Search

Lietuvoje yra išskirti keturi etnokultūriniai regionai, t. y. Žemaitija, Aukštaitija, Dzūkija ir Suvalkija. Regioninės tapatybės klausimai nėra naujiena. Šiuo metu itin aktualūs tokio pobūdžio klausimai vėl pradėjo reikštis XX a. pabaigoje atsikuriant Lietuvos valstybei. Vis dėlto dabartinę prieštaringai vertinamą tapatybės išraiškos formą jie įgavo po transformacijos, įvykusios Lietuvai pasukus Vakarų keliu. Straipsnyje analizuojami su regioniniu identitetu susiję iššūkiai, su kuriais tenka susidurti Lietuvos valstybei. Vienos iš Lietuvos etninių grupių, t. y. žemaičių savo tapatybės paieškos sąlygojo reikalavimus laikyti žemaičius kaip autochtoninę tautą, o žemaičių tarmę pripažinti kaip atskirą kalbą su visomis jai prideramomis teisėmis. Naujausia ir plačiausiai eskaluojama tokių idėjų išraiška yra žemaičių noras turėti savo valdomą regioną tokiu būdu rekonstruojant ir apsaugant savo identitetą. Lietuvos įstojimas į Europos sąjungą neretai traktuojamas kaip pavojus kultūrinei tapatybei. Dėl šios priežasties ir kitų etnokultūrinių grupių atstovai palaiko savivaldžių regionų idėją. Siekiama skatinti visų keturių savivaldžių etnokultūrinių regionų sukūrimą Lietuvoje. Tokių pasiūlymų autoriai dėl įvairių istorinių, politinių ir socialinių priežasčių neturi įtakingų rėmėjų aukščiausiose valstybės valdžios institucijose bei nesulaukia daug pasekėjų pačiose vietinėse bendruomenėse, nors Žemaitijoje tokią idėją palaikančių visuomenės veikėjų ir kitų asmenų skaičius yra didesnis. The article examines how a search for identity attempted by Žemaitians (Samogitians), a Lithuanian local cultural group, eventually evolves into the demand that Žemaitian community should be recognised as an autochthonous nation, and Žemaitian dialect – as a separate language, with all implicit rights. Attempts to implement the idea of a self-governed region as a guarantee of reconstruction and protection of Žemaitian identity is the most recent and vivid representation of such proceedings. Since Lithuania’s accession to EU is increasingly perceived as a threat to cultural identity, other local cultural groups also tend to support the idea of self-governed regions. A suggestion that four (4) self-governed regions covering respective local culture distribution areas should be created in Lithuania is promoted. The authors of such demands, due to a multitude of historical, political, and social reasons, still do not have many supporters in central government bodies, and even in local communities, although in Žemaitija their number is greater.

Pratarmė -- Įvadas -- I. Žemaičių etniškumo sampratos XIX a. šaltiniuose. XIX amžiaus žemaičių etniškumo problematika. Paveldėtos žemaičių sampratos (XIX a. pradžia). Žemaičiai Rusijos imperijos etninių bendruomenių klasifikacijoje. Žemaičių vaizdas T. Narbuto, I. J. Kraševskio ir A. H. Kirkoro darbuose. Žemaičių samprata XIX a. etninių lietuvių šviesuomenėje. Žemaitiškumo sampratos pokyčiai XIX a. pabaigoje. Žemaičių „perkainojimas“ Rusijos imperijos elito sąmonėje. Vakarų intelektualų įtaka -- II. Žemaičių etniškumo klausimas XX a. ir XXI a. pradžios lietuvių istoriografijoje. Požiūriai į baltų genčių laikotarpio žemaičių etniškumą. Dabartinių žemaičių etniškumo sampratos -- III. Žemaitiškumo suvokimas moderniojoje lietuvių visuomenėje -- IV. Kai kurie žemaičių demografijos bruožai -- V. Etnografinės Žemaitijos ir žemaičių savimonės ploto geografinių ribų problema -- VI. Žemaičių sociokultūrinis savitumas ir jo kaita XX a. XX amžiaus Žemaitijos kultūrines raidos istorinės prielaidos ir socialinė aplinka. Lietuvių tradicinės kultūros „žemaitiškoji versija“ -- VII. „Kitokie“ tarp „savų“. Žemaičių stereotipai lietuvių etnografinių grupių kontekste. Etnografinių stereotipų ištakos. Žemaičiai kitų akimis, kiti žemaičių akimis -- VIII. Dabartiniai žemaičiai – lietuvių potautė -- IX. Kalbinė žemaičių savivoka ir jos raida. Tarmiško kalbėjimo iššūkis moderniojoje lietuvių tautoje. Kalbinė „mimikrija“ – sociokultūrinis reiškinys žemaičių bendruomenėje. Žemaičių kalbinė elgsena šeimoje ir visuomenėje -- X. Lietuvių tautos ir žemaičių bendruomenės interesų konflikto mitologizavimas. Žemaičių tapatybės aktualizavimas Europos kontekste. „Turėtojo“ tapatumo rekonstrukcijos vizija. Regiono savivaldos idėja kaip žemaitiškumo apsaugos būdas. Tarptautinis etnografinio regionizmo pobūdis ir jo raiška Lietuvoje. Subetninio veiksnio iškilimas Lietuvos teritorinės administracinės reformos projektuose. Žemaičių vaidmuo. ES šalių senbuvių teritorinės sandaros interpretacijos. Etnografinio regiono, kaip aukštesniojo savivaldos darinio, prieštaringumas. Siūlomos regionų savitumo apsaugos alternatyvos. „Žadintojų“ ir „žadinamųjų“ lūkesčių ir laikysenos nesutapimai. Žemaičių „socialinės diskriminacijos“ siužetai ir jų atitikties tikrovei klausimas -- Išvados -- Abstract -- Šaltiniai ir literatūra -- Santrumpos -- Asmenvardžių rodyklė. Beveik visą XX a. neturėdami valstybingumo ir demokratinės visuomenės, lietuviai negalėjo laisvai interpretuoti bei institucionalizuoti savo kultūrinės įvairovės. Tai pasakytina ir apie Lietuvos etnografinių grupių drąsesnės saviraiškos poreikį. Impulsą sureikšminti ir naujai apmąstyti etnografinių grupių kultūrinį savitumą suteikė Lietuvos atsivėrimas pasauliui, kartu su juo – mūsų šalį pasiekiančios žinios apie visoje Europoje įsisiūbuojantį regioninį atgimimą, regioninės tapatybės deklaravimo siekius. Jei paliksime nuošalėje Mažosios Lietuvos lietuvius (lietuvninkus), Didžiojoje Lietuvoje savo tarme, tradicine kultūra ir mentalitetu iš visų regioninių bendruomenių labiausiai išsiskiria žemaičiai. Knygoje autorius siekia išsiaiškinti, kas yra žemaičių bendruomenė etniškumo požiūriu ir koks yra jų „etniškumo“ santykis su etnine lietuvių tauta, kokia gali būti žemaičių regioninės bendruomenės padėtis ir jos raida nepriklausomoje Lietuvos valstybėje, pripažįstant žemaičių savitumą. Glaustai apžvelgiami žemaičių demografiniai bruožai, jų tradicinės kultūros savitumas, žemaitiškieji stereotipai, žemaičių tarmės vartojimo šeimoje ir visuomenėje ypatybės. Siekiant atsakyti į pagrindinį klausimą, ar atskira nuo lietuvių etnine bendruomene save laiko patys žemaičiai, pirmiausia gyvenantys etnografinėje Žemaitijoje, tyrimui buvo panaudoti įvairių lauko tyrimų, tarp jų – masinės gyvento jų apklausos įvairiuose Žemaitijos rajonuose, duomenys. Ne mažiau svarbiais laikyta ir Žemaitijos regiono muziejuose saugoma medžiaga, atspindinti žemaičių pasaulėjautą ir jų savimonę. Almost all 20th c. Lithuanians did not have statehood and democratic society, therefore they could not properly interpret and institutionalise their cultural variety. The same may be stated about the need of braver self-expression of Lithuanian ethnographic groups. An impulse to give prominence and rethink the cultural individuality of ethnographic groups was evoked by Lithuania's opening to the world. Together with it, the news about the upcoming regional revival and the objectives to declare regional individuality reached Lithuania. If the Lithuanians (Prussian Lithuanians) who lived in Lithuania Minor were left aside, Samogitians were those who were distinguished the most from all regional communities in Lithuania Proper because of their dialect, traditional culture and mentality. The author of this book aims to describe Samogitian community from the ethnic point of view and its relation of “ethnicity” to the Lithuanian nation; also, to describe the position of Samogitian regional community and its development in the independent state of Lithuania given that the originality of Samogitians is recognized. It briefly presents demographic features of Samogitians, the originality of their traditional culture, Samogitian stereotypes, and the features of Samogitian dialect use in family and society. In order to answer the main question if Samogitians consider themselves as a separate Lithuanian ethnic community that, fist of all, live in ethnographic Samogitia, the data from different field analyses, including mass interview of residents in different regions of Samogitia, were used in the research. Material kept in the museums of the Samogitia has no less importance, it reflects the attitude and self-awareness of Samogitians.

Straipsnyje nagrinėjami dabartinėje Lietuvoje išryškėję bandymai reviduoti egzistuojančią lietuvių tautos sampratą ir pripažinti, kad lietuvių nacija susideda iš dviejų arba kelių etnosų. Tokio galvojimo išdava – siūlymai keisti šalies administracinį-teritorinį suskirstymą bei peržiūrėti centro ir etnografinių regionų galių ir kompetencijos pasiskirstymą. The article analyzes attempts to review the existing concept of the Lithuanian nation in the present-day Lithuania and to prove that Lithuanian nation consists of two or more ethnic communities. Such a comprehension resulted in the proposals to change the administrativeterritorial division of Lithuania and review of the distribution of power and competence between the center and the ethnic regions.

Sąvoka „Žemaičiai“ XIX a. pirmojoje pusėje anaiptol neatitiko XX a. įsigalėjusios ir mūsų dienomis egzistuojančios žemaičių sampratos. Dabar tradiciškai kaip lietuvių etnografinės grupės suvokiami dzūkai ar suvalkiečiai tada net negalėjo būti įsivaizduojami kaip žemaičiams tolygios bendruomenės. Netgi mokslo visuomenėje dabar gaji nuomonė, kad XIX a. žodžiai „Žemaičiai“, „Žemaičiuose“ vartoti tik kaip Žemaitijos sinonimai, t. y. skirti geografinei jų priklausomybei pabrėžti ir niekaip kitaip. Iš tikrųjų žodis „Žemaičiai“ ne tik XIX a., bet ir XX a. pradžioje gana dažnai buvo vartojamas būtent tokia prasme. Tačiau gana dažnai jis buvo pavartojamas ir siekiant pabrėžti kultūrinį išskirtinumą, netgi etniškumą. Nuodugnesnė XIX a. šaltinių analizė leidžia teigti, kad žemaičiai tuo metu buvo įsivaizduojami keturių skirtingų būvių: 1) kaip lietuviai, gyvenantys žemumoje, tai yra taip jie apibūdinami siekiant pabrėžti tik geografinę tam tikros Lietuvos dalies vietinių gyventojų padėtį (samprata, ateinanti iš ankstesnių amžių); kaip lietuvių sinonimas, etninių lietuvių visuma (samprata, daugiausia gyvavusi kai kurių lenkų autorių galvose); žemaičiai kaip viena iš „lietuvių genties“ arba „lietuvių giminės“ tautybių, atskira savita etninė bendruomenė šalia prūsų, latvių ir lietuvių (kai kada šalia šių bendruomenių nurodomi dar ir latgaliai, žiemgaliai, kuršiai, Gardino gubernijoje išlikę jotvingiai - samprata, išplatinta Rusijos mokslininkų ir administracijos); 4) žemaičiai kaip integrali, bet labai savita etninės lietuvių tautos dalis (samprata, diegta lietuvių tautinio atgimimo veikėjų). The paper focuses on the notion of ethnicity of one of the Lithuanian regional communities residing in the West of the country as it appears in the sources of the first half of the 19th century. The close reading of the texts by different authors suggests that at the time Samogitians were perceived in four different ways: 1) as Lithuanians living in the lowlands, considering only the geographical section of local inhabitants (this notion was inherited from previous centuries); 2) as synonymous to Lithuanians and completely interchangeable with the term ethnic Lithuanians (the notion espoused by some Polish authors), 3) Samogitians as one of the nationalities constitutive of the "Lithuanian tribe" or "Lithuanian people", an individual, separate ethnic community next to the Prussians, Latvians and Lithuanians, sometimes also adding Lettigallians, Semigallians, Curonians and Yotvingians surviving in the Province of Grodno to that list (this notion was propagated by Russian scholars and the Tsarist administration after Lithuania's annexation by Imperial Russia in 1895); 4) Samogitians as an integral, but extremely original part of the Lithuanian nation (the notion promoted by the activists of the Lithuanian national movement, which became increasingly popular in the last decade of the 19t h century).

Jau XIX a. pirmojoje pusėje žemaičiai, prasidėjus jų kultūriniam sąjūdžiui, nesitenkino svetimųjų primesta žemaičių bendruomenės etniškumo samprata - savo esmės klausimą jie ėmė nagrinėti patys. Nors XIX a. viduryje, kaip ir vėlesniais XIX a. dešimtmečiais, esama labai įvairių žemaičių ir aukštaičių samprotavimų apie žemaičių bendruomenę ir jų kalbą (tarmę), tačiau net tarp žemaičių absoliučiai vyravo samprata, kad žemaičiai su kitais lietuviais yra „viena giminė“; vėliau, XIX a. pabaigoje, žemaičiai pradedami įvardyti kaip viena tauta. Artėjant XX a. žemaičio sąvoka vis siaurėjo ir konkretėjo, kol XX a. pradžioje kalbininkų jie buvo pripažinti tik kaip dialektinė lietuvių grupė, o etnologų - kaip viena iš lietuvių etnografinių grupių ir savita regioninė bendruomenė. Į etnografinės grupės suvokimą jie galutinai „nužeminti“ XX a. [...] Žemaičių, kaip ir apskritai lietuvių, samprata pamažu kitėjo ir oficialiuosiuose rusų administracijos raštuose. Jau XIX a. devintojo dešimtmečio pradžioje toliau pripažįstant, kad egzistuoja minėtos lietuvių genties lietuvių, latvių ir žemaičių tautybės, vis dažniau pavartojamas terminas „lietuvių žemaičių kalba“, pamažu pereinama prie naujų terminų. Paskutiniame XIX a. dešimtmetyje bei pirmaisiais XX a. metais, lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo išvakarėse ir carinės administracijos raštijoje vis labiau įsivyravo terminai „litovskij narod“ arba „Vilniaus ir Kauno gubernijų lietuviai“, jų kalba - „litovskij jazyk“. Apibūdinant Lietuvos gyventojų etniškumą, vis rečiau bešmėžuoja su žemaitiškumu susiję reikšminiai žodžiai. As early as the beginning of the 19th century, with the start of the Samogitian cultural movement, Samogitians stopped contenting themselves with ethnic definitions of Samogitians imposed by others and started tackling their ethnic essence themselves. Despite varying mid and late 19t h century interpretations of Samogitian ethnicity and their language (dialect) by both Samogitians and inhabitants of Higher Lithuania (Aukštaitija), the prevailing concept (evenamong Samogitians) was that Samogitians and Lithuanians "belonged to the same tribe", which later, at the end of the 19t h century, was defined as one nation. Nearing the 20t h century, the concept of Samogitians grew narrower and more specific. Eventually, at the beginning of the 20t h century linguists recognised Samogitians as a Lithuanian dialect group and ethnologists as one ofthe Lithuanian ethnographic groups and a distictive regional community. Samogitians were finally "downgraded" to an ethnographic group in the 20t h century. However, the process of "downgrading" started at the end ofthe 19t h century, with the swing ofthe Lithuanian national movement. The process of defining Samogitian ethnicity was a mere continuation of the new interpretation of Samogitians in the 19t h century and its final consolidation. The concept of Samogitians, as Lithuanians on the whole, gradually changed in official Russian administrative documents. While recognising the existence of different nationalities ofthe Lithuanian tribe - Lithuanian, Latvian and Samogitian - the term "Lithuanian-Samogitian language" emerges as of early 1880s. In the 1890s and at the very beginning of the 20t h century, on the threshold of abolishing the prohibition ofthe Lithuanian script, the term "litovskij narod" (Lithuanian people) or "Lithuanians of Vilniaus and Kaunas Guberniyas" and their language "litovskij jazyk" start dominating Tsarist administrative documents. Words to do with Samogitia and Samogitians grew rarer whilst defining the ethnicity of the people of Lithuania.

„Vidutinį“ lietuvį šiandien glumina iš mokslo visuomenės sklindantys pasakymai: „dvi tautos sampratos“, „pilietinė tauta“, „etninė tauta“. Straipsnyje bendrais bruožais bandoma apžvelgti šiuo metu Lietuvoje dedamas pastangas pakeisti plačiuosiuose gyventojų sluoksniuose gyvuojančią tautos sampratą, panagrinėti, kokie yra lūkesčiai, jeigu pavyktų tai padaryti, ir kartu – kokie nelaukiami padariniai visuomenės konsolidacijoje, mokykloje, vidaus politikoje, etniniuose santykiuose išryškėja diegiant šią sampratą bei kokie galimi tolesni netikėti pokyčiai. Kiek tautos sampratos keitimo lūkesčiai yra pagrįsti, kaip visuomenė yra pasirengusi tai priimti? Straipsnyje taip pat nagrinėjami klausimai: ar tautinis patriotizmas ir XIX a. pabaigos tautinio atgimimo veikėjų asmenybės ir jų idėjos tikrai tampa kliuviniu kuriant modernią visuomenę ir mokyklą? Kodėl paskutiniaisiais XX a. metais ir XXI a. pradžioje, jau nepriklausomoje Lietuvos valstybėje, prieš tautinį patriotizmą išeikvojus tiek jėgų, tariantis jį jau įveikus, vis dėlto grįžtama prie jo ir… likimo ironija – bandoma (ar imituojama?) jį gaivinti, skiriant specialius valstybės biudžeto asignavimus ne per kokią nors kitą žinybą, o per Švietimo ir mokslo ministeriją? Tiesa, tautinio ir pilietinio ugdymo programa ir dabar nelengvai skinasi kelią, yra požymių, kad stengiamasi procesą nuvesti į šunkelius. Bet šiaip ar taip matoma, kad, reiškinį ignoruojant, daugiau prarandama negu išlošiama. Daugėja net politikų, manančių, kad daugiau nuostolių šioje srityje negalima leisti. At present, an average Lithuanian is disappointed with expressions stemming from scientific society: “two concepts of the nation”, “civil nation”, “ethnic nation”. The article attempts to review the current efforts of Lithuania to change the concept of nation prevailing among its residents, to analyse the expectations of the nation if it would be successful, and together to foresee unexpected outcomes for the social consolidation, school, internal politics, ethnic relations when introducing this notion. To what extent are the expectations of the transformation of the concept of the nation justified? The article also analyses the following questions: do the national patriotism and personalities of the national revival of the 19th c. and their ideas become an obstacle while creating modern society and school? Why is the country returning back to the national patriotism in the last years of the 20th c. and the beginning of the 21st c., after having put so much effort to combat it, and is trying to revive it by allocating funds from the state budget through the ministry of education and science? The programme of national and civil patriotism education is now developing with big difficulties, and there are signs of attempts to impede this process. Yet, it can be seen that by ignoring this phenomenon, the country loses more than finds. The number of politicians who believe that no losses in this field can be allowed is increasing.

Straipsnyje nagrinėjamas regioninės žemaičių bendruomenės etnokultūrinio statuso ir santykio su lietuvių nacija klausimas. Iš primordializmo pozicijų nagrinėdamas žemaičių etniškumo klausimą, autorius laikosi nuomonės, kad iki Lietuvos valstybės susidarymo XIII a. žemaičiai veikiausiai egzistavo kaip atskiras etninis vienetas. Tačiau, kaip ir daugelis į moderniąsias tautas integruotų etninių vienetų, ilgainiui etnosui būdingus bruožus prarado, ir dabartinė žemaičių bendruomenė etninės savimonės neturi. Tvirtai integravusis į lietuvių naciją ir glaudžiai konsolidavusis su kitų Lietuvos etnografinių sričių lietuviais, dabartinė žemaičių bendruomenė kartu išlaikė daug savo tradicinės kultūros savitumų ir jų suvokimą grupės viduje. Dėl to jai taikytinas lietuvių potautės arba subetnoso terminas. Žemaičių integracija į lietuvių tautą ir konsolidacija su kitais lietuviais yra įvykęs istorijos faktas. Akivaizdi to išraiška - absoliuti dauguma dabartinės žemaičių bendruomenės narių patys save laiko lietuvių tautos atstovais. Straipsnyje autorius įrodinėja, kad XX a. pabaigoje atsiradę bandymai propaguoti dabartinių žemaičių etniškumą, įrodyti šiuo metu tebeegzistuojant žemaičių tautą yra spekuliatyvūs kaip tik dėl to, kad ignoruoja etnoso sampratos aiškinime patį svarbiausią dalyką - pačių bendruomenės atstovų savimonę. Bandymai žemaičių etniškumą "atkovoti", autoriaus nuomone, iš tikrųjų yra tik žemaičių etniškumo konstravimas. The author contributes to the discussion the subject of which was whether or not Samogitians had formed a separate tribe prior to the formation of Lithuanian state in the 13th century? The author questions the possibility of scholarly argumentation of the existence of Samogitians as an ethnic group in nowadays Lithuania. Answering this question becomes highly relevant in the social life of Lithuania, because the idea of the Samogitian ethnic people still existing nowadays is increasingly promoted in the regional Samogitian community and attempted to make use of in the internal political struggle. The question regarding the existence of a separate Samogitian tribe in the early middle ages has to remain open, because scholarly arguments both to confirm and to disprove such an assertion could be found. Nevertheless he maintains that assertions regarding the still existing Samogitian ethnicity are groundless, irrespective of whether or not the Samogitian "ethnic unit" (tribe) did exist in the middle ages. As demonstrated by the mass opinion poll among the population of Samogitian region, they do not entertain a separate ethnic self-consciousness: over 90% of Samogitians consider themselves as belonging to the Lithuanian nation. Thus, integration of Samogitians into the Lithuanian nation and their consolidation together with other Lithuanians presents an accomplished historical fact. Nevertheless, the contemporary Samogitian regional community has preserved and still upholds its dialect and numerous peculiarities of its traditional culture. In primordial perspective, this community could be defined in terms of a sub-ethnic group (sub-ethnos).

Straipsnyje, remiantis autoriaus ekspedicijose surinkta medžiaga, visuomeninių organizacijų dokumentais, periodinėje spaudoje skelbtais duomenimis, nagrinėjama, kaip dabartinėje Lietuvoje, paneigiant nusistovėjusią etninės tautos ir etnografinių grupių sampratą, bandoma regioninėse bendruomenėse įžvelgti atskirų etninių tautų egzistavimą. Pripažįstama, kad Lietuvoje, skirtingai negu daugelyje kitų Europos šalių, regioninių tapatumų judėjimas nėra įgavęs kraštutinių formų ir išraiškų. Lietuvoje dažniau eksploatuojamas „žemaičių klausimas“, pasisakoma už jų tapatumo sampratos peržiūrėjimą. Tačiau visuose Lietuvos etnografiniuose regionuose atlikta gyventojų apklausa rodo, kad absoliuti jų dauguma linkę save suvokti kaip etninius lietuvius (lietuvių tautos atstovus). Akivaizdu, kad regioninio, kaip savito „etninio tapatumo“, konstravimo tendencijos brandina ir galimus pokyčius Lietuvos regioninių bendruomenių istorinėje raidoje This article examines how the existence of separate ethnic nations is being looked at in greater depth in regional communities, disproving the established understanding of the ethnic nation and ethnographic groups in today‘s Lithuania with material collected by the author during expeditions, documents of public organisations, and data published in the press. It is acknowledged, that in Lithuania the regional identity movement has not taken on extreme shapes and expressions, which is in contrast to many other European countries. In Lithuania the “Samogitian question” is often used as an example in speaking out in favour for the reconsideration of the understanding of the Samogitians‘ identity. However the survey of inhabitants carried out in all ethnographic regions of Lithuania shows that an absolute majority tend to understand themselves as ethnic Lithuanians. It is clear, that the trends surrounding the development of regional identity as a kind of “ethnic identity” are nurturing possible changes in the historical development of Lithuania‘s regional communities.

Straipsnyje autorius svarsto, ar esama neotribalizmo apraiškų Lietuvoje? Kai kurie Lietuvos autoriai neotribalizmo skatinimo apraiškas įžvelgia „Žiemgalos“ draugijos veikloje. Autorius laikosi nuomonės, kad gryna forma tokių reiškinių nėra, tad ir neotribalizmo kaip reiškinio konstatavimas čia yra pritemptas. Nors šiaurės vakarų aukštaičiai pagal tam tikrus atsekamus požymius yra patyrę senovės žiemgalių, išnykusių viduramžiais, įtaką, dabartiniai Žiemgalos regiono gyventojai save laiko aukštaičių tarme kalbančiais lietuviais. Žiemgalos ir žiemgalių klausimas šiandien aktualinamas tik kaip senovėje čia gyvenusios genties istorijos ir kultūros gerbimas, tyrinėjimas, archeologinio paveldo vertės pripažinimas ir tos vertės apmąstymas. „Žiemgalos“ draugija ir pavieniai jos nariai veikia kaip jaučiantys priedermę ir turintys moralinę teisę savo gimtojo krašto istoriją gerbti, žiemgalių kultūrinį paveldą vertinti ir propaguoti, saugoti jų kultūros ženklus. „Žiemgalos“ draugija, skirtingai negu kai kurios kitos panašios draugijos Lietuvoje, nekelia reikalavimų žymėti senovės Žiemgalos etnografines ribas, ir tuo naudojantis pradėti šalies administraciniame centre kelti bylą dėl jų savivaldos regionų sukūrimo. Kartu autorius mano, kad senovės žiemgalių kultūros paveldo palikimas nesukuria jokių prielaidų šios Lietuvos dalies aukštaičiams vadintis nei žiemgaliais, nei „žiemgalininkais“. The article discusses are there any manifestations of neotribalism in Lithuania. Some of the Lithuanian authors see manifestations of incentive of neotribalism in the activity of association “Žiemgala” (Semegallia). The author thinks that there are no such phenomena which would have all features of neotribalism, therefore, the statement of neotribalism as a phenomenon is appropriate just in few aspects. Current residents of Semegallia believe themselves to be Lithuanians who speak Upper Lithuanian dialect though north-western Upper Lithuanians had experienced the impact of ancient Semegallians, extinct in the Middle Ages. The problem of Semegallia and Semegallians recently is up-to-dated just as homage and research of the history and culture of the ancient tribe which lived here, as well as the recognition of the archaeological heritage value and the contemplation of this value. The association “Žiemgala” and individual members of it act like if they are under the obligation to respect the history of the native land, to appreciate and propagate the cultural heritage of the Semegallians, to protect the cultural symbols of this tribe. They feel like they have moral right for that. The association “Žiemgala” does not raise the claims to mark the ethnographic borderlines of ancient Semegallia, and under this to start to bring a suit for the composition of their autonomy regions in the country’s administrative centre. Moreover, the author believes that cultural heritage of ancient Semegallians does not generate any assumptions for the Upper Lithuanians in this part of the country to be called neither Semegallians, nor žiemgalinikai.

Straipsnis parašytas remiantis gyventojų apklausos, vykusios 2005 m. Lenkijos Respublikos Seinų apskrityje, duomenimis. Čia gyvenantys lietuviai pripažįsta, kad lyginant su komunistinės Lenkijos laikotarpiu, demokratinėje Lenkijoje jų galimybės respektuoti savo etninį savitumą ir tradicinę kultūrą yra padidėjusios, bet turimas sąlygas vertina tik patenkinamai. Lietuviškų mokyklų, pamaldų bažnyčiose lietuvių kalba bei lietuviškos spaudos turėjimas yra fundamentalieji krašto lietuvių siekiai ir etninio tapatumo išlaikymo prielaidos. Lietuvių kalba yra svarbiausias krašto lietuvių etniškumo ženklas ir esminė jų savimonės išraiška. Dauguma krašto lietuvių teikia prioritetą ir kultūrinei informacijai, gaunamai per žiniasklaidą lietuvių kalba. Tačiau šioje srityje lenkų kalba turi tendenciją plėsti savo įtaką. Aktyviausi lietuviškumo palaikymo dalyviai yra vidurinioji karta. Etninio savitumo perdavime ir ugdyme krašto lietuvių bendruomenė daug reikšmės teikia šeimos institucijai, prioritetas teikiamas santuokoms su savo tautiečiais. Tokia nuostata nėra susijusi su nusiteikimu prieš lenkus, o su būgštavimais dėl galimų etninės asimiliacijos padarinių etniškai mišriose šeimose, nes daugumoje tokių šeimų lietuviškos kultūrinės orientacijos atsisakoma. The article is written with reference to the data of residents canvass, preceded in Seinai district in the Republic of Poland. Lithuanian people, who live here, admit that opportunities to show respect for their ethnic individuality and traditional culture are increased in democratic Poland, comparing to the period of communist Poland. However, they think that present conditions are only satisfactory. Lithuanian schools, divine worship in Lithuanian and Lithuanian press are fundamental objectives of Lithuanian people, who live abroad, and the premise of retention of ethnic identity. The Lithuanian language is the most important sign of Lithuanian ethnicity, as well as essential expression of self-awareness. The most Lithuanians prefer cultural information, gained through the media in Lithuanian. However, Polish tends to expand its influence in this field. The middle generation is most active in maintaining Lithuanian traditions. The Lithuanian community puts stresses on family institutions and prefers marriages with countryman. This, according to them, helps to transfer and to develop the ethnic individuality. Such attitude is not related to mindedness against Polish people, but to the fear of possible effects of ethnic assimilation in the ethnically mixed families, as Lithuanian cultural orientation is rejected in such families.

Lietuvos Respublikos vyriausybei priėmus steigti regioninius kultūros centrus, paaiškėjo, kad jų samprata ir veiklos vizija tarp kultūros darbuotojų yra labai įvairi. Straipsnyje autorius išsako savo nuomonę, kokia turėtų būti tokių centrų misija, funkcijos, veiklos kryptys. Autoriaus kritikuoja pradėjusią įsivyrauti nuomonę, kad regioniniai kultūros centrai neturėtų užsiimti bet kokia kultūrine, švietėjiška ar edukacine veikla, priklausomai nuo susibūrusių ir galinčių dirbti vienur vienokį, kitur – kitokį kultūrinį darbą. Jie neturėtų dubliuoti jau dabar veikiančių apskričių kultūros centrų, ir nuo jų skirtis tik savo gigantiškumu arba viršenybe prieš dabar veikiančius apskričių kultūros centrus. Autoriaus manymu, norint švelninti regioninių tapatumų iššūkius Valstybei, svarbiausia regioninių kultūros centrų misija turėtų būti reprezentuoti regiono tradicinę kultūrą, stiprinti regioninį identitetą. Tokie kultūros centrai turėtų užsiimti savo krašto etnografijos, folkloro, liaudies meno, tarmės puoselėjimu ir propagavimu, ugdyti savo krašto gyventojų regioninę savivoką ir vietinį patriotizmą, solidarumą ir subsidiarumą, stiprinti kaimo bendruomenes, kartu su savivaldybėmis ir regiono valdžia prisidėti prie turizmo savo regione vystymo. Tai būtų kultūrinės autonomijos elementų suteikimas Lietuvos etnografiniams regionams, ir tai turėtų silpninti atsirandančias politinio separatizmo tendencijas kai kuriuose regionuose. After the Government of the Republic of Lithuania passed a resolution to establish regional centres of culture, it became clear that the definition and vision of their activity among the culture activists is a highly diverse. In the article, the author expressed his opinion about the mission, functions and types of activity that should be undertaken by the centres of culture. The author criticises the prevailing opinion that regional centres of culture should not engage in any cultural, educational activity depending on personalities able for engaging in one type of work in one location, and another type in another. They should not imitate the already functioning centres of culture in the districts, and should differ from them only by their scale, or superiority. In the author’s opinion, in order to mitigate the challenges of regional identities to the government, the most important mission of the regional centres of culture should be the presentation of traditional regional culture, strengthening of the regional identity. Such centres of culture should engage in popularisation and promotion of their ethnography, folklore, folk art, dialect, to develop regional self awareness of residents in the area, and local patriotism, solidarity and subsidiarity, to strengthen rural communities, and to contribute together with municipalities and regional authorities to the development of tourism in their region. This would include granting of the autonomy elements for the ethnographic regions of Lithuania, and should suppress the rising trends of political separatism in some areas.

Straipsnyje autorius analizuoja pastaraisiais metais Lietuvoje aktyviai keltas ir formuluotas idėjas, kaip apsaugoti lietuvių etnografinių grupių (žemaičių, aukštaičių, dzūkų, suvalkiečių ir lietuvininkų) tradicinę kultūrą. Tyrimo objektu pasirinkti moksliniuose straipsniuose, periodinėje spaudoje skelbti dokumentai, kultūrinių organizacijų, tyrinėtojų, politikų pasisakymai, kuriuose kalbama apie būtinumą arba galimybes lokalinių kultūrų apsaugą susieti su radikalia Lietuvos teritorine administracine reforma, kurios esmė – valstybės federalizavimas. Suinteresuotos grupės Lietuvos regionų bendruomenes pradėjo traktuoti kaip atskirus etninius vienetus. Straipsnyje daroma išvada, kad savivaldos regionai etnografinių sričių ribose neteiktini dėl Lietuvos valdymo unitarinės tradicijos, jos dabartinės geopolitinės padėties, lietuvių etnografinių grupių tamprios konsolidacijos į lietuvių naciją, ir dėl to, kad Lietuvos valstybė į savo teritoriją nėra inkorporavusi jokių autochtoninių tautinių mažumų. Etnografinių regionų savitumą autorius siūlo apsaugoti plėtojant bei reformuojant kultūros politiką ir užtikrinant tradicinių subkultūrų pliuralizmą, į kasdieninio gyvenimo apyvartą įtraukiant etnografinių regionų tradicinę kultūrą The author of the article analyses ideas that have recently been actively raised up and formulated in Lithuania on how to protect the traditional culture of Lithuanian ethnographic groups (dwellers of Žemaitija, Aukštaitija, Dzūkija, Suvalkija and Prussia). The author chose as an object of research documents published in scientific publications and periodical press and speeches of representatives of cultural organizations, researchers, and politicians that focus on the necessity or possibilities of the connection of the protection of local culture with a radical Lithuanian territorial administrative reform based on state federalization. Interested groups started to treat Lithuanian regional communities as independent ethnic units. The article comes to the conclusion that self-governing regions within the limits of ethnographic spheres are not acceptable due to the unitary management tradition of Lithuania, its current geopolitical situation, strong consolidation of Lithuanian ethnographic groups into the Lithuanian nation, and due to the fact that the Lithuanian state has not incorporated any autochthon national minorities in its territory. The author offers to protect the individuality of ethnographic regions with the help of the development and reformation of cultural politics and ensuring the pluralism of traditional sub-cultures as well as involving the traditional culture of ethnographic regions into the circulation of everyday life.

Straipsnyje nagrinėjama vieno iš Lietuvos administracinių rajonų – Šilalės – gyventojų nusiteikimas išsaugoti savo regioninį (žemaitiškąjį) identitetą. Konstatuojama, kad pastebimas jų prieraišumas prie savo tarmės, dėmesys gimtosios žemės istorijai, mažesnis negu regiono pakraščio žemaičių pasidavimas kultūrinei ir kalbinei asimiliacijai. Todėl dabartiniai šilališkiai savo lokalinėje kultūroje turi daug to, kas tarp kitų lietuvių stereotipiškai suvokiama kaip žemaitiška: atsargumas, konservatyvumas, lėtumas. Kaip ir kiti žemaičiai, patyrę bendrą lietuvių integracijos ir konsolidacijos poveikį, šilališkiai šiandien neturi bent kiek ryškiau išreikštų aspiracijų šį integracinį klodą nuo savo lokalinės kultūros šalinti. Šilalės krašte menką atgarsį rado XX a. pastarajame dešimtmetyje kai kurių žemaičių pradėtos kelti idėjos reviduoti ir „rekonstruoti” žemaitiškąją tapatybę. Absoliuti šilališkių dauguma, patys save suvokdami kaip kultūriniu ir kalbiniu požiūriu labai savitą regioninę bendruomenę, Žemaitijos visumos dalį, šiandien pabrėžia esantys tik vieni iš lietuvių, o ne atskira etninė bendruomenė – tauta. Pagal savo aspiracijas, kalbines, kultūrines ir istorines nuostatas šilališkiai yra tipiški vidurio besilaikantys („vidutiniai”) žemaičiai The article analyses the attitude of the dwellers of one of Lithuania’s administrative regions – Šilalė – towards preserving their regional (Samogitian) identity. The statement is made that their attachment towards their dialect, attention to the history of the native region and lesser surrender to cultural and linguistic assimilation compared to the Samogitians of the periphery of the region are observed. For these reasons the contemporary Šilalė dwellers have preserved many aspects that are stereotypically perceived as Samogitian by Lithuanians in their local culture: caution, conservatism, deliberation. Similar to other Samogitians who have experienced the overall influence of Lithuanian integration and consolidation, today Šilalė dwellers have no clearly expressed aspirations to eliminate this integrational layer from their local culture. The ideas of some Samogitians to revise and reconstruct the Samogitian identity at the end of the 20th c. found little reverberation in Šilalė Region. The absolute majority of Šilalė dwellers perceiving themselves as a very individual regional community from the point of view of culture and language and part of Samogitia today accentuate that they are Lithuanians and not a separate ethnic community or nation. According to their aspirations, linguistic, cultural and historic attitudes, the dwellers of Šilalė are typical (“average”) Samogitians agreeing to a compromise.

Straipsnyje svarstomas klausimas, kaip vadinti vieną iš Lietuvos etnografinių regionų – Suvalkija ar Sūduva? Valstybinei lietuvių kalbos komisijai pareiškus nuomonę, kad iki šiol vartotas Suvalkijos pavadinimas nekeistinas, straipsnio autorius išdėsto argumentus, kodėl vienodai legitimūs gali būti abu pavadinimai. Tačiau regiono pervadinimas į Sūduvą, gimdo kitą klausimą: kaip turėtume vadinti regiono gyventojus, naujai ėmus vadinti etnografinį regioną, tuo pačiu - kaip jie turėtų vadinti patys save? Nors istoriografijoje laikomasi nuomonės, kad senovės jotvingių gentis – sūduviai – yra visiškai išnykusi etninė bendruomenė, autorius mano, kad dabartiniai regiono gyventojai turi šiek tiek sūduviško paveldo, kas suteikia jiems tam tikras teises reikšti pretenzijas į sūduvio vardą. Tik ilgalaikiai nuodugnūs jotvingių studijos klausimai kada nors atsakys į klausimą, ar jie tikrai išnykę, asimiliuoti, ar tik smarkiai pasikeitę, neatpažįstamai integruoti į lietuvių naciją. Autorius laikosi nuomonės, kad mokslinių argumentų gyventojus vadinti sūduviais kol kas šiuo metu stinga, bet neatmestina prielaida, kad studijuojant jotvingių likimo klausimą nuodugniau, padėtis gali keistis. Tačiau autorius kartu mano, kad pakeitus nusistovėjusį regiono pavadinimą, regioną tektų vadinti vienu (Sūduvos), o gyventojus kitu (suvalkiečių) vardu. Todėl mano, kad tikslingiau yra vartoti nusistovėjusius Suvalkijos ir suvalkiečių pavadinimus. The article discusses how should be called one of the ethnographic regions of Lithuania: Suvalkija or Sudovia? The author of the article gives arguments that both names can be equally right in response to the opinion of the State Commission of the Lithuanian Language that name Suvalkija, which is still used, should not be changed. However, renaming the region into Sudovia generates another question. How should we call the resident of that ethnographic region, after the renaming of it, and how should they call themselves? Although the historiography takes the view that the tribe of ancient Jotvingiai – Sudovian – is completely extinct ethnic community, the author believes that current residents of the region have a small heritage of Sudovia. This enables them to lay claim to name of Sudovian. Only long-term and exhaustive studies of Jotvingiai one day will help to answer the question if they are really extinct, assimilated or just very changed and unrecognizably integrated into Lithuanian nation. The author takes the view that there is a lack of scientific arguments that would allow us to call those resident Sudovians. However, he believes that the situation might change because of the studies of Jotvingiai fate. Herewith, the author thinks that after the changing of the settled name, the region would be called by Sudovia name and the residents would be called Suvalkiečiai. This is the reason why he has an opinion that it is better to use settled names Suvalkija and Suvalkiečiai.

Pratarmėje rašoma apie 2005 m. Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus organizuotą etnografinę ekspediciją į Lenkijos Respublikos Palenkės vaivadijos Seinų apskritį, kurioje kompaktiškai gyvena etninių lietuvių bendruomenė, turinti kelis tūkstančius gyventojų. Tyrimo objekto pasirinkimą lėmė tai, kad nepaisant demografinio negausumo, lietuvių bendruomenė Lenkijoje savo kultūrine veikla ir siekiu išsaugoti etninį tapatumą ir Lenkijos visuomenėje yra suvokiama ir gerbiama kaip reikšminga bei ambicinga kultūrinė grupė. Be Lietuvos istorijos instituto bendradarbių šiam rinkiniui straipsnius rašė ir trys kitų Lietuvos mokslinių institucijų darbuotojai bei viena etnologė – Lenkijos lietuvių bendruomenės atstovė. Pratarmėje apžvelgiami iki tol paskelbti moksliniai darbai apie ten gyvenančių lietuvių tradicinę kultūrą, visos ankstesniais metais ten dirbusios etnografinės ekspedicijos bei 2005 m. ekspedicijos dalyvių apimtas tyrimo arealas, naudota metodika ir konkretaus tyrinėtojo pasirinkta tematika. Straipsnių rinkinyje atsiribota nuo tų tradicinės kultūros temų, kurios jau anksčiau buvo gvildentos didesnės arba mažesnės apimties publikacijose. Tyrinėtojų dėmesys buvo sutelktas į Lenkijoje gyvenančių lietuvių etninio ir kultūrinio tapatumo klausimus, tai pat į tuos dvasinės kultūros reiškinius, kurie mokslinėse publikacijose dar nebuvo nagrinėti arba nušviesti fragmentiškai. Rinkinyje atspausdinta 12 straipsnių, kai kurie iš jų – su iliustracijomis. The foreword describes the ethnographic expedition to Seinai province of Podlesia voivodship of the Republic of Poland organised by the Ethnological Department of the Lithuanian Institute of History in 2005. The Lithuanian community having several thousand residents lives in Seinai province. The selection of the research object was determined by the fact that irrespective of the demographic scarcity, the Lithuanian community in Poland by its cultural activity and by the intention to preserve their ethnic identity is acknowledged and respected as a significant and ambitious cultural group even in the Polish community. In addition to the co-workers of the Lithuanian Institute of History, the articles were written by three other co-workers of Lithuanian scientific institutions, and one ethnologist – the representative of the Polish Lithuanian community. The foreword contains a review of publicised scientific works about the traditional culture of Lithuanians, all previous ethnographic expeditions, and the area included in the research of the ethnographic expedition in 2005; the applied methods and topics selected by specific researchers. The collection of articles does not include the topics of traditional culture already discussed in the past, or in publications of smaller scope. The researcher has focused his attention to the issues of cultural and ethnical identity of the Lithuanians living in Poland, and also to the issues of spiritual culture that were not analysed in scientific publications, or were analysed just fragmentary. The collection contains 12 articles, some of them have illustrations.

Straipsnyje nagrinėjama Lietuvoje susiformavusi nuomonių įvairovė sprendžiant iškilusį klausimą, kaip atlikti teritorinio-administracinio suskirstymo reformą, kad Lietuvai įstojus į ES šios Baltijos šalies teritorinė-administracinė sistema būtų labiau panaši į ES šalių senbuvių struktūrą, o pati reforma garantuotų šaliai spartesnį ekonominį ir kultūrinį vystymąsi. Straipsnio autorius polemizuoja su idėjos steigti Lietuvoje savivaldos regionus etnografinių sričių ribose šalininkais. Remdamasis visuomenės apklausos duomenimis, autorius teigia, kad Lietuvoje nėra objektyvių priežasčių steigti stambius savivaldos regionus vadinamuoju etnokultūriniu pagrindu pirmiausia todėl, kad tokio reikalavimo, skirtingai negu kai kuriose Vakarų Europos šalyse, nekelia pačios Lietuvos etnografinių sričių bendruomenės, ir dauguma gyventojų griežtai pasisako prieš tokį šalies suskirstymą. Straipsnyje palaikoma nuomonė, kad užtektų pataisyti kai kurių dabar Lietuvoje egzistuojančių apskričių, kurių Lietuvoje yra dešimt, ribas. Kartu autorius sutinka, kad "regionalizmo klausimo" pajudinimas Lietuvoje atskleidė kai kuriuos pragmatiško atsainumo, nejautrumo dvasiniams pradams ir subtilioms tradicinėms vertybėms recidyvus, pirmiausia - tam tikrą žemaičių tapatumo ignoravimą. Autorius siūlo šiuos klausimus spręsti koreguojant Lietuvos kultūros politiką, pirmiausiai skiriant didesnį dėmesį lokalinių kultūrų apsaugai ir etnografinių bendruomenių saviraiškos palaikymui, bet neatliekant pavojingų eksperimentų su nusistovėjusia valstybės teritorine-administracine struktūra. The article provides an issue on this country's administrative territorial division reform that has recently been discussed in Lithuania. The proposal of some of political figures and researchers of traditional culture is to pursue a reform taking into consideration huge forthcoming changes in connection with the joining of the EU. In their opinion the enormous threat will emerge to the identity of the Lithuanians of dialectical regional groups rather than Lithuanians on the whole. Therefore they suggest establishing 4 large municipal regions within the approximate boundaries of the areas of regional cultures under the names of these Lithuanian regional groups instead of the present 10 districts. In Lithuania, hoverer, such divisions have never been made, the attempts to make the boundaries always ended in an enormous hostility between regional groups. Even in the circles of scientists the issue on the division failed to be solved throughout past three years. According to the investigation into this issue the opinion of residents maintains the disapproval of the division into 4 regions. On the basis of a great variety of administrative territorial divisions existing in the EU countries the author of the article has debated with the initiators of the abovementioned model. His ascertainment is that a cultural policy, the support of the state for regional cultures and the initiative of municipalities and the residents themselves are critical, but not the federal model of state framework.