Search

Straipsnio užduotis - atverti Čiurlionio estetiką, kurį sudaro įvairių meno suvokimo būdų, nuo metafizikos per ontologiją, sociologiją iki psichologijos - įvertinimą. Šie ir panašūs suvokimo būdai yra nulemti gamtos, žmogaus, mitinių figūrų prielaidos „įvaizdžių“, bet ne visa persunkiančių, judrių, kintančių ir apsupančių estetinių dimensijų atverties. Šios kokybės ar išraiškos ko nors nėra savybės; jų duotis leidžia menui tapti pastebimam kaip priklausančiam kosminei tėkmei, žaismingam antplūdžiui jokio žmogiško ar kryptingo laiko ir vientisos erdvės. Čiurlionis atvėrė tokį estetinį Matmenį kaip prieigą prie regimo kosmoso. The task of this essay consists of an exposition of the aesthetic works of Čiurlionis, which also involves a critique of various accounts of art and aesthetics in terms of metaphysics, ontology, sociology and psychology. All such accounts focus on "images” of nature, humans, mythical figures, but fail to articulate the all-pervasive, flowing, vibrant and encompassing aesthetic dimensions. The latter are not characteristics, qualities or expressions of anything; their presence is what makes artworks assume an “appearance” as belonging in a cosmic becoming, forever in playful emergence without human all to human directional time and homogeneous space. Čiurlionis has disclosed such aesthetic dimensions as access to a perceptible cosmos.

Magistrantūros teorinėje dalyje nagrinėjamas žmogaus gyvenimas kosmose ir kosminių aparatų dizaino kriterijai. Pirmoje dalyje susipažįstama su istoriniu kosminio skrydžio kontekstu, apžvelgiamos komercinių kosminių skrydžių realijos ir perspektyvos, pažymima dizaino svarba kosmoso turizmui. Taip pat apžvelgiama kosminių aparatų tipologija, siekiant atrasti optimaliausią dizaino objektą tolesniam tyrimui. Antroje dalyje apžvelgiami unikalūs kosminėje erdvėje žmogų veikiantys faktoriai ir jų pasekmės. Trečioje dalyje analizuojama turistinės orbitinės stoties struktūra. Remiantis realiais analogais, įvardijamos nesvarumo būklėje kylančios probleminės situacijos bei galimi jų sprendimai. Funkcinės analizės būdu suformuojamos gairės magistrantūros projektiniam darbui. Human process of living in space and spacecraft design requirements are examined in this Master’s thesis. In part one we take a look at the historical background of space exploration, the current state and future prospects of commercial spaceflight. The importance of design in space tourism industry is stressed. Also, the classification of human spacecraft is summarized in order to select the optimal subject for the subsequent analysis. In part two we review the unique conditions and human factors in an orbital spaceflight situation. In part three, orbital space-tourism station structure is analyzed. Based on real-life analogues, we indicate problematic situations caused by weightlessness, and ponder upon possible solutions. By the means of functional analysis, guidelines are formed for the Master’s design project.

Straipsnyje analizuojama Pirmojo judintojo samprata ir universumo vieningumo problema Aristotelio filosofijoje. Aristotelio absoliutas yra mąstymas, ir universumas, kaip jo mąstymo produktas, turi būti neprieštaringas. Erdvė ir laikas gali būti laikomi akcidentaliu absoliuto veiklos (savikūros) rezultatu, žemiausio ontinio statuso būties modų – erdvinių-laikinių pirmųjų esmių, išsemiančių savo įsibūtinimo galimybes veikiant „causa finalis“ aktualizacijos metu – atsiradimu ir sunykimu. Universumo struktūra įgyja vieningumo, nebelieka radikalios parmenidiškos ar platoniškos būties-nebūties, idėjos-materijos priešpriešos. Aristotelio Pirmasis judintojas sujungia šiuos universumo sandus, jam materija ir forma tėra specifiniai veiklos aspektai. Aukščiausio ontinio lygmens vyksmas – pastovus absoliuto veikimas – kartojamas žemesniais lygmenimis. Tai gali būti traktuojama kaip mitologinio kosmogenezės ir universumo varianto patobulinimas. Aristotelio metafizikoje akcentuojamas intelektualusis kosmogenezės aspektas: kosmosas – tai save apmąstančio absoliuto minčių materializuotas atspindys. Save mąstantis absoliutas pasirodo ir kaip pastovus kosmoso kūrėjas, kuriam šis kūrimo procesas yra racionalus tikslas.

Straipsnyje nagrinėjama amerikiečių mąstytojo Immanuelio Wallersteino išplėtota dinaminė pasaulinių sistemų teorijos atmaina. Apibrėžiamos ir aiškinamos ciklinių poslinkių, epochinių slinkčių, raidos asimptočių, sisteminio dvejinimosi ir chaoso sąvokos. Aptariant epochines darbo jėgos, gamybos reikmenų ir mokesčių sąnaudų didėjimo slinktis, atskleidžiama, kodėl istorinis kapitalizmas šiandien išgyvena gilią struktūrinę krizę, kurios neatlaikęs jau artimiausiais dešimtmečiais gali užleisti vietą naujai pasaulinei sistemai. Galiausiai pateikiama Wallersteino pasaulinių sistemų teorijos kritika, paremta etiniais, psichologiniais, topologiniais ir technologiniais argumentais. Išryškinus pamatinius pasaulinės kapitalistinės sistemos keblumus, kritiškai žvelgiama į posovietinę Lietuvos valstybę, dažnai neapdairiai mėgdžiojančią kapitalistinius verslo mechanizmus kaip tik tuomet, kai šie pasaulyje nustoja veikti. The article scrutinizes the dynamic variant of world-systems analysis as developed by the American thinker Immanuel Wallerstein. The concepts of economic cycle, secular trend, asymptote, bifurcation, and chaos are defined and elucidated. By discussing the secular trends of ever increasing costs of labor, production inputs, and state taxation it is shown why historical capitalism is presently undergoing a deep structural crisis that is very likely to terminate the capitalist world-system in favor of a new one. Finally a number of critical observations are voiced with regard to Wallerstein’s world-systems theory based on ethical, psychological, topological, and technological arguments. Once the main predicaments of the capitalist world-system have been set in relief, a critical view is cast on the post-Soviet state of Lithuania that is all-too-eager to imprudently mimic and imitate the mechanisms of capitalist business-making in times when these very mechanisms are fundamentally failing in the core countries of the capitalist world.

Totalinė aplinkos pertvarka redukuoja natūralių procesų ritmų, ciklų, sekų ir etapų nuoseklumą, perėjimus ir perimamumus. Savaiminių-kosminių ritmų ignoravimas civilizacijos tapsme išprasmina ir paties mikrokosmo (visuminio žmogaus) esaties pagrįstumą. Egzistencinė „būti – nebūti“ situacija fundamentiniu, giluminiu lygiu izomorfiška kosmologinei „nestabilaus vakuumo“ teorijai, aiškinančiai Visatos būties atsiradimą kaip kosminio vakuumo bangavimo ciklo išdavą (M. Epšteinas). Gamtos būties ciklų stabilumas ir jo nepaliaujamo palaikymo bei stiprinimo būtinybė suponuoja žmogiškojo proto ir dvasios „valios būti“ vektorių, t. y. atsakomybės kosmo-mikrokosmo „ne-alibi-būtyje“ dispoziciją. Kristijonas Donelaitis, analogiško istorinio-kultūrinio perėjimo iš viduramžių į Naujųjų laikų Apšvietos epochą amžininkas savo poemoje atspindi gamtinio-ontinio kosmoso ciklines universalijas (metų laikus) ir žmonių bendruomenių bei asmenybių (de)ontologinių „pasirinkimų būti“ modusus, dimensijas bei jų ypatybes specifinėse protestantiškos kultūros ir beteisių būrų egzistencinės „pareigos būčiai“ sąlygose. Jų kontekste poemoje atskleidžiami ir išryškinami tautiniai lietuviško charakterio bruožai, adekvatūs teleologinei-deontinei paties poeto naradigmai (naratyvas + paradigma). The article deals with main philosophical problems in the Kristijonas Donelaitis poem "The Seasons". It is an ontological legitimization of the way of life of the peasants as serfs in 18th century Prussia. The aim of this investigation is to expose the interconnections between the interaction of natūrai elements with the day-to-day work of the peasant community and point out the fundamentai rhythms of the changes of nature by the impacts of the regularities of the development of the universe. In the context is risen the necessity of choice between opposing alternatives – non-existence and non-non-being in the outcome of the unstable vacuum undulation (in accordance with the new cosmological viewpoint). In the poem "Courage to Be" he expresses a conscious choice of non-non-being by working coexistence with nature and its cosmic rhythms as a ground of universal harmony.

Straipsnyje gilinamasi, kokį poveikį turi M. K. Čiurlionio paveikslai vėlesnei lietuvių meno literatūros ir muzikos raiškai. Išskiriami svarbiausi fenomenologiniai procesai, kuriuos lemia įvairūs Čiurlionio kūrybos kodų inspiraciniai aspektai. The vision of "The Creation of The World" firstly rises to us from the cycle of paintings (1906) by M. K.Čiurlionis (1875-1911); thirteen paintings in which he reflects the cosmic philosophy of universality or the spirit of cosmos (V. Bacevičius). On the other hand, these areas are also the images of the Bible myth, as God created Earth in 6 days: water, plants, shores, supporting profiles and structures. Two main tendencies of universality - the symbiosis of cosmos and nature, as well as life had great influence on the functions of modernism, and in Lithuania they were most brightly raised by the creation of Vytautas Bacevičius (1905-1970) ("The Poem of Cosmos" 1959, "The Poem of the Sea", 1939, "Cosmos Rays", 1963). The Universality became the synonym of music itself in the modernism in the middle of the 20th century (F. B. Mäche, W. Karbusicky, F. Bayle). By the end of the 20th century it penetrated in Lithuania into the musical images of B. Kutavičius, absorbing the pantheistic magic of nature, enriching the images of universality with mythological and historical archaism of the becoming of nations. The myth of "The Creation of the World" since the cycle of Čiurlionis became an important topic of Lithuanian art related to the identity of the nation. These are the visions of its revivals, resurrections, permanent becoming, apocalyptical falls and historic restoration and deep secrets of life. There relevance still prevails. This is also the metaphor of absolute space, the analogy of music and infiniteness as existence survival codes. "The Creation of the World" especially depolarizes the spaces of music and art, draws in principle new interdisciplinary idea of image transformation.

XX a. mokslo atradimai sukėlė minties revoliucijas ir meno virsmus. Pradėta ieškoti pasaulio, visatos didybę atspindinčių ir savo energetika adekvačių meno (dabar – multimedijos) sprendimų projektų. Žmonijai dideliu iššūkiu tapęs mokslo progresas pastūmėjo menininkus tapti savotiškais „pasaulio kūrėjais“ arba mokslininkais, arba pranašais, bandyti aprėpti tai, kas neaprėpiama... Vienas iš tokių siekių buvo pažinti dvasingumo gelmes, mistinį anapusinio pasaulio dvelksmą paversti meno patirtimi. Prisiminkime ir tai, kad nemaža dalis menininkų, mąstytojų, filosofų turėjo ir ekstrasensorinių gebėjimų, ypatingą įžvalgos galią, pranašo aurą ir jų kūrybą lydinčią mistikos prabudimo žymę. Tai Adomas Mickevičius, Friedrichas Nietzsche, Richardas Wagneris, Vydūnas, Nikolajus Rerichas, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Vytautas Bacevičius, Olivier Messiaenas, Oskaras Milašius ir daug kitų hipotetiško „vizijos“ žanro žadintojų. Pranešimo mintys yra kūrybinis įvadas į mokslinį darbą, kuriame nagrinėjama dar mažai analizuota tema: vizija muzikoje. Čia daugiau telkiamas dėmesys į ekstramuzikines (ne iš pačios muzikos kylančias) prielaidas, susijungiančias į integruojantį klausimą: ar yra įmanomas vizijos žanras. Pranešime ieškoma atsakymo įvairiuose istorijos ir kultūros fenomenuose, žmonijos civilizacijos patirtyje. Remiamasi žanro specifikos tyrėjų, filosofų, muzikos specialistų, teologų, krikščionybės istorikų teiginiais. Pranešime siekiama atskleisti hipotetinio „vizijos“ žanro socialines ir menines inspiracijas bei suverti jas į atvirą klausimų ciklo formą. The 20th c. scientific discoveries resulted in thought revolutions and art transformations. People started searching for projects of art (now multimedia) solutions, which reflect the majesty of the world and the universe and which are adequate in their energetics. The scientific progress that became a considerable challenge to the humankind encouraged artists to become kind of “creators of the world” or scientists or prophets, and to try to cover what cannot be covered. One of such aims was to know the depths of spirituality and to turn the mystic puff of the beyond into artistic experience. Let’s remember that a large share of artists, philosophers and thinkers had extrasensory capabilities, a special power of insight, the prophet’s aura and the sign of awakening of mysticism accompanying their creation. These were Adam Mickiewicz, Friedrich Nietzsche, Richard Wagner, Vydūnas, Nicholas Roerich, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Vytautas Bacevičius, Olivier Messiaen, Oskaras Milašius and many other stirrers of the hypothetical genre of “vision”. The thoughts of the presentation are a creative introduction to a scientific study which focuses on a scarcely analysed topic, i.e. vision in music. The focus is shifted on extramusical premises that combine into an integrating question: Is the genre of vision possible? The presentation searches for the answer in various historical and cultural phenomena and the experience of human civilization. It refers to the statements of researchers of the genre specifics, philosophers, music specialists, theologians and historians of Christianity. The presentation aims to reveal the social and artistic inspirations of the hypothetical genre of “vision” and combine them into an open form of the cycle of questions.

Straipsnyje apžvelgiami ypatingieji vargonų modernizmo bruožai yra apibūdinami kaip transcendencija, nes žymi muzikos formalių ribų peržengimą. Tai yra būdinga vargonų muzikai, kurios pirminė paskirtis susijusi su religija, jos poveikio atspindžių stiprinimu, bažnyčios aplinka. Tyrimai remiasi vargonų muzikos ir filosofijos ryšiais, jų aktualumą atskleidusiais A. Schweitzerio, A. Greimo, E. Tarasti, L. Vygotskio, I. Braudo, A. Rössler, V. Landsbergio veikalais, taip pat J. Keliuočio, L. Jekentaitės, A. Andrijausko, I. Jankauskienės, R. Gaidamavičiūtės, G. Daunoravičienės, R. Janeliausko, M. Janyckos-Słysz, E. Šeduikytės- Korienės straipsniais apie moderniąją lietuvių muziką ir lietuvišką vargonų mokyklą. Straipsnio įžvalgas palengvino ir praktinis autorės vargonų muzikos pažinimas, redagavimas, transkribavimas, atlikimas. As Lithuanian music started acquiring more modern features, the organ has gained in importance - it became an instrument of symbolic images that expresses the world in its entirety and is able of penetrating other spheres. Therefore, Lithuanian composers of the 20th century are closely related to the organ as they pursue the aims of not only regeneration of creation but also of restoration of historical values, national rebirth and spiritual awakening. The organ raises the creative process up to a necessary level - it opens the insight of universality, highlights the signs of space and time infinity, the feeling of transcendental resurrection. The organ's peculiarity and transcendence are notions close to each other: the opening of spiritual space in organ sounds through meditation, prayer or empathy of nature has good opportunities for expression. The Lithuanian modernism of the organ is just based on such images as the elements of nature, cosmos and eternity. The most important Lithuanian composers in this sense would be M. K. Čiurlionis, V. Bacevičius and B. Kutavičius. Čiurlionis aspired to the sound of universality by his art and music works, therefore, his organ peculiarity is as if the sign of his entire creation. [...]

M. K. Čiurlionis ir V. Bacevičius nėra tipiški vargonų ir religinės muzikos kūrėjai, nėra buvę vargonininkai. Tačiau ypatinga jų kūryboje yra vargoniškoji inspiracija, idėja, kuri yra perspektyvinė, išplečianti muzikos erdvę iki kosminės vizijos. Kompozitoriai skyrė vargonams tik nedidelę, sakytume neesminę, savo kūrybos dalį. Tačiau šis „prisilietimas“ suteikė Lietuvos menui viziją, išlikusią XX a. tęstinumo ženklu. Tai savaip pakoregavo muzikos modernizmo kelią, nukreipė jį „erdvių“ linkme, tarsi išlaisvino iš nematomo formos kiauto į gausmo-gamtos chaoso, kosmoso ir žmogaus likimo ženklų laisvę, antrąją būtį, kupiną paslapčių ir nuojautų. Tai transcendentalizmas, ištryškęs šių autorių kūryboje. M. K. Čiurlionio vargonų kūrybą galima apibrėžti kaip „vargonų viziją“, turint omeny atsiveriančias kone vizualias jos atradimų dimensijas. Jo muzikoje vargoniškumas – tai „pasaulio sutvėrimas“, einantis iki apokaliptinių Paskutiniojo teismo trimitų. Tokį pat vargoniškumo principą sutinkame ir V. Bacevičiaus kūryboje. Jo ryšys su vargonais iš esmės skirtingas – jis žvelgia per grynai modernizmo prizmę – kaip į skambesio modusų — visuotinumo idėjų gausmo instrumentą. Čia daug impresionizmo atšvaitų, prancūzų postromantizmo įtakos, bet svarbiausia pagava būtų čiurlioniškas „pasaulio sutvėrimo“ kūrybos džiaugsmas, numoduliuojantis į kosmoso dėsningų atsitiktinumų žaismą. V. Bacevičius pratęsia ir struktūralistiškai įtvirtina čiurlioniškąjį vargoniškumą, išskleidžia jo transformacijos modusus – nuo „jūros choralų“ iki apokaliptinių fanfarų ir totalinio išsipildymo gelmių. M.K. Čiurlionis and V. Bacevičius are not typical composers of organ and religious music. They were organ players. However, their creative works are especially marked with organ aspiration. The composers devoted to organs only a small part of their works. Yet this “touch” provided Lithuanian art with a vision which remained the mark of continuity in the 20th c. This is how they corrected the path of music modernisation as if liberating it from the invisible form into the chaos, cosmos and freedom of human fate, the second existence full of secrets and feelings. It is transcendentalism. M.K Čiurlionis organ works can be defined as the visions of organs. In his music, organ playing is the creation of world stretching to the apocalyptic trumpets of the Judgement Day. The same principle of organ playing can be found in V. Bacevičius’ works. His relations with organs are totally different. He looks through the prism of modernism. It contains a great many of impressionism expressions, French postmodernism impact. V. Bacevičius continues and structurally evaluates the Čiurlionis organ playing, reveals his transformations – from sea choirs to apocalyptic fanfares.

The essay explicates a philosophical problematic of world whose basic characteristics are space, time and movement. It is argued that these characteristics are and have always been the transcendental conditions of all metaphysics, ontologies, sciences and even religions. Yet it is also the case that different civilizations and at different times have explicated these a priori conditions quite differently. This is obvious in artistic works which are used, in this essay, as ways of tracing such a priori structures and their sudden reinterpretations. Such leaps are coextensive with a transformed understanding of world wherein all things, events, and beings are explicated.

Publikacijoje, remiantis folkloro duomenimis bei ankstesnių tyrėjų įžvalgomis, nagrinėjama tradicinės lietuvių sodybos ir atskirų jos dalių simbolinė kosmologinė reikšmė. Daroma prielaida, kad mitinėje pasaulėžiūroje sodyba, jos pastatai, sodas ir gėlių darželiai atkartojo mitinio Pasaulio struktūrą. Žemdirbio pasaulį sudarė jo namai ir artimiausia aplinka. Visa kita jau buvo „anapusinio“ pasaulio sfera. Dėl šios priežasties mitologiniame mąstyme sodyba galėjo būti suprantama kaip kultūros sala, analogiška Dievo sukurtai Salai apsuptai gamtos, atitinkančios pirmapradį chaosą. Simboliškai sodybą galima įsivaizduoti kaip susidedančią iš koncentrinių ratų, einančių iki „centrų centro“ – stalo ar ugniakuro. Labiausiai nuo centro nutolusį lygmenį sudarytų dirbamieji laukai, antrąjį – sodai ir ūkiniai pastatai, trečiajam – gyvenamasis namas su gėlių darželiu. Šiame lygmenyje būtų ir simbolinis „Pasaulio stulpas“ – atitinkantis visatos centrą. Atitinkamą mitologinį sodybos vaizdinį, priėjimą prie centro grafiškai geriausiai atvaizduotų apskritimo ir kvadrato derinys. Apskritimas simbolizuotų begalinę erdvę už kaimo, sodybos ribų, o kvadratas rodytų žemdirbio „sutvarkytą“ kultūrinį pasaulį. Tokia simbolinė lietuvių sodybos schema būtų artima Rytų mandaloms, įkūnijančioms mikro ir makrokosmosų jungtį.Straipsnyje aptariami ir simboliniai perėjimai - virsmai, rituališkai sieti su tam tikromis sodybos vietomis ar pastatais ir užtikrindavę saugų ir sėkmingą patekimą iš vienos mitinės erdvės ar vietos į kitą. The publication analyses the cosmological meaning of the traditional Lithuanian homestead and its individual parts based on folklore data and insight of other researchers. Assumption is made that in the mythical world-view, a homestead, its buildings, garden and flower gardens reflected the structure of the mythical World. The world of a farmer consisted of his home and closest environment. Everything else belonged to the outer world. Due to this, in mythological thinking a homestead could be perceived as an island of culture which was a duplicate of the Island created by the God and surrounded by nature which paralleled primeval chaos. Symbolically, a homestead can be envisaged as consisting of concentric circles sharing the same “centre of centres”, i.e. a table or fireplace. The level that is most distant from the centre represents farmland, the second level represents gardens and farm buildings, and the third level represents a residential house and flower garden. This level would be the one to have a symbolic “pillar of the World” which represents the centre of the universe. A combination of circle and square could be the best graphic representation of the mythological construct of a homestead and access to the centre. The circle would represent the infinity beyond a village or a homestead while the square would represent an “organised” cultural world. Such symbolic scheme of the Lithuanian steading would be close to the Eastern mandalas embodying a connection between micro and macro cosmos. The article also discusses symbolic transitions or transformations which were ritually related to certain places or buildings of a homestead and endured safe and successful transition from one mythical space or place to another.