Search

Krajem XX. i početkom XXI. stoljeća porastao je znanstveni interes za probleme islamske filozofije, osobito vidljiv na Zapadu gdje susrećemo nova ostvarenja već afirmiranih autora, ali i vrijedne studije znanstvenika mlađe generacije koji kreiraju sasvim novi krug stručnjaka unutar područja islamske filozofije. Naš je cilj u ovom radu ponuditi analizu najznačajnijih studija o islamskoj filozofiji tijekom prva dva desetljeća XXI. stoljeća, a na temelju naznačavanja najvažnijih naslova, čiji sadržaj i kritika ih preporučuju kao paradigmatske. Kritička istraživanja ispisana na Zapadu s početka XXI. stoljeća pokazuju da islamska filozofija i u svojoj najrecentnijoj fazi ostaje dominantno vezana za metafizičke i epistemološke probleme karakteristične za klasično muslimansko filozofsko mišljenje. Među brojnim autorima, djela Seyyeda Hosseina Nasra, Petera Adamsona, Massima Campaninija, Richarda Taylora i Iana Richarda Nettona uzimamo kao referentan okvir za predstavljanje zacrtanog zadatka., The end of the 20th and the beginning of the 21st century revealed an increase in scientific interest in the problems of Islamic philosophy, especially noticeably in the West, where we encounter new achievements of already established authors, but also valuable works of younger generation scientists, who created an entirely new circle of experts within the field of Islamic philosophy. In this paper, we aim to offer an analysis of the most significant studies of Islamic philosophy during the first two decades of the 21st century, based on pointing out the most important titles, whose content and critics recommend them as paradigmatic. Critical research written in the West at the beginning of the 21st century shows that Islamic philosophy, even in its most recent phase, remains predominantly related to the metaphysical and epistemological problems characteristic of classical Muslim philosophical thought. We take as a frame of reference to present in the task outlined above, among the many authors, the works of Seyyed Hossein Nasr, Peter Adamson, Massimo Campanini, Richard Taylor and Ian Richard Netton.

Straipsnyje iš teorinės ir filosofinės perspektyvų pristatoma socialinė simuliacija kaip prognostinė priemonė, skirta tirti, analizuoti ir numatyti komunikacijos bei kitus procesus socialinėse aplinkose. Pirmoje dalyje aptariami ontologinės ir epistemologinės simuliacijos reiškiniai, socialinės simuliacijos procesus traktuojant kaip epistemologinius. Antroje dalyje analizuojamas prancūzų sociologo ir medijų filosofo Jeano Baudrillardo požiūris į socialinę simuliaciją, paties autoriaus traktuojamą kaip ontologinę: čia pateikiami kontrargumentai, siekiant įvesti J. Baudrillardo neidentifikuojamą skirtį tarp ontologinės ir epistemologinės simuliacijos procesų. Trečioje dalyje gvildenamos socialinės simuliacijos kaip prognostinės priemonės veikimo principai ir jos teikiamos analitinės galimybės įvairių socialinių aplinkų ir jose vykstančių komunikacijos bei kitų procesų atvejais. Straipsnio pabaigoje daroma išvada, kad J. Baudrillardo plėtojama ontologinės simuliacijos koncepcija, anihiliuojanti klasikinę Vakarų metafiziką, klaidingai redukuoja skirtį tarp ontos (būtis) ir epistēmē (pažinimas, žinios). The article presents social simulation from theoretical and philosophical perspectives as a prognostic tool for researching, analysing and anticipating communication and other processes in social environments. The first part discusses the phenomena of ontological and epistemological simulation, treating social simulation processes as epistemological ones. The second part analyses the attitude of the French sociologist and media philosopher Jean Baudrillard towards social simulation, which he himself treats as ontological one. The counterarguments to introduce Baudrillard’s unidentified distinction between ontological and epistemological simulation processes are presented. The third part deals with the principles of the functioning of social simulations as a prognostic tool and provides analytical possibilities for various social environments, communication and other processes. At the end of the article, it is concluded that Baudrillard’s concept of ontological simulation, which annihilates classical Western metaphysics, erroneously reduces the difference between ontos and epistēmē.

U radu je sažeto izložena Maréchalova interpretacija epistemologije Tome Akvinskoga i njezine implikacije za filozofiju i teologiju. Potaknut Kantovom kritikom, Maréchal je pokazao kako je ljudska spoznaja moguća zbog spontane orijentacije ljudske duše na Bitak, na Apsolutno kao Dobro. Taj Maréchalov uvid uokviren je njegovim traženjem osobnoga znanstvenoga i duhovnoga puta u susretu s idejama “kršćanske filozofije”, modernizma, raznih interpretacija teologije Tome Akvinskoga i psihologije mističnoga iskustva., The paper briefly presents the functioning and far–reaching significance of Maréchal’s epistemology, based on a new interpretation of Thomas Aquinas prompted by Kant’s critique, by which Maréchal is called the father of transcendental Thomism. Like Kant, he wanted to understand the conditions that make human cognition possible at all, but for a solution he turned to the explanation of the psychology of the human cognitive process offered by St. Thomas Aquinas. The fundamental and far–reaching conclusion of Maréchal’s understanding of Aquinas lies in the insight that the human spirit, in every act of cognition, manifests its absolute turn to the Being (esse), which is also the fundamental reason for the possibility of cognition. Such an understanding of the human spirit raises the question of one’s relationship to God, the possibility of partaking in His knowledge and of enjoyment as the ultimate goal. Maréchal touched on these issues in the context of his interest in the psychology of mystical experience, however more significant contributions to these topics were made by B. Lonergan, as is noted in the paper. Maréchal’s quest for Aquinas’ epistemology is incorporated into his personal intellectual growth and self–examination in the spiritual, cultural, philosophical and theological context of his time. His milieu was comprised of the ideas of “Christian philosophy”, modernism, and controversies about the proper understanding of Aquinas’ theology (and philosophy). It is remarkable that, until his theological studies, Maréchal despised everything having an admixture of “metaphysical nebulae”, and he put all his trust on the side of the natural sciences. After an in–depth study of the theology of Thomas Aquinas, he began to change his views.

In this paper, the authors describe the essential implications of epistemology for modern management theories in practical situations through the era of historical epistemology as postmodernism and neo–modernism by means of case studies (without individual detailed descriptions). The gender issue is mentioned in epistemology and its approach to change and strategy which renders the paper even more relevant. Moreover, scientific acknowledgement of practical stances, as also the moral paradigm, trigger discussion on applicable solutions in the corporate world for the intermediation of tangible and intangible goods and services. Three main areas of the business cycle are selected to represent three pillars of modern social–economic behaviour as our financial legacy in business and management transformation. In the last section of the paper are listed the reasons for narrow– picking, this being the first step in establishing a business model for a transformational strategy in the era of modern management., U ovom radu autori opisuju bitne implikacije epistemologije u praktičnim situacijama kroz doba povijesne epistemologije prema modernim teorijama menadžmenta kao što su postmodernizam i neomodernizam kroz primjer studija slučaja (ne opisujući ih pojedinačno u detalje). Spol se spominje u epistemologiji i njezinu pristupu promjenama i strategiji koja čini rad još relevantnijim. Štoviše, znanstvena priznanja prema praktičnim stavovima u isto vrijeme kao i moralna paradigma okidač su za raspravu o primjenjivim rješenjima u korporativnom svijetu u ulozi posredovanja materijalnih i nematerijalnih dobara i usluga u dijelu rasprave. Tri glavna područja poslovnoga ciklusa izdvojena su kao tri stupa modernoga društveno–ekonomskoga ponašanja kao financijsko nasljeđe u poslovnoj i upravljačkoj transformaciji. U zadnjem dijelu rada, razlozi za suženo biranje prvi su korak uspostavljanja poslovnoga modela kao transformacijska strategija u doba modernoga menadžmenta.

Kokia nūdienio mokslo prigimtis, koks jo pažintinis statusas? Ir dar plačiau: ar ir kaip įmanomas racionalus žinojimas? Šie klausimai nūdienos mokslo filosofijoje sprendžiami visų pirma empirizmo ir mokslinio realizmo ginčuose. Bene ryškiausia šiuolaikinio britų empirizmo forma – Baso van Fraasseno konstruktyvusis empirizmas, arba tiksliau konstruktyvusis empiricizmas (KE). Straipsnyje, remiantis ir ginčijant visų pirma van Fraasseno, Gideono Roseno ir Marco Alspector-Kelly argumentaciją, pateikiama revizionistinio KE normatyvumo samprata. Tvirtinama, kad KE epistemologijoje implicitiškai slypintis normatyvumas yra (a) neišvengiamas ir (b) euristiškai naudingas. Neišvengiamas, nes pati deskripcijos ir normos dichotomija nėra absoliuti. Būtent tai visų pirma atskleidžia van Fraasseno ir Roseno diskusijos analizė KE daugiaprasmiškumo bei jo diktuojamų metodologinių nuostatų terminais. Euristiškai naudingas, nes lankstusis KE normatyvumas, lyginant jį su rigidiškais mokslinio realizmo ontologiniais postulatais, siūlo epistemologiškai nuosaikesnę ir empiriškai adekvatesnę mokslo sampratą, apimančią nuolat kintančių episteminių, normatyvinių ir aksiologinių praktikų įvairovės visumą. Šio euristinio KE potencialo sąlyga galų gale yra KE vykdoma nuosaikioji agneologinio moderniojo mokslinio žinojimo revizija lygiai tiek, kiek jis yra moderniosios filosofijos atmaina. What is the nature and epistemic status of contemporary scientific knowledge? And, more generally, how is rational cognition possible at all? In the contemporary philosophy of science these questions are primarily tackled in the debates between empiricism and scientific realism. It seems that Bas van Fraassen’s constructive empiricism (CE) serves as the most important version of the longstanding British empirical tradition nowadays. The paper both draws on and contributes to the critical points of the argumentation of van Fraassen, Gideon Rosen and Marc Alspector-Kelly by offering a new version of normative interpretation of CE. It is argued that epistemological normativity is implicated in all versions of CE and should be understood not only as inevitable but also heuristically useful. Inevitable, because the fact/value dichotomy is not absolute as it follows from the critical evaluation of the basic arguments under consideration in terms of irreducible ambiguity of CE and of the methodological premises this ambiguity implies. Heuristically useful, because the implied flexible normativity of CE, in comparison with rigid ontological postulates of scientific realism, offers epistemologically more modest and descriptively more copious conception of science encompassing the vast multitude of ever-changing epistemic, normative and axiological practices. And, at the end of the day, the heuristic potential of CE is warranted by the moderate agneological revision of modern knowledge that CE, being an outspoken version of modern philosophy of science, cannot but engage with.

Straipsnyje analizuojama joginės, ar ypatingosios, percepcijos (yogipratyakṣa) prigimties samprata indiškosios epistemologijos kontekste. Remiantis pirminiais Indijos filosofinių mokyklų (darśana) sanskrito šaltiniais bei šiuolaikiniais kritiniais tyrimais bandoma atsakyti į klausimus: kaip įvairiose mokyklose aprašoma ir kategorizuojama joginė percepcija? Koks vaidmuo jai suteikiamas bendroje Indijos epistemologinėje schemoje (pramāṇavada)? Kaip ši percepcija verifikuojama ir jos pažinimas validuojamas ir kokia polemika šiuo klausimu vyko tarp skirtingų Indijos mokyklų? Kodėl ir kokiais argumentais remdamasi joginę percepciją atmeta ortodoksalioji mimansos (mīmāṃsā) mokykla? Tyrimui pasitelkiama kompleksinė – tekstologinė semantinė, hermeneutinė ir lyginamoji – metodologija. Daroma išvada, kad joginę percepciją pripažįsta ir į bendrą pažinimo sistemą inkorporuoja beveik visos filosofinės Indijos mokyklos: joga, samkhja, budistai, vedanta, njaja, vaišešika ir kt., tik skirtingai ją interpretuoja. Paradoksalu yra tai, jog vienintelė mokykla, demonstruojanti radikalų nepasitikėjimą jogine percepcija, yra vediškosios hermeneutikos ir ritualistinės egzegezės tradicija – mimansa ir jos atstovas Kumārila Bhaṭṭa (7 a.). Atskleista, jog mimansos mokykla neigia ne konkrečius pavienius joginio pažinimo teiginius ir ne pačią joginės percepcijos galimybę, bet tokio ypatingojo pažinimo loginio pagrindimo nenuoseklumą, perteikimo kitiems lingvistinį tikslumą ir antjuslinio pažinimo naudą legitimuojant apreiškimo (śruti) teiginius paprastiems žmonėms. Article is dedicated to the analysis of the nature of yogic or supernormal perception (yogipratyakṣa, yogijñāna) in the context of Indian epistemology. By relying on the primary Sanskrit sources of Indian philosophical schools (darśana) and contemporary critical studies the questions are raised: what role is granted to it in the general Indian epistemological scheme (pramāṇavada)? How yogic perception is described and philosophicaly legitimated? How it is scholastically verified and validated and what kind of controversy was going on among different philosophical schools? On what arguments such perception is refused by orthodox Mīmāṃsā school? A combined – textological semantic, hermeneutical and comparative – methodology is applied. Conclusion is made that yogic perception is recognized and integrated into general scheme of knowledge by almost all Indian schools, though they give different accounts of it. A radical scepticism and refutation of this kind of perception is displayed by the representative of vedic hermeneutics and ritualistic exegesis – Kumārila Bhaṭṭa (7 AD) of Mīmāṃsā school. However, what the followers of this school denied was not the potentiality of the yogic perception itself, but consistency of logical argumentation, the ability of transparent transmission of such knowledge to others, and the validity of such experience in the legitimisation of divine revelation (śruti).

Na področju znanstvenega proučevanja filozofije indijskega budizma zasledimo dve struji: prva pojmuje razvoj budistične filozofske misli kot dialektičen proces, medtem ko druga opozarja, da je potekal razvoj budistične filozofije veliko bolj kontinuirano in postopoma. V pričujočem članku bomo znotraj konceptualnega okvirja druge struje prevetrili nekatere filozofske teme, prisotne v budistični logično-epistemološki šoli, zlasti t.i. teorijo dveh resnic, in nato s pomočjo dobljenih izsledkov pokazali, da je logično-epistemološki sistem Dignāge in Dharmakīrtija tesneje povezan s predhodnimi miselnimi tokovi, kot je to domnevala »dialektična« struja, in ga je zato potrebno umestiti v širši kontekst budistične teorije in prakse, katerih glavni namen je doseganje nirvāṇe. Logično-epistemološki razmisleki v budizmu ne le, da niso v nasprotju z budističnimi duhovnimi prvinami, marveč so z njimi celo neločljivo povezani.

Konstitutyvinė moderniojo filosofavimo savastis – epistemologinis svarstymas. Pažinimo teorija, o ne aksiologinė ir ontologinė žiūra, cia pasaukta pagrįsti tinkamą filosofinės problematikos visetą. Todėl episteminės filosofinio diskurso pretenzijos privalo būti artikuliuojamos metafilosofinės refleksijos horizonte ne tik nuosekliai redukuojant bet kokius sprendžiamus klausimus į filosofinio tyrimo sui generis euristinį potencialą, bet ir įtvirtinant tokio potencialo būtinumą, patikimumą ir nelygstamumą. Taip metafilosofinė filosofinio moderno savigrinda isvirsta episteminio ir epistemologinio ego principio tapatumo imperatyvu: žinojimas teįmanomas tik kaip save patį reglamentuojantis ir įteisinantis savo paties neatsaukiamą įsisteigimą aktas. Is cia ir refleksyviosios epistemologijos primatas, ir eo ipso solipsizmo isvangos implikatyvas, verciantis tokią neatsiejamą epistemologinio ir episteminio ego sąjungą agneologiniu svarstymu par excellance: modernioji pažinimo teorija isvirsta pirmapradės nežinojimo duoties, jo būdų ir jo sąlyginės įveikos galimybių konceptualinio tyrimo sistematika. Solipsizmo grėsmės genama modernioji epistemologinė metafilosofija ex principio interno tampa ne žinojimo įtvirtinimo, o nežinojimo amelioracijos ieska. Pagrindiniai žodžiai : metafilosofija, modernioji filosofija, epistemologija, agneologija, solipsizmas. Metaphilosophy of Modern Agneological Epistemology: Solipsism ex principio interno Marius Povilas Saulauskas Summary Epistemology serves as a crucial constituent of modern philosophy. Theory of knowledge, in contrast to axiological and ontological theorization, provides the ultimate framework underpinning the problematic whole of philosophical inquiry. Therefore, epistemic claims of the philosophical discourse should be articulated in terms of metaphilosophical reflection not only by reducing scrutinized problematics into the heuristic potential of philosophical analysis sui generis, but also by grounding such a potential in terms of its necessity, certainty and uniqueness. Metaphilosophical self-founding of the philosophical modernity dwells on an imperative identification of the epistemic and epistemological ego: knowledge posits itself only by providing its own procedural principals and grounds of justification. Hence the unsurpassable primacy of reflective epistemology, and by the same token the urgent necessity to avoid solipsism transforming the enterprise of modern epistemology into the agneological discourse par excellence. Modern epistemological metaphilosophy, in the wake of solipsism, turns into agneology ex principio interno: epistemologically grounded philosophy unfolds not as a fortification of knowledge and truth, but as the unremitting search after the amelioration of ignorance and falsehood. Key words: metaphilosophy, modern philosophy, epistemology, agneology, solipsism.

Pojam postsekularizam odnosi se na teorijsku konstrukciju nastalu na temelju kritičke analize suvremene religioznosti i njezinog političko-društvenog i kulturnog položaja. Ovaj rad, prvo, uvodi u problematiku općenite relevantnosti pojma postsekularizam za refleksiju o društvu i stvarnosti. Drugo, predstavlja i problematizira modele interakcije religioznog i sekularnog poimanja racionalnosti koje predlažu filozofi Jürgen Habermas, John Milibank i Nicholas Wolterstorff. Postsekularistički mislioci opisuju odnos religije i suvremenosti, ali pristupaju i normativno, dajući smjernice za postizanje cilja mirotvornog i pravednog društva. Habermas drži da je sljedeći korak do tog cilja kritičko, ali dijaloško prihvaćanje religije kao sudionika u komunikacijskoj interakciji, u perspektivi nastavka sekularizacijskog procesa. Milbankova radikalna ortodoksija i Wolterstorffova reformirana epistemologija iz kršćanske vjerničke perspektive otvaraju prostor za takav razvoj jer njihova apologetika ne potiče izolaciju, nego omogućuje onaj pozitivan kritički i samo-kritički doprinos religije koje Habermasova sekularna vizija očekuje., The term postsecularism refers to a theoretical construct based on a critical analysis of the contemporary position of religion in the social, political, and cultural context. Firstly, this article is an introduction to the general issue of the relevance of the concept postsecularism for the reflection on society and reality. Secondly, it presents and discusses models of the interaction of religious and secular notions of rationality proposed by the philosophers Jürgen Habermas, John Milibank and Nicholas Wolterstorff. Postsecular thinkers try to describe the relationship between religion and modernity, but their approach is also normative, since they offer guidelines for achieving the goal of a peaceful and just society. Habermas believes that the next step to achieve this goal is a critical, yet dialogical acceptance of religion as a participant in the communicative interaction, with the continuation of the secularization. From the Christian perspective, Milbank’s radical orthodoxy and Wolterstorff’s reformed epistemology create space for such a development because their apologetics does not encourage isolation, but allows for the positive critical and selfcritical contribution of the religion, which Habermas’s secular vision expects.

Straipsnis skiriamas Šliogerio patyrimo sampratos tyrimui. Ši samprata yra nagrinėjama pagrečiui su Heideggerio filosofija. Patiriamas objektas Šliogerio filosofijoje, skirtingai negu Heideggerio, traktuojamas ne kaip imanentinis objektas, konstituotas intencionalių sąmonės aktų ar signifikacijos, bet kaip transcendentinis daiktas, kurio pamatinė patyrimo sąlyga – radikalus sąmonės ir daikto dualizmas. Daiktiškąją plotmę Šliogeris tapatina su grynojo juslumo plotme. Juslinė duotis Šliogerio filosofijoje, visų pirma, patiriama kaip juslinė duotis be duoties sąlygų, duotis, kuri pati yra pamatinė ir pirminė sąlyga antjuslinės duoties – kalbinės plotmės atžvilgiu. Heideggerio patyrimo sampratoje kalbinis dėmuo yra pirminis juslinės plotmės atžvilgiu: elementarus kasdienis patyrimas pirmiausia funkcionuoja kaip hermeneutinė praktika, suprantantis-interpretuojantis patyrimas. The article analyses Arvydas Šliogeris’ conception of experience and contrasts it with Heidegger’s philosophy. In Šliogeris‘ conception an experienced object is treated differently than in Heidegger’s – the object is not articulated in the plane of immanence and not constituted by the intentional acts of consciousness or signification. In Šliogeris’ philosophy object is treated as a transcendent thing which can be experienced only from the radical dualistic standpoint based on irreducible dichotomy between consciousness and the thing. Šliogeris associates the plane of transcendent things with exterior pure sensuality. In Šliogeris’ understanding, sensual givens are experienced without conditions of the possible givenness and are given prior to the meta-sensual plane of language. Heidegger’s conception of experience, on the contrary, is based on the premise that the plane of language is prior to sensual givens. In Heidegger’s analysis, everyday life-experience fundamentally functions as hermeneutical practice, i.e. as experience which already understands and interprets.

Descartes’o kūriniai paprastai laikomi takoskyra tarp scholastinės ir Naujųjų laikų filosofijos. Vyrauja nuostata, kad šiuose kūriniuose pristatytas ir praktikuojamas radikalios abejonės metodas atveria naujus minties horizontus – leidžia pasiekti neabejotiną tikrumą, laikantis „pirmojo asmens perspektyvos“ ir nesiremiant iš principo nepatikrinamomis prielaidomis apie suvokiančio subjekto santykį su suvokimo objektais. Straipsnyje mėginama parodyti, kad toks požiūris į kartezinę filosofiją yra gana paviršutiniškas. Įdėmesniam žvilgsniui atsiskleidžia tiek „eksplicistinės“, tiek „implicistinės“ Descartes’o presupozicijos, kurios, praktikuojant radikaliąją abejonę, lieka jo nekvestionuotos ir, maža to, ilgainiui įtvirtinamos kaip fundamentalūs pasaulėžiūriniai principai ar racionalios mąstysenos normos., Descartes’ corpus is generally considered to be a watershed between scholastic and modern philosophy. According to common opinion, Cartesian method of radical doubt, the one presented and practiced in Descartes’ philosophical works, discloses new horizons to the mind – it allows to reach indubitable certainty from the “first-person-perspective”, without appealing to the unverifiable hypotheses about the relation of the subject of perception to perceptual objects. This paper argues that such an approach to Cartesian philosophy is superficial. The deeper insight reveals both explicit and implicit presuppositions of Descartes, which in the practice of the radical doubt remain unquestionable and, moreover, eventually are established as fundamental principles of worldview or norms of rational thinking.

Disertacija yra teorinis kantiškosios patyrimo sampratos tyrimas, kuriame nagrinėjamas Kanto epistemologinis apriorizmas, grindžiamas skirtimi tarp juslinės medžiagos ir konceptualinės pažinimo formos bei Kanto pažinimo teorijos metafizinė dalis. Tam tikrus metafizinius aspektus išreiškia kita svarbi kantiškoji skirtis tarp „daikto savaime“ ir „reiškinio“. Pastaroji skirtis yra integrali Kanto patyrimo teorijos dalis ir ji yra artimai susijusi su Kanto epistemologija. Disertacijoje pateikiamais argumentais siekiama parodyti abiejų pagrindinių kantiškųjų skirčių svarbius aspektus ir filosofines implikacijas, ir ypač svarbą daikto savaime idėjos, kuri išreiškia tam tikrų metafizinio ir empirinio pažinimo ribų supratimą Kanto patyrimo teorijoje. Disertacijoje kritikuojami įvairūs požiūriai į Kanto patyrimo teorijos dalis, taip pat remiamasi įvairių Kanto filosofijos interpretatorių ir tyrėjų veikalais. Istorinė kantiškosios patyrimo sampratos recepcijos apžvalga leido pateikti argumentus, kurie Kanto patyrimo sampratą supriešina su metafiziniu realizmu, su filosofija, grindžiama mąstymo ir būties vienove, ir su naiviuoju epistemologiniu realizmu. Taip pat tyrimas išryškina Kanto filosofinės patyrimo teorijos metafizinį nominalizmą ir epistemologinį realizmą. The dissertation is a theoretical inquiry into Kantian conception of experience. It includes investigation of Kant’s epistemological apriorism, which is based on the difference between sensuous mater and conceptual form of cognition and the investigation of metaphysical part of Kantian theory of cognition. Certain metaphysical aspects are introduced by another significant distinction between “thing-in-itself” and “appearance”. The last difference is integral part of Kant’s theory of experience; it is closely combined with Kant’s epistemology. Polemics of the dissertation tends to show the significant aspects and philosophical implications of both main distinctions and especially the importance of idea of the thing-in-itself, which expresses certain understanding of the limits of metaphysical and empirical cognition in Kantian theory of experience. Present work not only criticizes various views on certain parts of Kant’s theory of experience, but at the same time uses the wide variety of other significant works of interpreters and investigators of Kant’s philosophy as well. The historical review of the reception of Kantian conception of experience enabled to present arguments contrasting Kant’s theory of experience with metaphysical realism and with the philosophy grounded on the postulate of unity of thinking and being and with naïve epistemological realism. Also research highlights metaphysical nominalism and epistemological realism apparent in Kant’s philosophical theory on... [to full text]

Recenzuojama suomių logiko ir epistemologo J. Hintikkos knyga „Ludwigas Wittgensteinas: pusinės ir pusantrinės tiesos“. Knygą sudaro 16 straipsnių, parašytų per 20 metų. Juose atspindėtos labai įvairios L. Wittgensteino kūrybos ir veiklos pusės: jo santykiai su Vienos ratelio nariais, asmenybės bruožai. Nagrinėjama Wittgensteino vaizdų teorija: išskyręs įvairias jos komponentes, J. Hintikka jų pagalba pagrindžia diskusijas keliančią „Traktato“ struktūrą, nurodydamas jos teiginių reikšmingumą. Daud dėmesio skiriama Wittgensteino filosofinės pozicijos lūžiui, aptariamas jo filosofijos ir fenomenologijos santykis. Teigiama, kad „ Traktate“ aprašomi paprasti objektai yra betarpiško patyrimo, t. y. fenomenologiniai objektai, todėl „Traktatą“ galima laikyti fenomenologinėmis pratybomis. Parodomas Wittgensteino kritinis požiūris į fenomenologijos kalbą: pasaulis yra fenomenalistinis, o mūsų kalba – fizikalistinė.

In this article the term “symbol” is defined in the same way as it has been made in neo-Kantian (E. Cassirer), iconological (E. Panofsky) and Gestalt psychology’s (S. Langer) traditions. So, the symbol is a function of thinking which centres various connotation relations in the act of spontaneous perception and expresses the temporary complex unity of discrete phenomena. The symbol “Mind” as a complex unity of different connotations of sense is analysed. There are various emotional states of our understanding connected with this symbol. These emotional states are analysed there as well. Various Weltanschauungs enable the creation of different symbols (relations of connotations) of rationality and of Mind. Every rationality is supported by cultural organizations and institutions of repressions. Comparing with other civilizations and cultures, the history of New Age of European apprehension of symbol “Mind” can’t be considered as the only type of rationality. So, the principle of epistemological relativism is affirmed in this article. The history of rational epistemology is considered from anthropology point of view of cultural and philosophical anthropology. There are short interpretations of various types of symbol “Mind”: “the first cause of movement”, “basis of being”, “force of salvation”, “strenght of harmonizing of cosmos”, “creative power of form of thinking”, “basis of structure of Ego”, “product of connections of neurones”, “expression of social and natural relations”. K. Popper’s conception of the Third Word is criticized there as well.

Straipsnyje nagrinėjami mokslo filosofijos istorinės mokyklos ir konkrečiai P. Feyerabendo mokslo dinaminių aspektų metodologiniai tyrimai. P. Feyerabendui pozityvizmas ir realizmas yra tik pažinimo interpretacijos, kurių pasirinkimą sąlygoja galimybė kritiškai vertinti mokslo rezultatus. P. Feyerabendas kritikuoja neopozityvistų mokslo pažinimo modelį ir siūlo savąjį. Atkaklumo principas turi būti derinamas su proliferacijos principu, kuris siūlo kurti ir vystyti nesuderinamas su nusistovėjusiais požiūriais teorijas net ir tuo atveju, kada šie požiūriai yra visiškai patvirtinti ir visuotinai pripažinti. P. Feyerabendo nuomone, šių abiejų principų sąveika yra esminis mokslo bruožas. Tik alternatyvių teorijų platinimas ir atkaklus jų laikymasis gali užtikrinti visapusišką teorijų galimybių išplėtojimą. P. Feyerabendas sukonstravo mokslo modelį įvertindamas kai kuriuos mokslo vyksmo ypatumus bei spręsdamas jų loginio derinimo problemas. Suvokdamas savojo modelio dirbtinumą, P. Feyerabendas apsidraudė jį paskelbdamas normatyviniu.

Norint deramai suprasti tiesos klausimu filosofuojantį Nietzsche’ę, būtina susipažinti su būdu, kuriuo mąstytojas sprendžia daugumą jam kylančių intelektinių problemų: šis būdas ne viena smulkmena primena metodinį René Descartes’o abejojimą. Nietzsche’s mąstyme galima aptikti bent tris posūkius nuo tradicinio, teigiamo požiūrio į tiesą: 1) mąstymas ir pažinimas redukuojami į fiziologinius kūno procesus ir nuolatinę vidinių būsenų kaitą; 2) daugelis ilgaamžių tiesų paverčiamos paprasčiausiais prietarais, naudingais faktinėms žmonių bendruomenėms kovojant su tikrove praktišku, bet kartu supaprastintu ir iškreiptu būdu; 3) tiesa nuvertinama arba neigiamai įvertinama kaip gyvenimui nepravarti ar net žalinga nuostata. Aptariant nyčiškąją tiesos sampratą, taip pat svarbu neišleisti iš akių mąstytojo potraukio genetetiniam aiškinimo būdui, nuolatiniam domėjimuisi istorine, antropologine ir filologine dorovinių bei visuomeninių reiškinių genealogija. Prasminiai žodžiai: epistemologija, žinojimo sociologija, tiesos samprata. F. NIETZSCHE’S APPROACH TO TRUTH: A DEADLY BITE? Aivaras Stepukonis Summary A requisite for a proper understanding of Nietzsche’s philosophy of truth is some acquaintance with the general way in which the thinker approaches most of his intellectual problems and which in many a detail resembles that of René Descartes and his methodic doubt. In Nietzsche’s thought, there may be observed a threefold turning away from the traditionally affirmative conception of truth: (1) the reduction of thinking and knowing to the physiological processes of the body and its changing corporeal states; (2) the exposure of many time-honored truths as mere superstitions expedient to factual human communities in dealing with reality in a practical, yet oversimplified and distorted manner; (3) the devaluation and/or disvaluation of truth as something useless or even detrimental to life. In discussing Nietzsche’s conception of truth it is also important not to miss his inclination toward a genetic way of explanation, his pervasive interest, that is, in the historical, anthropological, and philological genealogy of moral and social phenomena. Keywords: epistemology, sociology of knowledge, truth.

Publikuojamas katalikų filosofo bei teologo B. Lonergano (1904–1984) 1968 m. perskaitytos paskaitos teksto vertimas. Joje nagrinėjama kognityvinė, epistemologinė bei antropologinė problematika. Teigiama. kad filosofijoje kurį laiką buvo ignoruojamas subjektas, ieškoma šio nepaisymo priežasčių. Pirmoji priežastis – tiesos objektyvumas: jis slypi anapus subjekto, šis trukdo pasiekti tikrą objektyvumą. Kitos priežastys- racionalistinė grynojo proto samprata ir metafizinė sielos samprata. Ignoruojamas subjektas pats savęs nepažįsta. Vadinamasis nupjautas (truncated) subjektas ne tik savęs nepažįsta, bet ir nežino, kad nežino. Aptariami konceptualistinės žmogaus sampratos trūkumai: antiistorinis nejudrumas, per didelis abstraktumas, būties kaip abstrakcijos samprata. Aptariama imanentinio subjekto samprata. Nagrinėjamos veiklos subjekto sampratos. Viena jų – egzistencinis subjektas: besielgdamas žmogiškasis subjektas pats padaro save tokį, koks jis yra, ir tai darydamas, jis yra laisvas ir atsakingas. Susvetimėjusiu subjektas tampa tada, kai atsižada savo autentiško gyvenimo ir panyra į savo psichikos ir prigimties tėkmę.

The philosophical interpretation of the Buddhist concept of consciousness and stratification of its levels is analysed in the article with the reference to the Sanskrit sources of early Yogacara philosophy. A special attention is drawn to the treatises of Vasubandhu and by applying the phenomenological, comparative and semantic methods of research. The tradition of the Yogacara school emerged as a reaction to various metaphysical and psychological attitudes of Theravada Buddhism and to philosophical nihilism of Madhyamaka school. Vasubandhu considers that is very important to follow the radical empirical epistemology that was formulated by Buddha. In the very important his treatise Trimsika Vasubandhu strictly follows the early tradition ofAbhidharma cannon and precisely analyses all elements of the process of perception, by avoiding metaphysical implications of Sarvastivada School. In his analysis of the three phases of transformation (parinama) of consciousness he extends the traditional Buddhist structure of consciousness by changing the function of mental consciousness (mano-vijnana) and intelect (manas), and by introducing the new for Buddhist phenomenology of consciousness the concept of the store-consciousness(alaya-vijmna). Introducing of the concept of the store-consciousness helped for yogacaras to solve a lot of philosophical and psychological problems concerning the question of the nature of person. The issue of the reality of the external world is itself insignificant in Yogacara. The knowledge of the reality of the object is distorted by the personal perception and by the subjective mental conceptualisation. That is why his analysis of perception is directed against the existence of the metaphysical subject and the statement that it is possible to know anything purely objectively. What is real for him - not the ontological consciousness (vijnana), but purely epistemological representation-only (vijnaptimatrata).

Vyrauja nuomonė, jog ankstyvoji Descartes’o filosofija angažuojasi metodologinėms problemoms, o tai laikytina naujosios epochos ženklu. Tačiau turint omenyje tokios problematikos išskirtinį aktualumą Aristoteliui bei faktą, kad Descartes’o metodologija aiškiai stokoja apibrėžtumo, jo santykis su ankstesniąja tradicija turėtų būti įvertintas naujai. Straipsnyje siekiama apginti požiūrį, kad „Proto vadovavimo taisyklėse“, savo pirmajame filosofiniame veikale, Descartes’as demonstruoja pastangas duoti tvirtą epistemologinį pagrindą teorinio mąstymo išlaisvinimui iš bet kokių formalių apribojimų. Pateikdamas naują mąstymo procedūrų traktuotę, Descartes’as numato perspektyvų įvairovės galimybę teoriniame reiškinių aiškinime ir šiuo aspektu atsiskleidžia jo originalumas., According to dominant opinion, the early philosophy of Descartes engages on methodological problems, and this should be regarded as a mark of the new epoch. However, bearing in mind that these problems are of great relevance to Aristotle and that Descartes’ methodology evidently lacks explicitness, his relationship with the former tradition should be re-evaluated. The present paper aims to defend the view that in the Rules for the Direction of the Mind, his first philosophical work, Descartes demonstrates efforts to give firm epistemological basis for the liberation of theoretical thinking from any formal restrictions. Presenting new treatment of cognitive procedures, Descartes envisages a possibility of the variety of perspectives in theoretical explanation of phenomena, and this aspect reveals his originality.

Modernusis epistemologinis metanaratyvas randasi kaip universalusis žmogiškojo pažinimo savigrindos projektas. Retrospektyviąją šio projekto pagrindų rekonstrukciją įgalina dekartiškojo subjectum kaip epistemologinio ego siejimas ne tik, sekant Heideggeriu, su hypokeimenon, bet ir, reinterpretuojant Habermaso įžvalgas, su atomon kaip performatyviąja moderniosios individualumo sampratos versme. Epistemologinis ego kaip atomon apnuogina solipsistinę moderniosios pažinimo teorijos agneologinę priedermę, o epistemologinis ego kaip hypokeimenon išreiškia dekartiškojo subjectum performatyvumą. Toks agneologinis performatyvumas ir yra agneologinis antropocentrinės epistemologijos branduolys, atskleidžiantis ir sisteminantis darnią jame ex necessitate rei slypėjusių pažintinių galių visumą galimos pažinti būties ir metafilosofinių ego cogito steiginių izomorfijos horizonte. Tad klausimas „Kaip įmanomas pažintinių patikimumo pretenzijų įteisinimas reflektyviosios epistemologinio ego savipratos ištekliais?“ laikytinas visos moderniosios, par excellence agneologinės, filosofijos ašimi. Būtent tokia nuolat replikuojama epistemologinio ego metafilosofinė performacija ir yra tvariojo moderniosios Vakarų filosofijos trapumo – jos agneologinio gymio – laidas, raiška ir lemtis.Bifurcating Foundationalism of the Philosophical Modernity in pectore: Persistent Lability of the Hypokeimenon-Atomon JointureMarius Povilas Šaulauskas SummaryThe primary desiderata of the modern epistemological metanarrative eventually hinges on the reflexively founded certainty and universality of human knowledge. The retrospective reconstruction of the conceptual underpinnings of this modernity’s project dwells on the reinterpretation of Cartesian subjectum, posited as an epistemological ego, in terms of not only Heideggerian hypokeimenon, but also of Habermasian atomon, understood as a performative constituent of the modern nuclear individuality. While hypokeimenon pinpoints the irreducible performativity of the epistemological ego, its atomon determinant unveils the agneological and solipsistic nature of modern epistemology. It is the agneological performativity of the modern anthropocentrical epistemology that serves as an ultimate basis for the systematic disclosure of the unified epistemic potential of modern knowledge, unfolded along the isomorphic lines of the metaphilosophical presumptions of ego cogito and universal pretensions of empirical natural philosophy. Thus the question how to establish the certainty of reliable human knowledge on the ground of reflexive self-understanding of the epistemological ego stands as the ultimate basis of the par excellence agneological modern philosophy. The metaphilosophical performation of the epistemological ego is unremittingly replicated as a warrant, expression and fortune of the persistent lability of modern Western philosophy, its ineradicably agneological posture.

Straipsnyje nagrinėjama, kuo yra paremtas Johno McDowello „anti-antirealistinis“ požiūris į Michaelo Dummetto antirealizmo filosofiją. Nors pats Dummettas antirealizmo (kaip ir filosofijos apskritai) pamatus tikėjosi pakloti apmąstymais, priklausančiais reikšmės teorijos, kalbos filosofijos ir metafizikos sričiai, McDowellas savo pirmtako antirealistinėje argumentacijoje pastebi fundamentalesnį ir nepriklausomai veikiantį „epistemologinį karkasą“, kurį sudaro iš tradicijos paveldėta netinkama ir net iliuzinė „supratimo epistemologija“. Pabrėžtina, kad abu filosofai sutaria dėl požiūrio į matematikos sakinių supratimą: jie palaiko antiplatonizmą ir mano, jog atsakomumo į išsprendžiamas aplinkybes sąvoka turinti būti kertinė matematikos epistemologijoje. Tačiau McDowellas griežtai nesutinka su Dummetto mintimi matematikos epistemologijos modelį apibendrinti, t. y. jį taikyti ir kalbos už matematikos ribų supratimui aiškinti. Apibendrintas antirealizmas (antirealizmas natūralaus pasaulio atžvilgiu) atsiranda tik tarpininkaujant tam tikrai epistemologinei idėjai, būtent troškimui surasti „tvirtus“, nepriklausomus nuo mūsų kalbos, neprielaidiškus pagrindus, kurie būtų laikomi mūsų ištarų supratimo garantija. McDowellui ši epistemologinė idėja yra „epistemologinis prietaras“ ir jis pasisako už kitokią, „mažiau ambicingą“ epistemologiją, pagal kurią tam tikros kalbinės praktikos supratimas visiškai neįsivaizduojamas be dalyvavimo toje praktikoje galimybės, taigi be tos kalbos mokėjimo. Suprantančio dalyvio perspektyva – vienintelė, iš kurios gali žvelgti teoretikas, mąstydamas apie mūsų kalbos santykį su pasauliu. Article discusses the justification of John McDowell’s "anti-anti-realist" view towards Michael Dummett’s philosophy of anti-realism. In spite of Dummett’s intention to base his anti-realism (and philosophy at large) on considerations belonging to the theory of meaning, philosophy of language, and metaphysics, McDowell discloses in his forerunner’s arguments a more fundamental and independent "epistemological framework" – a quite traditional, inappropriate and even illusory "epistemology of understanding". It should be noted that both philosophers share the view as to the understanding of mathematical sentences: both of them support anti-platonism and believe that the notion of responsiveness to decidable circumstances must be central in the epistemology of mathematics. However, McDowell dissents from Dummett’s attempt to generalize this proper model of the epistemology of mathematics, that is, to apply it in an account of understanding the language outside mathematics. Generalized anti-realism (anti-realism about the natural world) can arise only due to a certain epistemological idea, namely, the hankering for "solid", independently ascertainable, presupposition-free foundations that would serve as a guarantee for the understanding of our utterances. McDowell dismisses this epistemological idea as the "epistemological prejudice" and he opts for a "less ambitious" epistemology according to which the understanding of the linguistic practice presupposes the prior involvement in the very practice – equipment with command of a language. The perspective of a comprehending participant is the only suitable for theorizing about the relation of our language to the world.

U članku je prikazano interdisciplinarno međusobno prožimanje društvenih (humanističkih) znanosti, ponajprije jedne od temeljnih filozofskih disciplina – epistemologije (ali i filozofske misli općenito) s pedagogijom, uz nezaobilazni utjecaj prirodnih i egzaktnih znanosti; sve s naglaskom na razvoj suvremene pedagogije. Naglašava se važnost povezivanja znanstvenih disciplina, koje je toliko karakteristično za našu civilizaciju, od najstarijih antičkih temelja (filozofskog jedinstva znanosti) do naše suvremenosti, da to možemo smatrati važnom sastavnicom razvoja naše civilizacije., This article outlines how social (humanist) sciences inform one another in an interdisciplinary manner. It does so primarily in terms of epistemology as one of the fundamental philosophical disciplines (as well as a philosophical thought in general) and pedagogy, whilst accounting for the unavoidable influence of natural and exact sciences; all this is presented with an emphasis on the development of modern pedagogy. The article stresses the importance of establishing interrelationships between disciplines, so characteristic of our civilisation from antiquity to our contemporary culture, that it may be seen as a significant component of the progress of our civilisation., Im Artikel wird die gegenseitige fachübergreifende Verflechtung von (humanistischen) Geisteswissenschaften untereinander erörtert, vor allem einer der grundlegenden philosophischen Disziplinen, der Erkenntnistheorie (aber auch des philosophischen Denkens im Allgemeinen) mit der Pädagogik, wobei besondere Aufmerksamkeit dem unumgänglichen Einfluss von exakten und Naturwissenschaften bzw. der Entwicklung der zeitgenössischen Erziehungswissenschaft gewidmet wird. Es wird auch die Bedeutung eines fachübergreifenden Ansatzes in verschiedenen wissenschaftlichen Disziplinen hervorgehoben, der unsere ganze Zivilisation von den ältesten antiken Grundlagen (der philosophischen Einheit der Wissenschaften) bis zur heutigen Zeit geprägt hat und so eine wichtige Komponente in der Entwicklung unserer Zivilisation bildet.