Search

1904 m. Vilnoje buvo pradėtas ambicingas, iki tol neregėtos apimties žurnalistinis ir literatūrinis projektas. Du pagrindiniai jo lyderiai – Ben Avigdoras (Avraham Leib Shalkowitz), siekęs į savo spaudos verslą įtraukti dienraščių leidybą, ir žurnalistas, redaktorius Benzionas Katzas, norėjęs atgaivinti savo laikraštį "Hazman", prieš metus pradėtą leisti Sankt Peterburge. Vilna buvo pasirinkta dėl keleto priežasčių. Po karčios patirties Sankt Peterburge Katzas norėjo šį laikraštį leisti žydų ir hebrajų senųjų kultūros tradicijų aplinkoje, o Ben Avigdoras siekė atsiriboti nuo Varšuvos, jau turinčios du populiarius laikraščius hebrajų kalba. Vilna, buvusi pačiame žydų sėslumo riba apibrėžiamos teritorijos centre, buvo patogi ir logistiškai, planuojant spaudos platinimą. Vilnoje buvo lengviau gauti laikraščio licenciją, švelniau veikė ir Rusijos vyriausybės cenzūra. Be to, buvo galima pasikliauti gerai žinoma Rommų spaustuve, įsipareigojusia spausdinti laikraštį ir du jo priedus – literatūrinį mėnesinį žurnalą ir vaikų savaitinį. Ben Avigdoras sutelkė įspūdingą maždaug dešimties nuolatinių "Hazman" darbuotojų komandą, taip pat turėjo neetatinių, reguliariai su laikraščiu bendradarbiavusių talkininkų. Pirmą kartą nuo žydų Apšvietos sąjūdžio suklestėjimo XIX a. viduryje vėl buvo galima kalbėti apie Vilną, kaip apie svarbų hebrajiško kūrybiškumo centrą su bohemiška jaunųjų rašytojų ir žurnalistų kuriama atmosfera, į kurią su visa jėga 1904 m. gruodį įsiliejo ir "Hazman". Tuo metu Rusija kentėjo nuo suirutės po pralaimėto karo su Japonija ir buvo krečiama vis smarkesnių revoliucinių neramumų. Žydų pasaulyje dienos irgi nebuvo ramios. Sionistų judėjimą po Theodoro Herclio mirties ir po Teritorialistų frakcijos atskilimo buvo ištikusi sunki krizė. Kita vertus, Bundo vadovaujami žydų socialistų būreliai veikė labai aktyviai. "Hazmano" redaktoriai priėmė strateginį sprendimą skaitytojams neprimesti vienos politinės linijos. Nors ir neišsižadėję savo įsipareigojimo karštai remti sionistų judėjimą, jie laikraštį atvėrė visoms žydų visuomenės politinėms grupėms. Didžiausias Katzo žurnalistinis proveržis įvyko tuomet, kai laikraštis pirmasis pasaulyje išspausdino naujos Rusijos Konstitucijos Projektą. Be to, "Hazman" sekė žydų teisių padėtį Rusijoje. Laikraštyje buvo solidus įvairių naujienų skyrius, kurio turinio kokybę užtikrino turėti ryšiai su tarptautinėmis naujienų agentūromis ir vertimai iš kitų Europos šalių spaudos. Literatūrinė dalis buvo antroji "Hazman" laikraščio stiprybė. Dalis kūrinių buvo spausdinami dienraštyje, tačiau dauguma skelbti mėnesiniame žurnale. Čia buvo publikuojami geriausi to meto literatūros kūriniai hebrajų kalba. 1906 m. visi šie darbai sustojo. Taip galėjo nutikti dėl revoliucinių įvykių Rusijoje, po kurių šalį ištiko politinis paralyžius, kilo riaušės ir pogromų banga prieš žydus. Per šiuos politinius neramumus paaiškėjo skaudus faktas, kad hebrajų kalba leidžiamas laikraštis žydų skaitytojui tapo nepatrauklus. Sparčiai augo susidomėjimas, ypač socialistų sluoksniuose, spauda jidiš kalba. Radosi naujo tipo jaunas žydų skaitytojas, kuriam jidiš kalba buvo jo tapatybės atrama, be to, savo estetines reikmes jis galėjo patenkinti skaitydamas ir kitomis Europos kalbomis. Tradicinė hebrajiškai skaitanti auditorija pamažu mažėjo prarasdama ryšį su nuolatinės hebrajiškojo modernizmo kaitos procesais. "Hazman" atvejis – dramatiškų pokyčių pavyzdys, aiškiai žymintis literatūros hebrajų kalba nuosmukio Rytų Europoje pradžią ir sykiu klojantis pamatus hebrajiškai literatūrai Izraelio žemėje. In 1904, a Hebrew journalistic and literary initiative was established in Vilna, headed by the writer and publisher Ben-Avigdor, and the journalist and editor Ben Zion Katz. Vilna was chosen, among other reasons, for being a deeply rooted centre of Hebrew culture, with a long tradition of printing and publishing. The new initiative revived it as a magnet for Hebrew writers and journalists, an impressive team that joined together to create the daily "Hazman" (The Time) and its supplements. The editors’ policy was not to impose a binding political line on the paper, but to give an opening to all the factions in the Jewish public, while also hoping to expand the target audience of the paper. The year 1905 was the time of glory of "Hazman", both for its news and its literary sections. But its momentum was halted during 1906, due to the political storm in Russia and the rapid decline of Hebrew journals, which lost most of their readership to the flourishing Yiddish press. Thus, the "Hazman" affair embodies a dramatic crossroads. It was the beginning of the decline of Hebrew literature in Eastern Europe, alongside the laying of the foundations for Hebrew literature in the Land of Israel during the first two decades of the 20th century. This essay draws an outline of the affair on the basis of a variety of sources, including the newspaper itself, memories of the personalities involved, and correspondence that has survived from those days.