Šiame straipsnyje naujai – pasitelkiant imagologijos teoriją – perskaitomas didžiausias Ievos Simonaitytės romanas „Vilius Karalius“ (1977-ųjų leidimas). Parodomas ne tik prancūzų imagologo Daniel-Henri Pageaux išskirtų požiūrių (manijos, fobijos, filijos bei idiokrazijos) į kitą kultūrą išryškėjimas romane, bet ir svarstoma, ar atsiveria naujų romano vertinimo perspektyvų. Kaip antraeile metodologine atrama straipsnyje naudojamasi ir kito imagologo Joepo Leersseno akcentuojama centro bei periferijos skirtimi, ryškiai atsiskleidžiančia „Viliuje Karaliuje“. Kadangi I. Simonaitytės tekste vaizduojamas lietuvininko susidūrimas su vokiškąja kultūra, daugiausia dėmesio straipsnyje skiriama veikėjų tarpusavio įtampoms. This article newly peruses the largest Ieva Simonaitytė’s “Vilius Karalius” novel (1977 edition) using imagology theory. Not only the approaches towards other culture (mania, phobia, philia and idiocracy) distinguished by French imagologist Daniel Henri Pageaux are presented, but also it is being considered whether new evaluation perspectives of this novel are discovered. Another imagologist Joeph Leerssen emphasizes contrast between the centre and the periphery that is vividly revealed in “Vilius Karalius”. His distinction is the secondary methodological support in this work. Since the collision of German culture with Minor Lithuanian is represented in I. Simonaitytė’s text, the most attention in this article is paid to the conflicts between the characters.