Search

Straipsnyje analizuojamas socialistinis mąstymo būdas kaip žmogiškosios sąmonės faktorius, pagrįstas mokslinio komunizmo teorija ir apibrėžiantis adekvačią prieigą šiuolaikinės epochos problemoms nagrinėti. Išskiriami specifiniai šio mąstymo būdo bruožai. Teigiama, kad darbininkų klasės politinių poreikių prioritetas socialistinėje sąmonėje realizuojamas nuvainikuojant buržuazinio mąstymo būdo teisinį centrizmą. Mąstymo būdas, paremtas moksline visuomenės raidos teorija, perėjimo iš kapitalizmo į komunizmą laikotarpiu orientuojasi visų pirma į politiką. Socialistinis mąstymo būdas savo vertinimų bei sprendimų sistemoje kelia į pirmą vietą darbininkų klasės politinės valdžios poreikį dėl to, kad tik turėdama politinę valdžią, ši klasė gali įgyvendinti savo politinius ir ekonominius tikslus. Socialistiniame mąstymo ir elgimosi būde politinis centrizmas būdingas ne tik kolektyvinei, bet ir individualinio pobūdžio veiklai. Kolektyvizmas, kaip komunistinis elgesio ir mąstymo principas, grindžiamas išplėtotų visuomeninių santykių sistema. Tai ne buržuazinio individualizmo priešprieša, bet jo įveikimas, aukštesnė elgesio pakopa, išsivysčiusio individo atributas.

Straipsnyje nagrinėjamas bažnyčios ir religijos vaidmuo socialistinėje valstybėje. Teigiama, kad bažnyčios įtaka socialistinėse šalyse Centrinėje Rytų Europoje vis dar nemaža, bet nuolat silpnėja. Socializmo kūrimo procese bažnyčia pamažu išstumiama iš svarbiausių politinio, ekonominio ir kultūrinio visuomenės gyvenimo sričių. Bažnyčios siūlomi menkai pagrįsti visuomeninių pokyčių teoriniai, ideologiniai sprendimai, jos silpnėjanti organizacinė veikla mažina bažnyčios visuomeninės veiklos ir kitų gyvenimo sričių kontrolę arba visai ją nuneigia. Sukurtos religinių pažiūrų sistemos ir prie jų prisiderinę tikėjimai išlieka ir plinta naujoje kartoje ir tuomet, kai bažnyčios galia ir vaidmuo labai sumažėję. Nagrinėjamas „likutinio religingumo“ fenomenas, kai individas yra praradęs nuolatinius ryšius su religinėmis organizacijomis, bet apmąstydamas bendras ar asmenines pasaulėžiūros problemas, pasiremia religiniais vaizdiniais. Likutinis religingumas nėra lemiamas ideologinis principas, tai viena iš mąstysenos paklaidų.