Search

Straipsnyje nagrinėjamas ideologinis postalininio laikotarpio dailės "humanizavimo" projektas, ypač suaktyvintas pirmoje XX a. 8 dešimtmečio pusėje, ir jo pasekmės Lietuvos dailės raidai. Remiantis archyvų medžiaga ir to meto spaudos publikacijomis aptariamas meninės individualybės fenomenas, 7-8 dešimtmečių sandūroje išryškėjusi žmogaus vaizdavimo krizė, mėginimai atgaivinti portreto žanrą, menininko savimonės ir tapatumo sampratos aspektai, 8 dešimtmečio viduryje sustiprėjusios meno "dehumanizavimo" tendencijos. Straipsnio tikslas - išnagrinėti prieštaringos oficialiosios dailės politikos ypatumus, jos produktyvius ir neigiamus efektus bei pasipriešinimo jai formas. Neoficialiojoje dailėje jau 7 dešimtmečio pradžioje ryškėjo siurrealizmui giminingos "humanistinio" žmogaus paveikslo, "uždaro" kūrinio ardymo ir "autoriaus" susinaikinimo tendencijos. Tapyboje pradėtos naudoti vaizdinės citatos ir savigriovos inscenizavimas buvo nukreipta prieš "meninę individualybę" ir į tradicinį portretą kaip į istorinę atgyveną. Savigriovos pomėgis atrodo nuoseklus psichoanalizės požiūriu: diegiamos subjektyvumo normos visuomet skatina priešintis. Nors 8 dešimtmečio jaunosios kartos tapytojams primesti struktūralizmo teorijų idėjas tolygu pervertinti jų žinias ir intelektą, tačiau šių menininkų kūriniai, ypač autoportretai, aiškiai byloja apie pasipriešinimą subjektyvumo normoms, siekį demaskuoti ir suardyti "asmenybę", "individualybę" ir panašius ideologinius konstruktus. Atsižadėdami "aš" ir "žmogaus", jie pasirinko save ir žmones, todėl "antihumaniškas" jų menas yra išties humaniškas. The article examines the ideological project of “humanization” of art in the post-Stalin period, which especially intensified in the first half of the seventies and its consequences to development of art in Lithuania. Referring to archive materials and publications the artistic individuality phenomenon, the crisis of imaging of a man, which became prominent at the end of the sixties – beginning of the seventies, attempts to revive the portrait genre, aspects of artist’s self-perception and concept of identity and the trends of “dehumanization” of art, which became especially prominent in the middle of the seventies are discussed. The article aims at examining the peculiarities of controversial official art policies, their productive and negative effects and forms of resistance to them. In unofficial art already in the beginning of the sixties trends of “humanistic” image of a man, destruction of the “closed” piece of art and self-destruction of the “author”, characteristic of surrealism, became prominent. Imagery quotes and dramatization of self-destruction, which were used in painting, were directed against the "artistic individuality” and the traditional portrait as a historical leftover. Inclinations towards self-destruction look consistent in terms of psychoanalysis: imposed subjective norms always encourage resistance. Although imposition of structuralist ideas to the painters of the younger generation of the seventies was equal to overestimating of their knowledge and intellect, the creations of the said artists, especially their self-portraits, clearly evidence their resistance to the norms of subjectivism and their attempts to expose and destroy the “personality”, “individual” and similar ideological constructs. Be refusing their “ego”, they chose themselves and people therefore their “anti-human” art is actually very humane.

Darbe apžvelgiama referentinio realizmo atvejai meno istorijoje bei vaizdavimo teorijoje 1970 – 1990 metais. Teorinis posūkis nuo mimezės ir panašumo estetikos pėdsako, prisilietimo ir referentinio sąlyčio estetikos link suteikė galimybę perrašyti ir išplėsti vaizdavimo praktikų teoriją. Sąvoka „indeksas“, atrasta semiotikos pradininko Ch.S. Peirce‘o, tapo veiksmingu instrumentu pozityviai (o ne neigiamai ar reliatyviai) aprašyti šių laikų reiškinius. Mechaninio referentinio realybės vaizdavimo paradigma arba referentinis sąlytis tapo teorinių diskursų objektu, jungiančiu semiotinius, fenomenologinius ir antropologinius tyrimų metodus. Šiuolaikiniam Lietuvos menui taip pat praverstų šis interpretacijos modelis, susiejantis abstrakciją ir natūralizmą, produkavimo procesą ir rezultatą, prisilietimą prie realybės ir konceptualumą. The article surveys the discourse of “referential realism’ in art history and image theories from the late 1970s to the 1990s. Attempts to analyse the 20th century art in positive terms have encouraged theoreticians to conceptualise the specific, non-mimetic relationship between the image and reality based on a material and physical link between the mediated image and its referent by borrowing the semiotic concept of “index” from Charles Sanders Peirce’s theory of signs. Instead of the outmoded pluralism of styles, Rosalind Krauss has introduced the concept of “the Photographic condition”, which has become, for her, an instrument for the 20th century art studies; Philippe Dubois analysed “the photographic act” as an inseparable part of the indexical image by examining its historical origins; Georges Didi-Huberman has suggested an alternative to “the photographic condition” that tends to reduce the history of images; the anachronistic paradigm of “imprint”. In Lithuanian art of the 1980s-1990s it is possible to find quite many examples of “indices”. The article tries to answer to the questions of how it would be possible to turn the non-eloquent images of referential contiguity into a discourse, what their meaning and functions within the context of developments in Lithuanian art at the end of the 20th century are.