Search

Lietuvių emigrantai, atsidūrę daugiakulturėje ir svetimkalbėje aplinkoje, visomis išgalėmis stengėsi puoselėti etninę savimonę ir tautinę tapatybę. Nesenkamu lietuvybės šaltiniu jiems tapo Lietuvos menininkų, tarp jų ir Čiurlionio, kultūrinis paveldas. Šio straipsnio tikslas - aptarti Čiurlionio vietą egzodo lietuvių kultūrinėje panoramoje: išsiaiškinti, kaip ir kokiu būdu formavosi šio menininko įvaizdis, kaip buvo vertinama jo kūryba, kokie jo kūriniai dažniausiai skambėdavo viešose erdvėse. Tyrimo metodai - išeivijos periodinės spaudos, mokslinių darbų, garso įrašų ir koncertinio repertuaro analizė, chronologinė menotyrinės minties seka, žanrinis Čiurlionio darbų recepcijos apibendrinimas muzikos kalbos ir tautinio savitumo požiūriu, lyginamieji lietuvių kompozitorių muzikos sklaidos Amerikoje vertinimai. Lithuanian emigrants became gradually aware of Čiurlionis. The first news of him appeared in the Lithuanian press of the USA immediately after his death; however, his compositions were never performed in America before the Second World War, except for several songs for choir. The main reason was the lack of printed works and the shortage of professional musicians. His birth or death anniversaries were commemorated by short review-type items of individual authors. However, the said items played a significant educational role by emphasizing the artist's uniqueness in synthesizing the principles of painting and music, by discussing his emotional attitude, and by special appreciation of his bringing out the typical traits of the Lithuanian national character. More intensive spread of Čiurlionis' music started after Second World War in the camps of war refugees in Germany and the continent of America where the major part of the Lithuanian musical intelligentsia found shelter. A folk art ensemble under the leadership of Alfonsas Mikulskis, named after Čiurlionis while still in Lithuania, considered it to be their duty to popularize choral pieces of the composer. Contributions to the promotion of Čiurlionis' piano compositions were made by pianists Vytautas Bacevičius, Vladas Jakubėnas, Aldona Kepalaitė, Andrius Kuprevičius, Manigirdas Motekaitis, Aleksas Mrozinskas, Antanas Smetona, and Vytautas Smetona. On the initiative of the conductors Jeronimas Kačinskas and Vytautas Marijošius, Čiurlionis' symphonic poems In the Forest and The Sea were performed in the USA; due to them, Americans also started taking interest in the composer. However, due to the shortage of printed scores and competent performers, Čiurlionis' music was heard infrequently: more of it could be heard in the years of his anniversaries. The gap was partly stopped by music critics (Vytautas Bacevičius, Vladas Jakubėnas, and Juozas Žilevičius), art critics (Stasys Goštautas, Juozas Pivoriūnas, Audrius Plioplys, and Romas Viesulas), culture activists (Leonardas Andriekus and Paulius Jurkus), and publishers of the periodicals of Aidai, Draugas, Lituanus, and Muzikos žinios who would devote not just single articles, but special issues of journals to Čiurlionis' birth and death anniversaries (1961, 1966, 1975,1991). The latter published the articles of both Lithuanians and authors of other nationalities (Andrea Botto, Viacheslav Ivanov, George Hanfmann, Raymond F. Piper, and Aleksis Rannit). Significant contributions to the studies of the life and artistic activity of Čiurlionis were made by Stasys Yla who wrote a monograph on the artist (1983) and Vytautas Strolia who compiled a detailed discography of his recordings made all over the world (2001). In terms of their quality and quantity, the works of art critics much exceeded musicological insights. The process was greatly influenced by the Gallery of Čiurlionis, opened in Chicago in 1957, that held exhibitions and got together emigrant artists. The spread of Čiurlionis' art in emigration was increasing in proportion to the increase of the interest in his art in Lithuania and his international recognition. Reflections on nationality were stronger than possibilities of musical expression; therefore Čiurlionis in emigration gradually started acquiring the traits of a mystical national hero. His personality was related to the extolling of Lithuanian creative powers and the ideology of the national movement. The spread of Čiurlionis' art in exile greatly effected the formation of the modern identity of a Lithuanian emigration and the development of the concept of statehood. In the years of Soviet occupation, the name of Čiurlionis became a symbol of the unity of the nation and its freedom.

Straipsnyje analizuojama lietuvių išeivių styginių meno kultūra JAV: aptariama senbuvių veikla, Antrojo pasaulinio karo emigrantų meninės veiklos plėtra DP stovyklose bei jų integracija į JAV muzikinę kultūrą, daug dėmesio skiriama iki šiol netyrinėtai iškilios smuikininkės Elenos Kuprevičiūtės meninės veiklos analizei; taip pat analizuojamos koncertinio gyvenimo tradicijos, repertuaro tendencijos ir pan. The present article analyses Lithuanian emigrants' culture of string instruments in the USA and discusses the activities of native-born Lithuanians as well as the development of artistic activities of World War II emigrants at DP (Displaced Petsons) camps and their integtation into the USA music culture; a lot of attention is drawn to analyse (it has not been implemented till now) the artistic activities of a renowned violinist H. Kuprevičiūtė. The traditions of concert life, the repertoire trends and the place of violinists in the context of emigrants' music culture are described. Lithuanian musicians, who had come to the USA before World War II, managed to more or less successfully develop their artistic activities. Some Lithuanian violinists graduated from music colleges and higher music schools in the USA where they acquired Bachelor's and Master's degrees, performed favourably with symphony and chamber orchestras in different cities, played as soloists and carried out pedagogical activities. Highly motivated educationalists delivered lectures at famous music schools: J. Jakaitis (a violinist) taught at L. Beethoven Conservatoire set up by A. Pocius; A. Draugelis (a violinist / composer) was in charge of the Department of Music at California Institute of Technology, M . Digrytė worked in Hasbrouck at music school of further education (New York) and the like. When World War II was coming to an end, some prominent Lithuanian string players emigrated to the USA and developed their professional skills far from the Motherland. They continued their music career, started in Lithuania and cultivated at DP camps. Many Lithuanian string players realised themselves by performing in orchestras: I. Vasyliūnas (a violinist) played in symphony orchestras of Boston and Cambridge; P. Armonas (a cellist) played in symphony orchestras in the south-western and northern suburbs of Santa Barbara, Rochester, Florida and Chicago. Quite many Lithuanian stting players organised concerts for the representatives of Lithuanian community, played in various chamber ensembles - duos, trios, quartets. With the help of active string players such as I. Vasyliūnas, E. Kuprevičiūtė and P. Armonas the Lithuanian string culture became productive: it motivated Lithuanian concert life, promoted professional artistic activities and familiarized foreigners with the values of Lithuanian music art. The performers' merits especially consisted in propagating Lithuanian chamber instrument music and in stimulating the creation of new opus. Consequently, there appeared mature works by V. Jakubėnas, К. V. Banaitis, J. Gaidelis, J. Kačinskas, J. Švedas. Furthermore, active concert activities encouraged American composer J. Bavicchi to create Sonata-fantasia on the themes of Lithuanian folk songs. A part of Lithuanian violinists exchanged music art for better paid jobs or a performer's job was complemented by new specialisation. A. Jaras (a violinist) familiarized with piano tuning and regulating methods and made twelve discoveries; S. Kairys combined music performances with a position of a chemist, while others supplemented their activities with specialisation of a choir conductor, an organiser of radio programmes or a composer.

Anksčiausias mums žinomas šaltinis apie kankles yra žinomas iš XVII a. Faktai byloja, kad iki XX a. pirmosios pusės Siaurės rytų Aukštaitijoje kanklės buvo žinomos kaip dvasinės kontempliacijos priemonė. Likusioje Aukštaitijos dalyje, Žemaitijoje ir Suvalkijoje kanklių bei kanklių muzikos paskirtis buvo kitokia: instrumentas naudotas skambinti visur ir įvairiomis progomis: vestuvėse, laidotuvėse, bažnyčiose, gegužinėse, derliaus, dainų ir kt. šventėse. XIX a. antrojoje pusėje - XX a. pirmojoje pusėje lietuviškumo simboliu buvo pasirinktos suvalkietiško tipo kanklės. Jos pradėtos modifikuoti ir platinti visuose Lietuvos kampeliuose. Kanklininkai skambino ir po vieną, ir ansambliais, tiek sau, tiek ir viešose vietose. Ypač šio tipo kanklės XX a. pirmojoje pusėje prigijo Aukštaitijoje. Paskutinius porą dešimtmečių, ypač Aukštaitijoje, jaučiamas modifikuotų tradicinių suvalkiečių, o Žemaitijoje - tradicinių žemaitiškų kanklių renesansas. The earliest known source about kanklės is dated to the 17th c. There is evidence that kanklės was used as a means of spiritual contemplation in north-eastern Aukštaitija before the first half of the 20th c. The purpose of kanklės and kanklės music was different in the rest of Aukštaitija, Samogitia and Suvalkija, i.e. the instrument was used for playing everywhere and on different occasions: weddings, funerals, churches, harvest, nature and song and other festivals. In the second half of the 19th c. – the first half of the 20th c. kanklės of Suvalkija type was chosen as the symbol of Lithuanian identity. Its modification and spread started and reached all the parts of Lithuania. People used to play solo, in ensembles, for themselves and in public places. This type of kanklės played a particular role in Aukštaitija in the first half of the 20th c. Over a couple of last decades, the renaissance of modified traditional kanklės of Suvalkija type has been observed, particularly in Aukštaitija, whereas that of traditional Samogitian kanklės has been noticed in Samogitia.

Profesionali lietuvių fortepijono mokykla JAV gyvuoja jau daugelį dešimtmečių, tačiau šis tyrinėjimo objektas vis dar aktualus. Lietuvių pianistų veikla minima periodinėje spaudoje, neretai pasiklystama smulkių faktų gausoje, trūksta apibendrinančių studijų, leidžiančių suvokti bendrąsias fortepijono kultūros raidos tendencijas, atskirų atlikėjų veiklos aptarimo visuminiame muzikos istorijos kontekste. Šiame straipsnyje susisteminama pirminė archyvinė medžiaga, nagrinėjama lietuvių išeivių fortepijoninė kultūra JAV: aptariamas fortepijono menas, analizuojamos koncertinio gyvenimo tradicijos, iškilių pianistų koncertinė veikla, apibendrinama fortepijono pedagogika, pažymimas pianistų įnašas į bendrąją egzodo muzikinės kultūros plėtrą. Lietuvių fortepijoninė kultūra JAV aptariama išskiriant kelis svarbesnius raidos etapus, sutampančius su tam tikrais istoriniais pokyčiais, kurie lėmė mažesnę ar didesnę tautos emigraciją. Šiuose istoriniuose tarpsniuose ryškėjo atlikimo meno ir pedagogikos plėtojimosi kryptys, suklestėjo iškilių menininkų veikla, stimuliavusi tolimesnę kultūros raidą. Didžiausias dėmesys skiriamas Lietuvos fortepijono kultūros plėtrai po Antrojo pasaulinio karo, kai į JAV emigravo ryškiausi menininkai. Tyrinėjant egzodo fortepijoninės kultūros tradicijas, pedagogikos ypatumus, remiamasi muzikologine literatūra, archyvinių duomenų, išeivijos periodinės spaudos analize, gyvų istorijos liudytojų, pedagogų bei jų auklėtinių pasakojimais, taip pat ir muzikos įrašais, saugomais J. Žilevičiaus ir J. Kreivėno muzikologijos archyve Čikagoje The piano culture of Lithuanian emigrants, which has long been known to us only from episodic events, unfolds more and more and integrated into the common process of the national music art development. Intensive examination of the emigrants’ creative heritage stored in the archives has stimulated publications of notes, concert performance of manuscript opuses and analysis of the creative work of renowned artists. Many prominent pianists began their careers in Lithuania, improved their skills in exile camp in Western Europe and reached their artistic maturity already overseas. Some of them worked as accompanists and piano teachers, while others, who had better living and working conditions, appeared in concerts as soloists and chamber musicians. The Lithuanian piano school has been functioning in the USA for many decades, nevertheless, it has never been properly inquired into and discussed. The thesis is the first attempt to investigate into the problems of the sphere. By applying the historical analytical method, the author attempts to reveal the principle of piano culture variations, concert activities and repertoire of known artists. To this effect, records are analysed and concerts and other activities are discussed.

Straipsnyje pristatoma XX a. pr. Vilniuje įsikūrusios menininkų draugijos „Lutnia“ veikla. „Lutnios“ menininkų draugija atsirado iš chorų, slaptai veikiančių nuo 1897 m. vadovaujant Zygmuntui Nagrodzkiui ir mėgėjiškam orkestrui, įsteigtam prie Vilniaus Piešimo mokyklos. 1893 m. ją reformavo žinomas Vilniaus filantropas, Žemės banko direktorius Józefas Montwiłła. Šios įstaigos iniciatorius ir kasininkas buvo A. Perzanowskis, o įkūrėjas ir pirmininkas – J. Montwiłła. „Lutnios“ draugijos narius vienijo noras puoselėti ir populiarinti lenkų meną ir literatūrą. Pradžioje draugijoje buvo tik muzikos ir vokalo sekcija, tačiau palaipsniui buvo suformuotos dramos, literatūros, teatro, mokslo sekcijos, o vėliau „Lutnia“ išplėtė savo veiklą populiarindama tapybos kūrinius. Labai greitai, praėjus vos metams nuo „Lutnios“ veiklos pradžios, paaiškėjo, kad tokia institucija Vilniui yra reikalinga. Trys sekcijos – muzikos ir vokalo, literatūros ir dramos bei mokslo – buvo tam tikra muzikos akademijos, teatro ir universiteto užuomazga. „Lutnia“ rengdavo koncertus ir poezijos skaitymų vakarus ne tik nuosavose patalpose, bet ir Miesto salėje. Tai buvo viena svarbiausių Vilniaus kultūros institucijų, ypač iki nuolatinio Lenkų teatro (1906 m. rudenį) ir Vilniaus simfoninio orkestro (1909) įkūrimo. Didelį vaidmenį atliko literatūros ir dramos sekcija, kuri buvo teatro – vienintelės lenkiškos įstaigos, savo veiklos nenutraukusios netgi vokiečių okupacijos sąlygomis (1915–1918), – pradžia. Su pertraukomis „Lutnia“ veikė iki Antrojo pasaulinio karo. The artists’ society Lutnia consisted of choirs led by Zygmunt Nagrodzki and secretly operating since 1897, and also an amateur orchestra, which was founded at a drawing school. It was the same drawing school that was reformed by the philanthropist and director of Agriculture Bank, Józef Montwiłła. It was home to this artists’ society until the 1910/1911 season. The initiator of the society’s goals, as well as its treasurer, was Alojzy Perzanowski, and the founder of Lutnia was Józef Montwiłła. Lutnia saw it as a goal to “offer opportunities for its members to pleasantly spend their leisure time and to cherish the art of music" as well as to popularize Polish literature and art. At first there was only a vocal-musical branch in the society, but later sections for drama and literature, as well as for science were formed. The people responsible for the artistic section were Jan Leśniewski (choir), Mikolajus Salnicki (orchestra), Stanisław Bogucki (opera section) and Antoni Rodkiewicz-Kliszewski (drama section). These sections spread their work using popular means and organized the so-called “Poetry evenings” and “Vocal-musical evenings”, which took place in the Vilnius Town Hall. Although with interruptions of its activities, Lutnia existed until the Second World War. It was one of the most important cultural institutions in Vilnius, especially until the establishment of the permanent Polish theatre (in the autumn of 1906) and Vilnius’ famous symphonic orchestra (in 1909). The literature and drama section played an especially important role as it laid the foundation of the theatre, which was active even during the German occupation (1915-1918).

Valteris Kristupas Banaitis (1918 09 26 – 1999 09 09) – neeilinė XX a. pirmosios pusės Mažosios Lietuvos meno ir kultūros asmenybė. Jis yra pirmasis XX a. vidurio Mažosios Lietuvos lietuvių kompozitorius profesionalas, sukūręs įvairių žanrų muzikos kūrinių, rašęs straipsnius muzikinėmis, ekonominėmis ir politinėmis temomis. V. K. Banaitis – ne tik talentingas muzikas, bet ir žurnalistas, teisininkas. Straipsnyje pateikiami svarbiausi V. K. Banaičio gyvenimo kelio momentai, atskleidžiama įvairiapusė muzikinė veikla, aptariamas kūrybinis-kompozicinis bei žurnalistinis palikimas. Mokęsis ir jaunystę praleidęs Lietuvoje V. K. Banaitis 1944 m. emigravo į Vokietiją, kur praleidi visą likusį savo gyvenimą. Didžiausias jo indėlis į Lietuvos muzikinę kultūrą – originalios ir harmonizuotos lietuvių liaudies dainos bei evangeliškos liuteroniškos giesmės. V. K. Banaičio „Lietuvių evangelikų liaudies giesmių“ rinkinį sudaro 34 keturbalsiam chorui harmonizuotos liaudies giesmės. Rinkinio giesmės suharmonizuotos profesionaliai ir išradingai, išsaugojant jų autentiškumą, derminius bei melodinius ypatumus. Ne mažiau svarbi yra V. K. Banaičio žurnalistinė veikla. Jis buvo JAV leidžiamo laikraščio „Draugas“ korespondentas ir apžvalgininkas Bonoje. Rašė apie sovietinės Lietuvos švietimą, kultūrą, pramonę, žemės ūkį ir kt. Daroma išvada, kad V. K. Banaitis – ryški Lietuvos kultūrinio gyvenimo asmenybė, kurio muzikiniai, kūrybiniai, žurnalistiniai darbai dar reikalauja išsamesnių tyrimų. Valteris Kristupas Banaitis (26/09/1918 – 09/09/1999) was an extraordinary figure of art and culture of Lithuania Minor in the first half of the 20th c. He was the first mid-20th-c. professional Lithuanian composer of Lithuania Minor to write pieces of different genres, as well as papers on music, economy and politics. Not only was V. K. Banaitis a talented musician but also a skilled journalist and lawyer. The paper presents the key moments of V. K. Banaitis’ life, reveals his versatile musical activities and discusses his creative and journalistic heritage. Having studied and spent his youth in Lithuania, in 1944 V. K. Banaitis immigrated to Germany where he lived the rest of his life. His greatest contribution to Lithuanian musical culture includes original and harmonised Lithuanian folksongs and Evangelical Lutheran hymns. V. K. Banaitis collection Lithuanian Evangelical Lutheran Hymns contains 34 harmonised folksongs for a four-voice choir. The hymns are arranged in a professional and resourceful manner, preserving their authenticity and tune and melody features. V. K. Banaitis’ journalistic activities are no less important. He was a reporter in Bonn of the Lithuanian newspaper Draugas published in the USA, and wrote about education, culture, industry, agriculture etc of Soviet Lithuania. The paper draws the conclusion that V. K. Banaitis was a distinct personality in Lithuania’s cultural life whose musical, creative and journalistic works still require more profound studies.

Straipsnyje nagrinėjama lietuvių fortepijono pedagogikos raida JAV, aptariamos fortepijono pedagogikos užuomazgos bei jos suklestėjimas po Antrojo pasaulinio karo. Taip pat analizuojamos fortepijoninės kultūros tradicijos, iškilių pedagogų individuali darbo metodika, pedagoginis repertuaras, akcentuojamas jų neįkainojamas įnašas į bendrąją egzodo muzikinės kultūros plėtotę. The paper deals with Lithuanian piano school in the USA, its origin and flourishing after World War II. Piano culture traditions, individual teaching methods of prominent pedagogues, their repertoire are being emphasizing their invaluable contribution to the general exodus music culture

Lietuvių emigracija iš jų gimtosios šalies į Ameriką prasidėjo XVII a. ir per kelių amžių laikotarpį įgijo didelį mastą. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse daugybė lietuvių gyveno JAV – jų skaičius siekė pusę milijono ir dažnai viršijo didesnių tautybių imigrantų skaičių. Nepaisant to, jog lietuvių imigrantai buvo verslūs ir sklidini energijos, jų muzikinė veikla neklestėjo. Tik maža jų dalis įgijo kokį nors formalų muzikinį išsilavinimą, o didžioji dalis negebėjo skaityti muzikinio rašto. Kai kurie kaimo muzikantai atsivežė savo smuikus, koncertinas ir klarnetus, jais grojo lietuvių pasilinksminimuose ar vestuvėse. XX a. pradžioje situacija pasikeitė – į Amerikos pakrantę atvyko labiau muzikaliai išprusę lietuviai. Dauguma jų buvo baigę Juozo Naujalio vargonininkų kursus ar dvaro mokyklas Rietave ir Plungėje, jie palaipsniui suformavo lietuvių muzikinio gyvenimo šerdį. Toks gyvenimas buvo spalvingesnis ir intensyvesnis. Remiantis pasirodymų tipais, lietuvių muzikinė veikla JAV vystėsi keliomis lygiagrečiomis kryptimis: 1) sceniniai muzikiniai darbai, tokie kaip opera ir operetės, 2) pasilinksminimai, tokie kaip vodeviliai, 3) dainos ir festivaliai, 4) vokalinės ir instrumentinės muzikos pasirodymai. Simfoninės muzikos koncertai priskiriami paskutinei grupei. Masinės emigracijos laikotarpiu atlikta daugybė simfoninės muzikos koncertų, nors ir nelabai dideli, bet jie padarė įspūdį amerikiečių bendruomenei ir paveikė lietuvių įvaizdžio formavimąsi Amerikoje. The emigration of Lithuanians from the motherland to America began in the 17th century and increased significantly over the period of several centuries. On the eve of World War I, a great number of Lithuanians lived in the USA. Their number reached half a million and usually exceeded the number of emigrants of bigger nationalities. Despite the fact that Lithuanian emigrants were entrepreneurial and full of energy, their music activities were not developing. Only a small share of emigrants acquired formal music education, whereas the majority of them could not read notes. Some rural musicians brought with them their violins, concertinas and clarinets. They played these instruments on various festive occasions or weddings. At the beginning of the 20th century the situation changed with musically educated Lithuanians arriving to America. The majority of them had finished Juozas Naujalis’ organ courses or estate schools in Rietavas and Plungė, and they gradually formed the axe of Lithuanian music life. Such a life was more colourful and intensive. According to the types of performances, Lithuanian music activities in the USA developed in four parallel directions: 1) scenic musical works, such as opera and operettas, 2) music for amusement, like vaudevilles, 3) songs and festivals, 4) vocal and instrumental performances. Concerts of symphonic music are attributed to the last group. During the period of mass emigration, a great deal of symphonic concerts was performed. These concerts were short yet they impressed the American community and influenced the formation of Lithuanians’ image in America.

Nuo pat krikščionybės įsitvirtinimo, profesionaliosios muzikos centras buvo Bažnyčia. Jos prieglobstyje sukurti didžiulės vertės meno šedevrai. Per visą europietiškos muzikos istoriją Bažnyčia ugdė, globojo, puoselėjo ir skatino muzikos meno vystymąsi ir iki pastarųjų laikų sugebėjo išsaugoti savo kultūrinį meninį palikimą. Tačiau bažnytinė katalikiška profesionalioji muzika per 50 sovietinės okupacijos metų Lietuvoje (taip pat ir Klaipėdoje) beveik nebuvo atliekama. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, atsirado galimybė gaivinti ir puoselėti per ilgus krikščionybės gyvavimo šimtmečius sukurtą profesionaliąją bažnytinę muziką, prasidėjo bažnytinės muzikos atgimimas. Straipsnyje aptariamas Klaipėdos universiteto vaidmuo šios muzikos sklaidai, kadangi šis universitetas yra pagrindinis profesionaliosios bažnytinės muzikos puoselėtojas ir ugdytojas Klaipėdos mieste bei Lietuvoje. Klaipėdos universiteto Menų fakulteto chorai bei universiteto pedagogų vadovaujami miesto choriniai kolektyvai į savo koncertines programas yra įtraukę daug įvairių šalių, epochų bei stilių religinės muzikos kūrinių. Tai daugiausia stambių formų kompozicijos: mišios, oratorijos, requiem, pasijos, kantatos, o taip pat neatsisakoma ir smulkių religinių kūrinių – giesmių, motetų ir kt. Straipsnyje tiriamas universiteto Menų fakulteto Chorvedybos katedros choro studijų, Klaipėdos miesto chorinių kolektyvų, vadovaujamų Universiteto pedagogų, religinis repertuaras ir programos, analizuojama kūrinių skambėjimo erdvė. Catholic Church has cumulated a great abundance of valuable masterworks of art. However ecclesiastical catholic music wasn't being played over fifty years of Soviet occupation in Lithuania and Klaipeda as well. The regeneration of ecclesiastical music began only after the restoration of the independence of Lithuania. Since then (1988) the main cherishers and promoters of professional ecclesiastical music in West Lithuania are choral art collectives in Klaipeda University Art Faculty and also the educators that are directors of various city choruses and choirs. These art collectives and choirs directed by the educators of Klaipeda University Art Faculty have many compositions of various countries, epochs and styles in their repertories. They play works of ecclesiastical music of both minor and grand forms; organize many concerts in Klaipeda, Lithuania and abroad. The educators of Klaipeda University are - the directors of Klaipeda choirs and organists - directly contribute to the spread of Christian Catholic value of musical art.

JAV gyvenę lietuviai aktyviai reiškėsi įvairiuose kultūros baruose. Šiame straipsnyje mėginama nuosekliai apžvelgti 1920-1940 m. vargonininkų, kompozitorių bei atlikėjų veiklą, detaliau supažindinti su lietuvių koncertiniu gyvenimu, muzikiniu švietimu, natų leidyba ir plokštelių gamyba. Tyrimo objektas – vargonininkų, muzikos kūrėjų, atlikėjų, kritikų, pedagogų darbai ir muzikinio gyvenimo įvykiai. Šioje studijoje pateikiami susisteminti bei apibendrinti išeivijos spaudos duomenys, kurie yra papildyti straipsnio autorės specialių tyrinėjimų medžiaga. Straipsnis susideda iš keturių dalių: I dalis skirta informacijai apie vargonininkus; II – muzikos kūrėjams ir atlikėjams; III dalyje aprašomas koncertinis gyvenimas; IV – muzikinis švietimas, natų leidyba ir plokštelės. JAV skambėjusių lietuviškų kūrinių autoriai daugiausia buvo vargonininkai bei chorvedžiai. Šie asmenys rašė muziką, siekdami papildyti skurdų lietuvišką koncertinį repertuarą ir sudaryti sąlygas savo tautiečiams neužmiršti gimtosios kalbos bei papročių. Didžiausias vargonininkų rūpestis buvo apsaugoti liturginę muziką nuo „lengvojo“ žanro, ypač džiazo įtakos, išlaikyti jai būdingą stilių ir giedant, ir grojant vargonais. Koncertinis gyvenimas buvo labai margas ir intensyvus. Koncertus rengė įvairios draugijos, organizacijos ir pavieniai atlikėjai, jie vyko kukliose lietuvių įrengtose salėse ir ištaiginguose amerikiečių apartamentuose, po atviru dangumi ir paviljonuose. Be to, lietuviai pagal išgales rūpinosi savo vaikų muzikiniu lavinimu ir patys šioje srityje švietėsi. Lithuanians residing in the US were active in various cultural fields. This article tries to consistently examine the activities of organists, composers and performers in the period from 1920 to 1940, and to thoroughly present the Lithuanian concert life, musical education, publishing of notes and production of records. The subject of the research is works by organists, composers, performers, critics and pedagogues, and events of musical life. This study provides structured and generalised data from the emigration press which has been supplemented by the material from the article author’s special research. The article consists of four parts: part 1 provides information on organists, part 2 is devoted to composers and performers, part 3 describes the concert life and part 4 looks at musical education, publishing of notes and records. Authors of Lithuanian pieces performed in the US were mostly organists and choirmasters. These persons wrote music to broaden a limited Lithuanian concert repertoire and to enable their compatriots to remember their mother tongue and customs. Protection of liturgical music from the influence of an “easy genre”, especially jazz, and maintenance of its style by both chanting and playing the organ were organists’ major concern. Concert life was very exciting and intense. Concerts were organised by various associations, organisations and individual performers. They took place in modest halls equipped by Lithuanians and luxurious American apartments, in the open or in pavilions. Moreover, Lithuanians, according to their means, took care of their children’s musical education and themselves received education in this field.

Kompozitorius, dirigentas, vargonininkas, muzikologas ir pedagogas Juozas Žilevičius (1891-1985), pirmąjį tarpukario dešimtmetį ypatingai aktyviai darbavęsis Lietuvos muzikos baruose, šiandien Lietuvoje yra mažai žinomas. 1929 metais emigravęs į JAV ir pasinėręs į išeivijos muzikinį gyvenimą, Lietuvos kultūros horizontuose jis vis rečiau pasirodydavo, o sovietiniais metais jo vardas buvo minimas tik prabėgomis. J. Žilevičiaus dėka muzikinio švietimo baruose įvyko didžiulis lūžis – 1923 metais muzikos dalykas bendrojo lavinimo mokyklose tapo privalomu ir buvo patvirtinta jo parengta šio dalyko programa. Tais pačiais metais J. Žilevičius ėmėsi iniciatyvos ruošti muzikos mokytojus specialiai jiems skirtuose kursuose, rengti metodinę medžiagą, 1924 metais leisti muzikinę periodinę spaudą – žurnalus „Muzikos almanachas“ ir „Muzikos menas“. J. Žilevičius daug pasidarbavo formuodamas koncertinį gyvenimą: jam talkininkaujant 1920 metais įsikūrė Operos vaidykla, po kelerių metų virtusi Valstybės operos teatru, jo pastangomis 1922 – 1923 metais pradėta masiškai rengti kamerinės ir simfoninės muzikos koncertus, juos profesionaliai komentuoti, imti populiarinti lietuvių kompozitorių kūriniai. Straipsnyje norima giliau pažvelgti į J. Žilevičiaus muzikinę veiklą ir pasverti jo indėlį į lietuvių muzikinę kultūrą, siekiama apžvelgti jo atliktus darbus Kaune ir įvertinti juos Lietuvos muzikinės kultūros kontekste. Summarizing the musical activities of the composer, the conductor, the organist, the musicologist and the pedagogue J. Žilevičius (1898-1985) in Kaunas, it could he said, that: J. Žilevičius did a lot forming the concert life: with his assistance Opera theatre was established in 1920, which in a couple of years became the National opera theatre, due to his efforts in 1922-1923 mass organizations of chamber and symphonic music performances were started and their professional comments, he began the popularization of Lithuanian composers' works. Thanks to J. Žilevičius' work in the field of the musical education it the turning point took place - in 1923 the subject of music became the obligatory subject and its program, made by J. Žilevičius, was prepared. In 1923 he took the initiative to organize the teachers of music in the special courses and to prepare the methodology, and to publish the periodicals in 1924 - the journals "Musical Held" an "The Art of Music". He worked intensively as a pedagogue, tried to improve Kaunas' musical life, popularized music in his lectures and articles, helped to arrange the carrillion in the tower in the War museum, spread musical traditions in the Lithuanian army. J. Žilevičius was very active popularizing the choruses. He was the initiator and the organizator of the first Lithuanian song festival, incited die leaders of the choruses for common job and arrangement of such festivals periodically, declared for the national well - considered and in managed consecutive order plan of the development of the musical culture

Objektas: koncertinis gyvenimas ir 1918-1940 m. Lietuvos Respublikoje buvusi koncertinė politika - simfoninės ir kamerinės instrumentinės muzikos atlikimas bei jos populiarinimas. Tikslas: atskleisti bendrąsias koncertinio gyvenimo tarpukario Lietuvoje raidos tendencijas, suskirstyti periodais to meto koncertinį gyvenimą, nustatyti kiekvieno periodo dėsningumus, būdingiausius bruožus. Metodas: rašant šį straipsnį, naudotas ne tik istorinis analitinis, bet ir statistinis metodas (darbe buvo pasitelkta daugybė faktinės medžiagos: apie kompozitorius, atlikėjus, koncertuose atliekamus kūrinius ir t.t.). Pagrindiniai teiginiai. Koncertinį gyvenimą tarpukario Lietuvoje galima skirstyti į keturis periodus. Pirmasis (1918-1923) - koncertinio gyvenimo ir organizacinių struktūrų kūrimo, atlikėjų kolektyvų telkimo bei repertuaro politikos kūrimo laikotarpis. Antrasis (1923-1928) koncertinio gyvenimo periodas - dirigentų bei simfoninių orkestrų debiutų, jų suklestėjimo, lietuviškos muzikos koncertų įtvirtinimo tarpsnis. Trečiasis periodas (1928-1933) Lietuvos koncertiniame gyvenime garsėja kaip užsienio atlikėjų ir dirigentų bei užsienietiškos muzikos vyravimo laikotarpis. Per ketvirtąjį (1933-1940) koncettinio gyvenimo laikotarpį padidėjo lietuviškos muzikos kūrėjų autoritetas, iškilo radiofono vaidmuo ir jo muzikinių programų paklausa visuomenės gyvenime. Concert activity in pre-war Lithuania (1918-1940) can be conditionally separated into four periods. The First (1918-1923). The period of the formation of concert activities and organizational structures, and the concentration of ensembles and repertoire creation politics. The Second (1923-1928). The period of debuts of conductors and orchestras. Their heyday and period of competition. The return of musicians who studied abroad. The consolidation of Lithuanian music concerts and its propagation in the periphery and the musicians’ fight for their Third (1928-1933). This period is characterized by the dominance of foreign conductors, performers as well as foreign music. But the ranks of composers were soon filled by people who were trained at the Kaunas Music School (later the Kaunas Conservatoire). The Fourth (1933-1940). It was a period when Lithuanian composers and performers established their authority in the world of Lithuanian music. Lithuanian composers and conductors travelled widely abroad and the Lithuanian National Radio began broadcasting. Lithuanian music inside and outside the country borders. This had a great influence on society and the policy of concert performances.