Search

Straipsnyje siekiama išskirti ir aprašyti pastorališkus Petro Cvirkos kūrybos elementus. Šiuo tikslu pasirinkti tie rašytojo apsakymai ir romanas, kurie išversti į rusų kalbą. Straipsnio autorės nuomone, peizažas, pastorališkas chronotopas, bukoliškas vaizdingumas, muzikalumas – visa tai sukuria Cvirkos apsakymų ir jo romano „Žemė maitintoja“ prasmes. Minėti pastorališki elementai ne tik sąlygoja meninį Cvirkos prozos vaizdingumą, bet ir demonstruoja Europos ir kitų nacionalinių tradicijų aktualumą ir pastovumą istorinių lūžių situacijose, ir, savo ruožtu, perkelia lietuvių rašytojo kūrybą iš tendencingų, jo epochai aktualių idėjų plokštumos į bendražmogiškas ontologinių prasmių erdves. The article is devoted to the exposure and description of indications of pastoral figurativeness in Petras Cvirka’s literary works. In the author’s of this article opinion, the landscape description, pastoral chronotop, bucolic image, musical component have the character of semantic factors in some writer’s stories and the novel. These indications of pastorality not only organize the artistic world of Cvirka’s prose, but also demonstrate the stability and actuality of European pastoral traditions at the turning-point of history and convert his literary works from the tendentious field of urgent for his time ideas in the sphere of common to all mankind ontological meanings.

Straipsnyje analizuojama senatvės samprata rašytojo Petro Cvirkos kūryboje. Parodoma, kad senatvę jis vaizduoja kaip priešpriešą vaikystei, senatvę laikydamas ramybės, susitaikymo, gyvenimo išminties tarpsniu. P. Cvirka pastebi ir vaizduoja seno žmogaus charakteringus bruožus: neišsenkančią kantrybę bendrauti su smalsiais vaikais, autentišką atmintį, prisirišimą prie savo šaknų, namų bei pagarbą amžinosioms vertybėms. Pažymima, kad senatvė rašytojo požiūriu, itin asmeniškas, net intymus žmogaus laikas - susikaupimui, apmąstymams. Didelis dėmesys skiriamas romano „Meisteris ir sūnūs" analizei, atskleidžiant, kad jame P. Cvirka papasakoja nepaprastų kaimo senolių istoriją, kuria parodo, kad senatvė būna ir visavertė. Pažymima rašytojo nuostata, kad senas žmogus nebūtinai turi patirti nereikalingumo jausmą, jei yra vertinamas kaip nepakeičiamas savo amato specialistas, žodžio meistras, įdomus žmogus. Romane išskirtinis yra senolių apsiskaitymas, socialumas, mokėjimas džiaugtis gyvenimu. Tačiau autorė atkreipia dėmesį ir į tuos P. Cvirkos tekstus, kurie įprasmina pamiršto, žeminamo, nereikalingu tapusio seno žmogaus dvasinę būseną, nepaprastai tylų, kantrų susitaikymą su apgailėtinu gyvenimu, laukiant artėjančios mirties. Daroma išvada, kad senų žmonių vaizdavimo priemonėmis P. Cvirka iš esmės nenutolsta nuo lietuvių literatūros tradicijos. Tačiau jo kūriniuose unikalu tai, kad apie likimo siunčiamus išbandymus: skurdą, karą, artimųjų netektį - dažnai prabyla vaikas, kurio akimis, pojūčiais aktualizuojamas seno žmogaus gyvenimo dramatizmas. The article analyses the concept of old age in the works of Petras Cvirka. It is shown how he portrays old age as opposed to childhood, considering old age as the stage of peace, reconciliation, and wisdom of life stage. Cvirka observes and depicts characteristic features of an old man: inexhaustible patience in communicating with curious children, authentic memory, attachment to his roots and home, and respect to the eternal values. It is noted that old age, from the writer’s point of view, is highly personal, even intimate time of human life – the time concentration and contemplation. Great attention is paid to the analysis of the novel “Meisteris ir sūnūs” (“The Artisan and His Sons”) "Meister & Sons', revealing that there Cvirka tells a story of unusual village elders, which shows that old age can also be full-fledged. It is noted that according to the writer’s stance, an old man does not necessarily have to experience the feeling of needlessness if he is valued as an irreplaceable professional of his craft, word painter, and interesting man. The novel highlights the erudition, sociability, and ability to enjoy life of old people. However, the author of the article also pays attention to those Cvirka’s texts which actualise the spiritual condition of a forgotten, humiliated old man who has become needless, his extremely quiet, patient reconciliation with the miserable life in waiting for imminent death. It is concluded that by his means of portraying old people, Cvirka basically keeps close to the Lithuanian literary tradition. However, the unique feature of his works is that challenges sent by the fate: poverty, war, loss of loved ones – are often spoken of by a child, by whose eyes and feelings the dramatis of an old man’s life is brought into focus.