Search

Straipsnyje nagrinėjama teritorinių administracinių pokyčių rytinėje Lietuvos dalyje problema 1939–1940 m. Dėmesys koncentruojamas į 1939 m. pabaigoje – 1940 m. Lietuvai grąžinto Vilniaus krašto administracinį suskirstymą, gyventojų požiūrį į teritorinį padalijimą, Lietuvos atstovų pastangas dėl Baltarusijoje likusių lietuviškų vietovių (Švenčionių, Dieveniškių ir Marcinkonių apyl.) susigrąžinimo, tuo klausimu vykusių derybų rezultatų atskleidimą. Archyvinių dokumentų, spaudos ir istoriografijos darbų analizė leidžia teigti, kad Lietuvos Respublikos atstovai diplomatiniu keliu bandė spręsti sovietinei Baltarusijai priskirtų lietuvių gyvenamų teritorijų valstybinės priklausomybės klausimą, atsižvelgė į „anapusinių“ lietuvių prašymus prijungti jų gyvenamas vietoves prie Lietuvos. Tačiau 1939 m. pabaigos – 1940 m. pirmosios pusės pastangos pozityvių rezultatų neatnešė. Po Lietuvos okupacijos 1940 m. birželio 15 d. respublikos partinė administracinė valdžia lietuviškų teritorijų „susigrąžinimo“ iš Baltarusijos akciją pratęsė. Politiniai motyvai lėmė, kad daugiausia lietuvių gyvenamos vietovės (Švenčionių, Šalčininkų ir Druskininkų apylinkėse) buvo prijungtos prie LSSR. Based on historiography and archival material, the article examines the territorial administrative changes in Vilnius region, which remained divided between Lithuania and Belarus at the beginning of the Second World War. The focus of this article is on the late 1939 through to the first half of 1940 administrative division of the Vilnius region which was returned to Lithuania, the attitude of the population towards the territorial division, the efforts of the Lithuanian representatives regarding the recovery of the remaining Lithuanian areas in Belarus (Švenčionys, Dieveniškės and Marcinkonys districts) and the disclosure of the results of the negotiations. There are two stages in the territorial administrative division of Vilnius and its region: first, the end of October 1939 through to mid-June 1940, when Vilnius and part of the Vilnius region became an integral part of the Republic of Lithuania. From the administrative point of view, the transferred territories were divided into Vilnius city and Švenčionėliai, Vilnius and Valkininkai counties. Second, mid-June 1940 through to the first half of 1941, which marked the Soviet occupation of the Republic of Lithuania. During that time, by the decision of Moscow, the most populated areas in the vicinity of Švenčionys, Šalčininkai and Druskininkai were annexed to the LSSR. At that time, over 80,000 people became residents of Lithuania. However, some Lithuanian villages remained part of Belarus. The Lithuanian citizens of those villages tried to raise the issue of incorporation into Lithuania. Unfortunately, the efforts to gain favor in Minsk, Vilnius and Moscow proved to be fruitless.

Po Antrojo pasaulinio karo nustačius naujas Lenkijos valstybės sienas, prieškario Antrosios Lenkijos Respublikos ('II Rzeczpospolita') piliečiai, gyvenantys vadinamuosiuose Rytų 'Kresuose' buvo masiškai perkeliami iš naujai įkurtų Sovietų Sąjungos Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos respublikų į naują Lenkijos Liaudies Respubliką ('Polska Rzeczpospolita Ludowa'). 240 tūkst. lenkų, po karo išvykusių iš Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos, buvo tik dalis iš daugiau kaip 1,4 mln. žmonių, perkeltų į naująją Lenkiją. Jie su nepaprasta jėga atgaivino XIX a. Lenkijos 'Kresų' mitą – vieną svarbiausių Lenkijos nacionalinių mitų, kuris netrukus tapo neatsiejama Lenkijos nacionalinio diskurso dalimi ir pagrindiniu tapatybės politikos elementu lenkų, likusių 'Kresuose', atžvilgiu. Šiame straipsnyje bandoma atsakyti į klausimą: kokia yra 'Kresų' mito / diskurso reikšmė ir vaidmuo konstruojant šiuolaikinių lenkų, gyvenančių Pietryčių Lietuvoje – šių mitinių (lenkiškų) 'Kresų' teritorijoje – identitetą? Straipsnis parengtas remiantis serija interviu su Lietuvos lenkais bei vyriausybinių ir nevyriausybinių 'Kresų' labui veikiančių organizacijų atstovais, taip pat šių organizacijų interneto svetainėse skelbiamų kvietimų teikti paraiškas projektams, skirtiems lenkams Lietuvoje, turinio analize. Raktažodžiai: 'Kresai' ('Kresy'), 'Kresų' mitas, 'Kresų' diskursas, tautinė tapatybė, lenkai Lietuvoje, lenkiškumas. The consequence of establishing new Polish state borders after the Second World War was the mass resettlement of citizens of the pre-war Second Polish Republic (II Rzeczpospolita) from the so-called 'Kresy' – now newly established Lithuanian, Belarusian and Ukrainian republics of the Soviet Union – to the Polish People’s Republic (Polska Rzeczpospolita Ludowa). The 240,000 Poles, who left the Lithuanian Soviet Socialist Republic as part of the post-war resettlement, were only part of a group of over 1.4 million people resettled to ‘new Poland’. With extraordinary strength, they revived the 19th century myth of the 'Polish Kresy' – one of the most important Polish national myths – which soon became an inseparable part of the Polish national discourse and the main element of Polish identity policy towards Poles who stayed in 'Kresy'. This article is an attempt to answer the following question: What is the meaning of and role played by 'Kresy' myth/discourse in constructing the identity of contemporary Poles living in South-eastern Lithuania – on the territory of these mythical 'Polish Kresy'? The article is based on a series of interviews with Poles from Lithuania and representatives of governmental and non-governmental organisations operating for the 'Kresy', as well as an analysis of the content of these organisations websites with a project offer addressed to Poles in Lithuania. Keywords: 'Kresy', 'Kresy' myth, 'Kresy' discourse, national identity, Poles in Lithuania, Polishness.

1922 m. Vokietijoje prasidėjo Hitlerio asmens kulto sklaida, kurios apoteozė buvo galutinė „Fiurerio valstybės“ (vok. „Führerstaat“) realizacija 1934 m. birželio–rugpjūčio mėnesiais. 1941 m. birželio 22 d. Vokietijai pradėjus karą prieš SSRS ir iš buvusių Baltijos šalių bei Baltarusijos teritorijos liepos mėn. sudarius Ostlando Reicho komisariatą, išsiplėtė ir teritorija, kurioje egzistavo Hitlerio asmens kulto sklaida. Sėkminga karo su SSRS pradžia buvo palanki terpė suklestėti staigiam Hitlerio, kaip išvaduotojo, kultui, o viena iš pagrindinių šio kulto sklaidos priemonių tapo periodinė spauda. Šiame straipsnyje ir yra analizuojamos Hitlerio asmens kulto apraiškos 1941–1944 m. Kaune lietuvių kalba leistoje periodinėje spaudoje: kokie Hitlerio asmens kulto ir su juo neatsiejamai susijusios nacionalsocializmo ideologijos aspektai spaudoje pateikiami kaip patrauklūs, artimi ir (ar) aktualūs lietuviams? Išanalizavus šešis 1941–1944 m. Kaune leistus dienraščius ir žurnalus, daroma išvada, kad atsižvelgiant į jų leidėjų motyvus bei leidinio tikslinę grupę, Hitlerio asmens kultas buvo skleidžiamas akcentuojant skirtingus nacionalsocializmo ideologijos aspektus, kurie galėjo patraukti į Hitlerio pusę atitinkamo leidinio skaitytojus. „Policija“ akcentavo Hitlerio asmenybės ir ideologijos patrauklumą jaunimui; „Naujoji sodyba“ – galimybę netrukdomiems dėka Hitlerio, išvijusio bolševikus, ūkininkauti; „Ūkininko patarėjas“ – Hitlerio, kaip „gelbėtojo“ nuo žydų, įvaizdį, taigi, itin gajos buvo antisemitinės idėjos; „Į laisvę“ puoselėjo Hitlerio, kaip genialaus karvedžio, kultą. „Savaitė“ ir „Ateitis“ skleidė įvairius Hitlerio kulto aspektus, todėl apsiriboti vienu leitmotyvu negalima. The beginning of Hitler’s Cult dates back to 1922. It reached its peak in June–August 1934 with the establishment of the “Führer state” (or “Führerstaat”). With the commencement of war against the UdSSR on June 22, 1941 and creation of “Reichskommissariat Ostland”, the territory of Hitler’s Cult was extended as well. The successful start of the war suddenly offered a favourable advantage for Hitler to be seen as liberator. One of the most valuable means to spread this cult was press. The purpose of this paper is to analyse the involvement of Hitler’s Cult in Kaunas’ Lithuanian press from 1941–1944: what particular aspects of Hitler’s Cult or of national socialist ideology were presented in the press as being attractive, familiar and/or relevant to Lithuanians? After the analysis of six different names of newspapers and magazines published in Kaunas from 1941–1944, it can be concluded that based on the motives of the publishers and the readers of particular papers, Hitler’s Cultist ideology was being spread to emphasise different aspects of national socialism. “Police” (or „Policija“) stressed the appeal of Hitler’s personality and ideology to the youth. “New Farmstead” (or „Naujoji sodyba“) – the possibility for farmers to labour after Hitler banished the bolsheviks. The “Farmer’s Advisor” („Ūkininko Patarėjas“) – presented Hitler’s Cult as a liberator from Jews, thus, the anti-Semitic ideas were popular. “Towards Freedom” („Į laisvę“) cherished Hitler’s Cult as a genious commander. “Future” („Ateitis“) and “Week” „Savaitė“) was used to spread variuous aspects of Hitler’s Cult. Because of this, it is hard to define one single particular aspect.

Straipsnyje analizuojamas klausimas, kokį vaidmenį informaciniuose karuose vaidina atminties kultūra. Remiantis Lietuvos, Rusijos, Ukrainos, Lenkijos ir Baltarusijos šalių pavyzdžiais, daromos išvados, kad praeities pasitelkimą informaciniuose karuose galima aiškinti ir kaip kovos priemonę siekiant įtvirtinti savo šalies autoritetą pasaulinės bendrijos akyse. Toks poreikis regiono valstybėms atsirado sugriuvus senosioms pasaulinėms sistemoms ir kuriantis naujiems politiniams blokams. 1. Atskleistos sąsajos tarp informacinių karų, kuriuose kaip įrankis pasitelkiama praeitis, ir šalies ekonominio potencialo augimo. Dėl šios priežasties šis įrankis regiono valstybių užsienio politikoje naudojamas ne vienodai intensyviai, o ir juo naudotis buvo pradėta ne vienu metu. 2. Beveik visos regiono šalys praeitį, kaip minkštosios galios įrankį, pradėjo plačiai naudoti tik XXI a. Šis įrankis ypač didelę reikšmę turi Lenkijoje ir Rusijoje, rečiau naudojamas Lietuvoje ir Ukrainoje, jo beveik visiškai nenaudoja Baltarusijos valstybė. 3. Informaciniuose karuose naudojamus praeities siužetus galima suskirstyti į dvi kategorijas: (a) globalių tapatybių, kurių simboliais yra tapusios Holokausto ir GULAG'o figūros, ir (b) su atskirų visuomenių atminties kultūromis ir tapatybėmis susijusius simbolius, tokius kaip slavų vienybės idėja (Rusijos-Ukrainos santykiuose) ar LDK praeitis (Lietuvos-Baltarusijos santykiuose. 4. Prognozuotina, kad būsimuosiuose informaciniuose karuose praeitimi bus remiamasi vis plačiau. Dėl šios priežasties būtina stiprinti ekspertinių gebėjimų šioje srityje ugdymą, kuris šiuo metu regiono valstybėse yra per menkas. This article presents an analysis of the role memory culture plays in information wars. Based on the examples of Lithuania, Russia, Ukraine, Poland and Belarus, it finds that the phenomenon of using the past in information wars can be explained as a fighting measure to entrench the authority of a given country in the eyes of the global community. This requirement emerged among countries in this region following the collapse of the old global systems and with the creation of new political blocs. Associations have been noticed between information wars that exploit the past and the growth of a country's economic potential For this reason, this foreign policy tool has not been used to the same degree in different countries in the region, nor did it start being used at the same time. Almost all the countries in the region started to massively exploit the past as a means of soft power only in the 21st century. This tool is especially significant in Poland and Russia, being used less often in Lithuania and Ukraine, and hardly at all in Belarus. The storylines of the past being used in information wars can be divided into two categories: Global identities, whose symbols have become Holocaust and Gulag figures; and symbols associated with the memory cultures and identities of separate societies, such as the idea of Slavic unity (in Russian-Ukrainian relations) or the past of the Grand Duchy of Lithuania (in Lithuanian-Belarusian relations). The author predicts that the use of the past in information wars is set to intensify in the future, and as such, the teaching of expert skills is necessary to address this; at present, these skills are lacking in countries in the region.

Straipsnyje nagrinėjama Lietuvos užsienio politika Astravo AE atžvilgiu laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio iki 2019 m. Straipsnio tikslas – ištirti Lietuvos užsienio politikos tikslus, priemones ir rezultatus. Tikslui pasiekti pasitelkiama oficialių dokumentų ir aukšto lygio susitikimų analizė. Dokumentai padeda atskleisti Astravo AE strategines, ekonomines bei socialines ypatybes, oficialią Lietuvos poziciją ir jos kaitą. Tuo tarpu aukšto lygmens susitikimų tyrimas talkina nustatant Lietuvos užsienio politikos kryptį, tikslus, jų pagrindimo būdus bei įgyvendinimo priemones. Tyrimas rodo, kad per visą analizuojamą laikotarpį Lietuva prieštaravo Astravo AE statyboms, tačiau iš pradžių tai darė netiesiogiai, akcentuodama branduolinės saugos problematiką, o nuo 2016 m. vidurio netiesioginis pasipriešinimas pamažu virto tiesioginiu – ši branduolinė jėgainė prilyginta Rusijos geopolitiniam projektui ir nuspręsta riboti baltarusiškos elektros patekimą į Europos Sąjungos rinką. Nors Lietuvos interesams dėl Astravo AE nebuvo nuosekliai atstovaujama aukščiausiu politiniu lygmeniu per visą nagrinėjamą laikotarpį, šalies užsienio politiką vis tiek galima laikyti pakankamai rezultatyvia. Lietuva sėkmingai aktualizavo branduolinės saugos problematiką tarptautiniu mastu, kas ilgainiui paskatino Baltarusiją iš dalies atsižvelgti į Lietuvos reikalavimus dėl tarptautinių ekspertų įsileidimo. Baltarusiškos elektros ribojimo klausimu Lietuvai pavyko susitarti dėl palankaus Baltijos valstybių elektros sistemų sinchronizacijos scenarijaus per Lenkiją ir užsitikrinti Varšuvos palaikymą. Nepaisant to, baltarusiškos elektros patekimo ribojimas iki sinchronizacijos gali būti efektyvus tik tuo atveju, jei Lietuvai pavyks pasiekti susitarimus su Latvija ir Estija.

Lithuania has been a target of Russia’s soft power efforts for the past two decades. The aim of this article is to analyse Russia’s soft power influence possibilities in Lithuania. First, it analyzes how soft power is interpreted in Russia compared to the Western conception. Then, Russia’s soft power instruments and their core goals are reviewed, not all of which fall under the category of “soft power instruments” according to the Western understanding. The article proceeds with demographic changes in Lithuania and trends of consumption of Russian culture and information in Lithuania. The main argument is that Russia is not aiming to apply soft power to the general Lithuanian society but to particular groups within the population (Russophone minorities and residents with sentiments for the Soviet Union). It can be assumed that demographic trends and Russia’s aggressive actions will increasingly limit its soft power capabilities. However, the greatest setback to Russia’s soft power in Lithuania is arguably caused by its continuing reliance on hard power when it comes to countries of the post-Soviet space., Pastaruosius du dešimtmečius – ypač po 2014 m. Rusijos agresijos prieš Ukrainą – Lietuvos užsienio ir saugumo politikos bendruomenė vis daugiau dėmesio skiria Rusijos švelniosios galios priemonių taikymui Lietuvoje. Vis dėlto Rusijos taikomos priemonės ir jas apibūdinančios sampratos („informacinis karas“, „hibridinės grėsmės“ ir t. t.) neatitinka sąvokos „švelnioji galia“ autoriaus Josepho S. Nye siūlomo klasikinio apibrė-žimo. Švelniosios galios samprata vis labiau „iškraipoma“. Atsižvelgiant į šį konceptualų disonansą, straipsnyje nagrinėjama, kokias švelniosios galios priemones ir kaip sėkmingai Rusija taiko Lietuvoje.Straipsnio tikslas – išnagrinėti Rusijos švelniosios galios įtaką Lietuvoje analizuojant tokios galios priemonių arsenalą, jų taikymo tikslus, demografines bei Rusijos kultūros ir informacijos vartojimo tendencijas Lietuvoje. Šio straipsnio metodologija pagrįsta Rusijos mokslininkų, kurie pasiūlė taikyti švel-niąją galią buvusioje sovietinėje erdvėje (įskaitant Lietuvą), įvardijamų priemonių analize. Analizė apsiriboja tik tomis švelniosios galios priemonėmis, kurios kardinaliai nepriešta-rauja Josepho S. Nye požiūriui. Šių priemonių veiksmingumas vertinamas remiantis pirmi-niais demografiniais ir gyventojų apklausų duomenimis.Konstatuojama, kad Rusija siekia taikyti švelniosios galios, taip kaip ji suprantama Joseph S. Nye, ne visos Lietuvos visuomenės, o tik tam tikrų grupių (rusakalbių mažumos ir gyventojų, teigiamai vertinančių sovietinę Lietuvos praeitį) atžvilgiu. Daroma prielaida, kad demografinės tendencijos ir agresyvūs Rusijos veiksmai vis labiau ribos jos švelnio-sios galios sklaidą, nepaisant apklausose pastebimo Lietuvos gyventojų noro palaikyti ge-resnius santykius su kaimyne.Išvadose teigiama, jog Rusija švelniąją galią dažnai supranta kaip „vienpusį eismą; ji nebando suvokti kitų valstybių patirties ir vertybių, atpažinti abipusių panašumų, o veikiau „primeta“ savo naratyvą; tokia strategija gali tikti tuo atveju, kai nacionalinės istorijos ver-sijos pakankamai sutampa (pavyzdžiui, Baltarusijos atveju), tačiau Lietuvos atveju ta stra-tegija netinka. Svarbiausią vietą Rusijos naratyve užima „penkiolikos broliškų respublikų“ ir „pergalės Didžiajame Tėvynės kare“ elementai, kurie iš principo prieštarauja Lietuvoje įsitvirtinusiam „dviejų okupacijų“ ir „Sovietinės imperijos kalėjimo“ naratyvui ir kėsinasi paneigti lietuviškąją tapatybę.Lietuvos visuomenės demografinės charakteristikos santykinai palankios Rusijos švel-niosios galios veikimui, ypač dėl gausios rusakalbių mažumos ir rudimentinio rusų kalbos mokėjimo Lietuvos visuomenėje. Vis dėlto šios sąlygos nyksta dėl emigracijos (stip riausiai veikiančios būtent etninių mažumų bendruomenes Lietuvoje) ir natūralios kartų kaitos, tad ateityje Rusijos švelniosios galios įtaka potencialiai mažės

The business activities of Bogusław Radziwiłł, the Equerry of Lithuania (1620-1669), for a long time remained on the peripheries of historians’ interest, despite the fact that the magnate introduced new management and governance methods in his vast estates. Radziwiłł had great personal and political ambitions. To commemorate Prince Bogusław Radziwiłł, a new town was established in his Smalyavichi estate in Mińsk voivodeship (present day Belarus) in the early 1740s, named Bogusławpol after the owner. It was to become an important trade and craft hub on the route from Poland to Moscow. Based on the inventories of the Smalyavichi estate and the correspondence of the Prince with officials, the author of this article demonstrates how this town developed in the years 1643-1669. There are many indications that Bogusław Radziwiłł was personally involved in the settlement and development of Bogusławpol. He managed it through his stewards in the Smalyavichy estate. By virtue of its name, Bogusławpol was to become a monument to honour Bogusław Radziwiłł. However, after Radziwiłł’s death (the last male representative of the Calvinist branch of the family) at the end of the 17th century, the name of the town was eventually changed to Zhodzina, under which it is known today. Keywords: Bogusław Radziwiłł, Bogusławpol, Zhodzina, Grand Duchy of Lithuania, Mińsk voivodeship, Smalyavichi, seventeenth century, estate.

Straipsnyje, pasitelkiant gausią literatūrą apie dailininką bei naujausius jo biografijos tyrimus, mėginama nušviesti ankstyvuosius jo gyvenimo Baltarusijoje bei Vilniuje metus, paneigti kai kuriuos stereotipinius, iš leidinio į leidinį keliaujančius biografijos faktus. Soutine’as nepaliko jokių prisiminimų, apie save kalbėdavo nenoriai, dažnai pats painiodavo savo gimimo datą, kuri įvairiuose šaltiniuose pateikiama nevienodai. Remiantis Soutine’o tyrinėtojo Michelio LeBrun-Franzarollio surastais dokumentais, patikslinama dailininko gimimo data. Ankstyvieji Soutine’o gyvenimo metai Smilavičiuose, jo tėvų ir namų aprašymas, visiško skurdo paneigimas pateikti remiantis jo amžininko dailininko Faibisho Schragos Zarfino prisiminimais, kurių visas tekstas neseniai publikuotas Minske. Plačiau aptarta Jakovo Kriegerio piešimo mokykla, kurioje keletą mėnesių dailės mokėsi Soutine’as, jo mokymasis Vilniaus piešimo mokykloje. Dailininko gyvenimo Vilniuje faktai ir jo pomėgiai rekonstruoti remiantis Zarfino ir kito bendražygio, Michelio Kikoïneʼo, prisiminimais. The article presents the first years of Chaïm Soutine, the remarkable artist of the École de Paris. The reconstruction of the facts of his life in Smilavichy and the years of art education in Minsk and Vilnius is based on the bibliography about the artist and the recollections of the artists who were close to Soutine in his youth.

Straipsnyje aptariamas Vilniaus, kaip baltarusių Mekos, naratyvas bei jo aktualizavimas 2019 m. lapkričio 22 d. vykusių 1863–1864 m. sukilimo dalyvių perlaidojimo ceremonijos metu. Naratyve miestas vaizduojamas kaip piligrimystės ir garbinimo objektas, kuriame nuolat kuriasi ir atgimsta baltarusių tauta; tokią jo funkciją visiškai atitiko didelio susidomėjimo baltarusių visuomenėje susilaukusios laidotuvių iškilmės ir pasiruošimo joms įvykiai, suvieniję susiskaidžiusią visuomenę. Svarbu įvertinti strateginę jo reikšmę ne tik Baltarusijos visuomenei, bet ir Lietuvos valstybei bei suvokti, jog Vilniaus, kaip baltarusių Mekos, vaidmuo gali būti naudojamas kaip šalies minkštosios galios įrankis. The article discusses a narrative that presents Vilnius as the Belarusian Mecca, and a manifestation of that narrative during the November 22, 2019, reburial of members of 1863–1864 uprising. The narrative presents the city as an place of pilgrimage and worship where the Belarusian nation is constantly reborn. The ceremony of the reburial, as well as the preceding discussions, received great attention in Belarus. They become a direct representation of aforementioned narrative mobilizing the fractured nation. It is imperative to understand the strategic value of this narrative not only for Belarusian society, but for the Lithuanian state as well, because of its depiction of the Lithuanian state as an instrument of Lithuanian soft power.

Viena iš svarbiausių profesoriaus V. Čekmono (1936–2004) mokslinių interesų sričių paskutiniuoju gyvenimo dešimtmečiu buvo Lietuvos sentikių istorija ir kultūra. Būdamas profesionalius dialektologas, jis labiausiai domėjosi Lietuvos sentikių tarmėmis. 1996– 2002 m. Čekmonas organizavo daugiau nei 10 dialektologinių ekspedicijų į visus kompaktinius Lietuvos sentikių gyvenviečių regionus, kaimyninius Latvijos ir Baltarusijos rajonus bei Pskovo srities Opočkos rajoną Rusijoje. Per tą laiką buvo ištirta daugiau kaip 120 gyvenamųjų vietų Lietuvoje ir užsienyje, sudaryta apie 400 val. Lietuvos sentikių tarmių fonoteka. Šiuo metu visi šie įrašai suskaitmeninti ir saugomi Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro Tarmių archyve Vilniuje. One of the most important spheres of scientific interests of Professor V.N. Chekmonas (1936–2004) of the last decade of his life was the study of the Old Believers of Lithuania. As a professional dialectologist, he was primarily interested in Old Believers’ dialects. In 1996–2002, Chekmonas organized more than 10 expeditions to all areas of compact residence of the Old Believers in Lithuania, border regions of Latvia and Belarus as well as the Opochetsky district in the Pskov region. During this time, more than 120 settlements were surveyed, and a collection of tape recordings of Old Believers’ dialects of Lithuania was created. This collection contains approximately 400 hours of tape recordings; it now is digitized and stored at the Archive of Dialects of the Research Center of Geolinguistics at the Institute of Lithuanian Language in Vilnius.

In Belarus the state systematically hinders the development of civil society. NGOs have difficulties registering, functioning and sustaining their organisations. Some individuals related to the civil sector are persecuted, fined, imprisoned. Therefore a number of NGOs are registered abroad and civil society activists move with them to continue their work on Belarusian issues. In this article we aim to define people who left Belarus in order to work for Belarus as Belarusian Political Nomads, using the notion of transnational subjectivity to explore their migration strategies.The article is based on 15 semi-structured interviews held in London (UK) and Vilnius (LT). Interviews were analysed using the concepts oftransnational subjectivitiesandpolitical nomadism, and combining elements from a critical events narrative analysis approach.People who left Belarus to work for Belarus are Belarusian Political Nomads, because they create new democratic development visions for Belarus. Their individual political motivation can stem from the critical events that were registered in this research as turning points. Informants, individual conditions, histories and life experiences influence the outcomes of these events in terms of interpretation and induced motivation to engage in civil society activities.Belarusian Political Nomads form their migration strategies on the basis of their transnational subjectivities, which can be characterised by temporal and symbolic relations to the receiving country, and long-term intensive dissociative relations to the sending countries’ political regime, as well as a strong relationship to the new visions of Belarus.

Straipsnyje pristatoma ligi šiol mažai pažinta Mogiliove gimusio Vilniaus piešimo mokyklos auklėtinio, vėliau gyvenusio ir kūrusio daugiausia Miunchene, tapytojo ir grafiko Roberto Genino (1884–1941) asmenybė. Menininko biografijos vingiai ir kūrybos kelias rekonstruoti remiantis autoriaus įvairiuose pasaulio muziejuose bei privačiose kolekcijose surastais dailininko darbais, jo surengtų dailės parodų analize bei kritikų atsiliepimais. Sukaupta medžiaga leido autoriui ištyrinėti jo kūrybos vingius ir išskirti pagrindines stilistines dailininko kūrybos kryptis, nustatyti atskirus jos laikotarpius. 1911–1914 m. Geninas kūrė daugiausia grafines daugiafigūres kompozicijas neoklasicizmo įtakoje, daugeliui kūrinių suteikdamas simbolinę prasmę. 1915–1924 m. dailininkas atsidavė ekspresionistinei išraiškai, o 1925–1935 m. jo tapyboje vyravo lyrinėmis nuotaikomis persmelktas primityvizmas. Remiantis šia Genino kūrybos periodizacija ir stilistinėmis tendencijomis, straipsnio autoriui pavyko nustatyti daugelio nedatuotų kūrinių sukūrimo laiką bei aplinkybes, nulėmusias siužetų įvairovę. The article is devoted to the artistic development and biography of the painter and illustrator Robert Genin (1884–1941), who was born in Belarus, studied art in Vilnius, Odessa, Munich and Paris, lived in Paris, Munich, Ascona and Moscow, created numerous paintings, illustrations and some frescos.

The development of nuclear power in Belarus is an important issue addressed by Lithuanian foreign policy due to a mixture of geographic, political and nuclear safety concerns. Despite the pronounced relevance, the topic has received very limited academic attention. The paper attempts to fill this gap by identifying key objectives of Lithuanian foreign policy towards Ostrovets NPP and strategy for attaining them. The research is based on the analysis of high-level meetings and statements of six Lithuanian decision makers and a wide range of official documents. The paper argues that despite the apparent focus on nuclear safety of Ostrovets NPP, Lithuanian foreign policy aims to prevent its construction or at least to prolong the process. In order to do this, Lithuanian pressures Belarus via European Union and other international organizations and platforms by highlighting the nuclear safety issues of the plant, Belarusian non-compliance with Espoo and Aarhus conventions and presenting it as matter of international concern.

Straipsnis priskirtinas rizikos sociologijos ir branduolinės rizikos komunikacijos sritims. Remiantis Astravo atominės elektrinės atveju (BelNPP) parodoma, kaip politiniai subjektai diskursyviai kuria branduolinės rizikos supratimą. Dėl kontraversiškų diskusijų apie saugumą BelNPP yra svarbus Europai, ypač Baltarusijai ir Lietuvai. Atlikta politinių institucinių komunikacinių diskursų analizė, vykstanti nacionalinėse vyriausybėse ir parlamentuose Baltarusijoje ir Lietuvoje. Analizė atlikta kaip magistro baigiamojo darbo dalis. Empirinį pagrindą sudaro 132 tekstai, kurie buvo paskelbti 2012–2017 m. ir apibrėžiami kaip oficialūs instituciniai pranešimai spaudai. Teorinis aiškinamasis modelis apima diskursyvinio institucionalizmo, darbotvarkės nustatymo ir problemų rėminimo teorijas. Rezultatai rodo, kad diskurse vyrauja „saugos“ tema. Baltarusijos diskursas dažniau BelNPP demonstruoja kaip techninį iššūkį, o naudojamos laiko, vietos ir kt. sąvokos silpnina branduolinės rizikos suvokimą. Lietuvos diskurse daugiausia dėmesio skiriama politiniams aspektams, o naudojami diskursyvūs „rėmai“ sustiprina socialiai konstruojamą rizikos suvokimą. The paper is located within scholarly fields of risk sociology and nuclear risk communication. It employs the Belarusian Astravets Nuclear Power Plant (BelNPP) case to show how political entities discursively construct the understanding of nuclear risks. The BelNPP is an important case in a broader European region, and especially – for Belarus and Lithuania, due to its debated safety and impacts. The analysis of political institutional communicative discourses, as taking place in the national governments and parliaments in Belarus and Lithuania, was performed as part of the master thesis research. The empirical basis consisted of 132 texts, published during 2012–2017 and defined as official institutional press releases. The theoretical explanatory model included theories of discursive institutionalism, agenda-setting and issue-framing. The results show that the discourse is dominated by the ‘safety’ topic. The Belarusian discourse more frequently communicates BelNPP in a detailed technical manner and dominant frames attenuate the associated risks. The Lithuanian discourse focuses on political aspects and uses issue frames that amplify the socially constructed risk.

Straipsnyje rusėnų („senosios baltarusių“) kalbos vartojimas nagrinėjamas kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės oficialios („valstybinės“) kalbos problema, pateikiama naujausiuose Baltarusijos ir Lenkijos tyrėjų lituanistų darbuose. Baltarusių istoriografijoje pamėgti rusėnų kalbos valstybinio statuso argumentai atmetami. Moderniomis sociolingvistinėmis metodikomis baltarusių tyrėjų aprašomas prestižinis rusėnų kalbos statusas viešajame gyvenime neįrodomas. Nelygu socialinė-kultūrinė vartotojų grupė (valdovas, administracija, luomai), tautos ir etnosai, teritorija, juridinis vienetas (valdovo domenas, bajorijos domenai, magdeburginiai miestai, konfesijos), „ilgasis“ laikas, kalbos vartojimo forma (sakytinė ar rašytinė) – visa tai kaskart kūrė kitokią kalbų vartojimo hierarchiją. XV a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės viešajame gyvenime vartotos keturios kalbos: žodžiu – lenkų, lietuvių ir rusėnų, raštu – rusėnų ir lotynų. XVI a. pirmoje pusėje kalbų vartojimas pastebimai kito. Rusėnų kalba įgijo stiprias pozicijas krašto administracijoje ir kultūriniame gyvenime. Lietuvių kalbos vartojimo sritys siaurėjo, ji buvo priskirta neprivilegijuotam valstybės luomui. Kita vertus, lietuvių kalba nepatyrė diskriminacijos, kaip konkuruojant su įsigalinčia lenkų kalba nutiko rusėnų kalbai, nuo XVI a. vidurio stumiamai iš viešojo vartojimo. Tačiau oficialiai pakeisti rusėnų kalbą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje mėginama ne lenkų, bet „lietuvių“, t. y. lotynų kalba, kuri buvo suvokiama kaip senoji lietuvių kalba. Šis „lotynizavimas“ padėjo išsaugoti lietuvių kalbos vaidmens klausimą viešajame gyvenime visą XVI a. Dėl šios priežasties kalbos vartojimas atsigavo, o krašto modernėjimas XVI a. pabaigoje leido lietuvių intelektualams kurti etniškai atnaujintos lietuvių tautos politinės-kultūrinės programos gaires lietuviškoms LDK žemėms su dviejų prestižinių kalbų – lietuvių ir lenkų – koegzistencija. The status of the Ruthenian language and use of Lithuanian in public life in the Grand Duchy of Lithuania (henceforth GDL) remains one of the most hotly debated topics in Lithuanian historiography. In this article, the use of Ruthenian (early Belarusian) is analysed as the official (‘state’) language of the GDL, as it is presented in the latest works by Belarusian and Polish researchers and Lithuanian language studies researchers. This analysis looks at the problems that arise when examining the flexible and extraordinarily dynamic use and interrelation of languages in the GDL in the 15th–16th centuries, which changed every few decades and was based more on customs and traditions than laws.

Nuo 2008 m. atliekami kompleksiniai tyrimai Vilniaus kalnų parke atskleidė, kad kalvyno pirminis reljefas buvo ypač smarkiai keičiamas nuo 1831 m., kai šioje teritorijoje buvo pastatyta carinė tvirtovė. Kariniais tikslais buvo žeminamos dominuojančios aukštumos, užpilamos reljefo neigiamos formos – raguvos, nukasinėjami ištisi kalvyno plotai, aukštinamos natūraliai susiformavusios aikštelės – amfiteatrai. Paskutinė ryški invazija, lėmusi kalvyno reljefo pokyčius, įvyko įrengiant kalvyno teritorijoje Dainų estradą. Mūsų tyrimų metu atkurtas Kreivosios pilies bei gretimų teritorijų paleoreljefas rodo, kad Kreivoji pilis–miestas turėjo kur kas sudėtingesnę erdvinę struktūrą, nei buvo įprasta manyti. Pagrindinės kalvyno mikroformos – Plikasis, Stalo, Bekešo kalnai su kalvagūbriais bei jas jungę amfiteatrai – mūsų dienas pasiekė arba labai pakitusios, arba, kaip kalvyno dalis Antakalnio kryptimi, ilgainiui visiškai išnyko. Ypač pasikeitusi kalvyno dalis Stalo kalno vietoje. Iš esmės dabartinė jo aikštelė buvo suformuota nukasant atskiras aukštumas bei užpilant jas skyrusias raguvas. Nors konkrečių, mūsų tyrimais aptiktų, mikroformų įtakos Kreivosios pilies gynybinėje schemoje, pasiūlytoje ankstesnių tyrėjų, suvokimas yra tolesnių tyrimų objektas, tačiau kai kurias įžvalgas galime daryti jau dabar. Pirma, tyrimų metu išryškėjęs raguvų tinklas yra potencialios komunikacijų ašys. Jų lokalizacija rodytų, kad vienos jų galėjo būti naudojamos Kreivosios pilies–miesto vidinėje erdvėje, o kitos buvo skirtos susisiekti su išore. Kreivojo miesto viduje išsiskyrė dviejų kelių ašys. Jos jungė šiaurinį amfiteatrą su pietiniu – buvusiais papiliais. Pastaruosius perskyrė centrinė kalva, kurios tik nedideli fragmentai išliko iki mūsų dienų. Funkciniu požiūriu ši kalva jungė Stalo kalną su Plikuoju. Ties jo galais buvo susiformavę strategiškai svarbūs komunikaciniai mazgai (3 pav.). Paleoreljefo ir dabartinio reljefo skirtumai ypač akivaizdūs Plikojo kalno vakariniame šlaite ties Vilnia. Čia aptiktos raguvos (R1, R2, R3, R13, R14) bylotų, kad į Plikojo kalno amfiteatrą (Am1) galėjo būti patenkama ne tik iš šiaurinės (R4), bet iš vakarinės pusės. Jau dabar matyti, kad raguvos šlaite driekiasi dėsningai miesto atžvilgiu, ir pagrindinės kelių trasos nukreiptos į jas, o kiekvienos iš jų konkrečią įtaką miesto struktūrai turėtų atskleisti šlaitų tyrimai. Išryškėjęs raguvų tinklas rodo, kad buvęs stiprus Kreivosios pilies ryšys su kitomis Vilniaus dalimis veikė visą miesto raidą. Tad keičiasi Vilniaus genezės koncepcija: XIV a. miestas vystėsi ne tik nuo Aukštutinės–Žemutinės pilių komplekso, bet lygiai taip pat buvo veikiamas dviejų židinių – Kreivosios bei Žemutinės pilių 1 (11 pav.: B). Ši situacija lėmė, kad ankstyvuoju laikotarpiu miestas plėtėsi ne tik ir ne tiek šiaurės–pietų, Vilnios, kryptimi, bet vyrauja vakarų–rytų ašis. Istoriniai įvykiai, paskatinę Kreivosios pilies–miesto išnykimą, lėmė, kad nuo XIV a. pab. – XV a. pr. urbanizuojama tik dabartinio senamiesčio teritorija, o ankstyvoji ašis išlieka tik kaip rudimentas. Tad dabar S. Lasavicko XX a. 7 dešimtmetyje iškelta idėja dėl galimos papilio gyvenvietės Antakalnio-Viršupio-Nemenčinės- Polocko kryptimi įgauna realų pagrindą. Tai liudytų kol kas negausūs archeologiniai duomenys, senoji kartografija bei raguvų, atspindinčių senųjų kelių vietas, išsidėstymas reljefe. Tad ateities tyrimai teritorijoje tarp Stalo kalno bei Olandų gatvės įgauna svarbią reikšmę Kreivosios pilies tyrimų kontekste. The article analyses issues of the Crooked Castle (Curvum castrum) of Vilnius in the Middle Ages. Having located this castle in the 1930s–1960s in the territory of the current Kalnų Parkas, the necessity arose to define its relationship with the Lower and Upper castles. To achieve this goal, researchers first of all had to answer the important question of how the current relief differs from what it was in the 14th century. A group of scholars from the Lithuanian Institute of History undertook to implement this task. On the basis of interdisciplinary research methods, the article presents a reconstruction of the paleorelief of the hills, and discusses the scale of changes in the terrain and their causes.

The paper consists of two parts. The first presents a detailed description of eight maps and the views of cities included in The Atlas of the Principality of Polotsk by Polish cartographer Stanisław Pachołowiecki. They were printed in Rome in the printing house of Giovanni Battista Cavalieri in 1580. The author describes the whole cycle including both states of the plan of the Siege of Polotsk in 1579 and lists all copies known today. The second part discusses the art featured in these maps, particularly the map of the Principality of Polotsk.

Straipsnio tikslas – apžvelgti, kas yra suprantama kaip kapitalas ir kapitalo judėjimas, bei preliminariai įvertinti, kodėl Lietuva importuoja kapitalą ir aktyviai siekia pritraukti užsienio investuotojus bei kodėl Kinijos bendrovės apskritai ir vienos iš didžiausių Kinijoje valstybės įmonių SINOMACH antrinė bendrovė China CAMC Engineering Co. Ltd. konkrečiai nori importuoti kapitalą į Lietuvą. Kapitalas ir jo judėjimas gali būti suprantamas įvairiai, tačiau šiame straipsnyje jis yra analizuojamas per tarptautinės investicijų teisės prizmę – valstybė turi resursą, kurio ji negali išnaudoti apskritai arba negali jo išnaudoti efektyviai. Tuo tarpu užsienio investuotojas turi finansavimą, technologijas ar know-how, kuriuos pasitelkus toks resursas gali būti efektyviai išnaudotas. Lietuva yra kapitalą importuojanti valstybė, todėl šiame straipsnyje buvo nustatyta, jog Lietuvos turimas resursas, kurio ji pati negali efektyviai išnaudoti, yra daug darbingo amžiaus ir darbo neturinčių žmonių, kuriuos valstybė nori, kad užsienio investuotojas įdarbintų ir taip padėtų sumažinti finansinę naštą „Sodros“ biudžeto deficitui padengti. Kadangi Kinija yra viena didžiausia kapitalo eksportuotojų, kuri kartu tampa ir viena didžiausių užsienio investuotojų, šiame straipsnyje yra analizuojamos tokio staigaus investicijų srauto iš Kinijos padidėjimo priežastys – ėjimo į išorę politika ir įvairūs būdai, kuriais Kinija skatina tokią politiką. Įvertinus šiuos būdus ir Lietuvos atitiktį bendriems užsienio investuotojus dominantiems kriterijams, buvo nustatyta, kad Kauno LEZ Kinijos įmonei CAMCE gali būti patraukli tik dėl geležinkelio, mažo atstumo iki Minsko ir Lietuvos narystės Europos Sąjungoje. Kadangi CAMCE Baltarusijoje vysto laisvąją ekonominę zoną Kinijos-Baltarusijos pramonės parką, o Kinijos viena iš prioritetinių plėtros sričių yra Kinijos šiaurės vakarinio regiono plėtra ir geležinkelio, jungiančio Kiniją ir Vakarų Europą, naudojimas (maršrutas Lianyungang, Kazachstanas, Rusijos Federacija, Baltarusija), Lietuva ir Kauno LEZ CAMCE gali būti įdomus tik kaip įėjimo į Europos Sąjungos bendrąją rinką punktas. Kol kas dar nėra teisinių CAMCE įsipareigojimų dėl jos veiklos, informacija pateikiama informaciniuose pranešimuose, todėl CAMCE ketinimai gali kisti nuo statybos paslaugų eksporto iki investavimo į perkrovimo ir sandėliavimo komplekso pastatymą ir/ar valdymą, surinkimo linijos įrengimą ar paslaugų Kinijos įmonės centro įkūrimą Kauno LEZ. Tarptautinė investicijų teisė saugo tik tokį kapitalą, kuris yra perkeltas iš vienos valstybės į kitą su tikslu sukurti pajamas, kai tokios pridėtinės vertės kūrimo metu yra rizika, kapitalą eksportuojantis asmuo kontroliuoja tokį procesą ir tai yra ilgalaikis kapitalo eksportuotojo įsipareigojimas. Tarptautinė investicijų teisė nereguliuoja santykių, susijusių su paslaugų eksportu, tačiau saugotų CAMCE pastatytą ir valdomą pekrovimo ir sandėliavimo kompleksą, surinkimo liniją ar Kinijos paslaugų įmonės centrą Kauno LEZ. [...] There are various notions of capital, but in this article movement of capital is being analysed from the perspective of international investment law – a country has an asset, which it cannot exploit or do so efficiently and there is a foreigner who possesses financing, technology or know-how, which allows to develop such asset. Lithuania is a net importer of capital, thus this article analyses on what might be the asset that Lithuanian government is interested in developing through foreign investment and why Lithuania does not develop such asset through other means, i.e. borrowing. As China is one the biggest capital exporters and becomes one of the biggest outward investors, this article also analyses driving factors behind such increase of outward investment from China – the Going Out policy and various instruments used by China to encourage such policy. Finally, the article analyses the possible underlying reasons Chinese company CAMCE has in Kaunas free economic zone and what such interest means under international investment law.

In the second half of the 17th century Grodno deanery of Vilnius diocese was comprised of 21 Catholic churches (Odelsk, Hoża, Dąbrowa, Ejsmonty, Jeziory, Grodno, Indura, Krasnybór, Krynki, Kundzin, Kuźnica, Kwasówka, Lipsk, Brzostowica Mała, Nowy Dwór, Przewałka, Różanystok, Sokolany, Sokółka, Szudziałow, Zalesie). These churches were founded at various time periods, from the beginning of the 15th century, i.e. times of the grand duke of Lithuania Vytautas (Grodno parish), until the end of the 17th century. Most of the churches established their existence during the ruling of Sigismund III Vasa (the junction of the 16th and 17th centuries), the patron of most of them being the sovereign. Ejsmonty and Brzostowica Mała churches were founded the latest, respectively in 1695 and 1663 after the war between the Polish-Lithuanian Commonwealth and Russia in the middle of the 17th century. Based on visitation and inventories related materials of the deanery in various Lithuanian and Polish manuscripts it was stated that there were only two brick parish churches in the deanery (Grodno, Zalesie), and Nowy Dwór church was half brick, half wooden. All other churches were wooden, although some of them were splendid and spacious (e.g. Kwasówka, Sokółka, Dąbrowa, Odelsk). Roofs of wooden churches were usually covered in wooden tiles; they were decorated with little towers with crosses. However, churches of average and even small size dominated in the deanery, most of them were hardly restored after the occupation, robberies by the Russian army and arsons. Visitators demanded to reconstruct the churches, to repair the altars, to install ciboria for proper holding of the Blessed Sacrament, liturgical material, etc. Four of the reconstructed churches were consecrated by titular bishop of Gratianopoli Nicolaus Słupski during his visitation in 1674. In Indura a new church was built instead of a burned one only in 1689. These churches usually had three altars, the most altars were built in Grodno (9) and Odelsk (7) churches, but some churches had only one altar (for example, Hoża). Composite church titles were common: typically, churches were consecrated for Holy Trinity, Jesus Christ (the Transfiguration of Christ was a popular subject) or Blessed Virgin Mary (the Virgin Birth, the Visitation, and most usually – the Assumption), and the second part of a title was comprised of various saints’ names, commonly according to the names of foundators, donators or patrons of the churches. For example, Nicolaus and Elena Tarla built a church in Indura, therefore, it was consecrated not only with titles of the Holy Trinity, the Assumption of the Blessed Virgin Mary, the guardian of the Grand Duchy of Lithuania, but also with titles of St. Nicolaus and St. Elena. Information from available documents was collected about 76 clergymen who worked in parishes of the deanery. The list of clergymen is presented in a table. In 1662 the average age for clergymen was about 50; visitators recorded that some of them were negligent; they did not avoid alcohol, did not wear priestly clothing and got involved in conflicts. However, there were good shepherds who showed good example for others (Bartholomew Chrzanowski, Matthew Dierzgowski). There were little ecclesiastical brotherhoods operating in the deanery (in 1662 only pictures of brotherhoods in Dąbrowa church were mentioned), and most of the information was found about those, that were operating since the junction of the 17th–18th centuries (Sokółka, Indura). But, comparing to other deaneries of the Vilnius diocese, there were more unofficial cases of the homage to miraculous paintings (recorded even in 6 parishes) in the second half of the 17th century. [...]

Straipsnio tikslas yra atskleisti minkštojo saugumo instrumentų galimybes siekiant prisidėti prie regionų, paminėtų Europos kaimynystės politikos Rytų dimensijoje ir kurie apima Rytų partnerystės šalis: Armėniją, Azerbaidžaną, Baltarusiją, Gruziją, Moldovą ir Ukrainą, saugumo ir tvaraus vystymosi. Siūlomas požiūris į minkštąjį saugumą yra pagrįstas tuo, kad minkštojo saugumo priemonės yra apibrėžiamos kaip rinkiniai įvairių tikslingai organizuotų socialinių praktikų, kurios koncentruojasi į ir yra pagrįstos regioninio saugumo iniciatorių ir dalyvių vertybių ir kompetencijų pasidalinimu, kongruencija ir vystymu. Toks požiūris atskleidė minkštojo saugumo instrumentų galimybes prisidėti tiek prie regioninio saugumo, tiek prie tvaraus vystymo bei prie galimybės skatinti Europos integraciją Europos Sąjungos kaimynystėje. Minkštojo saugumo instrumentų efektyvumo didinimas bendro tam tikro regiono projektų valdymo procese reikš specialų požiūrį į atviriausias ir reiškiančias susidomėjimą gilesne integracija su ES šalis, paminėtas Europos kaimynystės politikos Rytų dimensijoje ir galimybę pasiūlyti visą eilę privilegijų jų atstovams tokia forma, kaip, pavyzdžiui, galimybės vystyti savo su saugumo valdymu susijusias kompetencijas dalyvaujant specifinėse švietimo programose ir mokymuose, ES inicijuotuose jungtiniuose bendradarbiavimo projektų valdymuose ir atitinkamame saugumo politikos formavime vis labiau šią veiklą plečiant. Presented paper suggests an instrumental approach to soft security and aims to reveal capacity of soft security instruments in terms of contribution to both security and sustainable development in the region which is addressed by Eastern Dimension of European Neighbourhood Policy and which includes Eastern Partnership (EaP) countries: Armenia, Azerbaijan, Belarus, Georgia, Moldova and Ukraine. Russian Federation (which is neither part of EaP nor among 16 EU partners addressed by the European Neighbourhood Policy) is also included in the overview as an important factor of influence in respect of regional security and relations between EaP states and EU. Referring to the main ideas of researchers and policy makers using different approaches to soft security as a phenomenon, the authors of the paper define soft security instruments as purposely organised social practices which rely mainly on sharing, congruence and development of values and competences of initiators and participants of security governance. Focus on the effectiveness of sharing, congruence and development of values and competences of initiators and participants of the EU policies and related joint projects as well as relevant combinations of soft instruments with economic and normative hard means is seen as a possibility to gradually increase level of regional security and transfer elements leading to sustainable development in this region

Iškeliama hipotezė, kad lietuvių ir baltarusių jaunuomenės žinios apie LDK turi būti skirtingos pačiais svatbiausiais jos istorijos klausimais, tokiais kaip LDK susikūrimo aplinkybės, pirmosios sostinės lokalizacija, Vilniaus problema, vyraujanti Didžiosios Kunigaikštystės tauta ir religija. Apklausus 105 Gardino J. Kupalos universiteto ir 184 VDU studentus iš esmės ši hipotezė pasitvirtino. Straipsnyje diskutuojama, kas galėjo nulemti tokius studentų atsakymus, pirmiausia kreipiant dėmesį į svarbiausius XX a. istoriografinius darbus, formavusius nacionalinius naratyvus. Tiek baltarusiai, tiek lietuviai savinasi LDK praeitį, tačiau abiejų istoriniai pasakojimai yra apriboti teritoriniu ir tautiniu požiūriu. Abu iš esmės koncentruojasi į dabartines valstybių ribas ir, atitinkamai, į baltarusių ir lietuvių tautas. Dėl šios priežasties natūraliai atsiranda iš esmės skirtingi bendros praeities traktavimai. Hypothesis was raised that the knowledge of the young Belarusians and Lithuanians would be different on the most important facts and topics of the history of the Grand Duchy of Lithuania, such as the foundation of the state, the first ruler and the first capital, the Vilnius issue, as well as the cultural and religious nature of the country. Drawing on the answers of the first and the second year students of Humanities and Social Sciences from J. Kupała University, Grodno (105 respondents) and Vytautas Magnus University, Kaunas (184 respondents) the hypothesis was confirmed. The article analyzes the causes of this phenomenon, discussing the most important historiographical works of the 20th century which formed the national narratives of both countries. The Belarusian as well as the Lithuanian national narratives acknowledge the whole history of the Grand Duchy but ate ethnographically and territorially limited, and focus only on the modern frontiers and on the modern nations. As a result, it s not surprising that people feel and understand the common past in different ways.

The report about condition of Catholic Church on Lithuania and Western Belorussia from 1947 by Michael Sopoćko tries to fi ll up the vacancy in the research over position of Church in the USSR after second world war. The description of the persecutions of the Church, prepared by the Vilnius priest, is direct relation by the witness of these events. The report presents important contribution for knowledge of history of Catholic Church on advisable terrains.

Per pastaruosius dvidešimt metų nepriklausomoms Baltijos – Juodosios jūros valstybėms didžiausios grėsmės nacionaliniam saugumui kilo energetinio saugumo sektoriuje, daugiausia dėl išorinių (sisteminių) ir vidaus politikos veiksnių. Straipsnio tikslas yra ištirti ir aprašyti energetinio nesaugumo priežastis, procesus ir pasekmes trims Baltijos – Juodosios jūros regiono valstybėms: Lietuvai, Baltarusijai ir Ukrainai po Sovietų Sąjungos dezintegracijos iki 2011 m. Šių trijų valstybių vidaus, užsienio ir saugumo politikos yra labai skirtingos, kaip ir jų energetiniai poreikiai. Straipsnyje daugiausia dėmesio telkiama į Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos santykius su Rusija. Vis dėlto, Rusija nėra vienintelis energetinio nesaugumo šaltinis. Analizuojamose valstybėse vykstantys procesai dažnai tampa energetinio ir nacionalinio nesaugumo priežastimis. Straipsnyje koncentruojamasi į regionui kylantį energetinį nesaugumą dviejų tipų pirminių energijos šaltinių – naftos ir gamtinių dujų – sektoriuose. Istorinės lyginamosios analizės metodo naudojimas trijų valstybių energetiniam saugumui nagrinėti yra naujas reiškinys Lietuvos energetinio saugumo ir tarptautinių santykių studijose. Trijų atvejų analizės metodas leidžia tiksliau nustatyti energetinių grėsmių kilmės priežastis, jų skirtumus ir pranašumus, atskleisti energetinio saugumo poveikį ekonominiams, socialiniams ir politiniams procesams, taip pat įvertinti, kaip kito energetinis saugumas kiekvienoje iš šalių, išryškinant bendras tendencijas. Over recent two decades the greatest threats to national security faced by independent Baltic-Black Sea states emerged in the sector of energy security, mainly due to external (systemic) and internal policy factors. The paper aims to investigate and describe the reasons, processes and consequences of energy insecurity for three Baltic-Black Sea states: Lithuania, Belarus and Ukraine from disintegration of the Soviet Union until 2011. Internal, foreign and security policies of these three states are very different, like their energy demands. The paper focuses on the relations of Lithuania, Belarus and Ukraine with Russia. However, Russia is not the only source of energy insecurity. Processes going on in the analysed states often lead to energy and national insecurity. The paper focuses on the threat of energy insecurity facing the region in the sectors of two types of primary energy sources, i.e. oil and natural gas. The use of the historical comparative analysis for the investigation of energy security of the three states is a new phenomenon in the studies of Lithuania’s energy security and international relations. The method of three case studies allows identifying the causes of energy threats more precisely, their differences and advantages, revealing the impact of energy security on the economic, social and political processes, as well as evaluating how energy security changed in each of the countries, pointing out common tendencies.

Straipsnyje, remiantis pilnojo perkėlimo ir pilnosios prieigos hipoteze (Full Transfer Full Access hypothesis (Schwartz, Sprouse 1994, 1996), siekiama atskleisti lietuvių kalbą besimokančių suaugusiųjų užsieniečių giminės kategorijos ir jos derinimo sakinyje įsisavinimo ypatumus. Tyrime dalyvavo 59 lietuvių kalbą besimokantys suaugusieji iš skirtingų šalių – Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Latvijos ir Estijos. Tyrimo medžiagą sudaro rašytinė vertimo užduotis iš anglų kalbos. Pagrindinis tyrimo tikslas yra išsiaiškinti, ar lietuvių kalbos besimokančių užsieniečių, kurių gimtojoje kalboje yra giminės kategorija ir jos derinimas sakinyje, užduoties rezultatai bus geresni, nei tų užsieniečių, kurių gimtoji kalba (anglų) giminės derinimo neturi. Statistinė gautų rezultatų analizė rodo tam tikrus būdingus skirtumus tarp anglakalbių studentų ir kitų suaugusiųjų, kuriems anglų kalba nėra gimtoji. Šie rezultatai leidžia patvirtinti gimtosios kalbos ypatumų perkėlimo ir pritaikymo pradinėje užsienio kalbos mokymosi stadijoje hipotezę, kadangi gimtojoje kalboje giminės kategoriją ir jos derinimą sakinyje turintys studentai geriau susidorojo su gimine ir jos derinimu lietuvių kalboje, nei anglakalbiai studentai. Tačiau tyrimas taip pat rodo, kad gimtosios kalbos perkėlimas nėra vienintelė svarbi aplinkybė – tolesniam užsienio kalbos studijavimui ypač svarbus ir kalbos jausmas, universalioji gramatika („Universal Grammar“), kuri leidžia besimokantiems įsisavinti tuos užsienio kalbos ypatumus, kurių nėra jų gimtojoje kalboje. This article presents results obtained from an empirical investigation into the acquisition of gender agreement in Lithuanian as a second language (L2). A total of 59 L2 learners of Lithuanian and 10 Lithuanian native speakers, as controls, took part in this study. The participants came from diverse first language (L1) backgrounds (i.e., Russian, Ukrainian, Belorussian, Latvian, and English). The data were collected using a written translation task. The results of the study showed some statistically significant differences between English speaking learners of Lithuanian and non-native English speaking learners of Lithuanian. The findings support the Full Transfer Full Access hypothesis (Schwartz, Sprouse 1994, 1996) which argues for the interaction of L1 transfer and Universal Grammar in the development of adult L2 grammars.

Jau daugiau nei dešimtmetį Baltarusijoje įsitvirtinęs autoritarizmas yra vis dar sunkiai paaiškinamas fenomenas. Straipsnyje analizuojamas vienas iš kovos dėl valdžios instrumentų – politinio elito – valdančiojo ir opozicinio – retorika, kuria siekiama mobilizuoti visuomenę politinėje kovoje. Valdžios ir opozicijos retorika analizuojama trimis aspektais: kaip konkuruojantys elitai kalba apie šlovingą praeitį, degradavusią dabartį ir utopinę ateitį. Pagrindinė tokios retorikos dimensija – aiškiai identifikuoti tautos nuosmukio šaltinį, esą kolektyviniu veiksmu tauta įveiks nuosmukio priežastis ir atgaus pirminę harmoningą esmę. Straipsnyje siekiama įrodyti, kad pasitelkus šią trinarę retorikos struktūrą, Baltarusijos prezidentui Aleksandrui Lukašenkai pavyks trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu užsitikrinti išlikimą valdžioje. Tačiau išvada gali pasirodyti šokiruojanti: dabartinei Baltarusijos valdžiai pavyko įtikinti visuomenę, kad tikrasis šalies klestėjimas buvo realizuotas Sovietų Sąjungoje, o šiuo metu nors ir dėl trumpo, tačiau pragaištingo opozicijos valdymo, taip pat dėl dabartinės opozicijos veiklos šalis patiria kai kuriuos sunkumus, tačiau utopinė ateitis jau yra realizuota. Opozicija, kol ta dabarties utopija bus grindžiama minimaliu ekonominiu išgyvenimu ir visuomenės tikėjimu, kad visi tikslai jau pasiekti, neturi galimybės mobilizuoti kritinės masės savo idėjoms paremti ir patekti į valdžią. Authoritarianism established in Belarus for over a decade by now is still hard to explain phenomenon. The article analyses one of the fight for power instruments - rhetoric of the political elite, both in power and in opposition, aimed at mobilising society in the political fight. The rhetoric of the power and opposition is analysed in three aspects: how competing elites talk about the glorious past, degraded present and utopian future. The key dimension of such rhetoric is clear identification of the source of the nation's degradation, the nation will supposedly overcome the reasons of the degradation by collective action and will regain the initial harmonious essence. The article is aimed to proof that by employing this three-member rhetoric structure, Belarussian President Alexander Lukashenko will manage to secure his stay in power in short and medium term. But the conclusion can seem shocking: the present government of Belarus managed to persuade the nation that the true flourish of the country was realised in the Soviet Union, and at present even though short but disastrous opposition rule, as well as the present activities of the opposition cause the country to incur certain difficulties, but the utopian future is already realised. Until the present utopia will be based on minimum economic subsistence and public belief that all goals have already been achieved, the opposition will have no chance to mobilise the critical mass needed to support is ideas and to get into power.

Straipsnyje supažindinama su profesinio pasirinkimo motyvacijos samprata, teoriškai pagrindžiami jos formavimuisi bei kuriant jos modelį turintys įtakos vidiniai ir išoriniai veiksniai. Profesinio pasirinkimo motyvacija apibrėžiama kaip dinamiška hierarchinė struktūra, kurioje profesijos pasirinkimo motyvai pasiskirsto pagal tris dimensijas. Analizuojama profesinio pasirinkimo motyvacijos įtaka pasirenkant socioedukacines specialybes, pabrėžiamas šios profesinės veiklos išskirtinumas kintamos visuomenės kontekste. Baltarusijos, Lietuvos ir Švedijos universitetuose atlikto tarpkultūrinio tyrimo rezultatai atskleidžia, kokie profesinio pasirinkimo motyvai vyrauja skirtinguose sociokultūriniuose kontekstuose. The importance of professional motivation in the process of choosing social-educational work is analysed, stressing the exception of social work as occupation within the context of dynamic society. The article presents the concept of professional motivation. The influence of personal and socio-cultural factors on the formation of the professional motivation is analysed and the structural model is presented. Results of the transcultural research on professional motivation are presented and some tendencies of motives why people choose social-educational work as occupation in Belarus, Lithuania and Sweden are discussed. The statistical analysis of the data revealed dependence of professional motive on the socio-cultural factors in choosing university studies in social-educational profession. The results indicated that Belarusian students showed a disposition to human-oriented goals, in Sweden sample there was a predominance of external achievements that are typical of modern Western society and in Lithuania there is no significant difference between human-oriented and self-realisation goals, which can be explained as a sign of a shift in values in a changing society.

Lietuvos Metrika – tai gautų ir siųstų dokumentų iš LDK kanceliarijos registras. Šiose knygose pilna Lietuvos didžiųjų kunigaikščių privilegijų žemėms, privatiems asmenims, miestams ir socialinėms grupėms. Lietuvos Metrikoje taip pat yra daug įvairių Lietuvos didžiojo kunigaikščio bei kitų dvarų dokumentų, diplomatinio pobūdžio raštų, susijusių su daugeliu valstybių pradedant nuo Švedijos iki Osmanų imperijos, nuo Šventojo Sosto iki Rusijos ir totorių ordų. Šiose knygose galima rasti ir finansinių duomenų, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir kilmingųjų turto inventorių bei kitokios įvairaus pobūdžio informacijos. Per šimtmečius Lietuvos Metrika suformavo svarbiausią LDK archyvą. Seniausi jo dokumentai siekia 1385–1387 metus. Juose kalbama apie politinius-strateginius valstybės reikalus, t. y. sąjungą su Lenkijos karalyste ir LDK krikštą. Vėlyviausi dokumentai yra datuojami XVIII a. pabaiga, kada grobuoniškos Abiejų Tautų Respublikos kaimynės – Austrija, Prūsija ir Rusija – 1772–1795 metais pasidalino šią valstybę. Lietuvos Metrika yra gausiausias ir išsamiausias šaltinis, leidžiantis tyrinėti XIV a. pabaigos – XVIII a. pabaigos dabartinių Lietuvos ir Baltarusijos valstybių istoriją. Lietuvos Metrika taip pat teikia informacijos apie Ukrainos, Lenkijos, Rusijos, Latvijos ir Estijos istoriją. Straipsnyje yra nagrinėjama Lietuvos Metrika, su ja susijusi mokslininkų veikla. Taip pat straipsnyje yra publikuojamos ištraukos iš Lietuvos Metrikos. The Lithuanian Metrica is the registry of documents received by and sent from the GDL Chancellery. These books contain privileges of the Grand Dukes of Lithuania with respect to land, private persons, cities and social groups. The Lithuanian Metrica also contains a variety of documents of the Grand Duke of Lithuania and other manors, diplomatic letters related to many states from Sweden to Ottoman Empire, from the Holy See to Russia and Tartar hordes. These books also contain financial data, inventories of property of Lithuanian Grand Dukes and the nobility as well as other miscellaneous information. During ages the Lithuanian Metrica formed the most important GDL archive. Its earliest documents date back to 1385–1387. They cover the political-strategic state affairs, i.e. the union with the Kingdom of Poland and GDL baptism. The latest documents date back to the end of the 18th c., when the vulturous neighbours of the Polish-Lithuanian Commonwealth – Austria, Prussia and Russia – divided this state in 1772–1795. The Lithuanian Metrica is the most profuse and exhaustive source which helps to explore the history of the end of the 14th c. – the end of the 18th c. of the present states of Lithuania and Belarus. The Lithuanian Metrica also provides information about the history of Ukraine, Poland, Russia, Latvia and Estonia. The paper analyses the Lithuanian Metrica and the related scholars’ activities. It also publishes extracts from the Lithuanian Metrica.

W czasach sowieckich istnienie Wielkiego Ksiestwa Litewskiego uznawano za okupacje Bialorusi, co wraz z owczesną teorią narodzin narodu staroruskiego dawalo wsparcie dla przylączenia ziem bialoruskich do Rosji. Na początku lat 90. w niepodleglej Bialorusi powstala z kolei „narodowo-panstwowa” koncepcja historii, ktorej przedstawiciele uznawali Wielkie Ksiestwo Litewskie za panstwo bialorusko-litewskie i preferowali historie polityczną. Kolejne przemiany nastąpily w polowie lat 90., kiedy to jedni powracali do koncepcji sowieckich, inni pozostawali na pozycjach narodowych. Roznice te dobrze widac w ocenach powstania Wielkiego Ksiestwa Litewskiego, zawierania unii oraz polityki zewnetrznej (zwlaszcza wobec Moskwy). W artykule wskazano najwazniejsze kierunki badan i glowne edycje źrodlowe do dziejow Wielkiego Ksiestwa Litewskiego. During Soviet times the existence of the Grand Duchy of Lithuania was considered an occupation of Belarus. Together with the theory about the origins of the old Russian [sic!] nation it supported the unification of the Belarusian territories with Russia. At the beginning of the 1990s in independent Belarus the so-called “national state” conception of history was developed; its adherents considered the Grand Duchy of Lithuania a Belarusian-Lithuanian state and preferred political history. The next changes occurred in the mid-1990s, when some returned to historical views from Soviet times, others remained on the national historical positions. It is apparent in the evaluations of the founding of the Grand Duchy of Lithuania, the unions, and the foreign policy (especially towards Moscow). The article points out to the main directions in research and to major editions of sources to the history of the Grand Duchy of Lithuania.

During research on information omitted in monastery chronicles traces have oft en been found of that information or even its presence in another texts of the group. The least present topic is life inside the monastery, interpersonal relationships, monks’ daily life. Only the annals Dzieje kapitularne zakonnic świętej matki Brygitty konwentu grodzieńskiego, including sermons by the abbess Teresa Chreptowiczówna, present details about the diffi culties in the relationships between the sisters and describe the reality of reforming the community by the abbess. Although the monastery chronicles mention the town and events that take place there quite oft en, there is scarcely any information about the city government and functioning of the monasteries inside the town. Th e texts also hardly ever include personal opinions of the authors about the events described, as the genre of chronicle requires. Th e study confi rms the objectives and priorities of the authors, who were appointed by a religious community and acted on its behalf

The general dietine (sejmik) of the Grand Duchy of Lithuania became a non-functioning body in the first half of the 17th century. That is why organizing an assembly in Słonim in 1685 by Lithuanians made a great impression all over the country. Its success was possible thanks to the combined influences of the Sapieha and the Radziwiłł families, who united against the king for a short period of time. This initiative was triggered by the decision of the king and the Senate council on moving the 1685 sejm from Grodno to Warsaw, which caused protests of Lithuanians. As a result, it was easier to stir turmoil against the policy of the court among them. The citizens of the Grand Duchy of Lithuania who gathered in Słonim sent a few representatives to the sejm in Warsaw to block the election of the marshal. At the same time the majority of the participants of the Słonim assembly went to Grodno as the rightful place of the sejm. It was only after a few weeks of negotiations that the king managed to convince Lithuanians to agree to come to Warsaw. However, they managed to accomplish their aim of demonstrating their dissatisfaction and hampered the celebration of the Vienna victory, which was supposed to strengthen the king’s authority. During the assembly a new constitution was passed, securing the sejm in Grodno. However, the events of 1685 did not have much influence on the very institution of the Lithuanian general sejmik, which continued to be a non-functioning body in the subsequent years.

Straipsnyje aptariama 1920–1930 metų sociolingvistinė vakarinės dalies Ignalinos krašto situacija, pasitelkus čia vykusių ekspedicijų anketų duomenis. Apibendrinant situaciją dar būtina priminti, kad parapijos, kur buvo surinkta analizuojama medžiaga, yra lietuviškiausios visame Ignalinos krašte, todėl pagal jų duomenis nereikėtų spręsti apie viso krašto situaciją, ypač apie padėtį pačiose pakraštinėse parapijose, kurios ribojasi su Baltarusija. Informantų pateikti duomenys ir jų analizė rodo šias svarbiausias tendencijas: 1) tirtose Palūšės, Daugėliškio, Vidiškių ir Paringio parapijose buvo vykdoma bendra lenkų okupacinės valdžios polonizacijos politika; 2) stipriausias polonizacijos instrumentas greičiausiai buvo mokykla, silpniausias – lenkų administracija ir dvarai; 3) bažnyčia, palyginti su kita Vilniaus krašto dalimi, didelės įtakos polonizacijai nepadarė; 4) polonizacijai įsigalėti trukdė gyventojų tautinės sudėties faktorius, aiškus savojo identiteto suvokimas, lietuviai kunigai ir mokyklos „nuo tėvų“ modelis. The article discusses the sociolinguistic situation of the western part of Ignalina region in 1920-1930, based on the data of the questionnaires from the expeditions in the area. Summarising the situation, it must be noted once again that the parishes where the analysed material was collected are the most Lithuanian ones in the whole Ignalina region; therefore, the data from them should not be used to define the situation in the whole region, particularly in the peripheral parishes bordering Belarus. The data provided by the informants and its analysis reveal the following main tendencies: 1) a common polonisation policy was carried out by the Polish occupation government in Palūšė, Daugėliškis, Vidiškės and Paringis parishes; 2) the most powerful polonisation instrument most probably was the school, Polish administration and manors being the weakest one; 3) the church did not contribute much to the polonisation process, compared to other part of Vilnius region; 4) the strong establishment of polonisation was prevented by the factor of the national composition of the population, clear perception of one’s identity, Lithuanian priests and a certain model of “home-schooling”.

THE BALTIC SUBSTRATUM IN THE LANGUAGES OF THE EASTERN SLAVSSummaryAlthough many archeological and onomastic publications demonstrate the existence of a Baltic substratum over a rather large section of the territory of the Eastern and Western Slavs, some Slavic studies scholars still ignore the influence exerted by this substratum in the evolution of the vocabulary, phonetics and other linguistic aspects of Slavic dialects. One group of linguists adheres to the principle that in elucidating the causes of changes taking place in a language, one must give priority to the patterns of internal language development. Others identify the lexical substratum with marginal (borderland) borrowings. But a drawback to the notion of substratum influence is the extremely large number of common features exclusive to the Baits and the Slavs, such that loanwords are ignored, especially the older loanwords of substratum origin. Scholars find somewhat more substratum Balticisms in the Polish and Belarusian dialects (especially in the Polesje region), but in northwest Russia, where there is a great abundance of hydronyms of Baltic origin, conspicuously few appellative Balticisms are reported.This article not only draws attention to this paradox, but also attempts to determine in which layers of the Russian vocabulary certain still unidentified loanwords from the Baltic languages are concealed.On the basis of the „Atlas substratnoy i zaimstvovannoy leksiki russkich govorov Severo-Zapada“ (Saint Petersburg, 2003), compiled by S. A. Myznikov, it is established that a large portion of the substratum Baltic lexical legacy in northwest Russian dialects is to be found among borrowings from the Finnic languages, e.g.: гумежи ‘field’, галага ‘frost’, xaрм(а) ‘frost’, марьюха ‘female capercaillie (European woodland grouse)’ and other words whose Baltic pedigree is established by S. A. Myznikov. In the Atlas certain Balticisms which might have entered the Russian dialects without the mediation of the Finnic languages are noted: кукорки ‘top section of the back, nape of the neck’, кука ‘a wooden mallet used to stun fish under the ice’, нерет/нерота/нарот ‘a net for catching fish’ and others.The atlas also contains other words which S. Myznikov considers borrowings from the Finnic languages, but which are more likely substratum Balticisms, e.g.: палы‘chaff (of grain), flax husks’ (cf. Lith. pelai ‘grain or hay husks, chaff = Latvian, pelus), керда ‘event; time or instance’ (cf. OPr. kērdan acc. sg. ‘once upon a time’ and Lith. kartas) etc.For lexicologists studying the history and origin of Russian vocabulary it suffices to establish the direct source of the borrowing, without delving into the older origin of the loan word. For this reason Russian Slavic studies scholars would consider most of the words mentioned here Finnicisms, and justifiably so. This does not satisfy Baltic studies scholars, however. It is important for investigators of the language which provided the loanwords to establish not only which neighbouring languages directly borrowed such words, but also the further fate of these „nomadic” words. It is data of exactly this kind which can elucidate the earliest history of the Baltic tribes and their languages about which we can find nothing in the annals of written history.

Autorius, primindamas 1905-ųjų Rusijos revoliucijos kontekstą, aptaria Didįjį Vilniaus Seimą, išryškindamas 9 tezes: Lietuva tarptautinės teisės požiūriu (kai buvo peržengta socialinė riba tarp bet kokios prigimties kultūrinio savęs suvokimo ir iškelto politinio tikslo pripažinimo); sienų klausimu (1905 metais pirmą kartą buvo kalbama apie politinį krašto žemėlapį); dėl nacionalinio santvarkos principo (kai pirmą kartą kilo ir autonominės Lietuvos ir Baltarusijos sąjungos idėja); etnografinės nuostatos klausimu (už etnografinio Lietuvos apibrėžimo slypėjo pagrindinė būsimosios valstybės problema, ryški jau Didžiojo Vilniaus Seimo rezoliucijos tekste); apie bendros lenkų ir lietuvių tradicijos pabaigą (susitelkimas ties etnografine Lietuva skleidė akivaizdų norą atmesti galimybę atkurti XVIII a. žlugusią bendrą Lenkijos ir Lietuvos valstybę); dėl akivaizdžios 1905 metų reikšmės 1917−1918 m. Lietuvos Tarybai (Taryba 1917 m. galėjo tiesiogiai tęsti tai, ką po 1905 m. vėl sustiprėjusi caro valdžia buvo bebaigianti sunaikinti); apie besikuriančią partinę sistemą ir asmenybių veiklą (Didysis Seimas jau atspindėjo ginčus tarp „kairiųjų liberalų“ ir „konsemityvių“ grupuočių); apie poveikį kultūrai ir politikai (iki 1914 m. būdingas lietuviškų švietimo, kultūros ir ekonominių organizacijų steigimas); dėl politinės santvarkos (politinėje srityje aiškiai {žvelgiama demokratinė Seimo orientacija). Autorius aptaria ne tik Didžiojo Seimo veiklos aplinkybes, bet ir tiesioginį ryšį su Valstybės atkūrimu 1918 metais ir demokratiniu 1920−1926 metų Respublikos laikotarpiu Recalling the context of the Russian Revolution of 1905, the author discusses the Great Seimas of Vilnius by highlighting the following nine theses: Lithuania from the viewpoint of international law (when the social boundary between cultural self-perception of any nature and the recognition of the political goal set was crossed); the issue of borders (in 1905, a political map of the land was first spoken about); the national principle of the system (when the idea of autonomous union between Lithuania and Belarus was first put forward); the issue of ethnographic attitude (the main problem of a future state was behind the ethnographic definition of Lithuania, it was clear already in the text of a resolution of the Great Seimas of Vilnius); the end of the common tradition of Poles and Lithuanians (focus on ethnographic Lithuania reflected an obvious wish to dismiss a possibility of restoring the state of Poland and Lithuania that had collapsed in the 18th century); obvious significance of the year 1905 to the 1917−1918 Council of Lithuania (in 1917, the Council was able to directly continue what czarist authorities that had again strengthened after 1905 almost destroyed); creation of party system and activities of figures (the Great Seimas already reflected disputes between “left-wing liberals” and “consemitive” factions); influence on culture and politics (establishment of Lithuanian educational, cultural and economic organisations was frequent before 1914); political system (a democratic orientation of the Seimas was clearly seen in the political area). The author discusses not only circumstances surrounding the work of the Seimas, but also a direct relation to the restoration of the State in 1918 and a democratic period of the Republic from 1920 to 1926.

Straipsnio tikslas – ištirti ir atskleisti pusantrų metų egzistavusios „Vidurio Lietuvos" (1920.10.19-1922.03.24) valstybinį darinį, suformuotą iš rytų Lietuvos ir vakarų Baltarusijos teritorijų su centru Vilniuje. Šios teritorijos buvo okupuotos Lenkijos kariuomenės 1920 m. spalio mėn. Negausių mokslinių studijų šia tema ir archyvinės dokumentikos pagrindu siekiama atskleisti to darinio vidaus politiką, išryškinant administracinio aparato veiklą, ekonominę būklę ir visuomenines problemas. „Vidurio Lietuvos“ valdymas turėjo valstybės administravimo bruožų, tačiau tai nebuvo valstybė, tiktai jos imitacija. L. Želigovskio dekretai patvirtina faktą, kad visa valdžia telkėsi jo rankose. Laikinosios valdymo komisijos narių ir departamentų vadovų daugumą sudarė vietiniai lenkai, kurie privalėjo paklusti Lenkijos vyriausybei, bet, būdami skirtingų ideologijų, ne visi pritarė krašto įjungimui į Lenkiją. „Vidurio Lietuvos“ pramonė buvo apimta stagnacijos, o finansinę sistemą reikėjo kurti iš naujo. Tačiau nepaisant sunkumų, steigėsi nauji fabrikai, atsirado nemažai smulkių įmonių, buvo sparčiai atstatomas komunikacinis tinklas. Labiausiai rūpintasi vietinės prekybos plėtote. Pajudėjo eksportas į Lenkiją, bet jis buvo keturiskart mažesnis negu Lenkijos importas. Dėl lėšų stygiaus įstrigo vangiai ir neatsakingai tvarkoma valstybinė žemės reforma. Polietninėje teritorijoje lygiateisėmis pripažintos lenkų, lietuvių, baltarusių ir žydų kalbos. Suvaržyta itin paplitusios rusų kalbos vartosena ir imtasi neribojamos lenkiškumo akcijos. Tokie veiksmai kiršino kitų tautybių gyventojus. Pažymėtini teigiami poslinkiai švietimo ir darbą reguliuojančių įstatymų srityse. Aktyviai veikė naujos lenkų visuomeninės organizacijos, tačiau buvo slopinama lietuviška veikla. Dėl prasimanytų dingsčių baudžiami lietuvių mokytojai, uždarinėjamos lietuviškos mokyklos. Naudojantis spaudos įstatymo galimybėmis, nepaliovė ėję griežtai cenzūruojami, stabdomi ir pakeistais pavadinimais toliau leidžiami lietuvių laikraščiai. The aim of the present article is to investigate and reveal the local politics of "Central Lithuania" (1920 10 19 - 1922 03 24), a formation made up of East Lithuanian and West Byelorussian territories with Vilnius as its centre. These territories were occupied by the Polish army in October 1920. Studying the existing sparse research on the subject as well as archival documents, we can disclose its local politics, activities of the administration, the economical situation, and social problems. The administration of "Central Lithuania" exhibits some features of a state administration, yet it was not a state but rather an imitation of it. Zeligowski's decrees confirm the fact that all power was in his hands. The majority of the members of the provisional ruling committee and leaders of various departments were local Poles who had to submit to the Polish government, yet, being ideologically different, they were not all unanimously for annexing the region to Poland. The industry was stagnant while the financial system had to be recreated anew. However, despite numerous hardships, new factories were being established, a number of smaller enterprises appeared, and the communication service was renovated. The greatest attention was given to the local trade, the export to Poland was growing though was still four times lower than the import from this country. Lack of resources was the main reason why the reforms in agriculture, which were being slowly and disorderly implemented, finally came to a halt. On this territory with multicultural population, four languages - Polish, Lithuanian, Byelorussian and Yiddish - were granted equal rights. Russian/though widespread, was restricted in usage and Polish was in fact promoted beyond any proportion. Such policy was provoking a negative reaction on the part of other nations. Improvements can be noted in education and labour laws. New active Polish organizations appeared while the Lithuanian ones were suppressed. Factitious pretexts were often an excuse to punish Lithuanian teachers or close Lithuanian schools. Lithuanian newspapers were published, yet they were strictly censored, suspended or changed their titles.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą lietuviai tapo monokultūrine ir etnocentristine tauta. Remiantis naująja Lietuvos valstybingumo teorija, Lietuvos politikai kūrė savitą šalies valstybingumo formulę, sėkmingai taikytą santykiuose su Vokietija. Lenkų politikai, ypač J. Pilsudskis, siekė istorinį valstybingumą pajungti modernaus lenkiško imperializmo labui. Lietuvos politiką jie vertino kaip silpnumo požymį. Šiomis aplinkybėmis baltarusiai vylėsi sustiprinti savo etnografinį potencialą. Tad jie buvo pasiruošę paremti arba lenkus, arba lietuvius. L. Želigovskio „Vidurio Lietuva“ laikyta lenkų istorinės valstybės dalimi. J. Pilsudskiui „Vidurio Lietuva“ tebuvo priemonė siekiant globalinių geopolitinių tikslų. Baltarusijos teritorijoje jis turėjo analogą, kurį reprezentavo S. Balachovičius. Lietuviai griežtai priešinosi J. Pilsudskio insinuacijoms, bet jų nelanksti pozicija apsunkino problemos sprendimą. Rygos taikos sprendimai, priimti sovietų ir lenkų, padėjo L. Želigovskiui, bet nutraukė J. Pilsudskio planų įgyvendinimą. 1920 m. spalio 28 d. Tautų Sąjunga priėmė sprendimą surengti Lietuvos ir Lenkijos plebiscitą dėl „Vidurio Lietuvos“, šis sprendimas galutinai likvidavo „Vidurio Lietuvos“ darinio išlikimo perspektyvas. Before World War I, the Lithuanians had already become a monocultural and ethnocentric nation. On the basis of a new theory about Lithuanian hood, the Lithuanian politicians had developed a distinctive formula of statehood, which they successfully applied in their relations with Germany. The Polish politicians, especially Pilsudski, used the idea of historical statehood for the sake of modern Polish imperialism. They could treat the Lithuanian policy as a sign of weakness. In this context, the Byelorussians were seeking to strengthen their ethnographic identity. Thus they were ready to support either the Poles or the Lithuanians. Zeligowski's Central Lithuania could be treated as a kind of Polish historical statehood. For Pilsudski, Central Lithuania was just a stage in his far-reaching plans. On the territory of Belarus, its analogue was advocated by Balahovich. The Lithuanians were strongly against Pilsudski's insinuations, yet their inflexible position did not help to solve the problem. Riga's peace decisions made by the Soviets and the Poles helped Zeligowski but disrupted Pilsudski's plans. On October 28, 1920, the Union of Nations made a decision to hold a plebiscite between Lithuania and Poland on the territory of Central Lithuania, and this decision was a final blow for its future.

Straipsnyje nagrinėjamas vieno Lietuvos regiono – šiaurės rytų Aukštaitijos – tradicinio raudojimo vestuvėse aspektas. Esama negausių faktų, jog nuotakai raudant buvo griežiama smuiku. Sunku patikėti, jog tai galėjo smuiko pritarimas nuotakos raudojimui, nes rauda – tai momentinis improvizacinis kūrinys. Tokio muzikavimo aprašymai bei pateikti gaidomis užrašyti pavyzdžiai (garso įrašų visai neturime) vis dėlto palieka nemažai neaiškumų, bet taip pat skatina galvoti, jog tai galėjo būti bandymai užfiksuoti jau išnykusią polifaktūrinio ansamblinio muzikavimo tradiciją. Panašią išlikusią bei deramai užfiksuotą ir išnagrinėtą muzikavimo vestuvėse tradiciją turi artimiausi aukštaičių kaimynai baltarusiai (šiaurinėje Baltarusijos dalyje), o taip pat dar labiau į šiaurės rytus nutolusios tautos. Raudotoja (ar net kelios) bei muzikantas intuityviai derina savarankiškų improvizacinių melodijų dermines atramas, jų absoliutų aukštį, nors tuo pat metu tokio junginio faktūra išlieka heterochroninė bei heteroritminė. Apie tokio muzikavimo Aukštaitijos vestuvėse tikimybę galima galvoti ir todėl, jog šio regiono raudų melodika intonacine sąranga artimai siejasi su šiaurinės Baltarusijos vestuvių raudomis. Deja, dėl patikimų faktų stokos nevalia teigti, jog Lietuvoje polifaktūrinis ansamblinis muzikavimas iš tiesų egzistavo. Tai lieka tik hipotezė. The article analyses the aspect of traditional lamentation during weddings in one of the Lithuanian regions – North East Aukštaitija. There are few facts indicating that bride’s lamentation was accompanied by violin. It is difficult to believe that violin could accompany the bride’s lamentation because this is an instant, improvisational chant. Nevertheless, the descriptions of such playing and recorded music samples (paper notes only, we have no audio records) leave many questions unanswered, but also induce us to think that it could be an attempt to record already the extinct tradition of polyphactural ensemble music-making. Similar tradition of wedding music-making, preserved and properly recorded, is featured by the closest neighbours of Aukštaitija – Byelorussians (in the northern part of Byelorussia), and also by other nations even further to the North East. The lamenter (or even several of them) and the musician intuitively coordinate the main tune accents of independent improvisational melodies, their absolute height, even though at the same time the texture of such combination remains heterochronic and heterorhythmic. The possibility of such music-making in Aukštaitija weddings is quite high also because the lamentation melodies of this region are closely related to Byelorussian wedding laments by intonation arrangement. Unfortunately, the lack of reliable facts does not allow us to maintain that the polyphactural ensemble music-making indeed existed in Lithuania. This remains a mere hypothesis.

1918 m. buvusių Vilniaus ir Gardino gubernijų teritorija tapo Lenkijos, Lietuvos ir Baltarusijos konflikto priežastimi. Nuo XIX a. pabaigos abu šie regionai laikyti baltarusių etnografinėmis žemėmis su savo ribomis. Straipsnyje analizuojamos Antono Łuckiewicziaus, garsaus baltarusių judėjimo lyderio, idėjos dėl Vilniaus ir Gardino regionų teritorinės priklausomybės. 1918 m. lapkričio mėn. A. Łuckiewiczius tapo ministru pirmininku, ketvirtosios vyriausybės vadovu, ir ėjo šias pareigas daugiau nei metus. Nuo pat politinės karjeros pradžios jis siekė suvienyti visas baltarusių žemes, tame tarpe Vilniaus ir Gardino regionus. A. Łuckiewiczius, vadinamųjų „kraštiečių“ ( „krajowcy“ ) atstovas, ieškojo buvusių Abiejų Tautų Respublikos šalių jungčių galimybių. A. Łuckiewicziaus kabinetas dirbo labai sudėtingu laikotarpiu, aktyviai kūrė Baltarusijos Liaudies Respubliką (BLR). Priversti palikti Minską, BLR vadovai ieškojo sąjungininkų tarp Vakarų valstybių ir savo kaimynų. Pirmiausiai ieškota palaikymo atkurtoje Lietuvos Respublikoje, bet tai sukėlė staigų konfliktą tarp abiejų šalių. 1919 m. pabaigoje, Lenkijos kariuomenei užėmus didelę dalį Vakarų Baltarusijos, atgimė BLR ir Lenkijos federacijos idėja. Galiausiai Lenkijos pusė atmetė federacijos idėją, o Baltarusijos vadovai pasidalino į dvi frakcijas. In 1918 territory of former guberniyas of Vilna and Grodna, became a scene of territorial conflict between Poland, Lithuania and Belarus. All of those subjects seen the above-mentioned territory, regarded at the end of 19th century as a Belarusian ethnographical area, within their borders. In this article, in broad context were shown ideas of Anton Luckievich, recognized authority in Belarusian movement, on the territorial appurtenance of Vilna and Grodna region. Luckievich became a prime minister in November 1918, as a fourth head of government, and held this office for more than year. From the beginning in the political agenda he was opting for unification of all Belarusian lands, including Vilna and Grodna regions, within the borders of Belarus. Luckievich, as a representative of so called landers' ("krajowcy") option, was seeking for an opportunity of connections among the countries on the former Polish-Lithuanian Commonwealth. Period of Luckievich's cabinet was one of the hardest, but on the other hand very active in politics of BPR. Forced to leave Minsk, authorities of BPR sought allies, among the Western powers and among their neighbours. At the beginning he started to look for support in reviving Republic of Lithuania, which in effect led to a sharp conflict between the BPR and the Lithuanians. After the seizure of large territories of Western Belarus by the Polish Army at the end of 1919, revived the ideas of federation between BPR and the Poland. Finally from the Polish side the idea of federation was abandoned, and BPR authorities splitted into two fractions.

Pasirašius Lenkijos ir bolševikinės Rusijos taikos sutartį Rygoje 1920 m., baltarusių nacionalistai susiklosčiusią politinę situaciją įvertino kaip labai nepalankią jų siekiui sukurti nepriklausomą Baltarusijos valstybę. Neigiamai sutartis įvertinta ir Lietuvoje, kurioje viltasi, kad Vilnius, nors aneksuotas po generolo Želigovskio žygio, kada nors bus naujosios Lietuvos valstybės sostinė. Taigi, baltarusių ir lietuvių interesai daugeliu atvejų sutapo, abi pusės buvo suinteresuotos Lenkijos šiaurės rytuose kelti vietos gyventojų politinį ir socialinį nepasitenkinimą Varšuvos režimu. Imta galvoti apie baltarusių tautinės mažumos įtraukimą į politinį ir karinį bendradarbiavimą su atitinkamomis Lietuvos struktūromis. 1920 m. lapkričio 13 d. Baltarusijos Liaudies Respublikos vyriausybė (Vaclovo Lastauskio) su Lietuvos valdžia pasirašė oficialią sutartį dėl bendradarbiavimo „duodant atkirtį Lenkijos imperializmui“. Imtos organizuoti bei remti baltarusių partizanų grupės, tikintis, kad jos bus naudingos galimo Lenkijos ir Lietuvos karo atveju, kuriam prasidėjus nedelsdamos imsis sabotažo aktų. Balstogės ir Gardino regionuose baltarusiai partizanai užpuldinėjo policijos nuovadas, girininkijas, dvarų sodybas, parduotuves. Labiausiai garsi operacija – Jano Hryciuko grupės 1922 m. balandžio 27-28 d. naktį įvykdytas Kleščelės užpuolimas, per kurį žuvo 2 policininkai, restorano savininkas ir jo motina. 1923 m. kovo 15 d. Tautų lygos ambasadorių konferencija patvirtino demarkacinę liniją tarp Lenkijos ir Lietuvos. Dėl to Lietuva nustojo rėmusi baltarusių partizanus bei liovėsi kelti socialinę ir politinę įtampa Lenkijos teritorijoje. Su pavieniais sabotažo atvejais, kai nebeliko karinio ir politinio Lietuvos palaikymo, Lenkijos valdžia pajėgė susitvarkyti. After the Peace Treaty of Riga had been signed, some Belarusian circles remained sceptical about the ensuing political situation and they planned to fight for the independent country. Similarly, the activists of Lithuanian national movement hoped that Vilnius, annexed by General L. Żeligowski, would be the capital city of their country. Thus, stirring up political and social unrest on North-Eastern territories of the Second Republic of Poland was in both Belarusian and Lithuanian interest. Thus, Lithuanians made Belarusian minority in Poland cooperate with them politically and militarily. Belarusian guerrilla groups, which were created so that they could participate in a future Polish-Lithuanian war, immediately started acts of sabotage. In Białystok and Hrodna Regions they attacked police stations, forester's lodges, manor houses and shops. Belarusian and Lithuanian armed forces did not, however, take any military actions together. On 15th March 1923 the Council of Ambassadors (of the League of Nations) recognised the demarcation line as the border between Poland and Lithuania. As a result, Lithuania stopped using Belarusian guerrilla groups to undermine the social and political order in Poland. Consequently, the sabotage units, deprived of Lithuanian military and Political support, were eliminated by Polish authorities.

Straipsnyje aptariami Vilniaus ir Gardino kalendoriai – vieni pirmųjų periodinės spaudos leidinių, XVIII amžiaus antros pusės LDK skaitytojus pažindinę su švietėjiškos minties sklaida gimtajame krašte ir pasaulyje. Trumpai apžvelgiama kalendorių forma, apimtis ir tiražai, pagrindinį dėmesį sutelkiant į spausdinamos medžiagos turinį – siekiama išskirti kalendorių bendrumus ir savitumą, apibūdinti šios specifinės spaudos formos skaitytojų auditoriją, jų interesus bei poreikius, įžvelgti aptariamu laikotarpiu besiformuojantį naują visuomenės modelį. Šie lenkų kalba leisti laikmačiai buvo skirti ne tik metų mėnesiams ir dienoms žymėti, Mėnulio ar Saulės užtemimams ženklinti – juose skelbta informacija vedė į platų pasaulinių įvykių kontekstą, formavo skaitančiosios visuomenės supratimą apie mediciną, mitologiją, įvairias tiksliųjų mokslų sritis. Kalendorių tekstų kalba atitiko sakytinės kalbos stilistiką. Pateikiamų žinių svarba priklausė ne nuo įvykių reikšmingumo ar "didumo", bet nuo to, kiek informacija buvo aktuali to meto LDK gyventojui, norinčiam žinoti savo teises bei priedermes ir išmintingai jomis naudotis. Be švietėjiškų paskatų, kalendorių leidėjai stengėsi žadinti ir pačios visuomenės aktyvumą, skatino ją prabilti, jos vardu kėlė viešumon aktualius klausimus, ragino svarstyti įvairių etinių normų būtinybę (tai vėliau daug prisidėjo prie naujų visuomeninio diskurso formų atsiradimo). Vilniaus ir Gardino kalendoriai funkcionavo ir kaip politikos, ekonomikos bei kultūros pradžiamoksliai. The article focuses on the calendars of the Grand Duchy of Lithuania (GDL) which were published in the second half of the 18th century. Emphasizing the fact that in the Age of Enlightenment calendars as well as other periodicals underwent significant developments in terms of form, content, and audience, Vilnius Calendar (pl. Kalendarz Wileński) and Grodno Calendar (Kalędarz Grodzieński) are being analysed. Vilnius and Grodno Calendars included news from the whole world and from the area of the GDL. The information concerning astronomy, medicine, and prophesies also used to be published there. The calendars dealt with social and moral issues of the time and were considered to be peculiar instructors of the society. Apart from that they enabled their readers to express themselves by proclaiming openly society’s interests and needs. In this way a specific communication medium between this universal form of press and its audience was created. From the publications of Vilnius and Grodno Calendars the history of Lithuanian post could be traced. There is also much information of the state management in the GDL in the last decades of the 18th century. In general Vilnius and Grodno Calendars could be regarded as some ABC books of politics, economy, and culture that were dedicated to the inquisitive and demanding society of the second half of the 18th century.

Straipsnyje analizuojami laidotuvių simboliai, rasti ant antkapinių akmenų šiaurės vakarų Baltarusijoje. Tai akmenyje išgremžtas stulpas su viršuje esančiu apskritimo puslankiu. Šie akmenys yra susiję su jotvingių kilmės akmeniniais antkapiais. Stulpo ir pusskritulio simbolis yra „pasaulio ašies“ idėjos reprezentantas. Svarbiausia mitologinė šio simbolio paskirtis buvo užmegzti ryšį tarp mirusiųjų sielų ir aukštesniojo dangiškojo pasaulio, kuris buvo įsivaizduojamas kaip „dangiškasis kalnas“. Straipsnyje pateikta laidotuvių papročių analizė paaiškina, kodėl kosmologinio įvaizdžio schema, išgremžta ant antkapinio akmens, tapo ryšio tarp skirtingų pasaulių simboliu. Nėra jokios abejonės, kad stulpo ir pusskritulio simbolio kilmė yra pagoniška. Pirmiausia pačių pagonių jis ir buvo vartojamas. Kita vertus, šis simbolis gali būti susijęs ir su Kalvarijų Kryžiumi, labai populiariu krikščioniškų laidotuvių simboliu. Tai iš tikrųjų daugiareikšmis simbolis, apimantis mirusiųjų sielų keliavimo į aukštesnį dangiškąjį pasaulį konceptą. Panašūs šventieji akmenys ar antkapiai, kurie turi dangiškųjų sferų simbolius ir yra įkasti giliau į žemę, tapo dviejų skirtingų pasaulių jungtimi, sustiprindami ir tuo pat metu liudydami erdvės integralumą. Taigi galima daryti išvadą, kad ant antkapinių akmenų išgremžtas stulpo ir pusskritulio ant jo viršaus vaizdas baltų mitologijoje simbolizavo pasaulio stulpą, nukreiptą į Šiaurės žvaigždę, jungiantį ją ir žemę ir laikantį dangiškąją sferą, arba „dangiškąjį kalną“. The article focuses on an interpretation of a funeral symbol found on the gravestones in Northwest Belarus – an engraved image of a pole with a semicircle at its top. The gravestones are connected to the archaeological culture of stone tombs of Yotvingian origin. Possibly, this symbol has been given a wider perspective in the world of late paganism of the Grand Duchy of Lithuania and its neighboring territories. This symbol represents an idea of 'the world axis', and its main mythological meaning has been to create a communication between the souls of the dead and the upper celestial world which has been imagined as 'the celestial mountain'.

Anciulių (Ašmenos r., Baltarusijos Respublika) pilkapynas, buvęs netoli Tabariškių (Šalčininkų r.), yra vienas pirmųjų kasinėtų Rytų Lietuvos pilkapynų. 1856 m. šiame, dabar jau sunaikintame, paminkle du pilkapius kasinėjo Vilniaus Archeologinės komisijos narys-bendradarbis L. Kondratovičius-Sirokomlė. Kasinėjimų rezultatai nebuvo publikuoti, tačiau išliko jų aprašymo rankraštis – 1856 m. liepos 24 d. laiškas Archeologinei komisijai, šiuo metu saugomas Lietuvos Mokslų akademijos bibliotekoje. Straipsnyje publikuojami jame aprašytų tyrinėjimų duomenys. Laiške minima, kad buvo ištirti du pilkapiai. Apie jų konstrukciją minėtame laiške nepateikiama jokios informacijos. Minima, kad viename pilkapyje rastas ietigalis ir kirvis, kitame – degintinių kaulų, keramikos šukių, sulaužyta vytinė antkaklė kūginiais galais, įvijinių žalvario karolių, įvijų fragmentų, šešios apyrankės, apgalvio plokštelių, apkalų, trys moliniai verpstukai, keturi peiliai, kibirėlio rankena(?). Laiške pateikiamas radinių sąrašas ir dalies jų piešiniai. Kai kurie dirbiniai tyrėjo identifikuoti klaidingai. Atrodo, pirmajame pilkapyje rastas vyro kapas su būdingomis įkapėmis, o antrajame greičiausiai būta 2–4 moterų kapų. Pilkapiuose aptiktų dirbinių likimas yra neaiškus. Tyrinėtieji Anciulių pilkapiai greičiausiai priklauso vėlyvojo geležies amžiaus pirmajai pusei, t. y. VIII a. pabaigai – X a. pradžiai. Burial mounds of Eastern Lithuania have been investigated since the middle of the 19th century. One of the few barrow cemeteries explored at that time and adequately documented is Anciuliai (Oshmiany district, Belarus) near Tabariškės (Šalčininkai district). In 1856 excavations were carried out by L. Kondratowicz-Syrokomla, a member of the Archaeological Commission. The results were not published but a manuscript of their account, a letter written on 24 July 1856 to the Archaeological Commission, has survived and is available at the Lithuanian Academy of Sciences. Two burial mounds had been excavated. No information about their construction was left by L. Kondratowicz-Syrokomla. The first mound contained only a spearhead and an axe, which could be considered as buried items of a male grave. In the second mound some cremated bones and a number of pieces of ceramics, jewellery, knives, etc. were discovered. Two to four graves (most likely female ones) could have been there. Judging from the analogies of other barrow cemeteries of Eastern Lithuania, the graves could be dated between the end of the 8th and the beginning of the 10th centuries.