Search

This article is devoted to the functioning of auxiliaries in Western Russian documents – Polotsk charts of the 14th–16th centuries. During this period, auxiliaries begin to actively compete with their full-stressed variants – personal pronouns, so special attention is paid to the distribution of constructions such as participle + pronoun and participle + auxiliary. It was found out that the model including both auxiliaries and pronouns was used in live speech and was one of the variants of the development of perfect forms in the West. In this paper, we also consider patterns where auxiliaries, being a complete synonym of pronouns, are used as a personal numeric mark for past verbal adverbs.

Straipsnyje nagrinėjami istoriniai rusų pavadinimai, atitinkantys lietuvišką vietovardį Markučiai, kilusį iš asmenvardžio. Remiantis įvairių žanrų ir stilių tekstų medžiaga atsekamas jų funkcionavimas XIX a. antrosios pusės – XX a. pradžios laikotarpiu. Konkuruojančių vietovardžių Маркуци ir Маркутье likimui turėjo įtakos ne tik reali kalbinė situacija Vilniaus krašte, bet ir tikslinga valdžios rusinimo veikla, numalšinus 1863–1864 m. lenkų sukilimą. Išlikusieji Baltarusijos oikonimai, kilę taip pat iš lietuviškų asmenvardžių, lygiagretūs savo struktūra nagrinėjamiems straipsnyje, patvirtina Vilniaus vietovardžio Маркутье nesisteminį pobūdį. Reikšminiai žodžiai: vietovardžiai, oikonimai, antroponimai, kalbų kontaktai, „tuteišių“ kalba, rusinimas. The article deals with the historical Russian toponyms corresponding to the aboriginal Lithuanian Markučiai. In the past, this area has changed a number of names, the historical Russian forms of Маркутье and Маркуци have survived to this day. Based on the data of texts of various genre and stylistic attribution, the functioning of both toponyms can be traced during the 2nd half of the 19th – early 20th centuries. The article is an attempt to identify the factors that determined the duality of the historical Russian name. The study showed that the fate of competing toponyms was influenced not only by the real linguistic situation in the Vilna region, but also by the purposeful russification activity of the authorities after the suppression of the Polish uprising of 1863–1864. The forms of the same type of Belarusian oikonyms, Baltic in origin and ascending to Lithuanian personal names, confirm the non-systemic nature of the Vilna toponym Маркутье. Key words: toponyms, oikonyms, anthroponyms, language contact, local language, russification.

The author bases upon the idea of forming a new subject of socio-political activity in Belarus at the present stage. The Belarusian revolution is essentially an innovative social process, which requires a new theoretical language to describe it. The source of the current revolutionary situation in Belarus is the conflict between the social archaic and the contemporaneity. We are witnessing the struggle of traditionalism (of modern type) with the need to construct models of social life for the 21st century. The global turn, in which Belarus is naturally included, requires us to rethink the methods and models for solving the traditional social problem of the relationship between universalism and particularism. The author believes that the most adequate way to interpret this process is using the language of the cosmopolitan theory, which is experiencing its revival in the format of a new cosmopolitanism. We are talking about comprehending a simultaneously shared and plural world by social actors, about a nature of their activity in such a world. Cosmopolitanism — as a worldview, disposition, and social practice — is associated with a conscious openness to the world and its cultural differences, the ability to look at oneself through the eyes of others. Of particular importance is the establishing of the so-called everyday cosmopolitanism. The author reveals the issue posed by the example of forming a new sociality in Belarus, the contemporary understanding of the national dimension of social life, the moral and ethical nature of the Belarusian revolution, which especially brings it closer to the cosmopolitan social program. Belarusians have entered the process of cosmopolitan socialization, which is understood as the process of learning the rules of navigation in the transnational dimensions of the surrounding world. Keywords: new cosmopolitanism, globalization, universalism, cosmopolitan imagination, everyday cosmopolitanism, new sociality.

The article inquires into structural prerequisites of the unprecedented political mobilization and solidarity of Belarusians who opposed the Lukashenka regime in the framework of the presidential election campaign and in the post-election period in 2020. Author argues that the structuring of the political field and the nature of hegemony in Belarusian society were determined by a remarkable reconfiguration of the relationship between the ethical and the political. By the ethical is understood self-determination of plural community in terms of choice between the good and the bad. By the political — struggle for the right and opportunities to define laws/rules of social life and to control their implementation. The first part of the article is devoted to the analysis of the political antagonism that was characteristic of the election campaign after the creation of the joint headquarters by Sviatlana Tsikhanouskaya, Maria Kalesnikava and Veranika Tsapkala. It is shown that already at this stage a kind of ethical framing of political antagonism took place. The second part addresses the post-election period and thematizes a structural split between the ethical and the political that resulted from the outbreak of the state’s unlimited physical violence. The split is conceived as an a priori structure that has determined new radical polarization in Belarusian society: on the one hand, there was the excess of the sovereign power (the sovereign’s authorization of the use of the extraordinary violence), on the other hand, the ethics of nonviolence opposed to that excess by the plural democratic community. Author suggests to look at the post-electoral socio-political transformations in Belarus through the lenses of this confrontation between the ethics of nonviolence and the principle of sovereign power. Keywords: Belarus, hegemony, antagonism, ‘good society’, ethical, political, sovereignty, sublime, protest movement.

Šio biografinio straipsnio pagrindinė tema – didiko karjera keičiantis epochoms. Paskutinio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės maršalo ir pirmojo Lietuvos Vilniaus gubernijos bajorų maršalo, Rusijos imperijos slaptojo tarėjo, Abiejų Tautų Respublikos ordinų Šv. Stanislovo bei Baltojo erelio, Rusijos imperijos Andriejus pirmo pašauktojo bei Aleksandro Nevskio ordinų kavalieriaus, karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio dukterėčios Konstancijos Poniatovskos vyro, 1795 m. LDK elito delegacijos į Sankt Peterburgą, iš esmės legitimavusios LDK prijungimą prie Rusijos, pirmininko, daugelio valdų šiandienos Lietuvos bei Baltarusijos teritorijose savininko Liudviko Skumino Tiškevičiaus (1748–1808) gyvenimo istorija parodė, kad jaunystėje turėdamas tik Vilniaus pavieto tėvūno vietą, šis asmuo iškilo labai aukštai ir išvengė didesnių kritimų, juolab represijų. Didiko duktė Ona Potocka, savo atsiminimuose tėvą aprašė nedaug, bet pozityviai, parodė jį kaip patriotą, Targovicos konfederacijos priešininką. Tačiau daugelis to meto visuomenės narių kritiškai vertino Liudviko Skumino Tiškevičiaus asmenybę, nurodydami jo turto ir prabangos siekimą, karjerizmą, prisitaikėliškumą. Skirtingai jis vertinamas ir istorikų darbuose. Šio asmens karjera nebuvo staigi, savo tikslų jis siekė pamažu, bet užtikrintai. Įvykiu, suteikusiu didžiausią jo karjeros pagreitį, tapo 1775 m. įvykusios jo vedybos su karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio dukterėčia Konstancija Poniatovska (Konstancja Poniatowska), nuo tol jo karjera buvo itin stipriai susieta su šio karaliaus asmenybe. Pirma buvo įveikta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo iždininko Antano Tyzenhauzo grupuotė Vilniaus seimelyje XVIII amžiaus 8–9-ojo dešimtmečių sandūroje. 1775 m. jis tapo LDK raštininku, 1780 m. – lauko etmonu. L. Skuminas Tiškevičius pamažu kaupė savo kapitalą, didino įtaką visuomenėje. Liudvikas Skuminas Tiškevičius palaikė konservatyvią Abiejų Tautų Respublikos Rusijos remiamą didikų grupuotę ir buvo iš esmės priešiškas reformoms ir Gegužės 3 d. konstitucijai. Visgi valstybės reformų metu jam pavyko pasiekti pelningą LDK iždininko postą. 1793 m. Gardino seimo metu įvyko didiko konfliktas su Rusijos imperijos pasiuntiniu Jakovu Siversu (rus. Яков Ефимович Сиверс, vok. Jakob Johann Graf von Sievers), bet tada įvykęs dvarų sekvestras buvo laikinas, didikas perėjo į prorusiškos grupuotės pusę. Vėliau L. Skuminas Tiškevičius buvo apdovanotas ir gavo LDK didžiojo maršalo pareigybę. 1794 m. Tado Kosciuškos sukilime jis aktyviai nedalyvavo, bet iš jo dvarų buvo teikiama parama sukilėliams. 1795 m. tuometinio Lietuvos valdytojo Nikolajaus Repnino (Николай Васильевич Репнин) jis buvo paskirtas delegacijos į Sankt Peterburgą, kurios tikslas buvo padėkoti už maišto numalšinimą ir išreikšti LDK gyventojų norą tapti imperijos pavaldiniais, vadovu. Peterburge, anot Jono Nepomuko Kosakovskio liudijimo, tekstą, kuris iš pradžių buvo gerokai švelnesnis, Liudvikas Tiškevičius prieš imperatorę perskaitė su visais pataisymais, kuriuos padarė jam imperijos aukščiausieji pareigūnai. Po Jekaterinos II mirties Liudvikas Tiškevičius tapo Lietuvos Vilniaus gubernijos maršalu. Rusijos imperijos valdymo metai – jo tolesnio kapitalo kaupimo, taip pat ir nuolatinių skolų mokėjimo etapas. Svarbus jo karjeros pasiekimas – tapimas mažamečio Dominyko Radvilos (didžiulių turtų savininko) globėju kartu su paskutiniu Vilniaus vaivada Mykolu Radvila ir Lenkijos didžiuoju maršalu Frederiku Juozapu Mošynskiu (Fryderyk Józef Moszyński). Visgi didesnę karjerą pasiekti naujoje epochoje jam sutrukdė ne tik ambicijų stoka, bet ir amžius, prastėjanti sveikata ir mirtis.

Šiame straipsnyje, remiantis lyginamąja Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ir Baltarusijos Respublikos baudžiamojo kodekso normų analize, parodomas nusikaltimų kvalifikavimo taisyklių, kurios normatyviškai įtvirtintos atitinkamuose baudžiamuosiuose įstatymuose, turinys. Autorius analizuoja dviejų šalių norminių pažiūrų ypatumus, susijusius su kvalifikavimo taisyklėmis, kai nusikaltimą daro atitinkamos valstybės pilietis, esantis už šios valstybės ribų. Taip pat parodomi „dvigubo nusikalstamumo“ taisyklės išimčių skirtumai. Kritiškai nagrinėdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ir Baltarusijos Respublikos baudžiamojo kodekso nuostatas, autorius šioje dalyje siūlo dvigubo baudžiamumo taisyklės išimtį baudžiamajame įstatyme suformuluoti remiantis šiais kriterijais: a) veika pripažįstama nusikaltimu pagal tos šalies baudžiamąjį įstatymą, kurios pilietis yra tą veiką įvykdęs asmuo; b) ši veika nėra nusikaltimas pagal valstybės, kurios teritorijoje ji buvo padaryta baudžiamąjį įstatymą; c) padaryta veika priklauso sunkaus ar ypač sunkaus nusikaltimo kategorijai; d) šis nusikaltimas nukreiptas prieš valstybės, kurios pilietis yra šis asmuo, interesus. Šiame straipsnyje ypatingas dėmesys skiriamas bendrininkavimo nusikaltime kvalifikavimo taisyklių analizei ir palyginimui: organizatoriaus, kurstytojo ir bendrininko veikos kvalifikavimas, kuomet bendrininkaujama pasiskirstant vaidmenis; baudžiamasis vertinimas, esant nesėkmingam bendrininkavimui darant nusikalstamą veiką; nusikaltimo kvalifikavimas, esant aplinkybėms, kurios šalina, lengvina arba sunkina vieno iš bendrininkų baudžiamąją atsakomybę; sunkinanti organizuotos grupės ir nusikalstamos organizacijos (nusikalstamo susivienijimo) narių kvalifikacija. Taip pat autorius nurodo lyginamųjų baudžiamosios teisės normų privalumus ir problemas. Pagal kai kurias nusikaltimų kvalifikavimo taisykles yra išsakoma autoriaus pozicija dėl optimalių požiūrių į atitinkamų normų formulavimą. Remiantis Baltarusijos Respublikos baudžiamojo kodekso normomis, straipsnyje išdėstytos ir tos nusikaltimo kvalifikavimo taisyklės, kurios nerado norminio užtvirtinimo dabartiniame Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso tekste. Autorius taip pat parodo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso privalumus, atskirties požiūriu kalbant apie „dubliavimo” ir „administracinės atsakomybės prioriteto” pašalinimą, ir mano, kad ši patirtis yra naudinga Baltarusijos įstatymų leidėjui. On the basis of the comparative analysis of rules of the Criminal Code of the Republic of Lithuania and the Criminal Code of the Republic of Belarus the content of the rules of qualification of crime, stipulated by these criminal laws, is revealed in the article. The author analyses the peculiarities of legal approaches of two countries to the rules of qualification of crime committed by the citizen of the corresponding country outside this country. The differences in exceptions to the rule of “double criminality” is revealed. Critically examining in this regard the provisions of the Criminal Code of the Republic of Lithuania and the Criminal Code of the Republic of Belarus, the author proposes to formulate in the criminal law the exception to the rule of double criminality on the basis of the following criteria: a) the act is considered as a crime under the criminal legislation of the country of which the person who committed it is a citizen; b) the act is not considered as a crime under the criminal legislation of the country on whose territory it was committed; c) the committed crime belongs to the category of grave or especially grave crime; d) this crime is against the interests of the country of which the person is a citizen. Special attention in the article is paid to the analysis and comparison of the rules of qualification of complicity in a crime: qualification of acts of an organizer, an instigator and an accomplice of crime in complicity with distribution of roles, criminal law assessment of failed complicity, qualification of crime in the presence of circumstances that eliminate, mitigate or aggravate the criminal responsibility of one of the accessories, qualification of participators in an organized group or in a criminal organization (a criminal association). The author indicates the merits and problems of the comparable criminal law rules. In relation to some rules of qualification of crime the author’s position regarding the optimal approaches to the formulation of the corresponding rules is expressed. On the basis of the rules of the Criminal Code of the Republic of Belarus the rules of qualification of crime, that are not fixed in the text of the Criminal Code of the Republic of Lithuania in force, are described in the article. Besides the author reveals the merits of the Criminal Code of the Republic of Lithuania such as exclusion of “repeatability” and “administrative prejudice”, considers this experience to be beneficial for the Belarusian legislator.

Straipsnyje pristatomas plačiajai visuomenei mažai žinomas Baltarusijos XX a. pradžios dailininkas Levas Alperovičius (Lev Alperovich), Ivano Trutnevo (Ivan Trutnev) mokinys Vilniaus piešimo mokykloje ir Iljos Repino (Ilya Repin) mokinys Imperatoriškojoje dailės akademijoje Sankt Peterburge. Po Antrojo pasaulinio karo išlikę jo kūriniai yra saugomi Baltarusijos Respublikos nacionaliniame dailės muziejuje. Dailininko biografijos ir kūrybinio palikimo analizė liudija apie pamažu XX a. pradžios Minske besiformuojantį naują vektorių – nutolimą nuo akademinio vėlyvojo „peredvižnikų“ realizmo ir siekį rasti terpę besiformuojančiame rusiškame moderne ar europietiškame Jugend stiliuje bei simbolizme. Palyginti negausus Alperovičiaus dailės palikimas – pavieniai ir grupiniai portretai, žanrinės ir buitinės scenos, stafažiniai peizažai – suteikia autorei teisę įvardyti šį dailininką kaip XX a. Baltarusijos tapybos fenomeną. The article presents Lev Alperovich, a little-known to general public Belarusian painter of the beginning of the 20th century, who was Ivan Trutnev’s student in Vilnius Drawing School and a student of Ilya Repin in the Emperor’s Arts Academy in St. Petersburg. The works of Lev Alperovich that survived after the World War II are kept in the National Art Museum of the Republic of Belarus. The analysis of the painter’s biography and creative heritage reveals a new vector which was gradually emerging in Minsk at the beginning of the 20th century, i.e remoteness from the academic late “peredvizhniki” realism and the ambition to find a niche in the evolving Russian modern style or the European Art Nouveau style and symbolism. Relatively sparse artistic heritage of Alperovich – single and group portraits, genrepainting, everyday life scenes and staffage landscapes – allows the author to single out this painter as a Belarusian painting phenomenon of the 20th century.

Straipsnyje pristatomi mažai žinomi ar visai nežinomi dailininko Faibicho Schragos Zarfino vaikystės ir jaunystės metai. Šalia jau publikuotų paties dailininko ir kitų asmenų prisiminimų straipsnio autorius pateikia naujai rastus archyvinius dokumentus, liudijančius apie jo veiklą, taip pat interviu su jo artimaisiais bei draugais, medžiagą, kurią panaudojo kurdamas dokumentinį filmą „Klajojanti žvaigždė iš Smilavičių“ (2016, režsierė Zoja Kotivič, scenarijus autoriaus) bei rengdamas netrukus pasirodysiančią knygą apie Zarfiną. Schraga Zarfinas gimė nedideliame Baltarusijos miestelyje Smilavičiuose. Dar būdamas vaikas pažino tame pat miestelyje augusį Chaimą Soutineʼą, kurį aprašė savo prisiminimuose. Sekdamas Soutineʼu, jaunasis Zarfinas taip pat nusprendė tapti dailininku ir išvyko mokytis į Vilnių, įstojo į Piešimo mokyklą. Vėliau jo gyvenime įvyko didelis posūkis: 1914 m. jis išvyko į Palestiną, tapo Bezalel dailės ir amatų mokyklos Jeruzalėje studentu, dirbo pirmuosiuose kibucuose. 1918 m. Zarfinas prisijungė prie Britų armijos, dalyvavo kariniuose veiksmuose Egipte ir Palestinoje. Pasibaigus Didžiajam karui, dailininkas atnaujino studijas Bezalel mokykloje ir dalyvavo pirmosiose dailės parodose Jeruzalėje. 1923 m. Zarfinas išvyko tęsti studijų į Berlyną, o 1924 m. apsigyveno Paryžiuje. Straipsnis iliustruojamas iš dailininko šeimos gautomis originaliomis nuotraukomis. The article presents little-known or unknown facts of child and youth years of artist Faibich Schraga Zarfin. In addition to the already published reminiscences by the artist himself and other persons, the author also discovered a number of new archive documents and interviewed several of Zarfin’s relatives and friends, both while working on the documentary “A Roaming Star From Smilovichy” (2016, film director Zoya Kotovich and script writer Youri Abdourahmanov) and collecting the materials for a book about Zarfin to be published shortly. Schraga Zarfin was born in a Belarusian settlement of Smilovitchi. As a child, he was acquainted with Chaim Soutine and reflected this in his reminiscences. Following Soutine, young Zarfin decided to become an artist and left for the Vilnius Drawing School to study. After that there was a sharp change in his life: in 1914 Zarfin moved to Palestine, was enrolled as a student in the Bezalel School of Arts and Crafts, and worked in the first Kibbutzim (communal settlements). In 1918 he joined the British Army and took part in the military actions in Egypt and Palestine. After the end of World War I, Zarfin resumed his studies in Bezalel and participated in the earliest art exhibitions in Jerusalem. In 1923 Zarfin left for Berlin to continue his studies, and in 1924 moved to Paris. The article is supplemented by the originally published photographs.

Įgyvendinant 1944 m. Polocko puolimo operacijos strateginius ir taktinius planus Polocko teritorijoje, nuo sužeidimų mirė apie du tūkst. Raudonosios armijos kareivių, tarp jų ir Lietuvos gyventojų. 1945 m. Polocke buvo dislokuoti kariniai daliniai, tarp jų ir 3-ioji atsargos šaulių brigada. Apie 30 šios brigados žmonių palaidoti masinėse kapavietėse civilinių kapinių „Gromy“ teritorijoje. Tikrinant užrašus ant antkapių nustatyta šaulių tarnybos vieta, mirties data ir vieta, mirties priežastys, šaulių asmeniniai duomenys – gimimo data ir vieta. Tyrimo metu sunkumų kėlė asmens duomenų rašyba – reikėjo ištaisyti klaidas, suregistruoti tikslius vardus ir pavardes. Atliekant tyrimą remtasi Rusijos Federacijos gynybos ministerijos centrinio archyvo archyviniais duomenimis, karinio laidojimo istorija (kapų plėtra), pasitelkiama Polocko archyve esanti medžiaga. During the implementation of the strategic and tactical plans of the Polotsk offensive operation in 1944 in the territory of Polotsk about 2 thousand soldiers of the Red Army, including natives of Lithuania, died of wounds. In 1945, military units were stationed in Polotsk for subsequent dispatch to the front, including the 3rd reserve rifle brigade. About 30 people from it are buried in a mass grave in the territory of a civil cemetery “Gromy”. During verification of the inscriptions on gravestones, the place of service, the date and place of death, the reasons, and also personal data – the date and place of birth were defined. During the research, the difficulty was caused by the choice of the correct spelling of personal data in order to correct the errors and write new names. The work is based on the archival data of the Central Archive of the Ministry of Defence of the Russian Federation, as well as on the history of military burial (the process of enlargement of graves), as well as the material of the Zonal State Archive in Polotsk is used.

Gimęs Baltarusijoje publicistas, kritikas, eiliuotų tekstų autorius Vladimiras Samojlo (1878–1941) gerai žinomas kaip Jankos Kupalos mokytojas ir jo poezijos populiarintojas. Jis taip pat žinomas kaip Aleksandro Bloko korespondentas ir darbų apie jo kūrybą autorius bei baltarusių tautinio judėjimo žymus veikėjas. Bet jo dalyvavimas Vilniaus periodinėje spaudoje rusų kalba ir rusų visuomeniniame bei kultūriniame gyvenime ištirtas nepakankamai. Tyrimo tikslas yra užpildyti šią spragą. Samojlo 1920 m. buvo garsiųjų rusų literatų vakarų Dmitrijaus Merežkovskio, Zinaidos Gippijus, Dmitrijaus Filolsofovo organizatorius, 1925 m. dalyvavo Vilniaus rusų draugijos Literatūrinės-artistinės sekcijos surengtose diskusijose apie rusų filosofo Nikolajaus Berdiajevo veikalus. 1927 m. jis buvo išrinktas į Vilniaus rusų draugijos Religinės-filosofinės sekcijos tarybą ir darė pranešimą pirmajame sekcijos susirinkime. Vėliau jis tapo Religinės-filosofinės sekcijos vice-pirmininku. Samojlo buvo didelio pranešimo iškilmingame posėdyje Fiodoro Dostojevskio 50-ies mirties metinių proga 1931 m. autorius. Religinio-filosofinio ratelio susirinkimuose Samojlo darė pranešimus apie rusų filosofus Ivaną Kirejevskį, Petrą Čaadajevą ir kitus. Samojlo publikavo dienraščiuose „Vilenskoje slovo“, „Vilenskaja mysl“, „Utro“ straipsnius vidinės ir tarptautinės politikos bei ekonomikos temomis. Jis buvo dienraščio „Vilenskaja reč“ redaktorius ir leidėjas. Čia jis paskelbė straipsnius apie Aleksandro Bloko ir Fiodoro Dostojevskio kūrybą bei Mariano Zdziechowskio istoriosofinę koncepciją. Su dienraščiu „Vilenskoe utro“ Samojlo konfliktavo. Jo bendradarbiavimą dienraštyje „Naše vremja“ lydėjo 1931 m. polemika su Varšuvos dienraščiu „Za svobodu!“ ir jo vadovu Dmitrijumi Filosofovu dėl Aleksando Bloko poemos „Dvylika“ interpretacijos. Svarbiausios Samojlos publikacijos dienraštyje „Naše vremja“ skirtos rusų literatūros ir filosofijos istorijai bei diskusijoms Vilniaus rusų draugijos Religinio-filosofinio ratelyje. Surinktų duomenų analizė patikslina turimas žinias apie Vilniaus laikotarpio Samojlos veiklą ir pažiūras bei papildo Vilniaus krašto rusų mažumos ir visos tarpukario Lenkijos gyvenimo bendrą vaizdą. Nepaisant prieštaravimų ir konfliktų su atskirais Vilniaus rusų visuomenės žymiais atstovais, Vladimiras Samojlo buvo veiklus ir įtakingais šios visuomenės veikėjas. A native of Belarus, publicist, critic and author of poetic texts, Vladimir Samoilo (1878–1941), is well-known as a teacher of Yanka Kupala and a popularizer of his poetry. He is also known as a correspondent of Alexander Blok and an author of works on his creations, as well as a prominent figure of the Belarusian national movement. However, his participation in the Russian periodical press and in the social and cultural life in Wilno is insufficiently investigated. The aim of this study is to fill this gap. Samoilo was the organizer of the evenings of the famous Russian writers Dmitry Merezhkovsky, Zinaida Gippius and Dmitry Filosofov in 1920. He participated in discussions about the works of the Russian philosopher Nikolai Berdyaev, organized by the literary-artistic section of the Wilno Russian Society in 1925. He was an elected member of the council of the religious-philosophical section of the Wilno Russian Society in 1927. Later, Samoilo became vice-chairman of the religious-philosophical section. Samoilo was the author of a long speech given in 1931 at the solemn assembly of the 50th anniversary of the death of Fyodor Dostoevsky. At the meetings of the religious-philosophical circle, Samoilo made reports on the Russian philosophers Ivan Kireevsky, Pyotr Chaadayev and others. The newspapers Vilenskoe Slovo, Vilenskaya Misl and Utro published Samoilo’s articles on the topics of domestic and international politics as well as economy. He was the editor and publisher of the newspaper Vilenskaya Rech, where he published articles about the works of Alexander Blok and Fyodor Dostoevsky, also commenting on the historiosophic concept of Marian Zdziechowski. He was involved in an argument with the newspaper Vilenskoe Utro. Samoilo’s cooperation with the newspaper Nashe Vremia was accompanied with a polemic with the Warsaw newspaper Za Svobodu! and its head, Dmitry Filosofov, regarding Alexander Blok’s poem The Twelve. The most important publications of Samoilo in the newspaper Nashe Vremia are devoted to the history of Russian literature and philosophy as well to the discussions that were had in the religious and philosophical circle of the Wilno Russian Society. An analysis of the collected information clarifies the existing knowledge about the activities and views of Samoilo in the Wilno period and complements the general picture of the life of the Russian minority in the Wilno region and in the interwar Poland as a whole. Despite his contradictions and conflicts with certain representatives of the Russian society in Wilno, Vladimir Samoilo was its active and influential participant.

Ivanas Michailovas (1893–1993) — vilnietis ikonų tapytojas, dėl savo išskirtinio talento ir vaisinga veikla įnešęs svarų indėlį į XX a. Lietuvos, Baltarusijos, Lenkijos ir Latvijos sentikių ikonų tapybos tradiciją. Michailovo gyvenimas ir kūrybinis palikimas iki šiol buvo žinomas mažam specialistų ratui ir tik pastaraisiais metais sulaukė didesnio tyrėjų ir žinovų susidomėjimo. XX a. aštuntuoju ir devintuoju dešimtmečiu Ivanas Michailovas įkūrė Vilniaus ikonų tapybos mokyklą ir jai vadovavo. Dabar jos mokiniai sėkmingai dirba Lietuvoje, Latvijoje ir Baltarusijoje. Straipsnio tikslas — išnagrinėti Vilniaus ikonų tapybos mokyklos įkūrimą, veiklą ir dėstymo joje metodus sovietmečiu bei naujomis istorinėmis sąlygomis – nepriklausomose valstybėse. Ivan Ipatievich Mikhailov (1893–1993) — an outstanding and fruitful Vilnius-based icon painter of the 20th century. New studies suggest that has made a significant contribution to the preservation and development of the Old Believers’ icon painting tradition in Lithuania, Belarus, Poland and Latvia in the 20th century. However, Mikhailov’s life and his creative heritage have only in recent years become the property of a wide range of researchers and experts in Russian iconography. In the 1970s and 1980s, Mikhailov was the founder of the Vilnius school of icon painting. Today, his students continue to work successfully in Lithuania, Latvia and Belarus. The purpose of this article is to consider the establishment, operation and teaching methods of the Vilnius school of icon painting that was headed by Ivan Mikhailov. One of the main sources of new and additional information about the facts, circumstances and features of the iconography of training were the stories of his daughter Zoya Mikhailova, an interview with four of his students and other people who knew the icon painter.

Šis tyrimas atliktas remiantis gausia ir įdomia medžiaga, surinkta atliekant bendrus lenkų ir baltarusių lauko tyrimus Pastovių rajone 2011 m. liepos mėnesį ir individualius lauko tyrimus Kamajuose ir jų apylinkėse 2012 m. spalio mėnesį. Tyrime panaudota knygos Braslawszczyzna (liet. Breslaujos kraštas; red. E. Smulkowa) medžiaga. Vakarinė Pastovių rajono dalis (rytinė Švenčionių rajono dalis) pasirinkta tirti todėl, kad tai yra teritorija, kurioje per šimtmečius gyveno skirtingomis kalbomis kalbantys skirtingų tautų, skirtingų kultūrų, skirtingų religijų atstovai. Tyrimo informantai buvo vyresniosios kartos atstovai (70–90 m.), gimę ir užaugę tiriamajame plote dar prieš Antrąjį pasaulinį karą; dauguma jų – lenkų katalikai. 1921–1939 m. vakarinė Pastovių rajono dalis priklausė Vilniaus vaivadijos (anksčiau Vilniaus apygardos) Švenčionių apskričiai (lenk. powiat święciański województwa Wileńskiego). Kaip nustatė Olgierdas Chomińskis, 1927–1933 m. tyrinėjęs lietuvių kalbos paplitimą šiame plote, lietuvių ten gyvenę nedaug, daugiausia teritorijoje, esančioje arčiau dabartinės Pastovių rajono ir Lietuvos ribos, tačiau informantai sakėsi dažnai lankęsi Švenčionyse ar Adutiškyje, kur lietuvių gyvenę žymiai daugiau. Lenkai, lietuviai ir baltarusiai gyveno vieni šalia kitų tuose pačiuose kaimuose, lankydavo tas pačias bažnyčias, mokyklas, susitikdavo turgavietėse. Remiantis šių tyrimų metu surinkta medžiaga galima padaryti išvadą, kad iki Antrojo pasaulinio karo pradžios tiriamajame plote lietuviai buvo laikyti „savais“ galbūt todėl, kad ten jų nebuvę daug ir jie niekuo neišsiskyrę iš kitų šios teritorijos gyventojų. Šie vietiniai „savi“ lietuviai buvę katalikai, lankydavę lenkiškas mišias, neužimdavę aukštų postų, su kaimynais bendraudavę lenkiškai ir baltarusiškai. Tik Antrojo pasaulinio karo metu atsirado „svetimo lietuvio“ sąvoka – taip imta vadinti lietuvius, bendradarbiavusius su naciais, skriaudusius lenkus. Pabrėžtina, kad patys informantai iškelia faktą, jog taip elgėsi „svetimieji“, o ne vietiniai lietuviai. Kai kuriems informantams kontaktai su lietuviais – nacių bendradarbiais – ir buvo pirmieji kontaktai su lietuviais, o tai galėjo padaryti įtaką neigiamo lietuvių vaizdinio susikūrimui jų sąmonėje. Toks lietuvio vaizdinys pasikeitė tik pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Galima daryti išvadą, kad tada lietuviais buvo laikomi tie tiriamojo ploto gyventojai, kurie gyveno anapus sienos, t. y. ne tuometinėje Baltarusijos TSR. Dalis informantų neigiamai vertino tuometinėje Lietuvos TSR įgyvendinamą kalbos politiką, lietuvių kalbos įsitvirtinimą mokyklose ir bažnyčiose. Įdomu, kad kai kurie informantai būtent lietuvius laiko atsakingus už sienos tarp Lietuvos ir Baltarusijos atsiradimą. The study draws on numerous and interesting materials collected during the joint Polish-Belarusian dialectological field research carried out in July 2011 in Postawy region and the individual fieldwork of October 2012 in Kamojys. Some material published in Brasławszczyzna (editor E. Smułkowa) was also used. The area was chosen not accidentally since it is the Polish-Belarusian-Lithuanian borderland where a mix of ethnic groups, cultures, religions, languages has coexisted for centuries. The informants were representatives of the older generation (70–90 years old) who were born and grew up there before World War II, Polish, Catholics (majority). From 1921 until 1939 the western part of the present district of Postawy was part of Święciany region, Wilno woiwodship and, as O. Chomiński’s study shows, Lithuanians made a small part of its population and lived closer to the present Lithuanian border. The informants used to travel to Święciany or Hoduciszki, where Lithuanians made a bigger part of the population, Polish, Lithuanians, Belarusians lived in the neighbouring villages, attended the same church, school and market. The collected material shows that before World War II local people did not make any distinction between themselves and Lithuanians: all were Catholics, attended Mass in Polish, did not hold high positions, spoke Polish. During World War II some "alien Lithuanians" appeared, they were from other places and their image was bad, they collaborated with German authorities, did harm to local Polish people. After World War II the situation changed. The informants said that now Lithuanians were foreigners, they lived on the other side of the borders, their languages and cultural policy were different, they disliked Polish and it is the likely reason why Lithuania closed the borders with Belarus.

The article analyzes the distribution ofpower between the inhabitants of the Polotsk land and the grand dukes of Lithuania in the light of their relations in the 14th and the first half of the 15th century. From the dawn of the 14lh century one can trace various displays of political activity of the Polotsk inhabitants. Due to a mention in an unpublished letter of the German merchants from Polotsk we learn that the form of such political activity was veche - an assembly of the townspeople convened with a ringing bell, like in Novgorod and Pskov. Similar processes in the three cities may also be traced, such as the gradual institutionalization of veche (e.g. the appearance of the seal of "Polotsk and St. Sophia") and the emergence of a group of its most influential participants. It is stressed that the political activity of the Polotsk dwellers and its forms were not borrowed from Latin Europe (Riga, Poland etc.) but may be traced back to the 12th century. The "personnel policy" of the grand dukes of Lithuania is also investigated in the article. It is shown that not only Catholic boyars from the noble Lithuanian families were appointed governors and palatines of the Polotsk land, but also Orthodox boyars and princes from the families connected to the local society’. The author argues that it was due to the powerful position of the local society that the grand dukes had to reckon with it.

Remiantis rekonstruota partitūra, straipsnyje pirmą kartą aptariama kompozitoriaus, dirigento ir pedagogo Józefo Deszczyńskio (1781-1844) Aušros vartų litanija, vienintelis išlikęs jo religinės muzikos kūrinys. Taip pat apibendrinami J. Deszczyńskio gyvenimo ir kūrybos duomenys – gimęs Vilniuje, beveik 30 metų dirbęs Haradiščėje (Baltarusija), keliami Aušros vartų litanijos rankraščio atribucijos ir jos kopijos kilmės klausimai. Kūrinys analizuojamas preromantizmo laikotarpio, kuriam būdingas pereinamumas ir dvilypumas, klasicizmo, sentimentalizmo ir ankstyvojo romantizmo bruožų susipynimas, požiūriu. Aušros vartų litanijos atradimas pakeitė litanijų žanro istoriją Abiejų Tautų Respublikoje; anksčiau pirmaisiais šio žanro pavyzdžiais laikytos kompozitoriaus S. Moniuško keturios Aušros vartų litanijos. Based on the reconstruction of the score, it is the first research to study the Gate of Dawn litany (Lithuanian: Aušros Vartai, Polish: Ostra Brama, Belarusian: Вострая Брама), the only remaining example of religious music by the composer, conductor and teacher Józef Deszczyński (1781-1844). This paper summarizes information about the life and work of J. Deszczyński – a native of Vilnius, who worked in the Haradzischa in Rechitsa Region for nearly 30 years, and addresses the questions of the attribution of the above-mentioned piece of music and the origin of its manuscript. The style of the litany is analysed taking into consideration its reference to pre-romanticism, a period characterized by transitivity and ambivalence as well as interaction of patterns of classicism, sentimentalism and early romanticism. The discovery of the Gate of Dawn litany has changed the understanding of litany development in the territory of the former Polish–Lithuanian Commonwealth as previously the four Gate of Dawn litanies by Moniuszko were considered the first examples of symphonic or orchestral type of the genre.

Straipsnyje teritoriniu, topologiniu bei lyginamuoju istoriniu aspektais nagrinėjama senųjų pavardžių formavimosi problema šiuolaikinės Baltarusijos teritorijoje. Be to, atskleidžiamas senųjų pavardžių Baltarusijos teritorijoje atsiradimo laikas, analizuojama jų semantika ir struktūra, ryšiai su tiriamo regiono toponimais. Parengtas pavardžių rinkinys, kuriam būdingos tokios savybės: ankstyvas paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose; panašių pavardžių buvimas kitose indo-europiečių kalbose; pavardės dalyje matoma leksema gali būti laikoma indo-europietiškos kilmės; pavardės įvairovė; pavardėje randami komponentai, susiję su kita onimų grupe: toponimais, etnonimais ar hidronimais. Didžioji dalis senųjų pavardžių Baltarusijos teritorijoje susiformavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais. XIV a. pabaigoje-XV a. a. pradžioje kartu su Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto valstybine veikla pradėjo formuotis bajorija. Tuo laikotarpiu galima išskirti keletą indo-europietiško pagrindo pavardžių. Šios pavardės atitinka lietuvių kalbos pavardes. Dauguma pavardžių yra slaviškos kilmės. Senosios dvikamienės pavardės nėra tolygiai paplitusios šiandieninėje Baltarusijoje. Galima išskirti dvi aukšto produktyvumo teritorijas: baltų-slavų pasienis ir Baltarusijos centrinė dalis. Traukiantis nuo baltų-slavų pasienio keičiasi pavardžių struktūra, jos adaptuojasi. Dalis pavardžių iki šiol išlaikė senąsias formas su jungiamuoju garsu [i] –i: Жыг-i-монт, Радз-i-вiл, Эйс-ы-монт, etc. Senosios pavardės paliko savo pėdsakus baltarusių konceptualiame pasaulio suvokime. Jos įveda šiuolaikinę Baltarusiją į platesnį europinį kontekstą ir padeda saugoti istorinę bei kultūrinę atmintį. Article considers the problem of the formation of ancient family names in the modern Belarus area, which are investigated in their areal, topological and comparative historical aspects. In the article, the time of the appearance of ancient family names in the territory of Belarus, their semantics and structure are analysed, and their connection to the toponyms of the investigated region is revealed. The organized corpus of family names is characterized by the following features: early inclusion in written monuments; the presence of the appropriate family names in other Indo-European languages; lexemes as a part of family names may be interpreted on the basis of their Indo-European roots; diversity of the family name; the presence in the composition of a family name of components correlated with another onym group: toponyms, ethnonyms or hydronyms. The majority of ancient family names in the Belarus territory were formed during the time of the Grand Duchy of Lithuania. The formation of the knightly clans dates from the end of the 14th and the beginning of the 15th centuries and is connected with the state activities of the Great Lithuanian Prince Vitovt. Among the family names of that time, those formed on the basis of ancient complex Indo-European names can be singled out. These family names correspond to family names in the Lithuanian language. A majority of these names have Slavonic formants. Ancient family names going back to the binomial anthroponyms are not distributed evenly throughout the modern Belarus area. One can mark out two territories of high productivity: the Baltic–Slavonic frontier, and the central part of Belarus. As one moves further away from the Baltic–Slavonic frontier, the investigated units change their structure and undergo adaptations. Individual family names still preserve ancient forms with the connecting vowel [i] -i-: Жыг-i-монт, Радз-i-вiл, Эйс-ы-монт, etc. A considerable number of ancient family names made their marks in the conceptual picture of the world of the Belarusian people. These units have brought the modern Belarus area into the broader European context and contributed to the preservation of historical and cultural memory.

Valstybės ekonominio ir energetinio saugumo analizės klausimai priklauso didelių sistemų, apibūdinamų savybių, parametrų ir būklių įvairove, vidinių ir išorinių ryšių sudėtingumu, vystymosi sąlygų neapibrėžtumu ir pan., užduotims, todėl žinomi techninių sistemų analizės metodai šiuo atveju yra sunkiai pritaikomi. Tokių uždavinių sprendimui naudojamas indikatorinis požiūris į sistemų analizę. Šiuo atveju nustatomi rodikliai, atspindintys energetinio saugumo grėsmių vystymosi laipsnį. Indikatorių sąraše nurodytos slenkstinės (didžiausios leistinos) reikšmės, su kuriomis lyginamos faktinės rodiklių reikšmės. Lietuvoje ir Baltarusijoje dabar naudojamos įvairios rodiklių grupės, todėl kuriant vieningą šių šalių energetinio saugumo vertinimo sistemą pirmiausia būtina sukurti vieningą energetinio saugumo indikatorių rinkinį. Straipsnio tikslas yra pateikti sukurtą Lietuvos ir Baltarusijos energetinio saugumo vertinimo metodiką, sukurtą remiantis indikatoriniu požiūriu. Straipsnyje Lietuvos ir Baltarusijos energetinio saugumo vertinimui pasiūlyta naudoti indikatorinį metodą. Sukurtas abiem šalims vieningas 13 energetinio saugumo indikatorių sąrašas, nustatyti duomenų šaltiniai ir sukurta metodika indikatorių reikšmėms skaičiuoti. Pateiktos Baltarusijos Respublikai suformuotų indikatorių 2010 metams skaitmeninės reikšmės. Kitas energetinio saugumo vertinimo pagal šią metodiką etapas yra nustatyti indikatorių slenkstines reikšmes. Issues regarding the state's economic and energy security analysis depend on tasks distinguished by the variety of huge systems, described features, parameters and states, complexity of internal and external relations, indetermination of development conditions and etc., therefore, in this case, well-known analysis methods of technical systems are hardly applied. In order to solve such tasks, an indicated attitude towards system analysis is applied. In this case, the factors reflecting the level of energy security hazards are determined. A list of indicators includes limiting (maximum allowed) values which are compared to actual rates. Currently, Lithuania and Belarus use different groups of indicators, therefore, in order to create a united evaluation system of energy security of those countries, it is essential to create a united list of energy security indicators. An aim of this article is to provide a developed evaluation methodology for energy security of Lithuania and Belarus which is created on the basis of indicated attitude. The article suggests using an indicated method for the energy security evaluation of Lithuania and Belarus. A list of 13 energy security indicators was created for both countries; also, they were provided with data sources and methodology for the value calculation of indicators. Digital values of indicators of 2010 for the Republic of Belarus were provided. According to this method, another stage of energy security evaluation is to determine the limiting values of the indicators.

Lietuvos totorių raštijos tradicija susiformavo dar XV–XVI amžiuje, bet iki mūsų dienų išliko tik vėlyvieji (XVII–XX a.) ankstyvųjų raštų sąrašai. Karų, migracijų, gaisrų ir kitų nelaimių išdavoje Lietuvos totorių rankraščiai tapo bibliografine retenybe. Šiandien iš esančių bibliografinių šaltinių: publikacijų, knygų ir katalogų, pavyko identifikuoti 181 rankraštį, iš kurių 70 saugoma privačiose kolekcijose. Daugiausia rankraščių saugoma Lietuvoje (47) ir Baltarusijoje (41). Rengti Lietuvos totorių rankraščių lotynų abėcėle suvestinį katalogą pradėta 2007 metais. Šis katalogas nuolat papildomas naujais šaltiniais iš asmeninių totorių šeimų rinkinių. Siekiama surinkti ir pateikti duomenis iš Kazanės, Sankt Peterburgo, Minsko, Gardino, Leipcigo, Londono ir kt. regionų. Rengiant katalogą buvo aptikti iki šiol mokslo visuomenei nežinomi totorių rankraščiai Gardino valstybinio istorijos ir religijos muziejuje. Šioje publikacijoje pateikti iki šiol neskelbti bibliografiniai duomenys apie šiuos rankraščius. One of the main tasks in year 2007 was composition of summary catalogue of Lithuanian Tatar manuscripts in Arabic script. Recently, the manuscript collections have been supplemented by new findings coming from some Tartars families. These findings will be presented in the new summary catalogue of Lithuanian Tatar manuscripts. In this catalogue will be described collections stored in Kazan, Minsk, Grodno, Leipzig, London, Saint Petersburg, and elsewhere. One of the collections that is described in this article is stored in Grodno Religion History Museum.

1410 metais įvykusio Žalgirio mūšio istorinis meninis apmąstymas baltarusių literatūroje prasideda vėlyvaisiais Viduramžiais ir ankstyvajame Renesanse. Šiuo laikotarpiu susiformavo keletas epochinių kultūros tipų, savo aksiomatika neretai prieštaraujančių vienas kitam. Provoslavybė, vienijusi tiek elitą, tiek nekilminguosius, dar gynė per amžius nusistovėjusią tvarką, palaikė senąsias vertinimo kategorijas, o lotyniškai-katalikiškas švietimas griovė nusistovėjusius elgesio kanonus, formavo visuomenę, kurioje ne tik garbinga kilmė, bet ir asmeniniai lavinimosi, mokslo pasiekimai prisidėjo prie socialinės sėkmės. Ankstyvuosiuose baltarusių-lietuvių metraštiniuose paminkluose, sukurtuose provoslaviškoje tradicijoje, Žalgirio mūšis ne visuomet vertinamas kaip tautinės istorijos faktas. Taip, pavyzdžiui, Bychovo kronikoje istorijos vertinimą veikia „litvinų elementas“. Lotynų kalba parašytuose paminkluose, tokiuose kaip Jono Vislisiečio „Prūsų karas“, pagrindine naratyvo figūra ir meniniu fabulos centru tampa ne pats faktas, o jo motyvacija, ne mūšio herojus, o aukščiausiųjų jėgų išrinktas herojus. Tai, kad baltarusiai didžiąja dalimi vertino Žalgirio mūšį kaip „svetimą“, paaiškina ir savitą jų požiūrį į šio mūšio rezultatus. Gaila, kad iki šiol nesukurta nė vieno bent kiek reikšmingesnio kūrinio, skirto šiam mūšiui, lygiai taip gaila, kad šiam mūšiui neskirta deramo dėmesio apibendrinamuosiuose Baltarusijos istorijos tyrinėjimuose. Tik paskutiniu laiku kūrybinė Baltarusijos inteligentija atkreipė dėmesį į Žalgirio mūšį kaip į simbolinį tautinės istorijos faktą. Historical and artistic interpretation of the battle of Grunwald of 1410 in Belarusian literature starts in the late middle ages and early Renaissance. In early Belarusian-Lithuanian chronicles created from the point of view of the orthodox position, this battle was not always viewed as a fact of national history. Thus, in the Bychowiec Chronicle it is the 'Lithuanian element' that is the measure of value which influences the evaluative perception of history. In Latin-written records, in The Prussian War by Ioannes Visliciensis, in particular, not the fact itself but its motivation, not the hero of the battle but the hero chosen by a higher force becomes both the most important figure in the narrative and the artistic core of the plot.

Straipsnyje mokslo bendruomenei pristatoma vertinga 435 fotonuotraukų kolekcija. Nuotraukas 1911-1912 metais padarė baltarusių etnografas Isakas Serbovas, kurio ekspediciją į Polesę finansavo Imperatoriškosios rusų geografijos draugijos Šiaurės vakarų skyrius. Nuotraukos, kaip ataskaitos apie ekspediciją medžiaga, buvo perduotos Vilniaus draugijos skyriui, vėliau buvo saugomos Viešojoje bibliotekoje, o dabar VUB Rankraščių skyriuje. Straipsnyje aptariama nuotraukų kolekcijos sukūrimo istorija, pristatomi fotonuotraukų priskyrimo ir datavimo rezultatai, atliktas nuotraukų lokalizavimas pagal šiuolaikinį Baltarusijos administracinį padalijimą, įvertinta istorinė, dokumentinė ir meninė šio rinkinio reikšmė Baltarusijos fotogtafijos istorijos ir etnografijos mokslo raidai. Straipsnio pabaigoje keliama mintis I. Serbovo kelionių po Polesę 100 metų jubiliejaus proga išleisti jo etnografinių nuotraukų albumą. Šį sumanymą būtų galima įgyvendinti kaip bendrą Baltarusijos ir Lietuvos mokslinį ir kultūrinį projektą. The article presents to the academic community a valuable collection of 435 photos. Pictures in 1911 -1912 were taken by Belarusian ethnographer Isak Serbov, whose expedition to Polesie was financed by the North-West Department of the Imperial Russian Geographical Society. Photographs, regarded as expedition report materials, were delivered over to the Society Department in Vilnius, later were preserved at the Public Library, now at the Manuscript Department of Vilnius University Library. The article discusses the history of the collection creation, results of photograph attribution and dating, presents localization of photos in accordance with contemporary administrative division of Belarus, and provides the evaluation of historical, documentary and artistic significance of this collection to the development of Belarus history of photography and ethnography science. At the end the idea to publish an album of I. Serbov's ethnographic photos to commemorate 100 years anniversary of his travel to Polesie is being raised. This undertaking may be implemented as a joint scholarly and cultural project between Belarus and Lithuania.

Viduramžių suveriamo altoriaus tipas tapo aktualus ir paklausus XVIII a. LDK meninio gyvenimo periferijoje. Vienas tokių – Baltarusijos sakralinio meno paminklas – aukojimo stalas iš stačiatikių Pokrovo cerkvės Chotlianų kaime greta Slucko, datuojamas XVIII a. pabaiga – XIX a. pradžia. Kai kurios jo tapytos kompozicijos remiasi Počajivo Akatisto (1795) graviūromis. Stačiatikių cerkvės altoriuje aukojimo stalas simbolizuoja Betliejaus olą ir Golgotą, prie jo vyksta Proskomedija. Aukojimo stalas yra dvitarpsnės spintos konstrukcijos. Apatiniame tarpsnyje šoninės sienelės išorėje yra kūdikėlio Jėzaus atvaizdas ant kryžiaus, o durelėse – kompozicija „Kainas ir Abelis“. Viršutinio tarpsnio išorėje, priekinėse ir šoninėse mensos durelėse, nutapytos scenos „Kryžiaus nešimas“ ir „Abraomo auka“. Kiekviena iš dviejų durelių atsiveria į vieną plokštumą su galine aukojimo stalo-spintelės sienele. Aukojimo stalo dekoro meninė programa remiasi objekto liturgine paskirtimi, ji skirta Kristaus aukai, susietai su Senojo Testamento provaizdžiais. Nematoma pasauliečių, šio aukojimo stalo tapyba išraiškingai atskleidžia to meto Baltarusijos stačiatikių dvasininkų meninius siekius. XX a. pradžioje daugelyje Slucko cerkvių dar nuo senų laikų buvo išlikusių aukojimo stalų, analogiškų aprašytam paminklui. Aprašuose taip pat minimos, nors neišlikusios, cechų brolijų „spintelės“, kurių sąvaros buvo puoštos tapyba. Tikriausiai iš cechų ir brolijų spintelių bei ikonų kilo XVIII-XIX a. Rytų Baltarusijos kaimuose plačiai paplitusios nešiojamos trijų dalių suveriamos ikonos. The type of the Medieval folding altar became relevant and saleable in the 18th c. on the periphery of artistic life of the Grand Duchy of Lithuania. One of them – the Belarusian monument of sacred art – the table of oblation from the Pokrov Orthodox Church in Chatlany village near Slutsk dating back to the late 18th c. – early 19th c. Some of its painted compositions are based on engravings of Počajiv’s Akathist (1795). The table of oblation in the Orthodox church altar symbolizes the cave of Bethlehem and Golgotha​​, Proskomedia takes place next to it. The table of oblation is a double-arched cabinet. The outer side of the sidewall in the lower arch has an image of the baby Jesus on the cross, and on the doors there is “Cain and Abel” composition. “Carrying of the Cross” and “Abraham’s Sacrifice” scenes are painted on the outer side of the upper arch, on front and side mensa doors. Each of the two doors opens in one plane with the end wall of the table-cabinet of oblation. Artistic programme for décor of the table of oblation is based on the object’s liturgical purpose, it is intended for the sacrifice of Christ related to archetypes of the Old Testament. Invisible to laymen, painting of this table of oblation expressively reflects artistic aspirations of the Belarusian Orthodox clergy of those times. In the early 20th c., many churches of Slutsk had tables of oblation similar to the described monument preserved from old times. Descriptions also mention “cabinets” of shop brotherhoods, although not preserved, whose leaves were decorated with painting. Portable three-piece folding icons widespread in East Belarusian villages in the 18th-19th c. probably descended from icons and cabinets of shops and brotherhoods.

Griežtas Vilniaus klasicizmo stilius – tai žymus Rytų Europos architektūros reiškinys šalia barokinio klasicizmo, ampiro ir racionalumo krypties. Straipsnyje minimi Vilniaus klasicizmo stiliaus architektai, apibūdinti šio stiliaus pastatai, pateikti jo svarbiausi bruožai ir reikšmė. Praplėstos žinios apie žymaus lietuvių architekto L. Stuokos-Gucevičiaus kūrybą. Įrodyta, kad pagal jo projektus nuo 1780 m. Buvo pastatyti arkivyskupo rūmai ir perstatyta karmelitų bažnyčia Mogiliove. Apibūdinta Vilniaus griežtojo klasicizmo stiliaus įtaka Baltarusijos ir Lietuvos žemių architektūrai. Ši stilių savo pastatams sąmoningai rinkdavo vietiniai bajorai patriotai. Buvo sukurtas sodybos rūmų, primenančių šventovę, vaizdas. "Strong" style of Vilnius classicism was a great phenomenon in the East European architecture and existed side by side with the baroque classicism or empire style or "rational" style. The paper determines the range of buildings, names of creators, characteristic features, peculiarities and significance of Vilnius classicism. It provides a deeper knowledge of the works of the famous Lithuanian architect V. Stuoka-Gucevičius. It is proved that in 1780 the project of the catholic Bishop’s Palace and reconstruction of the Carmelite’s Church in Mogiliev have been carried out by this architect.

The article holds some results of a study of old Cyrillo-Methodian manuscripts. The manuscripts under study are canonical Gospels, Turau Gospel from the 11th century, Pinsk Gospel from the 14th century and Second Turau Gospel from the 16th century, which are preserved in the Department of Manuscripts at the Library of Lithuanian Academy of Sciences. The article analyzes how the texts are locally connected with the ethnic-cultural region of Turau. In this context, it is important to determine local features in the texts’ language on lexical, grammatical and graphic-orthographical levels. The detected features can be characterized as irregular, unconventional and demonstrating elements of local influence on canonical texts. These manuscripts have never been examined as representatives of the Turau local tradition in the Old Church Slavonic language. Preliminary findings of the analysis of the texts’ language illustrate that these manuscripts hand down the ancient tradition, while digressions from the standard are very sporadic and non-systematic. We can interpret it as an evidence of a conservative nature of the Turau local type of the Cyrillo-Methodian language tradition. However, these findings are prelusive and need to be further elaborated.

Straipsnyje nagrinėjama reto spaudinio (išliko vos du egzemplioriai) - ne viso kanoniškųjų evangelijų leidinio – sudėtis ir ypatybės bei jo leidėjo biografijos svarbiausi momentai. Šį spaudinį išleido protestantas Vasilijus Tiapinskis 1570 metais kažkur šiaurės vakarų Baltarusijoje (bet ne Tiapino dvare, kaip buvo manoma anksčiau). Dvikalbis (lygiagrečiai senąja baltarusių ir bažnytine slavų kalba) leidinys buvo parengtas laikantis protestantų spaudos tradicijų, kad vykdytų religinę propagandą tarp stačiatikių dvasininkijos. Todėl knygoje yra daugybė marginalijų, reikšmingų to laikotarpio sakralinės tekstologijos ir leidybos technikos tyrinėjimams. Teksto rinkinys ir išdėstymas atlikti meistriškai, nors akivaizdu, kad renkant tekstą buvo daromos pertraukos. Nors mokslo bendruomenė seniai žinojo apie šį leidinį, platesni tyrinėjimai tapo įmanomi po jo publikavimo 2005 m. The article deals with composition and characteristics of the rare print (only two copies are still extant) - incomplete publication of canonical evangels, as well as with its publishers biography. Protestant Vasilij Tiapinskij printed this publication in 1570 somewhere in North-West Belarus (however not at the Tiapin estate, as was considered earlier). This bilingual (old Belarus and Church Slavonic languages) edition was prepared sticking to the tradition of the Protestant press aiming to propagate religious ideas among Orthodox clergy. Therefore publication contains numerous marginalia, important to research in sacramental text science and printing techniques of that period. Typeset pages and their lay-out testify of the author's mastership, however it is obvious that there were several pauses in the typesetting. Although academic society has known about this printed book for a long time, wider research became possible only after its publication in 2005.

Straipsnis skirtas XVII–XVIII a. Baltarusijos šventųjų gyvenimo ikonų tyrimui. Tokių ikonų yra išlikę nedaug. Negausi ir hagiografinė literatūra, žinoma Baltarusijos žemėse nuo XIV a. Geriausiu jos pavyzdžiu galima laikyti Šv. Eufrosinijos Polockietės gyvenimą, bet šios šventosios gyvenimo scenų ikonos nežinomos. 1489 m. Kamianece parašyta Četja-Menėja, kurioje tyrinėtojai įvertino atidų požiūrį į senuosius pirmtakų tekstus. XVI a. viduryje Naugardo metropolitas sudarė Četja-Menėjas, tikriausiai skaitytas ir Baltarusijos žemės, XVII a. antroje pusėje sutrumpintai išversti Petro Skargos šventųjų gyvenimai. XVIII a. pradžioje Abiejų Tautų Respublikos bazilijonai ėmėsi kurti savo paterikoną. 1771 m. Vilniuje išleistas dvitomis Bazilijonų menologijus. Puikus šventosios gyvenimo atvaizdo pavyzdys – Baltarusijos ikona „Šv. Paraskevija“ iš Bezdežo, nutapyta 1659 m. Išplėtotų gyvenimo scenų turinį aiškina įrašai kirilika. XVIII a. Abiejų Tautų Respublikoje tapo ypač gerbiamas Egipto atsiskyrėlis šv. Anupras. Jo „Gyvenimą“, kurį sudarė Bycenio vienuolyno vyresnysis Juozapas Petkevičius, 1686 m. lenkų kalba išleido Vilniaus jėzuitai, o 1696 m. Supraslės bazilijonai parengė baltarusišką variantą. Petkevičiaus knyga greičiausiai buvo žinoma dailininkui, sukūrusiam unikalų XVIII a. vidurio altorinį paveikslą „Šv. Anupras ir jo gyvenimo scenos“ iš Lietuvos Brastos apylinkių. Jame yra 14 šventojo gyvenimo scenų; jų neįprastas komponavimas be įrašų apsunkina scenų aiškinimą ir jų lyginimą su literatūrinio šaltinio epizodais. The article is dedicated to the research of Belarusian hagiographical icons of the seventeenth and eighteenth centuries. The number of such extant icons is limited. Hagiographical literature, which has been known in Belarusian lands since the fourteenth century, is also sparse. The hagiography of St. Euphrosyne of Polatsk can be considered as its best example, but no hagiography scenes of this saint are known. The Great Menaion Reader, in which researches evaluated a careful approach to the ancient predecessors’ texts, was painted in Kamianets in 1489. In the middle of the sixteenth century, the Metropolitan of Novgorod made the Great Menaion Reader which, apparently was also read in Belarusian lands. In the second half of the seventeenth century, a shortened translation of Piotr Skarga’s hagiography was made. At the beginning of the eighteenth century, Basilians of the Commonwealth of Both Nations began to create their own Patericon. In 1771, the two-volume Basilian phenomenology was issued in Vilnius. The Belarusian icon St. Paraskeyeva from Bezdzhev, painted in 1659, is an excellent example of a hagiography image. The content of the expanded life scenes is explained in the Cyrillic alphabet. In the eighteenth century, the Egyptian hermit St. Anupras became especially respected in the Commonwealth of Both Nations. His hagiography, which was drawn up by Juozapas Petkevičius, Senior, was issued in the Polish language by Vilnius Jesuits in 1696. Suprasl Basilians prepared a Belarusian version. Petkevičius’ book was most likely known to the artist who created the unique altar painting “St. Anupras and his Hagiography Scenes” from the Lithuanian Brasta area in the middle of the eighteenth century. It contains 14 hagiography scenes; their unusual arrangement without inspiration makes the interpretation of the scenes and there comparison with the episodes of the literature sources more complicated.

Nagrinėjama elektros energijos Lietuvoje gamybos ir tiekimo problematika tiek istoriniu požiūriu, tiek politinės strategijos aspektais siekiant šalies energetinės nepriklausomybės. Šiuo požiūriu išskiriami 3 pagrindiniai laikotarpiai: tarpukaris, sovietinis periodas, naujausia istorija po 1990 m. Tarpukariu Lietuvos elektros energijos gamyba rėmėsi šiluminėmis elektrinėmis, kūrenamomis įsivežtine akmens anglimi ir dyzeliniu kuru, o taip pat naudojant Lietuvoje išgaunamas durpes. Šalies energetika buvo priklausoma nuo Belgijos kapitalo, turėjusio koncesiją Lietuvoje ir užkėlusio elektros vartojimo kainas pasinaudojant monopolistine padėtimi. Lietuvoje planuota didinti hidroelektrinėse gaminamos elektros energijos dalį, tačiau tai įgyvendinta tik sovietiniu periodu, pasinaudojant Nemuno kilpa netoli Kauno, kur paleista 1960 m. pastatyta didžiausia hidroelektrinė. Augant poreikiams ir dėl menkų hidroresursų elektros gamybai to pasirodė nepakankama, dėl to pastatyta šiluminė elektrinė Elektrėnuose, kūrenama iš SSRS tiekiamu skystu kuru. Vėliau Lietuvos pasienyje su Baltarusija, diktuojant centrinei Sovietų Sąjungos valdžiai pastatyta atominė elektrinė, kurios I reaktorius paleistas 1983 m., II – 1987 m. Atominė elektrinė tapo Lietuvos nuosavybe po 1990 m. už dyką. Lietuvai įstojus į ES 2009 m. gruodžio 31 d. ji buvo uždaryta, šį kartą diktuojant kitai Sąjungai (ES). Tokiomis sąlygomis pagrindiniu Lietuvos elektros energijos šaltiniu liko Rusija. The problems of generation and supply of electricity in Lithuania are analysed both in historical and political strategy terms in order to achieve Lithuanian energy independence. From this point of view, three main periods are distinguished: the interwar, the Soviet period, the recent history after 1990. During the interwar period Lithuanian electricity generation was based on thermal power plants which used imported coal and diesel fuel, as well as peat extracted in Lithuania. The country's energy was dependent on the Belgian capital, which had a concession in Lithuania and caused electricity prices to rise, taking advantage of the monopolistic situation. In Lithuania it was planned to increase the share of electricity generated in the hydroelectric plant, but this was implemented only during the Soviet period, taking advantage of the Nemunas loop near Kaunas, where it was started to use the largest hydroelectric power station built in 1960. This was not enough due to the growing needs and low water resources for electricity generation; therefore, a thermal power plant was built in Elektrėnai which used liquid fuel supplied by the USSR. Subsequently, a nuclear power plant was built at the Lithuanian border with Belarus, under the authority of the Soviet Union's central government; the reactor I was launched in 1983, and the II was launched in 1987. The nuclear power plant became the property of Lithuania after 1990 at no cost. When Lithuania joined the EU on 31st December 2009, it was closed, this time under the authority of the other Union (EU). Under these conditions, Russia remained the main source of electricity in Lithuania.

Straipsnyje aptariami 1939–1941 metų Vilniaus istorijos puslapiai, brėžiami Vilniaus krašto kultūrinės raidos vektoriai. Darbe tyrinėjamas lenkiškojo Vilniaus virsmas lietuviškuoju Vilniumi, o pastarojo virsmas sovietiniu Vilniumi. Šiame tyrime dėmesys sutelkiamas į kultūrinį ir meninį gyvenimą, kuriame atsispindėjo dramatiškos istorinės permainos. Straipsnyje rekonstruojama istorinė kaita, kai Vilnius – buvęs Antrosios Lenkijos Respublikos kultūriniu centru – tapo lietuvišku Vilniumi, o 1940 vasarą – sovietų okupuotos Lietuvos sostine. Aptariamas politinis ir istorinis kontekstas, kuris darė įtaką polietninio miesto kultūriniam gyvenimui ir įtampų kupinam dialogui tarp dviejų tautinių komponentų – lenkiškojo ir lietuviškojo. Meninis miesto gyvenimas, kultūros institucijų ir lenkų bei lietuvių spaudos raida apžvelgiama pasiūlytos periodizacijos kontekste: Vilniaus kraštas su dalimi vakarų Baltarusijos pirmosiomis Sovietų okupacijos dienomis (rugsėjo 17 – spalio 27); Vilnius nepriklausomos Lietuvos politinėje struktūroje paskutiniais jos gyvavimo metais (1939 spalio pabaiga – 1940 birželis); Vilnius pirmaisiais Sovietų okupacijos mėnesiais prieš įstojant į SSRS (1940 birželis–liepa); Vilnius kaip LTSR sostinė iki SSRS įstojimo į Antrąjį pasaulinį karą (1940 rugpjūtis – 1941 birželis). Šiais kritiniais momentais keitėsi kultūrinė padėtis, senasis lenkų Vilnius susidūrė su naujuoju Lietuvos Vilniumi, sukurtu „lituanizacijos“ priemonėmis, o pastarasis su komunistinio Sovietinio Vilniaus projektu. The paper discusses Vilnius history of 1939–1941 and outlines vectors of Vilnius Region cultural development. It explores the transformation of Polish Vilnius into Lithuanian Vilnius and subsequently into Soviet Vilnius. The study focuses on cultural and artistic life that reflects dramatic historical changes. The paper reconstructs historical change when Vilnius – the former cultural centre of the Second Republic of Poland – became Lithuanian Vilnius, and in the summer of 1940 – the capital of Lithuania occupied by Soviets. It discusses the political and historical context which influenced the cultural life of polyethnic city and the highly tensed dialogue between the two ethnic components: Polish and Lithuanian. The artistic life of the city, the development of cultural institutions and Polish and Lithuanian press is viewed in the context of given periodization: Vilnius Region with part of Western Belarus during the first days of Soviet occupation (17 September – 27 October); Vilnius in the political structure of independent Lithuania in the last years of its functioning (end of October 1939 – June 1940); Vilnius in the first months of Soviet occupation before incorporation into the USSR (June–July 1940); Vilnius as the capital of the Lithuanian SSR before USSR entered World War II (August 1940 – June 1941). At these critical moments the cultural situation changed, the old Polish Vilnius faced the new Lithuanian Vilnius created by “Lithuanianisation” measures, and the latter faced the Communist Soviet Vilnius project.

Per paskutinį dešimtmetį organizuotos ekspedicijos ir archyviniai atradimai smarkiai papildė folklorinės mežiagos, užrašytos iš Lietuvos, Latvijos, Estijos ir kaimyninės Vitebsko srities Baltarusijoje sentikių, klodus. Bendras medžiagos kiekis jau yra toks, kad leidžia daryti pirminius šių regionų sentikių tradicinės kultūros tyrimus. Žymus duomenų bazės prasiplėtimas suteikia vis daugiau pagrindo kalbėti apie Baltijos šalių sentikių folkloro genetines sąsajas su Pskovo, vadinamosios „susiškosios paežerės“, tradicija. „Pskovo palikimas“ dominavo sentikių diasporose, užgoždamas silpnesnes kitų lokalinių tradicijų apraiškas, atneštas į tas šalis vėliau. Pskovo tradicijos įtaka išryškėjo įvairiais lygiais – žanrinėje ir siužetinėje folkloro kūrinių sudėtyje, poetinės kalbos ypatybėse, dialektinėje leksikoje, liaudies terminuose, reiškiančiuose tą ar kitą tradicinės kultūros elementą. Lietuvos sentikių folkloro analizė parodė, kad pasakojamosios tautosakos kūriniai, kalendorinės ir šeimos apeigos, kai kurie tikėjimai, baladės, nestandartinės patarlės yra gana artimos Pskovo srities pietinės dalies tradicijai. Latgalijoje užrašytose pasakose, buitinėse lyrinėse dainose ir užkalbėjimuose dominuoja vis ta pati Pskovo tradicija. Vakarinių Čiudo ežero pakrančių kalendorinėse ir šeimos dainose randama itin daug sąsajų su tekstais iš vadinamosios Pskovo-Pečioros zonos. Tikėtina, kad dalis pirmųjų rusų persikėlėlių ne perplaukė Čiudo ežerą iš rytų į vakarus, kaip priimta manyti, o apėjo Pskovo ir Čiudo ežerus sausuma iš pietų ir pietvakarių. A comparison of folklore collected from the Old Believers living in the Baltic States reveals a relationship of all traditions and their connections to the folk culture of the Pskov region. A wide repertoire of folk tales, religious songs, Christian legends, charms, series of mythological legends and the peculiarities of their everyday and religious etiquette make this relationship evident. However, the survival tales of the ancestral spiritual heritage are different. Folktales, among them tales of magic, 'legends about witches and "walking" dead people, cursed treasures, Easter songs, and the ritual of kidnapping brides are mostly preserved in Lithuania. Songs of the yearly cycle as well as wedding songs, certain types of charms and mythological 'legends are better known in Latvia. Rituals and customs related to the yearly cycle of feasts and the fishing profession is preserved best in Estonia. Historical stories are told very seldom, yet true events are depicted in a mythological way. The author argues that the influence of Lithuanian folklore rather than the influence of Latvian or r Estonian folklore is stronger in the texts of Old Believers.

Lietuvos Respublika – viena iš artimiausių Baltarusijos kaimynių ir seniausių jos prekybos ir ekonomikos partnerių. Prekyba tarp abiejų šalių visada buvo pakankamai intensyvi. Straipsnio tikslas yra išanalizuoti prekybos ir ekonominius santykius tarp Baltarusijos ir Lietuvos. Lietuva yra tarp dešimties Baltarusijos didžiausių prekybos partnerių. Savo ruožtu, Baltarusija taip pat yra vienas iš svarbiausių Lietuvos partnerių. Lietuvos ir Baltarusijos santykiai vystomi kaimynystės ir pragmatiško bendradarbiavimo principais. Bendradarbiavimo tarp Baltarusijos ir Lietuvos rezultatai prekybos, transporto, investicijų srityse liudija apie didelį tarpusavio poveikio potencialą. Baltarusijos įsijungimas į Europos Sąjungos „Rytų partnerystės“ programą padės suaktyvinti abipusius ryšius. Didžiausio bendradarbiavimo tikimasi logistikoje, statybų sektoriuje, kelių aptarnavime, restoranų ir viešbučių versle, medžio apdirbimo pramonėje, turizme, ekologijos ir aplinkos apsaugos srityse. Ypač aktualu suaktyvinti prekybinius ir ekonominius santykius tarp Baltarusijos ir Lietuvos ryšium su pasauline finansų ir ekonomikos krize. Krizės poveikis pasireiškia pardavimų apimties kritimu, investavimo abiejose šalyse tempų sulėtėjimu, bendru verslo aktyvumo sumažėjimu. Šiomis sąlygomis svarbu neprarasti sukaupto potencialo, suaktyvinti naujų bendradarbiavimo formų paiešką, įgyvendinant abipusiai naudingus projektus energetikos, pasienio bendradarbiavimo aktyvinimo, abipusio turizmo, tranzitinių pervežimų apimčių didinimo srityse. The Republic of Lithuania is one of the closest neighbours of Belarus and one of its oldest trade and economy partners. Trade between these two countries has always been rather intensive. The aim of the article is to analyse trade and economic relations between Belarus and Lithuania. Lithuania is among the ten major trade partners of Belarus. Belarus is also one of the major Lithuania’s partners. Belarus and Lithuania’s relations have been developing according to the principles of neighbourhood and pragmatic cooperation. The results of the cooperation between Belarus and Lithuania in the fields of trade, transport, investment demonstrate high potential for mutual impact. Belarus’ engagement into “The Eastern Partnership” programme of the European Union will help to encourage more active mutual relations. Most active cooperation is expected in the sectors of logistics, construction, client servicing, restaurants and hotel business, wood processing industry, tourism, ecology and environmental protection. Encouragement of more active trade and economic relations between Belarus and Lithuania in the context of the global financial and economic crisis is essentially important. The impact of the crisis results in sales volumes dropping, the pace of investments slowing down in the both countries, and the overall decrease in business activities. Under these conditions, it is important to retain the accumulated potential, encourage the search for new forms of cooperation when implementing mutually beneficial projects in the fields of energy, border cooperation, mutual tourism, increase of transit freight volumes.

Straipsnyje yra analizuojama etninė ukrainiečių ir baltarusių kilmė moderniojoje rusų istoriografijoje. Tokie tyrimai retai kada išlieka tik akademiniame rate. Dažnai jie susilaukia didelio visuomenės dėmesio. Tokio pobūdžio tyrimų ,,gravitacijos centras“ šiuo metu yra Ukrainoje ir Baltarusijoje. Rusijoje jiems nebuvo teikiama pirmenybė. Ukrainiečių ir baltarusių kilmės klausimas, iškeltas dar 1953 m., vis dar nesulaukė atsakymo. Baltarusių ir ukrainiečių pasirodymas palaipsniui vis yra vėlinamas, t.y. nuo XII iki XVI a. ,,Baltarusiai“, V. V. Sedovo teigimu, neturi jokios etninės reikšmės. Jis buvo taikomas apibūdinti įvairias rytų slavų teritorijas. Tik XVII a. ,,Baltoji Rusia“ buvo pritaikyta Vakarų Rusijai. B. N. Floria nuomone, etninė savimonė formavosi Rusijos ir Lietuvos karų metu XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje. Tačiau tik paskutiniame XVI a. ketvirtyje skirtingumų pripažinimas sąlygojo rytinių slavų, gyvenančių Lenkijos – Lietuvos valstybėje savimonės pokyčius. M. V. Dmitrievas palaiko nuomonę, kad XVI – XVII a. Ukrainos – Baltarusijos kultūroje atsirado ,,Visų rusų“ Tautos koncepcija. Such researches seldom remain academic and always cause the heightened public interest. Now the "centre of gravity" of similar researches is in Ukraine and in Belarus; in Russia the given plots until recently were not a priority. Therefore it is possible to ascertain absence of precise approaches to a problem of ethnic origins in the manuals on domestic history intended for the mass reader. The task of scientific research of the problem set in 1953 have not been realized, and appearance of Byelorussians and Ukrainians gradually "moved" for more later time - from XII - to XVI century. "Byelorussians", in V. V. Sedov's opinion, originally had no any ethnic meaning and it was applied to name various areas of east Slavic peoples. Only in XVII century the name "White Russia" was fixed to the Western Russia. In M. V. Dmitriev's opinion, the correct approach would be not to dispute wheather a Slavic population of the Kievan Russia in X—XIII centuries a Ukrainian language, Russian or Belarus, but to find out how, based on what factors the ethnic characteristics. A reference point in development of ethnic consciousness in B. N. Fiona's opinion, became the Russian-Lithuanian wars of the end XV and the beginnings of XVI centuries when the first proofs of aversion Lithuanian nobility and petty bourgeoises "tyrannical authority" of the Moscow sovereigns became evident. But only in the last quarter of XVI century acknowledgement of distinctions has led to changes in character of ethnic consciousness character of east Slavs in territory of Rzeczpospolita. However the begun of ethnic differentiation has not been completed. In XVII century the name "Small Russia" was used to determine territory Kievan Metropoly, i.e. all Russian territories of Rzeczpospolita. In first half of XVII century the term "White Russia" was the regional name for of some the grounds of modern East Belarus, and inhabitants of modern Ukraine were named as "belorustsy" in the Moscow documents also. M. V. Dmitriev has supported opinion, that the concept of "All-Russian" People was born in Ukrainian-Belarus culture XVI-XVII centuries. Discussions on the listed questions have revealed; now we can speak about definite increase of interest displayed by Russian scientists to the history of the Grand Duchy of Lithuania.

Straipsnyje analizuojamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldas šiuolaikinių baltarusių istorinėje atmintyje. Apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės reikšmę profesionalių istorikų tarpe yra papasakota ir parašyta labai daug. Dabar norima atkreipti dėmesį į kitą aspektą - aptarti, kaip visa ši istoriografija atsispindi dabartinių baltarusių tarpe. Tikėtis, kad tai būtų plačiai atspindėta nėra jokios prasmės. Vyresnieji iki šiol turi tą suvokimą, kuris buvo suformuotas jų mokymosi mokykloje laikotarpiu. Kita žmonių grupė yra ta, kuriems turėjo įtakos mokymasis iš senų vadovėlių, o požiūris formavosi, girdint skirtingas nuomones, pasisakymus. Jaunesnioji baltarusių karta istorijos mokėsi iš naujų vadovėlių. Tyrimo metu respondentams buvo pateikiami klausimai, kurie vėliau buvo išanalizuoti. Gauti duomenys parodė, kad istorijos žinios skirtingose baltarusių amžiaus grupėse yra nevienodos. Galingai sovietinei ideologijai nepavyko užslopinti dalies baltarusių inteligentijos, kurie jau tais metais sugebėjo save pristatyti, kaip nacionalinės inteligentijos atstovus. Jau ,,perestroikos“ laikas buvo publikuojamos knygos, kurios skatino domėtis Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, o Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikotarpis buvo laikomas vienu svarbiausiu etapu Baltarusijos valstybei. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldo klausimas turi politinį atspalvį ir naudojamas lektorato gretų gausinimui. Dabartinė baltarusių karta ypatingai yra susidomėjusi savo identitetu, todėl istorinė atmintis bus labai naudinga patiems baltarusiams. In Belarus different ideas about the role and the heritage of GDL exist in three main age groups of adults. In the older group (up to 1960s inclusive) basic notions were formed in school years via soviet textbooks, and the notions are dominant to our time: GDL was an insignificant historical phenomenon, and the memory about them is not of current importance. President A. Lukashenko is the political leader who voiced these notions more than once. The second group can be conditionally named "children of perestroika". These people have caught the period of the soviet ideology, and they learned history by old textbooks, but their views formed in the period of heated debates, when different points of view were opposed. Nevertheless, the idea of special importance of the GDL period is not characteristic for them, and in general they turned out to be unreceptive to the national-romantic myth. The youngest group formed views under conditions of independent Belarus. In school they learned history by new textbooks, where high emphasis was placed on the period of GDL. Importance of the period is axiomatic for most of them, but in specific interpretations. According to opinions expressed on Internet-forums, the idea of modern "lithuanism" is very popular among them. It means, in particularity, manifestation of identity with the political elite of GDL irrelative of their ethnic origin, that was not characteristic for the national-romantic myth.

Straipsnyje nagrinėjami tipologiniai ir stilistiniai atitikmenys baltarusių ir artimiausių kaimyninių šalių folklore. Pagrindinis dėmesys skiriamas vienai tarpetninei skiemeninei – ritminei struktūrai, kuri Baltarusijoje žinoma kaip ritminis „ciarežkos“ tipas. Aptariama ciarežkos ritminė formulė 1.111.212., jos paplitimo geografinis arealas. Teigiama, kad ritmo geografija plati, šis ritmas aptinkamas ne tik Baltarusijos folklore, bet ir Dzūkijos dainose (pietų Lietuvoje), pavasario dainose Palenkėje (Rytų Lenkijoje), Volynės ir Rovno rajonuose Šiaurės vakarų Ukrainoje. Marginalinėmis ritmo ribomis laikomos Latvijos ir Rusijos (Pskovo regiono) ir Užkarpatės teritorijos. Aptariamas ciarežkos ritmo paplitimas Kalėdų dainose, pažymint, kad vėliau jis įsiskverbė į vestuvines dainas. Kaip pereinamasis ritmas ciarežka sutinkama pavasario, Joninių (Kupolės) dainose, pietryčių regione, anot autorės, dainų ritmas stilistiškai transformavosi į ratelių ritmą. Vis dėlto autorė pažymi, kad dauguma dainų su šiuo ritmu arba yra vestuvinės, arba pagal žanrą tiesiogiai arba netiesiogiai susijusios su vestuvėmis. Todėl vestuvinis aspektas traktuojamas kaip sakralinis. Tai liudija ir šio tipo Lietuvos vestuvinių dainų priedainiai, o Aukštaitijoje – tai aptinkama ir jaunimo, meilės dainose. Nagrinėjamos įvairios ritmo variacijos skirtinguose arealuose, bandoma aiškintis ritmo kilmę. Straipsnio priede pateikiami dainų pavyzdžiai su tekstais ir melodijomis bei du ritmo paplitimo žemėlapiai. The article analyses typological and stylistic equivalents in folklore of Belarus and the neighbouring countries. The main focus is placed on one rhythmic structure, which in Belarus is known as a rhythmic type of Цярэшка. Its rhythmic formula 1.111.212 and its geographical spread are discussed. The author claims that the geography of the rhythm is wide, and this rhythm is observed not only in Belarusian folklore, but also in Dzukian songs (south of Lithuania), spring songs of Podlaskie (Eastern Poland) and in regions of the north-western Ukraine. Latvian and Russian (Pskov region) territories and Zakarpattia Oblast are considered to be the marginal boundaries of the rhythm. The spread of the rhythm in Christmas songs is discussed. The author notes that this rhythm later penetrated into wedding songs. It is also observed in spring, St John's Eve songs and south-eastern regions. The author, however, notes that the majority of songs with this rhythm are wedding songs or directly or indirectly related to wedding. Therefore, the wedding aspect is interpreted as a sacral aspect. This can be evidenced by the choruses of Lithuanian wedding songs of this type, and in Aukštaitija, it can be observed in groom and love songs. Various rhythmic variations are analysed, and the author attempts to define its origin. The annex to the article presents examples of songs with texts and melodies as well as two maps of the spread of the rhythm.

Tyrinėdama baltarusių krikštynų dainas, autorė 2002 m. atkreipė dėmesį ir į tokias pačias rytų Aukštaitijos dainas, paplitusias Baltarusijos kaimynystėje, daugiausia apie Adutiškį. Gretinant šias rytų aukštaičių ir kaimyninių baltarusių dainas, pastebimas jų akivaizdus dermių ir melodijų intonacijų, ritmo, žodžių, skiemenų, siužetų bendrumas, dėl ko keliama mintis ir apie jų bendrą apeiginę paskirtį. Šie bendrumai laikytini skirtingomis kalbomis vienodai reiškiamomis idėjomis, vienoda muzikos ir poezijos sandara, vienodu archajišku mastymo modeliu, taip pat ir savotišku kodu, kurį siūloma iššifruoti, naudojant šiuolaikinę mokslinę metodologiją. Iš lyginamojo tyrimo aiškėja, kad baltarusių dainoms labiau būdingi ne tik dainų, bet ir šokių priedainiai, tuo tarpu lietuvių dainoms - penkių skiemenų ritminės formulės ir jų įvairios modifikacijos. Šios modifikacijos yra akivaizdžios kitų žanrų baltarusių, ukrainiečių ir lenkų dainose, todėl gali būti suvokiamos bendros baltų ir slavų dainų kilmės kodu. In the process of researching of Belarus traditional songs for the ritual of child's birth and baptism author has fixed seven analogous South-Eastern Lithuanian ritual melodies in the identical constructive and semantics forms. The way for discovering of similar typological lines passed through the revelation of the similar rhythmic melodic types, the syllabic forms, most repeated intonation melodic formulae, the common composition, the peculiarities of the melody-text communications. The ritual melodies are distinguished by their essence as the signs of the common archaic culture.

Sociolingvistinė situacija Visagine (Lietuvos Respublika) yra daugeliu požiūrių sudėtingas reiškinys. Visaginas yra miestas, įsikūręs baltų-slavų pasienyje prie Lietuvos-Latvijos-Baltarusijos sienos, nutolęs nuo Vilniaus 150 km, nuo Daugpilio – 63 km. Miestas įkurtas 1975 metais Visagino atominės elektrinės darbuotojams ir jų šeimoms apgyvendinti. Lietuvos Statistikos departamento duomenimis Visagine gyvena apie 28 tūkstančius žmonių. Paskutinis 2001 metų surašymas užfiksavo mieste 40 tautybių gyventojų. Didžiausios yra rusų diaspora (55 %), baltarusių (11 %), lenkų (8,5 %), ukrainiečių (5 %); apie 15 % miesto gyventojų nurodė lietuvių tautybę; dar 5,5 % sudaro kitų tautybių atstovai. 2005–2006 metais organizuotose ekspedicijose straipsnio autorė rinko kalbinius duomenis apklausdama įvairių socialinių, amžiaus, tautinių grupių Visagino gyventojus (padaryta apie 180 valandų garso įrašų). Tyrimo metu paaiškėjo, kad rusų kalba vis dar užima dominuojančią poziciją mieste, nors po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo dėl pasikeitusios demografinės situacijos ir apgalvotos valstybės politikos sparčiai plinta lietuvių kalba, ypatingai tarp jaunimo. Lenkų kalbos vartojimas sparčiai traukiasi. Tolimesnė sociolingvistinės situacijos raida Visagino mieste yra tokia pat neaiški kaip ir paties miesto ateitis. Tikėtina, kad rusų kalba iš vartosenos ir toliau trauksis, užleisdama vietą valstybinei Lietuvos Respublikos kalbai. The purpose of this article is to describe the sociolinguistic situation in Visaginas, a small town in Lithuania on the border of the Baltic-Slavic areal. Founded in 1975, the town was created in the middle of a Polish-speaking area where Russian became the dominant language. In the last thirty years after the collapse of the Soviet Union and the emergence of the independent Republic of Lithuania, the situation has changed due to several waves of migration. At present the ethnic composition of the town comprises around forty ethnic groups. The author argues that the sociolinguistic situation in Visaginas will be changing rapidly in the nearest future.

Vladas Drėma (1910-1995) Antrojo pasaulinio karo metu dirbo Baltarusijos muziejaus Vilniuje fondų saugotoju. 1944 m. jis norėjo įsidarbinti Mokslo akademijos bibliotekos Rankraščių skyriuje, kadangi rengė mokslinį darbą apie LDK rankraštinės ir spausdintos knygos meną. Asmeniniame V. Drėmos fonde saugomi du archyviniai dokumentai ta pačia tema ir vienas „Sugalvotos studijos pradžios fragmentas“. Tai išrašai, piešiniai, fotografijos ir vienetiniai tekstai, tapę šio straipsnio pagrindu. Jame norima išsiaiškinti ką naujo atrado menotyrininkas, tyrinėdamas rankraštinės LDK knygos istoriją, ir ar galima jį vadinti pirmuoju rankraštinės knygos lietuvių istoriku. Išlikusių rankraščių pagalba bandoma nustatyti kriterijus, kuriais jis vadovavosi, rinkdamas tyrimų medžiagą, atrinkdamas knygas ar jų fragmentus. Be to, kyla klausimas kokius knygų egzempliorius matė tyrinėtojas ir ar visi egzemplioriai išliko iki šių dienų. Analizės metu nustatyta, kad teoriniame etape jis studijavo visuotinę knygos ir meno istoriją, knygos meninio apiforminimo istoriją, ypač Bizantijos ir senosios Rusios. Pagrindinį dėmesį tyrinėtojas skyrė rašto istorijai, meniniams rankraštinių elementų ir įrišimų ypatumams bei knygų gamybos būdams. Išanalizavus V. Drėmos surinktą medžiagą nustatyta, jog menotyrininkas planavo parašyti darbą pagal anksčiau išleistų (ir dabar leidžiamų) iliustruotų katalogų pavyzdį: pirma dalis – bendra, istorinė, joje taip pat pateiktas knygų meninių elementų katalogas su aprašais; antroje dalyje – iliustracijų (inicialų, raidžių, miniatiūrų, vandens ženklų, įrišimų) albumas. During World War II Vladas Drema (1910-1995) worked as a chief curator of the Belarusian Museum in Vilnius. In 1944 he sought employment in the Manuscript department of the Library of the Lithuanian Academy of Sciences, as he was writing a research paper on the art of manuscripts and printed books in the Grand Duchy of Lithuania (GDL). Drema’s personal portfolio holds two archival documents on the same topic and a fragment from the first part of his research study. The latter includes extracts, drawings, photographs and separate texts that provided the basis for this article. It aims to clarify what the art historian discovered while researching the history of the manuscript in the GDL and whether he can be described as the first Lithuanian manuscript historian. With the help of the surviving manuscripts, some now attempt to establish what criteria he used when gathering research material and selecting books or their fragments. The question arises as to what book samples the historian saw and whether all of them have survived until the present day. The analysis revealed that when studying artistic theories he focused on the universal history of art and books and the history of the artistic appearance of books, concentrating on Byzantium and Old Russia. The historian's main focus was on the history of scripts, the artistic and book binding features of manuscripts, as well as book creation methods. After analysing the material collected by Vladas Drema it was established that he was planning to write his research paper following the example of previously (and currently) published illustrated catalogues: the first part being of a general, historic nature and also containing a descriptive list of the artistic features of the books; the second part being an album of illustrations including initials, letters, miniatures, water marks and bindings.

Straipsnyje apžvelgiami pagal keletą kriterijų atlikto lyginamojo baltarusių ir lietuvių terminografijų tyrimo rezultatai. Nagrinėjami abiejų šalių terminografijų privalumai ir trūkumai. Išvadomis grindžiama būtinybė koreguoti dabartinę Baltarusijos terminografijos praktiką The article considers the results of the comparative research of the Belarusian and Lithuanian terminographies according to a number of criteria. The advantages and drawbacks of each of the mentioned terminographies are analyzed. The necessity to introduce the amendments into modern Belarusian terminographic practice has been substantiated

Lietuvos MAB Retųjų spaudinių skyriuje saugoma per 200 tūkst. vienetų, tarp jų apie 100 tūkst. XV-XVIII a. leidinių. Šie leidiniai į 1941 m. įkurtą biblioteką pateko įvairiais keliais. Pagrindinė dalis paveldėta iš Valstybinės Vrublevskių bibliotekos (1931-1940). Labai vertingi ir reti spaudiniai 1941 m. perimti iš Vilniaus evangelikų ir reformatų sinodo bibliotekos (įkurta 1557 m.) MAB atsidūrė dalis Ivano Luckevičiaus Baltarusių muziejaus archyvo ir bibliotekos (1945 m.) Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Lietuvos MA organizavo ekspediciją į Rytų Prūsiją, iš kur atsigabeno vertingų spaudinių ir rankraščių.Iš XV-XVIII a. leidinių knygoženklių galima spręsti, kad dalis spaudinių anksčiau priklausė LDK ar Lenkijos didikų archyvams ir bibliotekoms. Nors pastaraisiais metais Baltarusijos, Lenkijos, Rusijos, Ukrainos bibliografai vis daugiau dėmesio skiria tokioms bibliotekoms, MAB fondai iki šiol nepakankamai ištirti. Šiame straipsnyje siekta rekonstruoti Lietuvos aukštuomenės šeimyninėse bibliotekose buvusius knygų rinkinius. LDK atveju susiduriame su sąvokų „didikas“ ir „aukštuomenė“ arba „ponas“ ir „šlėkta“ nevienareikšmiškumu. Šiame darbe žodis „didikas“ reiškia tą socialinio elito luomą (lot. nobiles arba nobilitas), kuriam priklausantys valdė didelius turtus ir užėmė labai svarbias valstybines pareigas. Tarp žymiausių savininkų, kurių bibliotekos iš dalies saugomos MAB, buvo: Chreptavičiai (žinomi 6 egz.), Čartoriskiai (8 egz.), Kosakovskiai (9 egz.), Lopacinskiai (apie 100 egz.), Radvilos (4 egz.), Sapiegos (5 egz.), Tiškevičiai (apie 100 egz.). Kai kurios minėtų bibliotekų gyvavo iki XIX a. pab. – XX a. pr. The Rare Book Department of the Library of the Lithuanian Academy of Sciences (LLAS) keeps over 200 000 items, including around 100 000 publications from the 15th–18th c. The major part was inherited from the National Wroblewski Library (1931–1940). Particularly valuable and rare publications were taken over from the Library of Vilnius Evangelical and Reformation Synod in 1941. LLAS also acquired part of the archives and library of Ivan Luckevic Belarusian Museum (1945). At the end of World War II the Lithuanian Academy of Sciences organised an expedition to East Prussia and brought valuable printings and manuscripts from it. The marks of publications from the 15th–18th c. imply that some of them belonged to the archives and libraries of the noblemen of the Grand Duchy of Lithuania (GDL) or Poland. Although in recent years Belarusian, Polish, Russian and Ukrainian bibliographers have been increasingly paying attention to such libraries, LLAS stocks have not yet been fully explored. The paper aims to reconstruct the collections of books contained in the libraries of Lithuanian noble families. In the case of the GDL, we can notice ambiguity in the concepts “nobleman” and “high society” or “lord” and “szlachta”. In this work, the word “noble” implies the class of social elite (Lat. nobiles or nobilitas) who owned huge wealth and occupied very important posts in the state. Among the most famous owners, whose libraries are kept in the LLAS, there were the following families: Chreptowiczowie (6 copies), Czartoryski (8 copies), Kossakowski (9 copies), Łopaciński (around 100 copies), Radziwiłł (4 copies), Sapieha (5 copies), Tyszkiewicz (around 100 copies). Some of the mentioned libraries existed until the end of the 19th c. – the beginning of the 20th c.

Straipsnyje pristatoma ir analizuojama kompleksinių baltiškojo paveldo tyrimų Obolcų regione 2006 m. medžiaga. Pagrindinė užduotis – pagrįsti E. Ochmańskio hipotezę ir patekti naujų duomenų apie Obolcų regioną. Lauko tyrimai kartu su archyvuose esančiais istoriniais ir lingvistiniais duomenimis leidžia atskleisti kelis naujus baltų-slavų santykių aspektus vakarų Baltarusijos teritorijoje. Archeologiniai kasinėjimai atvėrė kultūriniame sluoksnyje glūdinčius keramikos klodus, datuojamus XV-XVII a., kurie suteikė impulsą tolesnei lingvistinei, chronologinei ir geografinei regiono antroponimikos analizei. Obolcų regione randamos baltiškos kilmės pavardės priklauso skirtingiems chronologiniams sluoksniams. Pats archajiškiausias sluoksnis, kurį pirmą kartą paminėjo E. Ochmańskis, yra pastovus ir sudaro antroponimijos pagrindą. Rasti antroponimai regione vyravo 4-5 šimtmečius ir ilgainiui perėjo į šiuolaikinį Baltarusijos vardyną ir toponimiką. Dalis vardų žymi stambių klanų išsiskyrimą ir jų atstovų migraciją XVIII-XIX a. iš rytinės Baltarusijos dalies. Vėlesnis lietuviškų vardų sluoksnis susijęs su lietuvių kolonizacija XX a. vakarinėje Vitebsko regiono dalyje. Didelė baltiškų (lietuviškų) vardų koncentracija Obolcų, Smolianų, Šupėnų regione, įsigalėjusi XVI-XVIII a., tapo arealo šerdimi, kuri vėlesniais šimtmečiais plėtėsi vakarų ir pietvakarių kryptimis. Tai atspindi nuolatinės baltiškos kilmės vardų sklaidos procesą šiame regione. The article presents and investigates the data of the complex investigations in 2006 in Oboltzy region. The main aim of the article is to prove the E. Ochmanski’s hypothesis as well as to find new data about the above region. Combination of field investigations together with the historic and linguistic archive files permitted us to find some new aspects of the Baltic-Slavonic relations on the territory of Western Belarus. Archaeological research revealed the cultural layer of ceramics of the 15th–17th c., which encouraged further linguistic, chronological and geographical analysis of the anthroponomy of the region. Surnames of the Baltic origin discovered in Oboltzy region belong to different chronological layers. The most archaic layer, which was first mentioned by E. Ochmanski, is constant and makes the basis of anthroponymy. The discovered anthroponyms prevailed in the region for 4–5 centuries and with time were included into the modern Belarusian anthroponymy and toponymy. Some of the names denote the separation of major clans and migration of their representatives in the 18th–19th c. from the eastern part of Belarus. The later layer of Lithuanian names is related to the colonisation of Lithuanians in the 20th c. in the western part of the Vitebsk Region. A great concentration of Baltic (Lithuanian) names in Oboltzy region, which became prominent in the 16th–18th c., became the core of the area, which later developed in western and south-western directions. This reflects the constant spread of names of the Baltic origin in this region.

Straipsnyje nagrinėjami religiniai poleminiai tekstai, esantys rankraštyje P97, kuris saugomas Baltarusijos Respublikos Nacionalinės mokslų akademijos Centrinės mokslo bibliotekos fonduose. Šie tekstai - tai keturi atskiri kūriniai lenkų kalba, iš kurių buvo sudarytas rinkinys bendru pavadinimu "Iš kur atsirado stabai?". Jie neatsiejami nuo reikšmingų kultūrinių procesų, kurie vyko XVI-XVII a. ir atspindi šiam laikotarpiui būdingas religines diskusijas. Visų keturių kūrinių teksto ypatumai liudija jų daugiasluoksnę kilmę konfesiniu požiūriu. Tarp visų įtakų, kurias galima išskirti tekstuose, labiausiai pastebima antitrinitorių įtaka. Tačiau ji ryškiausia tik pirmame tekste, kalbant apie antrąjį ir trečiąjį tekstą, galima tik daryti prielaidą apie arijonų tarpininkavimą tarp pirminio šaltinio ir musulmono redaktoriaus. Ketvirtajame tekste nėra jokios antitrinitoriškos specifikos. Straipsnyje keliama hipotezė, kad visų keturių tekstų autorius yra musulmonas, o tekstai nėra paprasta skirtingos kilmės tekstų kompiliacija, bet atsirado iš esmės perdirbus pirminius šaltinius. Aptariamas rinkinys - tai reikšmingas šaltinis, kuris leidžia tyrinėti Abiejų Tautų Respublikos tarpkonfesinių santykių istoriją, taip pat Lietuvos totorių dvasinę kultūrą. The article is devoted to the religious-polemical texts from the Tatar manuscript P97 from the Central Scientific Library of the National Academy of Sciences of the Republic of Belarus. These texts are four original works united into collection with the common title "From where the idols have come". The texts are strongly connected with the important cultural processes of the 16th-17th centuries and reflect a typical religious polemic of that time. The peculiarities of every of these four works reveal their multi-layer character from the point of view of religious origin. The anti-Trinitarian influence is the most noticeable among the different ones that can be found in these texts, especially in the first of them. Only the anti-Trinitarian mediation between the origin and the Muslim editor can be supposed in the second and third texts. The fourth text has not any specific anti-Trinitarian features. The Muslim authorship is suggested for all four works which are not a mere compilation of the different texts but a fundamental re-make of the original sources. This collection of the texts is an important source for the history of relations between different confessions in the Polish-Lithuanian Commonwealth and for the history of the spiritual culture of the Lithuanian Tatars.

Žlugus Sovietų Sąjungai, didžiausio dėmesio baltarusių istoriografijoje susilaukė LDK istorija. Iki 1995 m. mokslinių ir ypač populiariųjų publikacijų kiekis padvigubėdavo beveik kasmet. Apibūdindama LDK, suverenios Baltarusijos istoriografija neigė pagrindines sovietinės koncepcijos ideologemas ir paveldėjo XX a. trečiojo dešimtmečio baltarusių istoriografijos, sužlugdytos Stalino represijų laikotarpiu, pozicijas. LDK buvo vaizduojama taip pat ir baltarusių valstybe ("baltarusių- lietuvių"), kuri vystėsi provakarietiška kryptimi ir siekė atsiriboti nuo Rusijos. Nepaisant šio mito nevienareikšmiškumo, jis sąlygojo baltarusių tapatybės sustiprėjimą ir baltarusių valstybingumo raidą. Įsitvirtinus A. Lukašenkos režimui, istorijos dėstymo srityje, kurią imta ideologiškai kontroliuoti, įsakmiai stiprinamas pažįstamas nuo sovietų laikų LDK kaip priešiškos baltarusių tautai valstybės įvaizdis. Tačiau masinėje savimonėje istorinis mitas apie LDK yra svarbiausias elementas, atsveriantis oficialiąją ideologiją ir Baltarusijos bei Rusijos reintegracijos politiką. After the downfall of the Soviet Union, the history of the Grand Duchy of Lithuania attained significant attention in the historiography of Byelorussia. Before 1995 the number of scientific and especially popular publications doubled almost every year. When characterizing the Grand Duchy of Lithuania, the historiography of the sovereign Byelorussia denied the main ideologemes of the Soviet concept and inherited the positions of the Byelorussian historiography of the twenties of the 20th century, which was neutralized during the time period of Stalin’s repressions. The Grand Duchy of Lithuania was also presented as a Byelorussian state ("Byelorussian – Lithuanian commonwealth”"), which developed in the pro-Western directions and attempted to disassociate itself from Russia. Notwithstanding the ambiguity of the myth, it resulted in the strengthening of the Byelorussian identity and development of the Byelorussian statehood. After the entrenchment of A. Lukashenko’s regime, the image of the Grand Duchy of Lithuania as a state, antagonistic to the Byelorussian nation, which was present in the Soviet times was commenced to be entrenched in the area of teaching history, which was started to be controlled ideologically. However in the public self-perception the historical myth of the Grand Duchy of Lithuania is the most important element, counterbalancing the official ideology and the policies of reintegration of Byelorussia and Russia.

Gana stabili ir gausi rusų sentikių diaspora Lietuvoje susiformavo XVII-XVIII a. sandūroje. XVIII a. sentikių kėlimasis į dabartinės Lietuvos teritoriją tapo masinis. Tačiau jų kultūra Lietuvoje pradėta tirti vėliu negu kituose Pabaltijo kraštuose. Jie suaktyvėjo nuo XX a. VII deš., kuomet į Vilniaus universiteto studijų programas įtraukta dialektologijos ir folkloro praktika. Studentai filologai tuomet pabuvojo beveik kiekviename kaime. VU archyve saugoma apie 60 tūkst. įvairių tekstų. Vilniaus Pedagoginiame Institute sentikių medžiagą rinkta vadovaujant prof. Jurijui Novikovui. Naujo etapo pradžia – 1995 m. Nuo 1996 m. vėl organizuojamos ekspedicijos į Lietuvos ir Baltarusijos sentikių kaimus. 2007 m. išleistas pirmasis Lietuvos sentikių folkloro tritomio rinkino tomas. Jame per 200 pasakų, 4000 patarlių ir priežodžių, 300 mįslių. Lietuvai nebūdingos kompaktiškos, uždaros sentikių bendruomenės. Rusų kaimai čia greta lietuvių ir lenkų kaimų, o dar dažniau juose gyventojų sudėtis mišri. Tad palankios galimybės tarpusavio įtakoms. Lietuvos sentikių kalboje daug baltarusiškų žodžių, patarlių ir priežodžių. Visa tai aptariama straipsnyje. In 2007 the first volume of Lithuanian old-believers' folklore collection by professor J. Novikov was issued in Vilnius. When reading the book one can notice the certain influence of long time contacts with neighbour peoples, which can be seen in the system of genres and even in the repertoire and style of local singers and tellers. The fact is that Lithuanian old-believers and neighbour people had a special find of relationship, which we describe as a "special folklore microclimate" promoted an active interaction and mutual enrichment of different peoples' traditional cultures. The fluent knowledge of two or three languages by Lithuanian old-believers broadened their folklore repertoire, enriched the storage of artistic means. The author of the article deals with Byelorussian component in Lithuanian old-believers' folklore.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės susikūrimo tema šiuolaikinėje politinėje ir kultūros situacijoje labai aktuali. Tos valstybės istoriniam palikimui ir požiūriui į tą palikimą priklauso svarbiausias vaidmuo formuojantis dabartinių Lietuvos, Baltarusijos, kiek mažesniu mastu Ukrainos gyventojų identitetui. Šiandiern daugeliui jų LDK yra protėvių valstybė. XX a. III deš. istorikai, laikę save baltarusiais (U. Ignatouski, M. Dounar-Zapolski) suformulavo savo požiūrį į LDK susidarymą. Jie pabrėžė, kad baltarusiškos žemės į naująją valstybę buvo įtrauktos taikiai, dar daugiau, valstybė nuo pat formavimosi pradžios buvo kartu Lietuvos ir Baltarusijos. IV deš. M. Shkialionak‘as iškėlė tezę, kad valstybės formavimosi varomoji jėga buvo baltarusiai, ir kad LDK pirmiausia buvo baltarusių valstybė. Baltarusijos istoriografijoje šie du požiūriai sugyvena iki šiol. In early 1920s the historians who identified themselves as Belarusains (U. Ignatouski, M. DounarZapolski) formulated their position regarding to formation of the Grand Duchy of Lithuania. They accentuated the peaceful involving of the belarusian lands into the new state triggered by Lithuanians, and claimed it's mutual essence as the Lithuanian-belarusian state. The new accent was brought by M. Shkialionak, who contended in 1930es that the real triggers of the Grand Duchy of Lithuania formation were the belarusians, and the state was predominantly belarusian. The two alternative views coexists in the belarusian historiography hitherto.

Knygotyra kaip savarankiška mokslo disciplina Rytų Europoje pasirodė XIX amžiaus pradžioje. Ji rutuliojosi iš bibliografijos, literatūros istorijos, redaktorių, knygų prekiautojų bei bibliotekų patirties ir tenkino švietimo poreikius. Tolesnį jos augimą spartino knygų pasaulio plėtra, knygos kultūros institucinis ir profesinis augimas, bibliologinių studijų įvairiopos naudos supratimas. Pastaroji siejosi su mokslo, idėjų raidos, socialinių ir politinių santykių sritimis. Iš pradžių teoriniai Rytų Europos knygotyros pagrindai rėmėsi Vakarų Europoje gyvavusiomis koncepcijomis. Tačiau vėliau Lenkijoje, Rusijoje ir Ukrainoje, o netrukus ir kitose šalyse atsirado originalios knygotyros koncepcijos ir specialūs tyrimo metodai. Kadangi Rytų Europos knygos kultūra daugiausia buvo bendras paveldas, taip pat dėl bendros istorinės ir kalbinės patirties, religinės situacijos ir gana pastovių mokslo idėjų mainų visoms šio regiono šalims būdingas tam tikras knygos ir knygotyros mokslo idėjų bendrumas. Vis dėlto vietinės sąlygos, skirtingos knygos studijų tradicijos, nevienoda ideologijos ir politikos įtaka, mokslo bendruomenių potencialo netolygumas ir disciplinos pripažinimo laipsnis taip pat paliko aiškų pėdsaką. Dėl to atsirado įvairios tyrimų paradigmos, skirtingi knygotyros tyrimų aspektai, išsiplėtojo nemaža mokslo mokyklų. [...] Rytų Europos nacionalinių mokslo mokyklų plėtros proveržis įvyko po Pirmojo pasaulinio karo, kai susikūrė (ar atsikūrė) nepriklausomos valstybės (Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija, Čekoslovakija), ir sugriuvus Sovietų Sąjungai, kai 1991 m. Baltijos valstybės, Baltarusija ir Ukraina tapo nepriklausomos. Tuo laikotarpiu visose buvusio komunistinio bloko šalyse įvyko esminių politinių ir socialinių pokyčių. Prieš Antrąjį pasaulinį karą ir po jo Rytų Europos šalių knygotyrą apibūdina šie bruožai: dėmesys telkiamas į savo nacionalinės kultūros istoriją ir dabartį, kaip platesnių bibliologinių studijų sudedamąją dalį; intensyvus teorinis knygos kaip komunikacijos priemonės ir kultūros veiksnio, tyrimas; konstruojama daug ir įvairių teorinių ir metodologinių bibliologijos modelių; atliekami platūs istoriniai knygos kultūros istorijos tyrimai; mezgami glaudūs ryšiai tarp bibliologijos studijų ir kitų disciplinų, bibliologijos teorija ir istorija taikoma formuojant šiuolaikinę knygos sistemą. The appearance of book science as an autonomous discipline of science can be traced back in Eastern Europe to the beginnings of the 19th century. It was evolving from bibliography, history of literature, editorial, bookselling and library activities and practice, and from educational needs. Its further growth has been enhanced by the rapid increase of book world, institutional and professional developments in book culture, and realization of a multitude of benefits arising from bibliological studies. The latter could have been identified in the field of science, development of ideas, social and political relations. Initially, theoretical background of East European bibliology was influenced by Western European concepts, particularly French and German. Afterwards, however, original concepts and specific approaches to book science have been developed in Poland, Russia, and Ukraine, followed by other countries. There has been a significant degree of unification observed in views and thoughts about book and book science, resultant from the largely common past of book culture in Eastern Europe, shared historical experience, political, language and religious situation, and fairly continuous exchange of scientific ideas. Nevertheless, local circumstances related to dissimilar traditions in book studies, variable influence of ideology and politics, uneven potential of scientific communities, and uneven recognition of the discipline in different countries, have left their clear imprint too. Their result is the variety of research paradigms, different focus points in book studies, and the development of various research schools, some of them specific for certain countries. […] Breakthrough events in the development of national research schools in Eastern Europe include the origin and re-establishment of independent states after the World War I (Lithuania, Latvia, Estonia, Poland, Czechoslovakia), and later the collapse of Soviet Union in 1991, when Baltic states, Byelorussia and Ukraine have become independent, and substantial political and social changes occurred in all countries formerly belonging to the communist block. The characteristic features of book science in Eastern European countries – before and later after the World War II – appear to include the following: 1. focus on the history and present-day of own national cultures as a part of a wider framework of bibliological studies; 2. intensive theoretical research on book as a means of communication and as a cultural factor; 3. construction of numerous theoretical and methodological models of bibliology; 4. extensive development of historical studies, focused on the history of book culture; 5. close links between bibliological studies and other disciplines; 6. application of bibliological theory and history in the shaping of contemporary book system.

Šis darbas parengtas remiant Baltarusijos respublikiniam fundamentalių tyrinėjimų fondui. Autorius straipsnyje mėgina nušviesti lietuviškų kultūros ir švietimo organizacijų, privačių mokyklų, lietuvių kunigų veiklą baltarusių – lietuvių paribyje pagal tai, kaip ji atspin- dima apskričių ir vaivadijos lygio lenkų administracijos atitinkamuose dokumentuose. Panaudoti įvairūs šaltiniai (pirmiausia iš Baltarusijos, taip pat Lietuvos bei Lenkijos archyvų), kurių daugelis pirmą kartą pateko į mokslinę apyvartą. Atskirų mokyklų, bibliotekų, Šv. Kazimiero bei „Ryto“ draugijų ratelių veikla parodyta lietuvių judėjimo visame Vilniaus krašte kontekste. Nusistatęs svarbiausias darbo kryptis ir išanalizavęs dokumentus autorius atskleidė nuotaikas ir pažiūras, vyraujančias tarp lietuvių kunigų, mokytojų, kultūros bei švietimo organizacijų žemutinių grandžių vadovų. Nors panaudoti šaltiniai yra subjektyvaus pobūdžio, juose nėra rimtos tarpkonfesinių ir tarpetninių santykių baltarusių–lietuvių paribyje analizės, jie leidžia daryti kai kurias išvadas dėl nagrinėjamų problemų. Lietuvių ir lenkų santykiai nušviečiami susiejus su įtemptais tarpvalstybiniais Lenkijos santykiais su Lietuva laikotarpiu tarp dviejų pasaulinių karų, tada egzistavusiais visuomenėje stereotipais. Archyviniai dokumentai patvirtina, kad lenkų valdžia labai neigiamai vertino lietuviškąjį judėjimą. Lenkų valdininkai vienareikšmiškai traktavo jį kaip ardomąjį, nukreiptą prieš Antrąją Lenkijos Respubliką. Būtent tuo jie ir grindė savo represines priemones lietuvių atžvilgiu. Antra vertus, Vilniaus krašto lietuvių visuomenei Lenkija buvo svetima valstybė. Ypač įtempti lenkų ir lietuvių santykiai buvo paribio (taip pat lietuvių–baltarusių) vietovėse. Vietinių lietuvių gyventojų tautinio sąmoningumo lygis baltarusių–lietuvių paribyje dėl nedidelio jų skaičiaus ir kai kurių kitų priežasčių liko žemas. Todėl ten kultūrinė bei šviečiamoji veikla neįgijo masinės bazės, išskyrus Lydos, Gardino ir Breslaujos (Braslavo) apskritis, kuriose buvo stiprios lietuvių organizacijų pozicijos. Aktyviai veikiant Šv. Kazimiero draugijos skyriams, „Ryto“ rateliams ir bibliotekoms nors ir lėtai, bet tvirtėjo lietuvių tautinė savimonė, siekis išsaugoti savąją kultūrą bei kalbą. Lenkijos valdžios įstaigos ir politinės jėgos traktavo paribio žemes išimtinai kaip arealą lenkų kultūrai įtvirtinti. Todėl dargi nežymi lietuvių organizuoto judėjimo aktyvizacija sukėlė neadekvačią Lenkijos valdžios organų, kurie ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėje jį faktiškai sutriuškino (tai turėjo neigiamų padarinių, ypač paribio vietovėse) reakciją. Straipsnyje taip pat pateikta medžiaga apie lietuvių ir baltarusių sambūvį. Jų tarpusavio bendravime vietiniu lygmeniu pasireiškęs atšalimas, kuris vis dėlto nevirto priešiškumu, paaiškinamas baltarusių–lietuvių politinių santykių pokyčiais, glaudaus bendradarbiavimo tarp baltarusių ir lietuvių tautinių judėjimų nebuvimu, lietuvių tautybės gyventojų problemų nepaisymu Vakarų Baltarusijos komunistų partijos veikloje. This paper was prepared under the support of Byelorussian National Fundamental Research Fund. The author of the article aims to highlight activities of Lithuanian cultural and educational organisations, private schools, and priests in territories next to Lithuanian Byelorussian boarder on the basis of its reflection in the appropriate documents of Polish administrations of counties and voivodeships. The author used various sources (first of all from Byelorussian, and also Lithuanian and Polish archives); the most of them got to the hands of scientists for the first time. Activities of individual schools, libraries. St. Kasimir, and “Rytas” society circles is shown in a context of the Lithuanian movement in all Vilnius region. After setting the main directions of work and analysing the documents the author disclosed moods and attitudes prevailing among Lithuanian priests, teachers, and lower level managers of culture and education organisations. Though the sources used are those of subjective nature – they do not present any important data of inter-confessional or inter-ethnic relations at Lithuanian-Byelorussian boundary – they allow making some conclusions in regards to the problems analysed. Relationship between Lithuanians and Polacks are highlighted in consideration of strained relationship inter-state relations of Lithuania and Poland in-between two word wars, and stereotypes of then public. Archive data confirm that Polish government extremely negatively evaluated the Lithuanian movement. Polish bureaucrats unambiguously treated it as destructive movement aimed at the Second Republic of Poland, and based all repressive means against Lithuanians on this idea. On the second, Poland was foreign country for the community of Lithuanians of Vilnius region.

Straipsnyje analizuojamos baltarusių šnektos istoriniu aspektu. Pasirenkamas regionas šalia Naugarduko ir Vitebsko srities miestų (Breslauja, Miory ir Pastovys). Autorės savo pasirinkimą motyvuoja bendra regiono istorija, kai visa ši teritorija nuo antrosios XIII amžiaus pusės įėjo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtį, paskui po trečiojo Žečpospolitos padalijimo šios žemės buvo prijungtos prie Rusijos imperijos, o vėliau perėjo Lenkijai, galiausiai – Baltarusijai. Pažymima, kad po antrojo pasaulinio karo pasienio rajonų šnektos buvo tyrinėjamos dialektologinėse ekspedicijose, kurių rezultatai pateikti dviejuose atlasuose ir chrestomatijose. Autorės lygina 2002 metų ekspedicijos duomenis su tuo, kas užfiksuota chrestomatijose. Parodoma, kad sudėtinga kalbinė ir etnokultūrinė lietuvių – slavų pasienio situacija lėmė interdialektų atsiradimą, kurių kalbinį statusą sunku nustatyti. Akcentuojama lenkų kalbos įtaka, ypač Vilniaus rajone, pažymint, kad ta įtaka ypač ryški leksikoje. Pažymima, kad respondentai mokėjo lenkų, baltarusių ir susų kalbas, kai kurie suprato lietuviškai. Savo kalbą įvardijo kaip maišytą, teigdami, kad baltarusių kalba jiems yra gimtoji, o lenkų kalba konceptualizuojama kaip sakralinė (bažnytinė) kalba. Konstatuojama, kad sudėtinga kalbinė situacija, kurioje respondentai gyvena nuo gimimo, juos verčia priklausomai nuo aplinkybių nuolat nustatinėti prioritetus tarp gimtosios kalbos ir lenkų, rusų, kai kada – lietuvių kalbos. Teigiama, kad tai labiausiai būdinga vyresnio amžiaus žmonėms, o jaunimas daugiausiai kalba rusiškai. The article analyses Belarusian dialects from the historical aspect. The region near Navahrudak and cities of the Vitebsk Region (Braslaw, Miory and Pastavy) are selected for the research. The author motivates her choice with the general history of the region, when this whole territory was part of the Grand Duchy of Lithuania from the second half of the 13th c., and later, after the division of the Republic of the Two Nations, these lands were annexed to the Russian Empire, later to Poland, and finally – to Belarus. The author notes that after WWII, the dialects of the border regions were analysed during dialectological expeditions, the results of which are presented in two atlases and anthologies. The authors compare the data of the expedition of 2002 with the data the anthologies provide. They show that the complicated linguistic and ethno-cultural border situations between Lithuanians and Latvians determined the emergence of inter-dialects, the linguistic status of which is difficult to identify. The influence of the Polish language, especially in Vilnius region, is highlighted. The authors note that the respondents could speak Polish, Belarusian and Russian language, some of them understood Lithuanian. They defined their language as a mixed language, claiming that the Belarusian language is their native language, whereas, the Polish language is perceived as the sacral (Church) language. The authors claim that the complicated linguistic situation, which has surrounded the respondents from the very birth, forces them to constantly set priorities between the native language and Polish and Russian, and sometimes – Lithuanian. They also claim that it is mostly characteristic for elder people, whereas, younger people usually speak Russian.

Straipsnyje siekiama atskleisti lokalinį baltarusių šnektų formavimosi procesą ir slavų – baltų kalbų įtaką jam. Teigiama, kad istorinė ir kultūrinė baltarusių ir jos kaimynių – slavų ir baltų etninių bendrijų sąveika yra pagrindinė baltarusių šnektų formavimosi priežastis. Slavų (vėliau ir baltarusių) ir baltų kalbų kontaktams ir koreliacijai šiame procese tenka ypatingas vaidmuo. Straipsnyje pirmiausia ir kreipiamas dėmesys į baltų etninių ir lingvistinių komponentų vaidmenį formuojant baltarusių lingvistinį kraštovaizdį apskritai ir baltarusių šnektas konkrečiai. Autorius savo tyrimą grindžia geolingvistiniu, deskriptyviniu ir analitiniu metodais. Baltų ir slavų (taip pat baltarusių) kalbų savitumų analizė, komparatyvistinė izoglosų analizė ir jų interpretacija padėjo ne tik atskleisti esminius istorinius ir genetinius veiksnius formuojantis struktūrinėms ir teritorinėms grupėms Baltarusijoje, bet ir rekonstruoti senąsias slavų ir baltų etnines ir kalbines sąveikas Baltarusijoje. Pažymima, kad tyrimo rezultatai svarbūs sprendžiant Baltarusijos tarmių klausimus ir baltarusių kaip atskiros slavų tautos identiteto problemas. Konstatuojama, kad daugiausia leksinių, gramatinių baltizmų fiksuojama šiaurės vakarų dialektinėje zonoje. Pabrėžiama, kad didelė tikimybė, jog kai kurių šiaurės vakarų Baltarusijos kalbinių ypatybių, ir naujų, ir sąlygiškai senesnių, kilmė yra substratinė. Konstatuojama, kad šiaurės vakarų Baltarusijos šnektos buvo savotiškas tolesnio baltizmų plėtimosi į baltarusių kalbinę erdvę placdarmas. The article seeks to reveal the local process of formation of Belarusian dialects and the impact the Slavic – Baltic languages had on it. The author claims that the historical and cultural interaction of Belarusians and their neighbours, i.e. Slavic and Baltic ethnic communicates, is the main reason of the formation of Belarusian dialects. The interaction and correlation of Slavic (and later Baltic) languages have a very important role in this process. The article first draws attention to the role of Baltic ethnic and linguistic components while shaping the Belarusian linguistic landscape in general and Belarusian dialects in particular. The author grounds his research on geo-linguistic, descriptive and analytical methods. The analysis of peculiarities of Baltic and Slavic (including Belarusian) languages, the comparative analysis of isoglosses and interpretation thereof not only helped reveal the key historical and genetic factors shaping structural and territorial groups in Belarus, but also to reconstruct the old Slavic and Baltic ethnic and linguistic interactions in Belarus. The author notes that the results of the research are important when dealing with issues of Belarus’s dialects and problems of Belarusians’ identity as a separate Slavic nation. The author states that the major share of lexical, grammatical Baltisms are observed in the north-western dialectal zone. It is also emphasised in the article that there is high probability that new and relatively older linguistic peculiarities of Belarus are of substratum origin. The author states that north-western Belarusian dialects were a bridgehead for the further spread of Baltisms into the Belarusian linguistic zone.

Šiaurės Europoje driekiasi dviejų etninės muzikos stilių – vienbalsumo ir daugiabalsumo – plotai. Vienbalsumas pietryčių Lietuvoje, kartu su kaimyninių rytų slavų muzika gali būti bendros šių etninių grupių kilmės liekana, o neturintis aplinkui atitikmenų šiaurės vakarų Lietuvos daugiabalsumas – rodyti ir galimą bendrą šių lietuvių bei vakarų ir netgi pietų slavų kilmę. Vienbalsumas laikytinas rytų baltų ir rytų slavų, o daugiabalsumas – vakarų baltų ir vakarų bei pietų slavų palikimu, tik šį klausimą spręsti sunku, nes pagal etninę muziką atsekti bendros vakarų baltų ir vakarų bei pietų slavų kilmės vietos neįmanoma. Hipotetiškai baltų ir slavų etninės muzikos kilmę galima sieti su IV – III tūkstm. pr. Kr. etninais procesais. Rytų baltų ir rytų slavų bendra protėvynė, etninės muzikos duomenimis, galėjo būti Lenkijoje, Baltarusijoje ir Rusijos Palesėje, iš kur senieji prabaltai ir praslavai pasiekė dabartines savo žemes. Vakarų baltų kilmė greičiausiai siejasi su pietų slavų kultūra, kuri susidarė paleobalkanų etninės grupės trakų ir dakų tautų plotuose. Baltų ir paleobalkanų tautų kontaktai kalbotyros duomenimis pastebimiausi būtent IV – II tūkstm. pr. Kr., ir šių ryšių liekana gali būti vakarų bei pietų slavų daugiabalsumas. Kadangi jis būdingas ir slovakams, tad spėtina, jog šie vakarų slavai irgi galėjo kilti iš bendro su vakarų baltais pietų slavų židinio. There are two styles of ethnic music existing in Northern Europe – monophony and polyphony. The monophony existing in southeast Lithuania as well as in neighbouring eastern Slavic regions indicates their common roots, whereas the polyphony of northwest Lithuania suggests that people of that region shared their common roots with western and even southern Slavic ethnic groups. Monophony is considered to be the heritage of eastern Balts and Slavs, whereas polyphony was widespread among western Balts and western and southern Slavs. However, it is rather difficult to exactly draw territorial boundaries between the above-mentioned styles, since it is impossible to identify the exact common place of origin of western Balts and western and southern Slavs by the style of their music. Ethnic processes of the 4th and 3rd millennium BC are hypothetically considered to have given birth to Baltic and Slavic ethnic music. The common place of origin of eastern Balts and eastern Slavs could presumably be in Poland, Belarus or Russia, the places from which Proto-Balts and Proto-Slavs reached the lands their descendants currently live in. The origin of western Balts is presumably linked with the culture of southern Slavs, which emerged from ethnic groups of the ancient Balkans. As linguists claim, the first contacts between the Balts and the ancient Balkans were noticed in the 4th – 2nd millennium BC leaving the polyphony of western and southern Slavs as their outcome. As Slovaks’ music styles are also characterised by polyphony, it is assumed that western Slavs, as well as western Balts, have common southern Slavic roots.

Dalis folkloristų (N. I. Kravcovas, S. G. Lazutinas, L. I. Jemeljanovas ir kt.) teigia, kad mitologinės sakmės skiriasi nuo kitų liaudies prozos kūrinių "ypatinga forma", kad jos "neišskiriamos iš buitinės kalbos srauto", kad jos "neturi tam tikro sandaros modelio". Lietuvos ir Baltarusijos sentikių sakmių variantų (tarp jų - kelis kartus užrašytų iš to paties pateikėjo) analizė leidžia minėtais teiginiais abejoti. Straipsnyje pateikiama daug pavyzdžių, liudijančių tradicinių pradžios ir pabaigos formulių bei kitų elementų stabilumą. Vieni kūriniai organizuoti kaip loginiai teiginiai. Svarbiausia tezė (trumpas tikėjimo ar papročio apibūdinimas) formuluojama teksto pradžioje, o vėliau argumentuojama konkrečiu pavyzdžiu. Kitose sakmėse papročio ar tikėjimo esmė pristatoma tekstų pabaigose kaip loginė išvada ar pavaizduotų įvykių aiškinimas. Kūrinio semantinis branduolys neretai suspaudžiamas - lieka į patarlę panaši frazė. Analizuojamuose variantuose pastebima tendencija tos pačios tematikos siužetus jungti į ciklus. Siekdami padidinti pasakojimo draminę įtampą, kurdami paslaptingumo nuotaiką, pateikėjai naudoja mimiką, gestus, išraiškingas intonacijas, ekspresyvią leksiką, garsus mėgdžiojančius ištiktukus. Kūrinių kompozicija ir stilistinės priemonės juo stabilesnės, juo dažniau tas pačias sakmes pasakoja talentingi pateikėjai. The opinion dominates in Russian folkloristic that the folk legends and mythological legends especially are not stable according to their plots and artistic features. The author has analysed more than 350 variants of legends recorded from Russian oldbelievers living in Lithuania and in neighbouring districts of Byelorussia. The analysis testifies that the most of texts have clear stable plot structures. Besides the performers use typical initial and final formulas, stable dialogs, emotional lexical means (among them a lot of interjections - sounds' imitations). The stability of plots and repetition of the same traditional stereotypes are more characteristic for the performers with wide repertoire. The stability depends on frequency of performances, too. According to artistic features many legends are close to novella tales and jokes.