Search

Straipsnyje, pasitelkiant autentišką lietuvininkų medžiagą, analizuojama Mažosios Lietuvos Sekminių šventės specifika chronologiniu aspektu (nuo pirmųjų paminėjimų iki šių dienų), siekiama atskleisti šventės bendruosius raidos etapus ir šiuolaikines papročių transformacijas. Analizuojami pagrindiniai XIX a. pab. – XX a. lietuvininkų Sekminių šventės modelio elementai ir lyginami su kitų regionų šventės elementais, atskleidžiant struktūrinius ir funkcinius kalendorinių apeigų pokyčius. Siekiama išanalizuoti šiuolaikinius (nuo 1990 m.) mažlietuvių Sekminių šventės papročius ir aptarti etninės tradicijos tęstinumo galimybes šių dienų šventės modelyje. Using authentic material from inhabitants of Lithuania Minor, the article analyses the specific nature of the feast of Pentecost in this region, in terms of its chronological development (starting with the first written references up to this day), in order to reveal the most conspicuous stages in its development, and modern transformations of the customs and traditions. The article covers the main elements of the feast of Pentecost for the Lietuvininkai dating from the end of the 19th and the 20th century. These elements are then compared to the feast of Pentecost in other regions, in order to reveal structural and functional changes in calendar festivals.

Šio straipsnio tikslas – atsakyti į Mažosios Lietuvos tautinio kostiumo tekstilinio krepšelio raidos tyrime iškilusius klausimus, susijusius su krepšelio gaminimo ir dėvėjimo motyvacija, dekoro charakteristikų pasirinkimu, ornamentikos ir spalvinių derinių simbolika. Atliktų lauko tyrimų analizė atskleidžia etnokultūrinės tapatybės raiškos per tekstilinių krepšelių gaminimą ir dėvėjimą apraiškas. Pasirenkamiems krepšelio dekoravimo elementams tradiciškai priskiriamų ir naujai suteikiamų simbolinių prasmių analizė parodo simbolio tęstinumo bei kaitos atvejus. Krepšelio dėvėjimas ne tik su Mažosios Lietuvos tautiniu kostiumu atskleidžia asmens tapatybės raišką per pasirinktų aprangos detalių dėvėjimą. Tekstilinių krepšelių gaminimas aktyvėja augant paklausai. Tyrime analizuojama pagal autorės sudarytus klausimynus iš gerai informuotų pateikėjų (tekstilinių krepšelių gamintojų ir dėvėtojų) surinkta medžiaga. The purpose of this article is to answer the questions raised in the course of the research on the development of textile pocket of the national costume of Lithuania Minor in relation to the motivation for production and wearing of pockets, the choice in decoration characteristics, the symbolism of ornamentation and colour combinations. The analysis of the accomplished field research reveals the manifestations of the expression of the ethnocultural identity through production and wearing of textile pockets. The analysis of the symbolic meanings traditionally attributed and newly assigned to the chosen decorative elements of pockets reveals the cases of the continuity and change of a symbol. The act of wearing a pocket not only with the national costume of Lithuania Minor demonstrates the expression of one’s identity through wearing the chosen parts of clothing. The growing demand stimulates the production of textile pockets. The research analyses the material collected from the well-informed presenters (makers and wearers of textile pockets) based on the questionnaires compiled by the author of the present article.

By comparing data of the descriptions of birth customs of Lithuania Minor at the end of the seventeenth century and personal fieldwork data collected in the villages and small towns of south-eastern Lithuania (Dzūkija ethnographic region) in 1992–2007, I discuss the problem of modernization of Lithuanian culture through the diachronic change of structural elements of the birth cycle performed after the birth of a child. I distinguish the three consecutive stages in the cycle of birth customs – the first visit to the baby and the mother (lankynos), baptism, and churching of the woman – and make an attempt to reveal changes in them in the twentieth and early twenty-first centuries in terms of historical development, chronological duration, and social interaction.

Straipsnyje, pasitelkiant autentišką lietuvininkų medžiagą, analizuojama Mažosios Lietuvos Velykų specifika chronologiniu aspektu (nuo pirmųjų paminėjimų iki šių dienų), siekiama atskleisti bendruosius šventės raidos etapus ir šiuolaikines papročių transformacijas. Nagrinėjami pagrindiniai XIX a. pab. – XX a. Velykų modelio elementai, atskleidžiant struktūrinius ir funkcinius kalendorinių apeigų pokyčius. Taip pat siekiama išanalizuoti ir šiuolaikinius (nuo 1990 m.) šventės papročius bei aptarti etninės tradicijos tęstinumo galimybes šių dienų šventės modelyje. The goal of the article is to examine chronologically the specific nature of the Easter holiday in Lithuania Minor, to determine structural and functional changes in calendar traditions and rites. The main task is to differentiate and characterise models of the Lietuvininkai Easter holiday: archaic (from the first mention of holidays to the end of the 19th century); the end of the 19th century to the 20th; and the present time (since 1990).

Straipsnio objektas - iki šiol Lietuvoje mažiau žinomi Vilkyškių gyvenvietės (Pagėgių sav), nuo 1969 m. Lietuvos urbanistikos paminklo, raidos bruožai. Tikslas - apibūdinti savitus Vilkyškių gyvenvietės istorinės ir urbanistinės raidos bruožus nagrinėjamu laikotarpiu. Mažosios Lietuvos stambesnės gyvenvietės ypatumus, nurodyti ligšiolinėse publikacijose apie Vilkyškius skelbtus klaidingus teiginius, neparemtus faktais ir istorinių šaltinių duomenimis.

Straipsnyje, pasitelkiant autentišką lietuvininkų medžiagą, chronologiniu aspektu analizuojami Velykų papročiai ir tradicijos Mažojoje Lietuvoje, susijusios su vienu iš pagrindinių šventės elementų – kiaušiniu ir su juo atliekamais apeiginiais veiksmais: dovanojimu, dažymu, daužymu, ridenimu, velykavimu. Lietuvininkų Velykų šventės archajiškajam modeliui būdingi su kiaušinio simbolika susiję elementai, kuriems priskiriama apeiginė funkcija – tai archajišką semantiką turintis kiaušinių dažymas ir velykaičių dovanojimo paprotys bei įvairūs žaidimai su juo (daužymas, ridenimas). Ritualai su šiuo pagrindiniu šventės atributu – kiaušiniu – atliko išskirtinį vaidmenį, todėl lietuvininkų paprotinės tradicijos kaita buvo lėta. XIX a. pab.–XX a. pr. Mažojoje Lietuvoje galima pastebėti, jog lietuvininkų ritualinė tradicija praranda turėtą egzistencinę svarbą, ritualai virsta papročiais, o apeiginių funkcijų vietą užima tradicijos, formuojančios regioninę etninę tapatybę. Nebelieka kiaušinio dovanojimo maginės reikšmės, išpopuliarėja velykavimo tradicija bei atsiranda naujas elementas – kiaušinių slėpimas sode padarytuose lizduose vaikams pasakojant, kad juos padėjęs Velykų zuikis. Sugretinus Mažosios Lietuvos ir Didžiosios Lietuvos XX a. pab.–XXI a. pr. etnografinius duomenis matyti, kad Velykų papročių, susijusių su kiaušiniais, bendrybių yra daug: marginimo specifika, įvairūs veiksmai su margučiais (dovanojimas, žaidimai). Informantų pateikiamos tam tikrų tradicijų interpretacijos visuomet susijusios su socialine ir kultūrine aplinka, kurioje jie gyvena. Taigi sulyginus Didžiosios Lietuvos ir Mažosios Lietuvos Velykų šventės struktūrą ir apeiginius veiksmus su pagrindiniu šventės atributu – kiaušiniu, galima teigti, jog šie papročiai iš esmės yra tapatūs, pasitaikantys pakitimai yra gana smulkūs, daugiau susiję su socialine šeimų aplinka ir religiniu aspektu. XX–XXI a. šimtmečių sankirtoje kultūros ir švietimo institucijos tapo bene svarbiausiu veiksniu, palaikančiu simbolinių etninės kultūros formų gyvybingumą. Nors instituciškai organizuojama Velykų šventė vyksta pagal daugiau ar mažiau visai Lietuvai būdingą scenarijų, tačiau išskiriant tipiškus lietuvininkų regionui būdingus šventės elementus, centralizuotas kultūros institucijų veiklos organizavimas gali būti palankus puoselėjant vietines lietuvininkų tradicijos formas. The biggest Lietuvininkai holiday connected with the ceremonial act of egg painting was Easter. In general, rites of a communal nature dominated in the calendar holidays of Lithuania Minor: attending church in the morning of the holiday, whipping with juniper or birch branches on the first day of Easter (in some locations – on the second), giving of painted Easter eggs and so on. It should be noted that from the very first descriptions of the Easter celebration in Lithuania Minor and to the present day, the main holiday symbol has been an egg and ceremonial acts related to it. Thus, the Easter egg and its related ritual actions in the Easter traditions and rites in Lithuania Minor constitute the object of the article. The archaic model of the Easter celebration in Lithuania Minor is characterized by the elements related to the symbolism of the egg, which include the ritual function and archaic semantics of egg painting, the custom of Easter egg gifting and well-wishing, and various games with eggs (breaking, rolling). Rituals with this main holiday attribute – the egg – played an exceptional role, so custom and tradition in Lithuania Minor changed very slowly. In the late 19th – early 20th centuries, in Lithuania Minor, the ritual tradition noticeably loses its existential significance; rituals become customs, and ritual functions are replaced by traditions that form regional ethnic identity. The magical meaning of egg gifting is gone, the tradition of Easter greetings is gaining popularity, and a new element is emerging – hiding eggs in the nests made in the garden and telling children that they are brought by the Easter bunny. The modern model of Lithuania Minor holidays tries to combine ethnic traditions with the needs of the consumer-oriented modern society. Easter in Lithuania is unimaginable without Easter eggs. Of course, the techniques of egg decoration have slightly changed, but the activities remain identical – Easter eggs are given as presents and various games are played with them – rolling and trying to crush the opponent’s eggs. Thus, based on the written sources recorded in the territory of Lithuania Minor and on modern ethnographic narratives, it becomes obvious that the interpretations of Easter celebration provided by the informants are related to the social and cultural environment in which they live. Therefore, the data about Easter in Lithuania Minor obtained from surviving descriptions and living witnesses are interesting and studied as a monument of history and ethnography, a testimony to the evolution of spiritual values of the area’s population.

The preservation and study of the tangible and intangible cultural heritage of every nation and region is one of the main tasks of our time. In this article, our attention is focused on studying the texts of Lutheran hymns still preserved on the tombstones of historic cemeteries (second half of the 19th – first half of the 20th centuries) of the Klaipėda region in Lithuania, historically associated with local traditions of the Evangelical Lutheran religion. Their detailed analysis is given, different aspects of the mutual influence of both bilingual local cultures – Lithuanian and German, inherited from the times of the Kingdom of East Prussia are considered.

Straipsnio objektas - iki šiol Lietuvoje mažiau žinomi Vilkyškių gyvenvietės (Pagėgių sav.) - nuo 1969 m. Lietuvos urbanistikos paminklo, raidos bruožai. Tikslas - apibūdinti savitus Vilkyškių gyvenvietės istorinės ir urbanistinės raidos bruožus nagrinėjamu laikotarpiu, Mažosios Lietuvos stambesnės gyvenvietės ypatumus, nurodyti ligšiolinėse publikacijose apie Vilkyškius skelbtus klaidingus teiginius, neparemtus faktais ir istorinių šaltinių duomenimis.

Martynas Liudvikas Rėza (Martin Ludwig Rhesa, 1776–1841) – ne tik vienas žymiausių lituanistų lietuvių istorijoje, bet ir garsus Karaliaučiaus masonų ložės Po trimis karūnomis narys, stebinęs ir vis dar tebestebinantis savo interesų platumu bei atliktų darbų gausa. Rėzos veiklos, jo literatūrinių užmojų spektras platus – nuo religinių raštų rengimo iki pasaulietinių grožinių kūrinių ir folkloristikos publikavimo. Atidžiau gilinantis į profesoriaus lituanistinę veiklą, svarbus yra Rėzos masoniškumo aspektas. Masoniškų atgarsių aptinkama Rėzos leidybinėje veikloje, korespondencijoje ir ryšiuose su žinomais mokslininkais bei literatais. Straipsnyje siekiama atidžiau pažvelgti į masoniškuosius Rėzos ryšius jo lituanistinėje veikloje. Martynas Liudvikas Rėza (Martin Ludwig Rhesa, 1776–1841) is not only one of the most famous Lithuanian in the history of Lithuanians writings, but also a famous member of the Königsberg Masonic lodge Zu den drei Krönen, who has been astonished by the amplitude of his interests and the abundance of his works that still surprising. The range of activities of Rėza, his literary ambition range are wide – from the religious writings to the publishing of secular literature and folklore. Carefully going into the professors’ Lithuanian activities, the aspect of Rėza’s Masonry is important. Masonic echoes are found in Rėza’s publishing activities, correspondence and in relationships with well-known scholars and writers. The article aims to look more closely at the Masonic relations of Rėza in his Lithuanian activities.

Straipsnyje, remiantis Prūsijos kultūros paveldo Slaptajame valstybės archyve Berlyne rastu 1823 m. dokumentu, mėginama atskleisti iki šiol istoriografijoje nedaug dėmesio sulaukusius neopietistinio sąjūdžio Prūsijos Lietuvoje – maldininkų judėjimo XIX a. 3 dešimtmetyje svarbius praeities aspektus, būtent: judėjimo dalyvių skaitlingumą, jų rengiamų religinių susirinkimų paplitimą teritorijoje ir ankstyvąjį maldininkų įvaizdį. Greta šių pagrindinių tikslų straipsnyje aptariama maldininkų istoriografija, susidariusios tyrimų spragos, galimos sėkmingų tyrimų perspektyvos, panaudojant neskelbtus archyvinius šaltinius. The historiography of surinkimai (private prayer and hymn-singing gatherings of Evangelical Lutherans in Prussian Lithuania) and worshippers was started in as early as the first half of the nineteenth century – as soon as the movement began spreading and became noticeable. Nonetheless, the movement of the surinkimininkai (people who attended such gatherings) in Prussian Lithuania has not been consistently researched: there exist gaps and white spots. First of all, the issue of the scale of the movement and of the network of the gatherings should be singled out. Based on the analysis of 1823 report of Karaliaučius consistory about religious associations functioning outside the Church in the districts of Karaliaučius and Gumbinė, the article attempts to adjust the data on the scale of the worshippers’ movement, its spread, and the image of the worshippers. The emergence of the report should be linked to the movement of the surinkimininkai, which became more active and numerous between 1818 and 1824. The central and province authorities made efforts to obtain multi-sided information on the movement and its participants in order to understand what kind of a movement it was, how dangerous and massive it was, and what measures had to be resorted to for its control. On the other hand, attention to sects and Pietist movements in the province of East Prussia might have sprung up due to the 1820 unrest that sparked in East Pomerania between the local authorities and one branch of the Pietist movement that had spread across that region. Very likely, this unpleasant experience stimulated gathering of information on similar Pietist movements active in the state that could cause unrest in the future. It was against the backdrop of such events that an instruction was issued in 1823 the aim of which was to record and keep watch on Pietist gatherings – in this particular case, worshippers – in the province of East Prussia. In the 1823 report, of 23 ecclesiastical inspections in Karaliaučius district only six parishes of three inspections, in which Pietist gatherings took place, were indicated. In Gumbinė district, over thirty were recorded in sixteen ecclesiastical inspections, but it was pointed out that in eight, or half of them, there were no religious associations. The majority of the latter were Masurian inspections, such as Ungura (Angeburg), Lukas (Lyck), Lėcius (Lötz), Johannisburg, Zėhesten (Seehesten), and others. The report provides data on the numbers of participants of the Pietist gatherings in individual parishes. Although the data is highly subjective and approximate, there were parishes with the largest and the smallest numbers of worshippers. In the parishes of Papelkiai, Jurbarkas, Ragainė, Viešvilė, Gilija, Skaisgiriai, and Lenkviečiai the numbers of the surinkimininkai were the highest. The smallest numbers were recorded in the parishes of Katniava, Pilkalnis, Malviškis, Geldapė, Šilėnai, and Žigupėnai. On the basis of the number of worshippers in individual parishes, it is possible to single out ecclesiastical inspections with the largest concentration of the gatherings. These were the ecclesiastical inspections of Ragainė, Naujoji, Labguva, Stalupėnai, and Įsrutis. Statistical calculations suggest that in the 1820s the surinkimininkai made up 2–4 per cent of the total population in the parishes of Prussian Lithuania. In the second half of the nineteenth century or at the turn of the twentieth century the surinkimininkai made up about a quarter, that is, around 25 per cent of the total population; thus, presumably, the Pietist movement was in the initial stage of formation in the 1820s and started gaining impetus during later years and decades. The 1823 report provides relevant information on the individuals who led worshippers’ gatherings in different parishes and the territorial boundaries of their activities. Nineteen preachers are mentioned in the report, and some of them have not been recorded in historiography. One of the most interesting and colourful parts of the report is the assessment of the worshippers and their activities. It should be noted that the image of the surinkimininkai given in the 1823 report is one of the earliest known in general. Therefore it is possible to trace how and to what extent this image was changing throughout the later century. Assessment of the worshippers largely depended on the clergymen’s individual attitudes. For instance, the superintendents of Labguva and Pakalnė (Ger., Niederung) expressed mostly negative opinions about the surinkimininkai; those of Gumbinė and Tilžė were indifferent, while the superintendents of Klaipėda, Geldapė, Ragainė, and especially of Įsrutis, were positive about them. The results of the 1823 document show that research into the nineteenthcentury surinkimininkai movement in Prussian Lithuania is promising, especially when the opportunities offered by yet undiscovered archival documents are exploited.

Adamo Honory’io Kirkoro istoriografijos ištakos yra Michało Eustachy’io Brenszteino faktografinio pobūdžio monografija lenkų kalba „Adamas Honory Kirkoras. Vilniaus leidėjas, redaktorius ir spaustuvininkas 1834–1867 metais“ („Adam Honory Kirkor. Wydawca, redaktor i właściciel drukarni w Wilnie od roku 1834 do 1867“. Wilno, 1930). Dabartiniu metu šio asmens tyrimai pasižymi svarbiu įdirbiu ir išsišakojo į lenkiškąją, lietuviškąją bei baltarusiškąją kryptis. Lietuviškąją kryptį nulėmė Kirkoro liberalios, kompromisinės, pasikeitusioms istorinės Lietuvos tęstinumo aplinkybėms atliepiančios patriotinės pažiūros, imperinės Rusijos režimo užimtoje Abiejų Tautų Respublikoje apribotos mokslo tiriamosios ir kultūrinės veiklos galimybės. Lietuvių tyrėjų Redos Griškaitės, Antano Kulakausko, Pavelo Lavrineco, Juozo Maceikos, Zitos Medišauskienės, Vytauto Merkio, Dariaus Staliūno ir kitų autorių tiriamieji ir mokslo pažintiniai veikalai dažniausiai analizuoja Kirkoro laikyseną lietuvių tautinio atgimimo epochoje ir santykius su šio sąjūdžio dalyviais. Autoriaus teikiamame straipsnyje tyrimas orientuotas į trijų Kirkoro veikalų („Великiй князъ Витовтъ“, publikuotas knygoje „Черты изъ исторiи и жизни литовскаго народа“. Вилъно, 1854; „Przewodnik po Wilnie i jego okolicach“. Wilno, 1880; „Groby wielkoksiążęce i królewskie w Wilnie“. Warszazwa, 1882) adaptaciją ir vertimus į lietuvių kalbą ir jų publikavimą Mažojoje Lietuvoje imperinei Rusijai uždraudus lietuviškąją spaudą tradiciniu lotyniškuoju raidynu Didžiojoje Lietuvoje bei autoriaus ryšius su „Auszros“ laikraščio leidėjais. Tyrimo šaltiniai yra Kirkoro knygos, archyviniai ir publikuoti dokumentai, kelių kartų knygotyrininkų sukaupti bibliografiniai duomenys. Darbe taip pat remiamasi tyrimo de visu metodu autoriaus užfiksuotais Kirkoro knygų leidybos kultūros vertinimais. Grindžiama įžvalga, kad XIX amžiaus lietuvių visuomenės užsakymas Kirkoro knygoms buvo užprogramuotas. Jų adaptyvių vertimų į lietuvių kalbą leidyba Tilžėje ir Bitėnuose spartino Mažosios ir Didžiosios Lietuvos lietuvių integraciją, senosios ir naujosios Lietuvos gyventojų pilietinį suartėjimą, ugdė istorinę ir tautinę savivoką, kultūros pažangą. Research into Adam Honory Kirkor’s life and work was initiated by a specialist in the history of Lithuanian culture, Michał Eustachy Brensztein, in his applied study Adam Honory Kirkor: Publisher, Editor and Vilnius Printer in 1834-67 (Adam Honory Kirkor. Wydawca, redaktor i właściciel drukarni w Wilnie od roku 1834 do 1867. Wilno, 1930). Presently his historiography has become internationally famous, and due to numerous publications in various languages it has branched out into the Polish, Lithuanian, and Belorusian trends. The Lithuanian trend was shaped by Kirkor’s liberal and compromise views recognizing the merits of historical Lithuania and the prospects of its continuity as well as by the reduced possibilities of research and cultural activities in the Polish-Lithuanian Commonwealth occupied by imperial Russia. The research and fact-finding works by Lithuanian researchers Reda Griškaitė, Antanas Kulakauskas, Pavel Lavrinets, Juozas Maceika, Zita Medišauskienė, Vytautas Merkys, Darius Staliūnas, and other authors in most cases analyze Kirkor’s attitude towards the Lithuanian national revival movement and his relations with the participants of this movement. In the article by the present author, research is oriented towards the adaptations, translations into Lithuanian and their publication in Lithuania Minor following the Lithuanian press ban in Greater Lithuania of three works by Kirkor: Grand Duke Vytautas (Beликiй князъ Витовтъ) published in a book by several authors Outlines of the History and Life of the Lithuanian People (Черты изъ исторiи и жизни литовскаго народа. Вильно, 1854); A Guide to Vilnius and Its Environs (Przewodnik po Wilnie i jego okolicach. Wilno, 1880); The Graves of Grand Dukes and Kings in Vilnius (Groby wielkoksiążęce i królewskie w Wilnie. Warszawa, 1882). A deeper insight is offered into the relationship between the author and the publishers and collaborators of the monthly Auszra that promoted the ideas of the Lithuanian national revival. The latter prepared the first Lithuanian translations of Kirkor’s works in conformity with the ideological aspirations of the Lithuanian nation in the new times. The sources of research were Kirkor’s books published in Polish and Lithuanian as well as the archival and published documents connected with the publishing process, and the bibliographical data accumulated by the bibliologists of several generations. Use is also made of the results of the assessment of the publishing organization and culture of Kirkor’s books established by the de visu method. In the course of research, a proposition is suggested that the need for Kirkor’s books felt by 19th-century Lithuanian society was programed in advance. The publishing of their Lithuanian translations in Tilsit (lit. Tilžė) and Bittehnen (lit. Bitėnai) accelerated the integration of Lithuanians in Lithuania Minor and Greater Lithuania and the civic rapprochement between the residents of old and new Lithuania, fostered their historical and national identity and promoted cultural variety and progress.

Straipsnyje aptariamas Ievos Simonaitytės romanas „Vilius Karalius“ (1977 m. leidimas) ir Vydūno veikalas „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“ (2001 m. leidimas): abu kūriniai iliustruoja problemišką dviejų tautų sambūvį, o kito vaidmenį juose atlieka vokiškoji kultūra. Tekstai nagrinėjami prancūzo Danieliaus Henrio Pageaux imagologijos teorijos įrankiais: manija, fobija, filija ir idiokrazija. Paaiškėja, kad amžininkų darbuose į svetimąjį žvelgiama skirtingai: Vydūno veikalas grindžiamas filija, siekiama tautų lygiavertiškumo, o Ievos Simonaitytės romane vyrauja fobiškos herojų nuostatos. „Viliuje Karaliuje“ tautų koegzistavimas atsiskleidžia kaip sudėtingas darinys, lemiantis kasdienius konfliktus, į kuriuos nuolat įsivelia romano personažai dėl savo nuostatų ar skirtingo požiūrio į vokiškumą. Išryškėja kietasprandžio lietuvininko stereotipas, miesto bei kaimo priešpriešos ir kt. Vydūnas vokiečio bei lietuvio įvaizdį formuoja pasiremdamas įvairiais literatūriniais ar istoriniais šaltiniais (Johanno Wolfgango Geothe’s, Martino Lutherio ir kt. tekstais), jo požiūris į atvykėlius – vokiečius, zalcburgiečius, žydus – nėra vientisas, kuriamas gana neigiamas zalcburgiečių įvaizdis, taip pat aptariami lietuviams būdingi bruožai (savivaizdis). The representations of the Other in the works of Ieva Simonaitytė and Vydūnas are established by using two particular texts: Simonaitytė’s novel Vilius Karalius (1977 edition) and Vydūnas’s work Seven Hundred Years of German and Lithuanian Relations (2001 edition). German culture is the Other and both works describe the problematic coexistence between two nations. In order to unveil this coexistence, the theoretical and methodological instruments of the French imagologist Daniel-Henri Pageaux are used: he distinguishes four aspects of attitude towards other cultures – mania, phobia, philia, and idiocracy. The Other is perceived differently in both contemporary texts. Philia is the dominant approach in Vydūnas’s work, with the author promoting the idea of the equality of nations. By contrast, the attitude of the characters of Simonaitytė’s novel represents phobia in most cases. Since the heroes of the novel Vilius Karalius have different attitudes to, and perspectives on, German culture and since the coexistence of the two nations constantly acts as a complicating factor leading to difficulties, everyday tensions arise between them. The stereotype of the obstinate Lithuanian from Prussian Lithuania and the opposition between city and village were also detected. Vydūnas creates images of Germans and of Lithuanians by appealing to various literary and historical sources (Goethe, Tacitus, ect.). His opinions towards strangers (Germans, Salzburgians, Jews) are differentiated. Vydūnas creates a negative image of the Salzburgian and devotes much of attention to the discussion of the character of the Lithuanian (his self-image).

Straipsnyje pristatomas žodžių sąrašas iš Gottfriedo Ostermeyerio – svarbaus XVIII a. Mažosios Lietuvos intelektualo ir lietuvių kalbos bei kultūros propaguotojo – lietuviškų protestantų giesmynų istorijos. Žodynėliu siekta palengvinti kai kurių senų ir mažiau žinomų – pasak Ostermeyerio, „obsoleta und minus cognita“ – žodžių supratimą, tačiau dėl publikavimo metu vykusių Mažosios Lietuvos intelektualų politinių ginčų jis buvęs primirštas. Žodynėlis apima tiek paties Ostermeyerio, tiek jo pirmtakų giesmynų leksiką. Kalboje atsispindi Mažosios Lietuvos lietuvių tarmių (visų pirma donininkų) fonetinės ir leksinės ypatybės. Straipsnyje nagrinėjami daugiau ar mažiau atsitiktinai atrinkti dvidešimt žodžių, aptariamos jų tarminės ypatybės, semantiniai ir morfologiniai skirtumai nuo egzistuojančių tos pat šaknies vedinių, ypatingas dėmesys skiriamas darybos istorijai ir atitikmenims kitose ide. kalbose. Pagal kalbines ypatybes lemos skirstomoms į 5 grupes: 1) vėlyvi leksiniai skoliniai; 2) lemos, turinčios kitur nepaliudytų vedinių (priesaginių ar priešdėlinių), kitur nepaliudytas žinomos šaknies kamieno formas ar kitur nepaliudytą šaknies balsių kaitos laipsnį; 3) žinomos leksemos su pakitusia reikšme; 4) okazionalizmai (apimą ir liaudies etimologijos atvejus); 5) kitur nepaliudytos ar neaiškiõs etimologinės priklausomybės šaknys. Remiantis išanalizuota medžiaga, galima teigti, kad XVII–XVIII a. Prūsijos lietuvių šnekamoji kalba buvusi labai gyva onomasiologijos požiūriu, joje kūrybiškai naudotasi įvairiomis morfologinėmis priemonėmis, būta šaknų, neberandamų XIX a. pabaigos žodynuose ir menkai teliudijamų LKŽ – šių dienų svarbiausioje lietuvių kalbos duomenų bazėje. The present article introduces a list of glosses to a collection of Lithuanian protestant spiritual hymns, compelled by Gottfried Ostermeyer, one of the prominent intellectuals and promoter of the Lithuanian culture and language of the 18th century in Lithuania Minor. The glossary was intended to facilitate the understanding of certain older or less known expressions, as Ostermeyer put it ‘obsoleta und minus cognita’, and due to political disputes among the intellectual community in East Prussian Lithuania Minor at the time of their publication fell into oblivion. The paper discuses a more or less random selection of twenty entries from the glossary, focusing on their dialectal features, semantic and morphological divergence from existing derivatives of the same root, and pays special attention to the derivational history and cross-IE cognates. Judging by the material studied in the paper the Lithuanian spoken idiom of the 17th-18th c. appears to be very vivid in onomasiology, creative in the usage of morphological means and still in possession of certain roots already gone in the dictionaries of the late 19th century and scarcely perceivable in the modern paramount linguistic database of LKŽ.

1576 m. Karaliaučiuje buvo išleistas Prūsijos žemėlapis „Prvssiae Das ist des Landes zu Preussen Welches das herrlichste Theil ist Sarmatiae Europeae, Eigentliche und warhafftige Beschreibun“ (Prūsija – labiausiai šlovinga Europinės Sarmatijos dalis, jos tikras ir teisingas aprašymas). Žemėlapio mastelis apie M1:370 000, o suklijuoto iš devynių lapų matmenys 98,5 cm pločio ir 88, 3 cm aukščio. Tai – sieninis žemėlapis. Žemėlapio sudarymo iniciatorius, organizatorius ir svarbiausių darbų atlikėjas buvo Prūsijos teologas, istorikas, geografas ir kartografas Kasparas Henenbergeris (1529–1600). Žemėlapis sudarytas novatoriškai, kruopščiai ir yra itin informatyvus. Apie tai byloja žemėlapyje esantys sutartiniai ženklai, santrumpos bei istoriniai ir geografiniai įrašai atskiruose laukeliuose. Jis yra pirmas žemėlapis, kuriame pažymėtos baltų žemės – tose vietose įrašyti jų pavadinimai, o „Theilung der Alten dieses Landes Preussen“ („Prūsijos krašto pasidalijimas senovėje“) nurodomos jų ribos. Tai yra geografinis ir istorinis Prūsijos žemėlapis. Be pirmosios 1576 m. žemėlapio laidos, dar yra žinomos 1595, 1629, 1638, 1639, 1656 ir 1679 metų laidos. Deja, išlikusių egzempliorių yra surasta nedaug. In 1576, a map of Prussia “Prussiae Das ist des Landes zu Preussen Welches das herrlichste Theil ist Sarmatiae Europeae, Eigentliche und warhafftige Beschreibung” was published in Konigsberg. Its dimensions were 88.3 x 98.5 cm, and the scale 1:370 000. It was a wall map. Its initiator, organizer and performer of the most important work was a Prussian Lutheran pastor, historian and cartographer Kaspar Henneberger (1529–1600). The map was created innovatively, thoroughly and was very informative. This shows the symbols, abbreviations and historical and geographical entries in separate boxes. For the first time the lands of the Balts were shown on it: there were written their names and in Theilung der Alten dieses Landes Preussen were described their boundaries. It is a geographical and historical map of Prussia. It was printed in Konigsberg in 1576, 1595, 1629, 1638, 1639, 1656 and 1679. Unfortunately, it is a rare map as not many copies of it have remained.

Straipsnio objektas - Mažajai Lietuvai būdingi vietinės kryždirbystės kūriniai - kapinėse statyti metaliniai kaltiniai kryžiai ir atskiroms teritorijoms būdingos jų formos XIX a. pab.-XX a. pr. Tikslas - išanalizuoti regiono dirbiniams būdingą įvairovę, tą lėmusius antkapinių kaltinių kryžių lokalinius skirtingumus, jų ryšius su svarbesniais regiono kryždirbystės centrais.

The toponym “Truso” is the oldest known place name from the area of the ancient tribal Prussians preserved in historical sources. In recent decades, several theories have been proposed trying to explain the origin of this name. One of these hypotheses sought to explain the origin of this toponym from the Lithuanian definition of salt – “druska” or its alleged counterpart in Old Prussian – “* truska”. However, the authors of this theory have not taken into account many of the factors which are discussed in this paper. The extinct Old Prussian language differs significantly from modern Lithuanian in terms of phonetics, grammar and basic vocabulary, as shown in this paper through the analysis of the vocabulary contained in the most important source on the Old Prussian language - the Elbląg Dictionary. Therefore, any transfer of words from Lithuanian to Old Prussian with the aim of “reconstructing” a word should be considered unacceptable. This is confirmed by the opinions of linguists concerned with linguistic reconstructions. The thesis that the equivalent of the Lithuanian term druska – salt was the Old Prussian word “*truska” is essentially incorrect. From the 16th century historical source (the so-called Dictionary of Grunau) we know that the Prussians used the word Sali (*sólis) for salt. This is also confirmed by another word from the 13th century Elbląg Dictionary (OP – E 376 Saltan) *saltań or “salted meat”. The etymological formula for the salt word in Old Prussian is therefore (IE) *sal- (1), (BALT-SL) *sālis – sól, (PBALT) *sālis – salt, (OP) *sólis (Sali) – salt. The word druska in Lithuanian literally means “crumb, scrap” (as in the related Latvian language) and was adopted into Lithuanian probably only in the Middle Ages - before the Lithuanians also used the word *sólis for salt. In this respect, the thesis claiming that the toponym of Truso originated from the neverpresent Old Prussian term for salt – * truska, is not supportable. This name cannot, in any case, be translated as Solec or “salt port”. The toponym Truso derives from a much older hydronim *Drusō or the Old Prussian name of the present lake Druzno near Elbląg.

Tyrimo objektas – lietuvininkų gydymosi nuostatos. Straipsnyje siekiama atskleisti jų matytą medicinos vaizdą XX a. pirmojoje pusėje. Šiam tikslui yra nagrinėjama, į ką lietuvininkai kreipėsi pagalbos susirgę ir kokius gydymo būdus taikė. Analizuojama, kokia takoskyra (ne)egzistavo tarp oficialiosios ir liaudies medicinos. Ieškoma atsakymo į klausimą, kokios šeimose ir bendruomenėse įsišaknijusios ligõs sampratos, kokie ligų gydymo būdai palaikė skirtis tarp liaudies ir oficialiosios medicinos. Istoriniu, lyginamuoju ir analitiniu požiūriu nagrinėjami etnografinių lauko tyrimų rezultatai, taip pat etnografinio pobūdžio istoriografijos šaltiniai ir tyrimai. Analizuojami šimtas septyni lietuvininkų naratyvai, sukaupti Klaipėdos universiteto Tautosakos rankraštyne. The aim of the article is elucidating the attitudes of the Lithuanian-speaking inhabitants of the Lithuania Minor (lietuvininkai) towards the medical treatment (the choice of the doctor and healing) that prevailed in the first half of the 20th century. The author addresses the following issues: 1) who used to treat the members of families and communities; 2) whom people most commonly turned to in case of serious illness and what methods of healing they used; 3) what kind of distinction (if any) there was between the official and the folk medicine. The purpose of analysis is discerning the sociocultural peculiarities of the Lithuanians living in the Lithuania Minor in the first half of the 20th century. The author analyzes unpublished ethnographic materials collected during fieldwork sessions by the students of the Department of the Baltic Philology, Faculty of Humanities and Education Sciences, Klaipėda University, and compares this data to the published sources and research studies. Altogether, the subject of analysis includes 107 narratives by the local inhabitants of the Lithuania Minor. Exact time framework is not established. The social surroundings of the informants include families and communities of their native villages and small towns. By using the historical comparison and the analytic method to deal with ethnographic narratives and historiographic data, the author attempts reconstructing the notions of Lithuanians living in the Lithuania Minor in the first half of the 20th century of their "own" and "foreign". According to the results of the analysis, the author maintains that the concepts of illness and ways of treatment, entrenched in the family and community traditions, as well as people’s "own" habits and conservative attitudes supported and widened the gap between the official and the folk medicine. In the beginning and in the middle of the 20th century, the Lithuanians living in the Lithuania Minor habitually regarded the verbal charms, commonly used in the folk medicine, rather negatively. The performed comparison of analyzed narratives with the available historiographic research enables the author to maintain that in most cases the Lithuanians living in the Lithuania Minor adopted rather more modern ways of behavior than the inhabitants of the mainland Lithuania. Therefore, their attitude towards the "magical" means of treatment indicates the peculiar aspects of social modernization in the Lithuania Minor. However, in case of serious illness the gap between the official and the folk medicine closed or lost its importance. The fear of death made the economic and social considerations irrelevant. Similarly, the fear of death or disablement could reinforce the cultural differences affecting the outcome of the choice between the official treatment and the folk medicine.

Šiame straipsnyje analizuojamas vokiškų šaltinių, kuriais galėjo remtis Gotfrydas Ostermejeris versdamas naujas giesmes rinkiniui „Giesmes ßwentos Baźnyczoje ir Namej’ giedojamos“ (Karaliaučius, 1781), klausimas. Taip pat apžvelgiami šio giesmyno repertuaro atrankos polinkiai. Kadangi rinkinys nerastas, tyrimas atliekamas remiantis antriniu šaltiniu – Kristijono Endrikio Mertikaičio giesmynu „Wissokies Naujes Giesmes arba Ewangelißki Psalmai“ (Tilžė, 1817), į kurį pateko per pusšimtį Ostermejerio ir jo bendradarbių – Mažosios Lietuvos kunigų Povilo Šrederio ir Kristijono Lovyno – giesmių. The paper addresses the issue of the German sources that Gottfried Ostermeyer (1716–1900) might have used when translating new hymns for the Evangelical Lutheran hymnal Giesmes ßwentos Baźnyczoje ir Namej’ giedojamos (Holy Hymns Sung in Church and at Home; Königsberg, 1781). It also overviews the trends of repertoire selection for this hymnal. As the original hymnal has not been found yet (or has not survived), the research is based on a secondary source, the hymnal Wissokies Naujes Giesmes arba Ewangelißki Psalmai (Various New Hymns or Evangelical Psalms; Tilsit, 1817) by Kristijonas Endrikis Mertikaitis (c. 1775–1856). It contains over fifty hymns by Ostermeyer and his colleagues Paul Schröder (1723–1796) and Christian Lovin (1721–1783), both pastors from Lithuania Minor. Important for the reconstruction of the history of Ostermeyer’s hymnal are references to earlier-published hymnodal works in his polemical works and in the history of Lithuanian hymnals in Erste Littauische Liedergeschichte (The First History of Lithuanian Hymns; Königsberg, 1793). Quotations and quotationlike fragments of other authors recognized in these works point to the books owned by Ostermeyer and to his attitudes and interests. Of 45 translated hymns, over 30 are associated with Michael Lilienthal’s official hymnal of Königsberg Vernünftiger Gottesdienst des Singens (the 1752 or earlier edition) cited in Erste Littauische Liedergeschichte and in polemical works. One hymn – Ludwig Andreas Gotter’s hymn about faith ‘Dußios mano Netikuma’ – was translated by Ostermeyer from the German church hymnal of Mitau (Lith. Mintauja, now Jelgava) Mitauisches Gesangbuch (The Hymnalbook of Mitau; Mitau, 1769– 1771?) or its later edition of 1778 compiled by Christian Huhn and Johann Friedrich Kasimir Rosenberger. The surviving corpus of hymns of Ostermeyer’s hymnal shows that the author preserved the traditions of East Prussian liturgical communal singing and observed the regional trends. Translations of works by such seventeentheighteenth- century religious poets as Simon Dach and Georg Weisel from the Königsberg area, the Baroque author Paul Gerhard, the Halle pietists Jacob Gabriel Wolf and Joachim Lange, the advocate of the Lutheran orthodoxy Johann Friedrich Mayer and others reflect the common principles of compilation and selection of the repertoire for Königsberg hymnals. However, Ostermeyer wanted to reform the hymnal and thus added hymns which were not included in eighteenth-century German hymnals of Königsberg. Inclusion of the hymns by Benjamin Schmolck (1672–1737), the senior court preacher of Schweidnitz (now Świdnica, Poland) into the Lithuanian hymnal demonstrates Ostermeyer’s courage and determination for renewal and expansion of the boundaries of the regional repertoire.

2013 m. rugsėjo–spalio mėn. Rytprūsių krašto muziejuje (Liuneburgas, Vokietija) buvo surengta Karlo Eulensteino (1892, Klaipėda–1981, Berlynas) tapybos darbų paroda – ji tęsė muziejaus pradėtą dailininkų, kilusių iš Rytų Prūsijos, kūrybos pristatymų ciklą. 2013 m. spalio pabaigoje kiek mažesnės apimties K. Eulensteino parodą Rytprūsių krašto muziejus atgabeno į Lietuvos dailės muziejaus (LDM) Prano Domšaičio galeriją – užsimezgęs ir jau kelerius metus sėkmingai besitęsiantis šių dviejų atminties saugojimo institucijų bendradarbiavimas įgalina Lietuvos visuomenei pristatyti pamirštų ar iki šiol net nežinotų iš Prūsų Lietuvos ir Klaipėdos krašto kilusių dailininkų kūrybą. Straipsnyje aptariami K. Eulensteino biografijos faktai ir kūryba. From 25th of October to 8th of December 2013 exhibition of Karl Eulenstein artworks was held at the LAM’s Pranas Domšaitis Gallery in Klaipėda. Karl Eulenstein was the most famous painter of the interwar Klaipėda. His watercolours, oil and tempera paintings were displayed during the exhibition. Majority of the artworks for the exhibition were lent by private persons residing in Germany, several paintings were brought from the collections of the East Prussian Regional Museum (German: Ostpreußisches Landesmuseum) in Lüneburg (Germany). Along with several early Karl Eulenstein’s paintings, which successfully survived the World War II, the major part of the exhibition consisted of “reminiscence paintings”. Unable to visit native lands again, in these artworks the painter attempted to recreate motives and compositions of his pre-war paintings by memory, based on impressions in his mind. In 1919–1923 Karl Eulenstein studied at the Konigsberg Art Academy. In 1926 he moved to Berlin and spent the rest of his life there. However, connection with native lands was never broken. Every summer until 1944 artist came back to his homeland, visited Klaipėda, the Curonian Spit or stayed at the Hermann Blode's Guest House in Nida for longer periods of time. He was a member of Nida artists' colony and was in close contact with painter Ernst Mollenhauer as well as other artists of colony. Hometown, seaside and coastal nature, fishermen, farmers, their everyday life and holidays were among the main themes of Karl Eulenstein’s artworks. His dark, deep, rich colour paintings, subtly revealing spirit of melancholic Eastern Prussia’s landscape, the Curonian Spit’s fishermen life scenes always attracted attention. In Karl Eulestein’s artworks of the 1920s connection between traditional and modern painting is very clear. Characteristic expressive style of the painting remained, even though influence of modern objectivism became evident in the artist’s works of 1930s. At the end of the World War II Karl Eulenstein suffered a double loss – he lost his birthplace and his artworks. In the summer of 1944 he visited Klaipėda for the last time. Few days before the end of the war during bombardments of Berlin painter’s workshop and almost all of his artworks burned down. Unable to travel to Klaipėda region and East Prussia, had lost a large part of his works, Karl Eulenstein still found the strength to start a new creative phase. His post-war late expressionism paintings are especially deep and meaningful. In 1958 Karl Eulenstein received the Fellow East Prussian Cultural Prize for achievements in the field of fine arts. Being rediscovered today his artworks reveal timeless fascination of late expressionism of the second half of the 20th century.

Straipsnio objektas – vestuviniuose laikraščiuose aptinkami eiliavimai, sukurti sekant Donelaičiu. Tikslas – susisteminus sekimus atskleisti jų ryšį su Donelaičio tekstais ir parodyti varijavimo tendencijas. Glaustai aptarus šiuolaikinio folkloro reiškinį – vestuvinius laikraščius, straipsnyje atsidedama lyginamajai sekimų analizei. Išskiriami dviejų rūšių sekimų tekstai: svečių pasveikinimai ir jaunųjų pasveikinimai. Nustatoma, kad svečių pasveikinimai įvairuoja labiau, galima išskirti du jų tipus, o jaunųjų pasveikinimai yra stabilesni, vieno modelio. Sekimų tekstus lyginant su Donelaičiu, randama leksinių atitikmenų, kompozicinės sandaros ir sintaksinės sakinio organizacijos panašumų, galima atpažinti atskiras „Metų“ eilutes. Mažiausiai keičiami pirmieji perdirbimui pasirinkto „Metų“ fragmento žodžiai. Vyraujantis varijavimo dėsningumas – sekimo tekstą stengiamasi priartinti prie konkrečios pasveikinimo situacijos. The article examines the verses which were composed by imitating Kristijonas Donelaitis and published in Lithuanian wedding newspapers (the author of the article has called them echoings). The aim of the article is to systematize these echoings, to disclose their relationship to the texts by Donelaitis, and to reveal their variation tendencies. After a brief discussion of wedding newspapers as a contemporary folklore phenomenon, the article focuses on a comparative analysis of the echoings. The author divides these texts into two groups – the greetings of guests and the greetings addressing the newly-weds. The greetings of guests vary more than those addressing the newly-weds and can be subdivided into two types, whereas the greetings of the newly-weds are more stable and created following one single model. The comparative analysis of the echoings and the original texts by Donelaitis indicates that the echoings have preserved some lexical equivalents and some similarities between the compositional structure and the syntactic organization of the phrase, which allow recognizing separate lines of The Seasons. The first words of the fragments of The Seasons chosen for modification vary less than the rest of the text. The dominant principle guiding the modification is to bring the echoing text closer to the actual situation in which the greeting occurs.

Straipsnyje analizuojamas Kauno apskrities viešosios bibliotekos (KAVB) Senųjų ir retų spaudinių skyriaus fonde saugomas Mažosios Lietuvos giesmynų rinkinys. Straipsnio tikslas - ištirti rinkinio repertuaro sudėtį, įvertinti turimus egzempliorius ir jų savybes, nustatyti šios fondo dalies vertę Mažosios Lietuvos lietuviškos spaudos istorijos bei nacionalinės bibliografijos kontekste, numatyti šio paveldo išsaugojimo ir sklaidos priemones. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad aptariamame rinkinyje yra saugomi 142 pavadinimų 275 giesmynų egzemplioriai, kurie kartu su kitais religinio turinio leidiniais surišti konvoliutuose į 138 įrišimo vienetus. Rinkinio dydis - 34,7 proc. viso 1808-1936 m. išleistų giesmynų skaičiaus. Rinkinyje yra 4 unikumai, 11 retenybių, o dvi iš jų yra tik KAVB, ypač retų - 15. Dėl nedidelio išlikusių egzempliorių skaičiaus daugumą rinkinio giesmynų galima vadinti retais leidiniais. Surasta nemažai knygos ženklų - jais pažymėta 54 proc. rinkinio knygų. Didžiają dalį proveniencijų sudaro nuosavybės įrašai (58), knygrišių reklamos ženklai (14), antspaudai (10), superekslibrisai (9), ekslibrisas (1), marginalijos (17). Proveniencijose pavyko užfiksuoti 73 asmenvardžius, nustatyti ekslibriso, 7 superekslibrisų ir kai kurių įrišimų autorius. Apibendrinant galima teigti, kad KAVB giesmynų rinkinys yra svarbi Mažosios Lietuvos spaudos ir kultūros paveldo dalis, vertinga dėl jame esančių retų leidinių, dėl išlikusių autentiškų Mažosios Lietuvos knygrišių įrišimų ir superekslibrisų, marginalijų ir proveniencijų, atskleidžiančių XIX-XX a. pradžios šio krašto knygos kultūrą. The Kaunas Country Public Library preserves a collection of Lithuanian hymnals published in Lithuania Minor in the years 1850-1936. The collection consists of 142 hymnals which make 34.7% of the hymnals published in the years 1808-1936. It contains rare editions: 4 uniques, 11 curios, 15 especially rare hymnals. An important part of the cultural heritage of the books that reflect the manners and religious practices of people in this region is binding of hymnals, super-ex-libris and provenances. Wafers, stamps and vignettes - promotional marks of book binders - allow identifying the authors of hymnals and super-ex-librises; 74 books are signed with various marks. There are 73 personal names among the marks of the hymnal collection. The major part of the provenances consists of marks of property (58), promotional marks of book binders (14), stamps (10), superexlibrises (9), exlibrises (1) and marginalia (17). The books of Lithuania Minor are rare because of the historical and political circumstances of the region, a decay of low-quality paper used in the 19th and the first part of the 20th century, and small book editions. Due to the small number of extant copies and the provenances they contain, the collection is an important part of Lithuania Minor printing and cultural heritage, which complements Lithuanian national bibliography.

2013 m. spalio 21–2014 m. kovo 13 d. Lietuvos dailės muziejaus (LDM) Vilniaus paveikslų galerijoje veikė paroda „Nuostabioji žemė. Dailininkai Rytų Prūsijoje. XIX a.–XX a. pirmos pusės tapyba iš Aleksandro Popovo rinkinio“. 2014 m. gegužės 8 d. dvigubai didesnė paroda, papildyta tapybos, grafikos darbais, atidaryta LDM Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje. Abi parodos – ir Vilniuje vykusi, ir Klaipėdoje iki 2016 m. pradžios veiksianti – yra didžiausi iki šiol įvykę Aleksandro Popovo rinkinio pristatymai Lietuvos visuomenei. From 21st of November 2013 to 13th of April 2014 exhibition “The Wonderful Land. Artists in East Prussia. 19th and the First Half of the 20th Century Paintings and Graphic Art from the Collection of Aleksandr Popov” was displayed at the Vilnius Picture Gallery. Twice as large, complemented by paintings and graphic artworks it was transferred to the LAM’s Pranas Domšaitis Gallery in Klaipėda and opened on 8th of May 2014. Exhibition “The Wonderful Land. Artists in East Prussia. 19th and the First Half of the 20th Century Paintings and Graphic Art from the Collection of Aleksandr Popov” will be on display here until 8th of May 2016. The Society of East Prussia Art Lovers “Nidden” was founded in 2009 in Klaipėda by a small affinity group of ethnography and history lovers. The aim of “Nidden” is to search, collect and promote paintings from East Prussia that picturesquely portray the nature, history and inhabitants of this region. Aleksandr Popov, former sea captain, today a businessman, art patron, and the chair of the Society, has been collecting paintings related to East Prussia for almost a decade. To date his collection has nearly 1 000 works of fine art and graphic art by almost 300 painters. The artworks of Aleksandr Popov’s collection were created in the 19th century and in the first half of the 20th century, during the blossoming of fine art in East Prussia, when the region was a centre of attraction for many painters. The exhibition in the Pranas Domšaitis Gallery represents 142 painters with 276 artworks. Oil, tempera, aquarelle, pastel paintings, drawings, prints of various graphic techniques, and reproductive graphics represent the most significant phenomenon of art history in East Prussia – the Konigsberg Art Academy and Nida artist’s colony, as well as the works of painters that were born, permanently lived or occasionally visited this region. The exhibition is mainly composed of landscapes, accompanied by some figurative compositions, still-lifes and portraits. The scale of the exhibition’s painting styles is very wide: from academic art, romanticism, realism, late impressionism, to expressionism and modern objectivism. It is symbolic that the exhibition is held in the Gallery, which permanent exhibition is dedicated to the works of Pranas Domšaitis (1880–1965), Lithuanian expressionist painter originating from Prussia. Therefore, this exhibition helps to better understand origins and historic context of Pranas Domšaitis’ creativity. During the World War II artworks of many painters, who lived and worked in East Prussia were lost. However, this situation in art history took an unexpected turn. Part of exhibition’s artworks was created in the second half of the 20th century. It reveals a phenomenon of East Prussian fine arts post-1945: unable to return to beloved places, for almost 20 years after the war ended painters created paintings by memory, based on impressions deep in the mind.

Sąlygos lietuvių raštijai vystytis Prūsų (Mažojoje) Lietuvoje atsirado XVI a., kunigaikščiui Albrechtui 1544 m. įsteigus universitetą Karaliaučiuje. Iki pat XVIII a. vidurio valdovai palaikė lietuvių kalbą kaip priemonę, skatinančią vietinių bendruomenių integraciją į socialinį ir ekonominį Prūsijos gyvenimą. Tai patvirtina archyvuose išlikę XVI–XVIII a. oficialūs įsakymai dėl lietuviškų knygų rengimo ir spausdinimo. Šiame straipsnyje gretinant valdovų potvarkius su atitinkamo laikotarpio lietuviškų (ir lituanistinių) knygų dedikacijomis bandoma atskleisti, kaip lietuvių raštijos kūrėjai vertino tokį rūpestį ir kokį dėkingumą rodė savo mecenatams. Nerasta nė vienos karališką asmenį ar jo nuopelnus šlovinančios panegirikos, tik santūri padėka už rūpinimąsi lietuvių tautos švietimu. Toks santūrumas ir racionalumas raštijos kūrėjų santykiuose su mecenatais laikytinas Prūsų lietuvių raštijos specifiniu bruožu. Savita ir tai, kad nuo XVII a. lietuviškose knygose (ypač giesmynuose) patiems lietuviškų knygų rengėjams gausiai spausdinamos Karaliaučiaus poetų, profesorių, kunigų ir valdininkų lotyniškos, vokiškos, lietuviškos, graikiškos ir hebrajiškos epigramos ir panegirikos. The author of the article analyses how the prefaces and dedications in the Lithuanian books of Lithuania Minor of the sixteenth to eighteenth centuries reflect the relations between the pioneers of Lithuanian writing and the rulers of the country – the dukes of Prussia whose de facto status was identical to that of a monarch and later of a king. The article presents comparisons of historical sources – rulers’ edicts which promoted the development of writing and education of the Lithuanians, and dedications to rulers in Lithuanian books. It has been established that the authors and editors of Lithuanian books did not compose panegyrics to rulers-patrons: it was the prominent Prussian poets who glorified them with their poetry in various languages. This should be seen as a specific feature of the writing of Prussian Lithuanians.

Straipsnyje aptariamas Berlyne, Prūsijos kultūros paveldo Slaptajame valstybiniame archyve rastas anksčiausias Baltramiejaus Vilento laiškas Prūsijos kunigaikščiui Albrechtui. Straipsnyje pirmą kartą publikuojama laiško faksimilė, perrašas, vertimas į lietuvių kalbą. Naujai rastas laiškas kartu su kitais dokumentais suteikia papildomų argumentų svarbiems Vilento veiklos faktams patikslinti. Trys šaltiniai – Vilento 1554 metų sausio 16–ąją registruotas laiškas, informuojantis apie kunigystės pradžios poreikius, 1572 metų laiškas su nuoroda dirbus kunigu 19 metų ir Evangelijų bei Epistolų (1579) pratarmė su nuoroda dirbus beveik 27 metus – duoda pagrindo išvadai, kad Vilentas kunigu Karaliaučiuje pradėjo dirbti 1553 metais (dirbo iki 1587–ųjų). 1554 metais sausio 16–ąją registruotas laiškas ir du Prūsijos Bažnyčios generalinio sinodo, vykusio 1554 metų rugsėjo 2–24 dieną Karaliaučiuje, dokumentai rodo, kad Vilentas buvo paskirtas į Karaliaučiaus Senamiesčiui priklausiusią Šteindamo Šv. Mikalojaus bažnyčią. Joje lietuviškos pamaldos (kartu su lenkiškomis) vyko iki 1602–ųjų, o Sakaimo Šv. Elžbietos bažnyčia lietuviams paskirta tik 1604 metais (Šv. Mikalojaus bažnyčia palikta lenkams). Nors Vilentas teikdavo bažnytines paslaugas ir kitų Karaliaučiaus gyvenviečių bei priemiesčių (be Šteindamo, jo laiškuose dar minimas Sakaimis, Trakaimis ir Rosgartenas) lietuviams, bet pagrindinė jo darbo vieta buvo Šteindamo Šv. Mikalojaus bažnyčia. The article discusses the earliest letter by Baltramiejus Vilentas to the Duke of Prussia, Albrecht. This letter is preserved in the Secret State Archives Prussian Cultural Heritage Foundation in Berlin. The article publishes for the first time its facsimile, rewrite, and translation to Lithuanian. The newfound letter, together with the other documents, provides additional arguments that help clarify important facts of Vilentas activity. Three sources – Vilentas letter that informs about the needs at the beginning of priesthood, registered on the 16th of January, 1554; letter that references having worked as a priest for 19 years, written in 1572; the foreword of Gospels and Epistulae (1579) that references having worked as priest for almost 27 years – allow to draw the conclusion that Vilentas began to work as a priest in Kaliningrad in 1553 (until 1587). The aforementioned letter, registered in 1554, together with the two documents of the General Synod of the Church of Prussia, which took place in the 2nd – 24th of September, 1554, reveal that Vilentas was assigned to the Steindamm's St Michael's Church in the Old Town of Kaliningrad. There the public prayers in Lithuanian (and Polish) were held until 1602, and the Sackheim's St Elisabeth's Church was dedicated to Lithuanians and their services only in 1604 (the St Michael's Church remained Polish). Even though Vilentas provided church service to the Lithuanians living in the surrounding villages and suburbs of Kaliningrad as well (outside of Steindamm, in his letters he also mentions Sackheim, Tragheim and Rossgarten), his primary area of work was the Steindamm's St Michael's Church.

Straipsnyje skelbiamas Prūsijos kultūros paveldo Slaptajame valstybiniame archyve Berlyne saugomas XVII a. pabaigoje Prūsijos Kunigaikštystėje Michaelio Richterio (apie 1675 – po 1704) rašytas lietuviškas laiškas, aptariamas jo turinys ir parašymo aplinkybės. Šis rankraštinis lietuvių kalbos paminklas – kol kas seniausias žinomas dalykinės korespondencijos lietuvių kalba pavyzdys, taip pat seniausias lietuviškas laiškas apskritai. Iš laiško turinio aiškėja to meto Prūsijos Kunigaikštystės dalykinei korespondencijai neįprasto kalbos pasirinkimo motyvas – Richterio troškimas pademonstruoti adresatui lietuvių kalbos žinias ir įrodyti savo kalbinę kompetenciją. Šitaip laiško autorius siekė paneigti jo bandomojo pamokslo vertintojų kritiką, kuri nulėmė valdžios sprendimą neskirti Richterio Plaškių kunigu. Laišku Richteris kreipėsi į neįvardytą Prūsijos evangelikų liuteronų bažnyčios vadovą, prašydamas pranešti kunigaikščiui apie patirtą neteisybę ir leisti dar kartą sakyti bandomąjį pamokslą kitų – ne subjektyviai nusiteikusių – vertintojų akivaizdoje. Aprašytos aplinkybės liudija, kad lietuvių kalbos mokėjimas buvo vienas iš svarbių kriterijų vertinant kandidatų pasirengimą dirbti lietuviškose Prūsijos Kunigaikštystės parapijose. Richterio laiškas svarbus lietuvių kalbos istorijos tyrimams kaip šaltinis, atspindintis XVII a. Mažojoje Lietuvoje vartotos lietuvių kalbos ypatybes. Kartu su kitomis toje pačioje byloje saugomomis archyvalijomis jis įdomus ir kultūros istorijos požiūriu – kaip autentiškas dokumentas, iliustruojantis tam tikrus kunigų skyrimo procedūros etapus. The article publicly details the Lithuanian letter, written by Michael Richter (around 1675 – after 1704) in the Duchy of Prussia in late 17th century. This letter is preserved in the Secret State Archives Prussian Cultural Heritage Foundation in Berlin, and the article details its content and the circumstances of its existence. This manuscript is a monument of the Lithuanian language, and is so far the oldest known example of formal correspondence in Lithuanian, as well as the oldest known Lithuanian letter. The content of the letter reveals the motive behind the choice of words unusual for the formal correspondence of the Duchy of Prussia at the time – Richter's desire to demonstrate his knowledge of the Lithuanian language and prove his linguistic competence to the addressee. This way, the author attempted to deflect the criticism received for his test sermon. It was because of this criticism that Richter was denied the possibility to become the priest of Plaškiai. In his letter, Richter addressed the unnamed leader of the Evangelical Lutheran Church of Prussia with a request to inform the Duke of the injustice that Richter had witnessed, and allow him to preach the test sermon again, in front of an audience that has a less subjective approach. The described circumstances reveal that the knowledge of Lithuanian was one of the most important criteria of evaluation for the candidates who applied to work in the Lithuanian parishes of the Duchy of Prussia. This letter is significant to the research of the history of the Lithuanian language, as it is a source that reflects the features of Lithuanian used in Lithuania Minor during the 17th century. Together with other documents of the same archives it is also intriguing from the cultural perspective as an authentic document that illustrates certain stages of the appointment of priests.

It has been a century, though one may claim more vividly: a whole era, since Ihese terrible and fateful events shook the world and led to the revival of the oppressed nations. It was also the period when a miracle to rebuild the independent State of Lithuania occurred. This miracle was the result of the efforts of many of the prominent men brought up in the spirit of ethnic Lithuanian culture. Alongside these prominent personalities of the Lithuanian nation, people from our region actively participated in events. However, all of them had to face an extremely difficult period of the war and German occupation. In this article, the author deals with the history of the Sūduva land dating back a hundred years. It was an extremely difficult period of World War I, which until the outbreak of World War II was called the Great War. The population of Sūduva felt the horrors of the war as the Russian and German armies of a hundred thousand men shunted back and forth through their land four times. Like in some horror film, Kalvarija, Marijampolė, Kudirkos Naumiestis, Virbalis and other places were being passed from hand to hand while people died. Kalvarija, Kudirkos Naumiestis, Virbalis, Liudvinavas, Igliauka and many other towns and villages were turned to ashes. Manors and villages located in the northern part of the Marijampolė district were swept away during the attack on the fortress of Kaunas. Thousands of men in their prime - sons of the nation - were killed in the Kaunas fortress, the Augustavas Forest and the battles of Stalupėnai and Gumbinė. This article is dedicated to their sacred memory.

M. Daukšos „Postilėje“, išleistoje 1599 m., randama seniausia toponimo „Kaunas“ lietuviška forma. Vietovardis įrašytas spaudos klaidų taisymų pastaboje. Ji teikia svarbių dialektologinių duomenų: jungtukas „bat“ ir „aĩti“ tipo formos esą būdingos Kauno upeivių, prekybininkų ir „kitų netikėlių“ (žemo prestižo sluoksnio) kalbai, todėl nevartotinos. Šios formos vartojamos „Postilės“ pradžioje, išspausdintoje dar 1595 metais; jos buvo būdingos ne tik Kauno uosto darbininkų, bet ir autoriaus gimtajai šnektai. Vėliau M. Daukša jų atsisakė. Lingvistinė pastaba buvo įrašyta siekiant paaiškinti, kodėl reikėtų pataisyti „Postilės“ pradžios kalbą. Antrasis datuotas paminėjimas yra D. Kleino 1653 metų gramatikoje „Grammatica Litvanica“. Vietovardis Kaunas pateikiamas du kartus: tarp daiktavardžių giminės nustatymo taisyklės išimčių ir pavyzdyje, kuriuo iliustruojamas vietos raiškos būdas (keliauju į Kauną). D. Kleino 1654 metų gramatikos „Compendium Litvanico-Germanicum“ pavyzdžiuose pirmą kartą minimas Kauno miesto gyventojo lietuviškas įvardijimas „kaunónis“. Trečiuoju datuotu paminėjimu laikytinas įrašas 1656 metų priesaikoje, kuria Tilžėje prisiekė karo pabėgėlė Gustienė Mačiulaitienė, našlė iš Kauno. Toponimas fiksuojamas Mažosios Lietuvos žodynuose nuo XVII a. vidurio: pirmą kartą Kaunas randamas vokiečių–lietuvių žodyno nedatuotame nuoraše „Lexicon Lithuanicum“. Leksikografai vietovardį į žodynus įtraukė kartu su kitais Mažajai Lietuvai svarbiais prekybos ir kultūros židiniais. The first Lithuanian book containing the city name Kaunas (in a Lithuanian form) was "Postilla" by Mikalojus Daukša, printed in 1599. This toponym was included in a note in the section for Errata. It supplies noteworthy dialectological data: forms like the conjunction "bat" and "aĩti" are characteristic of the speech of Kaunas boatmen, traders, and “other scapegraces” (of a low strata of society), and therefore unusable. These forms were used at the beginning of Postilla, sent to the printer earlier in 1595. The forms "bat" and "aĩti" were traits not merely of Kaunas laborers’ speech, but of Daukša’s native dialect as well. Later on Daukša rejected them. The linguistic note was added to explain the reason the language in the initial part of "Postilla" was to be corrected. The second appearance of the toponym Kaunas is known from the "Grammatica Litvanica" by Danielius Kleinas, printed in 1653. Kaunas was mentioned twice: among the exceptions to the rule that defines the gender of nouns and in an example that illustrates a mode of spatial expression (kełauju ing Kauna ‘I travel to Kaunas’). In another grammar by Klein, "Compendium Litvanico-Germanicum" (1654), the first known Lithuanian form of naming a denizen of Kaunas is given (Kaunónis). An inscription in the oath that was sworn in Tilžė (Tilsit) by the war refugee Gustienė Mačiulaitienė, a widow from Kaunas, is held to be the third dated (1656) reference to the Lithuanian form of Kaunas. The toponym Kaunas was included in Lithuanian dictionaries of Lithuania Minor starting in the mid-seventeenth century: the oldest of the undated manuscripts was "Lexicon Lithuanicum". Lexicographers entered Kaunas into their dictionaries along with Lithuanian Minor’s other important trade and cultural centers.

Straipsnyje analizuojama Kristijono Donelaičio „Žiemos rūpesčių“ pradžia ir aptariami specifiniai Donelaičio poetikos dalykai: įtampa tarp ciklinio ir tiesinio laiko, „tvarkos“ ir „netvarkos“ kategorijos (kurios leidžia adekvačiau suprasti Donelaičio poetinio universumo sąrangą nei „gamtos“ ir „kultūros“ distinkcija), teksto sintagminė struktūra. Siūloma įvesti trečiąją Metų personažų rūšį, atsiduriančią tarp „dorųjų“ ir „nedorėlių“. Formuluojama mintis, kad Metai yra keturių savarankiškų kūrinių poetinis ciklas, neturintis sintagminiame plane įtvirtintos privalomos atskirų dalių skaitymo tvarkos. This paper offers a micro-compositional textual analysis of the opening of "The Cares of Winter", one of the four parts of "The Seasons" by Kristijonas Donelaitis. The analysis reveals the unique nature of this text and gives an insight into the general features of Donelaitis’ poetics, such as conflicting narrative-temporal structures (circular and linear), the topology of the poetic universe (in which the categories of order and disorder are depicted as the primary ones), and the structural discrepancy between the paradigmatic and syntagmatic levels of the text. The analysis leads to the conclusion that "The Seasons" should not be considered as an integral and coherent narrative poem, but as a poetical cycle of four independent poems. The micro-compositional analysis of "The Cares of Winter" reveals important features in Donelaitis’ poetics. The deep structure of "The Seasons" is characterized by the systematic aspects of order and symmetry: each phenomenon depicted in "The Seasons" has its antipode, while on the syntagmatic plane of the text we observe a contrasting play of their expression. The second principle of the syntagmatic composition of "The Seasons" is the associative coherence typical in a spoken text. The analysis also highlights the systemic differences of text coherence on the syntagmatic and paradigmatic planes. The "disorders" of the structural symmetry of the text, which enable the introduction of a new subspecies of characters in "The Seasons" or a consideration of the relationship between linear and cyclic time in the narrative poem, are also significant.

Straipsnyje nagrinėjamos Mažosios Lietuvos nykstančios kalendorinių švenčių (Kūčių/Kalėdų, Užgavėnių, Velykų) papročių reikšmės, aptariamos etninės tradicijos ir tęstinumo, rekonstruojant papročius, galimybės šių dienų švenčių modelyje. Išskiriami ir aprašomi žinomi lietuvininkų kalendorinių švenčių modelių elementai, nagrinėjamos jų turinio reikšmės ir šiuolaikinės transformacijos. Skirtini trys lietuvininkų švenčių modeliai: archajiškasis (XV–XIX a.), XX a. ir šiuolaikinis (po 1991 m. iki šių dienų). Lithuanians living in Lithuania Minor were influenced by various, sometimes conflicting factors: the old Prussian religion, Christianity brought by the Crusaders, Swedish and Russian occupations, Germanization, Samogitian and Lithuanian customs, but the calendar holiday traditions were and is one of the slowest-changing cultural events in this region. It should be noted that in Lithuania Minor in the early 20th century was widespread entertainment and splendor denying Pietism. During World War II, German culture spread rapidly. The article deals with meaning of Lithuania Minor vanishing calendar holiday (Christmas Eve/Christmas, Mardi Gras, Easter) customs and describes ethnic traditions and possibilities of continuity while reconstructing the customs according to the model of modern holidays. There are given the known elements of Lithuanians calendar holiday models and analyzed the meanings of their content and modern transformations. Many of the first half of the 20th century in Lithuania Minor prevailing calendar customs belonged to the usual custom groups of that period or at least the end of the 19th century in Eastern, Western and Central Europe. They were ritual actions with protection (birch or juniper branches, performing the function of palms, eggs, etc.), celebratory fires, winter and summer holiday marriage spells, carnivals, weather predictions, and so on. However, the analysis of individual calendar holiday structure shows that the structure and local significance of the same ethnos and of the same holiday at the same time may be different. Data written down at different times do not allow rigorous conclusions, but the continuity of them show, that in every family major holidays could be celebrated differently.

Fotografijos tyrinėtojos Eglės Deltuvaitės straipsnyje aprašomas žinomo menininko Arturo Valiaugos (g. 1967) fotografijų serijos ir knygos „K. Donelaitis, A. Valiauga. Apie Ilgesio žemę" (Vilnius: Kultūros meniu, 2013) kūrimo procesas ir aptariamos šiandieninės Mažosios Lietuvos (Kaliningrado srities) aktualijos. Vienas lietuvių literatūros pamatą sudarančių šedevrų - Kristijono Donelaičio „Metai“ ir Arturo Valiaugos „Ilgesio žemė“ kartu liudija mūsų istorijos subtilumą, sudėtingą identitetą. Knyga knygoje nepolitizuodama prabyla apie Mažosios Lietuvos reikšmę pačios Lietuvos ir jos kultūros istorijai. Tikriausiai nėra kitos žemės už žemėlapiuose nupaišytų sienų, kuri būtų tokia gyva ir gaji mūsų sąmonėje. Gal todėl būnant tame krašte, apmąstant istorinius faktus, legendas bei pasakojimus, kyla nerimo jausmas. Tai ne praradimo, o atpažinimo nerimas, jį suvokus virstantis ilgesiu. Svetimo ir savo peizažo, veidų, kalbos, architektūros, atminties bei patyrimo ilgesiu. Nuotraukos pasakoja apie Rusijai priklausantį kraštą, kuriame užaugusi trečia pokario karta nebeieško šaknų „plačiojoje tėvynėje“ kuria savo socialinį tapatumą, jį siedama su atgimstančia vartotojiška prūsiškos kultūros vizija, skatinančia esminius ekonominius, politinius ir kultūrinius pokyčius. In the article by the photography researcher Eglė Deltuvaitė, a series of photographs and a book (K. Donelaitis, A. Valiauga, ‘The Land of Longing’, Vilnius: Cultural menu, 2013), by the famous photographer Arturas Valiauga (b. 1967), and the process of their creation, is described, as are the actualities of Lithuania Minor (the Kaliningrad area) today. The Seasons by Kristijonas Donelaitis, a core masterpiece fundamental to Lithuanian literature, and Valiauga 's photography project ‘The Land of Longing’, together testify to the subtlety of our history and identity. This book within a book touches upon the importance of the Lithuania Minor region in Lithuania 's history and culture. There is probably no other land outside the territory of our country that is so alive and fixed in our minds. This may be why being there and reflecting on historical facts, non-facts and stories evokes a sense of restlessness. It is not the fear of loss, but of recognition, which becomes a longing once it is fully perceived. It is nostalgia for familiar and foreign landscapes, faces, language, architecture, and memory without experience. The photographs are of a Russian region where the third postwar generation is growing up, without looking for its roots in the ‘wide fatherland’. They are forging their own social identity, linking it with a reviving vision of Prussian culture, which is encouraging political, economic and cultural change in the region.

In his novel "Anna Jogszis" (1856), the German lawyer and writer Jodocus Donatus Hubertus Temme (1798–1881) represents Lithuania Minor in the 19th century. Lithuania Minor was a multicultural boundary region. J. D. H. Temme describes Lithuanian culture, relationship among Lithuanians, Germans, Russians, and Jews. The main aim of this article is to discover the image of Lithuania Minor in Temme’s novel. Temme states that freedom, humanity, cultural memory are important for every nation. For Temme’s novel, the Lithuanian national spirit is important. The human spirit of his personages is described not so precisely. The author also represented the frontier of Prussia and Russia, the behaviour of custom officials, smuggling. For the Lithuanian image ofthe 19th century, the inferiority complex, loyalty to power in the Kingdom of Prussia, lack of tolerance to other nations, insufficient attention to the Lithuanian historical and cultural past are characteristic. Lithuania Minor needed a national rebirth, civic society, which were the only way to resist Germanisation. The killer of Jews Anna Jogszis was a crisis’ personality and could be interpreted as a symbol of the endangered national spirit in Lithuania Minor. Temme’s novel "Anna Jogszis" could be used as a historical source for the research of East Prussia’s multicultural identity.

As David I. Kertzner mentioned, ritual is important in all political systems, and pointed out the many ways ritual is employed in politics. In my article, based on personal fieldwork material, manuscripts, published and internet sources, I tried to analyze how the festivals like Shrove (Lith. Užgavėnės) and Midsummer (Lith. Joninės, Rasos, Kupolės) have been useful for pursuing political goals in Lithuania during different periods: the National Revival (late 19th century), the interwar period (1918–1940), Soviet Lithuania (1940-1941; 1944–1989), and modern independent Lithuania. Analysis of the two folk festivals shows that they can acquire a political reality and embody great power in performing various tasks: fighting for national revival or independence, fighting against Christianity, creating a new pagan religion, or forming an ethnic cultural space for emigrants. But each festival can embody different possibilities for acquiring this power depending on the time, the place, the festival’s former content, and even historical memory.

Iš XIX a. pabaigos mus pasiekė penkios sakmės apie vadinamąją „laukinę medžioklę“. Naratyvus užrašė Mažosios Lietuvos kultūros veikėjas Vilius Kalvaitis. Tekstuose pasakojama apie žmonių neva girdimus medžioklei būdingus garsus ar danguje matomus medžioklės vaizdus, kuriuos, kaip tikėta, sukelia keliaujančios vėlės. Šie naratyvai išsiskiria dviem dalykais: akivaizdžiu tekstų lokališkumu – jie užrašyti tiktai to meto lietuvininkų gyvenamoje teritorijoje – ir juose aptinkamo „laukinės medžioklės“ motyvo originalumu. Analogiškų sakmių dabartinėje Lietuvos teritorijoje nerandame. Europoje „laukinės medžioklės“ motyvai [E501.1–20] yra gerai žinomi ir apima didelį vaizdinių kompleksą apie dangumi skriejantį vaiduoklišką medžioklės būrį. Lietuvių folkloristai šias sakmes daugiau sieja su vokiečių kultūros įtaka. Turimi folkloro faktai su tokia nuomone leidžia sutikti tik iš dalies, tad straipsnyje gilinamasi į minėtas sakmes, mėginant atskleisti vaizdinio kilmę, aptarti jo bruožus. Tai atliekama lyginant su baltiškąja pasaulėjauta, tai yra kaip kontekstą pasitelkiant baltų mitologijos, folkloro, papročių, archeologijos medžiagą, analizuojamos ir sakmių užrašymo aplinkybės.

Straipsnyje analizuojamos sąsajos tarp tranzito infrastruktūros augimo ir Tilžės kaitos 1514–1552 m. Aptariama Tilžės vieta Gdansko, Karaliaučiaus, Kauno pirklijos konkurencinėje kovoje dėl prekių tranzito Nemunu. Atskleidžiama, kaip, naudojantis geopolitinėmis aplinkybėmis, Karaliaučiui pavyko įsitvirtinti ir pajungti Tilžę savo prekybos sistemai. Aiškinamasi, kodėl ir kaip Tilžė iš priešpilio gyvenvietės (Flecken) tapo pirmuoju Prūsijos kunigaikščio įkurtu miestu. Nagrinėjama Tilžės karčemų skaičiaus augimo dinamika, priklausomybė, jų savininkų tarnybiniai ir giminystės ryšiai. Atskleidžiama karčemų savininkų reikšmė ir vaidmuo Tilžei tampant miestu. The paper analyses the relationship between the growth of the transit infrastructure and the developments in Tilsit in the period 1514 to 1552. The place of Tilsit in the competition between the merchants of Gdansk, Königsberg and Kaunas for the transit of goods by the River Neman is discussed. The paper reveals how, due to the geo-political circumstances, Königsberg managed to establish itself and to subordinate Tilsit to its trading system. It examines how and why Tilsit turned from being an outer castle settlement (Flecken) to the first town established in the Duchy of Prussia. The dynamics of the growth of the number of inns in Tilsit, their ownership, and the official and family relationships of the owners are examined, as is the weight and the role of innkeepers in the process of Tilsit turning into a town.

Skirtini keli vasaros saulėgrąžos šventės modeliai: archajiškasis (XVI–XIX a.), XX a. bei šiuolaikinis Joninių šventės modelis Mažojoje Lietuvoje. Archajiškosios šventės apeigose gausu baltiškosios pasaulėjautos, mitologijos liekanų: pagerbiama augmenija, ugnis, vanduo, burtais siekiama apsisaugoti nuo blogųjų jėgų poveikio bei užsitikrinti gerą derlių ir laimingą gyvenimą. XX a. lietuvininkų Joninėse ritualinė tradicija nebeteko turėtos egzistencinės svarbos, ritualai pavirto papročiais, įgijusiais naujas formas bei simbolines reikšmes. Svarbiausiu šventės akcentu tapo Joninių laužuose deginamos raganos ir bendras jaunimo pasilinksminimas. Šiuolaikiniame šventės modelyje bandoma derinti vartotojiškai nusiteikusios visuomenės poreikius su etninėmis tradicijomis. A number of different Summer Sunflower celebration models can be distinguished: the most archaic (16th–19th cc.), the 20th c. and modern St. John’s celebration models in Lithuania Minor. The most archaic celebrations were rich in Baltic outlook and mythological relics: the nature, fire, and water were worshiped, by applying spells people tried to protect themselves from the evil forces and ensure good harvest and a happy life. The 20th century ritual St. John’s tradition of Prussian Lithuanians has lost its existential importance, as rituals became customs with new forms and symbolic meanings. The most important feature of the celebration is the burning of witches on the St. John’s fire and the general entertainment of the youth. In the modern model of the celebration the ethnic traditions are being tried to be combined with the needs of the consumer-based society.

In the 19th c., professor Rhesa of Königsberg University started publishing original Lithuanian literature. Through the press, he publicly applied to the educated society of Prussia with a request to send him Lithuanian manuscripts. The national cultural movement initiated by Rhesa remained active as long as Prussia itself existed, i.e. until the mid-20th c. In the period of 1818 to 1825, Rhesa published the following Lithuanian literary works: Donelaitis’ poem „The Seasons and six fables“, the poem „Pilkainis“ by Christian Gottlieb Mielcke, and a collection of Lithuanian songs. His edition of "The Seasons" is the first scientific effort to publish the poem. The publication included an article which contained Donelaitis’ biography, an overview of his literary work, and a literary analysis of the poem. Rhesa was the first to show the artistic and scientific value of "The Seasons". At the end of the publication, he added comments on the content and the language of the text. The publication received positive reviews from Goethe, Jakob Grimm, Abraham Penzel, and others. It is owing to Rhesa that the first Lithuanian author of fiction and his book were rescued from oblivion and came to the attention of educated public internationally. Rhesa also included Donelaitis’poem into the educational program of the Seminar for the Lithuanian Language. His archives contain unpublished shorter Lithuanian texts.

Remiantis Ievos Simonaitytės knygomis, aprašomi XIX a. pabaigos–XX a. pradžios Mažosios Lietuvos gyventojų drabužiai. Rašytojos kūryboje bandoma įžvelgti lietuvininkų nešiosenos bruožus. Pasitelkus aprašomąjį, lyginamąjį, analizės metodus, siekiama nustatyti amžių sandūroje Mažojoje Lietuvoje vykusius tradicijų raidos pokyčius. Nustatyta, kad svarbiausius postūmius lietuvininkų aprangos ir nešiosenos raidai tuo laikotarpiu suteikė įžegnojimo apeigos, surinkimai ir lietuvininkų noras lygiuotis į miestiečius vokiečius. In this article, the traditional clothing of the inhabitants of Lithuania Minor in the end of the 19th – beginning of the 20th century is described on the basis of books by Ieva Simonaitytė. Certain features typical to the Lithuanian attire of the time are discerned in the works by this author. The descriptive, comparative and analytical methods are used to establish changes taking place in the traditions at the turn of the centuries in Lithuania Minor. In the end of the 19th century, the oldest female headdress was muturas – a piece of cloth wrapped around the head. Yet the impact of the contemporary German culture prompted the Lithuanians to start wearing caps and hats. A peculiar female accessory in the end of the 19th century Lithuania Minor was a certain kerchief, used to tie around the psalm book or as an ornament when tucked at the waist, behind the waistband of the skirt or apron, or carried around held by the unornamented corner. Subsequently a certain decorated pocket (delmonas), into which also the kerchief could be tucked, became the most popular accessory of the women in this period. Shirt was also used as a sacred dress, in order to mark the most significant changes taking place in the human life. Among the shirts, special ones for funeral, christening, wedding and confirmation can be named. In the Lithuania Minor, confirmation was a ritual to seal the individual spiritual and physical maturity. Special ornate shirt designed and produced for this occasion used to be passed from one generation to another as a family treasure. The distinctive mark of the altered status of the confirmed girl was her hair plated and tied on her head as a crown, using black velvet ribbon. The black color of the confirmation dress subsequently acquired the character of the national symbol in Lithuania Minor, as well as setting the standard of beauty and fashion. New shoes were also traditionally worn in Lithuania Minor for confirmation, symbolically marking the step taken into the new period of life.

Šio straipsnio objektas - Ragainės apylinkių pokyčiai 1801-1999 m. Sąvoka „apylinkės" čia vartojama daugiau geografine prasme. Straipsnyje iškeltas tikslas išanalizuoti buvusio svarbaus lietuvybės centro apylinkių gyvenviečių raidą, apibūdinti reikšmingą lituanistinio paveldo užsienyje objektą. Atlikto tyrimo metu nustatyta, jog XIX a. pradžioje Ragainę supo smulkių priemiesčio dvarelių juosta, kelių stambesnių dvarų sodybos ir keliolika įvairaus dydžio kaimų. Apylinkės buvusios kaimiškos – ten buvo daugiau lietuvininkų nei Ragainėje kitataučių miestiečių. Iki XIX a. vidurio gyventojų gana sparčiai gausėjo daugumoje apylinkių kaimų, o XIX a. antrojoje pusėje prasidėjo stabilizavimosi etapas – apylinkių gyvenvietės nebeaugo, spartėjo migracijos ir emigracijos tempai. XX a. pradžioje kaimų gyventojų vis mažėjo, stambintos ūkių valdos. Nors nuo 1871 m. krašte vykdyta prievartinė germanizacija, tačiau 1905 m. nemažai kaimiečių dar deklaravo kalbantys lietuviškai. XX a. I pusės įvykiai beveik nepakeitė pagrindinės raidos tendencijos: toliau augo Ragainė ir jos priemiesčiai, o daugelis apylinkių kaimų sumenko. Nykstant kaimams, santykinai mažėjo baltiškosios kilmės žmonių. Prasidėjusi sovietinė okupacija iš esmės pakeitė Ragainės apylinkes: išstumti senieji krašto gyventojai, sunaikinta didžioji paveldo dalis, apylinkės pritaikytos kariuomenės ar sovietinio ūkio reikmėms. Nebeliko daugelio su Mažąja Lietuva sietų paveldo objektų, ir iki šiol mažėja tradicinei lietuvininkų kultūrai būdingų objektų. The object of this article – the changes of the region of Ragainė in 1801-1999. The term “region” is used here more in the geographical sense. The aim of the article is to analyse the development of the district villages of the important former centre of Lithuania, to describe the significant object of Lithuanian heritage abroad. During the time of the research, it is found, that in the beginning of 19th century Ragainė was surrounded by small suburban manors, a few bigger manor houses and several villages of various sizes. The region was rural – there were more Lithuanians in comparison with different nationality city residents in Ragainė. Until the middle of 19th century, the quantity of the residents grew rapidly in most of the district villages. In the second half of 19th century, the stabilisation stage began – the district villages did not grow, the pace of migration and emigration accelerated. In the beginning of 20th century, the quantity of residents of the villages got smaller, the territories of farms expanded. Although, since 1871 in the region, the forced Germanisation was executed, however, in 1905 many villagers declared to be speaking in Lithuanian. The events of the first half of 20th century almost did not changed the tendency of the development: Ragainė and its suburbs continued to grow and many villages of the region diminished. While the villages vanished, the quantity of Baltic people relatively got smaller. The region of Ragainė was fundamentally changed by the Soviet Occupation: the old residents of the region were pushed out, most of the heritage was destroyed, and the region was customized by the needs of the army and soviet farms. Most of the heritage objects, related with Lithuania Minor, were gone. The traditional objects specific to Lithuanian culture are still decreasing.

Straipsnio objektas – Kuršių marių žvejai, jų tradicinė gyvensena bei verslai. Tai nagrinėjama remiantis daugiamečių lauko tyrimų metu autoriaus surinkta medžiaga, Lietuvos ir Vokietijos archyvuose aptiktais dokumentais, iki šiol lietuviškoje spaudoje neaptartomis vokiškomis publikacijomis. Tikslas – atskleisti savitos Kuršių marių žvejų kaimų gyvensenos bei jos istorinės raidos ypatybes (apsiribojant pietrytine marių pakrante). Naudojamas istorinis lyginamasis metodas. Pagrindinė išvada (kitos – straipsnio gale) – Kuršių marių žvejai suvoktini kaip savita tradicinės kultūros grupė, dėl specifinių gamtos sąlygų bei veiklos tradicijų neturėjusi analogų Didžiojoje Lietuvoje; pirmą kartą išsamiau apibūdinami būdingi Lūjos kaimo gyventojų likimai.

Šiuolaikiniuose moksliniuose tyrimuose suvokiama, jog nusikaltimai – integrali visuomeninio gyvenimo dalis, todėl visuomenės gyvenimo „užkulisiai“ bei nusikaltimai tapo kultūros istorijos tyrimų objektu. Čia publikuojama medžiaga, padedanti plėtoti tokio pobūdžio tyrimus – XVII a. Klaipėdos valsčiaus baudžiamųjų bylų įrašai. Jie atskleidžia platesnę ir kur kas įvairesnę parapijiečių dorovinę-moralinę situaciją. Taip pat kriminalinės bylos atskleidžia konfesionalizacijos laikotarpiu išryškėjusį valstybės ir religijos, pasaulietinės ir bažnytinės valdžios glaudų simbiotinį ryšį. Publikuojamoje medžiaga turtinga istorinės kasdienybės įdomybėmis, informacija apie teisminių institucijų ir baudžiamojo teisingumo raidą, bei informacija apie visuomenės grupes ir jų bruožus. Bene daugiausiai detalios medžiagos apie XVI-XVIII a. Klaipėdos miesto ir valsčiaus kriminogeninę situaciją ir justicijos reikalus galima rasti Slaptajame valstybiniame Prūsijos kultūros paveldo archyve Berlyne bei jo pagrindiniame fonde suformuotame atskirai Klaipėdos miestui ir valsčiui skirtame poskyryje. Publikuojami teismo nuosprendžiai yra paimti iš 1618-1680 m. ir 1681-1789 m. Klaipėdos valsčiaus teisminių bylų. Didžioji šių dokumentų dalis – paskiri vieno lapo aktai. Peržiūrėtuose dokumentuose vieni dažniausių fiksuotų nusikaltimų buvo lytinio ar seksualinio pobūdžio. Visi tekstai parašyti pagal vieną šabloną. Dokumentai publikuojami originalo kalba ir pateikiant jų santraukas lietuvių kalba. Modern scientific research perceives that crime is an integral part of public life, therefore, the "backstage" of public life and crimes have become the subject of cultural history research. The published material that helps to develop this type of research, for example, 17th century Klaipėda district criminal court records. They reveal a broader and far more diverse moral situation of parishioners. Criminal cases also reveal emerging symbiotic connections between the state and religion, the global and church power that emerged during the period of confessionalization. The published material is rich in peculiarities of historical everyday life, information about the development of judicial institutions and criminal justice, as well as information about the groups of society and their features. By far the most detailed material about the 16th-18th century criminogenic situation of Klaipėda city and matters of justice can be found in the Secret national archives of Prussia's cultural heritage in Berlin and its main foundation that was formed separately in a different section specifically for Klaipėda. Published convictions are taken from 1618-1680 and 1681-1789 trial cases in Klaipėda district. Most of these documents are separate one-page acts. Most common crimes in the viewed documents were of a sexual nature. All lyrics are written by using the same template. The documents are published in the original language, and their summaries are provided in Lithuanian.

Plokštinis kapinynas Kleine Kaup (Mažasis Kaupas), esantis Kaupo vietovės rytinėje dalyje (pietinis Kranzo, dabar Zelenogradskas, pakraštys, šiaurės Semba) buvo atrastas 1865 m. rugpjūčio 3 d. Nedidelės apimties kasinėjimus kapinyne 1932 m. vykdė Karlas Engelis. Iš Berlyno archyvuose išlikusios lakoniškos informacijos apie kasinėjimus aiškėja, kad kapinyne buvo surasti 23 prūsiški dviejų sluoksnių XI–XIII a. datuojami kapai. Atkasant ir valant prastai išlikusius griaučius, kape K52a greta apnykusios ir šaknų apardytos kaukolės rasta skirtingo skersmens gludintų gintaro karolių. Į vakarus nuo kaukolės likučių, prie dešinės apatinio žandikaulio pusės rasti trijų tordiruotų antsmilkinių fragmentai. Viename tokiame fragmente buvo įvertas karolis. Į šiaurės rytus nuo jo rasti dar du vieno karolio fragmentai. Taigi paaiškėjo, kad šiame kape palaidotos moters kaukolę iš kairės ir dešinės pusių puošė po du gludintus karolius. Be to, į dešinę nuo kaukolės buvęs karolis (abu?) įvertas į geležinius antsmilkinius su kabliuku užsegti viename gale. Burial ground Kleine Kaup (Little Kaup) is located in the eastern part of Kaup area (currently – southern fringe of the town Kranz, rus. Zelenogradsk, Northern Sambia) and was discovered in August 3, 1865. Small-scale excavations at the burial ground were carried out by Сarl Engel in 1932. As it transpired from fairly sketchy information from the Berlin Archives about the excavations, 23 Prussian two-layered burials dating back to XI–XIII centuries were unearthed. In the process of unearthing and cleaning a poorly preserved skeleton of grave K52a, polished amber beads of various diameter were found in the area of the skull practically destroyed by the tree roots. To the west of skull pieces, at the right edge of the lower jaw, fragments of three torded temple rings were found. One of the pieces had a bead on it. To the north-east of it, two pieces of another amber bead were discovered. Thus, it became obvious that the skull of a woman buried at the site was decorated with two pairs of polished amber beads right and left. Moreover, the bead on the right (or both?) was strung on iron temple rings which had hooks for fastening at one end.

Straipsnyje pateikiami autoriaus 2010-2012 m. istoriniame Klaipėdos krašte (Klaipėdos ir Šilutės rajonuose) atliktų etnografinių tyrimų rezultatai. Buvo renkama medžiaga apie šio regiono senųjų gyventojų - lietuvininkų laidosenos papročius ir atkreiptas dėmesys j vieną svarbesnių tokių papročių aspektų - mirties kaip miego sampratos savitumą tiek etnografiniu, tiek etnokonfesiniu aspektais, tebegyvuojantį pokario laikotarpiu, atskirais atvejais ir iki šių dienų. Buvo apklausta keliolika senyvo amžiaus vietinių pateikėjų, keletas pokario laikotarpio persikėlėlių į šį kraštą žemaičių, keli liuteronų kunigai. Istorinių šio reiškinio ištakų ieškota senuosiuose etnografiniuose aprašuose (T. Lepneris), Šventajame Rašte, anksčiau paskelbtose kitų mokslininkų publikacijose. Esminė išvada yra tai, kad iki pat šiol dar išlikusios tokios laidosenos sampratos apraiškos senųjų lietuvininkų gyvensenoje yra neatsiejama jų pasaulėžiūros ir gyvenimo esmės suvokimo dalis, neprimesta jokių kultūrinių institucijų ar įtakų. Ji, kaip ir kiti šio krašto dvasinės kultūros paveldo reliktai, palaipsniui nyksta, tad yra aktualu visa tai nedelsiant užfiksuoti, ištirti ir suvokti viso šio pasaulėžiūrinio reiškinio pilnatvę. The article presents the results of ethnographic research carried out by the author in 2010-2012 in the historic Klaipėda region (Klaipėda and Šilutė Districts). Material was collected on the customs of burial of the old inhabitants of this region – the Lietuvninkai (Prussian Lithuanians) – and one of key aspects of such customs – the peculiarity of conception of death as sleep both ethnographically and ethnoconfessionally, which existed in the postwar period and in some cases, still does today. More than a dozen elderly local contributors, several Samogitians who had moved to this region in the postwar period and several Lutheran priests were interviewed. The historical sources of this phenomenon were sought in old ethnographic descriptions (T. Lepner), the Holy Scripture, previous publications of other researchers. The main conclusion was that manifestations of such conception of burial still exist in the life of old Lietuvninkai and are an integral part of their worldview and perception of the essence of life, not imposed by any cultural institutions or influences. Just like the relics of spiritual culture heritage of this region, it is gradually dying out and therefore, it is relevant to register it immediately, analyse and understand the entirety of this worldview phenomenon.

Straipsnyje, analizuojant teisinius dokumentus, aptariamas laidotuvių apeigų reglamentavimas Prūsijoje XVI–XVIII a. Siekiama atskleisti, kokio turinio teisiniais potvarkiais ir kiek intensyviai buvo vykdytas reglamentavimas laidotuvių srityje. Kita vertus, į šį bažnyčios ir valstybės vykdytą reguliavimą norima pažvelgti kaip į vieną iš sudėtinių konfesionalizacijos proceso dalių ir pasekmių. Man‘s death, funeral, the place of burial, as well as other major stages of the life cycle, such as baptising, marriage, and private and public life of an individual in Prussia of the 16th to 18th c. were regulated by legal orders of the Church and secular authorities. That may be considered to be one of the consequences of the process that early modern European history researchers tend to call confessionalization. The article seeks to look at human death and funeral, one of the numerous Prussian state and church-regulated fields of public life, as at one of the components and consequences of the process of confessionalization. First of all, that may be understood as the inculcation of new confessional standards in funeral rites and an attempt to get rid of different manifestations of folk beliefs which contradicted to the inculcated doctrine of faith. It is equally important to find an answer to the question what was the content of the legal orders and the intensity of regulation in the field of funeral. Another reason which stimulated the interest in the legal regulation of funeral rites was the fact that the confessional standards that must have been observed by the subordinates of the state of Prussia have so far hardly been discussed. The discussion and assessment of the legal bases open up new opportunities: not only to see the intended outcomes sought by the Prussian Lutheran Church, but also to find out the predominating maladies that were were fought against by means of ordinances and decrees. The starting point is marked by the first documents that appeared at the beginning of Reformation in the Duchy of Prussia in 1525 to legitimate the confession of Evangelical Lutherans and to form the legal basis of the Church of the Region. The end, or the late 18th c., can not be considered a clear caesura in terms of the theme. The Prussian General Land Law that appeared in 1794 can be considered as a legal document which identified and thoroughly defined the field of funeral. It demonstrates a certain transformation of the competence in the field of funeral: the field that initially was regulated by means of church documents was included in the civil code of laws and, one can say, became res mixta, i.e. a field jointly regulated by the state and the church. The inculcation of the fundamental Christian provisions took part as early as at the time of the Order, however, it gained momentum and intensity in the 16th c., with the start of Reformation. All over the period in question, the field of funeral stayed the prerogative of the Church. As the Church and secular authorities were closely interrelated, the field of funeral was regulated also by the the orders of the secular authorities. True, funeral liturgy was the competence of the Church, while the state regulated the material, or the external, part of the funeral rites, and its decrees were of a police and sanitary character. In the Church provisions and visitation ordinances of the 16th to the 18th c., the outlines of funeral procedures and rites were laid out far into the future, as well as the essential directives, and the basic requirements were formulated.[...]

Klaipėdos universiteto bibliotekos Retų spaudinių, kolekcijų ir rankraščių skyriaus rinkinių rankraštinis paveldas iki šiol buvo pristatomas fragmentiškai arba tik tam tikromis temomis. Šiuo metu skyriuje suformuoti aštuoni archyviniai fondai. Penki iš jų vardiniai: Anso Lymanto (f. 1), Kazio Pemkaus (f. 2), Viliaus Pėteraičio (f. 3), Ievos Jankutės (f. 5), Vytauto Strolios (f. 8), kiti – Natų rankraščių (f. 4), Pavienių dokumentų (M. V. Glažės) (f. 7) ir Išeivijos muzikos (f. 6). Geriausiai ištyrinėti A. Lymanto (f. 1) ir K. Pemkaus (f. 2) fondai. Didžiausias fondas yra išeivijos bibliofilo, gydytojo ir visuomenės veikėjo Kazio Pemkaus (1920–1996) (f. 2). Šios didžiulės kolekcijos, davusios pradžią Klaipėdos universiteto Retų spaudinių skyriui, knygos ir beveik visas gausus periodikos rinkinys atspindėti bibliotekos elektroniniame kataloge. Mažiausiai nagrinėtas ir pristatytas šio fondo rankraštinis paveldas – lietuvių gyvenimo ir veiklos emigracijoje istorijos atspindys. Straipsnyje supažindinama su Klaipėdos universiteto bibliotekos Retų spaudinių, kolekcijų ir rankraščių skyriuje saugomais asmenų archyvais, apžvelgiamas dr. Kazio Pemkaus archyvo turinys, Mažosios Lietuvos archyvo rankraštinis paveldas, kituose fonduose laikoma medžiaga. The heritage of collections of manuscripts of the Division of rare printings, collections and manuscripts of the Library of Klaipėda University so far has been presented fragmentary or only according to particular topics. At present the Division has eight archive funds. Five of them are nominal ones: Ansas Lymantas (f. 1), Kazys Pemkus (f. 2), Vilius Pėteraitis (f. 3), Ieva Jankutė (f. 5), Vytautas Strolia (f. 8), others – Manuscripts of music (f. 4), Individual documents (M. V. Glažė) (f. 7) and Exodus music (f. 6). The most comprehensively analysed funds are Ansas Lymantas (f. 1) and Kazys Pemkus (f. 2). The largest fund is (f. 2) of Kazys Pemkus (1920-1996), exodus bibliophile, doctor and socialite. These huge collections, which were the beginning for the Division of rare printings of Klaipėda University, books and extensive collection of periodicals are reflected in the libraries electronic catalogue. The smallest portion of attention in this fund’s heritage of manuscripts was paid to the reflection of history of Lithuanians’ life and activities in exodus. The article acknowledges with personal archives kept in the Division of rare printings, collections and manuscripts of the Library of Klaipėda University, analyses the content of dr Kazys Pemkus archive, manuscript heritage of Lithuania Minor, material kept in other funds.

Straipsnyje nagrinėjama Lietuvos periodinės spaudos istorija, išryškinami svarbiausi jos raidos bruožai ir tendencijos sudėtingu ir ilgu, beveik dviejų šimtmečių laikotarpiu. Pateikiami penki pagrindiniai lietuvių periodinių leidinių raidos etapai, susidarę dėl objektyvių istorinių, politinių, socialinių, kultūrinių ir kitų veiksnių. Tai pirmųjų lietuviškų periodinių leidinių atsiradimas užsienyje ir plitimas Lietuvoje nelegaliomis sąlygomis (iki 1904 m.), lietuvių periodikos formavimasis po spaudos draudimo panaikinimo (1904-1918 m.), spartus leidinių skaičiaus augimas ir diferenciacija bei specializacija Nepriklausomoje Lietuvoje (1918- 1940 m.), sudėtinga lietuvių periodikos raida okupacijos ir aneksijos laikotarpiais (1940–1989 m.), intensyvi periodinės spaudos plėtra Lietuvai atgavus laisvę ir nepriklausomybę (nuo 1990 m.). Lietuvos pirmuoju periodiniu leidiniu laikomas Vilniuje 1760 m. įsteigtas laikraštis lenkų kalba „Kurjer Litewski“. Dėl nepalankių istorinių ir politinių sąlygų periodinė spauda lietuvių kalba pasirodė daug vėliau ir ne Lietuvoje, nuo 1795 m. priklausiusioje Rusijos imperijai, o už jos ribų – Prūsijos valdomoje Mažojoje Lietuvoje. Ten 1823 m. pradėtas leisti žurnalo tipo periodinis leidinys „Nusidavimai Dievo karalystėje“, o nuo 1832 iki 1921 m. ėjo jo tęsinys – mėnesinis žurnalas „Nusidavimai apie evangelijos praplatinimą tarp žydų ir pagonių“. 1849 m. Klaipėdoje ir Karaliaučiuje pasirodė ir pirmieji lietuviški laikraščiai „Lietuvininkų prietelis“ ir „Keleivis“. Tačiau jie buvo leidžiami gotiškomis raidėmis ir skiriami vietiniams Mažosios Lietuvos lietuvininkams. 1883 m. Mažojoje Lietuvoje pasirodė pirmasis lietuviškas periodinis leidinys lotynišku raidynu – mėnesinis žurnalas „Aušra“, skirtas lietuviams Lietuvoje. 1886 m. jo leidyba nutrūko. Kitais metais Tilžėje pradėjo eiti žurnalas „Šviesa“, vėliau pasirodė žurnalai „Varpas“, „Ūkininkas“, „Naujienos“, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, „Tėvynės sargas“, „Žinyčia“. Jie visi buvo gabenami per sieną ir nelegaliai platinami pačioje Lietuvoje bei kitose šalyse. 1879 m. pasirodė pirmasis lietuviškas periodinis leidinys ir Jungtinėse Amerikos Valstijose – laikraštis „Gazieta lietuviška“. Netrukus pradėta leisti ir daugiau lietuviškos spaudos. 1904 m. panaikinus lietuviškosios spaudos draudimą, pasirodė ir legalūs lietuviams skirti periodiniai leidiniai, pirmiausia – savaitraštis „Lietuvių laikraštis“, dienraštis „Vilniaus žinios“, įvairių politinių partijų leidiniai, žurnalai konkrečioms skaitytojų grupėms, darbininkams, įvairių profesijų atstovams. 1918 m. atkūrus Lietuvos valstybę, buvo atgaivinti prieš Pirmąjį pasaulinį karą leisti politinių partijų periodiniai leidiniai, įsteigta naujų įvairių organizacijų, draugijų, sąjungų, bendrijų laikraščių bei žurnalų. Pradėjo eiti daug oficialių ir bendrojo pobūdžio visuomeninių politinių laikraščių bei dienraščių, atskiroms skaitytojų grupėms, įvairių profesijų ir veiklos sričių žmonėms skirtų specializuotų žurnalų, savaitraščių bei laikraščių, nemažai religinio turinio periodinių leidinių, regioninių laikraščių ir savaitraščių. [...] Article describes the history of Lithuanian periodical press, highlights the most important features and trends of its development during a difficult and long, almost two centuries-long period. It gives five main developmental stages of Lithuanian periodicals arising from the objective historical, political, social, cultural and other factors. This is emergence of the first Lithuanian periodicals abroad and spread in Lithuania under illegal conditions (up to 1904), formation of Lithuanian periodicals after the press ban (1904–1918), the rapid growth in the number of publications and differentiation and specialization in Independent Lithuania (1918–1940), a complex development of Lithuanian periodicals during occupation and annexation periods (1940–1989), and intensive development of periodicals in Lithuania having restored its freedom and independence (since 1990). The first periodical in Vilnius, Lithuania, was published in 1760. It was a Polish newspaper “Kurier Litewski”. Lithuanian periodicals owing to unfavorable historical and political conditions appeared much later and not in Lithuania, which since 1795 belonged to the Russian Empire, and outside it – in Prussian-ruled Lithuania Minor. There, in 1823, was first published the magazine-type periodical “Nusidavimai Dievo karalystėje” (Events in the kingdom of God), and from 1832 to 1921 as its follow-up was published a monthly magazine “Nusidavimai apie evangelijos praplatinimą tarp žydų ir pagonių” (Events concerning the Gospel spread among the Jews and the Pagans). In1849, Klaipėda and Kaliningrad saw the first Lithuanian newspapers “Lietuvininkų prietelis” (Lithuanians’ friend) and “Keleivis” (The passenger). But all of them were published in gothic lettering and intended for local Lithuanians of Lithuania Minor. There, in Lithuania Minor, in 1883 was also published the first periodical publication – a monthly magazine in Latin alphabet “Aušra” (Dawn) – for Lithuania. In 1886, its publication stopped. Next year the magazine “Šviesa” (Light) was published in Tilsit; later were published the magazines “Varpas” (Bell), “Ūkininkas” (Farmer), “Naujienos” (News), “Žemaičių ir Lietuvos apžvalga” (Samogitian and Lithuanian Review), “Tėvynės sargas” (Homeland guardian) and “Žinyčia” (Shrine). They were all transported across the border and illegally distributed in Lithuania and other countries. In 1879 appeared the first Lithuanian periodical in the United States – the newspaper “Gazieta lietuviška” (Lithuanian newspaper). Soon there were published more Lithuanian periodicals. In 1904, after the ban of publications written in the Latin alphabet in the Russian Empire, in Lithuania started to be published legally Lithuanian newspapers and magazines, first of all – the weekly “Lietuvių laikraštis” (Lithuanian newspaper) and daily “Vilniaus žinios” (News of Vilnius), and publications of various political parties, and magazines for certain groups of readers, workers of some industries and occupations. In 1918, after restoration of the state of Lithuania was resumed the publishing of periodicals of political parties published before the First World War, there also appeared a number of newspapers and magazines of new organizations, associations, unions, societies. There appeared a lot of public political newspapers and dailies of official and general nature, special magazines, weeklies and newspapers for readers of certain groups, various professions and activities, many religious periodicals, regional newspapers and weeklies. [...]

Straipsnyje publikuojami Martyno Jankaus atsiminimai "Lietuviškų Kningų Kontrabanda", išspausdinti 1918 m. pradžioje JAV lietuvių laikraštyje "Tėvynė". Šios publikacijos nežinojo nei Lietuvos, nei išeivijos tyrėjai. Atsiminimai parašyti 1917 m. Saratove (Rusija), kur M. Jankus buvo deportuotas 1914 m. gruodį po pralaimėtos Rytų Prūsijos kampanijos. Publikacijoje galima rasti nemaža to, ką M. Jankus ne sykį kartojo, tikslino ir plėtojo nepriklausomos Lietuvos laikais skelbtuose ir neskelbtuose atsiminimuose. Tačiau joje rašoma ir apie kai kuriuos vėliau pamirštus asmenis (kaip Stanislovas Puodžuvėlis, Volmerio dvaro ekonomas Mikalojus Katkus) arba kitaip aiškinamus dalykus. Publikacija gana gerai struktūruota teminiu požiūriu: išryškinti lietuviškosios spaudos draudimo įvedimo tikslai, knygų kontrabanda - pasipriešinimo spaudos draudimui būdas, M. Jankaus organizuotas knygų gabenimas, draudžiamų leidinių išteklių formavimas, leidybos bazė, leidinių repertuaro plėtra, naujas spaudos augimo etapas - "Varpas" ir "Ūkininkas", užsienio tautinės ir revoliucinės literatūros leidyba, Rusijos bendradarbiavimas su Vokietija ir jos kontrpuolimas, Karaliaučiaus teismo procesas, leidybos ir knygnešystės problemos, dvasininkijos neigiamo vaidmens demaskavimas, kovos už spaudos laisvę pergalė. Šaltiniotyros požiūriu vertingiausia atsiminimuose yra nuoseklus draudžiamosios spaudos leidybos ir knygnešystės sąjūdžio krypčių, jų laipsniškos plėtros vaizdavimas. Publikuojamo teksto kai kurias realijas paaiškina ir papildo D. Kauno parengti glausti komentarai. The article presents the memoirs of Martynas Jankus "Smuggling of Lithuanian Books" (Lith. Lietuviškų Kningų Kontrabanda), printed in the Lithuanian newspaper "Fatherland" (Lith. Tėvynė) at the beginning of 1918 in the USA. This publication was not known by either Lithuanian or emigrant researchers. The memoirs were written in 1917 in Saratov (Russia), where M. Jankus was deported in December, 1914, after the lost campaign of East Prussia. The publication contains a considerable amount of information that M. Jankus repeated, corrected and developed in the published and unpublished memoirs during the time Lithuania was independent. However, it also describes some of the later forgotten individuals (such as Stanislovas Puodžuvėlis, economist Mikalojus Katkus from Volmerai manor) or other things which were explained differently. The publication is rather well-structured from a thematic point of view and it highlights the following: the goals of the introduced Lithuanian press ban, the smuggling of books - the way to oppose the press ban, the book transport organized by M. Jankus, the formation of sources of prohibited publications, the basis of publishing, the development of stock of publications, new development stage of press - "Ūkininkas", "Varpas", publication of foreign national and revolutionary literature, Russian cooperation with Germany and its counterattack, Königsberg trial, issues of publishing and book distribution, disclosure of the negative role of the clergy, and the victory of the fight for freedom of the press. From the science of sources point of view the most valuable thing in the memoirs is the consistent representation of the prohibited press publishing and the directions of the smuggling of books movement, their gradual development. Some facts of the published text are explained and supplemented by the brief comments of D. Kaunas.

Mažosios Lietuvos senosiose liuteronų kapinėse užfiksuota lietuviška epitafija „Czon / Czonai ilses / ilsis Devieje / Deweje / Dewije / Dievuje", kurioje fiksuojama įvairuojanti sg. inesyvo forma. Ši epitafija yra tiesioginis vertinys iš vokiečių epitafijos „Hier ruhet in Gott". Straipsnyje siekiama atskleisti lietuviškoje epitafijoje fiksuojamo daiktavardžio "Dievas" kamieno mišimo priežastis bei išanalizuoti sąsają su vokiškuoju šaltiniu, nagrinėjami vokiškosios epitafijos raidos aspektai. In the old cemeteries of Lithuania Minor a Lithuanian epitaph "Czon / Czonai ilses / ilsis Devieje / Deweje / Dewije / Dievuje" was recorded with a varying form of Inessive Singular. The epitaph is a direct translation of the German one "Hier ruhet in Gott" (Here rest(s) in God). The article seeks to disclose the causes of the noun "Dievas" (God) stem mixing and to analyze its links with the German sources, as well as to examine the aspects of the German epitaph evolution.