Search

Straipsnyje atkreipiamas dėmesys į fenomenologines metodologijos galimybes aprašyti estetinės sąmonės ir patirties specifiką. Iškeltas svarbus estetinių reiškinių teorinio modelio konstravimo klausimas. R. Ingardenas naudodamas fenomenologines pažintines procedūras sukūrė originalias koncepcijas estetikoje: meno kūrinių intencionalios būties, estetinio imanentinio objekto, estetinės konkretizacijos ir vertinimo, estetinio procesualumo. Lenkų autoriaus atskleista estetinio išgyvenimo struktūra rodo estetinės sąmonės fenomenų daugiasluoksniškumą, apibūdina estetiškai specifines subjekto reakcijas. Straipsnyje pristatyti R. Ingardeno naudojami esmių pažinimo būdai: imanentinis stebėjimas, išgyvenimo intuicija, eidetinė redukcija. Išsamiau analizuojamos šios estetinio išgyvenimo fazės: 1) objekto kokybių sužadinta pirminė emocija; 2) audringa meno kūrinių percepcija, lemianti estetinio imanentinio objekto sukūrimą; 3) kontempliatyvus, ramus estetinės sąmonės sukurtų objektų stebėjimas, padedantis pripažinti vertybes. R. Ingardeno estetinio išgyvenimo modelis pripažįstamas universaliu, atskleidžiančiu estetinės nuostatos ir patirties esmę. The paper discusses potentialities ofphenomenological methodology in describing particularity of the aesthetical conscious and experience. A substantial question of constructing a notional model of aesthe-tical phenomena is raised in the paper, and R. Ingarden's model of aesthetical experience is analysed. By applyingphenomemonologicalprocedures, R. Ingarden created original conceptions in aesthetics. The structure of aesthetical experience revealed by this Polish author shows a multilayered character of phenomena in the aesthetical conscious, and defines an aesthetically specific response of a subject. R.Ingarden's model of aesthetical experience is acknowledged to be universal, revealing the essence of aesthetical attitude and experience.

Straipsnyje analizuojamos lietuviškoje bei baltiškoje tradicijose sutinkamos ekstremalios būklės, kurios gali būti prilyginamos rytietiškam susikaupimui bei meditacijai. Šios būklės aptinkamos tradicinėse kaimo šventėse, kontempliacijos poza sustingusiuose Rūpintojėliuose bei dainose, skirtose savotiškam transui sukelti. Atrandamos paralelės tarp senosios indoeuropietiškos, tik Indijoje išlikusios, mokinio/ mokytojo ryšio tradicijos bei piemenų ir skerdžiaus/ kerdžiaus santykių. Pastarasis – be abejo, sakralinis asmuo, kadaise žynys, užsiėmęs aukojimais. Taip pat reikėtų išskirti elgetas, ubagus, kurie nuolatos juda iš vietos į vietą, iš vieno religinio centro į kitą, maitinasi tik iš išmaldos ir stengiasi du syk nenakvoti po vienu stogu; tokie senoliai gyvendavo religinį gyvenimą kaip ir indų asketai. Šaltiniuose minimi asmenys, kurie transo metu palieka savo kūnus, keliauja po geografinę erdvę ir stebi toli vykstančius įvykius, taip pat žmonės, pasiverčiantys vilkais ir bėgantys „iki jūros galo“ kautis su burtininkais, pagrobusiais galvijus, javus ar kitus turtus. Buvo tikima, kad tokios galios yra duodamos žmonėms iš prigimties arba perduodamos vienoje šeimoje iš kartos į kartą. XVII-XVIII a. jie yra gerbiami, tačiau XIX-XX a., augant krikščionybės įtakai, buvo pasmerkti ir susieti su demoniškomis sferomis. This article is analyzing the extremely conditions you can meat in Lithuanian and Baltic traditions, which remind to something, what is expressed in East as meditation and contemplation. These conditions have remained in Lithuanian village festivals, in thoughtful "Rūpintojėliai"(crucifix)-village idols case, who are in the pose of contemplating, and in the songs which in Lithuania had without a doubt "exit" trance function and was suitable for each gender and every sphere of human activity. There are also ancient Indo-European and only in India remaining pupil/tutor relation in the relations of shepherds and their teacher herdsman (skerdžiaus/kerdžiaus - lt.) relation and in the archetypical object of this teaching. There could be special exclusion made for the beggars and tramps (elgetos, ubagai - lt. ) who betake the religious practices in the old age, after growing the family, while traveling from one religious centre to the other, feeding on the charity, and most often trying not to stay under one roof for two nights; this perfectly reminds an Indian ascetic "asketus". There are people who leave their bodies by their own will and in the trance traveling to faraway places and experiencing the things having to do with "far" and people who turn themselves into wolves, travel to the border of the see (už jūrų krašto - lt.) to fight with vicious wizards who steal the fertility and other goods; these people receive their gift form generation to generation and in 17th-18th centuries are still rather honored, but condemned and related with demonic sphere in 19th-20th century with the influence of Christianity.

Referring to the tradition of the Christian theology, the reflection of the language (word) in Nyka- Niliūnas’ creative work has been analyzed in the article. It has been discussed, in which ways and by which means the poet transforms this image, and in what shape it emerges and reveals itself in his poetical discourse and in ‘The Fragments of the Diary” (“Dienoraščio fragmentai”). Firstly, the word is consicered by the poet as a destructive substance, destroying the essence of things. In the images of the Lord’s Supper and Resurrection the word is considered as God’s metonymy, and inability to perceive the word is considered as God’s incognizability. However, the figure of the Word-Creator, characteristic to the Christian tradition, functions in Nyka- Niliūnas’ creative work too. From the theological point of view the parallel between the word and flesh becomes especially important, where the word emerges in the shape of voice. Although the word disposes power to preserve the archetypes of things, it is still marked by the sign of lie and uncertainty, so in Nyka-Niliūnas’ poetry silence becomes the real nature and the essence of the language. The experience of silence in Nyka-Niliūnas’ creative work is close to the tradition of apophatic theology, according to which even denying the thesis of God’s existence we can perceive signs of respect to the divine cause, which even does not need “to be”. The isotopies of solitude and God’s dereliction also belong to the semantic horizon of silence, which from the perspective of mystical Christianity are perceived as forms of an authentical form of being in the presence of God.

Šiuolaikinėje lietuvių muzikoje sprendžiama meno funkcijos dilema: ar ji, muzika, tėra subtilus pasaulio didybės fonas, meditatyvinė garsų rezignacija, įsimylėjusi civilizacijos lopšių kultūrą? Ar jos funkcija – tik atkurti tobulą grožio paveikslą, ar ji turi tiek galios ir noro pakeisti laiką? Šiuolaikinė muzika suskyla į dvi opozicines sroves, savaip konfrontuojančias su dabarties laiku ir žmogaus inertiškumu. Viena jų siekia toliau brandinti kultūros misiją, atkurti būties grožį, harmoniją, dvasingumą. Antroji priešingai – (siur)realistiškai iki nuogo „skeleto“ nugremžia, išverčia ir atskleidžia pasibaisėtiną realybę, kurios kraupios vizijos gimsta iš absurdo, kentėjimų, agresijos ir pasikartojimų, gyvenimo teatro, vaidinamo „įsiutusios kartos“. Tačiau mentaline prasme ji nenustelbia teigiančios pozityvią kūrybos galią atkūrimo tendencijos, užliejusios lietuvišką muziką (atkūrimas – būdinga lietuviško mentaliteto dalis). Dvasinės harmonijos siekis lietuvių muzikoje, fragmentų jungimas susijęs ir su naująja pasaulio integracija, reiškinių ir likimų sampyna. „Harmonijos atkūrimo sindromas“ – galbūt nutolusio neagresyvaus, bet nenugalimo Klasicizmo mito mentalinė opozicija destrukcijos jėgai. Modernus mąstymas „remuzikalizuoja“ kūrybą: grįžta melodika, konsonansai, estetizmas, grožio ir malonumo ausiai kriterijai. Muzikos atkūrėjai ir perkūrėjai yra ypatingos poetinės prigimties asmenybės, tarsi panirę į meno kultą, savotiški kultūros mediatoriai (M. Urbaitis, O. Narbutaitė, V. Bartulis). O kitos kartos autorių muzika virsta „išsigryninimo“ sindromu. The dilemma of the art function is being solved in the modern Lithuanian music: is music only the subtle background of the world’s majesty, the resignation of meditational sounds, passionate for the culture of cradle of civilizations? Is its function only to restore the perfect picture of beauty; has it enough power and desire to change the time? The modern music splits up into two opposing trends that individually confront with the present time and person’s passivity. One of them aims to nurture the mission of culture, reproduce the beauty of entity, harmony, spirituality. The other, on the contrary, surrealistically scrapes till the nude skeleton, turns inside out and reveals the terrible reality, which feral visions are born out of the absurdity, sufferings, aggression and repetitions, life theatre and so called “furious generation”. Nevertheless, from the mental implication it does not overshadow the restorational tendency maintaining the positive power of creation, which has flood the Lithuanian music (restoration is an inherent part of Lithuanian mentality). Aspiration for the spiritual harmony in the Lithuanian music, fragmental consolidation is also related to the new integration of the world, plexus of phenomena and destinies. “The syndrome of harmony restoration” is the opposition of remote and irresistible Classicism myth agains the destructive force. The modern thinking re-musicalizes the creation: melodic, consonance, aesthetics, criteria of beauty and pleasure to the ear are reverted. Music founders and reproducers are personalities of special poetic nature, sort of submerging in the cult of art, peculiar mediators of the culture (M. Urbaitis, O. Narbutaitė, V. Bartulis). Music of authors of the other generation becomes the syndrome of “purification”.

Straipsnyje nagrinėjamas tekstas kaip prasmės medija. Husserlio fenomenologija traktuojama kaip praktika, panaši į šv. Ignaco Lojolos „Dvasinių pratybų“ meditaciją ir kontempliaciją., A text is usually considered to be unique and universal medium of the meaning. However, the comparision of main principles of Edmund Husserl's phenomenology and the Spiritual Exercises of St. Ignatius of Loyola reveals that it is true. [...].