Search

Remdamasi viena pamatinių prancūzų antropologo Marco Augé knyga „Bevietiškumas“ (1995), straipsnio autorė nagrinėja transformacijas, kurias patiria šiuolaikinis miestų kraštovaizdis. Apmąstant vietos ir bevietiškumo dialektiką, darbe siekiama parodyti, kaip bevietiškumas smelkiasi į mūsų kultūrinį kraštovaizdį, įsigalėdamas globaliame pasaulyje. Vietos ir bevietiškumo sąvokos padeda suvokti esminius pokyčius, kurie pastaraisiais dešimtmečiais keitė miesto dvasią bei urbanistinius ir architektūrinius sprendimus. Be to, Augé mokslinės mąstysenos principai ir priemonės suteikia galimybę kelti filosofinius klausimus apie viršmodernybės prigimtį, modernybės ir postmodernybės santykį globalių procesų fone. Straipsnyje antropologinės bei filosofinės vietos ir erdvės sąvokos taikomos lietuviškajam kontekstui tirti, lyginant bevietiškumo sklaidą sovietiniame modernizme bei šiuolaikiniame globaliame hipervizualios ir likvidžios (takios) kultūros kraštovaizdyje. Drawing on French anthropologist Marc Augé and his seminal book "Non-Places" (1995) the author pays attention to the transformation of contemporary urban landscapes. In thinking trough the dialectic of place and non-place, this paper aims to account for the apparent sense of placelesness in our cultural landscapes and in increasingly globalised world. If we want to ask fundamental questions about what has happened to our urban landscape and to the spirit of cities during the last decades then the concepts of place and non-place help us to describe the actual changes. Besides, Augé’s work gives us the methodological tools to address philosophical questions about the nature of supermodernity and the relationship between modernity and postmodernity moving toward new conditions of globality. This article will attempt to apply anthropological and philosophical concepts of place and space to the context of Lithuania, comparing the ways of spreading of non-places (non-lieu) in the Soviet modernity and contemporary global, hyper-visual and liquid cultural landscape.

Po-modernus mąstymas, prieš tapdamas programiškai "kita" mintimi, pirmiausia yra mintis apie Kitą. Ši mintis ateina ir pasirodo E. Husserlio ir M. Heideggerio veikaluose, E. Levino apreiškimuose, po-modernioje visuomenės ir kultūros kritikoje. Minties apie Kitą formulavimas netiesiogiai implikuoja nepasitenkinimą Naujųjų amžių metafizika, būtį apribojusią subjekto vidumi. Naujųjų amžių filosofijoje būtis yra vienišo ir izoliuoto subjekto būtis, o bandymai šią izoliaciją peržengti yra paremti ekonomijos principu: subjektas palieka vidujybės kriauklę, kad, pasisavinęs pažinimo objektą, įtrauktų jį su savimi ir taip "praturtintų" savąją vidujybę. Būties sutapatinimas su izoliuoto - pažįstančiojo ar egzistuojančiojo - subjekto būtimi kuria, pasak Levino, pamatinį jos absurdiškumą: kadangi subjektyvioji būtis yra apribota akimirksniu, kuris baigiasi pačiu savo prasidėjimo momentu, ši būtis negali tęstis, t.y. būtis, negali būti būtimi. Uždaroje subjektyvybės kriauklėje būties nėra. Būtis randasi tuomet, kai ją anticipuojantis patyrimas gali būti pasidalintas, atvertas bendrabūtyje. Atrodytų, jog tai gana trivialus reikalavimas, nes būtis ir yra tai, kas vienija mus su Kitais. Kaip rašo J.L. Nancy, "nebūties mes negalime patirti taip, kad galėtume tuo pasidalinti su Kitais; nebūtis negali būti dali". Būtis, priešingai, jau presuponuoja Kitą: ontologija užsimezga ir prasideda socialinio ryšio (Levinas), Mitsein (Heideggeris) lygmenyje. Tačiau būtis, numatanti Kitą, nėra koks nors daiktas, kuriuo aš dalinuosi kartu su Kitu; nėra kolektyvinė būties apropriacija, plagijuojanti individualius (pažįstančiojo) užgrobimo aktus. Būtis yra ne patiriama ir po to pasidalijama su Kitais; pirmiausia esame su Kitais, ir būtent tai daro galimą būties suvokimą. Būties suvokimas jau implikuoja, jog aš esu su Kitais. Mano bendrabūtis su Kitais, leidžianti patirti būtį, numato vietą: Mitsein visuomet yra būtis-kame (Sein-in). Nors subjektyvumo topikai yra skirta daug dėmesio, Kito vieta vis dar yra neapibrėžta, mintis apie Kitą yra utopiška. Mintis apie Kitą numato santykį su išorybe - su tuo, kas yra "kitaip" ir "anapus". Tačiau ši išorybė niekuomet negali būti absoliuti (ab-solu), esanti anapus visko. Tačiau Kitas negali reziduoti ir šiapus - negali sutapti su subjektyviąja vidujybe. Kito alegorijos - bandymai nusakyti Kitą - neišvengiamai įsitraukia į vidujybės ir išorybės konfliktą.

Postmoderniojo filosofavimo lauke išplito kūno ir su kūnu susijusių sąvokų tinklas, nužymintis esminius dabarties būvio bruožus. Kūnas tapo kultūros ekonomikos vaizdinių generatoriumi, o sykiu kūnas žymi naują kapitalizmo raidos stadiją: globalizacinė geografinė ir kultūrinė kapitalizmo ekspansija pereina į informacinę genetinę ekspansiją. Kūno „teritorijoje“ nustatomi kaitūs suprekinimo galios santykių riboženkliai, tačiau tie patys santykiai peržengia visokias kultūrines teritorines apibrėžtis ir kreipia į neišsemiamų biogenetinių turtų klodus, kuriems nusavinti ir įsisavinti pasitelkiamos informacinių, nanoinžinerijos ir genų inžinerijos technologijų pagrindu kuriamos protingomis vadinamos mašinos. Privačios nuosavybės santykiams apėmus gamtos genetinius turtus ir pavertus juos ištekliais, pažinimo subjektas įvykdo išsikeltą Visatos sekuliarizavimo tikslą - jis pats, kaip genų savininkas ir gamintojas, vilioja žmones amžinais jų genetinių informacinių klonų pavidalais, kuriuos bus galima išlaikyti bet kurioje Visatos vietoje. Žmogaus suprekinimas ir suišteklinimas – tai du vienas kitą palaikantys ir vienas kitą skatinantys kapitalizmo saviraidos procesai, kurie visuotiniu būdu apsireiškia postmodernybėje. Gundymas „nemirtingumu“, kuris nepaprastai sustiprės įvaldžius genetinį kodą (pažymėtina kodo tema meninėje gamyboje), yra postmodernioji galios valdyti apraiška, neišvengiamai išskirstanti žmoniją pagal individų galimybes siekti „nemirtingumo“ ir jį įgyti. Article deals with the idea and temptation of immortality as promoted by new genetic discoveries and various production of postmodern culture. Postmodernity is considered a recent stage of the development of capitalism system marked by decisive turn to the resources of the human body and life processes. In order to explain the peculiarities of this stage of capitalism‘s development insights of K. Man: and M. Heidegger are brought in. These insights are generalized under the concepts of commodification and resourcification designating the main forces of capitalist expansion which may be called a genetic colonization. Thus postmodernity is characterized not only by commodification of culture, services, abilities and skills, but especially by the resourcification of genetic and life materials with the powerful instrument of patenting. Genetic discourse is considered to be a new world-view in which other discourses are correlating and supporting the notion of an evolutionary trend from homo sapiens to techno sapiens. This trend brings out new possibilities to transgress the limit imposed on human beings by the forces of nature – mortality. The author of this article arrives at a conclusion that, first, the temptation by immortality can be regarded as a version of modernist ideology of human liberation from various social and heavenly constraints which is supported by scientific genetic discourse, becoming a stimulating factor of postmodern cultural production. Secondly, that all the possibilities stemming from new genetic and biotech discoveries fall under the regulation of property relations thus making "immortality" – a temptation and brand – both an exeptional commodity and commodifying force.

Straipsnyje siekiama suformuluoti alternatyvią postmodernybės sampratą, pasitelkiant Alasdairo MacIntyre‘o konkuruojančių tradicijų teoriją. Straipsnyje keliami šie pagrindiniai klausimai: koks yra rinkos ekonomikos santykis su modernybe, kokiu teoriniu ir moraliniu pagrindu galima kritikuoti modernią rinkos kapitalizmo tvarką ir ar galima Lietuvos sociokultūrinę realybę suprasti alternatyvios postmodernybės sampratos dėka? Straipsnyje taip pat yra pristatoma bei kritikuojama Jürgeno Habermaso filosofinė modernybės samprata, ypač jo teiginys, jog modernybė turi būti suprantama kaip neužbaigtas projektas. Atmetus Habermaso modernybės, viena vertus, ir Lyotard‘o postmodernaus žinojimo, kita vertus, sampratas, siūloma į pliuralistines visuomenes žiūrėti kaip į skirtingų filosofinių ir moralinių tradicijų susidūrimo erdvę.

Šiame straipsnyje svarstomi ‘pereinamieji fenomenai’, užimantys tarpinę padėtį tarp dviejų kultūrinių sričių – modernybės ir postmodernybės. Tarp jų galime išskirti diskursą, sistemą, mokslą, technologiją, melagingą sąmonę, demokratiją, cinizmą ir galią. Šie fenomenai užima tarpinę padėtį sukurdami lauką, kuriame modernybė ir postmodernybė abipusiai susiliečia ir išsiskiria. Modernybės ir postmodernybės konjunkcija steigia atviros diskusijos lauką, nusidriekiantį per visus socialinių problemų ir interesų registrus. Modernybės pretenzija į visaapimantį ir viską paaiškinantį diskursą prasminga tiktai jos verčių kontekste ir reiškia pastangą sukurti materialią sritį. Tačiau šios srities kūrimo būdas nėra nei natūralus, nei metafizinis, o žmogaus sugalvotas ir, vadinasi, yra vienas tarp kitų galimų žmogaus kūrinių. Sistema, kuri buvo postuluota kaip objektyvi, pasirodė esanti galios struktūra, sąmoningai sukonstruota savęs gaminimo ir savęs įteisinimo labui. Šis konstravimas tampa perėjimu nuo ženklo prie signalo, galutinėje analizėje visiškai suvokiant, kad šis perėjimas yra dirbtinis ir veda prie melagingos sąmonės. Tuo pat metu teisingos sistemos atradimas pasirodo esąs įsitikinimas, o ne įrodymas, vadinasi, poreikiu grindžiamas įsitikinimas. Šie veiksniai verčia perorientuoti visus socialinius įvykius demokratijos ir politinio pripažinimo viešojoje erdvėje link. Pastaroji yra pliurali ir užtikrina vienodą visų socialinių narių dalyvavimą, nebent, žinoma, jiems kliudo neteisėtos pretenzijos tų, kurie užima galios pozicijas tariamai objektyvioje sistemoje. Vis dėlto visuomenė pernelyg puikiai nuvokia tokias pretenzijas esant šališkas, suinteresuotas ir interpretuotinas vertybiniame kontekste. Postmodernybės vykdoma galios kritika plečiasi sykiu su demokratizacijos ir lygybės reikalavimo procesu. Postmodernų mąstymą grindžiantis principas – tai nepavykusi modernybės pastanga išlaikyti tapatumą tarp laisvės ir lygybės. This essay selects the ‘transitional phenomena’ that mediate between the two cultural domains; preeminent among such phenomena are discourse, contingency, system, science, technology, false consciousness, democracy, cynicism and power. These phenomena are transitional in that they comprise the field of mutual concerns and differentiations between modernity and postmodernity. It is important to be cognizant of the designation “cultural domains”, precisely because postmodernity is not a successor to modernity: at least for the twentieth century, both are present in various guises and combinations. This is one major reason for the difficulties among postmodernists in defining themselves. And this is one reason why the transitional phenomena might be of help in understanding the concerns of postmodernity.

Straipsnyje, remiantis poststruktūralistinėmis J.–F. Lyotard’o bei J. Baudrillard’o teorijomis, analizuojama diskursyvi galios raiška Lietuvoje; plėtojama Lietuvos visuomenės dvigubos modernizacijos koncepcija; nagrinėjamas dviejų modernybės modelių nuvertėjimas; aptariama moderniosios ženklų ir simbolių sistemos krizė Lietuvoje ir susiformavęs postmodernus viešasis diskursas, kurį apibūdina referentinio principo atsisakymas, nepasitikėjimas ženklų ir simbolių sistemomis bei simuliacinė retorika. The aim of this article is to analyze the postmodern episteme of power and its outlines in Lithuania. Postmodern concept of power and discursive regime of truth is analyzed following the theoretical premises of poststructuralist theories by J.–F. Lyotard and J. Baudrillard. Credibility of postmodern discourse in Lithuania is being proved by illuminating and developing the concept of double modernization of Lithuania and devaluation of two projects of modernity, the soviet one and the national one. The model of national modernity replaced the devaluated model of soviet modernity in Lithuania after 1990. The national modern system of signs and symbols, inherited partly from early twentieth century, experienced a deep crisis in approximately 1993: credibility and implied self evidence of the meta language of national rebirth has been destroyed; systematic exploitation of remains of the meta language, its signs and symbols, turned out to normative and commercially successful activity; and finally parody, former shadow of reality, overshadowed the reality itself. The postmodern discursive regime of truth and power emerged in Lithuania from the crisis of modern meta language of national rebirth. Key words: discourse, simulation, postmodernity, power relations, domination.

Postmodern social philosophy of Z. Bauman is considered in this master’s thesis making emphasis on its main frames and aspects. The thinker analyses the phenomenon of globalization basing on dialectics of globalism and localism and states that globalization in fact is glocalization, that means some are becoming more and more global while others become more local and provincial. Globalization and localization are two sides of this process: some are globalizing because others are localizing, and there are no any without others. In Z. Bauman’s opinion, the phenomenon of globalization has become vital for the concept of the society itself. Release from the panoptical individuals’ levelling mechanisms and regimes of modernity marks the end of the traditional community as well as reign of individualistic communitarianism. In his philosophy, Z. Bauman emphasizes significance of growing urbanization and individualization as its result for decay of collective relations. This problem discloses transformations of postmodern ethics and morality. Z. Bauman defines postmodern morality as morality without ethics. Following E. Levinas’ asymmetry of I-Thou relation, the thinker analyses problems of individual’s identity, mass culture and Holocaust. Z. Bauman’s social research of postmodernity is essential for philosophic consideration of certain transformations of modernity phenomena in the era of postmodernity and for defining of modernity and postmodernity relation as well distinguishing... [to full text]

Straipsnyje "Estetinė laisvė ir socialinės raidos ribos postmoderistiniame kontekste" analizuojama meno socialinės atsakomybės problema. Svarstomas socialinių meno ribų klausimas postmodernizmo kontekste. Reprezentuojantys postmodernizmą literatūros kūriniai, parodos bei performansai pasirinkti kaip šio filosofinio tyrimo objektai. Autorė atskleidžia patį postmodernizmo fenomeną ir ypač meno pasipriešinimą bet kokios rūšies apriorizmui. Pasitelkiant Heideggerio meno tiesos koncepciją, pripažįstama meno teisė į psichologinę - egzistencinę laisvę, kaip nevaržomą kūrybinės savirealizacijos išsklaidą. Sutinkama su netiesiogine meno atsakomybe: menas socialinę prasmę įgauna būdamas atsakingas pats sau, gelmiškai motyvuodamas save kaip tokį. Pripažįstant, jog menas ne vien deskripciškai atveria, bet ir formuoja adresatą, svarbu, kad tas menas nebūtų pernelyg imitaciškai priimimamas, - tuomet jis praturtins savimonę. The article "Art and Values: Aesthetic Freedom and Social consequences within the Postmodernist Context" analyses the issue of art’s social responsibility. An attempt is made to consider the limits of social individual art freedom, to clarify whether it is not a socially committing experience. Postmodernism and its artistic expressions in exhibitions, performances and literature have been selected as objects of philosophical research. The author reveals the very phenomenon of postmodernism, and especially art’s resistance to any sort of apriority. Artistic individual and social dimensions are distinguished – the article maintains the position, which believes in art’s ability to acquire the right of a discourse type of openness. Thus, it is important not to accept it too imitatively.

Visuomenę, ar socialinį darinį galima atskleisti jo metanaratyvu (meta-pasakojimu), t. y. kuris gali būti talpus kultūrine prasme, taigi teikti pagrindines prielaidas socialinei interpretacijai ir legitimacijai. Pasakojimas apibūdinamas dviem aspektais: pasakojimo informacinio turinio ir pasakotojo, arba naratoriaus, interpretacinėmis funkcijomis ir/ar savybėmis. Socialinių permainų metais vyksta kova ne tik dėl politinės, ekonominės ar karinės galios, bet ir dėl tam tikro naratyvo ir tikro (ar menamo) naratoriaus įteisinimo. In this article, changing narratives of post communism Lithuanian society are analized. Analysis is based on theories of R. Rorthy and D. J. Hunter. The aim and objective of this article is to separate objective and subjective elements of cultural narrative, to separate cultural facts from their interpretation. Main cultural turning points during the first decade of post communism are also represented here in this article.

Šiame straipsnyje tiesiogiai neklausiama, kas tai yra postmodernybė ir kaip ji reiškiasi. Mums rūpi, kiek ir kaip postmodernus pats mokslas. Remiamasi paprasta prielaida, kad postindustrinis mokslas savaime postmodernus jau vien todėl, kad dominuojamas informacinės paradigmos. Mokslas, kaip postmodernybės kvintesencija, sietinas su visuomenės informacinės egzistencijos ir paties postmetafizinio mąstymo "gamyba" bei substancionalumu. Kitaip sakant, mokslas - kaip postmodernybės šaltinis ir laikmena. Informacinėmis raiškomis mokslas vis labiau pagrindžia savo paties taisykles ir kartu peržengia prarają tarp filosofijos ir žinojimo, suliedamas metafilosofinių "kalbos žaidimų" (Jeanas F. Lyotardas) neaprėpiamumą su viso mokslo produkuojamu transinformaciniu teoriškumu, kuris savaime informaciniu pamatu ne tik suponuoja tradicinę filosofijos problematiką, bet ir iškristalizuoja vis naujus postmoderniosios epistemologijos darinius. Tačiau šiuo atveju mums svarbiau ne filosofijos informacinio "prisikėlimo" keliai, o bendriausia postmoderniojo mokslo samprata.