Search

Remiantis kino transnacionalumo ar mažosios valstybės kino koncepcijomis, straipsnyje bandoma ankstyvojo kino XIX a. pab. – XX a. pr. Rusijos imperijos Šiaurės vakarų krašte ir didžiausiame regiono mieste Vilniuje raidą įvertinti ne chronologiškai, bet tematiškai, per kino kultūros formavimosi ir kino tapimo estetiniu objektu sluoksnius. Ši prieiga suteikia kultūriškai naują bendravardiklinimo galimybę, leidžiančią ankstyvąjį kiną provincijoje matyti nebūtinai kaip tik vėluojantį ir provincijos provincionalumą išryškinantį reiškinį, bet priešingai – kaip bendrą Europos kino tradicijos dalį. Straipsnyje tai argumentuojama keliais aspektais. Pirma, parodant, kaip keitėsi (ir kaip ši kaita sutapo su Vakarų tendencijomis) kino samprata nuo atrakcionų kino į naratyvinį kiną. Antra, identifikuojant pokyčius kino teatrų repertuare ir nusistovinčiose ankstyvojo kino žiūrovų preferencijose. Reikšminiai žodžiai: Vilnius, ankstyvasis kinas, Rusijos imperija, transnacionalizmas, periferija, filmų žanrai, kino repertuaras, nebylus kinas. Leaning on the notions of transnationalism of cinema or Cinema of Small States, this article sets out to evaluate early cinema in the Northwestern Krai of the late 1800s–early 1900s Russian Empire and the region’s largest city, Vilnius, thematically, rather than chronologically, through the layers of the formation of film culture and the transformation of cinema into an aesthetic object. Such an approach presents a culturally new possibility of finding commonalities, allowing one to see early cinema in the provinces not necessarily as an always-late phenomenon that highlights the provinciality of the provinces, but on the contrary, as part of the overall European film tradition. This is argued from several aspects. Firstly, by showing how the perception of cinema has changed (and how this change coincided with Western trends) from cinema of attractions to narrative cinema; and secondly, by identifying changes in the repertoire of cinemas and in the established preferences of the early cinema audiences. Keywords: Vilnius, Early cinema, Russian Empire, transnationalism, periphery, film genres, cinema repertoire, silent film.

Profesionalaus Lietuvos operos teatro amžius, kitaip tariant, visas šimtmetis (1920–2020), skatina atsigręžti ir bent atskirais aspektais įvertinti šio žanro nueitą kelią mūsų scenoje. Profesionali opera, tarpukariu savo gyvavimą pradėjusi Kaune – tuometinėje laikinojoje sostinėje, vėliau, žinoma, persikėlė į atgautą sostinę Vilnių, nes Operos teatras visais laikais suvoktas kaip valstybinės reikšmės objektas. Dabar tai – Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras – didžiausia šalies scena. Šiandienis šio teatro statusas, jo naujos kūrybinės kryptys renčiamos ant šimtametės patirties polių ir kartkartėmis vis ataidinčių tradicijų. Kokio repertuaro būta per prabėgusį profesionalaus Lietuvos operos teatro amžių? Ar tikrai dominavo itališkoji opera? Kur link suka Lietuvos opera, tikėkimės, pradėdama naują savo gyvavimo šimtmetį? Šiuos ir kitus klausimus operos repertuaro politikos tyrime mėgino išsiaiškinti teatrologė, operos kritikė Rima JŪRAITĖ The century of Lithuanian operatic theatre, that is, a whole hundred years (1920–2020), makes us reflect on and evaluate the journey of this genre across the Lithuanian stage. Professional opera began in the interwar years in the temporary capital, Kaunas, and later moved to the regained capital, Vilnius, because opera has always been appreciated as an activity of national importance. National opera now manifests itself in the form of the Lithuanian Nation al Opera and Ballet Theatre, the biggest stage in the country. Its modern creative direction rests on a hundred years of experience, and occasional echoes of tradition. How has the repertoire emerged over the last century? Has it really been dominated by Italian opera? Where is Lithuanian opera going as it enters its second century? These and other questions are answered in this study of the policy of the operatic repertoire by the theatrologist and opera critic Rima JŪRAITĖ.

Šimtmečio sulaukusioje Lietuvos profesionalios operos scenoje būta įvairių laikotarpių, tačiau didžiausi pokyčiai operos repertuaro formavimo politikoje įvyko Lietuvai atgavus nepriklausomybę, o šio žanro režisūrinėje plotmėje – dar kone dešimtmečiu vėliau, XX–XXI amžių sandūroje. Teatrologė, operos kritikė Rima JŪRAITĖ glaustoje apžvalgoje pristato svarbiausias šiuolaikėjančio repertuaro kryptis: ne tik išaugusią premjerinių kūrinių įvairovę, bet ir keletą pačių ryškiausių, etapinių šio laikotarpio operos spektaklių. Tuo pat metu esmingai keitėsi ir operai bei kitiems muzikos teatro žanrams atstovaujančių institucijų panorama – per pastaruosius du dešimtmečius steigėsi nepriklausomos kūrybinės grupės, praplėtusios operą „monopolizavusių“ valstybinių teatrų repertuaro pasiūlą, kartu nulėmusios ir kitokį, konkurencingą šių dienų operos lauko gyvavimą. The century-old professional Lithuanian opera has been through many phases; however, the biggest changes to the policy behind the repertoire happened after the restoration of independence, and, in a directorial sense, at the turn of the millennium a decade later. The theatrologist and opera critic Rima JŪRAITĖ briefly presents important trends in the ever-modernising repertoire, including not only the increased variety of premières, but a few examples of the most prominent and representative productions of the period. At the same time, the entir e landscape of operatic institutions and other forms of musical theatre also underwent significant changes. The last two decades have seen the establishment of independent musical theatre companies that have expanded the range of the repertoire, which until then was a ‘monopoly’ held by state institutions. This gave rise to the competitive operatic life that we have today.

Straipsnyje svarstoma apie Klaipėdos dramos teatro repertuarą, siekius, viziją ir misiją. Formalieji šio teatro rodmenys puikūs – klasika ir šiuolaikinė, be to, nacionalinė dramaturgija, kamerinės ir didžiosios scenos formatai, garsūs režisieriai, tarptautinis bendradarbiavimas, sutelktos skirtingos aktorių kartos. Vis dėlto Vilniuje rodyti šio teatro spektakliai liudija, kad orientuojamasi į paprastesnę publiką, stengiantis patenkinti jos lūkesčius, siūlant maloniai kultūringą pramogą. Galbūt ši tendencija nėra bloga, atsižvelgiant į tai, kad klaipėdiečiai turi iš ko rinktis – gali eiti į Dramos teatrą, išdailintą po rekonstrukcijos, arba ieškoti kitokios patirties alternatyviose erdvėse, kur savo kūrybą pristato jaunosios ir vyresnės kartos menininkai. Tačiau net ir išsikėlus tikslą kurti populiaresnį teatrą, nederėtų atsisakyti meninių ambicijų. Teatro vadovo ryžtas kviesti žymius režisierius – ambicingas. Straipsnyje plačiau aptarti spektakliai – O. Koršunovo „Pašaliniams draudžiama“ ir latvių režisierės Mara Kimelė „Tėvas“ – rodo, kad Klaipėdos dramos teatrą apgaubusi kultūringos pramogos aura nebuvo išsklaidyta. Abu spektakliai neišsiskiria iš bendros teatro panoramos. Apibendrinime teigiama, kad laikas parodys, kokį kelią pasirinks Klaipėdos dramos teatras – ar meninę kryptį leis diktuoti rinkai, ar vis dėlto bandys – prisiimdamas galimos nesėkmės riziką, – ugdyti publiką ambicingesniais meniniais sumanymais.

Straipsnyje pateikiama karinių-istorinių dainų žanro, kuris jau gali būti laikomas uždara sistema, apžvalga ir diachroninis pjūvis. Remiantis išsamiais kitų autorių tyrimais, aptariami pagrindiniai dainų struktūriniai elementai ir jų egzistavimo kontekstai, lėmę žanro raidą. Pastaroji sutampa su Lietuvos valstybingumo etapais, istorinių įvykių ir ideologijų kaita, sociokultūriniais pokyčiais, be to, rodo folkloristikos mokslo ir net konkrečių tyrėjų evoliuciją. Šiuolaikinėje Lietuvos kariuomenėje lietuviška dainuojamoji tautosaka yra tam tikra dalis viso ir gana įvairaus muzikinio repertuaro. Ji naudojama epizodiškai ir laikoma simboliniu lietuvybę reprezentuojančiu elementu. The existence of the Lithuanian military is directly connected to the existence of Lithuania as an autonomous and independent state, although the men of Lithuania over different historical periods have served in the militaries of other states besides Lithuania. Sing folklore on military-historical themes, when it was still being practiced naturally, did not depend directly upon Lithuanian statehood, and responded to a lesser or greater extent to historical events. Lithuanian military-historical songs comprise one of the most exhaustively Studied genres of singing folklore. This article attempts to provide a general overview and a diachronic segment of the development of the genre which may be considered a closed system. Based on extensive studies by other authors, this article discusses the basic Structural elements of the songs and the context for the existence of the songs which gave rise to the genre. The diachronic study of the military-historical song genre demonstrates a radical qualitative shift, from lyrical folk poetry and music without a focus on historical facts, to attributed or anonymous epic singing poetry verging on actual history texts. The concepts discovered in the semantic field of lyric folk poetry, it turns out, are universal and enduring. Besides their laconic content, they speak to the mentality of the nation (or at least to the female half of the nation). As real events and facts seep more and more into the songs, the sense of the epic increases in the singing folklore, along with the masculine principle. This Statement is, however, conditional. In mid-20th century “romancified” military-historical songs the male and female principles are almost undifferentiated. The ability to examine the genre historically means understanding the value of the subject. The ideas of the Enlightenment exalted the language of the people and their creations to such a level that later, at the end of the 19th century into the early 20th century, it allowed them to become the basis for the consolidation of nation-Slates. These are the ethno-cultural and linguistic values at the macro-level. At the micro-level, the value of folklore is determined by consideration of what is authentic/inauthentic, real/unreal and so on. This differentiation of folklore and singing folklore took place throughout the 20th century and had both positive and negative consequences. In the 21st century Statements by scholars about military-historical songs and their value have acquired a more objective form. The artistry of the songs, but also the complicated connections between value-systems, are now apparent. The determination of values and the elimination from public circulation of certain Strata of folklore make it impossible to speak about the subject objectively. There are clearly missing links in the entire genre of military-historical songs. What non-Lithuanian repertoire Lithuanian soldiers serving in foreign armies over different historical periods sang is simply a matter of speculation and the imagination. Even though it’s nearly impossible to recreate the situation at the beginning of the 20th century and earlier, the Soviet period could reveal some important continuities. The Lithuanian singing folklore in today’s Lithuanian military is a specific part of the whole rather diverse musical repertoire. It is used episodically and considered a symbolic element for representing the Lithuanian character and identity. Making classical folklore more topical or creating new works depends, as the history of the 20th century shows, on political will or threats arising.

Straipsnyje nagrinėjamas lokalinis tradicinių dainų repertuaras statistikos požiūriu (bendrieji repertuaro funkcionavimo dėsningumai). Pavyzdžiu pasirinktas Šalčininkų rajono Mištūnų kaimo dainų repertuaras; tirti trys jo parametrai – žanras, geografinis paplitimas ir pateikėjas. Pasiūlyti kiekybinio apibendrinimo rodikliai – vidutinis variantų skaičius, individualūs viso ir bendro lokalinio repertuaro reprezentavimo rodikliai, individualaus repertuaro savitumo rodiklis ir kt. Žanrų skirstinys labai netolygus. Pavyzdžiui, vestuvinių dainų gerokai daugiau negu kitų žanrų, bet darbo dainų užrašyta vidutiniškai daugiau variantų. Daugiausia užrašytų poetinio teksto tipų randami didelėje Lietuvos dalyje, mažiau Dzūkijoje, dar mažiau sietini su lokalesne geografija. Pateikėjų repertuarus sąlygiškai galima suskirstyti į keturias persiklojančias grupes: „išsamus“ (platus repertuaras, dideli reprezentavimo ir savitumo rodikliai), „populiarus“ (vidutinio dydžio repertuaras, vidutinis reprezentavimo, vidutinis ar mažas savitumo rodikliai), „uždaras“ (negausus repertuaras, mažas reprezentavimo, bet gana didelis savitumo rodikliai), „atsitiktinis“ (labai menkas repertuaras; statistika nenagrinėtina dėl didelių paklaidų). Repertuarų grupių požymiai aiškinami repertuarų funkcionavimo, komunikavimo reiškiniais, dainininkų asmenybių tipais. The paper considers a local song repertoire from the statistical viewpoint, i.e. the general features of local repertoire. The repertoire of Mištūnai, Šalčininkai Dst., is chosen as an example. Three parameters of the repertoire are examined: genre, geographical distribution, and informant. A set of quantitative indexes is proposed: averaged number of variants, individual indexes of representation of the whole and common local repertoires, individual index of repertoire originality, and so on. Genre distribution is very uneven. For example, wedding songs apparently prevail, yet work songs are bigger in number of variants. The local repertoire is mostly spread all over Lithuania, to a lesser degree, in Dzūkija, and even less number of the songs can be attributed to more localized geography. Distribution of the repertoire in respect of the informants can be considered as roughly clustering in four groups: "comprehensive" (large repertoire, big values of representation and originality indexes), "popular" (moderate size of repertoire, moderate values of representation and originality indexes), "secluded" (spare repertoire, small value of representation index, yet quite big value of originality index), "accident" (very little repertoire; reliable statistics is hardly possible). The features of repertoire groups are commented based on the phenomena of repertoire functioning, communication, and on the performer personality types.

Kokia šiuolaikinio lėlių teatro situacija Lietuvoje? Ar jam reikia šiandien įrodinėti save iš naujo? Su kokiomis esminėmis problemomis ir iššūkiais susiduria šalies lėlių teatrai ir lėlininkai? Kuo išskirtinis lietuviškas lėlių teatras užsienio lėlių teatrų kontekste? Į šiuos ir kitus klausimus tyrinėdama Kauno valstybinio lėlių teatro situaciją atsakymų ieško teatrologė Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė. What is puppet theatre in Lithuania today? Does it need to prove its existence? What basic pr oblems and challenges await Lithuanian puppet theatres and puppeteers? What features distinguish Lithuanian puppet theatre from foreign theatre? These questions are answered by the theatre critic Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė, who looks at the present situation of Kaunas State Puppet Theatre.

Kultūra dažnai yra tai, į ką žiūrima pirmiausia norint suprasti šalį ir jos gyventojus. Nemenkas vaidmuo čia tenka ir menui. Praėję penkeri Lietuvos nacionalinio dramos teatro veiklos metai vadovaujant Martynui Budraičiui ir Audroniui Liugai šiuo atžvilgiu atrodo itin įdomūs, galintys atskleisti, kaip mes save suvokiame ir kokius save norime matyti. Teatrologė Kristina Steiblytė apžvelgia teatro pastatymus 2011–2015 metais, reakcijas į juos, taip pat tyrinėja, kokios funkcijos imasi dabartinis Nacionalinis teatras ir kaip jis pristato tautą. Culture is often the first thing that is looked at in order to understand a country and its people. A sizeable amount of it is art. In this respect, the last five years at the Lithuanian National Drama Theatre, under the leadership of Martynas Budraitis and Audronius Liuga, are quite interesting. They reveal to us how we do and how we would like to see ourselves. The theatrologist Kristina Steiblytė looks at the productions from 2011 to 2015, their reception by the public, what roles the current national theatre plays, and how it represents the nation.

Straipsnyje, remiantis 2002 m. XIV etnoinstrumentologinės ekspedicijos Vilniaus apylinkėse užrašyta medžiaga, nagrinėjamos ir apibendrinamos surinktos žinios apie XX a. liaudies muzikantus, jų grotą muziką bei muzikos instrumentus. Prisimenamas garsiausias šio krašto cimbolininkas Piotr Kačianovskij. Bendrauta su 25 pateikėjais, iš kurių 14 griežė dumpliniais (7 – akordeonais, 5 – armonikomis, 2 – bajanais), 4 – smuikais ir kitais instrumentais (3 – mandolinomis, 2 – cimbolais, 1 – gitara, 1 – balalaika). Vilniaus apylinkėse gyvavo du pagrindiniai ansamblių tipai: styginiai ansambliai ir mišrūs ansambliai. Tyrinėtame regione etninio instrumentinio muzikavimo tradicijos beveik nutrūko XX a. antrojoje pusėje, o praeito amžiaus pabaigoje vos ruseno. Senųjų muzikantų grojimo tradicijų niekas neperėmė, tad jų atlikimo menas baigia išnykti. Tačiau formuojasi naujos tradicijos. In this article, based on the 2002 written material from the 14th ethnic instrumental expedition held in Vilnius district, collected data of 20th century’s folk musicians, their played music and used instruments is analyzed and summarized. There is the best this regions player with cymbals Piotr Kačianovskij remembered. The author conducted interviewing of 25 informants: 14 of them being bellow players (7 accordions, 5 folk accordions and 2 bajans), 4 fiddles and other instrument players (3 mandolins, 2 cymbals, 1 guitar and 1 balalaika). Two major types of instrumental ensembles used to exist in Vilnius district: string and mixed ensembles. In a researched region, ethnic instrumental music traditions were on the brink of extinction on the 2nd part of 20th century, and at the end of that century were barely encountered. The traditions of old folk music playing were not taken over, so this performing art is dwindling. But new traditions are forming.

This article presents insight from the conductors of the Song Celebration – they understand the Song Celebration as important for the existence and culture of the nation. The capable conductors of the Song Celebration share their experiences in conducting joint choirs, noting that not everyone is able to control a great mass of singers, their psychic and spiritual energy. Conductors associate choral energy with the musical piece as well, its artistic value and the choir’s professionalism. The contact of the conductors with the choir reveals each individual’s vital and spiritual power. Thanks to the charisma of the conductors, our Song Celebrations, rehearsals and the concerts of the Song Celebration have a creative, liberal, collegial atmosphere.

Article reviews the development of Lithuanian professional wind music instrument birbynė (reed-pipe) performers, and their artistic concert activity in concert halls of Lithuania and other countries. The first section analyzes concert activity of Lithuanian older generation birbynė players, and their performance of individual solo activities in artistic programmes with various collectives. After that the article moves on to the analysis of Lithuanian middle generation birbynė players, that already began holding solo concerts of Lithuanian birbynė music. The second section focuses of activity of Lithuanian young generation birbynė performers. The third one reviews the repertoire of Lithuanian birbynė performers, and problems of its development in Lithuania and abroad. The fourth section lists work that Lithuanian birbynė performers, presented in concert programmes. At the end of the article, conclusions about Lithuanian birbynė performers history and perspectives, their repertoire and problems are made. List of references and Summary are presented as well.

Ilgus metus Lietuvoje daugiausia buvo renkama ir tiriama vokalinė muzika. Etninė instrumentinė muzika pradėta rinkti ir tyrinėti daug vėliau. Straipsnyje nagrinėjama ir apibendrinama 1987 m. I etninėje instrumentinėje ekspedicijoje Mažeikių ir Akmenės rajonuose užrašyta medžiaga, surinktos žinios apie XX a. liaudies muzikantus, jų grotą muziką ir muzikos instrumentus. Daroma išvada, kad etninis instrumentinis muzikavimas – beišnykstantis reiškinys. Bendrauta su 59 pateikėjais, iš kurių apie pusę (30) buvo smuikininkai, kiti – dumplininkai ir pūtikai. Šiaurės Lietuvoje gyvavo trys pagrindiniai ansamblių tipai: styginių ansambliai, dūdų orkestrai ir mišrūs ansambliai. For a long period, it has been mostly vocal music to be collected and researched in Lithuania. Collecting and research of ethnic instrumental music started much later. The present article is devoted to analysing knowledge related to 20th–century folk musicians, the music they played and the instruments they used that we gained in the regions of Mažeikiai and Akmenė during the 1st ethnic instrumental expedition in 1987. The article is devoted to analysis of a phenomenon that is on the brink of extinction and participants involved in this phenomenon who are still alive. The author conducted interviewing of 59 informants, more than half of them (i.e., 30) being violin players, the remaining musicians involved in playing bellow and wind instruments. Three major types of instrumental ensembles used to exist in northern Lithuania: string ensembles, brass bands and mixed ensembles.

Tęsiant Lietuvos muzikos istoriografijoje palyginti mažai tyrinėtą miestiškosios muzikinės kultūros temą, straipsnyje siekiama aptarti tarpsukiliminiais XIX a. metais (1831-1863) Lietuvos provincijoje rutuliotą muziką. Lyginamasis mokslinio tyrimo metodas leidžia vertinamą repertuaro trisdešimtmetį palyginti su šimtmečio pradžia, aptarti jųdviejų sąšaukas, o sintezės principas įgalina pateikti preliminarias, įdirbio pakopą atitinkančias išvadas. Straipsnyje įvardijami bendriausieji per keletą dešimtmečių ženkliai evoliucionavusio muzikinio miestelėnų repertuaro bruožai, aptariama populiariausia pedagoginė literatūra. Tarpsukiliminis miestiškasis muzikinis Lietuvos repertuaras buvo vientisas stilistiniu požiūriu – įsigalėjo romantizmas. Nepaisant politiniu požiūriu sudėtingų laikų, Lietuvos miestelėnų muzikinė kultūra išliko europietiška ir savita, matomi perversmų bandymai. Nepaisant Vilniaus universiteto ir vienuolijų mokyklų uždarymo, matyti Lietuvos muzikos mokslo ir savišvietos tąsa. Aktualumo nenustojo muzikinė pedagoginė literatūra. Aptariamu repertuaro pavyzdžiu matyti tolesni topografiniai muzikinio sąjūdžio pokyčiai, teigę Lietuvos miestiškosios muzikinės kultūros brendimą. Tarpsukiliminis miestiškasis muzikinis repertuaras patvirtina nuolatinį Lietuvos muzikinės kultūros demokratėjimą. Straipsnis paremtas archyviniais dokumentais. Naudojami lyginamieji, analizės ir sintezės tyrinėjimų metodai. By extending the theme of the 19th century town musical culture that was relatively little studied in the historiography of Lithuanian music the article discusses the music which was played in the Lithuanian province during the inter-rebellion period. The surveyed thirtyyear repertoire is compared to that of the beginning of the century, the link between them is envisaged and the preliminary conclusions corresponding to the stage of scientific research surmounted at that time are presented. Due to the extent of the publication, only the most general features of the town-dwellers’ music repertoire that significantly evolved throughout several decades (1831–1863) are listed and only the most popular literature on music pedagogy is discussed. It is stated that the inter-rebellion music repertoire of Lithuanian town-dwellers was stylistically simple – the Romanticism took root in the music everyone was fond of. Despite the political situation which was becoming increasingly more complicated, the musical culture of Lithuanian towndwellers remained European and peculiar and there were attempts to cultivate the Lithuanian music movement. Notwithstanding the closure of Vilnius University, the continuation of music science and music self-education can be seen. Therefore, the literature on music pedagogy did not lose its relevance. The exploration of the repertoire shows further topographic changes in the music movement of Lithuanian town-dwellers and the overall development of town music culture. Most parameters of inter-rebellion music repertoire of town-dwellers testify to the consistent democratization of Lithuanian musical culture. The article is based on the archival materials. Such scientific research methods as comparative method, analysis and synthesis have been used.

Šiandien garsinės knygos Vakaruose itin mėgstamos, perkamos ir plačiai naudojamos. Lietuvoje situacija kitokia. Kompaktinė plokštelė vis dar yra populiariausia garsinių knygų įrašymo ir saugojimo laikmena. Straipsnyje nagrinėjamos Lietuvos leidėjų 2000–2009 metais išleistos garsinės knygos kompaktinėse plokštelėse. Apibrėžiama garsinės knygos sąvoka, klasifikavimo kriterijai. Tiriamas garsinių knygų leidybos mastas, išskirti tokių knygų raidos etapai, stambiausi leidėjai. Remiantis apibrėžtais klasifikacijos kriterijais analizuojamas Lietuvoje išleistų garsinių knygų kompaktinėse plokštelėse repertuaras. Konstatuojama dabartinė garsinių knygų leidybos situacija, prognozuojamos ateities perspektyvos. Į straipsnio tyrimų lauką nepateko specifinės Lietuvos aklųjų bibliotekos leidžiamos garsinės knygos. Tai regėjimo negalią turintiems žmonėms skirti specializuoti leidiniai, kurie galėtų būti atskiro tyrimo objektas. Nustatyta, kad tiriamuoju laikotarpiu garsinių knygų leidyba Lietuvoje sudarė labai mažą dalį – apie 0,44 proc. bendro spausdintinių knygų ir garsinių knygų kompaktinėse plokštelėse pavadinimų skaičiaus. 2007–2009 m. išleista didžioji dalis (63,4 proc.) visų per dešimt metų (2000–2009) parengtų garsinių knygų. Lietuvoje nėra leidėjų, kurie specializuotųsi leisti garsines knygas. Konstatuojama, kad Lietuvoje garsinės knygos nėra labai paplitusios. Jų leidybos mastas nedidelis, o nemažą dalį repertuaro sudaro vaikams ir kalbų mokymui(si) skirtos garsinės knygos. Vis dėlto pastarųjų metų tendencijos teikia vilties, kad Lietuvoje garsinių knygų bus leidžiama daugiau. The object of the article is audiobooks on com pact disks that have been published in Lithuania in 2000-2009. The aim of the work was to explore the publishing scope of audiobooks on CDs in Lithuania and the repertoire of these books. After analysing theoretical materials, the conception of an audiobook has been formulated and the main classification criteria have been distinguished. Audiobooks on CDs that have been published in Lithuania in 2000-2009 have been analysed in different aspects. The analysis of statistical data and repertoire of audiobooks enabled to determine the current situation of their publishing and to estimate perspectives for the future. The conclusion is that audiobooks are not very common and not very widely used in Lithuania. These are the reasons why the scope of publishing this kind of books is not large. The biggest part of their repertoire is audiobooks for children and for language learning.

Pasitelkus mažai tyrinėtus muzikinius rankraščius ir archyvinius šaltinius, straipsnyje siekiama ištirti, kiek ir kokių Vakarų Europos kompozitorių klasikų kūrinių buvo Lietuvos bažnytinių kapelų repertuare. Tai tęstinė autorės studija, skirta XIX a. Lietuvos bažnytinių kapelų repertuaro tyrinėjimams; ankstesniuose straipsniuose jau buvo aptarta lenkų ir vietinių kompozitorių kūryba, kapelų vadovų bei narių kūriniai. Šio straipsnio objektas - išlikę ir Vilniaus archyvuose saugomi Vakarų Europos kompozitorių kūrinių rankraščiai. Naudojant istoriografinį, tipologinį ir lyginamąjį metodus, bandoma įžvelgti aptariamos bažnytinių kapelų repertuaro dalies ypatumus bendrame kapelų atliekamų kūrinių kontekste. Straipsnio uždavinys - revizuojant archyvinius dokumentus įvertinti dar netyrinėtą Lietuvos bažnytinių kapelų repertuaro dalį ir pakeisti nusistovėjusį požiūrį į jį. Straipsnyje iškeliamos hipotetinės prielaidos dėl kai kurių kompozitorių kūrybos populiarumo repertuare, rankraščių ir spausdintų natų patekimo būdų į kapelas, autorystės svarbos klausimo ir pan. Darbo tikslai - įvertinti Vakarų Europos kompozitorių kūrinių buvimą Lietuvos bažnyčiose muzikavusių kolektyvų repertuare, jų kiekį natų sąrašuose bei rankraščių archyvuose, sudaryti kompozitorių klasikų muzikinių rankraščių aprašą, nustatyti abejotinų ir anoniminių kūrinių autorystę bei tiksliai įvardyti kompozicijas. Publikacijos pabaigoje skelbiamas Muzikos rankraščių aprašas (sudarytas pagal RISM rankraščių aprašymo metodą) yra vertintinas ir kaip darbo objektas, ir kaip šaltinis. Straipsnyje pateikta nauja istorinė medžiaga ir atliktas tyrimas taps atviri tolesnėms muzikos istorikų studijoms. By invoking poorly researched musical manuscripts and archival sources, the article seeks to analyze how many and which works of Western European composers-classics in their own time were present in the repertory of Lithuanian church chapels. This is a continuous study of the authoress, devoted to the research of the repertory of Lithuanian church chapels of the late 19th century. The object of the study is manuscripts of the works of Western European composers, kept in archives of Vilnius. Using historiographical, typological and comparative methods, attempts are made to reveal the peculiarities of the discussed part of the repertory of church chapels in the common context of works performed by chapels. The goal of the study was to assess the never analyzed part of the repertory of Lithuanian church chapels by revising archival documents and to substantiate the settled attitude towards it. The article raises hypothetical assumptions on the popularity of creations of some composers in the repertory, the ways by which the manuscripts and printed notes got to chapels, the issue of the importance of the authorship, etc. The aims of the work were to assess the presence of works of Western European composers in the repertory of the choirs that performed in Lithuanian churches, their number in the lists of notes and archives of manuscripts, to compile a precise calendar of musical manuscripts of Western European composers, to determine the authorship of doubtful and anonymous works and to name accurately the compositions. At end of the publication, the calendar of musical manuscripts, compiled with reference to the RISM method of describing musical manuscripts, is presented. This calendar of the manuscripts was assessed also as the object and source of the works.

Lietuvių kanklės – vienas iš seniausių ir mistiškiausių lietuvių liaudies instrumentų. Ne vieną dešimtmetį truko instrumento kanklių ir kankliavimo raida. XX a. pradžioje žinomų, nusipelniusių meistrų rūpesčiu kanklės buvo aktyviai tobulinamos, puoselėjamos, kol tapo modifikuotu (gana tobulai) instrumentu. Atsirado galimybė tobulėti kanklininkų skambinimo technikai. Šiandien kanklės nenusileidžia jokiam daug ilgesnę raidos istoriją turinčiam instrumentui. Per pastaruosius kelis dešimtmečius kanklės pasiekė gana aukštą lygį. Unikalus, savitas, spalvingas, techniškai pajėgus atlikti sudėtingos faktūros muziką instrumentas šiandien vadinamas koncertinėmis kanklėmis. Jau turime sukurtą bei praktiškai išbandytą kanklininkų rengimo sistemą, išsamius kankliavimo metodikos pagrindus, kuriais remiantis išugdyti šalies kanklininkai – atlikėjai ir pedagogai. Lietuvių kompozitorių moderniosios kūrybos kanklėms laikotarpis prasidėjo XX a. antrojoje pusėje. Kanklių muzikoje atsirado daugybė naujovių: padidėjo ritmo, metro, tembro ir harmonijos vaidmuo. Muzikai jau būdinga poliritmija, polimetrija, asimetriškumas, atonalumas, dodekafonija ir pan. Moderniosios kanklių muzikos pradininkas buvo kompozitorius V. Paketūras. Prie tolesnės šiuolaikinio kankliavimo raidos prisidėjo kompozitoriai V. Bagdonas, L. Povilaitis, J. Juozapaitis, A . Bružas ir kt. Straipsnyje apžvelgiama lietuvių kompozitorių kūryba šiuolaikinėms koncertinėms kanklėms, aptariamas lietuvių kompozitorių moderniosios muzikos kūrybos laikotarpis, prasidėjęs XX a. antrojoje pusėje. Lithuanian kanklės is one of the oldest and the most mystical Lithuanian folk music instruments. The development of kanklės and playing on the kanklės lasted for many decades. In the beginning of the 20th Century kanklės were actively improved until they became a modified instrument. There appeared a possibility to improve the playing techniques of the players. During several past decades kanklės have reached a rather high level. This unique, original and technically able to perform rather complex music instrument, today may be called as concert kanklės. They presently distinguish themselves with nice timbre, wide sound obtaining scale and great variety of repertoire. There are also used non-traditional ways of playing on the kanklės that are proposed by the composers. They are: glissando on the strings, tremolo, touching the strings without bridge, knocking on the deck, and it helps the performers to get different original effects that greatly enrich the timbre obtaining scale of the kanklės as well as the music creation performed by the kanklės. Composer Vaclovas Paketūras was the first initiator of modern music of kanklės. Other Lithuanian composers have also added to the further development of playing on the kanklės. The players on the kanklės more and more often appear on the grand stage participate in different festivals, concerts achieving universal recognition. All those events we see as an important motive power of the music of kanklės and one of the main expression possibilities of modern music of kanklės. Playing on the kanklės as a genre of folk instrumental music has splendidly consolidated into present musical creation.

Straipsnyje aptariama klasikinių pučiamųjų instrumentų vieta tradicinėje liaudies muzikinėje kultūroje, jų lokalinis pritaikymas ansambliniam muzikavimui. Tyrimų objektas – klasikiniai pučiamieji instrumentai liaudies tradiciniuose ansambliuose Vakarų Lietuvoje. Darbe aptariamos pučiamųjų instrumentų atsiradimo prielaidos, plėtra, grojimas lokaliniuose ansambliuose, repertuaras, pučiamųjų orkestrų įtaka. Darbe teigiama, kad pučiamųjų orkestro klasikiniai instrumentai įsiliejo į ansamblinį grojimą. Skverbiantis į Lietuvą kitų tautų šokių muzikai, jie pirmiausia paplito dėl geresnių garso savybių, tobulesnės konstrukcijos. Instrumentų naudojimo ansambliais ypatybes lėmė krašto tradicijos, santykiai su kitais instrumentais, grojimo vieta, repertuaras. Grodami liaudiškomis pučiamųjų „kompanijomis“ ir įvairios sudėties styginių bei dumplinių instrumentų ansambliuose, muzikantai aktyviai dalyvavo liaudies papročių sklaidos procese. Keičiantis muzikos funkcijai liaudies papročiuose grojimas pamažu tapo ir ekonominiu veiksniu – muzikantų pragyvenimo šaltiniu. Liaudies muzikantų praktikoje pastebima profesionalaus meno požymių: grojimas 2–4 instrumentais, moterų dalyvavimas instrumentiniuose ansambliuose, vadovo atsiradimas, organizaciniai momentai. Vakarų Lietuvos kaimuose ir miesteliuose atgimstančios liaudiško muzikavimo instrumentinės grupės beveik nenaudoja klasikinių pučiamųjų instrumentų. Senosios lokalinės liaudies „kompanistų“ muzikantų tradicijos turėtų sulaukti didesnio muzikantų dėmesio ir jų puoselėjimo atgimimo. The paper discusses the place of classical wind-instruments in traditional folk music culture and their local adaptation to ensemble music playing. The object of the research is the classical wind-instruments in traditional folk ensembles in Western Lithuania. The study discusses the preconditions for the appearance of wind-instruments and their development, playing these instruments in local ensembles, repertoire, and the influence of wind-instruments. The study states that the classical wind-instruments have integrated in ensemble music playing. When the dance music of other nations reached Lithuania, these instruments initially spread due to better sound qualities and more perfect construction. The peculiarities of using these instruments in ensembles were determined by local traditions, relationship with other instruments, the place of music playing and repertoire. Playing in folk wind-instrument “companies” and mixed string and organ instrument ensembles, musicians actively participated in the process of spreading folk customs. Upon the change of the function of music in folk customs playing eventually became an economic factor, i.e. a livelihood for musicians. The practice of folk musicians contains features of professional art: playing 2–4 instruments, participation of women in ensembles, emergence of a director, organisational moments. Folk music instrumental bands that have been reviving in Western Lithuanian villages and towns almost do not use classical wind instruments. The old traditions of local folk “company” musicians should receive greater attention of musicians and revival of their cherishing.

Šokis operos scenoje -- Šokis mokykliniame teatre -- Dvaro baletas -- Baletas ir šokis viešajame teatre -- „Rusų sezonai“ Lietuvoje -- Pirmasis Lietuvos choreografas -- Baletas Antrojo pasaulinio karo metais -- Pirmieji pokario dešimtmečiai -- Modernumo link -- Tarp klasikos ir naujovių -- Kryžkelėje -- Tikslas patikrintos vertybės -- Lietuviškos choreografijos keliai -- Baletas Kaune -- Baletas Klaipėdoje -- Baleto mokykla -- Lietuvos baleto menininkai svetur -- Lietuvos baleto menininkų laurai -- Baleto draugai -- Baleto refleksijos -- Baleto repertuaras -- Rinktinė bibliografija -- Iliustracijos -- Asmenvardžių rodyklė. Knygoje glaustai apžvelgiama Lietuvos baleto istorija: šokio apraiškos XVII-XVIII a. Lietuvos kultūroje, XIX a. viešajame teatre, profesionaliojo baleto raida Valstybes teatre XX a. pirmojoje pusėje, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto, Kauno ir Klaipėdos muzikinių teatrų baleto trupių, taip pat XX a. pabaigoje susikūrusių šokio teatrų - „Vilniaus baleto" ir ACH teatro - veikla, choreografų ir baleto solistų kūryba. Knyga gausiai iliustruota archyvinėmis bei dabartinių spektaklių ir baleto solistų nuotraukomis, papildyta repertuaru ir asmenvardžių rodykle.

Savo pirmine prigimtimi skudučiai labai tinkami instrumentai lauko amfiteatrui. Masiniuose pasirodymuose skudutininkai dalyvauja nuo pat XX a. pradžios. 1935-1939 m. Lietuvoje buvo išplatinta per 300 skudučių komplektų, veikė apie 500-600 skudutininkų būrelių. Skudučių ansambliai dažniausiai būdavo steigiami mokyklose. Repertuaro skudučiams pradininku tapo pats J. Švedas, sukūręs apie 30 kūrinių skudučių ansambliams. Skudutininkų dalyvavimas įvairiose Lietuvos šventėse nėra tolygus, todėl aptariant jų pasirodymus ir šių ansamblių populiarumą, galima išskirti du laikotarpius: skudutininkų ansambliai 1950-1990 metų Dainų šventėse ir skudutininkų ansamblių pasirodymai 1990-2010 m. dainų šventėse. 1950-1990 m. Lietuvos dainų šventėse ir kitose šventėse dalyvavo gana gausus būrys skudutininkų. Tai lėmė XX a. 3-iajame dešimtmetyje suformuotų masinio skudučiavimo tradicijų tąsa, kūrinių skudučiams komponavimas bei leidyba ir anuo metu į mokyklines programas įtrauktas privalomas skudučiavimas. 1990-2010 m. skudutininkai Lietuvos dainų šventėse nedalyvavo arba dalyvavo tik su liaudies instrumentų orkestrais. Neskudučiuotas atskiras, šiems instrumentams skirtas repertuaras. Šiuo metu skudutininkai pasirodo tik atskirų regionų šventėse. Straipsnyje analizuojami skudutininkų ansamblių pasirodymai Lietuvos dainų šventėje ir kitose šventėse 1950-2010 m. laikotarpiu; pristatomas šių švenčių metu atliktas repertuaras, apžvelgiama skudutininkų ansamblių populiarumo kaita. This article discusses Lithuanian folk instrument skudučiai and the participation of skudučiai ensembles in festivals. First public performances of skudučiai music in the beginning of the 20t h century are overviewed. Special attention is given for skudučiai ensembles participation at Song Festivals. Started participating in 1950 at Song Festivals skudučiai had various levels of the attention for their music here. Investigations of skudučiai ensembles participation at Song Festivals show us two periods to be noted (years 1950-1990 and 1990-2010). During the first period (years 1950-1990) there were a lot of skudučiai players. They used to perform wide self-sustained repertoire at the Song Festivals (8 pieces in 1950). This kind of popularity was inflicted by having skudučiai playing lessons at secondary schools, special attention of composers to this instrument, and publishing of actual skudučiai repertoire. Since the year 1990 skudučiai players appear at Song Festivals just as a part of folk orchestra. New technologies overcome the instrument despite the advantages and special quality of it, therefore this was the reason for decreasing numbers of skudučiai players and their ensembles in Lithuania. Having an idea to revive skudučiai playing traditions the initiative and support for formation of new skudučiai music ensembles was introduced. The skudučiai is presented to the public as exceptionally unique instrument at the forthcoming Song Festivals, popularizing and explaining the meaning of the instrument in the media information sites.

Straipsnyje nagrinėjamas skudučių repertuaras nuo X X a. pradžioje užrašytų tradicinių kūrinėlių iki šiuolaikinių kompozitorių kūrinių skudučių ansambliams. Repertuaras analizuojamas, atsižvelgiant į intervalikos, ritmikos, atlikimo manieros bendrumus bei skirtumus. Apžvelgiama skudučiavimo formos, repertuaro atlikimo specifika. The article attempts to characterize skudučiai (a woodvvind Lithuanian folk instrument) repertoire from the traditional compositions for the instrument recorded in the early 20th C to the contemporary composers' works for skudučiai. The repertoire is analyzed with the common features and différences in the interval system, rhythmics, and the manner of performance taken into account. The forms of skudučiai playing and the specificity of the repertoire performance are reviewed.

Straipsnyje nagrinėjama Klaipėdos krašto folklorinių ansamblių veikla po 1990 metų. Aiškinamasi, ar keičiantis folklorinių ansamblių repertuarui, kinta ir ansamblio dalyvių etnokultūrinė savimonė. Analizuojamos etnokultūrinės savimonės transformacijos priežastys. XX a. po dviejų pasaulinių karų lietuvininkų gyvoji dainuojamoji tradicija praktiškai nutrūko. Straipsnyje nagrinėjama, kokio etnografinio regiono muzikinis repertuaras vyrauja Klaipėdos krašte XXI a. pradžioje. Apžvelgus dešimties apklaustųjų Klaipėdos krašto folklorinių ansamblių repertuarą ir aprangą, pastebėta, kad šiame krašte daugiausia lietuvininkų folkloro propaguotojų, žemaitiško folkloro atlikėjų esama mažiau, o mišraus repertuaro atlikėjų - mažiausiai. The article examines the activities of folklore ensembles of Klaipėda area after 1990, makes attempts to establish whether the changes in their repertoire result in the changes of ethnic and cultural self – perception of their members and analyzes the reasons for such transformation. In the 20th century, after the two world wars, the Lithuanian live singing tradition was stopped. The article attempts to identify the ethnographical region, whose musical repertoire prevails in the Klaipėda area at the beginning of the 21st century. Upon overviewing the repertoire and clothing of the ten surveyed folklore ensembles it was established that most ensembles in Klaipėda area are propagators of Lithuanian folklore, the number of performers of Samogitian folklore is smaller and that of mixed repertoire ensembles is the lowest.

Straipsnyje analizuojama Lietuvos pasipriešinimo sovietinei okupacijai (1944-1953) dainų tradicija ir dabar veikiančių tremtinių chorų turinio bei pajautos problematika. Išsivadavus iš sovietinės okupacijos (1991), šalyje atgyja pasipriešinimo dainų tradicija, tremtinių chorai aktyviai propaguoja aukštąsias patriotines ir humanistines idėjas, nukreiptas prieš karą, blogį, smurtą. Keliama mintis, jog šioje tradicijoje įprasminta istorinė atmintis yra aktuali ne tik šiuolaikinei Lietuvos visuomenei, bet ir apskritai humanistinei kultūrai. The article analyses the problems of tradition of the Lithuanian resistance against Soviet occupation songs and of the contents and sensation of exiles' choirs active at present. Since regaining Independence the tradition of resistance songs has been revived, exiles' choirs intensively propagate high ideas of patriotic and humanistic fight against war, evil, violence. An idea is raised that these traditions imply historical memory, which is actual for nowadays Lithuanian society as well.

Straipsnyje apžvelgiama šiaurės Žemaitijos dainuojamosios tautosakos tradicija, atsispindinti tautosakos rankraščiuose nuo XIX a. iki XX1 a. pradžios. Naudojant aprašomąjį ir lyginamąjį metodus bandoma apibūdinti šio regiono liaudies dainų repertuaro fiksavimo atskirais laikotarpiais ypatumus. Žemaičių liaudies dainos buvo pradėtos įrašyti pirmoje XIX a. pusėje. Šios laikotarpio repertuaras geriausiai atsispindi S. Daukanto liaudies dainų rinkinyje (1834-1845). Iš jo akivaizdus turtingas ir varijuojantis (ir stiliais, ir žanrais), atviras įvairioms literatūrinėms įtakoms to laikotarpio žemaičių liaudies dainų repertuaras. XX a. folkloras įvairiuose Lietuvos regionuose, taip pat Žemaitijoje, buvo intensyviausiai renkamas. Tuo metu, XX a. pradžioje, pirmenybė pradėta teikti klasikiniam folklorui, ir tokia tendencija darė įtaką daugumai lauko tyrimų iki 1970 m. Toks polinkis - įrašyti visų pirma senąjį liaudies dainų sluoksnį - gerokai sumažino galimybes susidaryti tikrąją nuomonę apie XX a. liaudies dainų repertuarą ir ištirti liaudies dainų tradicijos raidos tendencijas. Šios raidos apraiška - susilpnėję tradicinio folkloro egzistavimo būdai ir naujų folkloro formų atsiradimas tampa vis aktualesnis XX a. pab. - XXI a. pr. lauko tyrimuose. Todėl per šių dienų mokslinius lauko tyrimus stengiamasi ne tik įrašyti žodinį paveldą, bet taip pat sekti folkloro kultūrą plačiausia prasme - kaupiant įvairią kontekstinę informaciją, susijusią su skirtingomis individo, bendruomenės, socialinio, kultūrinio ir kitokiomis gyvenimo sritimis bei aplinka. The article overviews the tradition of sung folklore of Northern Samogitia, reflected in the folklore manuscripts from the 19th till the beginning of the 21st century. By using the descriptive and comparative methods the peculiarities of fixation of the repertoire of folk songs of the region in different time periods are attempted to be characterized. Samogitian folk songs were commenced to be recorded in the first half of the 19th century. The repertoire of the period is best reflected in the compilation of folk songs by S. Daukantas (1834-1845). The repertoire of Samogitian folk songs of the period is obviously rich, varied (both in styles and genres) and open to different literary influence. The folklore of the 20th century in different regions of Lithuania, including Samogitia, was collected most intensively. At the time, in the beginning of the 20th century, the priority was commenced to be given to the classical folklore and the trend influenced most field studies, performed before 1970. Such an inclination, i. e. first and foremost to record the old layer of folk songs, significantly reduced the possibility to get a realistic opinion on the repertoire of folk songs of the 20th century and study the trends of development of the folk song tradition. The manifestations of such development, i. e. weakened existence of the traditional folklore and the emergence of the new forms of folklore, become more and more relevant in the field studies, performed at the end of the 20th – the beginning of the 21st century. Therefore, through the scientific field studies of the present day attempts are made not only to record the verbal heritage, but also to relate the folklore culture in the broadest sense, i. e. by accumulating diverse contextual information, pertaining to the different areas of social, cultural and other life and the environment of the individual and the community.

Straipsnyje aptariama iki šiol netyrinėta XVIII a. pabaigos–XIX a. I pusės Lietuvos bažnytinių kapelų repertuaro dalis – kapelų vadovų bei narių kūryba. Darbe remiamasi archyviniais šaltiniais ir išlikusių muzikinių rankraščių fragmentais. Publikacijos tikslas – atskleisti bei įvertinti kapelų vadovų ir narių kompozicijas bei jų svarbą bendrame kapelų repertuaro kontekste. Čia apžvelgiama ir minimu laikotarpiu aktuali kapelmeisterių veikla, tiesiogiai susijusi su bažnyčiose muzikavusių vokalinių-instrumentinių kolektyvų repertuaro turtinimu: įvairių kompozitorių kūrinių pritaikymas kapelų atlikimui. The repertoire of vocal-instrumental ensembles in Lithuanian churches was greatly diverse. All facts prove that in the 18th–19th centuries Lithuanian Church was the main center of the activities of local composers and local musical culture. In Lithuanian churches Polish and Lithuanian compositions prevailed. Much of the repertoire performed by musical groups in churches consisted of selections from creative works of choir directors and members. These musical compositions heard in Lithuanian churches have hardly been researched before now. This article examines the creative works of choir directors and members, relying upon archival sources and fragments of surviving musical manuscripts.

Šiame straipsnyje apžvelgiami svarbesni Kauno valstybinio lėlių teatro veiklos bruožai, bandoma pakomentuoti repertuarą, apibūdinti trupę, nustatyti tam tikras kūrybos tendencijas. Per dvi dešimtis metų Kauno valstybinio lėlių teatro repertuarą, skaičiuojant ir atnaujintus, sudarė daugiau nei 60 spektaklių, iš jų trečdalis sukurta lietuvių dramaturgijos pagrindu. Net sovietmečiu niekas nedraudė statyti laiko patikrintus klasikų kūrinius, inscenizuoti gražiausias pasakas, adaptuoti scenai vertingus poezijos ir prozos kūrinius. Niekas netrukdė drauge su dailininkais, rašytojais ir kompozitoriais bandyti kurti išskirtinį savo teatro veidą. Per aptariamą dvidešimtį Kauno valstybiniame lėlių teatre daugiausiai dirbo du režisieriai: ilgametis teatro vadovas S. Ratkevičius ir vėliau - Algimantas Stankevičius (nuo 1975 m.). Po kelis spektaklius čia pastatė V. Matula, Milda Brėdikytė ir Laima Lankauskaitė. Taip pat pradėta suprasti, ką reiškia lėlių teatre dailininkas, kuriantis viso spektaklio formą, stilių, visumos vaizdą, kartu ir patį personažą, kaskart reikalaujantį iš aktoriaus atitinkamos vaidybos. Dažnai scenografo sumanymas lenkdavo režisieriaus galimybes. Aštuntojo ir devintojo dešimtmečio KVLT trupę iš esmės sudarė dvi aktorių kartos: pirmoji - vyresnioji ir antroji, atėjusi į teatrą įvairiais keliais, daugiausia iš Lietuvos muzikos konservatorijos (dabar - Lietuvos muzikos ir teatro akademija) teatro fakulteto. Viena ryškiausių KVLT aktorių - Elena Žekienė, suvaidinusi Kauno lėlių scenoje daugybę įvairiausių, dažniausiai pagrindinių, vaidmenų. Several things catch one's eye when discussing the work of Kaunas National Puppet Theater in the years 1970-1990. First, the repertoire, previously dominated by Russian dramaturgy, includes significantly more works of Lithuanian authors and pieces written by playwrights of other countries - Poland, Bulgaria and Estonia. Plays dealing with more mature and diverse matters raised higher requirements for directors and actors. The head of theater and senior director Stasys Ratkevičius is assisted by Algimantas Stankevičius and Laima Jankauskaitė; stenographers Vitalijus Mazūras, Jūratė Račinskaitė, and Jūratė Stauskaitė are invited to the theater. At times the theater tries to get rid of the boundaries of realistic imitation and enter a more poetical and metaphorical theatrical space. This is proven in some plays (including P. Manchev's renewed "Zuikių mokykla" and "Eglė žalčių karalienė" by S. Nėris; A. Popesku's "Spindulėlis", Eugenijus Ignatavičius' "Šyvio dalia"; "Stebuklingoji motina elnė" by C. Aitmatov) which received prizes at puppet theater festivals and were successfully performed in foreign countries.

Straipsnyje analizuojamas Lietuvos pučiamųjų orkestrų vadovų požiūris į dabartinę Lietuvos pučiamųjų orkestrų būklę ir jų raidos perspektyvas. 22 respondentam buvo užduoti klausimai apie orkestrų repertuaro bei jų veiklos sričių dabarties tendencijas ir ateities perspektyvas. Straipsnio autoriai atliko į klausimus atsakiusių specialistų nuomonių analizę bei pateikė išvadas. Lietuvos orkestrų vadovų nuomone, Lietuvos pučiamųjų orkestrų repertuare dominuojantys Vakarų autorių kūriniai ir ateityje turėtų jame užimti reikšmingą vietą. Kita vertus lietuvių kompozitoriai per mažai kuria pučiamųjų orkestrams, lietuviškas repertuaras itin negausus, be to, ne visi lietuvių kompozitorių kūriniai yra patrauklūs pučiamųjų orkestrams. Taigi geografinis ir nacionalinis repertuaro aspektai vertinamas pakankamai vieningai: siūloma efektyviai panaudoti turtingą Vakarų šalių repertuarą ir skatinti tautinio repertuaro kūrimą. Vertinant orkestrų veiklos sritis ir nuo jų priklausančią repertuaro stilistiką, dominuoja konservatyvus „visapusiško“ kolektyvo modelis, perdaug tikimasi iš pučiamųjų orkestrams tradiciškai priskiriamo universalumo, be to, dažnai sutapatina jį su lengvosios muzikos kolektyvais. o Vakarų šalims būdingos orkestrų diferencijavimo galimybės vertinamos nepakankamai. Respondentai mano, kad pučiamųjų orkestrų perspektyvos labai problemiškos – orkestrų ateitis pirmiausia priklausys nuo materialinių sąlygų, taip pat vadovų kvalifikacijos bei kolektyvų meninio lygio ir prestižo kėlimo. The article analyzes attitudes of Lithuanian wind-instrument orchestra leaders towards current state of Lithuanian wind-instrument orchestras and the outlook for their development. 22 respondents were asked about orchestra repertoire, trends in their current activity areas and the outlook for the future. The authors of the article carried out analysis of opinions provided by professionals, who replied to questions, and presented the findings. In the view of Lithuanian orchestra leaders, pieces by Western authors, predominant in repertoires of Lithuanian wind-instrument orchestras, shall continue play an important role in the future as well. On the other hand, Lithuanian composers produce too little pieces for wind-instrument orchestras, Lithuanian repertoire is especially scanty, besides, not all pieces by Lithuanian composers are attractive to wind-instrument orchestras. So, geographical and national dimensions of repertoire were evaluated similarly: it was suggested to employ effectively rich repertoire of the Western countries and to encourage production of national repertoire. In assessments of orchestra activity areas and repertoire style that depends on it, the conservative model of „all-encompassing“ band predominates; there are too many expectations of universality, traditionally attributed to wind-instrument orchestras, besides, such orchestras are often grouped with light music bands. The respondents think that the outlook for wind-instrument orchestras is very complicated: the future of orchestras shall primarily depend on material conditions, also on qualification of leaders, and artistic level of bands.

Žemaitiškas Telšių ir Kelmės kraštas garsėjo kaip vienas ir ryškiausių liaudies smuikavimo centrų Lietuvoje. Šio straipsnio tikslas - nustatyti telšiškių liaudies smuikininkų repertuaro ypatybes, kūrinių žanrų grupių ir kūrinių tipų kaitos tendencijas. Atlikti tyrimai leidžia teigti, kad Telšių r. bei kitų tirtų rajonų smuikininkų repertuaras turi regioninių, Žemaitijai būdingų ypatybių bei lokalinių ypatybių, būdingų mažesnėms sritims. Telšiškių repertuaras panašesnis į Kelmės, Šiaulių r. ir labiau skiriasi nuo Akmenės, Mažeikių, Skuodo, Kretingos, Plungės, Rietavo ir Šilalės r. Nors telšiškių smuikininkų repertuaras pabrėžtinai instrumentinis, jo pagrindą sudaro įvairūs tradiciniai šokiai, polkos, valsai ir maršai, tačiau pastebimos ir sąsajos su senąja vokalinės muzikos tradicija: kartais buvo griežiami rateliai, žaidimai šokiai (Krėslelis, Gričytė), dainos ar giesmės, jomis pagrindžiami ir maršai. Bent jau XX a. Šeinas buvo vienas iš būdingiausių dab. Telšių bei Kelmės, Šiaulių r. kontradansinių, kadrilinių šokių. Mėgti ir žemaitiški šokiai Kadagys ir Žydas. Telšių r. ir Kelmės r. Užvenčio apyl. yra pietinė šiaurės Lietuvoje ir Latvijoje paplitusio šokio Malūnėlis riba. Iš kitų, tarptautinių melodinių tipų, šokių telšiškių smuikininkų repertuare ypač dažni Gyvataras, Leilinderis, Pampaljonas. Labai mėgta polka su sustojimu (Trampolkė). XX a. antroje pusėje smuikininkai prisimindavo dar daug tradicinių šokių. Įtakos tam galėjo turėti folkloro ansamblių veikla, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais liaudies smuikavimo tradicijos beveik nepuoselėjamos. Samogitian area of Telšiai and Kelmė has always been famous for being one of the most prominent centres of folk violin playing in Lithuania. The article aims at identification of peculiarities of the repertoire of folk violinists of Telšiai and the trends of changing of the pieces’ genre groups and types of pieces. The performed studies allow for stating that the repertoire of violinists of Telšiai district and other districts has both regional peculiarities, characteristic of Samogitia and local ones, characteristic of smaller areas. The repertoire of Telšiai is more similar to those of Kelmė and Šiauliai districts and is different from those of Akmenė, Mažeikiai, Skuodas, Kretinga, Plungė, Rietavas and Šilalė districts. Although the repertoire of Telšiai is mostly instrumental and is based by different traditional dances, polkas, waltzes and marches, relations with the old tradition of vocal music also can be noticed: sometimes circles, plays, dances (“Krėslelis”, “Gričytė”) and songs are played, marches are based by them. Šeinas was one of the most characteristic quadrille dances in Telšiai, Kelmė and Šiauliai districts at least in the 20th century. The Samogitian dances “Kadagys” ir “Žydas” were also loved. The area of Užventis of Telšiai and Kelmė districts is the Southern limit of the dance “Malūnėlis”, widely spread in the Northern Lithuania and Latvia. Among other dances of the international melodious type “Gyvataras”, “Leilinderis” and “Pampalijonas” are especially frequent in the repertoire of violinists of Telšiai. The polka with a stop (Trampolkė) was really loved. In the 2nd half of the 20th century the violinists also remembered a significant number of traditional dances, which could have been influenced by activities of folklore bands however during the later decades folk violin playing traditions have remained almost not nurtured.

Straipsnyje nagrinėjama Baltijos šalių studentų dainų ir šokių švenčių „Gaudeamus“ įtaka studentų tautinių šokių kolektyvų veiklai. Remiantis sociologinės apklausos rezultatais, aprtariamas šių švenčių poveikis vadovų darbo stiliui, taikomiems metodams, parenkamam repertuarui. Pateikiamas kolektyvų šokėjų ir vadovų požiūris į „Gaudeamus“ šventes, jų dabartį ir ateities perspektyvas. Siūlomi būdai, kaip tobulinti šventę, kad ji būtų meniškesnė, padėtų saugoti kultūros paveldą, ugdyti tautiškumo, patriotizmo jausmus. In the article there are analysed the influence of Baltic States festivals “Gaudeamus” on students folk-dances practice. By means of sociological survey’s results it is seeking to find these festival influences on masters working style, methods, repertoire formation. There are presented, in this article, the attitude of collectives’ artists and masters towards “Gaudeamus“ festivals, their present and development possibilities. The article analyses the main factors of festivals development, of strengthening the influence on artistry, of upholding the inheritance and nationalism development. KEY WORDS: Gaudeamus, folk-dance, master, dancer.

Profesionali lietuvių fortepijono mokykla JAV gyvuoja jau daugelį dešimtmečių, tačiau šis tyrinėjimo objektas vis dar aktualus. Lietuvių pianistų veikla minima periodinėje spaudoje, neretai pasiklystama smulkių faktų gausoje, trūksta apibendrinančių studijų, leidžiančių suvokti bendrąsias fortepijono kultūros raidos tendencijas, atskirų atlikėjų veiklos aptarimo visuminiame muzikos istorijos kontekste. Šiame straipsnyje susisteminama pirminė archyvinė medžiaga, nagrinėjama lietuvių išeivių fortepijoninė kultūra JAV: aptariamas fortepijono menas, analizuojamos koncertinio gyvenimo tradicijos, iškilių pianistų koncertinė veikla, apibendrinama fortepijono pedagogika, pažymimas pianistų įnašas į bendrąją egzodo muzikinės kultūros plėtrą. Lietuvių fortepijoninė kultūra JAV aptariama išskiriant kelis svarbesnius raidos etapus, sutampančius su tam tikrais istoriniais pokyčiais, kurie lėmė mažesnę ar didesnę tautos emigraciją. Šiuose istoriniuose tarpsniuose ryškėjo atlikimo meno ir pedagogikos plėtojimosi kryptys, suklestėjo iškilių menininkų veikla, stimuliavusi tolimesnę kultūros raidą. Didžiausias dėmesys skiriamas Lietuvos fortepijono kultūros plėtrai po Antrojo pasaulinio karo, kai į JAV emigravo ryškiausi menininkai. Tyrinėjant egzodo fortepijoninės kultūros tradicijas, pedagogikos ypatumus, remiamasi muzikologine literatūra, archyvinių duomenų, išeivijos periodinės spaudos analize, gyvų istorijos liudytojų, pedagogų bei jų auklėtinių pasakojimais, taip pat ir muzikos įrašais, saugomais J. Žilevičiaus ir J. Kreivėno muzikologijos archyve Čikagoje The piano culture of Lithuanian emigrants, which has long been known to us only from episodic events, unfolds more and more and integrated into the common process of the national music art development. Intensive examination of the emigrants’ creative heritage stored in the archives has stimulated publications of notes, concert performance of manuscript opuses and analysis of the creative work of renowned artists. Many prominent pianists began their careers in Lithuania, improved their skills in exile camp in Western Europe and reached their artistic maturity already overseas. Some of them worked as accompanists and piano teachers, while others, who had better living and working conditions, appeared in concerts as soloists and chamber musicians. The Lithuanian piano school has been functioning in the USA for many decades, nevertheless, it has never been properly inquired into and discussed. The thesis is the first attempt to investigate into the problems of the sphere. By applying the historical analytical method, the author attempts to reveal the principle of piano culture variations, concert activities and repertoire of known artists. To this effect, records are analysed and concerts and other activities are discussed.

XIX a. antrojoje pusėje egzistavusias vargonavimo tradicijas Lietuvos katalikų bažnyčiose ne visada galėtume pavadinti menu. Katalikų liturgijoje vargonų vaidmuo nėra toks reikšmingas kaip protestantiškoje, todėl, palyginus su kitomis Baltijos šalimis, turėjusiomis protestantiškąją vokiečių kultūros įtaką, vargonavimo tradicijos XIX a. pb. Lietuvoje buvo žemesnio meninio lygio. Profesionaliosios vargonų muzikos koncertai galėjo vykti Mažojoje Lietuvoje evangelikų bažnyčiose, kur buvo statomi garsių vokiečių firmų vargonai (F. Ladegasto Klaipėdoje), kurių dauguma sudegė I ir II Pasaulinių karų metu kartu su bažnyčiomis bei dokumentais. Profesionalus vargonavimas į Lietuvos bažnyčių vargonininkų repertuarą pradėjo skverbtis XIX a. pb., J. Naujaliui grįžus po studijų Varšuvoje bei Regensburge (1894). Amžių sandūroje užgimusios koncertinio vargonavimo tradicijos, išsiskleidė XX a. 3–5 dešimtmečiais ryškiausių to meto Lietuvos vargonininkų J. Žuko, Z. Aleksandravičiaus, K. Kavecko vargonų muzikos koncertuose, kurių repertuare dominavo romantinė ir impresionistinė vokiečių, prancūzų, italų, lenkų ir lietuvių kompozitorių muzika. Didelę vargonininkų repertuaro dalį sudarė jų pačių improvizacijos, atliekamos laisvu ir kūrybingu interpretacijos stiliumi. 1922–1949 m. J. Naujalio vargonininkų mokykloje, 1933 m. tapusioje Kauno konservatorija, išugdyta profesinė kompetencijos samprata padėjo peržengti vargonininkams bažnytinio vargonavimo ribas bei priartino Lietuvos vargonininkų koncertinį repertuarą prie Europinio vargonavimo, pagrįsto profesionaliomis interpretacijos tradicijomis. The traditions of voluntaries in the Lithuanian Catholic churches in the 19th century may not always have been artistic. The role of organs in the Catholic liturgy is not as significant as in the Protestant liturgy, and therefore, in comparison to other Baltic countries which were influenced by the Protestant German culture, the traditions of organ play in Lithuania in the late 19th century were of lower artistic quality. Professional concerts of organ music may have been organised in the evangelical churches of the Lithuania Minor that had organs by famous German companies (F. Ladegast’s in Klaipėda), most of which were destroyed during the First and the Second World wars along with the churches and their documents. Professional organ music became entering the repertoires of organists in the Lithuanian churches at the end of the 19th century, when J. Naujalis returned after his studies in Warsaw and Regensburg (1894). The traditions of concert organ music that were started at the turn of the century reached their peak in the period between 1930 and 1950 in the concerts by the most prominent organists of that time - J. Žukas, Z. Aleksandravičius, and K. Kaveckas. Their repertoire was dominated by romantic and impressionist music by German, French, Italian, Polish and Lithuanian composers. A large part of the organists’ repertoire consisted of their own improvisation performed in a free and creative interpretative style. J. Naujalis’ Organist School in 1922–1949 brought the repertoire of Lithuanian organists closer to the European tradition of professional interpretation.

Klaipėdos krašto lietuvininkų ir žemaičių smuiko repertuaras, taip pat ir instrumentinių ansamblių su smuiku sudėtis daug kuo panašūs, tačiau yra ir skirtumų, rodančių lokalinės tradicijos savitumus. Lietuvininkų liaudies muzikos kapelose nebūdavo bosinių strykinių instrumentų, labai būdingų žemaičių kapeloms. Lietuvininkų smuiko repertuarą sudarė daugiausia maršai ir lėtesni šokiai: valsai, tradiciniai šokiai (suktinis, Reilenderis, „O, Zuzana“, „Siehst du nit“), fokstrotai, retesnės polkos, kontradansiniai šokiai („Lott ist tot“). Vyresnės kartos žemaičių repertuare žymiai daugiau tradicinių šokių, taip pat ir kontradansų, Klaipėdos r. – ir polkų. Žemaičiai smuiku pritardavo ne tik, kaip ir lietuvininkai, dainoms ar giesmėms, bet ir rateliams. Lietuvininkų ir žemaičių kultūrų sąveiką liudija bendri senieji tradiciniai šokiai (pvz., Kepurinis, Skepetinė) ir tik šioje srityje paplitę tarptautiniai šokiai. Lietuvininkai negrieždavo rusiškos ar lenkiškos kilmės šokių, kurių daug žemaičių repertuare. Taigi lietuvininkų muzikoje ryški Vakarų Europos, o žemaičių – ir Rytų Europos įtaka. Po Antrojo pasaulinio karo Klaipėdos krašte įvykusios permainos pakirto lietuvininkų smuikavimo tradiciją. Vienintelis žinomas šio krašto smuikuojantis pateikėjas, Martynas Dauskartas (1919–2003), savo krašto muziką galėdavo griežti tik šeimos rate. Iš gretimų vietovių atsikėlę žemaičiai galėjo ir viešai atlikti jaunystėje išmoktus kūrinius repertuarą. Tačiau jiems, kaip ir M. Dauskartui, teko išmokti muzikantų, atsikėlusių iš kitų rajonų ar net regionų, arba transformuotų kaimo kapelų repertuaro. There are similar features between the respective fiddle repertoires of the Lietuvninkai and the Samogitians of the Klaipėda region. The composition of instrumental groups with the fiddle also is similar. But there are also differences that reflect specific features of local tradition. The Lietuvininkai do not have bass bow instruments in their folk music orchestras whereas such instruments are very characteristic of Samogitian orchestras. The fiddle repertoire of Lietuvininkai consist mostly of marches and slower dances such as waltzes, traditional dances (suktinis, Reilender, O, Zuzana, Siehst du nit), foxtrots, slow polkas, contradances (Lott ist tot). Samogitians of older generations have in their repertoire a great deal of traditional dances and contradances, while Samogitians in Klaipėda region, also polkas. The Samogitians, like the Lietuvininkai, accompany on the fiddle not only songs but also round dances. The cultural interaction in both ethnic groups is expressed in common ancient traditional dances (such as Kepurinis and Skepetinė) and international dances. The Lietuvininkai did not play dances of Russian or Polish origin but the Samogitians often included such dances into their repertoire. Thus, the influence of West European culture is evident in music of Lietuvininkai whereas the Samogitians in addition accepted some East European influence. Changes in Klaipėda region, which followed in the wake of the Second World War, undermined the fiddling tradition of Lietuvininkai. Martynas Dauskartas (1919–2003), the only known presenter of fiddling in this region, could play regional music only in family. Samogitians who came from neighbouring localities could play in public pieces that they had learned when young. Nevertheless, they too, like Dauskartas, had to learn a repertoire of musicians who moved from other districts and even regions or a repertoire of transformed countryside orchestras.

Straipsnyje pasitelkiant istorinį bei komparatyvistinį tyrimo metodus tyrinėjama vargonininkų profesinio parengimo raida pirmaisiais XX a. dešimtmečiais. Pagrindinis dėmesys skiriamas vargonininkų draugijų veiklai, jų organizuotiems kursams ir periodinei spaudai. Straipsnyje pateiktų ir analizuojamų istorinių faktų visuma atskleidžia dar netyrinėtas vargonavimo tradicijas, egzistavusias Lietuvoje aptariamuoju laikotarpiu. Professional training of organists in Lithuania had several periods, it was successive and guiding; it reflected the level of musical education in Lithuania. Organ music in Lithuania, like in other countries in Europe, was closely connected with church. Consequently, many musical works for the organ, educational programs and the training of organists in Lithuania were closely connected with the development of sacral music and church service. This close connection had a positive. influence on the training of organists: organists used to improvise; Lithuanian musicians, who had a limited repertoire of sacral music, had a possibility to write works of Lithuanian church music. Its initiator was J. Kalvaitis, one of the professional and famous organists, who wrote the first Lithuanian Mass. The courses for organists and choir conductors, which were organized by different musical societies, were a very important part in the training of organists in Lithuania. Consequently, the professional training of organists was not limited by higher educational institutions. All musicians from various Lithuanian parishes could have a possibility to improve their knowledge. Lithuanian musical periodical press greatly influenced the professional training of Lithuanian organists The first publication of "The Organist" in 1909 was the first publication of Lithuanian musicians. The analysis of musical works in these publications encouraged a deeper perception of musical pieces. National Lithuanian music was of great value in musical press. Organists could cooperate, get information, share their experience; the world’s music literature was generally available. The first period in the professional training of organists in Lithuania ended in 1933. We could assess it as a period of musical practice of organists, but not as a period of professional development of organists. There was a common educational program of training of organists in J. Naujalis music school, National music school, in many musical societies. The traditions of the training of organists came from Germany. Traditions of French school in training the organists were presented only theoretically. Professional training of organists in Lithuania of the 30s of the 20th century met the requirements of other European higher music schools.

Straipsnyje nagrinėjama lietuvių fortepijono pedagogikos raida JAV, aptariamos fortepijono pedagogikos užuomazgos bei jos suklestėjimas po Antrojo pasaulinio karo. Taip pat analizuojamos fortepijoninės kultūros tradicijos, iškilių pedagogų individuali darbo metodika, pedagoginis repertuaras, akcentuojamas jų neįkainojamas įnašas į bendrąją egzodo muzikinės kultūros plėtotę. The paper deals with Lithuanian piano school in the USA, its origin and flourishing after World War II. Piano culture traditions, individual teaching methods of prominent pedagogues, their repertoire are being emphasizing their invaluable contribution to the general exodus music culture

The musical traditions of Šiauliai region reach the 17th century when the organ started to be played in Šiauliai church built in 1625. In the beginning of the 20th century the new cultural societies stimulated the foundation of ensembles and choirs. The musical school moved from Klaipëda to Šiauliai and contributed to the making more active the life of the town. The school had a string orchestra and later on – a symphony orchestra that was formed in 1958 by P. Juodelė, the head of Šiauliai Musical School. The orchestra existed for 30 years. The then head of it J. Lamauskas formed Šiauliai chamber orchestra.

Remiantis 1834 m. konfiskuotos bibliotekos knygų sąrašu, nagrinėjamas I. Domeikos skaitytų gamtos mokslų knygą sąrašas, aptariamos mokymosi sąlygos Ščiutino pijorų mokykloje, turėjusioje 2000 tomų biblioteką ir botanikos sodą. I. Domeikos lektūra lyginama su kitose pijorų mokyklose (Raseinių, Panevėžio) naudotais geografijos, mineralogijos, zoologijos, chemijos vadovėliais, atskleidžiamos pijorų edukacijos kryptys, aptariama Vilniaus universiteto Filomatų draugijai I. Domeikos dovanotų knygų tematika, įžvelgiamas ryšys tarp pijorų gamtamokslinės ir „grįžimo prie šaltinių“ ideologijos, filomatų vadovėlių vertimo iš kitų kalbų programos ir I. Domeikos pasirinktos literatūros. Daroma išvada, kad Čilėje pagarsėjusiam mokslininkui didelę įtaką vaikystėje ir ankstyvoje jaunystėje turėjo ne tik Freiberge studijai dėdė Juozapas ir „namų mokytojas“ filomatas Anupras Petraškevičius, bet ir mokytojai vienuoliai bei visa edukacinė pijorų sistema. The list of book, confiscated in 1834 gives an opportunity to analyse the reading interests of Ignacy Domeyko in the field of natural sciences, the studying conditions in the school of the monastic order of Piarists in Shchuchyn which possessed a library of 2000 volumes and a botanic garden. I. Domeyko’s reading interests are compared to the handbooks, kept in other schools of the Monastic Order of Piarists (Raseiniai, Panevėžys) in the field of geography, mineralogy, zoology, and chemistry. Such comparison reveals the education trends of the Piarists. The subject of the book collection Domeyko gave to the society of Philomaths of the University of Vilnius is discussed. The relation between the Pianist ideology of the natural sciences and the “return to the sources” is noticed, also the relation between handbooks, translated by Philomaths and the book Domeyko read is analysed. The conclusion is made that uncle Józef and “house teacher” Philomath Onufry Pietraszkiewicz also teachers monks and the whole educational system of the Monastic Order of Piarists had a big influence on the scholar, who later became famous in Chile since his childhood and early youth years.

Straipsnyje apžvelgiama repertuaro sąvokos interpretacija dabartiniame teatre ir iškeliama Akademinio (dabar Nacionalinio) dramos teatro repertuaro problema, kuri siejama su besikeičiančiais teatro vadovais ir laiko reikalavimais. Repertuarinio teatro sąvoka atsirado XVII a. pabaigoje. Repertuarinis teatras siekė išsaugoti ir nuolat puoselėti dramaturgijos palikimą, garantuoti nuolatinį statomų pjesių rodymą. Atsiradus režisūriniam teatrui (XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje) repertuarinio teatro sąvoka pasikeitė, nes ėmė atspindėti vieno ar kito režisieriaus estetinę kryptį. Visi Lietuvos valstybiniai teatrai nuo pat jų įsikūrimo pradžios buvo repertuariniai, t.y. atliko edukacinę funkciją, nes pažindino su įvairiu literatūriniu ir dramaturginiu palikimu. Repertuariniam teatro kryptingumui buvo skiriamas ypatingas dėmesys, veikė Repertuaro komisija, virtusi didžiausiu kūrybinės teatrų raidos stabdžiu, nes buvo reikalaujama ar draudžiama statyti vienus ar kitus veikalus. Akademinis dramos teatras - vienas svarbiausių sostinės teatrinio gyvenimo epicentrų - dėl objektyvių priežasčių negalėjo lenktyniauti su mobilesnėmis ir jaunesnėmis teatro scenomis. Konservatyvi ir nuosaiki repertuaro politika, konservatyvi režisūra subrandino teatro skilimą į Akademinio bei Mažojo teatrų, neišvengiamai keitėsi ir vadovai. Teatro repertuarinė politika tampriai susijusi su režisieriaus repertuariniu kryptingumu. Skirtingi režisieriai (J. Miltinis, J. Jurašas, H. Vancevičius, P. Gaidys, S. Varnas, J. Vaitkus, E. Nekrošius, R. Tuminas, O. Koršunovas, G. Varnas), skirtingos estetikos, skirtingi repertuarai - būtent tai per 10 metų išgyveno Akademinis dramos teatras. The article provides an overview of interpretation of the concept of repertoire in the present-day theatre and raises the problem of the Academic (presently National) Drama Theatre, related to the changing heads of the theatre and time related requirements. The concept of the repertoire theatre emerged at the end of the 17th century. The repertoire theatre attempted to retain and continuously develop the dramaturgy heritage and guarantee a continuous showing of the staged plays. After the emergence of the directed theatre (at the end of the 19th – beginning of the 20th century), the concept of the repertoire theatre changed, since is started to reflect the aesthetic directions of one or another director. All the national theatres of Lithuania were repertoire ones from the very start, i. e. they performed an educational function, since they got the viewer familiarized with different literary and dramaturgical heritage. Special attention was dedicated to the repertoire direction, there were repertoire commissions, which were the largest hindrance of creative development, since they demanded or prohibited staging certain plays. The Academic Drama Theatre, i. e. one of the most important theatre life epicenters was not able to compete with more mobile and younger stages. The conservative and moderate repertoire policy and conservative direction resulted in the split into the Academic and the Small theatres, the heads or the theatres also were changing. The repertoire policies are closely related with the repertoire related views of the directors. Different directors (J. Miltinis, J. Jurašas, H. Vancevičius, P. Gaidys, S. Varnas, J. Vaitkus, E. Nekrošius, R. Tuminas, O. Koršunovas, G. Varnas), different aesthetics, different repertoires – those are the aspects, incurred by the Academic Drama Theatre during the time period of ten years.

Lietuvoje iki XX a. 8-ojo dešimtmečio chorų repertuaruose vyravo liaudies, lietuvių bei užsienio klasikų ir to laikmečio socialistinio idėjinio turinio klasikiniai konservatyviu stiliumi parašyti kūriniai. Muzikiniai knygynai, bibliotekos, muzikos mokymo įstaigos buvo neblogai aprūpintos išleistais buvusioje Sovietų Sąjungoje rinkiniais. Užsienio, taip pat ir lietuvių kompozitorių novatoriškesni, modernistinėmis priemonėmis sukurti kūriniai chorų vadovus dažniausiai pasiekdavo rankraščiuose, užsienio leidiniuose. Rinkinio „Skamba dainos“, pasižyminčio epochų, stiliaus, muzikos išraiškos priemonių įvairove, išleidimas buvo svarbus reiškinys 8-ojo dešimtmečio chorų repertuaro atsinaujinimo bei atlikėjiško lygio kilimo prasme. į rinkinį įtraukti kūriniai tapo labiau prieinami plačiosioms masėms. XX a. antrosios pusės meno įprasminimas per chorinį dainavimą, atliekant modernistinius kūrinius, suteikė impulsą naujiems kompozitorių kūrybiniams ieškojimams. To laikmečio chorinės muzikos stilistikos tyrinėjimo poreikis diktuoja detalesnį nacionalinės chorinės kultūros pažinimą. Objektas: Modernizmo apraiškų chorinėje muzikoje paieška stilistinį lūžį ženklinančiame leidinyje „Skamba dainos“. Tikslas: 1. Iškelti ir aptarti rinkinyje „Skamba dainos“ pateiktų kūrinių laikmetį atspindinčias turinio aktualijas, stiliaus novatoriškumą, modernistinių išraiškos priemonių panaudojimą kaip nacionalinės chorinės muzikos atsinaujinimo reiškinį. 2. Atkreipti dėmesį į rinkinyje sugretintų stilių bei epochų ypatumus, išskiriant šiuolaikinėmis muzikos išraiškos priemonėmis sukurtas dainas. Metodai: Rinkinio kūrinių nagrinėjimas chorotyros aspektu. In 1973 there was published Lithuanian and foreign composers' collection of chorus songs called "Songs are Heard." This collection distinguished for its variety in style and musical means of expression. It was an important factor for renewing of chorus repertoire and rising the level of performance. The author of this article analyses songs of the collection, that stand out for the innovative style and reflect everyday occurrences of the second half of the 20th century - inner world of human being, unity of nature and men, symbolic of historical past, folk art, theme of death, etc. In the article a great attention is drawn to the songs written with the help of modern means of expression: onomatopoeia, meter change, contrasts of dynamics, song performance in names of notes. Innovative works of the collection "Songs are heard" are the important renewal of national chorus music.

Autorė analizuoja chrestomatijų struktūrą ir kūrinių panaudojimo aspektus pedagoginiame ir choriniame repertuare. Tikslas: įvertinti chrestomatijose publikuojamų kūrinių išliekamąją vertę bet kūrinių taikomąją funkciją pedagoginėje ir chorinėje veikloje. Objektas: Lietuvių chorinės muzikos reprezentatyvaus fondo atranka kaip vertybinis procesas chorų praktikos ir akademinio mokymo procese. (Akademiškos I, II, III, IV dalių lietuviškos chorinės chrestomatijos pagrindu). Metodai: Kūrinių efektingumo nustatymas ir sociologinės apklausos duomenų komentavimas remiantis dėstytojų ekspertų komisijos vertinimais. (Apklausoje dalyvavo 26 KU ir LMA pedagogai chorvedžiai ir 12 konservatorijų pedagogų chorvedžių). Praktinis kūrinių naudojimo būdų ir galimybių vertinimas remiantis KU Menų fakulteto CHD ir MP specialybių studentų dirigavimo ir partitūrų pažinimo individualių programų analise ir KU Menų fakulteto choro studijų archyvinio repertuaro analizės. A part of Lithuanian chorus music's "Golden fund" is published in the I, II, III and IV Lithuanian chorus chrestomathy parts. The announcement analyses the practical use of compositions in pedagogical and chorus repertoire. Based upon findings of the research, compositions are estimated by their artistic-applicable and historically residual value. In the conclusions there are suggestions for future compilers of chrestomathies.

Straipsnyje analizuojama Vydūno recenzija Lietuvos 1924 m. Dainų šventei ir dvi kalbos, pasakytos Mažosios Lietuvos Dainų šventėje 1927 m. Šiuose darbuose Vydūnas iškėlė keletą labai svarbių Dainų šventės tautiškumo, chorinio meno klausimų, o kalbomis kreipdamasis į masinę publiką, propagavo humanistinę individo ir visuomenės dvasinio tobulėjimo idėją. Ypač reikšminga Vydūno įžvalga apie dainos prasmę šventėje, jungtinio choro skambesio specifiką lauko sąlygose, dainų turinio ir muzikos tinkamumą tam tikroje komunikatyvinėje situacijoje, gimtosios kalbos tarsenos taisyklingumą. Recenzijoje netiesiogiai atsiskleidė Vydūno praktinė patirtis, įgyta organizuojant lietuvininkų šventes. Šios šventės, matyt, suformavo savitą pirminę viziją, kuria iš dalies galėjo būti pasinaudota rengiant Mažosios Lietuvos Dainų šventes Klaipėdoje. Kalbomis Vydūnas aukštino dainuojantį žmogų, skatino tautą būti dvasiškai atvira ir dainų pagalba bendrauti su kitomis tautomis. Not much of Vydūnas musical criticism and Song festival speeches distinguish substance and their presentation mode. Vydūnas didn't elevated the national idea in choir art. The рифове of art creation to him was the spiritual perfection of a single person an nation in the whole. Speeches made by him are based philosophical, ethical, art sociology background, which are lay out in humanists writings. However, when he gate his speeches, Vydūnas charmed the public no with substance о his speeches, but with his emotionally mystical person influence.

Pianisto Igno Prielgausko (1871-1956) veikla paliko ryškią žymę Lietuvos muzikinėje kultūroje. Atlikėjo veiklos tarpsniai yra analogiški jo gyvenimo periodams, t. y. Lenkijos-Varšuvos (1891-1924), Mažosios Lietuvos-Klaipėdos (1924-1939) ir Lietuvos-Šiaulių (1939-1956). Muzikinės veiklos srityse (atlikėjo, pedagogo, kompozitoriaus) pradėjo darbuotis gyvendamas Varšuvoje. Čia išgyveno apie 35-erius metus (1891-1989 studijavo, 1903-1924 dirbo) ir beveik kasmet lankydavosi Lietuvoje. Susikūrus atskiroms Lietuvos ir Lenkijos valstybėms, pianistas atvažiuodavo Lietuvon ir koncertuoti. Bene intensyviausias I. Prielgausko kūrybinės atlikėjiškos veiklos tarpsnis – Klaipėdos laikotarpis. Gyvendamas Šiauliuose profesorius dar skambindavo minėjimuose, iškilmėse, čia taip pat buvo organizuojami mokytojų koncertai neturtingiems moksleiviams šelpti, kuriuose jis ne kartą koncertavo. Kaip solistas mėgo skambinti A. Rubinsteino, L. van Beethoveno, F. Liszto kūrinius, tačiau vienas didžiausių jo nuopelnų yra F. Chopino kūrinių fortepijonui atlikimas. Pianistas, skambindamas muzikos kūrinį, stengėsi atskleisti savo kūrybines galias, nevaržydavo emocijų, fantazijos, intuicijos, siekė vieno – įtikinamos interpretacijos. Jo skambinimas pasižymėjo įtikinamu kūrinio stiliaus ir esmės perteikimu, garso įvairove, melodinių linijų lankstumu. Straipsnyje, remiantis Lietuvos ir Varšuvos archyvų šaltiniais bei esama literatūra, analizuojamos I. Prielgausko pianizmo formavimosi ištakos, kūrybinio kelio raida, siekiama nustatyti jo atlikėjiškos veiklos reikšmę lietuvių muzikinei kultūrai. The pianist and professor Ignas Prielgauskas (1871-1956) played an important part in the musical life of Lithuania. There are some periods of his artistic life: the Poland - Warsaw (1891-1924), the Lithuania Minor - Klaipeda (1924-1939), the Lithuania -Šiauliai (1939-1956). The pianist I. Prielgauskas performed as a solist, accompanist and artist of chamber music during his life. As well as F. Chopin the most outstanding composer of his programmes, there are a number of artists he preferred to play: F. Liszt, L. van Bethoven, R. Schumann, A. Rubinschtein, J. Paderewski and other. I. Prielgauskas was an expert in the piano playing technique which offers as much motion as required for performing a work of art. The final concert which might be called his 'swansong' was performed at the age of 74 in March 1945 Šiauliai. What inspired him to be on the stage so long? It could be his view on life, the use of the self, sports or yoga. Music is the skill to express one's inner life by sounds. Therefore, the real expression in music is possible with those performers who are able to develop themselves spiritually and physically. That was what the pianist followed to.

Straipsnyje, remiantis paskelbtais darbais ir archyvuose esančiais duomenimis, lyginamuoju metodu nagrinėjamas šiaurės rytų Europos tautų - lietuvių, rusų ir komių - skudučių tipo instrumentų repertuaras. Šio straipsnio tikslas - suskirsčius repertuarą į tris grupes, atskleisti jo bendrumus bei skirtumus ir santykinai nustatyti šių grupių archaiškumų. Prie pirmosios priskirti kūrinėliai, pamėgdžiojantys gamtos garsus, prie antrosios - vokalinės melodijos ir šokio pobūdžio kūrinėliai. Šios dvi grupės, ypač pirmoji, sudarytų seniausiąjį skudučių tipo instrumentais atliekamo repertuaro sluoksnį. Trečioji repertuaro grupė (vokaliniai instrumentiniai kūrinėliai) atspindi pastarųjų šimtmečių tradicijas. In this article the repertoire of the multi-pipe whistles (Lithuanian skudučiai, Komi pöljannez and kuima chipsan, Russian kuvikly and kugikly) of Northeast European nations is compared. The most archaic part of the repertoire of the instruments in discussion encompasses the pieces imitating nature sounds (e.g. Komi "The way the cuckoo sings" (pic. 10), "Barking of a dog", Lithuanian "Duck" (pic. 1, 3, 4), "Hoopoe" (pic. 2), "Cat" (pic. 5, 6) etc. (pic. 7, 8, 9). The most significant features of these Lithuanian pieces are the rhythms and the rhythmic independence of separate voices, and the effect of parallel second accords. The tune line was mainly an inter-linking of separate voices. In the second part of the repertoire there were ascribed pieces (e.g. Lithuanian sutartinės (polyphonic songs) (pic. 11, 12), dance-type pieces of Komi (pic. 13) and Russian (pic. 14, 15) as well as Komi songs), which, at first appearance, seem to be far from archaic in comparison with imitation pieces of music. Nevertheless, syncretism, resemblance to the works of the first group, peculiarities of performance (i.e. performance relations of Lithuanian sutartinės and playing "in pairs" of Komi and Russian women) also prove this group to be an archaic layer of ethnomusic. The most recent part of the repertoire (encompassing works played by these pipes in an ensemble with other instruments and a voice) (pic. 16, 17, 18) reflects the traditions of recent centuries.

Straipsnyje siekiama atskleisti šiaurės rytų Europos skudučiavimo, kaip vientiso reiškinio, kilmę. Lietuvių skudučių, komių piolianez ir kuima-čipsan, rusų kuvikly/kugikly muzikavimo sąsajas su gamta, ypač su paukščiais galima įžvelgti šių instrumentų atlikimo būduose, repertuare, taip pat pačių instrumentų bei pūtimo jais įvardijime. Paukščių vardais vadinami patys instrumentai ir atskiri rinkinio vamzdeliai. Ne tik skudučių tipo dūdelių, bet ir kitų pučiamųjų vadinimas dūda/dūdele etimologiškai siejasi su paukščiu dudučiu/tutučiu. Permės komių piolian/piolianez, turinčiuose bendrą kilmę su Baltijos finų pilli, taip pat įžvelgtinas ryšys su įvairiais paukščiais (daugiausiai - vandens). Tiek dūdos/dūdelės, tiek ir pilli/piolian plačios lygiagretės ne tik finougrų, bet ir slavų, baltų, germanų, tiurkų, senovės indų kalbose rodo labai seną paukščių vardų, o kartu ir skudučių tipo bei kitų dūdelių pavadinimų kilmę. Su instrumentų pavadinimais neabejotinai susiję ir veiksmažodžiai, išreiškiantys atlikimą skudučių tipo instrumentais. Jie dažniausiai turi tą pačią šaknį kaip ir vardai: tutukles, tutučiai - tūtuoti, gukalnye - gukat, piolianez - pioliasny ir t. t. Tais pačiais veiksmažodžiais įvardijami ir paukščių bei kitų gyvūnų išduodami garsai. Straipsnyje atskleisti dėsningumai, įrodantys onomatopėjinę skudučiavimo, kaip reiškinio, kilmę, labai platus instrumentus įvardinančių žodžių paplitimas gali siekti itin senus laikus ir rodyti tūtavimo, kaip skudučiavimo pagrindo, ryšį su galbūt pačia ankstyviausia žmonijos pasaulėjauta. The article attempts to reveal the origins of panpipe playing in the Northeastern Europe as an integral phenomenon. The relation between playing Lithuanian skudučiai, Komi piolianez and kuima-chipsan, Russian kuvikly/kugikly and the nature, especially the birds can be noticed in the ways of playing the said instruments, the repertoire and the names of the instruments and playing itself. The instruments and their individual pipes are named after birds. The naming of both skudučiai pipes and other blow instruments a dūda/dūdele is etymologically related with the bird dudutis/tututis. The Komi piolian/piolianez, which has common origin with the Baltic Finns’ pilli, also has a relation with different birds (mostly waterbirds). The parallels of both dūdos/dūdelės and pilli/piolian in Finno-Ugric, Slavic, Baltic, Germanic, Turkic and ancient Indian languages show very ancient origins of names of birds and panpipes. The verbs, expressing panpipe playing are also related with the names of the instruments. They usually have the same root as the names: tutukles, tutučiai - tūtuoti, gukalnye - gukat, piolianez – pioliasny, etc.. The sounds, uttered by the birds and other animals are named by the same verbs. The article reveals the regularities, evidencing the onamotopoeic origins of panpipe playing, the very wide spread of the words, naming the instruments can reach very ancient times and evidence the relation between the base for panpipe playing with the most early worldview of the man.