Straipsnyje nagrinėjama marginalijų samprata, apibrėžtis ir tyrimų istoriografija. Siekiama nustatyti marginalijų šaltiniotyrinės bazės susiformavimą ir vykdomų tyrimų kryptis. Išskiriamos trys marginalijų apibrėžtys: kodikologinė, poligrafinė ir „pogamybinė“. Kodikologiškai ir poligrafiškai marginalijos apibrėžiamos kaip knygos gamybos metu atsiradę, funkcinę prigimtį turintys pagalbiniai informaciniai įrašai, tekstai ir ženklai, esantys už knygos pagrindinio teksto. „Pogamybinis“ požiūris telkiasi prie neapibrėžto turinio marginalijų, kurios atsirado funkcionuojant knygai visuomenėje. Marginalijų šaltiniotyrinė bazė pradėjo formuotis XIX a. pradžioje Didžiojoje Britanijoje, o Lietuvoje XX a. 6-ajame dešimtmetyje. Šaltiniotyra daugiausia nuveikė pirminio fiksavimo srityje, žinias apie marginalijas iš pradžių žymėta korteliniuose kataloguose, vėliau senųjų spaudinių ir elektroniniuose kataloguose. Dalis jų publikuota nuorašais ir faksimilėmis. Istoriškai susiformavo trys pagrindinės marginalijų tyrimų kryptys: filologinė, istorinė ir knygotyrinė (suvokiant knygos istoriją kaip jos dalį). Šiuo metu didžiausią įdirbį tiriant marginalijas yra pasiekę Didžiosios Britanijos, JAV ir Rusijos mokslininkai. Marginalijos pasitelkiamos poligrafijos, kodikologijos, skaitymo istorijos, knygos kultūros ir knygos meno tyrimams. Three definitions of marginalia are distinguished: codicological, polygraphic, and "postmanufaturing". Codicologically and polygraphically marginalia are defined as additional information records which appear during the book production process. Marginalia are texts and signs (and miniatures) of a functional nature, which are usually placed behind the main text of the book. The "postmanufacturing" attitude focuses on the marginalia which have an indefinite content and which appear in the process of book functioning in society. The development of marginalia scientific studies started at the beginning of the 19th century in Great Britain, meanwhile in Lithuania it started in the sixth decade of the 20th century. In the source studies, most has been achieved in the field of initial fixing. Information about marginalia was first recorded in card catalogues, later in old prints and electronic catalogues. Half of them are published as duplicates and facsimiles. Historically, three main marginalia research trends have formed: philological, historical and book science (perceiving book history as its part). Currently, the largest work in investigating marginalia is done by researchers from Great Britain, the USA and Russia. Marginalia are invoked in the investigation of polygraphy, codicology, reading history, book culture and book art. In Lithuania, more researches in history of reading, book culture, book art, records and sign history are conducted. Historiography development possibilities are intended for the research of library, bookbindery, book trade history and biographistic study.