Search

Knyga skirta fundamentaliai temai – apmąstyti Rytų Europos geopolitinius bei moralinius pokyčius nuo Aksominės revoliucijos laikų (XX amžiaus devinto dešimtmečio) iki šių dienų. Taip formuluojamos temos rėmai ir turinys yra neišmatuojamo pločio bei gylio. Tai, ko gero, ir yra pirmasis knygos bruožas, atsiveriantis skaitytojui nuo pat knygos pratarmės. Jau pirmuose puslapiuose autorius nubrėžia tokius plačius kontekstus (geležinė uždanga, Sovietų Sąjungos byrėjimas, Baltijos šalių sugrįžimas į Europą, Vakarų Europos šalių terorizmo ir migracijos problemos, atgimstantis nacionalizmas Vidurio Rytų Europoje, Lenkijos „sukimas iš demokratijos kelio“, Vengrijos bendradarbiavimas su Kremliumi, „Brexitas“, Rusija, Baltarusija, Ukraina, Vakarų Europos separatizmo problemos, koronaviruso pandemija ir dar daug kitų), kad prie griežtesnio akademinio teksto pripratęs skaitytojas nejučia pradės raukti nosį, reikalaudamas apčiuopiamesnio minties pagrindo ir išvadų. Šitoks pirmasis įspūdis neapleidžia ir skaitant visą knygą, kurioje gausu nuorodų į istorinius bei politinius įvykius, aplinkybes, įvairiausių intelektualinių referencijų, įžvalgų, minčių, netikėtų trumpų rakursų. Vietomis viskas pradeda suktis kaleidoskopiniu greičiu, tačiau autorius įžanginiais ir baigiamaisiais žodžiais suvaldo tekstą ir išlaiko konceptualinį nuoseklumą. Knyga turi mokslinės monografijos statusą, vis dėlto ji parašyta labiau Czesławo Miłoszo, Milano Kunderos, Vaclavo Havelo, Jano Patočkos intelektualinės esė, o ne griežtos akademinės disciplinos stiliumi. Knyga sudėliota iš anksčiau rašytų straipsnių į žurnalus „Kultūros barai“ bei „Logos“, juos papildant, pakoreguojant; taip pat įtraukiant naujai parašytus skyrius. [...]

Straipsnyje aprašomas 16 Europos šalių COVID-19 pandemijos tyrimas pagal šiuos rodiklius: naujus užsikrėtimo atvejus, hospitalizaciją, mirtingumą, valstybių taikyto apribojimų griežtumą, vakcinuotos populiacijos dydį ir BVP. Tyrimu siekta patikrinti numanomą dėsningumą – labiausiai mediciniškai nukentėjusios šalys greičiausiai taikys griežtesnius apribojimus, o tai nulems didesnius ekonominius nuostolius. Be to, tyrimu siekta nustatyti vakcinacijos poveikį minėtiems rodikliams, taip pat įvertinti Lietuvos pandemijos rodiklius europiniame kontekste. Tyrimo rezultatai rodo, kad nors 2020 m. egzistuoja aiški apribojimų griežtumo ir BVP nuosmukio priklausomybė, 2021 m. griežčiausius apribojimus taikiusios šalys demonstruoja aukščiausius (prognozuotino) BVP kilimo rezultatus, todėl darytina išvada, kad apribojimų griežtumas neturi įtakos valstybių BVP pokyčiui ir pastarąjį rodiklį nulemia kiti veiksniai. Vakcinacijos veiksnys neturėjo pandemijos eigos perlaužimo vaidmens naujų atvejų, hospitalizacijos, mirtingumo ir apribojimų griežtumo rodikliuose. Lietuva pagal daugumą tirtų rodiklių panaši į Vidurio Europos šalis, tačiau hospitalizacijos dydžiu 2020 m. itin ryškiai išsiskiria iš visų tirtų šalių. Šio rodiklio atotrūkis nuo kitų artimiausių šalių yra toks didelis, kad reikalauja atskiro paaiškinimo. Lietuva taip pat demonstravo didelį mirtingumo rodiklį 2021 metais. The article presents a study of the COVID-19 pandemic in 16 European countries based on the following indicators: new daily cases, hospitalisation, mortality, the severity of national restrictions (containment and health index), the size of the vaccinated population, and gross domestic product. The study seeks to test the hypothesis that the most medically affected countries are likely to impose stricter restrictions, which will lead to higher economic losses. In addition, the study aims to determine the impact of vaccination on the indicators mentioned above and assess the indicators of the pandemic in Lithuanian in the European context. The study refers to the well-established database Our World in Data. The study results show that although there was a clear relationship between the severity of restrictions and the decline of GDP in 2020, in 2021, the countries with the strictest restrictions showed the highest (forecasted) GDP growth results. Therefore, it can be concluded that the tightness of the restrictions does not affect the change in the GDP of the countries, and there are other factors that determine this indicator. The vaccination factor did not play a role in breaking the pandemic regarding new cases, hospitalisation, mortality, and severity of restrictions. Alongside vaccination in 2021, there was a rise in new infection cases in all the observed countries. Hospitalisation rose in the Middle East European countries; in the Scandinavian states, it remained the same, while in big Western countries, it slightly reduced. The mortality rate increased in the Middle East European countries (113 per cent) but reduced in the Scandinavian (-23 per cent) and big Western states (-9.7 per cent). Vaccination did not stop the restrictions the governments put on social connections; the containment and health index lifted in all of the states observed. Based on most of the studied indicators, Lithuania is similar to the Central European countries. However, in terms of high hospitalisation in 2020, the country stands out from all the states studied. The gap between the indicators of Lithuania and the rest of the states is so big that it needs to be explained separately. Lithuania also faced a high mortality rate in 2021.

2020 m. pradžioje COVID-19 virusui sukėlus pandemiją, jos sukeltus ekonominius nuostolius netruko pajusti visos šalys. Tampa aktualu įvertinti globalios ekonominės krizės mastą. Straipsnyje naudojami, lyginami ir analizuojami naujausi Pasaulio banko, Tarptautinio valiutos fondo, Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos, Pasaulio turizmo organizacijos, Europos Komisijos ir kt. institucijų duomenys bei ekspertinė analizė, siekiant nustatyti pasaulio ekonomikos bei turizmo tendencijas pandemijos metu. Atskiras dėmesys skiriamas pasaulinėms turizmo tendencijoms, kadangi pandemija privertė valstybes uždaryti sienas ir / arba taikyti kitus judėjimo apribojimus, kas nulėmė tai, jog turizmas tapo labiausiai nukentėjusiu ekonomikos sektoriumi krizės metu. COVID-19 pandemijos sukelta globali ekonominė krizė įvardijama kaip unikali dėl nuosmukio staigumo, „statumo“ ir gylio. Išsivysčiusių šalių ekonomika patiria didesnių ekonominių nuostolių nei likęs pasaulis, tačiau ir jų atsigavimas / augimas prognozuojamas spartesnis. Lietuvos ekonomika nuo pandemijos nukentėjo viena mažiausiai iš Europos Sąjungos šalių. Manoma, kad turizmo ekonomika pasauliniu mastu 2020 m. susitrauks 60 % ir tai 6–7 kartus didesnis nuosmukis nei bendro ekonomikos rodiklio BVP. Šalys, kuriose turizmo sektorius turi didžiausią ekonominę įtaką pagal šalies BVP (8–14 %) ir dirbančiųjų skaičių (7–10 %), patenka tarp didžiausius bendrus ekonominius nuostolius patyrusių šalių (13–20 %) skaičių. Tai Ispanija, Jungtinė Karalystė, Kroatija, Italija, Graikija, Portugalija, Prancūzija, Vokietija. Lietuvoje turizmo sektorius turi ženkliai menkesnę ekonominę įtaką (produkcijos vertė nuo BVP 3 %, darbuotojų skaičius – 4,8%) ir tai sutampa su mažesniais bendrais ekonominiais nuostoliais (1,5–5,5 %). Susidūrusios su didžiuliu ir staigiu ekonomikos susitraukimu, Europos Sąjungos šalys skubiai ėmėsi ekonomikos gaivinimo. Fiskalinės drausmės saugikliai (3 % biudžeto deficito nuo BVP bei 60 % valstybės skolos nuo BVP) buvo suspenduoti, tačiau gelbėjimo planai turės įtakos valstybių biudžeto tvarumui. Lietuvos ekonominės pagalbos planas (5 milijardai eurų, apie 10 % nuo BVP), valstybės skolos (41,4 % nuo BVP pandemijos metu ir 50,2 % 2021 m.), biudžeto deficito (7,0 % pandemijos metu ir 5,5 % 2021 m.) rodikliai išlieka vieni mažiausių ES. When the COVID-19 virus caused a pandemic at the beginning of 2020, all countries felt the economic damage soon. It is essential to assess the extent of the global economic crisis. The article uses, compares and analyses the latest data from the World Bank, the International Monetary Fund, the Organization for Economic Co-operation and Development, the World Tourism Organization, the European Commission and others, as well as their expert analysis to identify global economic and tourism trends during a pandemic. Particular attention is paid to global tourism trends, as the pandemic has forced countries to close borders and/or impose other restrictions on the movement of people, which has led to tourism being identified as the most affected economic sector during the crisis. The global economic crisis caused by the COVID-19 pandemic is described as unique due to the “fastest and steepest” of the recession. The economies of developed countries are suffering more significant economic losses than the rest of the world, but their recovery/growth is also projected to be faster. The Lithuanian economy has been hit the least of the European Union countries since the pandemic. The global tourism economy is expected to shrink by 60% in 2020, which is a 6-7 times larger decline than the general economic drop (GDP). The countries where the tourism sector has the most considerable economic impact in terms of the country’s GDP (8-14%) and employment (7-10%) are among the countries with the highest total economic losses (13-20%). These are Spain, the United Kingdom, Croatia, Italy, Greece, Portugal, France, Germany. In Lithuania, the tourism sector has a significantly lower economic impact (3% of GDP, 4.8% of total workers) and this coincides with lower total financial losses (1.5-5.5% of GDP). In the face of a severe and sharp economic contraction, the countries of the European Union have embarked on an urgent help for economic recovery. Safeguards on fiscal discipline (3% of GDP deficit and 60% of government debt to GDP) have been suspended; however, rescue plans will have an impact on the sustainability of public finances. Lithuania’s economic aid plan (EUR 5 billion, which consists of about 10% of GDP), public debt (41.4% of GDP during the pandemic and 50.2% in 2021), the budget deficit (7.0% during the pandemic and 5.5% in 2021) provide indicators that remain among the lowest in the EU.

Straipsnyje analizuojamas Lietuvos lenkų tautinės mažumos reprezentavimas nacionalinėje žiniasklaidoje 2011 m., iki ir po Seimo kovo 17 d. priimto Švietimo įstatymo pataisų, kurios susiaurino tautinių mažumų teises. Pagrindinė straipsnyje keliama problema yra ištirti, kiek traukiančiai ir kiek išskiriančiai lenkų tautinė mažuma yra svarstoma Lietuvos viešajame diskurse. Iš tyrimo duomenų seka pagrindinė išvada, kad Lietuvos žiniasklaida lenkų tautinėje mažumoje sunkiai atpažįsta „Kitą“ kaip savo valstybės piliečius, priskirdama realias vietinių lenkų problemas „blogam politikavimui“ ar panardindama jas į gynybos-puolimo retoriką. Tačiau Lietuvos viešajame diskurse galima rasti ir atsvarą šiai tendencijai - informacinio, analitinio, pilietiškai įtraukiančio ir tautinės nesantaikos retoriką peržengiančio diskurso. Vis dėlto bendra debatų atmosfera liudija, kad lietuvių ir lenkų santykiuose egzistuoja tam tikras nepasitikėjimas ir tai yra giluminė šaknis, grindžianti visą abiejų tautų santykių diskutavimo kontekstą Lietuvos viešajame diskurse. This article explores the Lithuanian public discourse in the mass media by addressing the problem of exclusion and inclusion of the Polish national minority in the Lithuanian political community and in the Lithuanian collective identity. On March 17, 2011, the Lithuanian Parliament passed Amendments to the Education Act that diminished to some extent the rights of national minorities in education. The Polish national minority, the largest such in Lithuania, reacted very strongly and negatively and organized public protests. These actions were accompanied by the involvement of highest-rank Polish and Lithuanian politicians and huge public debates in the mass media. The public sphere and public debates are key factors in the process of political community formation (Jürgen Habermas), national collective memory and identity (Thomas Risse, Bo Sträth), and inclusion or exclusion of the "Other." The most evident tendency is that Lithuanian public discourse and mass media still suffer from an unability to view Lithuania‘s Poles as equal members of the same political community. The general athmosphere of the public debates is penetrated by mutual distrust on both (the Lithuanian and the Polish) sides; and this can be explained by an ambivalent historical relationship (Polish cultural and political domination over Lithuania and the Vilnius occupation by Poland from 1920 to 1939), although such historical memory is not loudly and widely expressed in the mass media. The result is that the Polish national minority is still the alien "Other" for the Lithuanian mass media. Local Polish needs are still unknown and unrecognized as legitimate claims of "our citizens." Public opinion in the mass media is still dominated by a conviction that the main problem lies in the bad actions of politicians who are trying to mobilize their electorate by exploiting the minority issue. Besides this tendency, however, there is evidence of some signs of inclusion and dialogue shown by those who discern a need to overcome primitive nationalistic myths and political ambitions on both sides.

Poreikis tyrinėti pokomunistinę Lietuvos transformaciją tarsi pasibaigęs, nes įstojus į ES ir NATO laikoma, kad šalis sėkmingai užbaigė ekonominį, politinį ir socialinį perėjimą iš sovietinės tvarkos į demokratijos santvarką. Lietuva, regis, galutinai įtvittino savo geopolitinę orientaciją, kuri buvo sėkmingai grindžiama „priklausymo Europai" nacionalinio naratyvo. Tačiau paskutiniame dešimtmetyje išryškėjusios kai kurios socioekonominės, politinės ir kultūrinės visuomenės charakteristikos iš naujo kelia nacionalinio naratyvo adekvatumo klausimą. Ar konsoliduotoje demokratijoje įsitvirtinusi elitų konsolidacija, produkuojanti plačios visuomenės socioekonominį atitolimą, itin žemą piliečių pasitikėjimą, didžiulę emigraciją, ir yra normali visuomenės būsena įveikus pokomunistines turbulencijas? Ar tam tikri postmodernios visuomenės bruožai, kaip vartotojiškas gyvenimo projektas, politinis skepticizmas ar socialinio kontrakto simuliacija, neprisideda prie natūralios nacionalinio naratyvo fragmentacijos? Kad ir kaip būtų, tai negali neturėti pasekmių nacionalinio naratyvo sėkmei ar nesėkmei, nes nuo Sąjūdžio laikų pastebimai pasikeitė tiek „pasakotojas" (valstybė, elitai), tiek „klausytojas" (visuomenė, piliečiai). It seems the need to explore the transformation of post-communist Lithuania is expired since the achieved membership in the EU and NATO is considered to be the firm evidence of successful post-communist transition. At the same time, Lithuania has seemingly entrenched its geopolitical orientation that has been based on the national narrative of "belonging to Europe". Nevertheless, some socio-economical, political and cultural tendencies that have emerged in the last decade newly let to raise the question of national narrative. The elites' consolidation in apparently consolidated democtacy that produce the socio-economical discrepancies, a low political confidence of citizens and huge rate of emigtation a normal condition in after-post-communist period? Or whether some features of postmodern society like consumerism, political skepticism, or simulation of social contract do not contribute to the natural fragmentation of the national narrative? Anyway, this is not without consequences for the success or failure of the national narrative, because since Sąjūdis times, both the "narrator" (the state, elites) and the "listener" (society, citizens) have changed significantly.

Straipsnyje pateikiama Europos Sąjungos kultūros politikos ir jos filosofinės koncepcijos – bendro Europos kultūrinio palikimo – kritika remiantis kai kuriomis postmodernistinių teorijų įžvalgomis. Atskleidus nacionalinių kolektyvinių tapatybių reikšmę, taip pat panaudojus postmodernistines istorijos, kultūros ir subjekto sampratas, paaiškėja, kad bendro Europos kultūrinio palikimo koncepcija yra nepajėgi pateikti įtraukiantį, o ne išskiriantį europinės tapatybės modelį. Europos Sąjunga perima nacionalinės valstybės anksčiau taikytą esencialistinę ir instrumentinę (biurokratinę) kultūros standartizavimo prieigą, o tai sudaro prielaidas švęsti paviršutinio Europos daugiakultūriškumo („vienybės skirtumuose“) ideologiją, kuri kontrastuoja ir yra bejėgė prieš realias socialinės integracijos ir diskriminavimo problemas. Following the first article, here in the second part of research the authors present the critique of the conception of common European cultural heritage. Basically referring to the postmodern ideas about history, culture, narrative and power, the authors show how the official European Union formula about common European cultural heritage is imagined (invented) by the discursive memory. First, taking collective identities seriously in the modern times, it appears that national collective identities continue to play an incomparably stronger role than supranational (European) identity because of the reason that they demonstrate deep historical memory, a shared collective destiny and feelings of belonging. Precisely that what European identity lacks as ‘an idea, or as a process’ (Smith, 1992). Secondly, thinking about history and culture as discontinuities rather than evolutionary progress, it comes to the conclusion that it is not correct to think about common European cultural heritage as a linear cultural evolution resulting in the European Union. It is more accurate to include the Holocaust, imperialism and colonialism in the history of European culture as well. Positive, optimistic and evolutionary view on a triumph of European civilization over history corresponds fully with Eurocentrism and the myth of European superiority. On the other hand, the essentialistic treatment of European culture makes an attempt to distinct ‘trully Europeans’ from ‘second-range or less-European, or non-European’. All these features of common European cultural heritage lead to the politically unfavorable conditions of exclusion, particulary of nations of Central and Eastern European countries (despite their belonginess to the EU) or third-countries in behalf of rich Western European countries.

Straipsnyje analizuojamas europinės tapatybės kūrimas ES kultūros politikoje, aptariama kultūros reikšmė Europos integracijos modeliuose, analizuojamos kultūrinės dimensijos atsiradimo aplinkybės Europos integracijos istorijoje ir oficialios Europos kultūros samprata. Straipsnyje teigiama, kad bendro Europos kultūrinio palikimo samprata pasižymi istoriniu natūralizmu, esencializmu ir instrumentiniu-elitistiniu traktavimu. Europos Sąjunga paveldi visus didžiuosius Vakarų istorinius kultūros laimėjimus, kurie formuoja istorinį pagrindą šiuolaikinei kolektyvinei europiečių tapatybei. Toks istorijos ir kultūros traktavimas panašus į bendros tautinės tapatybės konstravimą kuriantis moderniai nacionalinei valstybei XIX–XX a. Construction of European identity in the history of European integration has been shaping the cultural dimension. In the post-war European integration, the cultural concerns were raised in the 1970s and 80s when the processes of integration slowed down because of the world economic crisis, as well as of the protectionism and isolationism that followed in the politics of the member states. The European integration based on the pursuit of economic interests failed and proved that the social and cultural cohesion of people was no less important than the free market. Since Tindemans (1975) and Adonnino (1985) Reports, the European Community through numerous cultural programmes has constantly taken an active part in the construction of European identity based on the common European cultural heritage. The official formula “unity in diversity” (Maastricht Treaty, article 128) embraces the Europe’s cultural and ethnical plurality and constitutes the unity around the common European cultural heritage. The rationality and law of Antiquity, the Christian social solidarity, the Renaissance humanism, the scientific revolution and Enlightenment secularism, democracy and the constitutional rights of people are presented as the core roots forming the common cultural traditions of Europeans. This notion can be qualified as naturalistic in the treatment of history, essentialistic in the discourse on culture, and instrumentalist-elitist in the European Commission’s approach to the cultural policies. This means that the official approach to the culture of Europe tends to the formation of “fate community” – very similar to the mechanisms of building modern nation in a centralized nation-state.

Straipsnyje išskiriamos pagrindinės Europos integracijos teorijų koncepcijos bei analizuojama politinių reformų reikšmė jų kaitai. Iki 1985-1999 metų Europos integracijoje lemiamą vaidmenį vaidino suverenių valstybių interesai, derinami vyriausybių lygiu. Europinio-nacionalinio polių įtampą atspindėjo neofunkcionalizmo ir tarpvyriausybinių derybų teorijos, grindžiamos "valstybės-centro" modeliu, perimtu iš tarptautinių santykių disciplinos ir nacionalinės valstybės kūrimo istorijos. Po bendros rinkos sukūrimo ir Maastrichto reformų Europos Sąjunga peržengia ekonominio bendradarbiavimo rėmus ir tampa politine sistema: Europinės institucijos (Europos Komisija, Parlamentas, Teisingumo Teismas) įgyja savarankiškos politinės iniciatyvos galių. Straipsnyje analizuojama, kaip nuo tradicinių funkcionalistinių ir tarpvyriausybinių derybų koncepcijų buvo pereita prie institucinio, daugiapakopio valdymo bei konstruktyvistinių teorijų. Since the European integration started in the 1950s, neofunctionalism and intergovernmentalism have been established as the most prominent theories in the field for several decades. Both succesfully exploited the categorization naturally borrowed from international relations and nation-building history, the so-called "state-centristic” model. Indeed, European integration was to proceed along the creation of supranational institutions and a difficult bargaining among the states. However, Single European Act (1987), Maastricht Treaty (1993) and Amsterdam Treaty (1999), among others, created the new settings for European institutions and lifted their legal capacities to transform the European polical system. The new institutionalism, multi-level governance and constructivism seem to abandon the "state-centristic” model and refresh the old categorization with the new conceptual dynamics in European integration studies.