Search

Konfliktai – neišvengiamas romantinių santykių palydovas. Nuo jų sprendimo sėkmingumo priklauso pasitenkinimas santykiais, todėl svarbu identifikuoti veiksnius, susijusius su konstruktyvių konflikto sprendimo stilių pasirinkimu. Vienas jų – asmens saviveiksmingumas. Saviveiksmingumas romantiniuose santykiuose – itin mažai tyrinėtas psichologinis konstruktas, o saviveiksmingumo romantiniuose santykiuose ir konfliktų stilių sąsajų analizės nėra atlikta. Tikslas. Atskleisti studentų saviveiksmingumo romantiniuose santykiuose sąsajas su jų naudojamu konfliktų sprendimo stiliumi. Studentų konfliktų sprendimo stilius buvo matuojamas M. A. Rahimo organizacinių konfliktų instrumentu (Rahim Organizational Conflict Iinventory-II). Saviveiksmingumui romantiniuose santykiuose nustatyti panaudotas F. G. Lopezo ir kolegų (2007) klausimynas (Relationship Self-Eficacy Scale). Tyrime dalyvavo 1-4 kursų 194 studentai nuo 19 iki 25 metų (128 moterys ir 66 vyrai), turintys romantinius partnerius. Nustatyta, kad moterys, kurių saviveiksmingumo romantiniuose santykiuose tarpusavio priklausomybės aspekto įvertis yra aukštas, labiau linkusios naudoti kompromiso ir integruotą konfliktų sprendimo stilius, nei tos, kurių šis rodiklis žemas. Vyrai, kurių saviveiksmingumo romantiniuose santykiuose tarpusavio priklausomybės aspekto įvertis yra aukštas, labiau linkę naudoti integruotą konfliktų sprendimo stilių, nei tie, kurių šis įvertis žemas. Saviveiksmingumo romantiniuose santykiuose emocinės kontrolės aspekto atžvilgiu moterys, kurių šio rodiklio įvertis aukštas, dažniau naudotų integruotą, vengimo ir prisitaikymo konfliktų sprendimo stilius ir rečiau – dominavimo konfliktų sprendimo stilių, nei tos, kurių emocinės kontrolės aspekto įvertis žemas. Vyrai, kurių saviveiksmingumo romantiniuose santykiuose emocinės kontrolės aspekto įvertis yra aukštas, dažniau naudotų integruotą ir prisitaikymo konfliktų sprendimo stilius, nei tie, kurių šis įvertis žemas. Moterys, kurių saviveiksmingumo romantiniuose santykiuose atskirumo aspekto įvertis aukštas, dažniau naudotų integruotą konfliktų sprendimo stilių ir rečiau – vengimo konfliktų sprendimo stilių, nei tos, kurių atskirumo aspekto įvertis žemas. Vyrai, kurių saviveiksmingumo romantiniuose santykiuose atskirumo aspekto įvertis yra aukštas, labiau linkę naudoti integruotą konfliktų sprendimo stilių, nei tie, kurių šis įvertis žemas. Tiek vyrų, tiek moterų saviveiksmingumo romantiniuose santykiuose aukšti tarpusavio priklausomybės ir atskirumo aspektų įverčiai susiję su polinkiu naudoti konstruktyvius konfliktų sprendimo stilius. Saviveiksmingumo emocinės kontrolės aspekto aukštas įvertis susijęs tiek su konstruktyvių, tiek ir su destruktyvių konflikto sprendimo stilių naudojimu. Conflicts are inevitable part of romantic relationship. Relationship satisfaction depends on the way conflicts are being solved, thus it is important to identify factors related to selection of constructive conflict management styles. One of such factors is self-eficacy. The construct of relationship self-eficacy is not yet widely studied and there are no studies concerning possible link between relationship self-eficacy and con!ict management styles. Purpose. To examine possible links between student’s romantic relationship self-eficacy and con!ict management styles. Conflict management styles of subjects were measured using Rahim Organizational Conflict Inventory-II. Romantic relationship self-eficacy was measured using Relationship Self-Eficacy Scale developed by Lopez et al. (2007). Subjects were 194 university students (128 females and 66 males). Results. It was found that women scoring high on mutuality aspect of relationship self-eficacy were more likely to use compromising and integrating conflict management styles than those scoring low. Men scoring high on the same aspect of relationship self-eficacy were more likely to use integrating conflict management style than those scoring low. With the regard to the emotional control aspect of relationship self-eficacy, highscoring women were more likely to use integrating, avoiding, and obliging conflict management style and less likely to use dominating style than those scoring low on emotional control. Men scoring high on the same measure were more likely to use integrating or obliging conflict management style than those, who scored low. Women scoring high on the differentiation aspect of relationship self-eficacy were more likely to use integrating style and less likely to use avoiding style than those scoring low on this aspect. Men scoring high on differentiation were more likely to use integrating conflict management style than those scoring low. For both men and women mutuality and differentiation aspects of relationship self-eficacy are related to use of constructive conflict management styles. Emotional control aspect of relationship self-eficacy is related to use of both constructive and destructive conflict management styles.

Straipsnyje nagrinėjama architektūros originalumo sąsaja su laiko progreso idėja nuo Vakarų profesionaliosios architektūros pradžios iki šiuolaikinės architektūros. Jau senovės Graikijos architektūroje suvokta, kad naujai kuriamos architektūros pabrėžtina inovacija arba perteiktas tradicijų tęsinys gali būti išnaudotas reikiamai kultūrinei žiniai perteikti. Viduramžių architektūroje progresas laiko tėkmėje nustojo aktualumo, kadangi krikščioniškoji kultūra tikėjo baigtine laiko koncepcija su nulemta pradžia ir pabaiga. Architektūra organiškai plėtojosi iki pat XVIII a., kai buvo suformuota architektūros stilių teorija. Šiuo laikotarpiu buvo įtikėta, kad naujai kuriama retrospektyvi architektūra gali lygiomis teisėmis atstovauti praėjusiems architektūros stiliams. Tačiau iki XX a. pr. plėtota stilių raidos teorija visus istorinius architektūros stilius traktavo vienodai – kaip dekoro priemonę, į kurią buvo suformuotas reaktyvus, tačiau vienodas modernizmo stilius. Stilių raidos teorija yra ribota, kadangi itin originali, bendrų stiliaus nuostatų neatitinkanti architektūra lieka neįvertinta. Todėl šiuolaikinės architektūros progresas turi būti vertinamas alternatyviai: kaip cikliškos architektūros tendencijų kaitos bei vyraujančio kultūrinio daugybingumo apraiška. Šios sąlygos yra ypatingai palankios originaliai nestandartinei architektūros raiškai rastis.

Straipsnyje aptariami romėnų autoriaus Plinijaus Jaunesniojo (Gajus Plinius Caecilius Secundus, 62 – apie 113 m. po Kr.) draugams, priklausantiems intelektinei Romos visuomenės viršūnei, adresuoti laiškai, kurių nedidelės dalies lietuviškas vertimas čia publikuojamas pirmą kartą. Devynias Plinijaus laiškų knygas sudaro 247 laiškai 98-iems adresatams. Plinijaus laiškai suteikia daug žinių apie tuometinį Romos socialinį ir ekonominį gyvenimą, romiečių papročius, atskleidžia literatūrinį Romos pasaulį. Laiškuose pateikiama literatūrinių ir oratorinių kūrinių kritika bei išsami jų analizė, kalbų ir knygų kūrimo aplinkybės, rašytojų biografijos, aptariama viešųjų skaitymų nauda, rašytojo bei oratoriaus išsilavinimas, pateikiama įvairių retorikos bei stilistikos problemų aptarimų. Plinijaus laiškai – tai tam tikras II a. žmonių literatūrinių požiūrių ir nuomonių šaltinis. Plinijus juose palietė daug svarbių ir aktualių tam laikotarpiui temų: literatūrinių užsiėmimų ir viešųjų skaitymų svarbą kultūriniam visuomenės gyvenimui, retorinio atikizmo ir azianizmo stiliaus apibrėžimų, senovės ir to meto rašytojų vertinimų, svarstymų apie pamėgdžiojimo (imitacijos) galimybes ir daug kitų klausimų. Plinijaus laiškuose paminėti ir keturi rašytojai, įėję į Romos literatūros istoriją: tai Tacitas, kuriam Plinijus pranašavo amžiną šlovę, Marcialis, paminėtas laiške Kornelijui Priskui, Silijus Italikas, Svetonijus. Daug dėmesio savo laiškuose Plinijus skiria retorikos problemoms, remiasi graikų oratoriais: Demostenu, Aischinu, Hiperidu, iš romėnų – Polionu, Cezariu, Celijumi, Ciceronu. The article discusses the letter by Gajus Plinius Caecilius Secundus (62–about 113 BC) addressed to his friends of the high rank society of Rome, and the Lithuanian translation of a small share of which is published here for the first time. The nine books of Plinius’ letters contain 247 letters to 98 addressees. Plinius’ letters provide vast information on the social and economic life of the then Rome and the habits of its citizens, as well as reveal the world of literature of Rome. The letters contain criticism and thorough analysis of literature and oratorical works, circumstance of creation of speeches and books, writers’ biographies. These letters also discuss the use of promotion of public relations, the education of writers and orators as well as various problems in the field of rhetorics and stylistics. Plinius letters are a certain sources of literature attitudes and opinions of people of the 2nd century. In these letters, Plinius touched upon a number of important and relevant themes of those times: the importance of literature exercises and promotion of public relations for the cultural life of society, definitions of rhetoric Atticism and Asianism styles, evaluations of antique and contemporary writers, contemplations on possibilities of imitation, and many other issues. Plinius’ letters also mention four writers well known in the history of Rome: Tacitus, who, as Plinius believed, would be famous for eternity, Martial, mentioned in his letter to Cornelius Prisk, Silius Italicus, Suetonius. In his letters, Plinius pays a great deal of attention to problems of rhetorics and bases his discussions on statements by Greek orators – Demosthenes, Aischinas, Hypereides, and Roman orators – Caesar and Cicero.

Tyrimo objektas yra pasaulinės architektūros stilių meninė raiška Lietuvos architektūroje. Remiantis panašaus pobūdžio užsienio tyrinėtojų darbais, nustatomi atskiri pasaulinės architektūros stilių ir krypčių meninės raiškos bruožai Lietuvos architektūroje. Tyrimo pabaigoje, remiantis išnagrinėta medžiaga ir objektais, sukuriamas meninės raiškos bruožais paremtas, stilių ir krypčių skirstymo modelis, įvertinantis skirtingos meninės raiškos objektų paplitimą šiuolaikinėje Lietuvos architektūroje. Siekiant tyrimo tikslo keliami tokie uždaviniai: 1. Aptikti ir identifikuoti užsienio architektūros kryptis įtakojusias Lietuvos moderniąją architektūrą iki 1990-ųjų: - nustatyti jų raiškos bruožus, savitumus, paplitimą; - susieti jas su šiuolaikine architektūra. 2. Apžvelgti skirtingų architektūros krypčių meninės raiškos įvairovę 1990–2013 m.: - nustatyti jų raiškos bruožus, savitumus, paplitimą; - nurodyti tendencijas. 3. Sukurti normatyvinį stilių ir krypčių skirstymo modelį, kuriame atsispindėtų išnagrinėti objektai, padėsiantį įvertinti šiuolaikinės Lietuvos architektūros stilių ir krypčių meninės raiškos kontekstą. Disertaciją sudaro įvadas, trys skyriai, rezultatų apibendrinimas, naudotos literatūros ir autoriaus publikacijų disertacijos tema sąrašai. Įvadiniame skyriuje aptariama tiriamoji problema, darbo aktualumas, aprašomas tyrimų objektas, formuluojamas darbo tikslas bei uždaviniai, aprašoma tyrimų metodika, darbo mokslinis naujumas, darbo rezultatų praktinė reikšmė, ginamieji teiginiai. Įvado pabaigoje pristatomos autoriaus paskelbtos publikacijos disertacijos tema ir disertacijos struktūra. Pirmasis disertacijos skyrius skirtas Lietuvos moderniosios architektūros raidos analizei iki 1990-ųjų, užsienio architektūros stilių ir krypčių Lietuvos architektūroje apžvalgai. Antrąjame disertacijos skyriuje nustatomi užsienio architektūros stiliai ir kryptys Lietuvos architektūroje nuo 1990-ųjų, taip pat jų galima įtaka architektūros tendencijoms. Trečiasis tyrimo skyrius skirtas norminio raiškos modelio teoriniam pagrindimui, grafiniam jo išpildymui bei gautiems rezultatams aprašyti, taip pat palyginimui su panašaus pobūdžio tyrimais. Disertacijos tema yra išspausdinti 3 moksliniai straipsniai recenzuojamuose mokslo leidiniuose, disertacijos rengimo metu skaityti 2 pranešimai mokslinėse konferencijose ir 2 pranešimai seminaruose.

Knygoje, remiantis XIX a. lietuvių literatūra, siekiama apžvelgti, kaip formavosi literatūros žanrų samprata, kas lėmė jų pasirinkimą ir funkcionavimą, santykį su įvairiais diskursais. Išskiriami trys analizės metodai: pirmuoju ieškoma mito ir literatūros žanrų sąveikos; antruoju kalbama apie retorikos tradicijos ir jos rūšių įtaką literatūros žanrams; trečiuoju naudojami kultūrologiniai metodai – analizuojamos rašančiojo sociokultūrinio konteksto ir žanro sąsajos. Remiantis atlikta analize teigiama, kad aiškių žanrinių modelių XIX a. neturėta, dažnai buvo painiojami terminai, kuriamos netikslios žanrinės paantraštės. XIX a. pradžios lietuviškosios poezijos žanrai daugiausia perėmė klasicistinės estetikos normatyviškumą. Amžiaus viduryje krikščioniškoji retorika aprėpė ne tik religinės literatūros žanrus, bet darė įtaką ir pasaulietinėms rašymo formoms. Pasirenkant ir apibrėžiant žanrą reikšmingi buvo ne tiktai formalieji kriterijai, bet ir teksto funkcija. XIX a. lietuvių literatūroje dar labai svarbi utilitarinė jos misija. Vakarų Europoje nuo XIX a. pasikeičia požiūris į socialinį ir politinį literatūros naudingumą, kūrybos procesas sakralizuojamas. Poezijoje pamažu susiformuoja dieviškojo įkvėpimo samprata, kuri sustiprina angažuotą kalbėjimą. Žanrų pasirinkimą lėmė ir sociokultūrinė rašančiojo patirtis. Išsilavinęs XIX a. pradžios bajoras daugiau renkasi retorikos puoselėtus žanrus, amžiaus vidurio didaktas kartais savo kūrinį pavadina konfesinio žanro terminais, XIX a. pabaigos inteligentas rašytojas jau bando teoretizuotai kalbėti apie literatūros žanrą. If one analyzes the conception of genre in 19th century Lithuanian literature from a mythopoetical, rhetorical, and sociocultural point of view, one comes to the conclusion that clear genrerelated models were still lacking. The young literature was just borrowing them, trying to adapt them to its needs, while the writer found it difficult to define and give a proper name to his or her own genre; this resulted in frequent terminological confusion and inexact genre sub-headings. The late-occurring differentiation of genres led to a search for analogies in oral literature where the genres also lacked strict definition. The choice of a genre was influenced by general cultural dominants. In the early 19th c. the genres of Lithuanian poetry by and large took over the normativity of a classicist aesthetics tied to the rhetorical tradition. The Christian rhetoric dominant in the middle of that century not only embraced the genres of religious literature but also influenced secular forms of writing. Toward the end of the 19th c. a stronger polyphony seems to suggest that the richer and more complex the social stratification is, the more genres there emerge and the faster they differentiate. Still it should not be thought that in the literature of the past more attention is paid to genre-related requirements. To the creators of a new literature selecting and naming their genre what is hugely important lies not so much in any formal criteria as in the function of the text.

The growing importance of free time in modern socialist society raises the necessity of revealing interrelations and interaction between various aspects of manifestations of processes in the sphere of free time and between free time and other spheres of human activity. One of the most important places in the research of these interrelations and interactions belongs to the exposure of complex “behaviour” of elements of the system of free time. This “behaviour” may be specified in certain types of spending free time. The peculiar type of spending free time is the style of free time which manifests itself as an organic structural part of the way of life in the socialist society. In disclosing styles of free time on the level of particular individuals one should avail oneself of such characteristics: 1) the structure of free time; 2) the degree of stability and regularity of the structural elements of free time; 3) contents of free time activity; 4) intensity of the activity. These should be supplemented by the characteristics expressing social-psychological condition of man at leisure: 1) the degree of free-will activity and behaviour; 2) the assessment of expediency and efficiency of the activity; 3) the degree of initiative and independence of the activity; 4) the character of “involvement” in this activity, etc.

[...] Straipsnyje atminties ir interjero sąveika atskleidžiama dvejopai: iš vienos pusės siekiama prisiminti realiai egzistavusią tarpukario Kauno gyvenamojo interjero erdvę, iš kitos pusės stebima, kaip pati atmintis paveikia gyvenamosios aplinkos stilistinę raidą. Aptariant žmogaus buvimo – profesijos, tautinio tapatumo, laisvalaikio veiklos, ir turėjimo – jo padėties visuomenėje, šeimos – įtaką, atpažįstamas tarpukario kauniečių mąstymas ir jo veikiama besiformavusi gyvenamoji aplinka. Atvejo studijai pasirinkti du gana skirtingi Lietuvos laikinojoje sostinėje Kaune buvę gyvenamieji interjerai: vienas jų – tai perkrautas daiktais ir detalėmis kolekcininko Vlado Daumanto-Dzimidavičiaus (1885-1977) namų interjeras, atstovaujantis konservatyvaus, retrospektyvaus mąstymo kryptį, ir stilingi, turintis modernizmo, art deco stiliaus bruožų Jono Vailokaičio (1886-1944) namai, reprezentuojantys tuometinį modernizmo siekį ir tarptautinių kultūrinių naujovių įtakas. Tikslinga yra nustatyti atminties ir interjero sąveikos formas gyvenamoje erdvėje ir, remiantis minėtų asmenybių gyvenamosios aplinkos pažinimu, gauti papildomos informacijos apie tarpukario Lietuvos interjero (dizaino) istoriją. Pasirinktas kolektyvinės atminties metodas įgalina atpažinti tarpukario Lietuvos gyventojų mąstyseną ir nuostatas kaip tuometinės kolektyvinės kultūros dalį, siejamą su tuometiniu kolektyviniu tapatumu, taip pat pastebėti kolektyvinės kultūros atspindžius tuometinėje Lietuvos interjero dizaino erdvėje. Ištyrus interjerus pastebima, kad tautinio, kaip kolektyvinio, tapatumo eksponavimas individualioje gyvenamoje aplinkoje buvo sąmoningas troškimas abiem atvejais, o gyventojų biografijų faktai papildo tautiškumo sampratą tuo, kad lietuviškumas tuo metu buvo suvokiamas labiau Lietuvos valstybingumo nei etnine prasme. The paper reveals the interaction of memory and interior in two ways: on the one hand, there is an attempt to remember the actually existing living interior space of interwar Kaunas; on the other hand, the paper observes how memory affects the stylistic development of the living environment. When discussing the influence of a man’s existence – profession, national identity, leisure, and possession – his social status and family, the thinking of interwar Kaunas residents and its affected forming living environment is recognised. Two rather different living interiors in the temporary capital of Lithuania, Kaunas, were chosen for the case study: one, overloaded with things and details, belonged to collector Vladas Daumantas-Dzimidavičius (1885–1977), representing the trend of conservative and retrospective thinking, and the other – stylish, modern, art deco house of Jonas Vailokaitis (1886–1944), representing the contemporary striving for modernism and the influences of international cultural novelties. It is purposeful to establish the forms of interaction of memory and the interior in the living space. The selected method of collective memory enables recognising interwar Lithuanian residents’ mindset and attitudes as part of the contemporary collective culture related to collective identity, also noticing the reflections of collective culture in the contemporary Lithuanian interior design space. The analysis of the interiors shows that exhibiting national identity in the individual living environment was a conscious craving in both cases, and residents’ biography facts supplement the concept of nationality in that Lithuanianness was then perceived more in a sense of the statehood of Lithuania rather than in an ethnic sense.