėl buvo atliekami 3 maksimalių pastangų šuoliai. Rezultatai parodė, kad tiriamųjų kiekvienos dienos maksimalus šuolio aukštis, išmatuotas prieš pratybas ir po jų, išliko nepakitęs (p > 0,05). Palyginus pirmų ir paskutinių pratybų absoliučias ir kaitumo klaidas, nustatytas statistiškai patikimas skirtumas (p < 0,05) — devintose šuolių mokymosi pratybose tiriamiesiems atliekant 30% maksimalaus aukščio šuolius nustatyti mažiausi kaitumo ir absoliučių klaidų dydžiai. Per 9 pratybas labiausiai pakito kaitumo klaidos, skirtumas nuo pirmų pratybų — 34,4 ± 0,2%. Per pirmas pratybas atliekant pirmus 10 šuolių nustatytos didžiausios absoliučių ir kaitumo klaidų reikšmės, lyginant su kitų serijų šuoliais (p < 0,05). Taigi galima daryti išvadą,, kad mokymasis kuo tiksliau atlikti 30% maksimalaus aukščio šuolius sumažina pašokimo kaitumo ir absoliučių klaidų dydį. Vidiniai modeliai, padedantys tiksliai atlikti judesius, susidaro jau po 10 šuolių. Raktažodžiai: judesių mokymasis, vertikalūs šuoliai, vidiniai modeliai.

Tyrimo tikslas — nustatyti hipertermijos poveikį moterų raumenų nuovargiui ir atsigavimui, raumenį stimuliuojant įvairiais dažniais. Tiriamosios — sveikos fi ziškai aktyvios moterys (n = 6). Jų amžius — 22,2 ± 3,4 m., kūno masė — 63,93 ± 6,74 kg, ūgis — 167,6 ± 7,2 cm. Buvo atliekami du tyrimai — kontrolinis ir eksperimentinis. Eksperimentinis tyrimas nuo kontrolinio skyrėsi tuo, kad jo metu vietoj pramankštos buvo pasyviai sukeliama hipertermija (tiriamosios sėdėdamos 45 min laikė kojas šiltoje vonioje, kurios vandens temperatūra — 44 ± 1 o C). Išlipusios iš vonios, ne vėliau kaip po 5 minučių, tiriamosios buvo sodinamos į specialią dinamometro kėdę ir atliko 2 min trukmės maksimalų valingą izometrinį raumenų susitraukimą (MVJ-2 min). Prieš krūvį ir praėjus 15 ir 300 sekundžių po jo buvo atlie- kamas kontrolinis testavimas (raumuo stimuliuojamas 1, 10, 20, 50, 100 Hz elektros impulsais (stimuliacijos trukmė 1 s) ir TT 100 Hz (stimuliacijos trukmė 250 ms, dažnis 100 Hz)). Registruotas raumenų nevalingo susitraukimo jėgos momentas ir TT 100 Hz sukelto raumenų susitraukimo atsipalaidavimo iki pusės jėgos trukmė. Sukėlus hipertermiją, rektalinė kūno temperatūra vidutiniškai padidėjo 2,08 ± 0,24 o C (p < 0,05), raumenų vidinė temperatūra (3 cm gylyje) — 2,99 ± 0,29 o C (p < 0,05). Hipertermijos eksperimento metu tiriamosios vidutiniškai neteko 0,4 ± 0,07 kg, ir tai sudarė 0,62 ± 0,13% kūno svorio. Išanalizavus fi ziologinį šilumos streso indeksą (10 balų sistema) nustatyta, kad tiriamosios hipertermijos metu patyrė labai didelį fi ziologinį stresą — 8,85 ± 1,13 balų. Pagrindinės tyrimo išvados: 1) hipertermija pagerina trumpalaikį nevalingą raumenų susitraukimą; lokaliai pašil- džius raumenis (pvz., kai jų temperatūra padidėja apie 3 o C) ypač padidėja raumenų susitraukimo greitis ir galingumas, nes padidėjusi temperatūra skatina greitesnį ATP, KP ir glikogeno panaudojimą; 2) hipertermija padidina raumenų nuovargio dydį, atliekant ilgalaikius fi zinius pratimus; 3) didesnis nevalingos jėgos momento rodiklių padidėjimas hipertermijos metu pastebėtas raumenį stimuliuojant dideliais dažniais. Apibendrinant tyrimo rezultatus galima teigti, kad hipertermijos metu kylantis nuovargis gali atsirasti dėl dviejų pagrindinių priežasčių — raumenų lokalių ir centrinės nervų sistemos pokyčių. Raktažodžiai: hipertermija, centrinis nuovargis, izometriniai pratimai.

Tyrimo tikslas — nustatyti, kaip dvi intensyvios šoklumo ištvermės treniruotės veikia raumenų, nervų ir raumenų sistemų nuovargį bei atsigavimą. Sveiki aktyviai nesportuojantys vyrai (amžius 18—20 metų; n = 11) kas 10 sekundžių atliko maksimalaus intensyvumo fizinį krūvį (5 serijas po 20 šuolių). Krūvio ir atsigavimo metu buvo registruojami šie rodikliai: šuolio aukštis, maksimalioji valinga jėga (MVJ), elektrostimuliavimu sukelta jėga esant skirtingam raumens ilgiui, laktato koncentracija (La) ir kreatinkinazės (CK) aktyvumas kraujyje, raumenų skausmas. Praėjus devynioms dienoms po pirmo krūvio, tiriamieji dar kartą atliko tokį patį krūvį. Tyrimo rezultatai rodo, kad po devynių dienų kartojant intensyvų šoklumo ištvermės krūvį šuolio aukščio, MVJ ir elektrostimuliavimu sukeltos jėgos kaita, kaip ir La koncentracija kraujyje atsigavimo metu, smarkiai nepasikeitė, tačiau sumažėjo CK aktyvumas kraujo plazmoje ir raumens skausmas. Pirmas krūvis labiau paveikė adaptaciją prie raumens pažeidos nei prie metabolinį nuovargį sukeliančių veiksnių. Raktažodžiai: griaučių raumenys, elektrostimuliavimas, metabolinis nuovargis, raumenų pažeida, pakartoto krūvio efektas.

Duomenų, kaip mokymasis veikia judesių tikslumą, rasti galima, tačiau visai nėra žinoma, kaip nervų ir raumenų sistemos (NRS) potenciacija paveiks šuolio atlikimo tikslumo rodiklius. Tyrimo tikslas — nustatyti, ar judesių mo- kymasis pakeičia šuolio tikslumo priklausomybę nuo potenciacijos. Siekdami užsibrėžto tikslo, stengėmės atsakyti į šiuos klausimus: 1) ar NRS potenciacija pakeičia maksimalų šuolio aukštį? 2) ar NRS potenciacija pakeičia šuolio atlikimo tikslumą ir kaitumą? 3) ar 9 mokymosi pratybos pakeičia tikslumą ir kaitumą? 4) ar išmokto judesio atlikimo tikslumas ir kaitumas mažiau priklauso nuo potenciacijos? Buvo tiriami 8 fi ziškai aktyvūs vyrai (amžius — 20,3 ± 0,71 metų, ūgis — 1,82 ± 3,46 m, kūno masė — 77,5 ± 9,07 kg). Tiriamieji po 10 min lėto bėgimo pramankštos atliko vertikalius šuolius iš vietos ant KISTLER plokštės. Po trijų maksimalaus aukščio šuolių buvo apskaičiuojamas kiekvieno tiriamojo 30% maksimalaus aukščio šuolis (tikslumo šuolis). Pailsėję 5 min, tiriamieji atliko tikslumo šuolius tol, kol pasiekė reikiamą šuolio aukštį, ir jiems buvo suteikia- ma grįžtamoji informacija (GI), tada turėjo atlikti dar 20 šuolių nesuteikiant GI. Po šių šuolių jiems buvo skiriamas potenciaciją sukeliantis krūvis (PK), o pailsėjus 1 min vėl atliekama 20 šuolių be GI. Tas pats tyrimas pakartotas po devynerių šuolio tikslumo mokymosi pratybų. Nustatyta, kad 9 mokymosi pratybos ir PK padidino šuolio maksimalaus aukščio rodiklius (p < 0,05). Manome, kad vertikalaus šuolio aukščio rodikliai po mokymosi padidėjo ne dėl raumenų, bet dėl nervų sistemos adaptacijos, kitaip tariant dėl to, kad CNS išmoko tiksliau valdyti šuolio metu dalyvaujančius raumenis. Taip pat po mokymosi suma- žėjo absoliučių ir kaitumo klaidų dydis (p < 0,05). Vadinasi, po mokymosi tiriamieji atliko tikslesnius ir stabilesnius šuolius. PK prieš mokymąsi padidino absoliučių ir kaitumo klaidų dydį (p < 0,05), o po mokymosi neturėjo įtakos šiems tikslumo rodikliams (p > 0,05). Manome, kad po mokymosi tiriamieji adaptavosi prie potenciacijos sukeltų NRS pokyčių. Visa tai rodo, kaip mokantis tiksliai atlikti šuolius smegenyse susidaro vidiniai modeliai, kurie leidžia atlikti šuolius tiksliau ir stabiliau. Raktažodžiai: centrinė nervų sistema, šuolių tikslumas ir kaitumas, potenciacija, vidiniai modeliai, mokymasis.

Tyrimo tikslas — nustatyti kelio tiesiamųjų raumenų jėgos svyravimo priklausomybę nuo hipertermijos atliekant maksi- malaus intensyvumo izometrinius pratimus. Tiriamieji — sveiki fi ziškai aktyvūs vyrai (n = 9) (amžius — 21,6 ± 2,6 m., kūno svoris — 81,1 ± 9,9 kg, ūgis — 183,2 ± 7,7 cm). Buvo atliekami du tyrimai — kontrolinis ir eksperimentinis. Eksperimentinis nuo kontrolinio skyrėsi tuo, kad jo metu kojos buvo šildomos pasyviai (tiriamieji 45 min kojas laikė šiltoje vonioje, kurios vandens temperatūra — 44 ± 1 o C). Visi tiriamieji atliko 80 s valingą izometrinį krūvį, tiesdami koją per kelio sąnarį fi ksuotu 120 o kampu (naudotas izokinetinis dinamometras). Registruota keturgalvio šlaunies raumens maksimalioji valinga jėga (MVJ). Rektalinė temperatūra buvo matuojama prieš pasyvų kojų šildymą ir po jo. Raumenų susitraukimo jėgos svyravimas įvertintas spektro galios tankį (SGT) skaičiuojant pagal Welsh. Po pasyvaus kojų šildymo rektalinė temperatūra padidėjo nuo 37,35 ± 0,32 iki 39,31 ± 0,31 o C (p < 0,001; p < 0,05). Kontrolinio ir eksperimentinio tyrimo metu trečią krūvio sekundę MVJ sumažėjo, lyginant su prieš krūvį nustatyta reikšme, ir šis reikšmingas pokytis išliko 15 s po krūvio (p < 0,05). Dešimtą izometrinio krūvio sekundę nustatytas reikšmingas MVJ skirtumas tarp kontrolinio ir eksperimentinio tyrimo rodiklių (p < 0,05). Dviejų veiksnių dispersi- nė analizė parodė, kad analizuojamų jėgos rodiklių pokytis priklauso nuo laiko (p < 0,001) ir hipertermijos dydžio (p < 0,01), o sąveikos tarp jų rodikliai reikšmingai nepakito (p > 0,05). Išanalizavus viso krūvio pradžios ir pabai- gos nuovargio indeksą (NI) pastebėta, kad hipertermija reikšmingai labiau padidino nuovargio rodiklį (p < 0,05), palyginti su kontroline reikšme. Laikas reikšmingai paveikė jėgos svyravimo SGT dydžio ir dažnio juostos (DJ) kaitą (p < 0,001), o hipertermija vertinamų rodiklių nepaveikė (p > 0,05). Hipertermija (eksperimentinis tyrimas) padidino raumenų nuovargį, bet nepakeitė jėgos svyravimo (dažnio ir amplitudės) kaitos sudėtingumo atliekant maksimalaus intensyvumo izometrinį krūvį. Eksperimentinio ir kontrolinio tyrimo metu spektro galios tankio amplitudės ir dažnio juostos rodikliai pakito vienodai. Jėgos signalo spektro galios tankio rodiklių kaita sudėtingėja priklausomai nuo laiko, t. y. kuo ilgiau atliekamas pratimas, tuo jėgos svyravimas darosi sudėtingesnis ir mažiau prognozuojamas (išsiplečia dažnių juosta, atsiranda keli dominuojantys dažniai). Raktažodžiai: hipertermija, raumenų jėgos svyravimas, izometriniai pratimai, spektrinė analizė.

Bėgant metams ir dėl ligų sutrinka įvairių žmogaus fi ziologinių sistemų prisitaikymo gebėjimai, mažėja stabilumas. Visgi žmogaus organizme kur kas daugiau raumenų masės, neuroninių schemų ir hormonų atsargų, nei reikia išgy- venimui. Šios fi ziologinės atsargos leidžia išlaikyti pusiausvyrą senstant ir ligų metu (Lipsitz, 2004). Pusiausvyros, vienos iš fi ziologinių sistemų, sutrikimas nustatomas tiriamuosius testuojant funkciniais testais arba instrumentiniais pusiausvyros tyrimo metodais (Juodžbalienė, 2006). Vienas dažniausių pusiausvyros vertinimo būdų — statinė postu- rografi ja. Pusiausvyros svyravimų kaitą vertinant netiesinės dinamikos metodais galima nustatyti jų kompleksiškumą (Pincus, 1991). Tyrimo tikslas — išsiaiškinti, kaip amžius veikia pusiausvyros sistemą taikant netiesinės dinamikos metodus kūno slėgio centro (SC) svyravimų kompleksiškumui apibūdinti. Tikslui pasiekti instrumentiniu pusiausvyros tyrimo būdu (posturografi jos metodu) buvo tirtos 45 trijų skirtingo amžiaus (amžiaus vidurkis: 24,5 ± 5,5; 44,5 ± 3,5; 72,5 ± 7,5 m.) grupių moterys. Tiriamosioms ramiai stovint ant jėgos plokštės, buvo registruojami kūno slėgio centro (SC) svyravimai į šonus ir pirmyn—atgal kryptimis. Kūno slėgio centro svyravimų trajektorijos kompleksiškumas vertintas skaičiuojant du dydžius — imties entropiją (SampEn) ir spektro galios tankio priklausomumą nuo dažnio (SpectrSl). Rezultatai parodė, kad bėgant metams kūno svyravimų amplitudė ramiai stovint didėja. Vyresnio amžiaus tiriamųjų svyravimų į šonus ir pirmyn—atgal amplitudė statistiškai patikimai didesnė (p < 0,05) nei jaunesnio amžiaus res- pondenčių. Vertinant pusiausvyros sistemos elgsenos kompleksiškumą nustatyta, kad vyresnio amžiaus tiriamųjų SC svyravimų į šonus SampEn reikšmė statistiškai reikšmingai mažesnė (p < 0,01) nei jaunesnio amžiaus tiriamųjų. SC svyravimų pirmyn—atgal kryptimi SampEn reikšmė vyresnio amžiaus tiriamųjų statistiškai reikšmingai mažesnė (p < 0,01) nei vidutinio ir jaunesnio amžiaus tiriamųjų. Nustatyta, kad vyresnio amžiaus tiriamųjų SC svyravimų pirmyn—atgal SpectrSl reikšmė statistiškai reikšmingai didesnė (p ≤ 0,05) nei jaunesnio ir vidutinio amžiaus tiria- mųjų. Didėjant amžiui, ramiai stovint kūno slėgio centro svyravimų trajektorijos kompleksiškumas mažėja, t. y. svyravimai reguliarėja ir lėtėja. Taikant netiesinės dinamikos metodus galima įvairiapusiškiau ištirti žmonių motorinių sistemų funkcijų kaitą. Raktažodžiai: amžius, pusiausvyra, reguliarumas, kompleksiškumas.

Atliekant fi zinius pratimus, kasdienės veiklos veiksmus, dažnai tam tikrą laiką kūnas turi išlaikyti statinę pusiausvyrą. Pusiausvyros stabilumas svarbus kai kuriomis neurologinėmis ligomis sergantiesiems, senyvo amžiaus žmonėms. Pusiausvyrą dažnai tenka išlaikyti įtempus raumenis. Tyrimo tikslas — ištirti, kaip kinta pusiausvyros stabilumas ramiai stovint atpalaidavus ir įtempus kojų raumenis. Remiantis atvirkštinės svyruoklės modeliu, raumenų įtempimas turėtų padidinti pusiausvyros stabilumą. Buvo tiriami 44 Lietuvos kūno kultūros akademijos studentai (18 vaikinų ir 26 merginos). Jų amžius — 22—26 m., ūgis — 174,9 ± 9,4 cm, svoris — 68,7 ± 13,8 kg. Naudojant MYOTON-3 prietaisą, miotonometrijos metu išmatuotas įtempto ir atpalaiduoto dvilypio blauzdos raumens vidinės galvos standumas. Vertintas raumens virpesių dažnis, virpesių logaritminis dekrementas ir standumo koefi cientas (K). Naudojant serijinės gamybos jėgos plokštę MA-1 ir kompiuterinę įrangą registruojamiems signalams analizuoti, statinės posturografi jos metodu užregistruota stabi- lograma tiriamajam stovint atpalaidavus ir įtempus kojų raumenis. Registruojamo signalo diskretizacija — 10 ms. Stabilogramos registravimo trukmė — 60 s. Vertintas slėgio centro (SC) didžiausias poslinkis skersinėje (Δx) ir strėlinėje ašyse (Δy), SC svyravimo vidutinis greitis ( v ). Kojų raumenų įtempimas reikšmingai (p < 0,01) padidino Δx nuo 22,14 ± 1,04 iki 26,00 ± 1,28 mm, Δy — nuo 25,53 ± 1,60 iki 34,86 ± 2,41, v — nuo 11,49 ± 0,39 iki 18,88 ± 0,86 mm / s, K — nuo 333,29 ± 11,16 iki 471,24 ± 16,93 N / m. Stabilogramos signalo dekompozicijai nustatyti taikyta diskretinė vilnelių transformacija (buvo naudojamos Daubechie šeimos 4 eilės vilnelės). Išskirti 6 signalo sandai. Pastebėtas ryškus ir patikimas sando galios padidėjimas įtempus kojų raumenis esant aukštesniems dažniams (5,0—0,625 Hz). Tai rodo, kad įtempus kojų raumenis SC svyravimų dažnio spektras pasislinko aukštesnių dažnių link. Norėdami įvertinti ryšį tarp dvilypio blauz- dos raumens standumo ir stabilometrinių dydžių, skaičiavome stabilometrinių ir miometrinių duomenų koreliacijos koefi cientus. Pastebėtas gana stiprus — 0,651 (p < 0,01) koreliacinis ryšys tarp K ir v rodiklių. Didelis determina- cijos koefi cientas (r 2 ≈ 0,9) tarp sando galios ir v nustatytas aukštesnių dažnių srityje (5,0—0,625 Hz). Šioje srityje pastebėtas taip pat gana stiprus koreliacinis ryšys tarp sando galios ir raumens standumo — r ≈ 0,6. Apibendrinant tyrimų duomenis galima teigti: a) kojų raumenų įtempimas sumažina žmogaus pusiausvyros stabilumą ramiai stovint; b) įtempus kojų raumenis, SC svyravimų spektre ima vyrauti aukšti dažniai. Raktažodžiai: pusiausvyra, raumenų standumas, vilnelės.

Tyrimo tikslas — ištirti grįžtamosios informacijos poveikį greitiems ir tiksliems rankos raumenų izometriniams susi- traukimams atliekant fi zinį krūvį 20% jėga. Buvo tiriami jauni fi ziškai aktyvūs vyrai dešiniarankiai (n = 8) (amžius — 20,0 ± 1,5 m. ( x ± SD), ūgis — 182,4 ± 6,5 cm, kūno masė — 73,0 ± 5,7 kg). Tiriamieji, likus 3 dienom iki tyrimo, buvo supažindinti su būsimo eksperimento eiga, apmokyti, kaip taisyklingai atlikti užduotį ir išmatuota maksimalioji valinga jėga (MVJ). MVJ buvo įvertinta izokinetiniu dinamometru „Biodex System Pro 3“. Tiriamieji krūvį atliko vyraujančia (dešine) ranka, kuri buvo nustatoma pagal Olfi eldo klausimyną. Tiriamasis pasodinamas į izometrinio dinamometro kėdę, atlošo kampas — 90º. Dešine ranka laikomasi už dina- mometro rankenos, kaire — už automobilio saugos diržo, pritvirtinto per juosmenį. Nustatoma visa alkūnės sąnario amplitudė (ištiesus ir sulenkus ranką), ranka fi ksuojama per alkūnės sąnarį 80º kampu. Tyrimo metu tiriamieji atliko 20 greitų izometrinių raumenų susitraukimų (GIRS) 20% MVJ be grįžtamosios informacijos suteikimo (be GI) ir po 10 s poilsio — 20 GIRS 20% MVJ su GI. Tiriamieji, atlikdami pratimą taikant GI, izometrinio dinamometro ekrane matydavo jiems reikiamą 20% MVJ nubrėžtą liniją, kad galėtų mokytis pajusti, kokia raumenų susitraukimo jėga reikia atlikti bandymą, kad ji siektų 20% MVJ. Tyrimo rezultatai parodė, kad absoliučių ir konstantinių klaidų vidurkio reikšmė yra statistiškai reikšmingai mažesnė (p < 0,05) atliekant GIRS, kai taikoma GI, nei be jos. Kaitumo klaidoms GI reikšmingo poveikio neturėjo (p > 0,05). Dviejų veiksnių dispersinė analizė parodė, kad greitų ir tikslių judesių atlikimo AK, KK ir KaK klaidos mažėja (p < 0,05) atliekant 20 balistinių izometrinių kartojimų taikant GI. Be to, nustatėme, kad mokantis su GI AK, KK ir KaK klaidos statistiškai reikšmingai (p < 0,05) sumažėjo po pirmos atlikimo serijos ir toliau nepakito. Taigi galima daryti šias išvadas: a) grįžtamoji informacija sumažina absoliučias ir konstantines klaidas; b) izometrinių susitraukimų kaitumo grįžtamoji informacija neveikia; c) suteikiant grįžtamąją informaciją, izometrinių susitraukimų tikslumas per pirmus 5 kartojimus pagerėja reikšmingai ir toliau nekinta. Raktažodžiai: izometrinių susitraukimų tikslumas ir kaitumas, mokymasis, vaizdinė grįžtamoji informacija, vidiniai modeliai.

Tyrimu siekta nustatyti, įvertinti ir sudaryti 10—17 m. jaunųjų krepšininkų atletinio bei techninio parengtumo ranginę skalę. Tiriamąją imtį sudarė 673 jaunieji 10—17 m. Arvydo Sabonio krepšinio mokyklos krepšininkai iš 8 skirtingo amžiaus grupių: 10 m. (n = 58), 11 m. (n = 116), 12 m. (n = 89), 13 m. (n = 124), 14 m. (n = 117), 15 m. (n = 88), 16 m. (n = 44), 17 m. (n = 37). Tyrimas buvo atliekamas 2004—2006 m. povaržybiniu laikotarpiu. Taikytas testavimo metodas, kuriuo buvo vertinamas 10—17 m. jaunųjų krepšininkų atletinis (lokomocinis greitumas, greitumo jėga, koordinaciniai gebėjimai) ir techninis (kamuolio varymo ir judėjimo ginantis įgūdžių kokybė, metimų į krepšį iš skirtingų aikštės vietų tikslumas esant intensyviam fi ziniam krūviui ir 30 baudos metimų tikslumas nesant intensyviam fi ziniam krūviui) parengtumas. Skaičiuotas aritmetinis rezultatų vidurkis ( x ), vidutinis standartinis nuokrypis (SD), vidurkių skirtumo reikšmingumas pagal Stjudento t (Student t) nepriklausomų imčių kriterijų. Skirtumas su galima mažesne nei 0,05 paklaida buvo vertinamas kaip statistiškai patikimas (p < 0,05). Taip pat buvo naudojama „SPSS 12.0 for Windows“ programa, kuria sudarėme atletinio ir techninio parengtumo rangines skales (puikiai 80—100%; labai gerai 60—79%; gerai 40—59%; vidutiniškai 20—39%; nepakankamai 0—19%). Išskirtini mūsų tirtų skirtingų amžiaus grupių jaunųjų krepšininkų ūgio rodiklių skirtumai: 13-ais (5,1%; p < 0,05, lyginant su dvylikmečiais) ir 15-ais metais (5,2%; p < 0,05, lyginant su keturiolikmečiais). Kūno masės rodiklių skirtumai nustatyti lyginant vienuolikmečius su dešimtmečiais (p < 0,05; 13,8%) ir penkiolikmečius su keturiolik- mečiais (p < 0,05; 13,2%). Kūno masė kiekvienais metais kito statistiškai reikšmingai (p < 0,05): labiausiai kito vienuolikmečių ir penkiolikmečių — atitinkamai padidėjo 13,8 ir 13,2%, lyginant su ankstesniais metais. Nevieno- dus skirtingų tiriamųjų ūgio ir kūno masės skirtumus tarp 11 ir 12 metų krepšininkų galėjo lemti prepubertetinio ir pubertetinio laikotarpio sandūra. Kojų raumenų galingumas — skirtingai nei ūgis ir kūno masė — labiausiai padidėjo dvylikmečių (pubertetinio laikotarpio pradžioje: šuolio į aukštį iš vietos be rankų mosto padidėjo 12% — p < 0,05, lyginant su vienuolikme- čiais). Lokomocinio greitumo rodikliai (20 m bėgimas iš aukšto starto) kaip ir kojų raumenų galingumas, atliekant specifi nio pobūdžio veiksmus (šuolį aukštį su rankų mostu) labiausiai pakito penkiolikmečių — atitinkamai 6,1% ir 11,1% (statistiškai reikšmingai, lyginant su keturiolikmečiais). Metais vėliau — šešiolikmečių smarkiai (p < 0,05) pagerėjo koordinaciniai gebėjimai — 22,7% (lyginant su penkiolikmečiais). Techninį parengtumą apibūdinantys skirtingų testų rodikliai kito nevienodai: statistiškai reikšmingai (lyginant su ankstesniais amžiaus metais, p < 0,05) kamuolį greičiau varė trylikmečiai (7,2%), penkiolikmečiai geriau judėjo gindamiesi (13,5%) ir mesdami baudos metimus (19,7%), tačiau taikliausiai per 1 minutę kamuolį į krepšį metė vienuolikmečiai (23,2%). Tokius kitimus galėjo lemti ir genotipiniai, ir fenotipiniai veiksniai. Sudaryta jaunųjų krepšininkų (10—17 metų) atletinio ir techninio parengtumo ranginė skalė leis Lietuvos krepšinio treneriams įvertinti treniruojamų krepšininkų parengtumo lygį. Raktažodžiai: daugiametis sportinis rengimas, atletinis parengtumas, techninis parengtumas.

Straipsnyje nagrinėjama, koks mojamosios kojos padėties ir šuolio į tolį rezultatų ryšys. Šuolio į tolį rezultatą lemia įsibėgėjimo greitis, atsispyrimo galia, judesių tobulumas skriejant oru ir nušokimas. Atlikta daug šuolio technikos tobulinimo mokslinių tyrimų, tačiau labai mažai dėmesio skiriama mojamosios kojos padėčiai atsispiriant tirti. Tokio tyrimo metu naudojant dešimties segmentų modelį, rezultatai iš dalies sutampa su eksperimentiniais, kartu jiems ir prieštarauja. Nagrinėti judesį šiuo modeliu yra sudėtinga. Dėl šios priežasties, taip pat ir dėl tikslo ribotumo analizuojama tik mojamosios kojos įtaka ⎯ buvo sudarytas trijų masių modelis. Juo įvertinamas kojos judrumas per pėdos sąnarį. Tuo tikslu sudaromas strypinis trijų masių modelis, kuriuo įvertinamas pėdos sąnario judrumas, sudaroma kinetinio ir varomojo sukimo momentų lygtys. Pateiktasis modelis, keičiant įėjimo ir valdomuosius dydžius, suteikia galimybę tyrinėti atsispyrimo procesą nepriklausomai nuo to, ar šuoliai tuo metu gali būti atliekami, ar ne. Yra nustatoma pagrindinių šuolio elementų (smūgio atsispyrimo metu, pėdos tiesimo per sąnarį ir mojamosios kojos) padėties ryšys. Mojamosios kojos dinaminiai rodikliai išreiškiami dinamogramomis. Tokių priklausomybių negalima išvesti iš fi lmuoto vaizdo. Nustačius kūno korpuso svyravimų dažnį, skaičiuojamos atskirų masės centrų koordinatės, jų pirmosios išvestinės, randamos bendrojo masės centro koordinatės, nustatomas teorinis šuolio tolio priklausomumas nuo kampinių pagreičių, kuriuos valdo sportininkas. Taip sudaroma kinetinio momento lygtis, kurios pirmoji laiko išvestinė rodo ieškomą varomąjį sukimo momentą. Šiuo būdu gali būti nustatomas ir rodiklių įvairavimas, o norint kuo toliau nušokti ir įvertinti šuolio atlikimo nuoseklumą būtina tiksliai nustatyti veikimo kryptį. Pirmiausia nustatomi šuolio tolį lemiantys sukimo impulsai. Tada ⎯ realiai pasiekta momentinė sąnario jėga. Iš modeliavimo rezultatų galima padaryti išvadą: būtina šiuos įverčius objektyvizuoti. Iki šiol (neatlikus siūlomo modeliavimo) nebuvo galima nustatyti, kaip šuolio į tolį rezultatus veikia nedideli pėdos sąnario kampo pokyčiai. Raktažodžiai: mojamoji koja, šuolis į tolį, modeliavimas.

Research background and hypothesis. Motor learning is characterized by specific set of changes in performance parameters which occur gradually over a course of learning period. Research aim. The aim of the study was to establish and compare the characteristics of learning speed- accuracy movements of children and adults. Research methods. The research participants were 13 healthy boys, 16 girls, 5 healthy men and 7 women. The research was carried out applying the analyzer of dynamic parameters of human leg and arm movement (DPA-1). We registered maximal and average movement speed, the reaction time and the movement trajectory of the right hand. Research results. We established signifi cant differences (p < 0.05–0.001) in reaction time (RT), average movement speed (Va), maximal movement speed (Vm) and movement trajectory (S) between children and adults. Discussion and conclusions. Motor adaptation in timescales of minutes is supported by two distinct processes: one process when a person learns slowly from errors but has strong retention, and another process is when a person learns rapidly from errors but has poor retention (Ethier et al., 2008). We might only speculate that children used the second strategy more than adults. The time of fast learning in a speed-accuracy task was different between children and adults. The accuracy was most improved by children at the expense of the quickness, while adults improved only the average velocity of their performance. Besides, most of the variability of performance variables changed more signifi cantly in children than in adults. Keywords: motor learning, motor control, age, manual task.

Background. Teacher’s perceptions of Self-efcacy (SE) have been suggested as an important factor in the successful inclusion of students with special educational needs. The purposes of this study were (a) to investigate the validity and reliability of the instrument of physical education teachers’ self-efcacy toward the inclusion of students with Autism Spectrum Disorders (PESEISD-A), using a Lithuanian physical education (PE) teachers’ sample, and (b) to assess relationships between SE scale and subscales. Methods. The English version of the instrument was translated into Lithuanian using the back-translation technique. The participants were 368 PE teachers working in Lithuanian schools (152 males and 216 females), aged between 24 and 65 years (M = 47.09; SD = 9.06). The content and construct validity of the instrument were supported. Results. The results of the factor analysis indicated a one-factor solution for the scale’s SE. Cronbach’s alpha reliability of SE scale and all other subscales was high (α > .93). Test-retest correlation analysis showed a satisfactory coefcient. In this study, positive and signifcant relationships between SE scale, mastery experience, vicarious experience, social persuasion, physiological state, behaviour, and perceived challenges subscales were determined (p < .01). Conclusions. The Lithuanian version of the PESEISD-A appears to be a valid and reliable instrument, enabling future research on Lithuanian PE teachers. Keywords: professional development, special education needs, self-efcacy theory, source of self-efcacy.

Research background and hypothesis. Complex Systems Theory indeed is a solid basis for a scientific approach in the analysis of living, learning, and evolving systems. A number of different entropy estimators have been applied to physiological time series attempting to quantify its complexity. Research aim. The aim of the paper is to review most popular complexity estimators (entropies) applied in biological, medical, sport and exercise sciences and their performances. Research results. Various measures of complexity were developed by scientists to compare time series and distinguish regular (e. g. periodic), chaotic, and random behavior. In this paper a brief review of most popular complexity estimators – Sample Entropy, Control Entropy, Spectral Entropy, Wavelet Entropy, Singular-Value Decomposition Entropy, Permutation Entropy, Base-Scale Entropy, Entropy based on Lempel-Ziv algorithm – and their performances is presented. In biological applications they are used to distinguish peculiarities in behavior of biological systems or may serve as non-invasive, objective means of determining physiological changes under steady or non-steady state conditions. Discussion and conclusions. The choice of a particular entropy estimator is determined by the goal type, the capability of estimators in characterizing the constraints on a physiological time series, its robustness to noise considering the above-mentioned advantages and disadvantages of particular algorithms. It is difficult to apply analytical solutions in the analysis of behavior of living, learning, and evolving systems and new approaches and solutions remain on the agenda. Keywords: physiological time series, complexity, entropy.

Background. The purpose of this study was to identify whether the learning effect, fatigue, motivation, effort and/or sex-specific neural, physiological and morphological factors influenced the results of the test–retest reliability of tests to assess cognitive function. Methods. The sample included ten men (age 21.2 ± 0.4 years; body mass 79.5 ± 8.3 kg) and ten women (age 22.0 ± 1 years; body mass 60.0 ± 10.0 kg). Participants accomplished six tests (three for memory and three for attention) four times, i.e. two times (with 24 hours’ break) on successive days (teaching) and two times (with 48 hours’ break) on the third and fifth days (re-testing to assess the reliability). The reliability was assessed by calculating the average of the population, standard deviation, and intraclass correlation coefficient (ICC). Results. In males and females, measurements of attention function were highly reliable over time (ICC > .84). The ICCs for volume of spatial memory were above .79, for memory of even number recognition above .57 for both genders and for memory of figure recognition .00 for males and .79 for females. Conclusion. In young healthy males and females, measurements of attention function were highly reliable over time. Meanwhile, reliability for volume of spatial memory was good/high for both sexes, but reliability of memory for even number recognition was insufficient for both sexes and results from memory of figure recognition showed good reliability for women and insufficient reliability for men. Keywords: memory, attention, test-retest, reproducibility, gender.

Background. Heat therapy is widely used for therapeutic purposes in health SPA resorts or hospitals. However, its benefits and consequences are not strongly evidenced and it is partially-related with a lack of experimental information. No one has explored how continuous head and neck warming applied in thermoneutral environment can affect body temperatures, subjective sensations and cognition and the purpose of this study was to investigate it. Methods. Seven subjects (21 ± 1 years) participated in two experimental trials: CON – control trial; and CONW – head and neck warming trial. These trials were designed to introduce the effects of continuous head and neck warming (surface warming by 44 ± 1°C) on thermal sensations, body temperatures and cognitive function in thermoneutral environment (24°C and 60% relative humidity). In each trial body temperatures (rectal, Tre; mean skin, Tsk), heart rate (HR) response, ratios of subjective sensations (SS) and cognitive function were assessed. Results. Head and neck warming (CONW trial) maintained significantly higher Tre and Tsk values (by 0.2 ± 0.1°C and 1 ± 0.3 °C, respectively), compared to the control (CON) trial. Head and neck warming caused significant increment in heart rate (8 ± 2 b/min) and improved thermal sensation (p < .05), but had no effect on shivering/ sweating sensation and thermal comfort. Moreover, head and neck warming (CONW trial) does not induce any significant impact on accuracy (p > .05) and response times (p >.05) in mathematical and spatial processing tasks. Conclusions. Continuous head and neck warming applied in thermoneutral conditions maintains higher internal (Tre) and peripheral (Tsk) body temperatures and improves thermal sensation, but does not alter cognitive function. Keywords: head and neck warming, subjective sensations, body temperature, cognitive function.

Background. To obtain changes in postural control the method of static posturography is usually used. The analysis of posturogram lets us determine the character of these changes, presumes that the body balance complexity, which is expressed in body coordinates of the centre of pressure variation, is less in multiple sclerosis patients than in healthy women. This study aimed at determining the effect of multiple sclerosis on changes in balance control of patients. Methods. Twelve women with multiple sclerosis (mean age – 43.0 ± 5.5 years, body mass index – 24.7 ± 4.2 kg/m 2 ) and 15 healthy women (mean age – 44.5 ± 3.5 years, body mass index – 25.5 ± 2.9 kg/m 2 ) were included in this study. The balance of subjects was assessed applying the method of static posturography. We calculated changes in the coordinates of the centre of body pressure displacement in the lateral and anterior-posterior directions. To assess changes in the displacement of the centre of body pressure in the lateral and anterior-posterior directions two characteristics of advanced signal processing methods, i.e. sample entropy and the index of spectral power dependence on frequency were calculated. Results and conclusion. Traditional posturogram analysis does not show statistically significant changes between women with multiple sclerosis and healthy women. The results of the study, applying advanced signal processing methods, have shown that the complexity of the centre of body pressure displacement of women with multiple sclerosis is statistically significantly smaller compared to that of the healthy women studied. This may be a prerequisite for better rehabilitation of stroke control. Keywords: multiple sclerosis, posture control, assesement of posture.

Research background and hypothesis. Europeans have won Olympic and world gold medals since modern indoor men’s handball became an international sport (1938) and an Olympic sport (1972) (www. ihf.com). Nevertheless, no research has been carried out in order to find out the tendencies in European modern men’s handball. Research aim of this study was to illustrate discriminant indicators of sport performance between winners and losers in European men’s modern handball match activities. Research methods. Data sets were gathered from the European Handball Federation (EHF) website (http:// www.eurohandball.com) covering the five European Men’s Handball Championships (EMHC): 2002, 2004, 2006, 2008 and 2010 (n = 239 matches). Each match was classified as successful and non-successful for each team, and then the number of analysed matches doubled to 478. We examined 28 variables of sport performance, but only 15 key indicators where significant discriminant between winners and losers at least in one EMHC was shown. Research results. Winners scored more goals (p < 0.01, p < 0.001), were better in total attack (p < 0.001) and positional attack (p < 0.01, p < 0.001), performed more efficiently in shooting total (p < 0.001) and shooting from long distance (p < 0.01, p < 0.05), and goalkeepers saved more throws (p < 0.05, p < 0.001). Discussion and conclusions. Winning and losing teams played in the same pattern (p > 0.05). In many cases the separate match-play was determined by using temporal model of playing style. The phenomenon is that teams scored more goals in the second half than in the first one despite the fact that players’ activities decreased in the second half. Sport performance profile in European modern handball can generate a useful database. Keywords: sports games, performance analysis, elite athletes.

Background. Sport performance indicators, physiological demands and psychological hallmarks are the key factors in the development of golf performance. However, no research was found in youth golf. We hypothesized that the peculiarities of pre-competitive psychological factors, sport performance indicators, physiological demands in youth golf are not adequate compared with adult golf. Methods. Ten male golfers participated in this study. The aim of the research was to assess and evaluate the peculiarities of pre-competitive psychological factors, sport performance indicators, physiological demands in youth golf. Sport performance indicators in golf were recorded using a personal sport performance statistical protocol. Locomotion and physiological demands were recorded using the FRWD W 400 Series (Finland) device. Competitive state anxiety was assessed with the Competitive State Anxiety Inventory-2 (CSAI-2). The CSAI-2 assesses two components of state anxiety, cognitive and somatic anxiety, as well as a related construct, self-confidence. Results. The subjects’ long-game skills were at a higher level than their short-game skills. Pre-competitive cognitive and somatic anxiety was low, but self-confidence was high. Training effect on young golfers’ aerobic fitness was low (1.28 – recovery zone). Conclusions. Opposite to elite golfers, the long-game skills of youth golfers are more developed than their short-game skills. Playing golf does not have a positive training effect on young golfers’ aerobic fitness. High level of self-confidence in youth golfers, which is adequate to elite golfers, could be determined by the similar level of mastership among competitive participants. Keywords: cognitive and somatic anxiety, self-confidence, long-game skills, short-game skills, aerobic fitness.