Search

1695 m. 8 jėzuitų studentų, vadovaujamų profesoriaus Petro Puzinos, Kražių kolegijoje sukurtas rankraštis Fructus horni meditationis rhetoricae (Metinis retorinės meditacijos derlius), apimantis 692 puslapius, yra unikalus LDK raštijos paminklas. Jį sudaro proza (šlovinamosios ir svarstomosios kalbos), poezija (poemos ir įvairių poezijos žanrų ciklai) ir artificiozinė kūryba. Mažiausia apimtimi (tik 29 paskutiniai rankraščio puslapiai) pastaroji pasižymi keliais įdomiais figūrinės poezijos kūriniais. Vieno iš jų – Rota Fortunae – literatūrinis kontekstas ir neįprasta šio kūrinio traktuotė išsamiau ir aptariama straipsnyje. In 1695, eight Jesuit students guided by Professor Piotr Puzyna (1664–1717) wrote the manuscript Fructus horni meditationis rhetoricae (The Annual Harvest of Meditative Rhetoric), which is currently kept at The Princes Czartoryski Library in Cracow (sign. 1866 IV). This voluminous manuscript (692 pages) should be considered an important part of educative and rhetoric culture of the Jesuits in the Grand Duchy of Lithuania and a work that complements the mosaic of the Latin literature of Lithuania. It consists of prose (panegyric and persuasive speeches), poetry (long poems and cycles of various poetry genres), and pieces of poesis artificiosa. Although the smallest by volume (only 29 closing pages of the manuscript), the latter stands out in a number of works of pattern poetry. The paper is focused on one of them, ‘Rota Fortunae’: it provides the context of circle-shaped works in Poland and Lithuania and offers analysis of the conception and originality of the work contained in the Kražiai manuscript. Pattern poetry, which flourished in the Hellenistic epoch and at the time of the Carolingian dynasty, re-emerged in the Baroque epoch when published works of classical Greek and Medieval authors with examples of this poetry appeared in the sixteenth-seventeenth centuries, and when not only instructing and exhilarating but also surprising the reader became one of the key aims of literature. In Poland and Lithuania, pattern poetry appeared at the turn of the seventeenth century and became increasingly popular. The schools of the Society of Jesus, where collections of such poetry used to be collected and accumulated for pedagogical purposes, played an undisputed role in this. On the other hand, information on the structure of pattern poetry or its examples was rather scarce in the textbooks written by the Jesuit authors. Circle-shaped works are one of the varieties of pattern poetry. In the seventeenth century, they were most frequently related to the theme of Fortune, a volatile fate and the inevitable end. In Lithuania, the theme of the wheel of Fortune was known and quite popular, and although it was frequently seen in the small literary forms, none circle-shaped works of pattern poetry have been found in publications of the Grand Duchy of Lithuania so far. Still, extant manuscripts of lecture notes in poetics and rhetoric point to the popularity of circle-shaped works in the Baroque epoch. The examples found in them show that Jesuits schools taught their students to compose circle-shaped works. And although professors spoke of them more as a game or presented them as one of the possibilities to trigger surprise and admiration and to demonstrate one’s mastery in versification, circle-shaped works happened to encode deeper meanings related to the wheel of Fortune, while their complex composition enciphered a philosophical or theological layer. ‘Rota Fortunae’, the circle-shaped work in the Kražiai manuscript composed by the Jesuit student Urban Alshut (1677–1748), is so far the only known original ‘wheel’ in the literature of the Grand Duchy of Lithuania. It is devoted to poverty (paupertas), one of the three Jesuit vows. The work consists of sixteen hexameter lines: eight of them are written in the spokes of the wheel and eight in the circle of the wheel. The Jesuit student produced a work of complex composition abounding in figures typical of artificial poetry (such as acrostic and telestich); he also demonstrated maturity of thinking and thought. Alshut’s work ingeniously links the secular treatment of the symbol of Fortune with the religious-meditative plane. What is important is that ‘Rota Fortunae’ of the Kražiai manuscript continues the traditions of artificial poetry cultivated by the Jesuits. In this case, Alshut’s work not only echoes the Jesuit circle-shaped works that feature Jesus’s monograms IHS in the centre, but points to the connection of the circle-shaped works with other figure compositions: mazes and the works in the shape of the sun (Iesus sol). Notably, the young poet both demonstrates his knowledge of the possibilities of the composition of pattern poetry and searches for new means of expression: in the centre of volatile life, he sees not Fortune and not Christ, but poverty, one of the vows that bring one closer to him. ‘Rota Fortunae’ of the Kražiai manuscript signifies the Jesuits’ attention to all forms of literature: a small work of just sixteen lines encompasses a large cultural and semantic, secular and religious load that reflects the rich literary tradition of the Grand Duchy of Lithuania.

Straipsnio autorė Ezopo kalbą siūlo laikyti sociopoetine forma, kurios socialinis dėmuo išreikštas labai stipriai. Tai yra literatūros reiškinys, kurio poetika neatskiriama nuo recepcijos sąlygų, o estetika įsišaknijusi istoriškai apibrėžtoje komunikacinėje situacijoje ir priklausoma nuo socialinių reiškinio produkavimo sąlygų. Pasirinkus tokią Ezopo kalbos sampratą, atsiveria platus klausimų ratas, susijęs su literatūros funkcionavimu politinės cenzūros sąlygomis. Tiems klausimams aptarti siūlomos dvi viena kitą papildančios teorinės prieigos – semiotinė ir literatūros sociologijos. Semiotinė prieiga leidžia precizuoti komunikacinį Ezopo kalbos funkcionavimo modelį ir atskleisti jame slypinčias rizikas, parodyti, kad visuomenėje Ezopo kalba veikia ir kaip ideologiška pasijinė struktūra. Sociologinis žvilgsnis siūlo klausti, ką pats Ezopo kalbos egzistavimo faktas pasako apie literatūros lauko struktūrą, jo veikėjus, svarstyti, kaip Ezopo kalbos atveju veikia autocenzūra ir kaip ji įsiterpia į lauko veikėjo habitus. Bandymas konceptualizuoti Ezopo kalbos fenomeną atveria kelią svarstymams, kokia turėtų būti sovietinio laikotarpio lietuvių literatūros istorija. The author of this article discusses the tradition of studying Aesopic language and comes to the conclusion that textual analysis of this phenomenon and descriptions of its poetics and semantic mechanisms are inadequate if they do not take the social dimension into account. She recommends seeing Aesopic language as a sociopoetic form whose poetics are inseparable from conditions of reception, and whose aesthetics are rooted in a historically defined communication situation and dependent on the conditions of social production. Choosing this concept of Aesopic langauge allows the author to reveal a wide circle of questions that are connected to how literature functions under conditions of political censorship: how the social context becomes incorporated into the semantics of Aesopic language; what effect literary tradition and its use in indirect political criticism have on how Aesopic language functions in society; what were the conditions of artistic communication during the Soviet period and what these say about the structure of the literary field; the effect of the political field; the status of the artist; the role of literature under the conditions of the communist regime, and so on. In her exploration of these questions the author offers two complementary theoretical approaches – semiotics and literary sociology. The semiotic approach allows her to accurately identify the communications model according to which Aesopic language functioned and to reveal the risks inherent in it, and also to show how Aesopic language affected society as both a process and an ideological passional structure. The sociological approach leads her to explore the role of Aesopic language within the literary field, to discuss some of that field’s actors’ positions and tendencies, and to consider how self-censorship functions in the case of Aesopic language and how it inserts itself into the habitus of that field’s actor. This attempt to conceptualize Aesopic language opens a path to considerations about the history of Lithuanian literature of the Soviet period.

Straipsnis – bandymas apžvelgti turtingą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės retorikos tradiciją: nusakyti jos vietą europiniame kontekste, išryškinti tradicijos ir naujovių santykį, parodyti, kaip retorikos mokslas veikė individualią kūrybą, atskleisti, kokie netikėtumai laukia sklaidant rankraščius. Tyrimui pasitelkta rankraštinė medžiaga, kurios likę daug ir kuri bibliotekų ir archyvų tamsoje vis dar laukia savo tyrėjų, kad būtų prakalbinta ir perduota šių dienų žmogui. LDK retorikai didžiausią įtaką darė XV–XVI a. atsiradę retorikos mokslo veikalai, kuriuose dažniausiai referuotos Antikos žinios, tačiau pateiktos ir gyvenamojo laiko įžvalgos. Labiausiai nusipelnę XVII a. LDK poetikos ir retorikos mokslui yra jėzuitai. Lietuvos jėzuitų kolegijose teorinį retorikos pagrindą sudarė renesansiška dėstymo tradicija. XVII a. pastebima tendencija įtraukti į paskaitas literatūros kūriniuose atsiradusias naujoves, aptarti specifines retorikos mokslo problemas. Norą išsamiai aptarti Baroko epochoje atsiradusias temas liudija Vilniaus universiteto profesorių – Žygimanto Liauksmino (1597–1670) ir Kazimiero Kojalavičiaus (1617–1674) – retorikos teorijai skirti darbai, sulaukę populiarumo Europoje. Rankraštinį LDK poetikos ir retorikos palikimą išskiria dvi pagrindinės tendencijos. Viena jų susijusi su teoriniu šių disciplinų aiškinimu – tai noras dėstomas taisykles pagrįsti vietinių, t. y. LDK autorių veikaluose išsakytomis mintimis. Kita tendencija susijusi su retorikos praktika. Paskaitose buvo įprasta visus teorinius teiginius iliustruoti atitinkamu poezijos ar prozos pavyzdžiu.

Ne vienas lietuvių literatūros tyrinėtojas (V. Kubilius, N. Kašelionienė, R. Tūtlytė ir kt.), analizavęs Jono Aisčio poeziją, užsiminė apie prancūzų kultūros lauką. Literatūrinio kalbėjimo žavesys, stiliaus ir formos elegancija, muzikinės sugestijos siekimas, jausmo kultūra buvo atpažinti kaip galimi prancūzų lektūros impulsų palikti pėdsakai. Jie leido ieškoti sąsajų su Ch. Baudelaire'o, P. Verlaine'o, F. Villono poezija, įžvelgti poetines XIII a. Provanso poetų kultūros formas etc. Straipsnyje keliamas klausimas: kokiu pagrindu remiantis galima pastebėti prancūzų kultūros impulsą J. Aisčio poezijoje, kylantis neabejotinai skaitytos P. Verlaine'o poezijos sugestijos? Juolab kad niuansuotas, graudulingas J. Aisčio eilėraščio muzikalumas seniai pastebėtas ir įvardytas kaip artimas verleniškam kalbėjimui. J. Garelli eksplikuojama fenomenologinė mąstymo kryptis leidžia į J. Aisčio tekstus žvelgti kaip į įreikšminančius kultūrinės patirties fenomeną. Tad straipsnyje pirmenybė teikiama ne tiesioginėms nuorodoms ar intertekstiniam žaidimui su prancūzų poeto kūryba, o prasminėms sąšaukoms, bendrai juos jungiančiai plotmei, kuri leistų matyti kultūrinės patirties pėdsaką ir bendrąją ontologinio pasaulio viziją.

Kūrinio leksika – tai medžiaga, leidžianti nustatyti ne tik autoriaus individualųjį stilių, bet ir jo kalbos savitumą, suteikianti tam tikros informacijos apie vaizdinį kūrinio sluoksnį – veikėjus, laiką ir erdvę. Leksinių raiškos priemonių pasirinkimas priklauso nuo subjektyvių veiksnių: autoriaus temperamento, gebėjimo parinkti ir išdėlioti teksto prasmę kuriančius lygmenis, atskleisti jų tarpusavio santykius, taip pat nuo išsilavinimo, pasaulėjautos ir pasaulėžiūros, kalbinės kompetencijos ir kt. Pasirinktos leksinio stiliaus reiškimosi lygmens priemonės – šnekamosios kalbos žodžiai, svetimybės, tarmybės, deminutyvai, frazeologiniai junginiai ir jų išdėstymas – kūrinyje kuria autentišką vaizduojamojo pasaulio įspūdį. Nors Romualdo Granausko kūrybą įvairiais aspektais yra aprašę literatūrologai, išsamesnių darbų apie vieno žymiausių 20-ojo amžiaus lietuvių rašytojų kūrinių kalbinę raišką nėra. Straipsnyje analizuojami R. Granausko romane „Rūkas virš slėnių“ vartojami leksikos vienetai – svetimybės, šnekamosios kalbos žodžiai, tarmybės, okaziniai dariniai, deminutyvai. Lyrinės prozos kūrinių veikėjas – jautri, į apmąstymus linkusi asmenybė, reginti pasaulio grožį, į viską žiūrinti emocingu, meiliu, maloniu žvilgsniu. R. Granauskas romane savitai panaudojo kalbos išgales. Kalbos ypatybių pasirinkimas glaudžiai susijęs su idėjine ir menine kūrinio visuma: apie autoriui svarbius dalykus kalbama pasitelkus ekspresyvias, vaizdingas raiškos priemones, o nelabai svarbūs dalykai pasakomi tiesiogiai, skubotai.

Leizeris Volfas (tikroji pavardė – Mekleris, 1910-1943) buvo žydų menininkų sambūrio „Jung Vilne“ įkūrėjas ir vadovas. Straipsnyje analizuojamas eilėraščių rinkinys „Švarce perl“ („Juodieji perlai“), aptariama lyrikos estetika ir poetika. L. Volfo eilėraščiai nagrinėjami, remiantis avangardinės literatūros estetika. Poeto lyrika atspindi skeptišką, romantišką, lyrinį ir kandų požiūrį į gyvenimą. Kūryboje L. Volfas naudojo įvairias formas: lyriką, groteską, satyrą ir parodiją. Leyzer Volf (born in Mekler, 1910-1943) was the founder and leading member of the "Yung Vilne" (Young Vilna) group of writers and artists. The article analyzes Wolf's poetry collection "Shwartze perl", focusing on the aesthetics and stylistics of the poems. Wolf's poems are analyzed with reference to avant-garde literature aesthetics. Wolf's poetry reflects the skeptical and romantic or the lyrical and caustic view of life. His creations unfold in multiple forms: lyrical, grotesque, satirical, and parodical.

Viename Jono Meko filme Semeniškiai vadinami pasaulio centru, o žmogaus santykis su šia vieta atsiveria per dubliuojamo vaizdo prizmę. Tai tampa pretekstu aptarti dvejopą poeto ir „filmininko" „aš" tapatybę, kurioje ypač reikšminga vietos bei kalbos sąmonė, „kito" patirtis. Remiantis D. M. Jordano bei F. Bracherio mintimis, Meko „aš" atsiveria kaip regioninio kūrėjo buvimas tarp-pasaulyje, o straipsnyje analizuojami tekstai išryškina skirtingų regioninių kultūrų integralumą. Įvietintos kultūros fenomenu žymėtų Meko tekstų tyrimui aktuali filosofinė hermeneutinė regioninės tapatybės samprata (A. Luckneris ir kt). Viena iš svarbiausių poetinių atramų kalbant apie modernistinę regioninės tapatybės sklaidąyra Semeniškių idilės. Semeniškiai ir poetinis santykis su šia vieta atsiveria kaip Lietuvos ar tiesiog lietuviško krašto metonimija. Regionalumo problematikos spektras leidžia naujai pažvelgti įvėlyvosios Meko kūrybos pasaulėvaizdį. Straipsnyje nagrinėjami keli Reminiscencijų bei Dienų raštų eilėraščiai, keletas filmų. Lietuviškas (Semeniškių) kaimas ir Niujorkas atsiveria kaip dvejopą tapatybę formuojantys dėmenys. Jų sąveika atsiskleidžia per pasaulio stebėjimą ir jo daiktus, susitikimų ir pokalbių, vaikščiojimo ir kito judėjimo terpėje. Visa tai įgyja vaizdo bei kalbos fragmentacijos ir kitą, nuo vietos savimonės neatsiejamą, modernistinę formą. Regioninė tapatybė Meko pasaulėvaizdyje iškyla kaip (meta) fizinė jėga, skatinanti ieškoti savęs dabartyje, jau bešaknėje, bet per daiktus, vaikščiojimą ir pokalbius kuriamoje erdvėje. In one of the movies of Jonas Mekas Semeniškiai is named as the centre of the universe. The human relation with that place opens out through the duplicating prism of view. It becomes a pretext to discuss double "I" identity of poet and filmmaker, in which consciousness of place and speech, experience of an "other" is particularly significant. With reference to thoughts of David M. Jordan and Frederick Bracher, Mekas' "I" opens out as a presence of regional author in in-between world, and the analyzed texts highlights the integrity of different regional cultures. Philosophical hermeneutical conception of regional identity (Andreas Luckner and others) is very important for the analysis of Mekas texts marked by cultural phenomenon. One of the most important poetical buttresses while talking about modernistic spread of regional identity is Semeniškiu idiles. Semeniškiai and poetical relation with that place open out as Lithuania's or just as Lithuanian country's metonymy. Problematic spectrum of regionalism allows having a new look at the worldview of late Mekas oeuvre. The article analyses several movies and some poems from Reminiscencijos and Dienų raštai. Lithuanian (Semeniškiai) village and New York opens out as components which mould double identity. Their interaction reveals through observation of the world and things in it, in the environment of meetings and conversation, walking and other motions. All this takes the form of image and language fragmentation and the modernistic form which is an integral part of local self-awareness. Regional identity in Mekas' world-view arises as a (metha)physical power, which encourages to search for yourself in already rootless present, where the space is created through things, walking and conversations

Tyrimu siekiama atskleisti skonio figūrų literatūroje semantines galimybes, remiantis prielaida, kad skonio pokyčiai išreiškia svarbiausius santykio su pasauliu variantus. Tikima, jog lietuvių prozos apžvalga skonio aspektu gali išryškinti jos kultūrines paradigmas ir padeda geriau suprasti mentaliteto kaitos istoriją, užčiuopti moralės ir poetikos sąryšį. Straipsnyje pagrindinis dėmesys skiriamas lietuvių rašytojų, atstovaujančių skirtingas vertybių sistemas, tekstams. Tuo tikslu nagrinėjami Motiejaus Valančiaus, Prano Mašioto, Šatrijos Raganos, Antano Škėmos, Icchoko Mero, Juozo Baltušio ir Danutės Kalinauskaitės tekstai, apimant kaltės ir skonio, skonio ir socialinio statuso ryšius, skonio atsisakymo motyvus ir skonio kaip gyvenimo autentikos metaforą. Pasinaudojant Jean-Marie Flosho idėjomis apie verčių santykius, konstruojamas toks semiotinis kvadratas: didžiąją opoziciją sudaro transcendentinės ir socialinės vertės, mažąją opoziciją – estetinės ir etinės vertybės. Daroma išvada, kad lietuvių literatūroje prioritetas teikiamas maisto gausai, moralei ir tradicijoms, o ne kulinarijos menui ir žaidimui. In this study, an attempt is made to expose semantic possibilities of taste figures in literature on the basis of presumption that changes of the alimentary subject denote the main variants of the relation to the world. It might be thought that a review of Lithuanian fiction nominating the aspect of taste could highlight its cultural paradigms, and help to better understand the history of mentality shifts, and discover the interaction of morality and poetics. In the article, attention is focused on the texts of Lithuanian writers representing different systems of values, and for this purpose, texts written by Motiejus Valančius, Pranas Mašiotas, Šatrijos Ragana, Antanas Škėma, Icchokas Meras, Juozas Baltušis, and Danutė Kalinauskaitė are analyzed, including relation between guilt and taste, taste and social status, motives of rejecting the ability to taste, and taste as a metaphor of life's authenticity. Relying on the model of values by Jean-Marie Flosh, such a semiotic square is modelled: the main opposition appears between the transcendental and social values, and the minor one between the aesthetical and ethical values. The conclusion is made that in Lithuanian literature the priority is given to the abundance of food, morality and traditions, and not to cuisine and playfulness.

Research on the links between Lithuanian literature and the Scripture is one of the most productive opportunities, as Lithuanian poetry externalizes much of the philosophical – religious elements. The birth of Lithuanian written language coincides with the spread of Christianity, the demand for religious writings in national language was a major impetus in triggering the formation of the general pattern of Lithuanian written culture, and creation (or at the beginning – just re-creation) of literary works. This study aims to reveal the specifics of devotional experience and the spread of universal biblical truths in contemporary Lithuanian literature, researching the texts of the youngest poets’ generation for the features of apocalyptic feelings in order to reveal the organic (not intellectually designed) religious attitude of the modern man towards the world. The perception of apocalyptic world is characterized by the author’s position as a prophet; symbolic numbers and images, taken from the Scriptures; duality of space and time, containing negative perception of the Present and perfect vision of the Future, and new approach to fragments of the Scripture, making them closer to the present. Historical periods that are full of changes always inflame anxiety in the society. These emotions are particularly felt in literature, and especially – in poetry. It reflects the emotional state of not only one direct individual, but of the society as a whole as well. The strong flow of frustration, desperation and anxiety about the future broke through in the literature at the end of the twentieth-century, and even extended to the twentyfirst century. In poetry these emotions manifest a very strong spread of apocalyptic feelings, an accentuation of Doomsday signs, a change of values with blistering speed, a constant presence of the desperate state of searching for God, which is often culminated in a worship of a new

Straipsnio tikslas – išanalizuoti 'kairos' ir 'chronos' laiko kategoriją Leonardo Andriekaus (1914–2003) poezijoje. Šiam tikslui pasiekti analizuojama Andriekaus poezija rašyta 1955–1991 m., tačiau analizei imamos ne visos jo išleistos knygos. Andriekus išleido dešimt knygų, iš kurių viena rinktinė lietuvių kalba ir du rinkiniai anglų kalba. Straipsnyje analizuojami šeši rinkiniai ir rinktinė lietuvių kalba, gerai atspindintys analizuojamą problemą. Laikas skirstomas į dvi kategorijas, kuriomis nusakomas žemiškasis ir dangiškasis laikas. Žemiškąjį ir žmogiškąjį laiką vadiname 'chronos' laiku, o dieviškąjį laiką – 'kairos'. Dar kitaip 'kairos' laiką galime įvardyti kokybiniu laiku, o 'chronos' laiką – kiekybiniu (Тиллих 2000, 326). 'Kairos' laikas Andriekaus poezijoje sulaukia didesnio atgarsio nei 'chronos' laikas. „Sakramentalinio gyvenimo poezijoje“, kaip Andriekaus poeziją įvardijo Brazdžionis, bei „lietuviškoje histologijoje“, kaip ją įvardijo Maceina, kitaip ir negalėtų būti. Ją ištisai persunkia 'kairos' laikas, kuris žemės istoriniame laike susijungia su 'chronos' laiku per Kristaus įsikūnijimą. 'Kairos' laikas, būdamas akimirkos atitikmuo, apima žemės istoriją nuo jos sukūrimo iki laikai pabaigos. Akimirka reiškia kur kas daugiau nei kosminiai metai ar šviesmečiai. Amžinybė tarsi bus niekada nesibaigianti akimirka, kurioje sutalpinama viskas čia ir dabar: praeitis, dabartis ir ateitis. 'Chronos' laike šios tris dimensijos yra atskirtos savo laikiškumo: praeinamumo, esamumo ir būsimumo, o 'kairos' laike jos susilieja į viena, tapdamos akimirka arba amžinybe. 'Chronos' laiku Andriekus įpoetina žmogaus žemiškąjį gyvenimą nuo gimimo iki mirties. Kairos time in poetry by Leonardas Andriekus receives more repercussion than Chronos time. "In sacramental life poetry", as Andriekus' poetry was named by Bernardas Brazdžionis, and "in Lithuanian Christology", as it was named by Antanas Maceina, that could not bc otherwise. It (poetry) is completely penetrated by Kairos time, which in the world's historical time joins with Chronos time with the help of the incarnation of Christ. Being an equivalent of a blink Kairos time bridges the world history from its creation till doomsday. A blink means significantly more than a space year or a light year. Eternity will be a never-ending blink, where here and now there is accommodated everything: the past, the present, and the future. In Chronos time all these three dimensions are separated by their temporality: transience, presence and forthcoming, whereas in Kairos time they coalesce into one entirety and become a blink or eternity. Throughout Chronos time Andriekus poetizes man's mundane life from his birth till his death.

Straipsnyje aptariama Valdemaro Kukulo asmenybė ir kūryba. V. Kukulas pristatomas kaip žurnalistas ir geros estetinės klausos kritikas. Eseistikos knyga „Eilėraščio namai" (1992) – viena gyviausių to laiko kritikos knygų – įtvirtino savitą mintį, kad eilėraščiai pirmiausia yra būsenos, dar iki tekstų, bet ir juose. V. Kukulas buvo kiek įmanoma sąžiningo (sau pačiam ir kitiems) mąstymo ir pedantiškos raiškos žmogus, labai smulkaus, labai suspausto, braukomo, taisomo rašto, neišlaisvinto. Išskirtinis V. Kukulo bruožas – buvimas su literatūra ir joje, dalyvavimas jaunųjų literatų likimuose, kritika, kartais ir be gailesčio. Poetui būdingas ir mirusiųjų literatūros žmonių liūdėjimas ir lydėjimas. Straipsnio autorė jautriai pabrėžia, su kokiu giliu įsiklausymu rašyta apie V. Daunį, Raimondą Jonutį, A. Verbą, Danutę Paulauskaitę, Eleną Mezginaitę. Autorė bando atsakyti į paties poeto keltą klausimą apie žmogaus sampratą. V. Kukulas nėra metaforų meistras, bet jų yra ryškių ir įspūdingų. V. Kukulas tarsi nebedalyvauja poezijoj kaip procese. Tik kažkokioj ypatingoj poezijos bendrybėj, bendrystėj, arti filosofijos, kultūros kaip žmogiškųjų galimybių ir negalimybių mąstymo. V. Kukulo poezijoje aiškiai matomas gyvenimo ir mirties lygtį išsprendęs Julius Janonis. Į V. Kukulo kontekstą dar reiktų įrašyti jo asmens sudėtingumą, bent kelias prieštarų dermes: geranoriškumą ir aštrumą, tvarkingumą ir jaunystės bohemiškumą, palikusį sunkių pėdsakų kūne, laisvės branginimą ir begalinį prieraišumą, ištikimybę tiems, kuriuos mylėjo, bendrą pasaulio mąstymą, savo prigimtinės šeimos degradacijos jutimą ir, nepaisant visko, prisirišimą prie jos.

Dabartinės lietuvių poezijos plėtros sąskambiuose nekvestionuojamai išsiskiria originalios Kornelijaus Platelio variacijos, kurios nuo pat jo debiutinio rinkinio „Žodžiai ir dienos“ (1980) ėmė esmingai plėsti poetinės raiškos sampratą. Šiame straipsnyje keliamas tikslas – apibūdinti bei analizuoti pirmąjį poeto kūrybos etapą (kūrinius, pasirodžiusius maždaug iki 1990 m.), kurie didžia dalimi formavo ir sąlygojo vėlesnių meninių ištarmių slinktis. Daugiausia bus remiamasi pirmosiomis jo knygomis, kurios, kiek paredaguotos, sudėtos į rinktinę „Prakalbos upei“ (1995). Nėra abejonių, kad per tris sūkuringus dešimtmečius besidriekiančio paieškų, atradimų ir praradimų baro neįmanoma viename rašinyje išsamiau aptarti, juoba išgvildenti. Diachroniniai literatūrinių tekstų funkcionavimo pokyčiai, juos supančios socialinio vyksmo prielaidos jau daug kam dvelkia istorine atmintimi, tad norint juos adekvačiau suvokti derėtų naudotis įvairesnėmis metodologinėmis procedūromis. Todėl čia reikia tenkintis fragmentiškumu ir iškelti tiktai kelis aspektus, regos rakursus bei poetikos modelius, parodančius, kokiuose kontekstuose formavosi šiuolaikinė lietuvių poezija, tariant tiksliau – jos individualumo pavidalai. Straipsnyje aptariamos bendresnės aplinkybės, kuriomis skleidėsi originalios Platelio pasiūlos. Taip pat kiek nuodugniau analizuojami atskiri poetiniai kūriniai, parodantys novatoriškus autoriaus siekinius transformuoti žodžio meno sampratą ir performuluoti kultūrinius archetipus. Centriniai aptariami klausimai – modernistinių tendencijų tęsimas, sovietinės tikrovės groteskinis vaizdas, novatoriškas tradicinės topikos interpretavimas, erotinių motyvų performulavimai, antikinės mitologijos parafrazės, diskurso struktūros pokyčiai. Originalias semantikos konfigūracijas Platelio eilėraščiuose nulemia siekimas pajausti bei menine kalba aprašyti esminguosius žmogaus būties, kultūros tradicijų, atskiro individo egzistencijos parametrus. From his very first collection, "Žodžiai ir dienos" ("Words and Days", 1980), Kornelijus Platelis has made a mark on contemporary Lithuanian poetry by stretching the very idea of poetic expression in fundamental and original ways. The goal of this article is to examine the first stage of the poet’s work, up to 1990 – the works on which later articulations of his artistic vision were built. In the article the author draws on Platelis’s earliest books, which were published in the collection "Prakalbos upei" (“Orations to the River”, 1995), and discusses the general conditions under which the poet’s original poetic offerings were disseminated. To many, diachronic changes in the functioning of literary texts and assumptions about the social events surrounding them already suggest historical memory; a better way of grasping their meaning is to draw on a variety of methodological approaches. This author chooses the principle of fragmentation: he draws on it to highlight the different aspects, perspectives, and poetic models which allow him to reveal the contexts and individual manifestations of contemporary Lithuanian poetry. The article offers a closer analysis of specific poetic works that illustrate Platelis’s innovative efforts to transform our understanding of the word as art and to reconfigure cultural archetypes. The author discusses the extension of modernist tendencies, the grotesque image of Soviet reality, innovative interpretations of traditional topoi, the reformulation of erotic motifs, the paraphrasing of ancient mythology, and discursive structural shifts in Platelis’s oeuvre. Original semantic configurations in Platelis’s poetry are determined by the desire to feel, and his poetic language expresses the most fundamental parameters of being, cultural tradition, and individual existence.

Disertacija skirta kalbos problemos analizei Paulio Celano (1920-1970) kūryboje. Tyrimo objektas – Paulio Celano tekstų metakalbinės ir metapoetinės refleksijos. Interpretuojami brandžiojo Celano kūrybos periodo rinkinių Kalbos grotos (Sprachgitter 1959), Niekieno rožė (Die Niemandsrose, 1963), Kvėpavimo posūkis (Die Atemwende, 1967) eilėraščiai ir poetologinė kalba Meridianas. Darbe keliamos dvi pagrindinės problemos: 1. Poetinės kalbos subjektyvumo problema. Kalbančiojo subjekto ir kalbos santykis gvildenamas, atsižvelgiant į balso / rašto, sąmonės / rašto, atminties / užmaršties, tapatybės / skirtumo ambivalencijas. Celano kalbos sampratos savitumas atskleidžiamas, apibendrinant kalbos kaip poezijos rezervuaro ir eilėraščio kaip vienetinio poetinio įvykio santykių problemą. Analizuojamos poetinės kalbos figūros (prozopopėja, antropomorfizmas, katachrezė) kaip prasmės perkėlimo mechanizmai, atsižvelgiama į reikšmės perteklių ir galutinės prasmės neprieinamumą. 2. Kitybės sklaidos problema. Apibrėžiama Celano tekstų suvokimo specifika, tekstų orientacija į skaitytoją. Aptariamas „svetimas žodis“ poetiniuose tekstuose, atsižvelgiama į eilėraščio savasties ir svetimybės ryšius jame, „kito“ skaitymo / rašymo, citatos baigtinumo / tęstinumo dviprasmybes, „svetimo žodžio“ poveikį teksto reikšmių kūrimuisi. This thesis analyses problems of language in the works of Paul Celan (1920-1970). The main theme of thesis is metalanguage and metapoetical reflections of Paul Celans texts. The interpreted writings are selected from the collections of Paul Celan’s poetry: Sprachgitter (1959), Die Niemandsrose (1963), Die Atemwende (1967) and the speech Meridian. This thesis paper raises and discusses two main problems. 1. The problem of subjectivity of poetic language. The relationship between the lyrical subject and his language is analyzed with respect to the ambivalences of voice / writing, consciousness / writing, memory / forgetfulness, identity / difference. The uniqueness of Celan’s concept of language is disclosed by generalizing the problem of language as a poetical reservoir and the problem of a poem as unique poetical act. The figures of poetical language, that enable the transfers of meaning, are analyzed: prosopopoeia, anthropomorphism, catachresis. The surplus of meaning and unavailability of final meaning are also taken into the account. 2. The problem of diffusion of otherness. The specificity of perception of Celan’s works and the orientation towards the reader is determined. “Other texts” in poetical texts are discussed, considering the relationships in poetical work between “self and the other”, the reading / writing of “the other”, the finiteness of quotation / succession of ambiguity, the effect of “other texts” on the process of meaning creation.

Baroko epochos literatūroje pastebimas išskirtinis dėmesys mažiesiems literatūros žanrams, ypač epigramai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau - LDK) XVII-XVIII a. ir spausdintuose, ir rankraštiniuose epigramų rinkiniuose gausu kūrinių, skirtų jų autorius globojusiems didikams ir tam tikriems šventiesiems. Tokio pobūdžio poeziją dažniausiai kurdavo jėzuitų kolegijų studentai ir dėstytojai, todėl poetikos ir retorikos paskaitose epigramai buvo skiriama itin daug dėmesio, pateikiami tam tikri šio žanro kūrinių komponavimo modeliai, atitinkantys to meto akademinės kūrybos specifiką ir baroko literatūros kriterijus. Remiantis gausia rankraštine medžiaga straipsnyje siekiama parodyti, kokias epigramų rūšis savo paskaitose analizavo profesoriai, kaip jie skatino pritaikyti siūlomas kompozicijos schemas savarankiškuose studentų poezijos bandymuose, skirtuose didikams ir šventiesiems globėjams, kokių poetų kūriniais buvo remiamasi kaip tobulais šio žanro pavyzdžiais. Exceptional attention has been paid to lesser literary genres, especially to epigram in the literature of the Baroque epoch. There are a lot of works dedicated to the magnates (patrons of the authors) or to particular saints in the manuscript and printed collections of epigrams of GDL of 17*- 18th centuries. Works of this sort were created mostly by students and teachers of Jesuit colleges. Therefore the patterns of works of this genre, which correspond to the specific features of the academic creation of the day and to the criteria of baroque literature, were presented as examples to follow during lectures on poetics and rhetoric. On the basis of the abundant manuscript material available in Manuscript Department of Vilnius University Library, researchers have suggested two main patterns of epigrams dedicated to maecenases. The first one was oriented towards the beginner and the student not yet skilled in poetics. The beginner was prompted to compose works which were as simple as possible. Pupils were presented with some basic scenarios of a panegyric character as examples to follow: the golden age, which the addressee is capable of restoring; reminiscence; immortal glory, in which the person sung praise for his deeds; and the exceptionally positive features of the praised person which allow him to hold high office. The second pattern demanded from its composer more poetical skill and maturity of talent. It was necessary in works of this sort to astonish and overwhelm the listener through unexpected comparisons. The more sophisticated patterns of epigram composition and all the possibilities of expression and imagination of the baroque poetics were invoked as well. The depiction of saints most of all is relatable to imitation theory. The essence of the theory was contention and the placing of emphasis on different notional focuses following the work of a chosen author. It is of note that most teachers of colleges in the GDL presented the works of M. K. Sarbievius as perfect examples of dedication to maecenases as well as to saints.

1621 m. įvykęs Chotyno mūšis, kuriame Lenkijos ir Lietuvos kariuomenė, vadovaujama LDK didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus, sumušė gerokai gausesnes turkų pajėgas, buvo ne tik svarbus politinis įvykis, bet inspiravo ir poetinius kūrinius. Su Chotyno pergale ir tame mūšyje dalyvavusiais didikais susiję nemažai Sarbievijaus kūrinių. Juose Chotynas tapo pasipriešinimo prieš turkų grėsmę, krikščionybės priešus, o ir apskritai prieš blogį simboliu. šiuose kūriniuose galima išskirti kelis su Chotyno mūšiu susijusius momentus: mūšio preliudiją (Sacra lithotesis, kuriame apdainuojamas Kražių bažnyčios kertinio akmens dėjimas prieš Chodkevičiui išvykstant į mūšį), mūšio vyksmą ir eigą („Galezo daina“, Lyric. IV, 4; odė Jonui Rudaminai, Lyric., III, 24 ir kt.), pasekmes ir padėką pasiekus pergalę (odės Jonušui Skuminui Tiškevičiui, Epod., 9-12). Kone visose Lyricorum libri poetas laikosi nuostatos, kad iš rytų kylantį pavojų galima nugalėti tik lenkams ir lietuviams susitelkus į vieną kumštį, nesipykstant dėl menkniekių. Sarbievijaus eilės, skirtos chotyno mūšiui, buvo cituojamos XVII–XVIII a. LDK jėzuitų kolegijų dėstytojų per poetikos ir retorikos paskaitas. Jas kaip sektinus pavyzdžius profesoriai pasitelkdavo aiškindami šlovinamųjų odžių rūšis, struktūrą ir galimus kompozicijos būdus. Sarbievijaus strofos cituotos ne vien kaip to meto poetikos kanonus atitinkantys kūriniai, bet ir kaip ugdantys mokinių pasaulėžiūrą, plečiantys jų akiratį, žadinantys patriotizmą, puoselėjantys meilę bei ištikimybę tėvynei ir krikščioniškoms vertybėms The 1621 Battle of Khotyn, during which the Polish and Lithuanian troops led by the Grand Hetman of the GDL, Jan Karol Chodkiewicz (1560-1621) defeated a much larger Turk army, was not only an important political event, but also became a source of poetic inspiration. A significant part of Sarbievius' work concerns the victory at Khotyn and the magnates who fought in the battle. In his poetry Khotyn became a symbol of resistant against the Turkish threat and against evil in general. Sarbievius's body of work reflects several aspects of Khotyn: the prelude of the battle (Sacra lithotesis, which tells about the cornerstone of the Kražiai church laid prior to Chodkiewicz' departure for the battle); the progress of the battle (The Song of Galez, Lyric. IV, 4; the ode to Rudamina, Lyric, IE, 24); the consequences of it, and the thanksgiving upon the victory (the odes to Skumin Tyszkiewicz, Epod., 9-12). Throughout almost the whole of Lyricorum libri the poet adheres to the view that the danger from the East can be overcome only if the Poles and the Lithuanians unite into one fist and do not quarrel needlessly. Sarbievius' poems related to the victory at Khotyn were quoted by the instructors in Jesuit Colleges of the GDL in their lectures on poetics and rhetoric. The poems were proffered as examples to follow in the analysis of the type, structure and possible variants of composition of the salutatory ode. Sarbievius' lines about the Battle of Khotyn were praised not only for conforming to the poetic canon of those times, but also for expanding the students' worldview, forming their values and awakening patriotic spirit

Straipsnyje analizuojamas Jurgio Kunčino romanas „Blanchisserie, arba Žvėrynas-Užupis“. Kunčinas vaizduoja meilės peripetijas, bohemos atstovus, asmenybės tapsmą, ironizuoja sovietinius stereotipus, svarsto kūrybos klausimus, kalba apie nuopuolius ir prisikėlimus. Pagal savo ontologinę būklę kūrinyje vaizduojami asmenys yra tipiški visuomenės paraštėse funkcionuojantys autsaideriai. Teksto stilistiniame audinyje itin dažnai naudojami (savi)ironiški, sarkastiški apibūdinimai, sugretinimai, aitrūs palyginimai. Tačiau Kunčino personažai drauge yra personifikuoti aplinkos simptomai-liudytojai, tam tikrų socialinių ir psichologinių būsenų hipostazės. Kunčino romanas yra netvarkingas. Tą netvarką pirmiausia suponuoja gausios analepsės, digresijos ir grįžtelėjimai nuo pagrindinės ašies. Šiuo atveju galima kalbėti apie kūrinio santvarką kaip pasakotojo jutimų, nuostatų ir būsenų raišką. Rašytojas aplinkinį pasaulį regi kaip fantaziją maitinančia tam tikrą terpę, iš kurios selektyviai sudurstomi nauji galimi tvariniai. Taip jis elgiasi su pamatiniais pasakojimo elementais, pačia kalba, taip formuojami erdvė ir laikas, taip modeliuojama ir pati kompozicija, – ji nėra projektuojama, o klostosi iš fragmentiškų paveikslėlių. Tai sąlygoja teksto (ne)rišlumą, kūrinio struktūros paslankumą, kaleidoskopiškumą. Tokią vaizdavimo strategiją atspindi ir pati romano sandara. Autorius tarytum siekia įdiegti nuostatą – romano eigą gali stumdyti bet kas ir bet kur, o jis pats kuria tikrąją literatūrą, kurią literatūros mokslininkai gali pritaikyti savo pasirinktoms metodologinėms teorijoms. An article analyses Jurgis Kunčinas' novel “Blanchisserie, arba Žvėrynas-Užupis”. Kunčinas depicts love peripeteias, representatives of the bohema, becoming a personality, rallies at Soviet stereotypes, considers creative issues and talks about falls and raises. According to their ontological state, characters in the novel are typical outsiders who function in the margins of the society. The style of the text is rich with (auto)irony, sarcastic descriptions, parallels and sharp comparisons. However, at the same time the characters of Kunčinas are personified and function as symptoms-witnesses of the environment and as a hypostasis of certain social and psychological states. Kunčinas' novel lacks order. The mess is primarily supposed by many analepses, digressions and turns from the main axis. In this case, the order of the novel may be treated as an expression of senses, attitudes and states of the narrator. The writer sees the surrounding world as a media for fantasy which is used to selectively make new phenomena. Accordingly he behaves with the main elements of narration, the language itself; in this way the time and space is formed and the composition is shaped – it is not projected, it is composed of fragmentary images. This influences the text's (in)cohesiveness, its structure's flexibility and kaleidoscopicity. This kind of depiction strategy is reflected by the structure of the novel. It seems that the author attempts to create an attitude that the course of events in the novel may be influenced by anyone and anywhere, and he just creates literature that may be applied by literature scientists to selected methodological theories.

Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus veikalas De acuto et arguto (Apie aštrų ir šmaikštų stilių, apie 1626), kuriame jis pateikė taiklią ir tikslią stiliaus, vėliau pavadinto barokiniu, formuluotę („aštrus stilius yra kalba, jungianti savyje nedarną ir darną, kitaip tariant, kaip yra posakyje taiki nesantaika arba netaiki santaika“), buvo išspausdintas tik XX amžiuje. Tačiau XVII šimtmetyje jis plito rankraščiais po LDK jėzuitų kolegijas ir universitetus, taigi jame keliamos idėjos buvo puikiai žinomos tų mokyklų dėstytojams ir studentams. Natūralu, kad jos sulaukė atgarsio ir spausdintuose to meto literatūros teorijos veikaluose. Straipsnyje analizuojamos Mykolo Radau (Michael Radau, apie 1616–1687) Orator extemporaneus (Improvizuojantis oratorius, 1655), Jono Kviatkevičiaus (Joannes Kwiatkiewicz, 1630–1703) Phoenix rhetorum (Retorių feniksas, 1672), Bohuslavo Balbino (Bohuslav Balbin, 1621–1688) Quaesita oratoria (Oratoriniai klausimai, 1677) pateiktos skirtingos aštraus stiliaus interpretacijos. Visi trys jėzuitų autoriai Sarbievijų yra nurodę kaip tiesioginį šaltinį, kuriuo jie rėmėsi aiškindami teorines naujo stiliaus problemas Mathias Casimirus Sarbievius gave precise and accurate formulation of the style later called baroque style (Acutum est oratio continens affinitatem dissentanei et consentanei, seu dicti concors discordia vel discors concordia) in his work De acuto et arguto (A bout acute and quickfire style, circa 1626) which was printed only in 20th century. Nevertheless during 17th century the treatise of Sarbievius spread in manuscripts in Jesuit colleges and universities of the Grand Duchy of Lithuania. Thus the professors and students of these schools were perfectly aware of the ideas raised in the work. Naturally these ideas were discussed in the printed works of literary theory of the day. Different interpretations of the acute style are being analyzed in the paper. These interpretations were stated in the subsequent works: Orator extemporaneous (Improvisating orator, 1655) by Michael Radau (circa 1616–1687), Phoenix rhetorum (Phoenix of rhetoricians, 1672) by Joannes Kwiatkicwicz (1630–1703) and Quaesita oratoria (Oratorical questions, 1677) by Bohuslav Balbin (1621–1688). All three Jesuit authors indicated Sarbievius as direct source which they appealed to interpretating theoretic problems of the then new style

Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus (1595–1640) poetikos dalis „De perfecta poesi, sive Vergilius et Homerus“ („Apie tobulą poeziją, arba Vergilijus ir Homeras“) skirta epo žanrui. Čia skaitytojui pateikiamas šio traktato II knygos 5 skyriaus vertimas. „De perfecta poesi“ – didžiausias iš Sarbievijaus literatūros teorijos veikalų, kurie išliko kaip atskiri traktatai ir niekur rankraščiuose nėra įvardijami bendru „Poetikos“ pavadinimu. Tai Sarbievijaus poetikos ir retorikos kursų, skaitytų Kražių, Polocko jėzuitų kolegijų, Vilniaus akademijos auklėtiniams, konspektai – ne paties Sarbievijaus užrašyti tekstai, o jo studentų skriptai (užrašai), daryti Sarbievijui diktuojant. Literatūriniai bandymai buvo privaloma jėzuitų mokymo sistemos dalis, tad šie tekstai suvoktini ir kaip praktinės nuorodos pradedantiems autoriams. Čia publikuojama „De perfecta poesi“ ištrauka itin iškalbingai iliustruoja Tridento susirinkimo nuostatas, rekomendavusias krikščionims kūrėjams remtis ne tik antikiniais, bet ir krikščioniškaisiais šaltiniais, ypač bibliniais. Gausiais pavyzdžiais iš Šventojo Rašto autorius tarsi bando nuneigti kituose šio veikalo skyriuose dėstomus ir grindžiamus teiginius, kuriais šlovino antikinį epą, Vergilijų ir Homerą. Įkvėptųjų Biblijos autorių tekstų poetika šiame skyriuje Sarbievijaus iškeliama kaip toli pranokstanti visų Antikos poetų epikų užmojį bei jų poemų meninę vertę. The part of poetics “De perfecta poesi, sive Vergilius et Homerus” [About Perfect Poetry, or Virgil and Homer] by Motiejus Kazimieras Sarbievijus (1595–1640) is dedicated to the epic genre. The reader is provided with the translation of Chapter 5, Volume II of this treatise. “De perfecta poesi” is the largest work of literary theory by Sarbievijus, which has remained as individual treatises and has not been referred to under a common title of “Poetics” in any manuscripts. This is the synopsis of the courses on poetics and rhetoric delivered by Sarbievijus to the students of Kražiai and Polock Jesuit Colleges and Vilnius Academy; the texts have not been written down by Sarbievijus himself, but by his students listening to the lecturer. Literary attempts were a mandatory part of the Jesuit education system, thus these texts are also perceived as practical references to beginning authors. The published extract of “De perfecta poesi” particularly eloquently illustrates the provisions of the Council of Trent, which recommended Christian creators to refer not only to ancient, but also to Christian sources, in particular the Bible. By abundance of examples from the Bible, the author as if attempts to deny the arguments given and reasoned in other chapters of this work, which glorify the Ancient epic, Virgil and Homer. In this chapter Sarbievijus highlights the poetics of the texts of authors inspired by the Bible as far surpassing the scope of all Ancient epic poets and the artistic value of their poems.

Straipsnyje siekiama atverti skirtingas teksto perskaitymo galimybes; skaitant meno kūrinį ieškoti kuo gilesnių, turiningesnių asmeniškų išgyvenimų, eklektiškai naudojantis įvairių teorijų (rusų formalizmo, struktūralizmo) atradimais. Antano Baranausko teksto „Naktis, prieš atsiskiriant su gimtine“ pirmoji pastraipa analizuojama remiantis B. Tomaševskio samprotavimais apie meninio teksto tematiką, susidedančią iš mažesnių elementų (mažiausias jų – motyvas), išdėstytų kokia nors numatyta tvarka. Pakartojimai, kaip pabrėžė Jurijus Lotmanas, visuomet atskleidžia teksto struktūroje susidariusius tarp jų skirtumus, o ne vienodumus – tai jie sukuria plokščiame eilėraščio paviršiuje dinamiką ir gelmę. Iš įvairiausių poezijoje galimų pasikartojimo sistemų straipsnyje aptariamos dvi: viena jų, labiau tiesioginė, remiasi žodžių bei frazių kartojimu viename posme arba visame eilėraštyje. Toks yra Jono Aisčio eilėraštis „Kryžkelė“. Kitokio pobūdžio pasikartojimai yra netiesioginiai. Vietoj paradigmos – vieno elemento kartojimo skirtingomis jo paties formomis – metonimija – tas pats elementas vis kitais vardais skirtingose prasminėse ir kalbos plotmėse. Eilėraščio gelmė atsiveria tik išvydus šį elementą (H. Radausko „Gaisras panoptikume“). Daugiasluoksnio, polifoninio skaitymo galimybę straipsnyje reprezentuoja Martyno Mažvydo Katekizmo įžangos fragmentas. Straipsnio pabaigoje, kaip tekstai, kuriuose daiktai tampa simboliais ar metaforomis, kadangi mintis, virsdama emocija, per savo pačios vyksmą iškreipia, pakeičia tų daiktų prigimtį ir esmę, aptariama Gražinos Cieškaitės kūryba. An article is aimed to reveal different ways of reading a text; to look for deeper and richer personal experiences by eclecticly using discoveries of various theories (Russian formalism, structuralism) when reading a piece of art. The first paragraph of Antanas Baranauskas text “Naktis, prieš atsiskiriant su gimtine” is analysed according to B.Tomaševskis reasoning about the topics of an artistic text which consist of minor elements (the smallest is the motif) that are arranged in a provided order. According to Yuri Lotman, repetitions always reveal differences and not similarities in the structure of a text; they make dynamics and profoundness in a plane surface of a poem. There are many various systems of repetitions in poetry, however, only two of them are presented in the article: one is more direct and is based on repetitions of words or phrases in one stanza or in a whole poem. Jonas Aistis' poem “Kryžkelė” may be given as an example. Other repetitions are indirect. Instead of a paradigm (repetition of one element in its different forms), metonymy (the same element having different names in different planes of meaning and language) is used. The profoundness of a poem is revealed only by this element (H.Radauskas “Gaisras panoptikume”). A multilayer, polyphonic way of reading is represented by a fragment of an introduction of “Katekizmas” written by Martynas Mažvydas. At the end of the article, the creative work of Gražina Cieškaitė is described because it represents the texts in which things become symbols or metaphors because the mind, when becoming an emotion, is changed during the process and therefore changes the nature and essence of things.

Pastarąjį dvidešimtmetį apie poeto Alfonso Nykos- Niliūno kūrybą – jo poeziją ir dienoraščius – buvo nemažai rašyta. Ne vieno literatūros kritiko aktualizuotas šio poeto kūrybos daugiasluoksniškumas atvėrė galimybę skirtingoms žvilgsnio į ją perspektyvoms, sukūrė platų, įvairialypį, kaip ir ji pati, recepcijos lauką. 2009 m. šį lauką papildė dar viena knyga – literatūrologo Manfredo Žvirgždo studija Regimybės atspindžiai: vizualumo poetika Alfonso Nykos- Niliūno kūryboje, kurią išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, knygų serijoje Ars critica. Visual bracket: each poetic vision.

Straipsnyje, naudojantis aprašomuoju, lyginamuoju, interpretaciniu tyrimo metodais, siekiama aprašyti gėlyno įvaizdžio simbolinę įvairovę ir galimas prasmės kaitos bei varijavimo priežastis XIX a. dainose. Iš visų topografinių tautiškumą ir religingumą išreiškiančių ženklų XIX a. išsiskiria gėlyno toposas. Rūtų darželis – jo vaizdinio refleksija – laikomas akivaizdžiausiu tradicinės kultūros daugiabalsumo pavyzdžiu. Pažymima, kad rūtų darželio simbolika turėjusi ir apsauginę reikšmę. Apsauga skiriama esminėms kultūros vertybėms. Senosios poetikos dainose tai vaisingumas, vėlyvosiose literatūrinio stiliaus – sielos nemirtingumas. Saugą garantuoja anapusinės galios. Teigiama, kad priešingai nei būsto ar baldų, rakandų, maisto ir aprangos, gėlyno apsauginė vertė nėra tiesioginė, o daugiau simbolinė – tai įvietinta atminties, sąmonės, tapatybės apsauga. Šią gėlyno prasmę paliudija tiek vėlyvosios dainos, tiek autorinė XIX a. pabaigos– XX a. pradžios kūryba. Autorės nuomone, vėlyvosiose anoniminėse, dažnai su nemenku moralizavimo prieskoniu dainose erdvės sakralumo samprata yra tarsi dvilypė: senoji imanentiška ir nauja transcendentinė. Jose kaip tik matyti pastanga tas dvi skirtingas sakralumo sampratas susieti, gėlyno augalus kildinant iš krikščioniškai pasaulėžiūrai sakralių centrų, o dabarties gėlyną siejant su idealiuoju, kadaise sukurtu bibliniu rojumi. Konstatuojama, kad taip kitados svarbiausiomis laikytos gyvybingumo ir vaisingumo apsaugos funkcijos dainose virsta dorovingumo imperatyvais. The subject of discussion is this article is the semantics and symbolic of the rue garden, established in Lithuanian literature and folklore of the 19th century. The texts are analyzed with regards to the ethnographic data, customs, and beliefs. Cultural and literary circumstances possibly determining the semantical change and aesthetic expression of the rue garden as a poetical motive in songs are discussed. It is noted, that the motive of the rue garden is used as a metaphoric expression of the supreme and the most relevant cultural values and ideas. Such significance and popularity of this motive are connected with symbolic meanings of the garden that have long since been entrenched in the folksong tradition. These include: 1) the garden as a space manifesting the maiden’s self-consciousness, self-expression and identity; 2) as a symbol of vital and reproductive powers, 3) as a sacred, magical space, the exceptionality of which is testified by the interpretation of the garden as a cosmic centre; 4) the growth of the garden as actualization of the sacralised viability and vitality, characteristic to the agrarian culture; 5) acknowledgment of the magic prognostic powers of the toponym; 6) the folksong motives describing the use of the garden’s plants for ritual veneration.

Augalų pavadinimai atspindi tautos pasaulėvaizdį, nes savo aplinkoje augančius augalus, tarp jų ir gėles, kiekviena tauta įvardija remdamasi tam tikrais per ilgą laiką susidarytais vaizdiniais. Todėl svarbūs yra gretinamieji semantiniai tyrinėjimai. Toks gėlių pavadinimų semantikos gretinimas lietuvių ir latvių kalbose atliekamas straipsnyje kalbiniu požiūriu. Toliau remiantis kalbine analize nagrinėjami trijų gėlių, lietuvių vadinamų katpėdė, katilėliu ir lūgne, ir jiems visiškai ar iš dalies ekvivalentiškų latvių kalbos pavadinimų kakpēdina, pulkstenīte ir ūdensroze vaizdiniai Janinos Degutytės (1928–1990) ir Artūro Guobos (g. 1932) eilėraščių vaikams cikluose. Pastebėtina, kad dažniausiai liaudies kalboje prigiję pavadinimai laikytini perkeltiniais, t. y. metaforomis. Metaforų pagrindą sudaro žmonių aplinkoje esantys daiktai, gyvūnai ir pan. – jų forma, savybės. Lietuvių poetės J. Degutytės eilėraščių ciklo „Piemenaitė karalaitė“(1982) eilėraščiai „Katpėdė“, „Katilėlis“, „Lūgnė“ ir latvių poeto A. Guobos eilėraščiai iš knygos Pienių pienas (Pienenu piens) (1978) „Sila zvani“, „Kakpēdinas“ ir „Ūdensrozes“ kuria įdomius ir savitus poetinius pasaulius. J. Degutytės eilėraščių semantika paremta vizualiniais ir akustiniais įspūdžiais, remiasi lietuvių mitologijos vaizdiniais, o A. Guobos eilėraščiai – žaismingesni, jie situacinio, kai kada peizažinio pobūdžio, tačiau abiejų poetų eilėraščių semantinį lauką didele dalimi nulemia lietuvių ir latvių kalbų išgalės, konkrečiai – augalų pavadinimų semantika. Flower names reflect the world-view of a nation as every nation names plants, including flowers, growing in its environment according to certain images that were formed throughout a long period of time. That is why comparative semantic investigations are important. Such comparison of semantics of flower names in Lithuanian and Latvian from the linguistic point of view is carried out in the article. Further, on the base of linguistic analysis, the images of three flowers (cottonweed, bluebell and spatterdock), in Lithuanian called katpėdė, katilėlis and lūgnė and their complete or partial equivalents in Latvian kakpēdina, pulkstenīte and ūdensroze are investigated in poem cycles for children by Janina Degutytė (1928–1990) and Arturs Goba (b. 1932). It is noted that established names in folk language are considered to be figurative, i. e. metaphoric. The ground of metaphors consists of things, animals etc., i. e. their forms, features, existing in peoples' environment. Poems "Katpėdė"(Cottonweed, Cat's-foot), "Katilėlis" (Bluebell), "Lūgnė" (Spatterdock) from a poem cycle "Piemenaitė karalaitė" (Shepherdess Princess) (1982) by a Lithuanian poetess Janina Degutytė and poems "Sila zvani" (Pinewood Bells), "Kakpēdinas" (Cottonwceds, Cat's-foot) and "Ūdensrozes" (Water Lilies) from a book "Pienenu piens" (Dandelion Milk) (1978) by a Latvian poet Arturs Goba create interesting and peculiar poetic worlds. Semantics of poems by Degutytė is based on visual and acoustic impressions, grounded on Lithuanian mythological images; whereas poems by Goba are more playful, of a situational character; however, the semantic field of poems by both poets is mostly predetermined by capabilities of the Lithuanian and Latvian languages, semantics of plant names in particular.

Mano darbo tema – Atminties poetika Sigito Parulskio kūryboje. Darbo objektas – atminties tematikos atskleidimas ir analizė S. Parulskio kūryboje. Darbo tikslas – atskleisti ir ištirti modernaus laiko ypatybes S. Parulskio esė rinkinyje „Nuogi drabužiai“, viešosios bei vidinės atminties raišką S. Parulskio kūriniuose: romane „Trys sekundės dangaus“ ir poezijos rinkinyje „Iš ilgesio visa tai“. Darbą sudaro trys dalys: 1. Modernaus laiko ypatumai S. Parulskio eseistikoje, kurią reprezentuoja esė rinkinys „Nuogi drabužiai“. Joje atskleidžiamas modernus laikas, jo suvokimas ir išraiška. Be to, praeities laikas jungiamas su dabartiniu. Kaip fonas ir savotiškas pagalbinis šaltinis darbe naudojamas M. Prousto romanas „Prarasto laiko beieškant“. Šis kūrinys ypatingai padeda susivokti S. Parulskio esė rinkinyje, kuomet kalbama apie asmeninį laiką. t.y. laiką, kuris neatskleistas skaitytojui ir bendrą laiką. t.y. laiką, kuris skaitytojui yra atskleistas. 2. Atminties raiškos aspektai S. Parulskio prozoje, kurią reprezentuoja romanas „Trys sekundės dangaus“. Rašant šią dalį buvo labai vertinga psichoanalitikės J. Kristevos knyga „Maišto prasmė ir beprasmybė. Psichoanalizės galios ir ribos I“. Šios knygos dėka įžvelgiama tam tikra paralelė, kuri traktuojama kaip savotiška S. Parulskio romano pozicija: nereikia atpasakoti istorijos, ją reikia paversti sąmonės matrica, forma išgyvenimo ir minties turiniui. Tai suvokus buvo pradėti analizuoti laiko bei erdvės pažeidinėjimai S. Parulskio... [toliau žr. visą tekstą] Master thesis „Poetics of memory in the creative works of Sigitas Parulskis“ expose and analyze thematics of memory. There are three works analyzed in this thesis; they represent different aspects of creative works of S. Parulskis: esseistics (collection of essays „Naked clothes“), prose (novel „Three seconds of a sky“) and poetry (collection of poems „All this from the longing“). In the first part of this work, which is represented by the collection of essays „Naked clothes“, expression of modern time, which has connections with physical and mathematical time, and interrelation of past and present are studied. Most of attention are devoted to comparison of this S. Parulskis work and novel by M. Proust „Finding Time Again“, attention is given to comparison of perceived „personal“ (time undisclosed to reader) and „common“ (time disclosed to reader) times. In these parts of master thesis: „Poetics of memory in the prose of Sigitas Parulskis“ and „Poetics of memory in the poetry of Sigitas Parulskis“ attention is paid to the effort of disclosing expression and functions of memory. Namely then it is proceeded to the study of the public and inner memory. Public and inner memory are studied in the novel „Three seconds of a sky“ and collection of poems „All this from the longing“. Attention is paid to the exposition of public and inner memory, mainly referring to these books: cultural book of V. Kavolis „Cultural psychology“ and historical – diary of O. A. – Garbstienė „In the... [to full text]

Imitacija straipsnyje analizuojama kaip vienas svarbiausių Baroko epochos reiškinių, neatsiejama šio laikotarpio literatūrinės kūrybos dalis ir fundamentinė poetikos bei retorikos mokslų kategorija. Taip imitaciją traktavo garsiausi XVI-XVII a. literatūros teoretikai, dažniausiai priklausę Jėzaus draugijai, taip ją suprato ir LDK jėzuitų kolegijų dėstytojai. Remiantis gausiais rankraštiniais paskaitų konspektais iš LDK jėzuitų kolegijų (Vilniaus, Kauno, Kražių, Gardino, Naugarduko, Nesvyžiaus, Pinsko, Slucko ir kt.) straipsnyje parodoma, kad mokyklose imitacija buvo aiškinama mokymo proceso pradžioje, t. y. per retorikos ir poetikos paskaitas, ir suprantama kaip viena iš kelių pakopų mokiniams ieškant individualaus kūrybos kelio. Imitacijos terminas poetikos ir retorikos kursuose buvo apibrėžiamas gana skirtingai, tačiau pažymėtina, kad mokiniai buvo ugdomi ne pažodžiui imituoti garsiausius Antikos ar savo laikų autorius, bet perprasti jų kūriniuose glūdinčią dvasią ir pritaikyti ją norimai pavaizduoti problemai ar temai. Imitation is analysed in the article as one of basic phenomena of the Baroque epoch, a concurrent of baroque literary creation and as fundamental category of poetics and rhetoric sciences. Imitation was treated in such way by the most famous literary theorists of XVIth-XVIIth centuries, who mostly were members of the Society of Jesus. Professors of GDL Jesuit colleges perceived the concept in the same way. Numerous compendiums of lectures from GDL Jesuit colleges (Vilnius, Kaunas, Kražiai, Hrodna, Navahrudak, Nyasvizh, Pinsk, Slutsk and others) allow to state, that imitation was explained in the beginning of teaching process (i.e. during the lectures of rhetoric and poetics) and was understood as one of several stages in the search of individual creation manner by a pupil. The term of imitation in poetics and rhetoric courses was defined quite differently. Nevertheless it should be noted that pupils were trained not to literally imitate the most famous ancient or contemporaneous authors, but to penetrate the spirit lying in their oeuvre and to adapt it to the problem or theme they were describing.

Straipsnyje brėžiama netikėta jungtis: Salomėja Nėris ir Jurga Ivanauskaitė. Siekiama rasti atsakymą, kokiu būdu moters likimas persirašo kituose likimuose, kaip toji ypatinga giminystė gali būti atpažinta? Salomėja Nėris lietuvių kultūroje veikia vis dar aktyvaus archetipo būdu. Toks archetipas pasiekia sąmonę ir tarsi tiesiogiai "nevartojamas". Kuriančios moters sąmonėje iki dabar Salomėjos likimas atpažįstamas kaip išbandymų būdai, rizikos keliai, pripažinimo ir atmetimo formos. Tad ir Jurgos sąlyčiai su Salomėja - ne tik sąmoningi, bet ir spontaniški, nuotrupiški. Angelas, sapnas - ir Salomėjai, ir Jurgai svarbūs, gal net pamatiniai įvaizdžiai. Jiems priklauso ir kaukė. Jurgos kūryboje kaukės tema išplėtota kaip viena esminių, išvedanti į kitas sritis - pirmiausia į dailę, apskritai į vizualiosios vaizduotės sferas. Salomėjos jaunystės vaizdiniuose pasaulis – kaukių balius. Reflektuodama savo kūrybą ir santykį su visuomene, Jurga teisingai spėjo, kad jos kūryboje daugelį šokiruoja ne „akiplėšiškos" sekso scenos, tačiau erotikos buvimas šalia religinio matmens. Ir Salomėjos kūryboje erotinis bei religinis matmuo susiliečia ir netgi persmelkia vienas kitą. Iš atsiminimų apie Jurgą, iš jos reakcijų, minčių, refleksijų susidaro įspūdis, kad Salomėja nuolat buvo jos artumoje - kaip kažkas savaiminio, lyg ir nereikalaujančio atskiro dėmesio, permąstymo. Po 2005 m. spektaklio apie Salomėją Nėrį Jurga išsitarė:"...tas Salomėjos likimas - apie mane...". Jurga su ašaromis sureaguoja į Salomėjos Nėries, moters kūrėjos, likimą, į dramatišką visko nutrūkimą - viršūnėje, o gal dar ir ne. This article traces an unexpected link between Salomėja Nėris and Jurga Ivanauskaitė. The article aims at finding the answer to the question in what way the destiny of a woman is rewritten in other destinies and how this special relationship can be recognized. Salomėja Nėris is still an active archetype in Lithuanian culture. Such archetype reaches the consciousness and is as though “not used” directly. To this day, in the consciousness of a creating woman, the destiny of Salomėja is recognized as challenges, risk, and forms of acceptance and rejection. Therefore, the similarities between Jurga and Salomėja are not only conscious, but also spontaneous and fragmentary. Images of angel and dream for both Salomėja and Jurga were important or even fundamental. Mask also belongs to these images. In Jurga’s works, the theme of mask is developed as one of the major themes by transmitting it to other fields: art and realms of visual imagination in general. World as a masked ball is found in the images from Salomėja’s youth. While reflecting on her works and relationship to the public, Jurga has correctly predicted that many are shocked not by saucy sex scenes in her works, but by the proximity of erotica to the religious dimension. In the works of Salomėja, erotic and religious dimensions also interconnect and even pierce one another. The memories of Jurga, her reactions, thoughts and reflections make an impression that Salomėja has always been in the proximity to Jurga as something spontaneous, which as if does not require individual attention and rethinking. After the performance of 2005 about Salomėja Nėris, Jurga said: “[…] that destiny of Salomėja, it is about me […]”. Jurga has reacted with tears to the destiny and dramatic interruption of everything of Salomėja Nėris, a woman creator, who was already or yet had to get to the top.

Šiame straipsnyje aptariama filosofijos ir literatūros sankirta šiandieninėje Lietuvoje, analizuojami trys šiuolaikinių lietuvių filosofų romanai: Arvydo Juozaičio "Laikraštis / 1" (2003), Tomo Kačerausko "Arkada" (2006), Loretos Anilionytės "O kas po to?" (2006). Mėginama įžvelgti filosofų meninio mąstymo specifiką, jų tekstų poetikos ypatybes, santykį su moksliniais darbais. Straipsnyje konstatuojama lietuvių filosofų ir literatūrologų (literatūros kritikų) priešprieša. Tačiau pažymima, kad esama filosofų ir literatūrologų, turinčių pozityvų santykį ir su filosofija, ir su literatūra (A. Jurgutienė, V. Rubavičius, L. Jekentaitė, T. Kačerauskas, V. Daujotytė). Arvydo Juozaičio "Laikraštis / 1" -- tai publicistika, kurią perskaičius sunku pasakyti, kad jos autorius ir filosofas. Tai žurnalisto, publicisto, plunksnai ir minčiai priskirtinas kūrinys, o jame meninė tikrovė nesukuriama. Tomas Kačerauskas "Arkadoje" eksperimentuoja romano pasakojimo forma, reflektuoja kūrybinį procesą, sprendžia tikrovės bei meno santykio problemą, rutulioja kartojimosi idėją. Kačerauskas meniškai plėtoja idėjas, kurios teoriškai nagrinėjamos jo monografijoje "Filosofinė poetika" (2006). Loreta Anilionytė romane "O kas po to?" (2006) provokuojamai analizuoja lietuviškąją popkultūrą, lietuvių mentalitetą, vertybes, mąstymo ir elgesio klišes. Filosofinis, teorinis mąstymas užgožia meninį teksto audinį, todėl Anilionytė lieka anapus rašytojos. Nagrinėti romanai patvirtina bendrąjį faktą, kad filosofijos ir literatūros artėjimas Lietuvoje vyksta labai atsargiai ir lėtai. The article deals with the intersection between philosophy and literature in presentday Lithuania, three novels by contemporary Lithuanian philosophers are analysed: Laikraštis 11 (2003) by Arvydas Juozaitis, Arkada (2006) by Tomas Kačerauskas, and O kas po to? (2006) by Loreta Anilionytė. It is attempted to envisage the specificity of philosophers' artistic thinking, peculiarities of poetics of their texts, relation with scientific works. In 2005, the polemics born in the national paper "Šiaurės Atėnai" between a literary researcher and critic Jūratė Sprindytė and a philosopher Jūratė Baranovą, revealed an obvious opposition between Lithuanian philosophers and literary critics. According to Baranovą, a certain misunderstanding arises due to the situation when both sides refer to different assumptions, authorities, use different notions and arguments. However, there are a number of philosophers and literary critics who maintain a positive relation with both philosophy and literature (A. Jurgutienė, V. Rubavičius, L. Jekentaitė, T. Kačerauskas, V. Daujotytė). [...] The analysed novels prove that a philosopher can write a non-philosophical, i.e. fictional (Kačerauskas), publicistic (Juozaitis) or publicistic-scientific (Anilionytė) text as well. Their texts testify to the fact that the approach of philosophy and literature takes place very carefully and slowly.

M. K. Sarbievijų kritikai vadina žymiausiu lotyniškai rašiusiu XVII amžiaus poetu visoje Europoje. Šis kūrėjas garsėja ne tik epigramomis, odėmis, poemomis, bet ir savo teoriniais darbais. Traktate „Viena knyga apie aštrų ir šmaikštų stilių, arba Seneka ir Marcialis [...]“ („De acuto et arguto liber unicus sive Seneca et Martialis [...]“) (1958) autorius siekė teoriškai aptarti specifinius aštraus ir šmaikštaus stiliaus bruožus, atskleisti, kas lemia jo emocinį bei estetinį poveikį, patarti, kaip išmokti tuo stiliumi rašyti ir kalbėti. Taigi M. K. Sarbievijus laikytinas vienu iš koncepto teorijos kūrėjų Lietuvos – Lenkijos valstybėje. Poetas yra ne tik šio stiliaus teoretikas, bet ir praktikas. Straipsnyje analizuojamas konceptas, aptinkamas paties M.K. Sarbievijaus odėse ir epodėse. Tyrime išskiriamos konceptiškos dangiškosios, žmogiškosios būties temos, nagrinėjami individualios dorybės (privata virtus) aspektai. Straipsnyje koncepto sąvoka traktuojama kaip paradoksalus prieštaringų dalykų jungimas į darnią vienovę, kaip vaizdo ir teksto neatitikimas (embleminis mąstymas, res ir verbum jungtis), antikos ir biblijos sintezė (antikinė erotinė simbolika naudojama krikščioniškoms nuostatoms reikšti). Odėse ir epodėse, norėdamas išaukštinti dorybes ar kitas žmogaus savybes, poetas priešina materialines ir dvasines vertybes, naudoja ir išmoningus palyginimus. Skirtingų elementų jungimas sudaro ne tik M. K. Sarbievijaus, bet ir visos baroko literatūrinės kūrybos esmę This paper deals with the lyrics by M. K. Sarbievijus where he applied his theory of "the acute style" elaborated in the tractate A Book on Acute and Witty Style or on Seneca and Martial […] (De acuto et arguto liber unicus sive Seneca et Martialis [...]). The paper briefly discusses the understanding of the theory of conceit in the 17th century and reveals how the theory was applied in the poet’s odes and epodes differentiating between the conceptual heavenly and human existence on the one hand and the individual virtue (Privata virtus) on the other hand. The paper interprets the term of concept as a paradoxical union of controversial objects into a harmonious unity, as an inadequacy between the vision and the text (emblematic thinking, the relation of res and verbum). In the odes and epodes, in order to laud virtues or other human qualities, the poet opposes material and spiritual values and uses inventive comparisons. The union of different elements constitutes the essence not only of the works of Sarbievijus but also of the whole literary creation of Baroque.

Straipsnyje pateikiama Jono Mikelinsko kūrybos apžvalga, analizuojami bendrieji J. Mikelinsko kūrybos principai ir jo potencialios meninės raiškos galimybės, atskleidžiamas prozininko novatoriškumas. Pažymima, kad J. Mikelinsko kūryba yra unikalus reiškinys Lietuvoje, nes rašytojas niekad nėjo savo laikmečio padiktuotomis kryptimis, visada siekė asmenybės ir kūrybos laisvės. Pateikiama rašytojo biografija, aprašomi įvykiai ir žmonės, turėję įtakos J. Mikelinsko kaip rašytojo susiformavimui. Nagrinėjami romanai „Nepagirtas tarp moterų“, „Nors nešvietė laimėjimo viltis“, „Genys yra margas“, „Čia ir dabar“ ir kt., apysaka „Anonimas“, apsakymai. Iškeliami pagrindiniai J. Mikelinsko kūrybos principai, kurių svarbiausiuoju autorius laiko nuostatą, kad estetikos nebūna be etikos, pažymėdamas, jog J. Mikelinskas dažnai savo kūryboje orientuojasi į I. Kanto kategorinį imperatyvą tiek, kad etika kai kuriuose kūriniuose laimi prieš estetiką. Taip atsitinka, kai į pirmą vietą rašytojo romanuose iškyla aplinkybių diktato ir laisvo apsisprendimo problemos, sąžinės, atsakomybės klausimai, kai kalbama apie pasirinkimo laisvę, metant iššūkį likimui ir aplinkybėms. Atkreipiamas dėmesys į egzistencinius rašytojo kūrybos elementus, teigiant, kad žmogus pasmerktas laisvei, į psichoanalizės motyvus, nagrinėjant pasąmonės problemas. Aptariama rašytojo stilistika. Daroma išvada, kad J. Mikelinsko kūryba nesilaikė sovietinių rašymo taisyklių, o pagrindinis estetinis principas sutapo su etiniu - ištikimybe savo moraliniams principams. Article discusses the works by Jonas Mikelinskas, general principles of his creation and his potential artistic expression possibilities, reveals innovative character of his prose. Creation by J. Mikelinskas is described as unique phenomenon in Lithuania, since the writer never followed the trends dictated by the time, always aspired for freedom of an individual and creation. Writer's biography is introduced, events and people who influenced formation of J. Mikelinskas as a writer are described. The article contains analysis of the novels: „Nepagirtas tarp moterų“ [Unpraised among Women], „Nors nešvietė laimėjimo viltis“ [Though no Hope of Victory Was Shining], „Genys yra margas“ [Woodpecker is Spotted], „Čia ir dabar“ [Now and Here], etc., short story „Anonimas“ [Anonym], stories. The key principles of J. Mikelinskas' creation are highlighted, the most important of which in the author's opinion is the belief that aesthetics cannot exist without ethics, noting that J. Mikelinskas often refers to I. Kant's categorical imperative in his works to the extent that ethics in some of his works wins over aesthetics. It happens when the problems of the dictate of circumstances and free choice, issues of honesty, responsibility come to the first place in the writer's novels, when the freedom of choice is discussed, challenging the destiny and circumstances. Existential elements of the writer's works are highlighted, stating that a human being is doomed to freedom, psychoanalysis motives, when discussing the problems of subconsciousness. Writer’s style is discussed. Conclusion is drawn that J. Mikelinskas did not follow the soviet rules of writing, while the central aesthetic principle coincided with the ethical principle, i.e. loyalty to one's moral principles.