Search

Po-modernus mąstymas, prieš tapdamas programiškai "kita" mintimi, pirmiausia yra mintis apie Kitą. Ši mintis ateina ir pasirodo E. Husserlio ir M. Heideggerio veikaluose, E. Levino apreiškimuose, po-modernioje visuomenės ir kultūros kritikoje. Minties apie Kitą formulavimas netiesiogiai implikuoja nepasitenkinimą Naujųjų amžių metafizika, būtį apribojusią subjekto vidumi. Naujųjų amžių filosofijoje būtis yra vienišo ir izoliuoto subjekto būtis, o bandymai šią izoliaciją peržengti yra paremti ekonomijos principu: subjektas palieka vidujybės kriauklę, kad, pasisavinęs pažinimo objektą, įtrauktų jį su savimi ir taip "praturtintų" savąją vidujybę. Būties sutapatinimas su izoliuoto - pažįstančiojo ar egzistuojančiojo - subjekto būtimi kuria, pasak Levino, pamatinį jos absurdiškumą: kadangi subjektyvioji būtis yra apribota akimirksniu, kuris baigiasi pačiu savo prasidėjimo momentu, ši būtis negali tęstis, t.y. būtis, negali būti būtimi. Uždaroje subjektyvybės kriauklėje būties nėra. Būtis randasi tuomet, kai ją anticipuojantis patyrimas gali būti pasidalintas, atvertas bendrabūtyje. Atrodytų, jog tai gana trivialus reikalavimas, nes būtis ir yra tai, kas vienija mus su Kitais. Kaip rašo J.L. Nancy, "nebūties mes negalime patirti taip, kad galėtume tuo pasidalinti su Kitais; nebūtis negali būti dali". Būtis, priešingai, jau presuponuoja Kitą: ontologija užsimezga ir prasideda socialinio ryšio (Levinas), Mitsein (Heideggeris) lygmenyje. Tačiau būtis, numatanti Kitą, nėra koks nors daiktas, kuriuo aš dalinuosi kartu su Kitu; nėra kolektyvinė būties apropriacija, plagijuojanti individualius (pažįstančiojo) užgrobimo aktus. Būtis yra ne patiriama ir po to pasidalijama su Kitais; pirmiausia esame su Kitais, ir būtent tai daro galimą būties suvokimą. Būties suvokimas jau implikuoja, jog aš esu su Kitais. Mano bendrabūtis su Kitais, leidžianti patirti būtį, numato vietą: Mitsein visuomet yra būtis-kame (Sein-in). Nors subjektyvumo topikai yra skirta daug dėmesio, Kito vieta vis dar yra neapibrėžta, mintis apie Kitą yra utopiška. Mintis apie Kitą numato santykį su išorybe - su tuo, kas yra "kitaip" ir "anapus". Tačiau ši išorybė niekuomet negali būti absoliuti (ab-solu), esanti anapus visko. Tačiau Kitas negali reziduoti ir šiapus - negali sutapti su subjektyviąja vidujybe. Kito alegorijos - bandymai nusakyti Kitą - neišvengiamai įsitraukia į vidujybės ir išorybės konfliktą.

Straipsnyje, remiantis poststruktūralistinėmis J.–F. Lyotard’o bei J. Baudrillard’o teorijomis, analizuojama diskursyvi galios raiška Lietuvoje; plėtojama Lietuvos visuomenės dvigubos modernizacijos koncepcija; nagrinėjamas dviejų modernybės modelių nuvertėjimas; aptariama moderniosios ženklų ir simbolių sistemos krizė Lietuvoje ir susiformavęs postmodernus viešasis diskursas, kurį apibūdina referentinio principo atsisakymas, nepasitikėjimas ženklų ir simbolių sistemomis bei simuliacinė retorika. The aim of this article is to analyze the postmodern episteme of power and its outlines in Lithuania. Postmodern concept of power and discursive regime of truth is analyzed following the theoretical premises of poststructuralist theories by J.–F. Lyotard and J. Baudrillard. Credibility of postmodern discourse in Lithuania is being proved by illuminating and developing the concept of double modernization of Lithuania and devaluation of two projects of modernity, the soviet one and the national one. The model of national modernity replaced the devaluated model of soviet modernity in Lithuania after 1990. The national modern system of signs and symbols, inherited partly from early twentieth century, experienced a deep crisis in approximately 1993: credibility and implied self evidence of the meta language of national rebirth has been destroyed; systematic exploitation of remains of the meta language, its signs and symbols, turned out to normative and commercially successful activity; and finally parody, former shadow of reality, overshadowed the reality itself. The postmodern discursive regime of truth and power emerged in Lithuania from the crisis of modern meta language of national rebirth. Key words: discourse, simulation, postmodernity, power relations, domination.

Straipsnyje filosofiniu aspektu nagrinėjamas šiuolaikinio mokslinio ir teologinio žinojimo būvis globalizacijos iššūkius patiriančioje Vakarų kultūroje. Apžvelgiamos sąlygos, lėmusios tariamą gamtos ir humanitarinių mokslų konfliktą, ir daroma prielaida, kad įtakingi mokslininkų sluoksniai (Lietuvoje veikiami užsienio kolegų savivokos) vis dar yra stipriai įtakojami scientistinės ideologijos, kuri vieninteliu reikšmingu ir racionaliu laiko mokslinį pažinimą. Scientizmo, kurio atgarsiai pasiekia ne tik plačiąją visuomenę, bet ir katalikų teologus, ieškančius glaudesnio ryšio su visuomene, vienas nuosekliausių kritikų P. Feyerabendas atkreipia dėmesį, kad mokslas, tapęs ideologizuota ir vartotojiška žinojimo forma, yra pavojingas laisvosios visuomenės pamatiniams principams. Tad prasmingą mokslo, visuomenės ir Bažnyčios dialogą įgalintų postmodernybei artima atvira polimorfiška filosofija, griaunanti ideologinius tabu ir skatinanti kultūrinę įvairovę., The article philosophically examines a condition of contemporary scientific and theological knowledge in the Western culture that faces new challenges of economical and social globalisation. The conflict situation between (natural) sciences and humanities is surveyed with suspicion that influential scholarly parties (that of Lithuania basically under the influence of their Western associates) are rein in scientistic ideology. [...].

Šiame straipsnyje tiesiogiai neklausiama, kas tai yra postmodernybė ir kaip ji reiškiasi. Mums rūpi, kiek ir kaip postmodernus pats mokslas. Remiamasi paprasta prielaida, kad postindustrinis mokslas savaime postmodernus jau vien todėl, kad dominuojamas informacinės paradigmos. Mokslas, kaip postmodernybės kvintesencija, sietinas su visuomenės informacinės egzistencijos ir paties postmetafizinio mąstymo "gamyba" bei substancionalumu. Kitaip sakant, mokslas - kaip postmodernybės šaltinis ir laikmena. Informacinėmis raiškomis mokslas vis labiau pagrindžia savo paties taisykles ir kartu peržengia prarają tarp filosofijos ir žinojimo, suliedamas metafilosofinių "kalbos žaidimų" (Jeanas F. Lyotardas) neaprėpiamumą su viso mokslo produkuojamu transinformaciniu teoriškumu, kuris savaime informaciniu pamatu ne tik suponuoja tradicinę filosofijos problematiką, bet ir iškristalizuoja vis naujus postmoderniosios epistemologijos darinius. Tačiau šiuo atveju mums svarbiau ne filosofijos informacinio "prisikėlimo" keliai, o bendriausia postmoderniojo mokslo samprata.

Nors Rorty negali būti laikomas "tikru" sociologu tradicine šio termino prasme, jo neabejotinai svariai prisidėta mąstant ne tik nūdienos sociologo ir/arba filosofo pilietinę bei dorovinę laikyseną, bet, kas itin svarbu, ir metodologinius socialinės teorijos apmatus. Kitaip sakant, kritinis Rorty pragmatizmas inter alia yra ir svarbus postmoderniosios sociologijos pastarąja, t.y. trečiąja, šios sampratos prasme dėmuo. Visuomet kritiškas, o kartais net ir pernelyg uoliai besipuikuojantis savo naujumu postmodernusis galvojimas mezgasi painiuose tarpdalykinių sąraizgų labirintuose. Tokioje klampioje daugiabalsystės ir konceptualinės sumaišties terpėje įprastos teorinės priešpriešos, nuostatos ir sąvokos netrunka pamesti griežtumą. Postmodernioji socialinė kritika, anksčiau ar veliau suvokusi būtinybę kalbėti ne tik neigiančiuoju, bet ir teigiančiuoju balsu, priversta klausti: jeigu modernybės subrandintoji reprezentacinė-metanarytivinė teorinio mąstymo maniera, besiremianti prielaida, kad sąvokos bei jų raizginių darna įstengia teisingai atspindėti jose įvardijamos tikrovės pavidalus, nūdieną jau yra netinkama ir atmestina, tuomet kuo remiantis ir kaip galima pagrįsti ne tik tokio netinkamumo, bet ir pozityvios, t.y. jau įvardijančios, tačiau dar nereprezentuojančios žiūros galimybę? Jeigu nieko tikra negali būti pasakyta, kodėl reikia ir, jeigu taip, kaip galima neprarasti žado?