Search

Straipsnyje analizuojamos sergančio kūno patirtys Jono Mačiukevičiaus autobiografinėje apysakoje "Laikrodžiai nesustoja" (1968). Apysaka unikali tuo, kad joje iš patiriančio asmens perspektyvos aprašomos netikėtos ligos, didelio skausmo, taip pat numanomos negalios ir socialinės atskirties patirtys. Analizei pasitelkiami kūno, medicinos ir skausmo fenomenologijos tekstai, tuo būdu parodant, kad Mačiukevičiaus apysaka yra savitas grožinės literatūros kūrinys, daugelyje vietų priartėjantis prie pirminio fenomenologinio aprašymo ir todėl pasiduodantis būtent šiai metodinei prieigai. Straipsnyje daugiau dėmesio skiriama trims aspektams: pakitusio kūniškumo (drauge su juo – kūną supančios erdvės) literatūrinei raiškai; skausmo patirties aprašymui, atskleidžiančiam principinį jo medijuojamumą, taip pat ligos ir negalios patirčių santykiui su socialine aplinka. Šie trys aspektai parodo analizuojamą apysaką kaip neprarandančią aktualumo ir dabar, praėjus daugiau nei pusei šimtmečio nuo jos parašymo. The article looks into Jonas Mačiukevičius’s autobiographical novella "Laikrodžiai nesustoja" [Clocks Don’t Stop Running, 1968], which delves into a young person’s decade-long experience of a serious illness. The analysis of the story branches out from the research of the authors of the article about the concept of disability in life stories. The authors have also written about the reception of this work in the 1960s. This time, the article discusses the literary features of the text itself and the depiction of the experience of a sick and disabled body. The authors of the article phenomenologically analyze the multilayered nature of the experience of the illness in the text: they analyze the writer’s choice to tell the story from the patient’s perspective and draw attention to the relationship with one’s impaired body and the dynamics of the patient’s self-perception. Analyzing deeper, the authors show that corporeality and dignity are inextricably linked. The experience of pain reveals that pain is never purely physical (it is always existential) and that it is mediated. The experience of illness, like that of disability, depends on the attitudes of the people around us, on their thematized and latent attitudes, which lend different meanings to human vulnerability. According to the authors, Mačiukevičius’s work, which spoke of vulnerability of a body during the Soviet era, could be read afresh today, when ableism has been increasingly appearing in the humanities and social sciences.

Straipsnyje analizuojamos dvi prieigos prie Francio Bacono tapybos. Tiek Gilles’io Deleuze’o filosofijai, tiek Alphonso Lingio postfenomenologijai būdingos jautraus kūno, pojūčio ir afekto sąvokos, o jų probleminis statusas geriausiai išryškėja būtent per jų santykį su Bacono tapyba, kuri kaip savo pagrindinį objektą pateikia pažeidžiamo ir intensyviai afektuojamo kūno realybę. Straipsnyje koncentruojamasi į klausimą, kuris inicijavo abu tyrimus. Kas iš tiesų lemia Bacono paveikslų paveikumą: linijos ir spalvos prievartingumas, paneigiantis figūratyvumo faktorių Bacono tapyboje (Deleuze’as) ar, priešingai, paties gyvenimo žiaurumas, patvirtinantis reprezentacijos reikšmę (Lingis)? Straipsnyje teigiama, kad tokias skirtingas interpretacijas lemia skirtinga patirties samprata. Lingis akcentuoja aktualią patirtį, tai leidžia pagrįsti kūrybos, asmeninės kūrėjo patirties ir gyvenamojo pasaulio ryšį. Deleuze’as kalba apie virtualią patirtį, beasmenį gyvenimą, kūną be organų ir naujų perspektyvų kūrimą. Two different approaches towards Francis Bacon’s painting are analysed in the article: postmodern and phenomenological. The problematic and multiple status of such concepts as sensitive body, intensive sensation and the affect common for both Gilles Deleuze’s and Alphonso Lingis’ philosophy become most visible in regard to Bacon’s painting that displays the reality of the vulnerable and intensely affected body as his main subject. The article follows the main intrigue which inspires their studies, i.e. the article aims to explain what determines the suggestibility of Bacon’s canvas: is there the violence of line and colour, which negates the role of figuration (Deleuze) or the violence of life, that on the contrary, affirms representation (Lingis)? The author maintains that such different interpretations are determined by different notions of experience. Lingis emphasizes actual experience which allows to find the link between creation, lived body and life world, while Deleuze stresses virtual experience, impersonal life, body without organs and creation of new perspectives.

Straipsnyje analizuojamos moderniosios vaizduotės sampratos transformacijos fenomenologinėse Edwardo Casey, Mikelio Dufrenne’o (1910–1995) ir Vosyliaus Sezemano (1884–1963) koncepcijose. Straipsnio tikslas – parodyti, kad estetinėje patirtyje akivaizdžiai atsiskleidžia kūniškas vaizduotės pobūdis. Casey kritikuoja Dufrenne’o bandymą vaizduotę susieti su estetine raiška. Jis pabrėžia vaizduotės autonomiją, tačiau tokiu atveju lieka neaiškus vaizduotės ir suvokimo santykis. Dufrenne’o ir Sezemano pozicija vaizduotės klausimu iš dalies sutampa. Abu jie teigia, kad vaizduotė yra ne produktyvi, bet reproduktyvi ta prasme, kad ji yra apribota materialinio a priori formomis. Kitaip sakant, estetinė raiška yra negalima, jeigu ji nesilaiko suvokiamojo ir suvokiančiojo koreliacijos principo. Sukurti galima tik reprodukuojant išraiškoje kito suvokimo galimybę. Sezemanas pabrėžia kūniškos vaizduotės pirmumą. Įkūnytas vaizduotės judesys atskleidžia būtiną objekto ir subjekto koreliaciją. Vaizduotės kūniškumas pabrėžia buvimo pasaulyje pirmumą, nes vaizduotė yra laisva veikla ir ją riboja tik „pasaulio horizonto stilius“. Paper discusses the modern idea of imagination and its various transformations in the phenomenological conceptual frameworks of edward Casey, Mikel Dufrenne and Vasily Sesemann. I would like to raise and critically assess questions regarding the role of imagination in our consciousness: whether imagination is a productive or reproductive activity; and how, if at all, aesthetic expression limits imagination. Casey criticizes Dufrenne for his attempt to unite imagination with aesthetic expression. He argues for the autonomy of imagination, but leaves the question of the relationship between imagination and perception unanswered. Dufrenne partially shares his theory of imagination with Sesemann. Both philosophers claim that imagination is a reproductive activity rather than a productive one in the sense that it is limited by the forms of the material a priori. In other words, aesthetic expression has to obey the principle of correlation between percipiens and perceptum. Creativity becomes possible when the creator is able to reproduce in his expression another subject’s possible perceptivity. Sesemann accentuates the primacy of embodied imagination in his aesthetics. He believes that the necessary correlation between the object and the subject is born in the movement of embodied imagination. The fact that imagination is an embodied phenomenon is illustrated by the way it exists in the world, since imagination is essentially a free activity restricted only by "the style of the world’s horizon".

Šiame straipsnyje atliekama lyginamoji Maxo Schelerio ir Vosyliaus Sezemano vaizduotės sampratos analizė, parodoma, kad jų estetikoje yra atskleidžiama vaizduotės ir pasaulio fenomenų koreliacija, kuri nustato apriorinius reikalavimus vaizduotės veiklai. Pirmiausia nagrinėjama koreliacijos problema Husserlio ir Schelerio frenomenologijoje, paskui – vaizduotės samprata Schelerio filosofijoje ir galiausiai – vaizduotės samprata Sezemano estetikoje. Scheleris pabrėžė dvasinės veiklos koreliatyvų sąryšį su pasauliu. Vaizduotės sampratą jis susiejo su praktiniu buvimu pasaulyje. Sezemano estetikoje taip pat buvo svarstomas įkūnytos vaizduotės vaidmuo meninėje kūryboje ir estetinių objektų suvokime. Abu autoriai teigė, kad vaizduotės sąryšį su esminiais pasaulio duoties būdais užtikrina kūniškasis vaizduotės pobūdis. Abu pripažino, kad vaizduotė yra susijusi su nesąmonigais troškimais ir vara. Abu autoriai teigė, kad vaizduotės schematizmai išreiškia pasaulio suvokimo stilių. Scheleris pažymėjo, kad vaizduotė atskleidžia esminius fenomenų raiškos aspektus ir taip grindžia abstrakcijų galimybę. Sezemanas šią tezę išplėtojo ir analizavo abstrahavimo vaidmenį ir simbolių-schemų sudarymą kūrybiname vaizduotės procese. In this article, I make a comparative analysis of Scheler’s and Seseman’s conceptions of imagination and show that there is a correlation between imagination and world phenomenain their aesthetics, which sets the a priori requirements for the activity of the imagination. First, I address the correlation problem in Husserl’s and Scheller’s phenomenology. Then I analyze the conception of imagination in Scheler’s philosophy. Finally, I discuss the conception of imagination in Seseman’s aesthetics. Max Scheler emphasizes the correlative connection of spiritual activity with the world. He links the concept of imagination to the practical being in the world. In Seseman’s aesthetics, the role of embodied imagination in artistic creation and the perception of aesthetic objects is also considered. Both authors argue that the connection between imagination and the essential modes of the world’s givenness is guaranteed by the mode of embodied imagination. Both authors acknowledge that imagination is related to unconscious desires and drive. They state that the schematisms of imagination express the style of the perception of the world. Scheller notes that imagination reveals essential aspects of the expression of phenomena, and thus justifies the possibility of abstractions. Seseman develops this thesis and analyzes the role of abstraction and the creation of symbols – schemes in the creative process of imagination.

Migracijos procesas puikiai žinomas nuo senų laikų. Žmonės migruodavo visais laikais, ieškodami geresnių gyvenimo sąlygų ir / ar pragyvenimo šaltinio. Tačiau migracijos tyrimų kontekste vaikai ir jų išgyvenimai dažnai eliminuoti, nors vaikas migruodamas patiria didžiausią iššūkį Tyrimai atskleidė, kad vaikai yra labiausiai pažeidžiama migracijos grupė ekonominiu, socialiniu, pedagoginiu požiūriais. Tuo tarpu jų išgyvenimai dažnai nuvertinami, kiek analizuojant kiekybiškai tiek ir kokybiškai. Darbe taikoma fenomenologinė tyrimo strategija, susijusi ne su reiškinio priežasčių aiškinimu, bet su pastangomis aprašyti tai, kaip žmonės šį reiškinį patiria. Šio darbo dėmesio centre – vaikai ir suaugę asmenys, nepaisant jų tautybės, gimtosios ar priimančios šalies, turintys migravimo patirties, kai dar būdami vaikai išvyko iš vienos šalies ir atvyko gyventi į kitą. Jų išgyvenimai rinkti taikant nestruktūruotą interviu metodą, kaip pagrindinį tyrimo metodą. Kaip papildomi tyrimo metodai taikyti: žmonių patirčių aprašymai (rašinėliai), asmeniniai pokalbiai, grožinės ir meninės literatūros skaitymas, kino klasika, paremta (auto)biografijomis, internetiniai dienoraščiai, užrašai ir kiti šaltiniai, fenomenologinės literatūros analizė. Taikant šiuos metodus siekta surinkti išgyventų patirčių aprašymų arba istorijų. Istorijos, remiantis jose atskleistomis temomis, išskirtos atsižvelgiant į santykį su tokiomis dimensijomis kaip laikas, kūnas ir erdvė, santykiai, daiktai (Van Manen, 2014a). Šiame straipsnyje pristatomas kūno (angl. lived body) aspektas. Atlikta fenomenologinė analizė atskleidė, kad vaikai migruodami patiria kūnišką baimę, kurios pagrindas – nežinomybė ateityje. Migravęs vaikas kitus naujoje šalyje suvokia kaip nenormalius, kitokius nei jis. Ir paskutinis svarbus kūniškasis vaiko migracijoje aspektas – kūno nevaldymas, žmogui kalbant negimtąja (svetima) kalba naujoje šalyje. Migration for children is a very challenging period. In the article children migration is looked through the phenomenological lens and expressed through the existential of lived body. Therefore, the purpose of article is to describe the nature of child migration through the existential of the lived body. In the lived experience descriptions or anecdotes the examination of human experience is presented. In such stories lies the essence of the children migration phenomenon. The results are presented in four three sections: unmanageable fear; otherness as abnormality and dissonance of body and language.

XX a. kilęs masinis visuomenės susirūpinimas klimato kaitos pasėkmėmis privertė pasaulį atsigręžti į žmogaus ir gamtos santykio problemą. Naujai atsiradusios ekofilosofijos ar aplinkos filosofijos disciplinos imasi spręsti aksiologinio pobūdžio žmogaus ir gamtos santykio klausimus. Dažniausiai tokios disciplinos naudojasi tiksliųjų mokslų suformuluota gamtos samprata, kuri pati savaime lieka kritiškai neapsvarstyta. Merleau-Ponty gamtos samprata šiame kontekste pasirodo kaip alternatyva gamtos mokslų implikuojamai materialistinei ontologijai. Tačiau ji nėra vientisa: filosofinės kūrybos eigoje kritikai fiksuoja Melreau-Ponty posūkį nuo fenomenologinio gyvenamo kūno aprašymo link ontologinės pasaulio kūno koncepcijos. Šiame magistro darbe pateikiama išsami Merleau-Ponty gamtos sampratos analizė, apimanti tiek fenomenologinę, tiek ontologinę jos formuluotę. Išryškinant abiejų formuluočių ypatumus, tuo pačiu, teigiama, jog ontologinė gamtos koncepcija neprieštarauja gamtos fenomeno aprašymui, bet jį papildo. Taip pat, pasitelkiant kai kuriuos šiuolaikinius aplinkos filosofijos pavyzdžius, siekiama netiesiogiai pademostruoti teorinį Merleau-Ponty gamtos sampratos efektyvumą, paremtą pirminiu žmogaus ir gamtos giminingumu. A massive concern that had been caused in the twentieth century by the outcomes of the global climate change, urged humanity to look back upon a philosophical issue concerning human-nature relationship. Newly emerged subjects of eco-philosophy or environmental philosophy engage in solving axiological type of issues concerning the matter. These new subjects usually depend on a notion of nature framed by natural sciences, without critically questioning it. In this context Merleau-Ponty’s account on nature emerges as an alternative to materialistic ontology implied by the theories of natural sciences. However Merleau-Ponty’s conception of nature is not monolithic: various critiques notice a turn from phenomenological description of a living body towards an ontological notion of the flesh in the author’s late philosophy. This master thesis gives a thorough analysis of Merleau-Ponty’s conception of nature including both: phenomenological and ontological formulations of it. While pointing out the peculiarities of both formulations it also emphasizes that ontological conception of nature does not intercept with the phenomenological one but, on the contrary, provides a supplement for it. Also by invoking a few examples of contemporary environmental philosophy, this thesis implicitly demonstrates theoretical effectiveness of Merleau-Ponty’s conception of nature, which is based on a primary kinship among human and nature.

Straipsnis nagrinėja, kaip Shaunas Gallagheris sprendžia fenomenologijos ir natūralizmo suderinamumo klausimą. Pirmoje dalyje aptariamas Gallagherio tyrimų atspirties taškas: fenomenologinės kūno schemos sampratos pritaikymas interpretuojant trečiojo asmens prieiga gautus duomenis. Antroje dalyje aptariamas bendras Gallagherio fenomenologijos natūralizavimo projektas: argumentai už tai, kad į natūralistinę programą būtų įtrauktos ne paskiros fenomenologų įžvalgos, bet metodiškas pirmojo asmens prieigos taikymas. Trečioje dalyje aptariami argumentai prieš fenomenologijos natūralizavimą. Teigiama, kad pagrindinė problema fenomenologiją ir natūralizmą derinančiam filosofui – mąstymo fenomenologijos natūralizavimas. Galiausiai bandoma apibrėžti fenomenologijos natūralizavimo projekto perspektyvas. Paper analyses Shaun Gallagher’s way of addressing the question of the compatibility of phenomenology and naturalism. The first part discusses Gallagher’s point of departure: the application of phenomenological conception of the body schema in an analysis of data acquired using the third-person approach. The second part discusses Gallagher’s broader project of naturalizing phenomenology: arguments supporting the idea that the naturalist programme should include not separate phenomenological insights but systematic application of the first-person approach. The third part discusses counterarguments to the naturalization of phenomenology. The authors claim that the main problem facing the philosopher trying to naturalize phenomenology is the naturalization of the phenomenology of thought. Finally, an attempt is made to describe the prospects of the project of naturalizing phenomenology.

Disertacijoje analizuojama kūno ir kūniškumo aspektų samprata bei reikšmė prancūziškosios struktūralistinės pakraipos teorijose, konkrečiai – dviejų XX amžiaus antrojoje pusėje didžiulę įtaką literatūros mokslui padariusių autorių Rolandʼo Barthesʼo (1915–1980) ir Algirdo Juliaus Greimo (1917–1992), vėlyvojo laikotarpio darbuose. Barthesʼo semiologijos ir posemiologijos ir Greimo semiotikos tyrinėjimas kūniškumo aspektu grindžiamas abiem autoriams svarbia prasmės problematika. Analizuojant Barthesʼo plėtotą skaitymo teoriją, teksto sampratą, ir Greimo buvimo modalizavimą bei estezės aprašymą, siekiama atskleisti fenomenologinį prasmės aprašymo pamatą, kuris papildo struktūrinį prasmės aprašymą. Analizės objektu pasirinktas kūnas ir įvairios kūniškumo plotmės suponuoja fenomenologinę, o pasirinktų autorių teorinis aparatas – semiotinę tyrimų perspektyvą, todėl disertacijoje derinami abu požiūriai, o kūnas analizuojamas remiantis kūno-pasakymo ir kūno-sakytojo (suvokėjo) pozicijomis. This dissertation offers an analysis of the notion and meaning of the body and different kind of aspects of corporeality in French structuralist theories, more specifically, in the later works (dating from the ‘70s) by two immensely influential authors of the second half of the twentieth century, Roland Barthes (1915–1980) and Algirdas Julius Greimas (1917–1992), whose legacy had an profound impact on literary studies. Despite differences in the approach applied by Barthes and Greimas in their research of the body within the systems of, respectively, semiology and postsemiology and semiotics, the focus of their intellectual endeavours remained the same – the problem of meaning. By analyzing the reading theory and the notion of the text developed by Barthes as well as the modalization of being and esthesis presented by Greimas the thesis made an attempt to reveal phenomenological foundations of Greimas and Barthes in the description of meaning which expands the structural description of meaning. The body and various aspects of corporeality as the object of investigation presuppose a phenomenological perspective of analysis while the theoretical apparatus of the authors under discussion, a semiotic one. The thesis combines both approaches; thus the concept of the body is analysed on the basis of the positions of body-enunciation and body-enunciator.

Vinco Mykolaičio-Putino romanas „Altorių šešėly“ mus patraukė galimybe atskleisti kūno patirties temą, pasinaudojant fenomenologinės filosofijos metodo prieiga. Kūnas šiame romane tampa vienu pagrindinių romano analizės žodžių ir raktų, kurie leidžia atskleisti naujo požiūrio į šį romaną galimybę. Kūno fenomenologija neatsiejama nuo erdvės bei laiko patyrimo, nuo santykio su kitais. Todėl tiek darbo teorinėje, tiek praktinėje dalyje remiamąsi erdvės ir laiko fenomenologija, fenomenologiniu santykiu su kitais, daiktais. Magistro darbo tema– Kūno patirtys V. Mykolaičio-Putino romane „Altorių šešėly“. Šio darbo tiriamoji problema – kokios kūniškosios patirtys ir kaip atsiskleidžia romane, kas jas lemia. Darbo tyrimo objektas – V. Mykolaičio-Putino romanas „Altorių šešėly“. Mūsų pasirinktas fenomenologinis analizės metodas iki šiol dar nebuvo taikytas šiam romanui, todėl mūsų pasirinkta tema „Kūno patirtys V. Mykolaičio-Putino romane „Altorių šešėly“ “ yra aktuali ir nauja šio romano tyrinėjimo sritis. Magistro darbo tikslas – atskleisti kūno patirtis, parodyti kaip kūnas veikia V. Mykolaičio-Putino romane „Altorių šešėly“. Tikslui pasiekti keliami tokie uždaviniai: 1. Parodyti kaip kūnas patiria erdvę ir laiką. 2. Parodyti kokį vaidmenį kūno patirties klausimu atlieka dialogas. 3. Tirti kiek dialogas yra svarbus atskleidžiant santykius su kitais. 4. Išsiaiškinti kokie yra Liudo Vasario santykiai su patiriamais kitais – moterimis. 5. Išsiaiškinti kokią reikšmę kūno klausimui... [toliau žr. visą tekstą] The novel “Altorių šešėly” by Vincas Mykolaitis-Putinas captures us with the opportunity to reveal the topic of body experience using the access method of phenomenological philosophy. The body in this novel becomes one of the key words in the analysis of the novel which allows a new approach to the novel. The phenomenology of the body is inseparable from the experience of space and time and the relationship with the others. Therefore both the theoretical and practical parts of the paper are based on the phenomenology of space and time, the phenomenological relationship to the others, the objects. The topic of the master thesis: Body experiences in the novel “Altorių šešėly” by V. Mykolaitis-Putinas. The research problem of the thesis: what and how body experiences are revealed in the novel and what determines them. The subject of the thesis: the novel “Altorių šešėly” by V. Mykolaitis-Putinas. The method chosen by us for the phenomenological analysis has not yet been applied to the given novel; the topic chosen by us, “Body Experiences in the Novel “Altorių šešėly” by V. Mykolaitis-Putinas”, is hence the original and relevant research area of the novel. The aim of the master thesis: to reveal body experiences and to demonstrate the work of the body in the novel. The following goals have been set to achieve the aim: 1. To reveal how space and time are experienced by the body. 2. To demonstrate the role of the dialogue played in the issue of body experience. 3. To examine the... [to full text]

A. Lingis vienas iš šiuolaikinių filosofų, kuris išgarsėjo pasaulyje kaip išvertęs E. Levino ir M. Merleau – Ponty darbų. Šiame darbe nagrinėjama Kūnas ir Kitas, kaip A. Lingis kūno fenomenalumą, intencionalumą, Aš santykį su Kitu perteikia remdamasis M. Merleau – Ponty ir E. Levino mąstymo paradigmomis. A, Lingis įdomus tuo, kad fenomenologijos metodą taiko ne moksliškai aprašinėdamas fenomenus, bet per savo asmeninę patirtį, įgytą kelionėse. A. Lingio pasvarstymai apie kūną įsiterpia tarp M. Merleau – Ponty ir E. Levino. Filosofas kaip ir M. Merleau – Ponty teigia, kad kūnas yra ne tik pažinus sau pačiam, bet ir suvokiamas kito. Aš ne tik mato Kitą kaip objektą, bet ir suvokia savo subjektyvumą, kaip Kitas mato Mane. Taip atsiranda dvigubo jutimo fenomenas, kurį M. Merleau – Ponty akcentuoja kaip pagrindinę sąlygą bendraujant su kitu. Intencionalumas atsiranda, kada susiduria du gyvenamieji pasauliai, šiuo atveju, kada manasis Aš susitinka akistatoje su Kitu. Tačiau A. Lingis intencionalume įžvelgia pastovią jėgų kovą, kada „kitas“ reiškiasi kaip tas, kuris nuolatos varžosi su manuoju Aš. Taip pereinama nuo M. Merleau – Ponty kūno fenomenalumo aprašymo prie E. Levino etiškumo. E. Levinas kalbėdamas apie kūną, jį suvokia kaip veidą. Jis teigia, kad manasis Aš susiduria su Kito veidu. Būtent veidas yra metafiziškas. Tuo tarpu M. Merleau – Ponty, o vėliau ir A. Lingiui, veidas yra kūno dalis, kuri daugiau ontiška. Levinas prieštarauja dvigubo jutimų galimumui, jam Kitas... [toliau žr. visą tekstą] A. Lingis, one of the modern philosopher, who gained fame as the world's translation of E. Levin and M. Merleau - Ponty works. In this work the Body and Others, A. Lingis describes as phenomenological body. Intentionality, I relationship with the Other reflects the basis of M. Merlin - Ponty and E. Levin thinking paradigms. A. Lingis is interesting philosopher, because the phenomenological approach has no scientific by describing phenomena, but it is based on his personal experience on the road. An A. Lingo reflection on the Body intervenes between M. Merleau - Ponty and E. Levin. A. Lingis agree with M. Merleau - Ponty that the Body is not only knowable to him, but also understood by the other. I will not only see the Other as an object, but also their subjective perception of the Other sees Me. This creates a double sense of the phenomenon by M. Merleau - Ponty emphasizes communication as a basic condition to another. Intentionality arises when residential faces two worlds, in this case, when the Mine I meet confrontation with the Other. However, intentionality A. Lingis sees as a constant power struggle, when the Other emerges as one who constantly competes with his self. This represents a shift from M. Merleau - Ponty phenomenological physical description of the E. Levin's ethics. E. Levin is talking about Body, which is perceived as a Face. He argues that the Mine I facing the Other Face. It was the Face of the metaphysically. Meanwhile, M. Merleau - Ponty, and then A... [to full text]

Šiame darbe pateikiama išsami kūno fenomeno, kūno buvimo pasaulyje ir intersubjektyvumo analizė, paremta Merleau-Ponty fenomenologine teorija. Siekiant adekvačiai įvertinti Merleau-Ponty fenomenologinės teorijos savitumą bei išryškinti svarbiausius jos aspektus, darbas pradedamas nuo bendros fenomenologijos apžvalgos bei jos santykio su psichologija, intelektualizmu bei pozityvizmu. Pats Merleau-Ponty savo darbuose daug polemizuoja būtent su psichologistinėmis, intelektualistinėmis bei pozityvistinėmis sąmonės ir suvokimo teorijomis, todėl manoma, jog pirmoje darbo dalyje pateikta analizė yra tikslinga. Pagrindinis šio darbo tikslas – analizuojant Merleau-Ponty veikalus ir kritinę literatūrą, atskleisti fenomenologinės kūno sampratos eksplikaciją Merleau-Ponty fenomenologijoje, išryškinant šio prancūzų mąstytojo kūniškumo fenomeno apibrėžties specifiškumą bei originalumą. Aiškindamas savąją filosofijos trajektoriją, Merleau-Ponty pripažįsta, jog išgyventa patirtis yra pirminė, teigdamas, jog suvokiantis protas yra „inkarnuotas“ protas. Be to, suvokimas nėra vien išorinio pasaulio poveikio kūnui rezultatas, nes net jeigu kūnas ir skiriasi nuo pasaulio, kuriame gyvena, vis tiek nėra nuo jo atskirtas. Iš tiesų suvokiančio organizmo tiesioginis sąlytis su aplinka ir sudaro paties suvokimo esmę. Tai reiškia, jog nėra bendrojo suvokimo – sąvokos, kuri paverstų jį abstrakčiu visuotinumu; suvokimas egzistuoja tik tiek, kiek jis išgyventas pasaulyje. Būtent „gyvoji“ suvokimo ir kūno... [toliau žr. visą tekstą] This Master degree attainment Thesis provides a detailed analysis of phenomenon of Body, physical presence in the world and intersubjectivity, based on phenomenological theory of Maurice Merleau-Ponty. In order to adequately assess the Merleau-Ponty‘s phenomenological theory of identity and to highlight the most important aspects of it, the work begins on the overall review of phenomenology and its relation to psychology, intellectualism and positivism. Merleau-Ponty himself in his writings did debate a lot with psychological, intellectualistic and positivistic theories of perception, so accordingly the author of this thesis thinks that the presented analysis ir purposeful. The main purpose of this work – to analyze the works of Merleau-Ponty and the critical literature on the concept of the body to reveal the phenomenological explication of the phenomenology of Merleau-Ponty, highlighting the phenomenon of corporeality is the definition of the specificity and originality. When explaining the path of his philosophy, Merleau-Ponty admits that lived experience is primary, saying that the conscious mind is "embodied" mind. In addition, the perception of the outside world is not the result of world‘s impact on body, because even if the body is different from the world in which the body lives, it‘s still not separated from it. In reality the direct contact of the organism and it‘s environment is the only source of the essential perception. This means that there is no common... [to full text]

Autorė savo straipsnį apibrėžia kaip bandymą poetinį T. Venclovos tekstą perskaityti remiantis vienos kūno dalies paradigma - atskleisti akies, o per ją ir viso vizualumo lauko galią poetiniame tekste. Nagrinėjama, kaip kūno dalis ir kūno dalies fragmentai skleidžiami T. Venclovos rinktinėje „Reginys iš alėjos“. Teigiama, kad eilėraščiuose minimi lęšis, vyzdys, vokas, tinklainė atkeliavę iš poetinės tradicijos, kurioje akis tapusi kliše. T. Venclovos rinkinyje randama akies fragmentacija, anot autorės, leidžia išvengti bendresnio žodžio „akis“. T. Venclovos poezijoje išskaidyta akis, rega, vizualumo patirtys, kaip ir kitos juslės, liudija stabilią kūniškąją egzistenciją. Lęšis, tinklainė, vyzdys ir rega pabrėžia subjekto egzistencijos kūniškumą, o per tai - subjekto realybę, kurioje susijungia fiziologiškumo ir dvasiškumo kategorijos. Teigiama, kad T. Venclovos eilėraščių subjekto dviguba padėtis atskleidžia savitą jo poziciją. Anatominis akies pjūvis padaro akį matomą pačiai sau dalimis, tad akis pasirodo ir kaip objektas, ir kaip subjektas: akis mato ir yra matoma. T. Venclovos poezijoje pastebima slinktis nuo akies ir jos dalių bei funkcijų objektyvaus aprašymo link subjektyvumo sukūrimo, kuris šiuo atveju pasireiškia akies subjektinimu. Prieinama prie išvados, kad T. Venclovos eilėraščių subjektas nesusiduria su Kito žvilgsniu. Jis pats save objektyvizuoja, pats į save žiūri. Jis išlieka pasaulio centras ir pats, o ne kitas, kuria savo tapatybę. This study was inspired by the collection of essays The Body in Parts: Fantasies of Corporeality in Early Modern Europe, which analyses the meanings of dif­ferent parts of body in literary and cultural texts of the 16th-17th centuries. The aesthetic of fragmentation is also one of the defining characteristics of both Modernism and Postmodernism. This article is an attempt to investigate the kind of meaning a part of the body has in the Lithuanian poetry of the 20th century. For this analysis I have chosen a collection of poetry Reginys iš alėjos (A View from the Alley) by Tomas Venclova. The dominant figure of the texts of this collection is one part of the body, i.e. the eye. The eye in Venclova's poetry often appears cut into parts: pupil, cornea, retina etc. Using semiotic and phenomenological methods I interpret different aspects of significance of the eye and its parts, which show the cognitive function (activity) of the eye, the position of the Subject, which unites physiological and spiritual categories, the tension between seeing and looking, as well as the relation between memory, language, and writing.