Straipsnis parengtas remiantis išlikusia Sofijos Smetonienės korespondencija, JAV lietuvių išeivijos spauda ir Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomais Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone bei konsulatų Niujorke ir Čikagoje veiklos dokumentais. Jie padeda plačiau išanalizuoti prezidentienės S. Smetonienės labai įvairiapusiškas veiklas emigracijoje JAV 1941–1968 metais. Remiantis šiais šaltiniais galime teigti, jog S. Smetonienė visą laiką buvusi Prezidento Antano Smetonos pagrindine bendražyge ir rėmėja, tai tęsė ir emigracijoje. 1941 m. kovo 10 d. A. Smetona atvykęs į Niujorką buvo sutiktas kaip Lietuvos Prezidentas egzilyje. Kartu su juo atvykusi žmona Sofija tebevaidino prezidentienės vaidmenį kartu su vyru oficialiuose renginiuose atstovaudami nepriklausomą Lietuvą. Smetonų gyvenimas JAV buvo pilnas psichologinės įtampos, baimės, nesutarimų su vietinių lietuvių išeivių politinėmis srovėmis. Tik iš žmonos Sofijos rašytų laiškų galima susidaryti tikresnį vaizdą, kokiomis sąlygomis jie gyveno emigracijoje. Po prezidento žūties 1944 m. sausio 9 d. Klivlande S. Smetonienė atstovavo prezidentą perskaitydama jo parengtą kalbą 1944 m. vasario 6 d. įvykusiame Amerikos lietuvių seime. Našle tapusi S. Smetonienė išsaugojo oficialų prezidentienės statusą ir Klivlando lietuvių bendruomenėje atliko gana svarbų vaidmenį, rėmė dešimtis Vokietijos DP stovykloje gyvenusių lietuvių. Ji palaikė ryšius su Lietuvos konsulais JAV ir kitais lietuvių išeivijos veikėjais. Lietuvos prezidentienės vardą ir įvaizdį ne kartą išnaudojo JAV spauda straipsniuose apie sovietų pavergtas Baltijos šalis. Savo darbais S. Smetonienė kasdieną sau ir kitiems stengėsi įrodyti, jog prezidento šeimos pasitraukimas iš sovietų okupuotos Lietuvos buvo prasmingas sprendimas. This article is based on the extant correspondence of Sofija Smetonienė; reports in the Lithuanian-language press published in the U.S.; and documents in the Lithuanian Central State Archives concerning the activities of the Lithuanian Embassy in Washington, D.C. and Lithuanian consulates in New York and Chicago. All these sources afford a view of Sofija Smetonienė’s multifaceted activities in the emigration from 1941 to 1968. When President Antanas Smetona arrived in New York on March 10, 1941, he was greeted as the Lithuanian President in exile. Together with his wife Sofija they both represented Lithuania at official functions. But their life in America was full of psychological tension, fear, and disagreements with the political currents dominant in local Lithuanian community life. It is only from the letters written by Sofija Smetonienė that we can reconstruct a more accurate picture of the conditions under which the President and his wife lived. After his death on January 9, 1944 in Cleveland, she stood in for the President by reading the speech he had prepared for the Lithuanian-American Congress on February 6, 1944. Having become a widow Sofija Smetonienė preserved her unofficial status as the President’s wife. As an active member of the Lithuanian community in Cleveland she materially supported dozens of Lithuanians still living in DP camps in Germany and kept in touch with Lithuania’s consuls in the United States as well as Lithuanian-American community activists. Her name and image often cropped up in U. S. news reports on the Soviet-occupied Baltic States. Sofija Smetonienė incessantly tried to demonstrate through her work that the withdrawal of the President’s family from Soviet-occupied Lithuania was a meaningful decision.