Search

Straipsnyje aptariami Algio Mickūno eroso filosofijos teiginiai, daugiausia išplėtoti knygoje „Summa Erotica“. Eroso tema yra integrali Mickūno ilgą laiką plėtojamos kosmologinės problematikos, glaudžiai susijusios su Vakarų moderniosios ontologijos ir joje aptinkamų subjekto, tikrovės, laiko, substancijos etc. sąvokų kritika, dalis. Eroso fenomeno aptarimas Mickūno filosofijoje yra neatsiejamas nuo pastangos išvaduoti erosą iš dualistinės metafizikos, nulemiančios vienokį ar kitokį eroso redukavimą – jo išjuslinimą arba sudaiktinimą – ir neleidžiančios patirti jo visa apimančios kosminės duoties. Erosas turėtų būti suprastas kaip visos aplinkos apsuptis, kuri pati savaime neturi jokių savybių ir ypatybių, bet suteikia išraiškos ir gyvybingumo visoms kitoms plotmėms. Gyvenamo kūno analize grindžiama tiesioginė išraiškos patirtis leidžia išryškinti erotinio troškimo vientisumą bei jo pasauliškumą. Būdamas bet kokios išraiškos sąlyga, suteikdamas gyvybingumo visoms kitoms plotmėms, erosas pats savaime neturi kito šaltinio. Jis pasireiškia kaip perteklinė, tik savęs ieškanti energija, neturinti jokios krypties ir tikslo. Eroso kaip kosminės duoties analizė Mickūno filosofijoje užklausia Vakarų kultūrai lemtingas Platono ir Freudo eroso sampratas ir remiantis kitų gyvenamųjų pasaulių patirtimi atveria galimybę kalbėti apie erosą anapus idealizacijos, frustracijos ir sublimacijos terminų.

Straipsnyje analizuojama Pirmojo judintojo samprata ir universumo vieningumo problema Aristotelio filosofijoje. Aristotelio absoliutas yra mąstymas, ir universumas, kaip jo mąstymo produktas, turi būti neprieštaringas. Erdvė ir laikas gali būti laikomi akcidentaliu absoliuto veiklos (savikūros) rezultatu, žemiausio ontinio statuso būties modų – erdvinių-laikinių pirmųjų esmių, išsemiančių savo įsibūtinimo galimybes veikiant „causa finalis“ aktualizacijos metu – atsiradimu ir sunykimu. Universumo struktūra įgyja vieningumo, nebelieka radikalios parmenidiškos ar platoniškos būties-nebūties, idėjos-materijos priešpriešos. Aristotelio Pirmasis judintojas sujungia šiuos universumo sandus, jam materija ir forma tėra specifiniai veiklos aspektai. Aukščiausio ontinio lygmens vyksmas – pastovus absoliuto veikimas – kartojamas žemesniais lygmenimis. Tai gali būti traktuojama kaip mitologinio kosmogenezės ir universumo varianto patobulinimas. Aristotelio metafizikoje akcentuojamas intelektualusis kosmogenezės aspektas: kosmosas – tai save apmąstančio absoliuto minčių materializuotas atspindys. Save mąstantis absoliutas pasirodo ir kaip pastovus kosmoso kūrėjas, kuriam šis kūrimo procesas yra racionalus tikslas.