Search

Straipsnyje bandoma parodyti, kokią įtaką Kanto filosofija turėjo jo religinio auklėjimo koncepcijai. Pristatomi religinio auklėjimo turinys ir metodai, grindžiami Kanto požiūrio j dorovę, Dievą, maldą, Šventąjį Raštą. Religija Kantui - dorovinio tobulėjimo priemonė, jis siūlo anksti supažindinti vaikus su svarbiausiomis religinėmis sąvokomis. Dorovės katekizmą vaikams reikia pateikti prieš religijos katekizmą. Viena vertus, religija be dorovės Kantui yra smerktina ir nepriimtina, kita vertus, dorovė be religijos nėra išbaigta, todėl religinis auklėjimas taikytinas tik po dorovinio auklėjimo, t. y. kai auklėtinis jau suvokia save kaip laisvąją būtybę, laisvą tik savo valios autonomijos dėka ir kuriančią visuotinai galiojančius įstatymus, kuriems pati ir paklūsta. Jei nebūtų polinkio j blogį žmogaus prigimtyje, nereikėtų nuolat kovoti už nuostatos grynumą, nebūtų įmanoma ir laisvė. Religija ne tik nestabdo pažangos, o taip buvo skelbta daugelio XVIII amžiaus filosofų, o visiškai priešingai, - tinkamas religinis auklėjimas ugdo vaikų sąžiningumą, teisingumą, stropumą, gerumą ir švelnumą. Auklėjant ugdomas pakantumas kitoms religijoms, nes tai tik to paties tikėjimo skirtingos išraiškos formos. The article attempts to show how Kant's philosophy influenced his concept of religious education. It includes the presentation of content and methods of religious education, the judgement of Kant’s attitude towards the moral, God, prayer, Holy Scripture. Religion for Kant is the means for moral development; he proposes to introduce main religious concepts to the children early. The children must be offered a moral catechism before the religious catechism. On the one part, religion without morality is reprehensible and unacceptable to Kant; on the other part, moral without religion is not complete, therefore religious education is only applicable after the moral education, i.e. when the pupil has already conceived himself as a free being, who is only free thanks to his autonomy of will and who creates existing laws and obeys them personally. If there wasn’t a tendency to evil in human nature, it would not be necessary to fight constantly for the purity of attitude, and the freedom would not be possible, too. Religion does not only hinder the progress, and a number of philosophers of the eighteenth century used to declare that, but quite the opposite - right children's religious education fosters honesty, fairness, diligence, kindness and gentleness. During the education, the tolerance to other religions is developed, because these are just the forms of different expression of the same faith.

Straipsnyje nagrinėjama doroviniai pamokymai, kurie buvo įtraukti į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės musulmonų religines knygas. Musulmonai, kurie gyveno krikščioniškose šalyse, siekė išlaikyti savo religiją – islamą, todėl buvo priversti kurti savo religinę literatūrą. Kitabai buvo šios raštijos dalis. Juose buvo užrašytos moralinės doktrinos, religinės rekomendacijos. Šiame straipsnyje atkreipiamas dėmesys į tai, kokias moralines vertybes ir pamokymus skleidė šios knygos musulmonams, gyvenantiems krikščioniškoje aplinkoje. The following article raises a subject of moral teaching which can be found in Muslims’ holy books of the Grand Duchy of Lithuania. Those Muslims living among Christians were made to create their own religious literature in order to maintain their religion of Islam. Kitab was a specific compendium of religious knowledge. It contains all orders and prohibitions of religious nature. Kitab was a source of information especially for Muslims living away from the Muslim world who looked for guidance how to treat their brothers and neighbouring Christians. Kitab enlists warnings and descriptions of different forms of punishment given to Muslims who refuse to obey the given guidelines. Kitab also has a lot of references and quotations from Koran. What is essential from the researcher’s point of view is the fact of interfusion of Islamic religion with elements and local beliefs of infernal punishment. Kitab is an incredibly interesting form of religious manuscript of Tatar people living in the Grand Duchy of Lithuania.

Straipsnio objektas – „Rigvedos“ griausmavaldžio Indros epitetas puram-dara- ir jo atitikmenys lietuvių tautosakoje bei kalboje. Tikslas – visų pirma tiesiog atkreipti dėmesį į tokius atitikmenis, o kartu, jais remiantis, pagrįsti ne istorinę (užkariautojai arijai triuškina senosios Indo slėnio civilizacijos miestus), bet įdėm mitinę kalbamo Indros epiteto prigimtį. Darbo, kadangi jį iš esmės sudaro vediškų ir baltiškų duomenų palyginimas, metodas – lyginamasis. Rezultatai, nekalbant apie aptiktas konkrečias įtikinamas sąsajas, kartu apskritai padrąsina ieškoti kur kas gausesnių ir gilesnių atitikmenų tarp vediškosios ir lietuviškosios tradicijų, kurie savo ruožtu leistų geriau apčiuopti abiejų bendrą indoeuropietišką branduolį, ne taip jau negrįžtamai užmirštą, kaip iš pirmo žvilgsnio galėtų pasirodyti. As is well known, Vedic thundergod Indra used to "break citadels (pur-)" therefore he was given a nickname puramdara- 'the citadel-breaker'. This epithet is by some scholars connected with the downfall of such Hindu valley cities as, for example, Harapa, and ascribed to the invading Arian image. The others have criticised such a view on different grounds, one of which consists of the fact that the concept puramdara- deals not with historical material altogether but with the mythological one (and if it has some historical links at all, these might be only secondary projections of the mythological content). For example, the Lithuanian (and Lettish too) folk tradition presents some motives of the thundergod Perkūnas breaking the pilis 'castle' of his antagonist Velnias, whose habit to construct stone ramparts and dams is well known. As is also well known, Lith. pilis (and Lett. pils too) is the precise etymological equivalent of the Vedic pur- (cf. puri-); and, furthermore, the name of the mentioned antagonist of Lithuanian thundergod, that is Velnias (var. Velas), according to Russian scholars V. Ivanov and V. Toporov, is etymologically connected with the name of the Vedic thundergod Indra's antagonist Vala-, meaning 'rock', which in Lithuanian again corresponds to uola (IE *uel-). Moreover, Lith. Uola (cf. Lett, valnis 'rampart' from the same IE *uel-) can also indicate a 'rampart', or 'wall of stones' (cf. Lith. pylimas 'rampart': pills), which, in its turn, corresponds to the primary meaning of the Vedic pur- (according to O. Schräder, W. Rau etc.). .). Thus the epithet puramdara- becomes included into the main stream of Vedic images of Indra destroying Vala and, on a wider horizon, into the context of the so called "principal myth". Further­more, Lith. uola has also the meaning of 'hardened soil' or 'petrified ground', and in RV IV.28.5, due to the Indra's victory over his enemy and the destruction of their stone enclosures, "the earth opens". Lithuanian Perkūnas (or his later substitutes), in his turn, as the first thunder in spring, used to "open the earth" for vegetation to sprout out. And the verb Lith. ati-daryti 'open', according to one of the main etymologies, is connected with Lith. dirti 'flay, flog, thrash' (cf. dirva 'soil, field, arable land') and, finally, with Vedic [...] 'bursts, causes to burst, tears' (cf. drti- 'skin of leather', dara- 'hole in the ground, cave' etc.), to which the second part of the composition puram-dara- derives. Therefore, in different (though interconnected) mythological contexts, the Lithuanian equivalents to both parts of the Vedic compound noun puram-dara- have been found, thus, by the way, altogether removing the ground for its historical interpretation.

Straipsnyje apmąstoma ezoterizmo fenomeno raiška šiuolaikinėje kultūroje ir į šių apmąstymų kontekstą įtraukiama XX ir XXI amžių sandūroje rašiusi prozininkė, publicistė Jurga Ivanauskaitė. Darbe kritiškai reflektuojami su postmodernizmo epocha siejami reiškiniai – sekuliarizacija, vartotojiškumas, transcendentinio matmens niveliacija, tradicinis religingumas, vertybių krizė – su kuriais sutapo nauji ezoterizmo impulsai. Straipsnyje apžvelgiami pokyčiai, nulėmę sakralumo ir ezoterizmo santykio transformacijas. Tyrimas atskleidžia, kad ezoterizmas šiuolaikinėje kultūroje veikia kaip transformuotas sakralumas. Ezoterinės minties aktyvumas XX a. antrosios pusės –XX a. pabaigos literatūroje sietinas su postmodernybės inspiruotu ribų tarp religingumo ir sekuliarumo ištrynimu, jų hibridizacija, demitologizavimo, profanacijos tendencijomis. Rytų religinės sistemos postmodernizme iškyla kaip ezoterinis sakralumo variantas. Jurgos Ivanauskaitės kūryboje plėtojama Rytų ir Vakarų refleksija apima daugelį postmodernios kultūros reiškinių. Rytus autorė suvokia kaip dvasinių vertybių kvintesenciją, o Vakarus vaizduoja kaip dekonstrukcijos ir desakralizacijos reikšmes įkūnijantį dvasinės prievartos mechanizmą. Ivanauskaitės polinkis į ezoterizmą reiškiasi ne tik kūrinio poetikos, bet ir individualios asmeninės pasaulėjautos lygmeniu kaip pamatinė ezoterinė motyvacija – nušvitimo, prasiskverbimo prie paslėptos esmės troškimas, tikėjimas, kad egzistuoja tik išrinktiesiems pasiekiama žinija. The article discusses the phenomenon of Esotericism in contemporary culture covering the writer and publicist Jurga Ivanauskatė, who wrote at the end of the 20th–beginning of the 21st c. The work critically analyses the phenomena related to the epoch of post-modernism, i.e. secularisation, consumption, the grading of the transcendental dimension, traditional religiosity, crisis of virtues, which the impulses of the new Esotericism coincided with. The article reviews changes, which determined the transformation of the relation between sacrality and Esotericism. The research reveals that in modern culture, Esotericism acts as the transformed sacrality. The activeness of the sacral thought in the second half of the 20th c, is related to the elimination of the borders between religiousness and secularity inspired by post-modernism, their hybridisation and demythologisation. Eastern religious systems emerge in postmodernism as the soteric variant of sacrality. The reflection of East and West developed in Jurga Ivanauskaitė’s works covers the majority of post-modern implications. The East through writer’s eyes is seen as a quintessence of spiritual essence opposite to the West that, on the contrary, is filled by means of deconstruction and desacralization. J. Ivanauskaitė’s addiction to Esotericism manifests not only in the field poetics, but also in her individual existence as a general motivation to seek enlightenment, hidden significance, as a faith in source of unique knowledge and mystery that is possible to achieve.