Search

Straipsnyje, remiantis pastaruoju metu gausiai leidžiamu memuarinės literatūros segmentu, apžvelgiama, kaip Klaipėdos krašto gyventojai - lietuvininkai ir vokiečiai - suvokia tautiškumą bei religiją, kokiais kriterijais vadovaujantis save priskiria vienai ar kitai tautinei ir konfesinei grupei. Apžvelgiami nauji šaltiniai ir esami istoriografijos darbai, akcentuojami ekonominiai, kultūriniai, religiniai skirtumai, kurie XIX a. pabaigoje - XX a. pirmojoje pusėje lėmė lietuviškosios savivokos sampratos skirtumus Didžiojoje ir Prūsų Lietuvoje. Tiriama, kaip tautiškumo suvokimas priklauso nuo kultūrinio ir religinio konteksto. Nustatyta, kad net ir tos pačios tautos, gyvenusios skirtingomis politinėmis bei religinėmis aplinkybėmis, atstovai, siekdami bendro tikslo, būdus tam tikslui pasiekti gali rinktis visiškai skirtingus.

[...] The aim of the article is to reveal the relations between Lithuanian Germans and Lithuanian Evangelical Lutherans from 1918 to 1940. Abundant archival data, which for the most part is kept in the Lithuanian State Central Archives (LSCA), helped to reveal the topic under discussion. The data stored at the fund of the State Security Department (f. 378) of the said archives (monthly reviews and reports prepared by the political police) on the activities of Germans residing in Lithuania is especially valuable. The documents kept at the fund of the Ministry of Interior (f. 377) and other funds of the archives, as well as periodical press of that time were also used. According to the Lithuanian census of 1923, the religious distribution of local Germans (excluding those from Klaipėda Region), whose population at that time amounted to 29,231, was as follows: Roman Catholics – 207, Jews – 1, Evangelical Lutherans – 28,671 (it accounted for as much as 98.08 % of the total Lithuanian German population), Orthodox – 26, Evangelical Reformers – 212, Baptists – 48, Evangelical Methodists – 43, Free Evangelicals – 18, non-believers – 1, Adventists – 4. This census revealed that the counties of Tauragė, Vilkaviškis, Šiauliai, Kaunas, Šakiai, Marijampolė, Biržai were the largest centres of Evangelical Reformers in Lithuania. The research revealed that in the first decade of independence the domination of Germans in the Lithuanian Evangelical community was determined by the leading positions held for a long time by the representatives of this nationality in the Church of the Evangelical community of the country and the monopoly held by German Evangelical Lutheran priests in preaching the doctrine to believers (in the first years of independence the numbers of Lithuanian Evangelical Lutheran priests were very scarce), as well as a quantitative advantage of the German community (in 1923 Germans made up 43.06 %, Lithuanians – 33.51 %, Latvians – 20.36 % of the overall Evangelical Lutheran community, while the remaining small part of Evangelical Lutherans consisted of other nationalities and foreigners). However, in 1930s Germans lost their leading positions in the Lithuanian Evangelical Lutheran community. It was due to the strict position of the leadership of the Consistory of Lithuanian Evangelicals in their fight against Germanization among Evangelical Lutherans, the growth of the number of Lithuanian Evangelical Lutheran priests and the growing awareness of Lithuanian Evangelical Lutherans themselves in the struggle with German Evangelical Lutherans for their equal rights and the leading role in the aforementioned religious community.

Straipsnyje svarstomas klausimas, kaip kultūrinės, tautinės ir generacinės atminties struktūros lemia praeities pasakojimų reprodukavimą ir kaip šios struktūros padeda visuomenės metanaratyvus pritaikyti individualiems prasmės kūrimo bei interpretavimo poreikiams. Straipsnyje analizuojamas sudėtingas ideologijos ir biografinės atminties santykis: kokias išraiškas įgyja naujos visuomenės sovietinė ideologema asmeniniuose žmonių gyvenimo pasakojimuose apie savo gyvenimą pokarinėje Klaipėdoje? Kaip buvo kuriamas naujos visuomenės vaizdinys ir kokie jo struktūriniai komponentai aktualizuojami asmeninėse istorijose šiandieninėje rusakalbių bendruomenėje, kuri buvo itin gausi pokario Klaipėdoje ir aktyviai kūrė miesto tapatybę? Straipsnio pradžioje trumpai pristatomos bendresnės šio tyrimo ištakos ir paaiškinama, kodėl analizei pasirinkta Klaipėdos rusakalbių bendruomenė. Reziumuojant istorines studijas apie rusakalbių gyventojų migracijos procesus pokario Lietuvoje, parodomas socialinis kontekstas, formavęs kolektyvinės patirties ir atminties struktūras. Vėliau pereinama prie analitinio modelio pristatymo, paaiškinamos metodologinės ir empirinės medžiagos analizės prielaidos. Analizėje siekiama nustatyti, kiek rusakalbių šeimos istorijų naratyvuose naudojami struktūriniai rusifikuotos sovietinės tapatybės ideologijos komponentai ir kiek jie transformuojami. Tyrinėjant šias transformacijas lemiančius veiksnius siekiama parodyti kompleksiškas sąsajas tarp tiesioginės ir netiesioginės patirties, kolektyvinės atminties, kaip ideologinio darinio, ir miesto, kaip įvairių socialinių grupių gyvenamosios erdvės. Rusakalbių klaipėdiečių šeimos istorijų naratyvų analizė atskleidžia, kad šių žmonių papasakotos šeimos istorijos pertvarkomos paisant tiek asmeninių ir kartos poreikių, tiek siekiant išlaikyti lojalumą ne tik šeimai, bet ir valstybei, kurioje pasirinkta gyventi. In this article, I address an issue of how structures of cultural, national and generational memories are reproduced in the personalized narratives of the past, and how the meta-narratives of the society are adjusted to the needs of a person in constructing the meaning of the past. The article discusses the complex relationship between ideology and biographical memory: which expressions do individuals use in their personal life stories/family histories about life in postwar Lithuania, and how are the narratives structured by the idea of building a new society, which was a central constituent of the Soviet ideology? How was the image of a new society constructed in the Soviet times and which of its structural components are still actualized in personal life stories/family histories of today’s Russian-speaking community, which was the biggest ethnic group in postwar Klaipėda?The article starts with a brief introduction to the idea of this research and explains why it is focused on the Russian-speaking community in Klaipėda. Following an overview of historical studies on the migration of Russian-speaking people in postwar Lithuania gives a social and demographical profile of the context that structured the collective experience and memories. After an explanation of the analytical model and the methodological assumptions, I proceed to the narrative analysis of life stories/family histories told by Russian-speakers and explore how the narratives are structured by the ideology of the Russified Soviet identity and how this discourse is transformed. By investigating these transformations, I try to show the complex relations between direct and indirect experiences, collective memory as an ideological structure and a city as a living space of different social groups. The analysis of the life stories/family histories of the Russian-speaking community of Klaipėda supports the thesis that the family stories told by these people are transformed taking into account the personal and generational interests to display loyalty to their families and naturalized attachments to their place of residence.

Remiantis vien pirminių šaltinių analize ir sinteze (straipsnyje panaudota trylikos Lietuvos centrinio valstybės archyvo (toliau – LCVA) fondų medžiaga, informacija, esanti publikuotuose dokumentuose, statistiniuose leidiniuose ir krašto periodinėje spaudoje), straipsnyje nagrinėjamas latvių konsulato Klaipėdoje raidos 1920–1940 m. etapai. Įvardijamos Latvijos konsulato steigimo, funkcionavimo ir uždarymo aplinkybės, išskiriami konsulų – Alfreds’o Misse, Peterio Kalcenavs’o, Karlio Freimanio, Janio Riekstiņš’o ir Janio Seskio – atvejai. Aptariama 1920–1940 m. Klaipėdoje veikusio Latvijos konsulato veikla, analizuojami Latvijos konsulato rangų pokyčiai, personalas, konsulų kultūrinė veikla. Based on the analysis and synthesis of primary sources, the article analyses the stages of development of the Latvian consulate in Klaipėda in 1920–1940. It specifies the circumstances of establishment, functioning and closure of the Latvian consulate with a focus on the following consults: Alfreds Misse, Peteris Kalcenavs, Karlis Freimanis, Janis Riekstiņš, and Janis Seskis. It discusses the activities of the Latvian consulate in Klaipėda in 1920–1940 and analyses the changes in the ranks of the Latvian consulate, its personnel and cultural activities of consuls. Until now the development of Latvian consulates in Lithuania has not received adequate attention from Lithuanian researchers. There are barely several publications on this topic in Lithuania. The works by Sandra Grigaravičiūtė and Zenonas Butkus are especially noteworthy. The topic was more extensively covered by Latvian researchers, namely Ē. Jēkabsons, V. Ščerbinskis and K. Kapenieks. The study on the Latvian consulate in Klaipėda in 1920–1940 is new, relevant and significant as it is the first comprehensive study revealing the appointment and activities of Latvian consuls in Klaipėda. The paper makes use of the previously unpublished archival data, periodical press, statistical publications, works of foreign historians. The research object is the circumstances of establishment, functioning and closure of the Latvian consulate in Klaipėda (1920–1940). The position of the Latvian consulate in the Klaipėda Region in 1939 also became the object of research. The article covers the period from May 1920 to February 1940. Year 1920 was selected as the starting point because it was the year of appointment of the Latvian career consular agent in Klaipėda Alfreds Misse, whereas the year 1940 marks the termination of activities of the Latvian consulate in Klaipėda after the transfer of Klaipėda to Germany. The aim of the article is to analyse the motives and process of establishment of the Consulate General of Latvia in Klaipėda and to reveal its activity fields in the period 1920–1940. The article discusses the activities of the Latvian consulate in Klaipėda in 1920–1940; it analyses the changes in the ranks of the Latvian consulate, its personnel and cultural activities of consuls. The analysis of primary and secondary sources prompts a conclusion that the Consulate General of Latvia was established in Klaipėda due to two reasons: 1) observation of events in the Klaipėda Region and collection of information; and 2) a numerous population of Latvians as foreigners in Klaipėda (the consulate intensified the relations with Latvians in the Klaipėda Region and sought to represent their interests). From May 1920 to February 1940 when the Klaipėda Region was transferred to Germany a total of 5 Latvian consuls were appointed to Klaipėda: Alfreds Misse, Peteris Kalcenavs (twice: 1924 and 1933–1934), Karlis Freimanis, Janis Riekstiņš, Janis Seskis (one of the most active Latvian consuls in the Klaipėda Region and Lithuania without the Klaipėda Region). The main fields of activity of the Consulate General of Latvia in Klaipėda were the following: participation in cultural events and educational campaigns. Latvian consuls in Klaipėda paid special attention to the Curonians in 1932–1933 and Latvian Jews in 1939. The analysis of the circumstances of formation of the Latvian consular corps in Klaipėda leads to the conclusion that the Consulate General of Latvia was one of the longest-standing foreign consulates in Klaipėda (1920–1940).

XV-XV I a. vakarinių lietuvių, prūsų ir atvykusių iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės žmonių pagrindu vokiečių administruojamoje teritorijoje (Kryžiuočių ordinas, nuo 1525 m. Prūsijos hercogija) susiformavo kompaktiškai gyvenančių žmonių kalba (tarmė), papročiai, tradicijos, gyvenimo būdas, kurių pagrindu gyventojai vadinti lietuvninkais, o jų gyvenama teritorija – Mažoji Lietuva. Po I-ojo Pasaulinio karo šios teritorijos šiaurinė dalis atiteko Lietuvos Respublikai (1923) ir ji dažniau imta vadinti Klaipėdos kraštu. Šiame krašte per septynis šimtmečius atvyko kolonistų vokiečių, užaugo naujos jų kartos, asimiliavosi vietiniai gyventojai lietuvninkai. Dėl šių sudėtingų procesų XX a. I pusėje Lietuvos Respublikai ėmus administruoti Klaipėdos kraštą autonomijos pagrindais iškilo daugybė problemų ir viena iš jų – švietimo ugdymo: vokiečių dominavimas Direktorijoje, mokyklose, mokytojų rengime; politinis priešiškumas; žmonių diferenciacija kalbiniu, tautiniu ir ideologiniu požiūriais. Lietuvos Respublikos valdžia dėjo pastangas stiprindama švietimo pozicijas, kad mažėtų įtampa autonominiame Klaipėdos krašte, įkurta Klaipėdos krašto mokyklų bendrija, kuri kūrė privačias mokyklas, rūpinosi jų priežiūra, lietuvių kalbos, istorijos puoselėjimu. Lietuviškose mokyklose besimokančiųjų išaugo nuo 3 % iki 42,2 %. Švietimo problemas spręsti trukdė vokiečių mokytojų priešiškas nusistatymas, Vokietijos spaudimas Lietuvos vyriausybei, nacionalistinių ideologijų plitimas. II pasaulinis karas savotiškai išsprendė problemas: neliko vokiečių, memelenderių ir didelės dalies lietuvninkų. Šiandien Klaipėda tapo Mažosios Lietuvos kultūros ir tradicijų puoselėtoja.

Kauno vokiečių tautinės bendruomenės padėtis 1918-1940 m. buvo gana problematiška. Tyrėjai daugiausia susitelkė į Klaipėdos regiono vokiečių bendruomenės tyrimus, o Kauno vokiečiai nagrinėti mažai. To priežastimi galėtų būti duomenų trūkumas. Kita vertus, net ir nedidelė Kauno vokiečių bendruomenė verta atskiro tyrimo, nes jos nariai vaidino nemažą vaidmenį Lietuvos viešajame gyvenime. Tiriamuoju laikotarpiu vokiečiai sudarė 3,54 % visų Kauno gyventojų. Šis skaičius išliko stabilus iki XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigos. Jie būrėsi į kultūrines, religines, sporto bei kitas organizacijas. Didžiausia Lietuvos vokiečių organizacija „Kulturverband“ taip pat veikė Kaune. Taigi, nedidelė Kauno vokiečių tautinė bendruomenė įkūrė net kelias organizacijas, tuo parodydama bendruomenės išskirtinumą ir gyvybingumą. Šie faktai leidžia teigti, kad Kauno vokiečiai buvo aktyvūs ir gerai organizuoti. Be to, matyti, kad aptariamuoju laikotarpiu Lietuvos vokiečių kultūrinė veikla nebuvo ribojama. The situation of the community of Kaunas Germans in 1918-1940 is rather problematic. Researchers have mostly focused on the investigation of the German minority in Klaipėda region, whereas the community of Kaunas Germans has been neglected so far. The reason for this situation could be small amount of the data. On the other hand, although not numerous, the community of Kaunas Germans is worth a separate investigation as it played a considerable role in the public life of Lithuania. The Germans of Kaunas constituted 3,54 % of all Kaunas citizens in the investigated period of time. The number of German origin people remained rather stable until the end of the third decade of the 20th century. They gathered into a variety of cultural, religious, sport and other organizations and societies. The leading community of Lithuanian Germans, Kulturverband, also operated in Kaunas. Thus, although relatively small, the national minority of Kaunas Germans established a number of organizations demonstrating the exceptionality and vitality of the community. These facts allow us to assume that Kaunas Germans were social and well organized. Moreover, it can be claimed that during the discussed period of time, the cultural activities of Lithuanian Germans were not restricted.

Straipsnyje, remiantis archyviniais šaltiniais, tuometine periodika ir statistikos duomenimis, nagrinėjama Lietuvos vokiečių žemės ūkio ir pramonės įmonių veikla šalies ekonominiame gyvenime XX a. 3–4 dešimtmečiais, pateikiami atskirų vokiečių įmonių darbo pavyzdžiai. Lietuvos vokiečių ekonominės veiklos mastas analizuojamas remiantis vokiečių verslo Klaipėdos krašte pavyzdžiais. Aptariamos Lietuvos verslo sąlygos ir konkurencijos įtaka vokiečių ūkio plėtrai, atskleidžiamas Kulturverbando vaidmuo pasinaudojant Vokietijos institucijų teikiama finansine parama, skirta stiprinti vokiečių ekonomines galias. In the 3rd decade, the output of German businesses was quite humble as the majority of German community worked in the agricultural sector or ran small enterprises. They developed their business without any financial aid from Germany. In the 3rd decade, Germans owned very few big companies or estates. Until 1934, the business environment for Germans was quite favourable. In 1935, after the trial against German Nazis from the Klaipėda region, Germans in Lithuania fell under pressure. At the same time, Lithuanians started taking actions to consolidate their weight in the economy. In the 4th decade, the number of German enterprises and pieces of property owned by the minority increased due to the active involvement of Kulturverband, which turned into an organization interested not only in the cultural but also in the economic aspects of the community. With the help of Kulturverband, German farmers and owners of small businesses received financial aid from Germany. However, if compared with the economic situation of Germans in the Klaipėda region, Germans in the rest of Lithuania never had anything close to a dominant position in the business, received fewer financial injections and had to face competition in the market and national discrimination. Evolving business plans were disrupted in 1940 by the political decision of Germany to evict Germans from Lithuania.

Publikuojamas dokumentas: Klaipėdos krašto Lietuviškųjų organizacijų komiteto (LOK) Prezidiumo, Seimelio atstovų ir Klaipėdos miesto bei apylinkės lietuvių veikėjų pasitarimo, įvykusio Klaipėdoje 1939 m. vasario 13-14 d., protokolas. Išsamiame įvadiniame straipsnyje aptariama politinė padėtis Klaipėdos krašte XX a. 4-ojo dešimtmečio pabaigoje, lietuvių veikėjų nuotaikos, o taip pat analizuojamas publikuojamas dokumentas. Abiejuose 1939 m. vasario 13 ir 14 d. LOK posėdžiuose dominavo klaipėdiškių/lietuvių ir didlietuvių sugyvenimo Klaipėdos krašte problema, nes tarpusavio prieštaros ir nesutarimai atvedė prie susilpnėjusio ir nevieningo lietuviško judėjimo, kuris negalėjo atsverti kiekvienais metais vis labiau stiprėjusios vokiškos propagandos. Publikuojami archyviniai dokumentai leidžia teigti, kad aktyvieji klaipėdiškiai/lietuvininkai, norėdami apsisaugoti nuo stiprėjančios vokiškos propagandos, manė tai galėsiantys padaryti kurdami naują, nuo Centro valdžios finansiškai nepriklausomą draugiją, kurios idėjiniu pagrindu buvo siūlomas sukurti lietuviškas nacionalsocializmas, nes, klaipėdiškių manymu, ši ideologija jiems buvo artimesnė nei didlietuvių siūlomos lietuviškos veiklos gairės. The published document is the record of the meeting of the Presidium of the Committee of Lithuanian Organisations, representatives of local gatherings and Lithuanian activists from Klaipėda City and region which took place in Klaipėda on 13-14 February 1939. A thorough introduction covers political situation in Klaipėda region at the end of the 1930s and the mood of the Lithuanian activists; the published document is also analyzed. Both meetings of 13 and 14 February 1939 were dominated by the issue of how Lithuanians of Klaipėda region and Lithuanians of Lithuania Major could live in concord, as conflicts and disagreements between those two groups resulted in the weakening and division of the Lithuanian movement which was not able to counteract German propaganda that was intensifying every year. The statement can be made based on the published archival documents that in their efforts to fight the growing German propaganda, the activists of Klaipėda region and supporters of the Lithuanian movement thought they would be able to do it by establishing a new party which would be financially independent from the Central government and which would become a basis for the Lithuanian national socialist movement since the Klaipėda activists believed that this ideology was more acceptable to them than the guidelines for activities of the Lithuanian movement suggested by the activists from the Lithuania Major.

Straipsnyje analizuojama moterų veikla Lietuvos vokiečių organizacijose XX a. 3-4 dešimtmetyje. Aptariamas moterų vaidmuo vokiečių kultūrinėse, švietėjiškose bei politinėse organizacijose. Atskleidžiami atskiri pavyzdžiai, kai moterys buvo įtrauktos į slaptą veiklą. Moterų visuomeninė veikla autonominiame Klaipėdos krašte ir likusioje Lietuvos dalyje analizuojama atskirai dėl skirtingų politinių sąlygų bei skirtingo organizacijų vadovų vyrų požiūrio į moterų veiklos reikšmę. Tyrimas atskleidžia, kiek Vokietijos moterų organizacijų darbo modelis buvo perimtas Lietuvoje. Moterų aktyvumas Klaipėdos krašto vokiečių kultūrinėse bei politinėse organizacijose buvo buvo minimalus, susijęs su tiesioginėmis jų pareigomis (raštininkės, mašininkės), o ne su politiniais įsitikinimais ar nacionalsocialistine ideologija. Lietuvos vokiečių Kulturverbandui tapus nacistine organizacija suaktyvėjo moterų ir merginų dalyvavimas organizacijos veikloje. Lietuvos Kulturverbando vadovai, priešingai Vokietijoje vyravusioms nuostatoms eliminuoti moteris iš visuomeninio gyvenimo, daug labiau pasitikėjo merginų vadovių sugebėjimais, jų politinio darbo svarba, pavesdavo joms įvairias užduotis, įtraukė į slaptas nacistines organizacijas. Tuo tarpu Klaipėdos krašte vadovaujančių nacistinių partijų vadai, aklai sekdami VNSDP vadovavimo stiliumi, didesnio pasitikėjimo moterimis neparodė, jos nebuvo įtrauktos į jokias svarbesnes politines užduotis. This research seeks to define the role of Women in German organizations in Lithuania in the 3rd and 4th decades of the 20th century. The main tasks of the research are to detect the relations of women organizations with Germany and to analyse the different position of women in German organizations. The subject of the research is the analysis of the achievements of German women in social, cultural and political fields. The author uses methods of analysis of primary sources and literature. The activity of women in German organizations in Lithuania was under the influence of Nazi ideology and the activities of women organizations in Germany. Thus it is necessary to dwell upon the political situation and position of women in Germany. During the 3rd decade of 20th century German women took part in various national, cultural and religious organizations. The highest rate of activity of German women was observed after World War I, until 1933. In 1933 as A. Hitler came into power, women were eliminated from social and political life. The Nazi party removed women from their positions in state, science, health care and educational institutions. Despite A. Hitler's official speeches in which he often marked that 'Woman-mother is the most important citizen in his state' this declaration was valid only for healthy and politically loyal women. Those women who took part in anti Nazi movement or in any other ways did not fit Nazi criteria were sent for sterilization or death in the KZ lagers. Only 5 percent of Nazi party members were women and they were not allowed to occupy high positions in the hierarchy of the Nazi party. Thousands of women in Germany became faithful Nazi ideology followers and joined Nazi women organizations. In the 3rd decade of the 20th century the community of Germans in Lithuania (including Klaipėda region) consisted of about 100 thousand people who were well integrated into Lithuanian society. The primary aims of the community were to retain mother tongue and traditions. Until the end of 3rd decade their relations with Germany were quite weak but became rather close at the beginning of 4th decade as starting with 1933 the Nazi party inspired the activity of Germans in Lithuania. In the 3rd decade of the 20th century there were few German women organizations in Lithuania: 'German Charity Organization' and 'German Women Association'. Young women and girls joined 'German Evangelic Youth Union' which was in operation in all bigger towns. Women were mostly influenced by evangelic priests who were in charge of all religious organizations. Women liked to sing in choirs, took part in charity. Until 1933 most Germans were involved in cultural - social work. Only few Germans got attracted by illegal activities and became German spies, made contacts with Nazi organizations. The biggest German organization in Lithuania was 'Kulturverband der Deutschen Litauens' (hereinafter Kulturverband). Quite a few women were members of this organization and several of them became the chairwomen of its units. Starting with 1933 German Kulturverband in Lithuania adopted some Nazi structures and became a Nazi organization that was in close relation with German public institutions. A number of young women were involved into the Nazi organization. E. Maševskaitė, A. Stangebergerytė, H. Lemkytė, L. Bonakerytė and others attended a set of lectures in special Nazi schools in Germany and became leaders of Nazi organizations for girls and youth. They gave lectures according to "Reichsmutterschule " programme, which included health and household courses as well as German propaganda for women. Anna Minuth and Schachno-Dowgin became German agents, collaborated with members of the Nazi party in Lithuania, collected secret information and finally got arrested. Though there were quite a few women in close relationship with the Nazi organization, the majority still had a dim image of The Third Reich and Nazi ideology despite the fact that they were educated and read German periodic which highlighted the political situation in Germany. In 1939 the leaders of Kulturverband were instructed to consolidate the German community and to take part in the expatriation of Germans from Lithuania. Some women were also involved in agitation work and were under surveillance by Lithuanian police. The role of German women in organizations in Klaipėda region was rather weak as all higher political or cultural positions were occupied by men. Few women were involved into illegal work and relations with German secret service but still there were a couple who became members of Nazi organizations and served as secretaries or messengers. Wives of Nazi movement leaders (Mrs. Rademacher, Mrs. Bertuleit, Mrs. Neumann and Mrs. Sass) admired the Nazi ideology and showed interest in their husbands' political activities. However, German women became members of Nazi organizations only at the beginning ofl939 when a full structure ofNazi organization was established in Klaipėda and the region was prepared for annexation to Germany. The leaders of Kulturverband relied on women, never tried to eliminate them from social work, entrusted them with important tasks and involved into secret operations. On the other hand, German women in Klaipėda region were kept aside from any political activities and they were supposed to manifest obedience to the leaders of German community.

Straipsnyje pristatomas 2002–2005 m. atliktas tyrimas, kurio tikslas – ištirti vokiečių ir lietuvių kaimynystės poveikį tiek vienai, tiek kitai etninei kultūrai, nustatyti vokiečių kultūrinio skverbimosi į lietuvišką erdvę padarinius. Remdamasi istorine medžiaga, lingvistiniais tyrimais ir pateikėjų informacija, straipsnio autorė surinko kalbinių ir etninės lietuvių kultūros duomenų, kurie pagrindžia kultūrinio perėmimo teoriją. Darbe lyginami tik Suvalkijos ir Klaipėdos krašto duomenys. Suvalkijos teritorijoje vokiečiai ir lietuviai kaimynystėje pradėjo gyventi nuo XIV amžiaus. XX amžiuje patys vokiečių kilmės Suvalkijos gyventojai jau nebebuvo išlaikę ne tik vokiškų papročių, bet dažnai ir kalbos – visiškai sulietuvėjo. Klaipėdos krašte, kuris XIII–XVII amžiais nors ir priklausė Prūsijai, buvo gana taikus, įvykiai klostėsi kiek kitaip: stipri politinė germanizacija prasidėjo tik XVIII a. ir tęsėsi iki XX a. pradžios. Lingvistiniu požiūriu lietuvių etninė kultūra buvo paveikta dvejopai: per vokiečių kilmės antroponimus ir germanizmus. Etninę kultūrų asimiliaciją labiausiai veikė natūralus vokiečių susigyvenimas su lietuviais Lietuvos ir Prūsijos pasienio kaimuose. Kitaip nei Klaipėdos krašte, kur germanizacija buvo vykdoma dirbtinai ir priverstinai, Suvalkijoje šis procesas buvo natūralus ir vyko kita kryptimi – vokiečiai lietuvėjo. Kaimyninių santykių teorija pasitvirtino – tiek lietuviai, tiek vokiečiai buvo veikiami vieni kitų kultūrų. Vis dėlto tautinė mažuma ilgainiui prarado savo tautinį tapatumą. This article presents the research, performed in 2002–2005, the purpose of which was to explore the influence of Lithuanian – German neighbourhood to the ethnic cultures of these two nationalities and to establish consequences of the German culture intrusion into Lithuanian space. There is analyzed, what influence was in the Lithuanian lingual field, including germanisms and antroponyms, and what was in Lithuanians opinion the international significance of so nearly neighborhood between two different nationalities in the local ethnic culture

1923–1939 m. Klaipėdos kraštas autonomijos teisėmis priklausė Lietuvai, bet ekonominį, kultūrinį, politinį gyvenimą jame iš esmės modeliavo Lietuvos–Vokietijos interesų kova dėl įtakos krašte. Lietuvos politiką įtakojo ir Didžiosios Lietuvos lietuvių bei klaipėdiškių/lietuvininkų tarpusavio bendravimo ir supratimo problema. Straipsnio tikslas – remiantis Lietuviškųjų organizacijų komiteto veikla (1934–1939), atskleisti didlietuvių ir klaipėdiškių/lietuvininkų santykius bei Lietuvos valstybės politiką Klaipėdos krašte. Valdžios vykdyta krašto atlietuvinimo politika išryškino Kauno vyriausybės maksimalizmą ir didino trintį tarp Didžiosios Lietuvos lietuvių ir klaipėdiškių. Vienu iš Klaipėdos krašto gubernatoriaus J. Navako ideologinės veiklos rezultatų tapo 1934 m. pradžioje įkurtas Lietuviškųjų organizacijų komitetas, siekęs koordinuoti visų lietuvių organizacijų veiklą, apimti visus krašto lietuvių visuomenės kultūrinius, ekonominius ir politinius reikalus ir taip stiprinti klaipėdiškių lietuviškąsias valstybines aspiracijas. Trintį tarp klaipėdiškių ir didlietuvių stiprino pastarųjų nepasitikėjimas klaipėdiškiais dėl jų „netikro” lietuviškumo, siekiant juos išeliminuoti iš krašto valdymo ir tai stiprino klaipėdiškių nusivylimą Lietuvos valstybės politika. 1938–1939 m. sandūroje ryškėjo Lietuvos pralaimėjimas finansinėje ir politinėje kovoje prieš Vokietiją. Vietos gyventojai kasdien veikiami vokiškosios propagandos ir nematydami jiems siūlomų klaipėdiškio tapatumo išsaugojimo alternatyvų lietuviškoje veikloje, pereidavo į jiems labiau pažįstamą vokiškumo pusę. Klaipėda district belonged to the State of Lithuania as autonomy in 1923–1939. The economical, cultural and politic life was under the Lithuanian-German struggle of interests in this region. The policy of Lithuanian State government concerning this autonomy was influenced by Lithuanian–German interstate relationships, as well as by problem of co-existence and reciprocal understanding of local lietuvininkai and didlietuviai (Lithuanians from Lithuania – major) people. The aim of the article is to show the relations between local lietuvininkai and didlietuviai and to explain the Lithuanian State policy in Lithuania Minor with the help of historical experience of the activities of the Committee of Lithuanian Organizations at that time (1934–1939). The policy of back-lithuanization of Klaipėda-Minor people developed the maximalism of Kaunas government and determined the increasing conflicts between Lithuanians from Lithuania-Major and lietuvininkai people in Klaipėda district, Lithuania Minor. The result of Mr. J. Navakas (the Governor of Klaipėda land) ideological activities was the establishment of the Committee of Lithuanian Organizations in Klaipėda in 1934. The idea and the main goal of this Committee were to coordinate activities between all Lithuanian organizations. The misunderstanding between lietuvininkai and didlietuviai was also based on mistrust of lietuvininkai as ‘not real Lithuanians’ on the side of didlietuviai. The real overturn came to Lithuanization policy in the late 1938–early 1939 years. Financial and political powers on German side were much stronger.

Straipsnyje nagrinėjami pokarinės Klaipėdos gyvenimo aspektai, aptariami socialiniai, kultūriniai, administraciniai Klaipėdos gyvenimo bruožai 1945–1982 metais. Kultūriniai ir švietimo procesai mieste atspindėjo praktiškai visas viešojo gyvenimo sritis užvaldžiusius sovietizacijos simptomus. Klaipėda tapo kultūrine Lietuvos periferija. Pagrindinėmis meno sritimis Klaipėdoje buvo teatras ir kinas, muziejų ir dailės galerijų tinklas kūrėsi lėtai. Reikšmingiausias buvo 8-asis dešimtmetis, per kurį sukurta didžioji ir dabartinės miesto kultūrinės infrastruktūros dalis. 1945–1982 metais Klaipėda vystėsi kaip pramoninis-techninis Lietuvos centras. Baigiantis karo veiksmams, miestą paliko beveik visi jo gyventojai. Vokiečius pakeitė iš Lietuvos ir kitų TSRS respublikų vykę žmonės. Nuo 6-ojo dešimtmečio ryškėjo lietuviškėjimo tendencijos, sparčiai augo miesto gyventojų skaičius. Be minėtų tautų, didesnes miesto etnines grupes išlaikė baltarusiai, ukrainiečiai, tačiau žydų beveik nebuvo. 8-ojo dešimtmečio pabaigoje Klaipėda transformavosi į lietuviškos dvasios miestą. Religijos ir tarybinės sistemos institucijų santykiai 1945–1982 metais buvo komplikuoti. Tikėjimo išpažinimas buvo nesuderinamas su ateistiniu pasaulėvaizdžio suvokimu. Po 1945 m. Klaipėda keitė savo urbanistinį veidą. Tai lėmė ūkinės, paslaugų infrastruktūros, gyvenamojo fondo plėtimą, formavusį naują miesto įvaizdį, tačiau daugelis pagal tipinius projektus vykdytų tarybinių statybų niveliavo urbanistinės plėtros raidą, suteikė jai monotoniškumo, tapusio pagrindiniu naujųjų Klaipėdos rajonų bruožu. The article analyses aspects of post-war life in Klaipėda, discusses the social, cultural, and administrative aspects of life in Klaipėda from 1945 to 1982. Cultural and educational processes in the city practically reflected all the areas of public life that were taken by the symptoms of sovietisation. Klaipėda became the cultural periphery of Lithuania. The main art areas in Klaipėda were theatre and cinema, the network of museums and art galleries developed slowly. The most significant time were the eighties, when the major part of the current cultural infrastructure of the city was created. In 1945-1982 Klaipeda developed as an industrial-technical centre of Lithuania. By the end of hostilities, almost all its inhabitants left the city. The Germans have been replaced by people from Lithuania and other republics of the USSR. Since the sixties, Lithuanian traditions have emerged and the city's population started growing rapidly. In addition to the above-mentioned nations, the larger ethnic groups of the city remained Belarusians, Ukrainians, but almost no Jews. At the end of the eighties, Klaipėda became a city of Lithuanian spirit. Relations between the institutions of religion and the Soviet system in 1945-1982 were complicated. Confession of faith was incompatible with the atheistic perception of the worldview. After 1945, Klaipėda changed its urban appearance. This led to the economy, service infrastructure, residential fund expansion which shaped the new image of the city, but many of the Soviet-style construction projects levelled out the development of urban development, gave it a monotony, which became the main feature of the new Klaipėda districts.