Search

XV a. antrojoje pusėje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) katalikai - tiek pasauliečiai, tiek dvasininkai - bylas Gniezno apeliaciniame teisme kėlė dėl skirtingų priežasčių. Šios bylos palietė Vilniaus ir kitų LDK vietovių - Deltuvos, Giedraičių, Gardino, Kauno, Lentupio, Medininkų-Varnių (vyskupas Martynas ll/lll, kanauninkas Saliamonas), Merkinės, Salako, Semeliškių, Švenčionių, Trakų, Varnionių, Verkių, Valkavisko - gyventojus. Straipsnyje tiriamu 1525-1539 m. laikotarpiu Gniezne išnagrinėtos bylos daugmaž sutampa su Jono iš Lietuvos kunigaikščių Vilniaus vyskupavimo laikotarpiu (1519-1536). Vilniaus vyskupijoje reikšti skundai apėmė klebono pareigų ir turto nuomą, dvasininkų konkurenciją dėl kanauninko vietos bei prebendos, dvasininkų ir pasauliečių ginčus, tarpusavio Pasauliečių (bajorų, miestiečių) nesantaiką. Net trumpai aprašyti skundai gali papildyti mūsų žinias apie bažnyčių, brolijų ir altorių steigimą. Vienas toks pavyzdys - tai atvejis, kai 1523 m. arba truputį anksčiau broliai Sologubaičiai įsteigė netoli savo 1522 m. Ivenčiuje įkurtos parapijos esančią Sivicos bažnyčią. 1525-1539 m. labiausiai stebinantis dalykas - tai bylų tarp dvasininkų bei tarp dvasininkų ir bažnyčios bendruomenės narių, kilusių Žemaičių (Medininkų) vyskupijoje ir atsidūrusių Gniezno arkivyskupo teisme, spartus skaičiaus išaugimas, lyginant su teismų praktika per ankstesnius 50 metų. Ši tendencija tuo pat metu ryški ir pasaulietinio teismo bylose, ypač ginčuose dėl paveldiminių žemių ir turtinių teisių, kurias reglamentuoja santuokiniai susitarimai. Atrodo, kad abu teismai patyrė sunkumų surandant tokiuose ginčuose greitų ir priimtiną sprendimą. Šios bylos atskleidžia sudėtingą vedybinių sutarčių tarp diduomenės / bajorų šeimų pobūdį, ypač kalbant apie paveldėtos žemės palikimą giminėms if šeimos bažnyčios fundacijoms (kaip Šukavičių, Šimkaičių ir Rukavičių atvejais). Palyginti mažesnis skaičius šeimų iš centrinių vyskupijos arealų vienu metu dalyvavo tiek vietiniuose bažnytiniuose, tiek pasaulietiniuose teismuose bei Gniezno apeliaciniame teisme. Kai kurie Gniezno prokurorai (Marcin Tuchola, Piotr Cziszewski) „specializavosi" Žemaitijos bylose, tačiau nėra įrodymų, kad gera tarnystė Gniezne buvo apdovanota paskyrimais Medininkų vyskupijoje. Šiose bylose nagrinėti Alsėdžių, Batakių, Butkiškės, Kaltinėnų. Kražių, Liolių, Raseinių, Rietavo, Šaukėnų, Šiaulėnų, Šilalės, Varnių, Viduklės parapijų dvasininkų ir pasauliečių skundai. Kai kurie ginčai žinomi ir iš Lietuvos metrikos knygose įrašytų valdovo teismo bylų medžiagos. Besidominčiuosius protestantizmo Lietuvoje istorija turėtų sudominti 1536 m. Alsėdžių klebono Andriejaus Mažvydo apeliacijos byla. Jos pagrindas įprastas - klebono smurtas padauginus alkoholio. Vietinis bajoras Grigalius Bružas kaltino Andriejų Mažvydą tuo, kad šis kartu su savo bendrais, būdami labai girti, užtvėrė kelią jam ir jo sūnui Jonui vidury nakties išvykti iš miestelio ir juos sumušė. Smurto atvejai, kuriuose dalyvaudavo girti bajorai ir dvasininkai, nebuvo retenybė. Tačiau dvasininkui, net jei fiziškai jis nukentėdavo nesmarkiai, tai galėjo turėti rimtų profesinių pasekmių - dalyvavimas kraujo praliejime automatiškai užkirsdavo kelią kunigui toliau atlikti dieviškąją tarnybą tol, kol jis gaudavo leidimą, dažnai iš popiežiaus. Socialiniu požiūriu kunigų ir bajorų linksmybės irgi neturėtų stebinti, nes būtent iš bajorijos terpės buvo kilę dauguma Lietuvos kunigų. Andriejus Mažvydas buvo labai galimas Martyno Mažvydo giminaitis (dėdė, pusbrolis, brolis?). Tačiau nėra aišku, ar Andriejaus beneficija Alsėžiuose buvo nulemta jo šeimos ryšių su vietine bajorija (kadangi Lietuvoje nebuvo reta, kad beneficiją gaudavo vietinis kandidatas ar netgi parapijos fundatoriaus giminaitis), ar jo gerų santykių su vietiniu vyskupu, kuris turėjo teisę skirti kunigus į parapijas. Aišku tik tai, kad Martynas Mažvydas, matyt, nebuvo bažnytinis pašalietis. Tokie, nors ir menki, duomenys papildo mūsų žinias apie žymaus protestanto veikėjo kilmę. By the late fifteenth century, more notably after 1477, appeal cases from Catholics in the Grand Duchy of Lithuania began to appear before the Consistory Court in Gniezno in increasing numbers. These oases involved quite a wide social group, and dealt with a broad range of issues (not just matrimonial disputes or the hiring out of parish churches between priests). Appellants came before the judges from across the Grand Duchy. This article covers cases from 1524 to 1539. Even when court material gives few details of cases, it can help solve issues of parish church and chantry foundations and Patronage. The most striking feature of the records between 1524 and 1538 is the predominance of cases from Žemaitija, a diocese which previously featured only in disputes involving the bishop. This confirms the deepening of Catholic practice across the diocese of Medininkai (Žemaitija) as reflected '0 particular in the increasingly predominant use of Christian forenames from the last quarter of the fifteenth century. Most interesting perhaps for those studying the rise of Protestantism in Lithuania will be the occurrence of one Fr Andriejus Mažvydas, parish priest of Alsėdžiai, among the appellant litigants of 1536. This information about a very probable kinsman (uncle, cousin, brother?) of Martynas Mažvydas offers new insights into the Lutheran's family background and geography.

Straipsnio tikslas – remiantis negausia šaltinių baze, apibūdinti antisovietinio Lietuvių aktyvistų fronto (toliau – LAF) Viduklės valsčiaus organizacijos veiklų Vokietijos–Sovietų Sąjungos karo išvakarėse ir pradžioje, atskleisti su holokaustu susijusius įvykius ir šių nusikaltimų ypatumus Viduklės valsčiuje 1941 m. vasarų, parodyti nacių vaidmenį, metodus ir „technologijas“, naudotas įtraukiant lietuvius į žydų išpilietinimo, diskriminavimo ir izoliavimo priemones bei žudynes, papildyti holokaustu Lietuvos provincijoje istoriografiją dar vienu lokaliu tyrimu mūsų šalies gyventojams pragaištingos 1940–1944 m. (bolševikmečio ir nacmečio) istorijos kontekste. Remiamasi Lietuvos ypatingojo archyvo (toliau – LYA) baudžiamosiomis sovietmečio bylomis, Lietuvos centrinio valstybės archyvo (toliau – LCVA) fondų medžiaga, Raseinių rajono ir Viduklės kraštotyrininkų ir tyrinėtojų užrašytais vietinių žmonių atsiminimais, kitais šaltiniais. Straipsnis pratęsia Raseinių apskrities valsčių žydų bendruomenių naikinimo tyrimus, pradėtus straipsniu apie holokaustu Kražių valsčiuje žurnale „Genocidas ir rezistencija“, 2009 m. Nr. 2(26). The article continues the holocaust research in the Raseiniai County, which was started with the paper about the massacre of Jews in the Kražiai rural district (see Genocide and Resistance, 2009, No. 2(26). The Viduklė rural district was known for the friendly Jewish and Lithuanian relations. Lithuanian F. Stanevičius around 1870 built a brick synagogue (ruined in 1960) in Viduklė. Here in 1940–1941, the occupant Bolshevists did not succeed in opposing the population on the national grounds; the anti-Soviet underground operated actively. During the anti-Soviet June 1941 Uprising, the squad of the rebels did not manifest itself more prominently, since already on June 23 the German army invaded the rural district territory. On that day, the Red Army and German soldiers massacred a big number of the civilian population, and the shooting of two Jews on the racist grounds may be considered as the beginning of the holocaust in the Raseiniai County. The Nazis did not succeed in involving a squad of rebels into the annihilation of the Jews (as it happened in Kražiai), since it decayed. In Viduklė, there were no Jewish pogroms. The Nazis found few local allies. Just several men entered the auxiliary police. The rural district public police avoided participating in the actions against the Jews. Two Jewish ghettos, separately for men and women (with children), were organized. The men's ghetto in the Viduklė railway station settlement (here also the Jewish men from the Nemakščiai rural district were imprisoned) was guarded by the German soldiers, and the commandant tortured the prisoners sadistically. The Jewish women with children from the Viduklė rural district were confined in the synagogue. The German "professional" killers at first shot the prisoners in the men's ghetto (camp) (it is considered that there were 243 people, including, probably, about 80 Jews from Viduklė). The execution was not included into the 1 December 1941 bloody report by 3/A operational squad leader K. Jaeger. After several weeks, on August 22, 1941, Jewish women with children (no less than 81 persons) were shot at the township Jewish cemetery. The execution was carried out by a group of Lithuanian killers who came by lorry from the town of Raseiniai, with the aid of several local helpers. The holocaust in the rural district demanded 160–170 victims. Quite a number of rural district inhabitants participated in rescuing and hiding Jews, mostly brought from other places. The Jews from the Viduklė rural district who experienced resignation did not take advantage of the close relations with Lithuanians, who offered help and possibilities for several tenths of Jews from the rural community to save themselves.

Straipsnio tikslas – Lietuvai pragaištingos 1940-1944 m. (bolševikmečio ir nacmečio) istorijos kontekste atskleisti su holokaustu susijusius įvykius ir šių nusikaltimų ypatumus 1941 m. vasarų Nemakščių valsčiuje, parodyti nacių vaidmenį ir būdus sudarant laikinąsias savivaldos institucijas, įtraukiant jas ir kai kuriuos lietuvius į žydų išpilietinimo, diskriminavimo ir izoliavimo priemones, o vėliau – ir į žudynes. Remiamasi Lietuvos ypatingojo archyvo (LYA) baudžiamosiomis bylomis, Lietuvos centrinio valstybės archyvo (LCVA) fondų medžiaga, kitų tyrinėtojų ir straipsnio autoriaus užrašytais vietos žmonių atsiminimais, kitais šaltiniais. Taip pat apibendrinamas holokausto vyksmas buvusios Raseinių apskrities šiaurės vakarų dalyje ir Žemaitijos pietryčiuose. Nemakščių, Kražių ir Viduklės valsčiai naciams buvo strategiškai svarbūs, nes jie buvo prie Žemaičių plento ir Tilžės-Rygos kelio bei Tilžę ir Šiaulius (Rygą) jungiančio geležinkelio sankirtos. Todėl čia holokausto procese dalyvavo ne tik žydų masinėmis kapavietėmis Lietuvą paženklinusios vokiečių saugumo policijos ir SD operatyvinės grupės bet ir kitų nacių struktūrų pareigūnai, vermachto kareiviai. Matyt, dėl šių aplinkybių tų valsčių žydų izoliavimas ir žudynės turėjo skirtingų bruožų. O istorikams lieka daugiau neatsakytų klausimų, nes vokiečiai, Lietuvoje vykdydami holokaustą, stengėsi likti užkulisyje. The paper aims to reveal the events related to holocaust in the context of history of 1940–1944 (Bolshevik and Nazi period) disastrous to Lithuania and the peculiarities of these crimes in the summer of 1941 in Nemakščiai Volost, to show the role of Nazi and their ways to form temporary self-government institutions involving them as well as certain Lithuanians into the measures of deprivation of citizenship, discrimination and isolation of Jews, and subsequently their massacre. The paper is based on the criminal cases of the Lithuanian Special Archives (LSA), the material from the repositories of the Lithuanian Central State Archives (LCSA), memoirs of local people written down by other researchers and the author of the paper, as well as other sources. It also generalises the course of the Holocaust in the north-western part of the former Raseiniai county and South-Eastern Samogitia. Nemakščiai, Kražiai and Viduklė Volosts were strategically important to Nazi, because they were situated at the intersection of Žemaičiai highway and Tilsit-Riga road and the railway connecting Tilsit and Šiauliai (Rigą). Therefore, not only the German security police and SD operative groups, which marked Lithuania by massive graves of Jews, but also officers of other Nazi structures and Wehrmacht soldiers participated in the Holocaust. Most probably due to these circumstances, the isolation and massacre of Jews in those volosts had different features. Meanwhile historians are left with yet many unanswered questions, because Germans tried to remain behind the scenes during the Holocaust in Lithuania.