Search

Straipsnyje siekiama ištirti gyvųjų ir mirusiųjų ryšį lietuvių dainuojamojoje tradicijoje taikant komunikacijos mokslo teorijas, atskleisti šio ryšio priemones, pobūdį, sąlygas, procesą ir jo aspektus, komunikacijos motyvaciją ir stimulus. Gyvųjų pranešimų anapusiniam pasauliui kūrimo motyvacija – aukštesnių jėgų apsaugos ir pagalbos prašymas; muzika, šiuo atveju dainavimas, veikia kaip mediatorė tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių. Aprašomi komunikacijos modeliai (linijinis, interakcinis, transakcinis), tinkami gyvųjų ir mirusiųjų ryšiui dainuojamojoje tautosakoje interpretuoti, komunikacijos efektyvumo aspektai, komunikacijos verbalinės ir neverbalinės priemonės. Sutelkiamas dėmesys į raudų žanrą, išskiriamos raudų komunikacinės funkcijos. Analizuojami raudose pasitaikantys komunikacijos lygiai (intraasmeninė, tarpasmeninė, asmens ir grupės komunikacija), raudotojos vaidmuo komunikacijos procese. The aim of this article is to analyze the relationship between the living and the dead in Lithuanian singing tradition by applying theories from the science of communication, to reveal the means, nature, conditions, aspects of the connection process, the motivation and stimuli of this communication. The most notable motivation of the living to send messages to the world of the dead is the request for protection and help from the higher forces to the people and their surroundings; music, in this instance – singing, is the mediator between two worlds. A few communication models are discussed (linear, interactive, transactive), which can be applied for interpreting the communication between the living and the dead in singing tradition, as well as some aspects of the efficiency of the communication, verbal and non-verbal means of communication. The focus is on the lament genre, the communicative functions of the laments. The communication levels which occur in laments (intrapersonal, interpersonal, person – group communication) are analyzed, as well as the role of the lamenter in the communication process.

Straipsnyje iškeliama aktualaus fenomeno kūryboje – archetipo – reikšmės ir poveikiai. Šiuo atveju – tai archetipų visumos muzikoje Savasties dramaturginė koncepcija ir jos rezistencinis pobūdis nežinomuose sovietmečio vargonų kūriniuose. Straipsnyje siekiama apibrėžti Savasties baltiškąją amplitudę, jos parametrus, simboliką, ženklus, leitmotyvinę dramaturgiją. Išryškinama laiko tendencija ir poveikis Savasčiai: politinės tikrovės – okupacijos Baltijos šalyse išgyvenamas laiko deformacijos fenomenas, jo sukeliami rezistenciniai impulsai ir poreikis įveikti pasąmonėje susitelkusių išstumtųjų vaizdinių blokavimą. Todėl baltiškajai Savasčiai yra esminė tamsos ir šviesos antinomija, proveržiai, kova ir atitinkamai projektuota leitmotyvinė stilistika. Nors ideologiškai negalėjusi būti visuomenės gyvenimo dalimi, ši nežinoma vargonų muzika atskleidžia stebėtinai dramatinį Savasties proveržį per antinomijų kovą į Nušvitimą. Tai liudija du „rezistencinės tylos“ – nenuskambėję, bet sovietmečiu sukurti – vargonų kūriniai: Teisučio Makačino „Malda už Lietuvą“ (1980) ir Peterio Vasko „Musica serva“ (1988). Pažymėtina, kad rezistencinis aspektas yra semiotiškai ir muzikologiškai šiek tiek aptartas tik metaforų kalba išskleistoje sovietmečio Baltijos kraštų kompozitorių muzikoje – I. Jankauskienės, R. Gaidamavičiūtės, L. Tamulytės, R. Lampsatis monografijose ir straipsniuose apie B. Kutavičių, O. Balakauską, F. Bajorą, tačiau dar nėra didesnių darbų, skirtų atvirajai rezistencinei dvasiai lietuvių muzikoje. Nors tai lyg labiau susiję su bažnytinės muzikos kūrėjais ir bažnyčių vargonininkais, kunigais (P. Beinariu, P. Šližiu, G. Sakalausku), tačiau egzistavo ir kitas tokios paraštinės kūrybos reiškinys, į kurį ir siekiama atkreipti dėmesį. It is worth noticing in the Baltic organ music the presence of intensive semantic gestures which were ignored earlier but had a great influence on the nations’ consciousness. They tell the existence of the archetypes, according to C. G. Jung, images of collective subconsciousness and the activity in art areas. It is the meaning of experiences, being pushed into subconsciousness and smothered, lying in the layers of memory, independent from the conditions, seeing its activeness, impulses and rush into light. Such is the archetype of all archetypes, the whole with their dramaturgy and structure, the so-called Self (Selbst), manifesting as a way of sacredness in the Baltic organ music. Here the author speaks about two works created in the Soviet times but not publically performed, not outspread, unknown, still existing in manuscripts. It is the 4th sonata by the Lithuanian composer Teisutis Makačinas (*1938) called “Prayer for Lithuania” (1980), based on the repetitive development of the Lithuanian laments, plain and labor songs, writing the harmony of the triads of church chorale into the light. Also, the organ work by the Latvian famous composer Peteris Vasks (*1946) called “Musica serva” (1988) is as if devoted to the restoration of the function of church music, but indeed it is concert modern with free semantics of combative gestures of sonoristics and aleatorics. Both works tell about the Baltic resistance of the archetype Self – struggle with the darkness for survival (call from the depths, laments, prayers, fight fanfares, musical signals of bell din, defecation, rise to brightening, vibrant pulsation of space), the paradigm of transcendental verification. This effused to the Baltic style of sacral minimalism, bell echoes, prayer meditation (A. Pärt, V. Bartulis, I. Zemzaris). But the aforementioned two works open the darkness of resistance struggle, the context of pain and suffering which was not recognised for a long time, unseen, but indeed, radically emphasize especially important parameters of musical signing in the Baltic music.

Iš turtingo, įvairaus bei vertingo, nors daugeliu atžvilgių ir sudėtingo Kristinos Skrebutėnienės folkloro palikimo plačiau aptarti pasirinkta tik viena, bet esmingai jos folklorinę tapatybę reprezentuojanti – vargo tema. Žinant, kad folkloras buvo pagrindinė Kristinos „kultūros kalba“, keliamas tikslas – pasiaiškinti, ar persikelia į ją ir kaip persikelia realiai išgyventa jos vargo drama. Tikslui pasiekti reikės nustatyti, kokiais siužetais ir jų retorika vargo patirtys artikuliuojamos folklorinėje kūryboje. Į tyrimo akiratį patenka dainininkės gyvenimo istorija, jos raudos, dainos, kai kurie sakytinės tautosakos fragmentai, kurie, kaip tyrimo rezultatai rodo, susilydo į vientisą folklorinį vargo naratyvą. Vertinant jį atsižvelgiama į gyvenamosios vietos (rytų Lietuvos) XX a. pirmosios pusės istorines bei ekonomines sąlygas, nagrinėjamų folkloro žanrų specifiką. Atliktas tyrimas leidžia teigti, kad vargo kultūrinis konceptas, išryškėjęs kaip minėta folkloro bendroji vieta, yra neatsiejamas nuo Kristinos Skrebutėnienės individualiai patirtų išgyvenimų Selected for the broader discussion from the rich, diverse and valuable, though sophisticated from the standpoint of many, folklore heritage of Kristina Skrebutėnienė was only one topic, though essentially representing her folkloric identity – the topic of misery. Knowing that folklore was the main “language of culture” for Kristina, the objective is to find out whether her drama of misery actually lived through is transferred to it and how it is done. To achieve the objective, it will be necessary to identify plots and their rhetoric used to articulated experiences of misery in folkloric works. The scope of research covers the singer’s life story, her laments, songs, some fragments of spoken folklore which, as shown by research results, have fused into the single folkloric narrative of misery. Its assessment takes into account historical and economic conditions of the living place (Eastern Lithuania) in the first half of the 20th c., specifics of folklore genres being analysed. Performed research allows to state that the cultural concept of misery revealed as the mentioned general place of folklore is inseparable from feelings experienced individually by Kristina Skrebutėnienė

Straipsnio objektas – Valkininkų apylinkių raudos (visos jų žanrinės grupės). Darbo tikslas – išnagrinėti lokalines raudų savybes regioniniame (Dzūkijos) kontekste, individualius jų ypatumus. Straipsnio autorės manymu, Valkininkų apylinkių raudos atspindi šių vietovių, kaip vieno didžiausių raudojimo tradicijos židinių, ypatybes. Dažniausiai šio židinio raudos pasižymi bendrosiomis regioninėmis ir platesnio masto – universaliomis – savybėmis, o vietiniai bruožai yra susiję su įsimintinais įvykiais, išskirtinių asmenybių indėliu ir galimybe tirti nedidelėje teritorijoje palyginti gausiai užfiksuotą medžiagą. Raudota ir užrašinėtojams paprašius, o mirusiųjų garbstymų užrašyta ir autentiškų įvykių metu, tad galima palyginti itin skirtingomis aplinkybėmis gimstančių improvizacinių kūrinių savybes. Straipsnio autorė teigia, kad labai reikšminga ir tai, kad raudos ne kartą buvo užrašinėjamos iš tų pačių žmonių, prašant prisiminti tą patį įvykį. Tokie užrašymai leidžia palyginti kanono ir improvizacijos santykį tokiame sąlygiškai laisvame, regis, momentiniame kūrinyje, koks yra rauda. Straipsnio autorė daro išvadą, kad bandant gilintis į mažiausios galimos imties – vieno kaimo – raudų savybes, aiškėja, kad jas apibrėžti itin sunku. Straipsnio autorė mano, kad greičiausiai yra individualus raudų šablonas; panašu, kad, perduodant iš lūpų į lūpas, bandant atkartoti net savo paties kadaise raudotas raudas, įsimenama tik bendroji raudos teksto mintis ir melodijos motyvas, o detalės gana laisvai varijuojamos, plėtojamos arba praleidžiamos, įvairiai dėliojamos raudos kompozicijoje. The subject of the article comprises laments from the Valkininkai parish in the south-eastern part of Lithuania, including peculiarities of their poetical texts and melodies as well as contributions of the most talented performers. The total amount o f laments recorded in this locality nearly reaches as many as 300, yet only less than half of them have their melodies recorded, while only slightly over 60 are stored in sound media. The laments have been collected since 1905 until t h e beginning of the 21 st century. The Valkininkai parish boasts great concentration of laments, which is remarkable not only in Dzūkija region (the south-eastern Lithuania), but also across the whole Lithuania. Laments performed on a great variety of occasions have been recorded here: funeral laments; keens of the deceased after the funeral or on the All Saints' Day at the cemetery; dirges at weddings, performed by the bride, by her mother and the bridesmaids; parodies of laments performed by the mock wedding party in disguise; laments performed over the men recruited for the army, being at war or serving in the military; dirges by shepherds over the lost animals or deploring the hardships of their life; and parodies of the funeral laments. It is especially important, that some laments have been repeatedly recorded from the same informants, who had been asked to remember the same particular event. Such recordings are very rare even in Dzūkija, while totally unavailable in other regions. Yet they allow us comparing the ratio between the canon and improvisation in such a conventionally free and seemingly momentous composition as a lament.

Lietuvių, kaip ir kai kurių slavų, finougrų tautų, laidotuvių raudose pastebimas nuoseklus metaforinis mirties temos kodavimas. Tiesiogiai įvardyti mirtį vengiama, todėl žodžiai mirtis, mirti, mirusysis, velionis ir kita su mirtimi bei laidotuvėmis susijusi leksika raudose keičiama metaforiniais substitutais. Tokio tiesioginės raiškos vengimo ištakos susijusios su tabu (kai manyta, jog ištarus žodį galima prisišaukti tuo žodžiu vadinamą reiškinį), o šios metaforų grupės motyvacija yra pagrįsta tradicine mirties ir pomirtinio gyvenimo samprata. Vienas pagrindinių raudų vaizdinių yra mirties – kelionės metafora. Liaudies tikėta, kad po mirties velionis iškeliauja anapus ir ten jo egzistencija tęsiasi kitomis formomis. Mirusieji raudose metaforiškai vadinami keliauninku, svečiu, viešnia. Mirusysis laidotuvių apeigų metu pradedamas suvokti kaip anapusinės bendruomenės narys, todėl buvusiam sociumui jis tampa svečiu, laikinai čia esančiu. Raudose mirties faktas tiesioginės reikšmės veiksmažodžiais mirti, numirti nusakomas labai retai, dažniausiai tai įvardijama leksemomis atsiskirti, iškeliauti, palikti, taip pabrėžiant mirusiojo atsiskyrimą nuo artimųjų, kaimo bendruomenės. Karstas raudose metaforiškai vadinamas nameliu, dvareliu, budinkėliu, pirkia, o kapas ir kapinės – aukštu kalneliu. Anapusinis pasaulis raudose vadinamas tėviškėle, didele šalele, tolima šalele. Raudose, kuriomis apraudamas jaunas miręs žmogus, išryškėja metaforinė mirties (laidotuvių) – vestuvių paralelė. Laidotuvių – vestuvių paralelę patvirtina ir etnografiniai duomenys, pavyzdžiui, jauna mirusi mergina buvo aprengiama nuotakos drabužiais. Gyvenimo ciklo ritualų visuma reikalauja praleistas apeigas įtraukti į vėlesnes, todėl vienos neįvykusios gyvenimo ciklo sintagmos požymiai perkeliami kitai (vestuvių – laidotuvėms). Laments of Lithuanians, as of some Slavs and Finno-Ugrs, include consistent metaphor encoding of death theme. Direct indication of death is avoided, thus in laments words death, to die, dead person, late and other lexis related with death and funeral have their substitutes. It originates from taboo (saying a word could invite the named event) and motivation of such metaphor group is based on the conception of traditional death and afterlife. One of the lament images is the metaphor of death journey. It was believed that after death the late launches into eternity and there his existence gets other forms. In laments the dead are called as itinerant, guest, houseguest. During the funeral the dead person is perceived as community member, thus he becomes a temporary guest. Death fact in the verbs of direct meaning to die, to pass away is rarely expressed, but more often in lexemes to part, to pass on, to leave, thus emphasising the separation of the dead from his close people, village community. Metaphorically, coffin is called little house, little estate, budynek, cottage, whilst the grave and graveyard are known as high hill. The beyond is called little native land, big or faraway country. Mourning the young dead man, laments disclose metaphoric parallel of death (funeral) and marriage. This parallel is proven also by ethnographic data, for example, young dead girl would be dressed in bride’s clothes. Life cycle rituals require that the missed rites are included into later ones, thus, the features of life cycle syntagma are transferred to the other one (marriage and funeral).

Pirmieji laidojimo papročių aprašai ir raudų tekstai mus pasiekia iš Mažosios Lietuvos. Leidiniai, kuriuose paskelbti pirmieji raudų tekstai: “Lietuvių raudos iš visur surinktos su D-ro J. Basanavičiaus prakalba Vilniuje 1926m.“ ir J. Balio “Mirtis ir laidotuvės“, Silver Spring, 1981m. Iš viso 13 tekstų, užrašytų Malecijaus, A. von Kotzebue, J. Pretorijaus, T. Lepnerio, Asmus, J. Brando, Tetznerio ir Stryjkovskio 16 – 19a. Mažojoje Lietuvoje. Remiantis raudų tekstais bei papročių šiame krašte aprašais, galima būtų manyti, jog dauguma raudų buvo atliekamos namuose, artimų giminių, pašarvojus ir puotaujant. Dauguma raudų kolektyvinės, o jos, tyrinėtojų nuomone, archajiškesnės už individualiąją raudą. Akcentuotini itin archajiški tekstų motyvai: gyvųjų siekimas atsiriboti nuo mirusiojo ir naujojo mirusiųjų pasaulio nario “tarpininkavimas“ tarp gyvųjų ir seniau mirusiųjų, pagrįsti papročių ir archeologiniais duomenimis, t.y. “papildomų įkapių“ dėjimu į kapą, tikint, jog daiktai bus perduoti anksčiau mirusiems. . Itin archajiškų, krikščioniškų ir visai šiuolaikiškų įvaizdžių persipynimas tame pačiame tekste yra būdingas šio krašto tautosakai, (plg. A. Šleicherio užrašytas pasakas).. Mažojoje Lietuvoje užrašyti raudų tekstai gerokai skiriasi nuo daugumos šiandien įsivaizduojamo tradicinio raudos teksto tiek turinio, tiek ir formos požiūriu. Daugelis aptariamų įvaizdžių ir motyvų nebėra dominuojantys ir aiškiai įgavę tik poetinės raiškos priemonės statusą.Tarpinę padėtį tarp pirmųjų raudų užrašymų Mažojoje Lietuvoje ir Didžiojoje Lietuvoje paplitusių bei išlikusių raudų chronologine prasme galėtų užimti A. J. Juškų užrašytos veliuoniškių raudos. First descriptions of funeral customs and texts of laments reach us from Lithuania Minor. Editions including the first texts of laments are as follows: „Collected Lithuanian laments with speech of Dr. J. Basanavicius in Vilnius in 1926” and “Death and funeral” Silver Spring, 1981 by J. Balys. 13 texts of laments recorded in Lithuanian Minor of 16th-19th centuries. Following texts of laments and funeral customs in this region, one may assume that majority of laments were performed at home, by close relatives after lying a dead and during funeral dinner. Majority of laments were collective, and according to investigators, even the more archaic than individual ones. Especially archaic motives of texts have been emphasized: intention of alive to keep a distance from the dead and „mediation“ of a new member of the other world between alive men and these who dead previously, based on archaeological data and customs, i.e. adding additional cerement to a tomb believing that these things will be transferred to previously dead people. Combination of archaic, Christian and totally new motives in the same text is typical for folklore of this region (compare tales recorded by A. Schleicher). Texts of laments recorded in Lithuania Minor significantly differ from majority of texts of traditional folklore in terms of both: content and form. A lot of images being discussed are not further prevailing and only achieved clear status of measure of poetical expression. In-between status between the first laments recorded in Lithuania Minor and laments preserved and spread in Lithuania Proper chronologically may be laments of inhabitants of Veliuona, recorded by brothers Juška.