Search

Straipsnyje rusėnų („senosios baltarusių“) kalbos vartojimas nagrinėjamas kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės oficialios („valstybinės“) kalbos problema, pateikiama naujausiuose Baltarusijos ir Lenkijos tyrėjų lituanistų darbuose. Baltarusių istoriografijoje pamėgti rusėnų kalbos valstybinio statuso argumentai atmetami. Moderniomis sociolingvistinėmis metodikomis baltarusių tyrėjų aprašomas prestižinis rusėnų kalbos statusas viešajame gyvenime neįrodomas. Nelygu socialinė-kultūrinė vartotojų grupė (valdovas, administracija, luomai), tautos ir etnosai, teritorija, juridinis vienetas (valdovo domenas, bajorijos domenai, magdeburginiai miestai, konfesijos), „ilgasis“ laikas, kalbos vartojimo forma (sakytinė ar rašytinė) – visa tai kaskart kūrė kitokią kalbų vartojimo hierarchiją. XV a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės viešajame gyvenime vartotos keturios kalbos: žodžiu – lenkų, lietuvių ir rusėnų, raštu – rusėnų ir lotynų. XVI a. pirmoje pusėje kalbų vartojimas pastebimai kito. Rusėnų kalba įgijo stiprias pozicijas krašto administracijoje ir kultūriniame gyvenime. Lietuvių kalbos vartojimo sritys siaurėjo, ji buvo priskirta neprivilegijuotam valstybės luomui. Kita vertus, lietuvių kalba nepatyrė diskriminacijos, kaip konkuruojant su įsigalinčia lenkų kalba nutiko rusėnų kalbai, nuo XVI a. vidurio stumiamai iš viešojo vartojimo. Tačiau oficialiai pakeisti rusėnų kalbą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje mėginama ne lenkų, bet „lietuvių“, t. y. lotynų kalba, kuri buvo suvokiama kaip senoji lietuvių kalba. Šis „lotynizavimas“ padėjo išsaugoti lietuvių kalbos vaidmens klausimą viešajame gyvenime visą XVI a. Dėl šios priežasties kalbos vartojimas atsigavo, o krašto modernėjimas XVI a. pabaigoje leido lietuvių intelektualams kurti etniškai atnaujintos lietuvių tautos politinės-kultūrinės programos gaires lietuviškoms LDK žemėms su dviejų prestižinių kalbų – lietuvių ir lenkų – koegzistencija. The status of the Ruthenian language and use of Lithuanian in public life in the Grand Duchy of Lithuania (henceforth GDL) remains one of the most hotly debated topics in Lithuanian historiography. In this article, the use of Ruthenian (early Belarusian) is analysed as the official (‘state’) language of the GDL, as it is presented in the latest works by Belarusian and Polish researchers and Lithuanian language studies researchers. This analysis looks at the problems that arise when examining the flexible and extraordinarily dynamic use and interrelation of languages in the GDL in the 15th–16th centuries, which changed every few decades and was based more on customs and traditions than laws.

Sentikių fedosėjininkų bendrijos LDK XVIII a. susiformavimas buvo masinės rusų sentikių emigracijos iš Rusijos rezultatas. Pagrindiniai emigracijos motyvai buvo: sentikių religinis persekiojimas bei diskriminacija; valstiečių bei posados žmonių socialiniai suvaržymai; žinios ir gandai apie bajorų, Katalikų bažnyčios bei karališkų dvarų LDK palankumą persikėlėliams; pagaliau, intensyvus eschatologinis jausmas, skatinęs sentikius vengti visuomenės ir valstybės, kuriuose, jų manymu, įsigalėjo dvasinis antikristas. Šiame straipsnyje nagrinėjama religinės tolerancijos sentikių atžvilgiu LDK visuomenėje problema. Sentikių padėtis Lenkijos ir Lietuvos valstybėje, priešingai negu Rusijoje, buvo gana anksti legalizuota – tikėtina, kad tai įvyko XVII a. pabaigoje. Tikybos laisve sentikiai šalyje naudojosi visą XVIII a. Svarbiausieji šio pakantumo veiksniai: 1) sąlyginis sentikių, nepriklausiusių „valstybei ir bažnyčiai pavojingiems sektantams“, religinis priimtinumas; 2) po dviejų demografinių krizių bei užsitęsusio ekonominio nuosmukio, prasidėjusio XVII a. viduryje ir užtrukusio iki XVIII a. vidurio, vietiniai bajorai buvo ypač suinteresuoti naujų atvykėlių iš užsienio antplūdžiu; 3) lietuviškoje to meto visuomenėje sentikiai buvo traktuojami kaip tam tikrą politinį pasitikėjimą keliantys Rusijos religiniai disidentai, verti moralinės užuojautos; 4) sentikių socialinis ir teritorinis atskirumas šalyje; 5) XVIII a. antroje pusėje pakantumą LDK visuomenėje galėjo skatinti ir plintančios iš Vakarų Europos Švietimo idėjos: racionalizmas ir antiklerikalizmas. Socialiniu–teisiniu požiūriu sentikius Respublikoje galima traktuoti kaip atskirą luomą (grupę). 1772 m. Respublikoje galėjo gyventi 100–180 tūkstančių sentikių. 1791 m. Respublikos teritorijoje po pirmojo padalijimo gyveno 100–180 tūkstančių sentikių arba 1,1–2% visų šalies gyventojų, kurių skaičius tuo metu siekė 8,79 mln. The appearance of an organized Fedoseevian community in the Grand Duchy of Lithuania in the eighteenth century was a result of the massive migration of the Old Believers (Old Ritualists), closely related to the resettlement and disturbances of the peasants and out-of-town settlers (posadskie liudi) in Russia. It was the first wave of an extensive emigration from Russia into the Baltic countries, and in particular into Lithuania. Its aftermath was the rise of the Pomorian communities (поморские общества) of the Old Believers. In the late eighteenth century there were between 100,000 and 180,000 Old Believers (about 1.1 to 2 per cent of the total population of the 8.79 million citizens of the Republic of Poland–Lithuania). The main motives behind this emigration of the Russians in the eighteenth century were the following: (1) religious persecution of the Old Believers and the social oppression of the peasants and posadskie liudi in Russia; (2) freedom of religion for the Old Believers and more favourable social and economic conditions in Poland and Lithuania; and (3) intense eschatological feelings and impulsiveness, urging the Old Believers to avoid society and the state, in their belief dominated by the spiritual Antichrist. This article is devoted to the issue of religious toleration in respect to the Old Believers in the GDL and its reasons. Religious tolerance as a factor conditioning the emigration and formation of a united Fedoseevian community in Lithuania has not yet been properly researched.

Straipsnyje aptariamos kelios tarpusavyje glaudžiai susijusios problemos. Pirma, trumpai apibūdinama modernaus visuomenės elito – inteligentijos formavimosi specifika Lietuvoje. Teigiama, jog Lietuvoje kaip, beje, ir kituose Vidurio ir Rytų Europos kraštuose ypatingas inteligentijos vaidmuo bei vieta visuomenėje buvo sąlygoti čia vykusios modernizacijos ir tų visuomenių išsivystymo lygio bei jo raiškos. Neatsitiktinai ir inteligentijos suformuotas tautinio idealo modelis bei pasiūlyta visuomenės modernizavimo programa turėjo aiškiai išreikštą etnocentristinį pobūdį. Antroje straipsnio dalyje analizuojama žymaus lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjo, publicisto, leidėjo Vinco Kudirkos visuomenės modernizacijos projektas. Jo kaip ir daugelio kitų lietuvių inteligentų įsitikinimu, visuomenės modernizacijos procesai, socialinis–ekonominis vystymasis turėjo suponuoti ir tautinės savimonės ugdymą. Skelbiama modernizacijos programa buvo skirta žemiausiam ir gausiausiam to meto visuomenės socialiniam sluoksniui - valstietijai, ir iš esmės išreiškė jos interesus. Kartu tokia modernizacijos programa neišvengė prieštaravimų, įgijo etnocentrizmo bruožų ir ateityje galėjo skatinti socialines, tame tarpe ir etnines, įtampas. The article deals with several closely related problems. Firstly, it presents a concise analysis of the particulars of the formation of the Lithuanian intelligentsia – a modern social élite in the country. It is maintained that in Lithuania (as well as in the other states of Central and Eastern Europe) the intelligentsia's special role in society was conditioned by its modernization process and the level of its development and manifestation in public life. It was no accident that the pattern of the national ideal, shaped by the intelligentsia, as well as the proposed programme for the modernization of society were of ethnocentric nature. The second half of the study relates to the project for modernizing society, offered by Vincas Kudirka, a prominent figure in the Lithuanian national movement, a publicist and publisher. It was his belief, supported by many other Lithuanian intellectuals, that the processes of modernization – its social and economic development had to entail and presuppose the development of national self-consciousness. The proposed programme was intended for the lowest and most numerous social layer – the peasantry, and it actually expressed that group's interests. At the same time the modernization programme contained contradictions, acquired ethnocentric features and in future was liable to encourage social and ethnic tensions.