Search

Po Rusijos agresijos prieš Ukrainą ir Krymo okupacijos nekelia abejonių Maskvos pastangos daryti įtaką galios pusiausvyrai ir Baltijos jūros regione. Šios pastangos dažniausiai yra analizuojamos post factum. Tarsi netikėtai buvo prisimintas ir Rusijos potencialas tokiai įtakai, pasinaudojant Kaliningrado (Karaliaučiaus) srities veiksniu. Tai kelia įtarimų, kad akademiniuose tyrimuose kaliningradistikai, kaip geostrateginiam veiksniui, nebuvo skiriamas deramas dėmesys. Kyla klausimų, kaip transformuojasi Rusijos Federacijos Kaliningrado (Karaliaučiaus) srities geopolitinis statusas, kokį vaidmenį Europos saugumo architektūroje šiam eksklavui numato Maskva ir ar tas vaidmuo tik regioninis? Vienas iš būdų ieškoti atsakymų – verifikuoti metropolijos taikomą sričiai valdomumo modelį, įtikinamai pagrįstą geopolitinio įkaito koncepcija. Maskva griežtina socialinių – socialinių, ekonominių ir politinių procesų Kaliningrado srityje kontrolę. Ji finansinėmis subsidijomis, infrastruktūriniais projektais ir įstatymiškai modifikuodama srities statusą, mėgina stabilizuoti socialinę-ekonominę padėtį eksklave, deda visas pastangas palaikyti Kaliningrado srities gyvybingumą izoliacijos ir tranzito varžymo (nutraukimo) sąlygomis. Politinė kontrolė užtikrinama Maskvos tiesioginiais statytiniais srities vadovybėje ir „Vieningosios Rusijos“ dominavimu vadinamosiose renkamose institucijose. Po karo prieš Gruziją, t. y. maždaug nuo 2009 m., Rusija ėmėsi kryptingų žingsnių sparčiau modernizuoti ir perorganizuoti savo karines pajėgas. Analizuojant Rusijos karinių pajėgų vystymo priemones, taikytas Vakarų karinėje apygardoje, galima teigti, kad 2015–2016 m. Maskva įgijo visišką konvencinės ginkluotės pranašumą prieš NATO. Kaliningrado srities vieta šiame procese buvo esminė. Ne tik menamai, bet ir praktiškai, šis eksklavas tapo Rusijos karinio bastiono funkcijas atliekančiu veiksniu. Strategiškai vertinant, tai prikelta naujam gyvenimui sena Kaliningrado perspektyva. Kaliningradas tapo Rusijos A2/AD „burbulo“ centru, keliančiu iššūkius Skandinavijos šalių, Suomijos, Baltijos valstybių, Lenkijos, ergo Vakarų Europos saugumui. Kaliningradas virto veiksniu, mažinančiu Baltarusijos geopolitinį vaidmenį. Nuosekli Kaliningrado remilitarizacija daro įtaką ne tik regiono valstybėms, bet ir transatlantiniams santykiams. Maskvos tikslas – ir Kaliningrado veiksnys turi tapti strateginiu dialoge dėl jėgų balanso su Vakarais, visų pirma su JAV. Maskva neslepia, kad lygiagrečiai su Kaliningrado sritimi Baltijos jūros regione remilitarizuojamų Tolimuosiuose Rytuose Kurilų paskirtis – mažinti geostrateginę JAV įtaką, didinti Rusijos saugumą ir už jos sienų perimetro.

Straipsnyje analizuojami Europos Sąjungos ir Rusijos santykiai aiškinantis, koks konceptualus ir praktinis krūvis Vakaruose suteikiamas jungtukui „ir“ interpretuojant bei realiai konstruojant Europos Sąjungos ir Rusijos santykius. Bendro pobūdžio atsakymas, kad šie santykiai intelektualiai paremti ir praktikoje modeliuojami atsispiriant į vadinamąją „engagement’o“ doktriną, yra neblogai žinomas. Tačiau bendro pobūdžio atsakymas nepašalina problemos ir neleidžia atsakyti į klausimą, kodėl iki šiol Vakaruose ginčijamasi dėl „engagement’o“ taikymo Rusijos atveju perspektyvos.Pristatoma analizė atskleidžia Europos Sąjungai (Vakarams) būdingų požiūrių į „engagement’o“ doktriną Rusijos atžvilgiu ypatumus ir jų koreliaciją su dabartiniais „engagement’o“ dalyvių kultūriniais ir politiniais tapatumais.Vakaruose jungtuku „ir“ pabrėžiamas Europos Sąjungos ir Rusijos santykis yra interpretuojamas trejopai. Aiškinimų įvairovę stimuliuoja sudėtinga istorinių, vertybinių ir pragmatiniais vadinamų veiksnių, iki šiol dariusių įtaką Europos ir Rusijos santykių raidai, sąveika ir skirtingi požiūriai į bendradarbiavimo perspektyvas ateityje. Svarbus aiškinimų įvairovės šaltinis yra skirtingos Eurazijos žemyno būsimos geopolitinės raidos vizijos. Akivaizdi ir dar viena aplinkybė: analizuojamo Europos Sąjungos ir Rusijos „engagement’o“ kryptį labai stipriai paveiks jo dalyvių kultūrinio ir politinio tapatumo paieškos. This article analyses the relations between the European Union and Russia, elucidating what conceptual and practical weight the conjunction ‘and’ is given in the West in interpreting and actually constructing the relations between the European Union and Russia. The generic answer that these relations are intellectually based and modelled in practice according the engagement doctrine is fairly well-known. However, the generic answer does not eliminate the problem and does not allow for an answer to the question of why the perspective of the application of engagement in Russia’s case is disputed in the West to this day. The analysis presented reveals the features of the attitudes characteristic of the European Union (the West) toward the engagement doctrine with respect to Russia and their correlation with the current cultural and political identities of the participants of engagement. In the West, the relationship between the European Union and Russia emphasized with the conjunction ‘and’ can be interpreted in three ways. The diversity of explanations is stimulated by the complex interaction of factors, both historic, “pragmatic”, and related to values, which thus far have impacted the development of European-Russian relations, as well as different attitudes toward prospects for cooperation in the future. An important source of the diversity of explanations is the different visions of future geopolitical development of the Eurasian continent. One other circumstance is also apparent: the direction of engagement between the European Union and Russia will be very strongly affected by its participants’ searches for cultural and political identity.

Lietuvos priėmimas į NATO ir Europos Sąjungą tuo metu lyg ir rodė šaliai Vakarų bastiono perspektyvą. Tačiau kelio atvėrimas rusiškajam tranzitui, rusiškojo energetinio kapitalo skverbimasis į Vakarus, tokio ir panašaus kapitalo dažnai neslepiama „politinė veikla“, ciklinės karštosios linijos Maskva – Vašingtonas, Maskva – Paryžius ir ypač Maskva – Berlynas suteikė peno mintims, kad Lietuva tampa savotiška Vakarų ir Rytų struktūrų susidūrimo vieta – jungiančiu tiltu, statomu anaiptol ne vien tik kaip Lietuvos valios rezultatas. Būtent šiame kontekste, ne be rimtesnių įvykių Vidurio Rytuose įtakos taip pat ėmė plėtotis diskusija dėl vadinamojo Lietuvos geopolitinio statuso vaidmens. Tuometiniai debatai oficialiojoje Lietuvos užsienio politikoje paliko ryškų antspaudą, dėl kurio diskutuojama iki šiol. Straipsnyje aptariamos ir apibendrinamos 2004–2008 m. vykusios viešosios ir akademinės diskusijos dėl Lietuvos užsienio politikos krypčių ir tapatybės tarptautinės politikos erdvėje. Teigiama, kad dabartiniai ginčai dėl Lietuvos užsienio politikos rodo, jog politinės valios ir valstybės dreifą lemiančio istorinio politinių ir teisinių, socialinių ir kultūrinių reiškinių komplekso sutapimo taškų paieškos yra nesėkmingos. Panašu, kad šis Lietuvos užsienio problemiškumo raktas yra specifinis nacionalinio tapatumo ir užsienio politikos santykių pobūdis. Būtent šio pobūdžio analizė akivaizdžiai rodo, kad adekvatūs ginčai apie šalies užsienio politiką gali skleistis tik sociopolitiškai sutelktoje, integruotoje visuomenėje. Lithuania’s joining NATO and the European Union seemed to have opened the prospects of the Western bastion. However, the Russian transit and the Russian power capital penetrating into the West as well as “political activities” of such capital, cyclic hot lines Moscow—Washington, Moscow – Paris and especially Moscow – Berlin have provided with grounds for the thought that Lithuania becomes a peculiar place of collision of Western and Eastern structures, i.e. a bridge built not only as a result of Lithuania’s will. This was the context for a discussion on the so-called role of Lithuania’s geopolitical status emerged. The then debates in the official foreign policy of Lithuania left a vivid mark in the foreign policy of Lithuania. The article discusses and generalises public and academic discussions of 2004–2008 on directions of the foreign policy of Lithuania and identities in the field of international policy. It claims that current disputes on the foreign policy of Lithuania indicate that the search for points of historical coincidence of political and legal, social and cultural phenomena determining the drift of the political will and the state are unsuccessful. It seems that the key to the problems of Lithuanian foreign policy is the specific character relations between national identity and foreign policy. Namely the analysis of this character clearly indicates that adequate disputes on the state’s foreign policy may disseminate only in a socio-politically integrated society.

Kada tautos atsiranda, kas sukelia etninį valymą, kaip valstybės gali susitaikyti? Tai klausimai, kuriais amerikiečių profesorius Timothy Snyderis, nacionalizmo ir Rytų Europos istorijos tyrėjas, pradeda įspūdingos apimties savo monografijos įvadą. Dar 2003 m. Yale’o universiteto leidykloje dienos šviesą išvydęs beveik keturių šimtų puslapių profesoriaus veikalas „The Reconstruction of Nations: Poland, Ukraine, Lithuania, Belarus, 1569–1999“ būtent šiais klausimais patraukė recenzentų JAV dėmesį. Kalbant apie ankstesnių recenzentų išskirtus monografijos pranašumus reikia priminti, kad lietuviškajam skaitytojų ratui nesunkiai pasiekiami veikalai, nagrinėjantys paskiras, nacionalinėmis vadinamas istorijas apie 1569 m. Liublino unijos formalizuotos Abiejų Tautų Respublikos teritorijose moderniaisiais laikais atsiradusius tautinius sąjūdžius ir valstybes. Lietuvių kalba veikalo, kuriame būtų pateikiama etnopolitinė Abiejų Tautų Respublikos istorijos sintezė, nėra. Yale‘o universiteto profesoriui rūpi išsiaiškinti: kaip ir kodėl žlugus Sovietų Sąjungai lenkams, lietuviams, baltarusiams ir ukrainiečiams, kitaip nei Pietryčių Europos tautoms, pavyko išvengti tarpusavio etninių konfliktų? Recenzijoje pristatoma politinė ir geopolitinė intriga, kurios atsakydamas į šį klausimą T. Snyderis nepastebėjo. Yale’o profesorius „Tautų rekonstrukciją“ iš esmės pateikė kaip lenkų rekonstrukciją, kurią įvykdė pokomunistinė Lenkijos Respublika, sąmoningai pasirinkdama savo užsienio politikos Rytuose paradigmą – depolonizuoti buvusias Abiejų Tautų Respublikos teritorijas. When do nations appear? What influences ethnic cleansing? What are the ways to make up the quarrel between states? With these questions Timothy Snyder, an American professor and researcher of nationalism in the East European history, begins an introduction to his impressive size monograph. The professor's work “The Reconstruction of Nations: Poland, Ukraine, Lithuania, Belarus, 1569–1999” containing almost four hundred pages was published by Yale University Press in 2003. The above mentioned questions attracted the attention of the USA reviewers. Talking about the monograph's advantages distinguished by previous reviewers, it is worth mentioning that works analysing separate, the so-called, national histories about the 1569 Union of Lublin, that was formalised in territories of the Polish–Lithuanian Commonwealth, national movements and values, that appeared during the modern period, are available to Lithuanian readers. There is no work in Lithuanian that would present ethno-political synthesis of the Polish–Lithuanian Commonwealth history. The professor of Yale University is interested in the following issues: how and why after the collapse of the Soviet Union, Poles, Lithuanians, Belorussians and Ukrainians, as distinct from South-East European nations, managed to avoid ethnic conflicts. The review presents a political and geopolitical intrigue that was not noticed by Snyder when he was answering the question. In principle, the professor of Yale presented the “Reconstruction of nations” as a reconstruction of the Poles that was applied by the post communist Republic of Poland by consciously choosing a paradigm of its own foreign policy in the East, i.e. to depolonise former territories of the Polish–Lithuanian Commonwealth.

Straipsnio tikslas – atskleisti valstybininko sąvokos kilmę ir prasmę. Šalia istorinių ir filosofinių temos aspektų, daugiau dėmesio skiriama lietuvių politinės minties tradicijai. Siekiama atsakyti į klausimą, kokiu pagrindu valstybininko sąvoka tapo Lietuvos politinio diskurso dalimi, kokios jos funkcinės ir vertybinės prasmės? Politikos mokslo diskusijos dažnai yra politinių diskusijų tęsinys. Šio straipsnio tikslas nėra tęsti politines diskusijas. Sąmoningai siekiama diskusiją apie valstybininkus pakelti į teorinį lygmenį. Norima atsakyti į klausimą: kas yra valstybininkas ir kuo jis skiriasi nuo politiko? Apibendrinant analitines įžvalgas teigiama: kuo daugiau demokratinės visuomenės turi negalių, tuo stipriau yra jaučiamas valstybininkų poreikis. Dabartinės demokratinės visuomenės rodo ryškų piliečių valios nuosmukį. Demokratiški rinkėjai vis dažniau suskaidomi į fragmentus, kurie savo politinę energiją panaudoja tik daliniams interesams ginti, bet nesugeba mobilizuoti visuomenės daugumos. Demokratinėms visuomenėms reikia politinių lyderių, sugebančių susieti visuomenės ir valstybės interesus. Kai demokratinėje valstybėje padaugėja žmonių, nenorinčių kalbėti apie nuo eilinių politikų besiskiriančius valstybininkus, visada verta sunerimti, ar nėra pradėtas naikinti svarbus moralinis ir politinis idealas. Tokioje situacijoje valstybininkų misija yra siejama su piliečių sugrąžinimu prie bendrų politinių projektų. Demokratinės visuomenės valstybininkas pirmiausia yra bendrų politinių veiksmų lyderis. The article aims to reveal the origin and meaning of the concept of a statesman. Apart from historical and philosophical aspects of the topic, a great deal of attention is dedicated to the tradition of Lithuanian political thought. The author seeks to establish the grounds on which this concept became part of the Lithuanian political discourse as well as its functional and virtue meanings. Political scientific discourse is usually a continuation of political discussions. This article does not seek to continue political discussions. It attempts to transfer the discussion on statesmen into the theoretical level. The author seeks to answer the question: who is a statesman and what is his difference from a politician? Having summarised analytical insights, the author claims that the more troubles a democratic society has, the stronger the need for statesmen it witnesses. Modern democratic societies are now facing a deep recession in the civil will of their citizens. Democratic electors are more frequently divided into fragments, which use their political power to protect partial interests yet are unable to mobilise the social majority. Democratic societies need political leaders capable to combine public and state interests. When a democratic society has the number of people unwilling to speak about statesmen decreasing, it is the time to show concern about important moral and political ideals diminishing. In such a situation, the mission of statesmen is related to the return of citizens to common political projects. A statesman of a democratic society is primarily the leader of the common political actions.

In the article, Lithuanian foreign policy is analysed as paying specific attention to the link between the national identity and foreign policy. According to the authors, this link could be the key in analysing the question, if in truth Lithuanian foreign policy has reached a particular point, which could be named as international isolation or at least a tendency towards it, and if yes, – then why? Critically, authors are discussing what has been done during the past five years in the field of Lithuanian foreign policy. It is suggested that Lithuania has abandoned the attitudes of the bridgehead and outpost, and the actions based on the conflict, nonap­pellant integrity and vain preaching. At the same time it is essential not to forget one of the most important condi­tions, thanks to which, for instance, membership in the Alliance became real, this is the principle of sound coexistence with neighbours which was mentioned on nu­merous occasions. Undoubtedly this rule is relevant in regard to EU membership. Whilst using the advantages of Euro-Atlantic structures, the faulty “bandwagoning” bait should be put away and try to move to the normal balancing in the boundaries of Lithuanian collective commitments. Briefly, Lithuania has to start being more self confident. First of all, in the Lithuanian foreign policy it would mean the implementa­tion of a rational syncretism for solving the problem of the national identification and the state geopolitical code compatibility. Corrections in domestic politics are needful as well. It should move to the demo­cratic “legalisation” of the existing Lithuanian political trends. This should help to defeat the especially vicious practice, when politicians are afraid of the charges of post soviet collaboration, particularly distinguished by the “actions against soviet heritage” campaigns, actually brought Lithuanian policy to the interest of foreign countries. That is exactly why it is worth coming back one more time to the so called lus­tration process, naming it more precisely the – soviet inheritance denial process. It is obvious, that the current spread of this process, its extent and forms are not ser-ving the Lithuanian political moral climate and national security, because during the current process two different subjects are confounded: the discloser of the foreign countries agents and internal political action. Of course the line between them could be vague sometimes, but it will exist if the struggle among various political orienta­tions will work out democratically, and the threat from the foreign agency will be differentiated. One way the agency is expressing its threat when the state is leading the confrontational foreign policy, and the other – when keeping the constructive international relationship. Herewith, it is noticed that it would be a big mistake to go to the extremes, even­tually even trying to reconsider the feasibility of EU and NATO membership. Euro-Atlantic institutions remain the major guarantee of stability in Europe, including Lithuania. Once again it is necessary to underline, that the change of foreign policy course in any case is risky. First of all because changing the foreign policy direction could inevitably change the power distribution structure, in which Lithuania exists. It could stimulate the particular retreat of the USA, the progressive dissociation of the Eu­ropean Union, and Russia would fill the emerged vacuum. It is likely, that Russia would interpret the changes in Lithuanian foreign policy as a sign of weakness and would strengthen the imperial pressure. Also, the assumption, that the USAwould express it’s discontentment in particular means: starting with financial and finishing with eventual secret destabilising actions, should not be eliminated. However, presumptive difficulties shouldn’t intimidate, raise pessimistic moods and lead to passivity. The refusal of the destructive orientation, it means zero sum­mation game as the specific practice in the state foreign policy, and shifting to the positive, “win-win” paradigm would mean the change of the orientation in the coop­eration partners selection – from various power action exponent to zero summation players. It is also necessary to keep in mind that previously discussed Lithuanian foreign policy faults considerably settled because of the inadequate reality signals sent by Lithuania about itself and about the real or assumed dangers.

Recenzijoje analizuojama Alfonso Eidinto monografija "Istorija kaip politika. Įvykių raidos apžvalgos", kurioje yra tyrinėjama Lietuvos istorijos mokslo situacija, lietuvių istoriografijos raida ir autoriaus vieta joje 1987-1993 m. Šioje monografijoje gvildenamos problemos duoda impulsą atkreipti dėmesį į tokius aspektus, kaip istorinė atmintis, Historia magistra vitae, politikos istorizavimas, istorijos politikos kūrimas, lietuvių nacijos formavimosi problemiškumas, šiuolaikinis europietiškas Lietuvos tapatybės formavimasis. Šie ir kiti klausimai, remiantis įvairių autorių veikalais, yra nagrinėjami Raimundo Lopatos recenzijoje. The review analyzes Alfonsas Eidintas’s monograph “Istorija Kaip Politika. Įvykių Raidos Apžvalgos”, which examines the situation, pertaining to the history science in Lithuania, the development of Lithuanian historiography and the author’s position in the historiography in 1987-1993. The problems, discussed in the monograph give an impulse to draw the attention to such aspects, as historical memory, Historia magistra vitae, historicization of politics, development of historical politics, problems of formation of the Lithuanian nation. Those and other issues, referring to the authors’ studies, are examined in the review by Raimundas Lopata.

Įvadinės pastabos -- 1 Dalis. Tarptautinė sistema ir šaltasis karas -- 2 Dalis. Europietiškasis šaltojo karo matmuo -- 3 Dalis. Strategijos ir konfliktų valdymas dvipolėje sistemoje -- 4 Dalis. Vakarų ir Rytų blokų kūrimas -- 5 Dalis. Europos Bendrijų kūrimosi reikšmė ir padariniai dvipoliame pasaulyje -- 6 Dalis. Neutralitetas ir įtakos sferos -- 7 Dalis. 1968-ieji - krizė ar (ne)revoliucija? -- 8 Dalis. Slaptasis karas: slaptosios tarnybos ir propaganda -- 9 Dalis. Tarptautinių santykių teorijos ir šaltojo karo kilmės bei pabaigos problema -- 10 Dalis. Šaltojo karo archeologija: klasika, naujovės ir revizijos arba Kodėl postrevizionistas J. Gadis virto ortodoksu? -- Baigiamasis žodis arba Kada prasidės naujas šaltasis karas? -- Bibliografinė apžvalga -- Šaltojo karo chronologia. Vadovėlis skirtas politikos mokslus Lietuvos aukštosiose mokyklose studijuojantiesiems ir analitikams, siekiantiems suprasti ir aiškinti XX amžiaus ir dabartinius politinius procesus. Pateikiami esminiai šaltojo karo bruožai, rodantys šio tarptautinės sistemos etapo išskirtinumą. Ypatingas dėmesys skiriamas JAV ir Sovietų Sąjungos santykiams bei Europos politikos pokyčiams po Antrojo pasaulinio karo.

Įvadas -- I. Tarptautinė Lietuvos aplinka 1990-2004 metais -- II. Lietuvos ir Kaliningrado srities santykiai bei Rusijos Federacijos pozicija jų atžvilgiu -- 1. Kaliningrado sritis kaip Rusijos geopolitinis įkaitas -- 2. Karinis tranzitas iš Kaliningrado srities ir į ją kaip poveikio Lietuvai priemonė -- 3. „Kaliningrado klausimas" Europos Sąjungos plėtros kontekste -- 4. Lietuvos ryšiai su Rusijos Federacijos Kaliningrado sritimi - „amortizaciniai" mechanizmai -- 5. Lietuvos politikos Kaliningrado srities atžvilgiu perspektyvos -- 6. Gubernatorius G. Boosas ir Kaliningrado sritis -- III. Lietuvos ir Baltarusijos kaimynystės paradoksalumas -- 1. Antisisteminės Baltarusijos elgsenos reikšmė naujosios kaimynystės kontekste -- 2. Šiuolaikinio režimo atsiradimo prielaidos -- 3. Demokratizacijos krachas -- 4. Opozicijos galimybės trečiosios A. Lukašenkos kadencijos metu -- 5. Galimų Lietuvos strategijų Baltarusijos atžvilgiu modeliai -- IV. Lietuvos ir Ukrainos santykiai: ar įmanoma strateginė partnerystė -- 1. Geopolitinis Ukrainos neapibrėžtumas ir vidinė valstybės fragmentacija -- 1.1. Geopolitinis Ukrainos neapibrėžtumas -- 1.2. Vidinė Ukrainos valstybės fragmentacija -- 1.3. Ukrainos politinės sistemos specifika -- 2. „Daugiavektorinės" užsienio politikos esmė ir padariniai -- 3. Išorės veiksnių poveikis Ukrainos užsienio politikos strategijai --3.1. Rusijos veiksnys -- 3.2. JA V ir NATO veiksnys -- 3.3. Europos Sąjungos strategija Ukrainos atžvilgiu -- 3.4. Vidurio Europos regionas ir Ukraina -- 4. Po oranžinės revoliucijos: Naujos užsienio politikos perspektyvos -- 4.1. Rugsėjo krizė -- 4.2. Kovo mėnesio Rados rinkimai ir Nauja politinė situacija -- 4.3. Ukrainos ir Rusijos santykių perspektyvos -- 4.4. Ukraina ir Vakarai: nuo kaimynystės link integracijos? -- 5. Lietuvos strategija Ukrainos atžvilgiu: Galimybės ir perspektyvos -- 5.1. Lietuvos ir Ukrainos santykiai po 1991 metų -- 5.2. Ukrainos ir Lietuvos santykių plėtros perspektyvos po oranžinės revoliucijos -- Išvados – Summary. Europos Sąjungos ir NATO plėtra Baltijos jūros regione ir tiesioginio priartėjimo prie Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) valstybių - Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos - procesas nagrinėti daugelyje monografijų ir straipsnių. Paprastai tokio pobūdžio darbuose keliami arba specifiniai klausimai, susiję su konkrečiais šių organizacijų plėtros padariniais valstybėms kaimynėms, arba globalios problemos (hipotetiniai svarstymai, kokie galimi tolesnio euroatlantinių institucijų ir šių valstybių bendradarbiavimo scenarijai, koks galimas vieno ar kito scenarijaus įgyvendinimo poveikis Baltijos jūros regiono ir Europos saugumui). Pažymėtina, kad šiame akademiniame diskurse aktyviai dalyvavo ir Lietuvos mokslininkai. Kita vertus, iki šiol pasigendama konceptualaus tyrimo, kuriame būtų visapusiškai įvertintos Lietuvos - kaip ES ir NATO narės -užsienio politikos Rytų kryptimi perspektyvos. Tokio tyrimo poreikį rodo pastaruoju metu suintensyvėję akademiniai ir politiniai debatai tiek dėl Lietuvos vietos ir statuso NATO ir ES, tiek dėl šalies užsienio politikos tikslų ir uždavinių. The survey analyses how the fifteen year long experience of Lithuania in foreign policy, taking into consideration the changing international environment and while identifying its position and role in NATO and EU, can actually be used for projecting the perspectives of relations with the eastern neighbours. Three sections were invoked for the purpose: a) How the process of Lithuanian integration into EU and NATO influences Russian policy towards RF Kaliningrad Region? b) How domestic situation in Belarus is influenced by the proclaimed idea of confederate State of Russia and Belarus and how it correlates with the Lithuanian membership in Euro-Atlantic institutions? c) How the process of Ukrainian domestic policy influenced its geopolitical identity and what are specific measures that can be offered by Lithuania as EU and NATO Member State in order to contribute to geopolitical self-determination of Ukraine? [...]The survey reveals how specifically the said overlapping of interests of the West and Russia is taking place in cases of RF Kaliningrad Region, Belarus, and Ukraine. Revealed dynamics of the overlapping process of these structures, where periods of cooperation were followed by periods of tension, allowed identifying development of Lithuania's role as well: from Lithuania, which, in cooperation with its eastern neighbours created community of security in the area of former USSR, observing the principle of good neighbourhood; to Lithuania as intermediary between, e.g., Ukrainian and Western structures. It also must be noted that the overlapping of western and Russian interests, when it acquired a form of conflict, created tensions for Lithuania as well, for example during individual periods of relations with RD Kaliningrad Region and Belarus.

Baltarusija yra labiausiai autoritariška valstybė Vidurio ir Rytų Europoje. Aleksandro Lukašenkos režimo keliamas grėsmes tarptautinė saugumo bendrija identifikuoja globaliniame ir regioniniame lygmenyse. Straipsnyje analizuojama problema: kokias konkrečias grėsmes Lietuvai kelia baltarusiškas autoritarizmas? Pateikiami šios problemos pjūviai - autoritarizmo Baltarusijoje kilmė, priklausomybės modelis Baltarusijos-Rusijos santykiuose, tarptautinė saugumo bendrija ir Baltarusija, Lietuvos-Baltarusijos santykių raida - leidžia konkretizuoti galimas Lietuvai grėsmes pagal politinį, karinį, socialinį, ekonominį, ekologinį sektorius. The Republic of Belarus is the most authoritarian state in Central and Central-Eastern Europe. The international security community identifies the threats of Aleksandr Lukashenko's regime at global and regional levels. The article analyses the problem: what are the concrete threats posed to Lithuania by the Belarusian authoritarianism? The profiles of the problem presented here - the origins of authoritarianism in Belarus, the pattern of the dependence in the relations between Belarus and Russia, the international security community and Belarus, the development of the Lithuania-Belarus relationship - make it possible to identify eventual threats to Lithuania arising within political, social, economic and ecological sectors.

This article is centered on the opportunities of small states in the emerging imperial world order. Particularly, policy options for Lithuania as a small state in the evolving new international arena are explored. The authors present a brief analysis of theoretical studies and historical researches on the empires and the roles of small states in imperial structures. The article focuses on the current characteristics of the U.S., Russia, and the EU "core" countries. This permits one to draw a conclusion concerning the imperial developments in domestic and foreign policies of these geopolitical actors. Having completed this analysis, the authors cautiously investigate foreign policy options for Lithuania that possibly follow from the interplay of the projects of the liberal global empire of American neoconservatives, projects of "enhanced cooperation" of the EU "core" and Putin's policies to reintegrate CIS states under Russian domination. Straipsnio autoriai remdamiesi smarkiai besiplėtojančiais akademiniais debatais dėl JAV imperizacijos apraiškų nagrinėja imperijų formavimosi teorines prielaidas ir tiria šio proceso indikatorius JAV, ES, Rusijos bei Kinijos užsienio ir vidaus politikoje. Didžiųjų valstybių imperizacijos tendencijos kelia grėsmes ir galimybes mažoms valstybėms. Autoriai nagrinėja galimus Lietuvos užsienio ir vidaus politikos pasirinkimus, kuriuos kuria JAV globalios liberalizacijos ir demokratėjimo, ES „branduolio valstybių“ „sustiprinto bendradarbiavimo“ ir Rusijos savo įtakos zonos atstatymo „geopolitinių projektų“ sąveika.

Akademinių analizių ir politinių svarstymų dėl galimų Ukrainos užsienio ir saugumo politikos krypčių netrūksta nuo šaltojo karo pabaigos. Paprastai tyrimuose pabrėžiama strategiškai reikšminga šalies padėtis. Teigiama, jog jos užsienio ir saugumo politiką sąlygoja ne tik vidiniai (politiniai, socialiniai-ekonominiai) veiksniai, bet ir atsidūrimas dviejų „sutampančių integracinių erdvių“ sandūroje. Ukrainai daro įtaką į Vidurio ir Rytų Europą išsiplėtojusi Vakarų „kaimynystė“, pasireiškianti Europos Sąjungos ir NATO Rytų politikomis. Kita vertus, ją veikia Rusijos bei jos inicijuojamos struktūros (Nepriklausomų Valstybių Sandrauga, Vieninga ekonominė erdvė). Todėl Ukraina tampa ypatingu Vakarų ir Rytų varžybų dėl įtakos objektu. Kartais šios varžybos gimdo stabilumo ir bendradarbiavimo tarp Vakarų ir Rytų tendencijas, kartais – konfliktiškumą. O Ukraina mėgina pasinaudoti šiomis situacijomis, ieškodama būdų įtvirtinti valstybinę tapatybę ir iškristalinti geopolitines funkcijas. Remiantis šiomis įžvalgomis straipsnyje atskleidžiama, koks ir kaip vidinių bei išorinių veiksnių kompleksas konkrečiai veikia Ukrainos užsienio ir saugumo politiką (iki 2004 m. prezidento rinkimų). Taip pat analizuojamos režimo transformacijos priežastys. Pagaliau projektuojamos, atsižvelgiant į vidinių (pvz., V.Juščenkos – J.Timošenko sąjungos pergalės 2006 m. Aukščiausiosios Rados rinkimuose perspektyva) ir išorinių (ES, JAV, Rusijos aktyvumas Ukrainoje) veiksnių koreliaciją, Kijevo užsienio ir saugumo politikos perspektyvos po oranžinės revoliucijos bei pateikiami Lietuvos politikos Ukrainos atžvilgiu metmenys Recent academic analyses and political discussions on the possible directions of foreign and security policy of Ukraine have usually stressed the strategically significant location of the country. Most agree that Ukraine’s foreign and security policy is conditioned not only by domestic (political, socio-economical) factors, but also by the position of the country between “overlapping integrational spaces”. Ukraine is influenced by the “neighbourliness” of the Western countries toward Central and Eastern Europe — visible in the Eastern Policies of the EU and NATO. On the other hand, Ukraine is influenced by Russia and its external structures (Commonwealth of Independent States, Common Economic Space). Thus, Ukraine becomes a particular object of contention between East and West. At times this contention makes for stability and cooperation, at other times – for conflict. Ukraine tries to benefit from these situations, strengthening its state identity and crystallising its geopolitical role. This article analyses how domestic and external factors have concretely influenced Ukraine’s foreign and security policy (until the Presidential election of 2004). It also analyses the reasons for the transformation of the régime. It concludes with projections about Kyiv’s foreign and security policy perspectives after the “Orange Revolution”, based on correlations of internal (e.g. the Yushchenko–Timoshenko alliance victory in the 2006 parliamentary election) and external (EU, USA, Russian activism in Ukraine) factors. Guidelines are proposed for Lithuanian foreign policy toward Ukraine.

Akademinių analizių ir politinių svarstymų dėl galimų Ukrainos užsienio ir saugumo politikos krypčių netrūksta nuo šaltojo karo pabaigos. Paprastai tyrimuose pabrėžiama strategiškai reikšminga šalies padėtis. Teigiama, jog jos užsienio ir saugumo politiką sąlygoja ne tik vidiniai (politiniai, socialiniai-ekonominiai) veiksniai, bet ir atsidūrimas dviejų „sutampančių integracinių erdvių“ sandūroje. Ukrainai daro įtaką į Vidurio ir Rytų Europą išsiplėtojusi Vakarų „kaimynystė“, pasireiškianti Europos Sąjungos ir NATO Rytų politikomis. Kita vertus, ją veikia Rusijos bei jos inicijuojamos struktūros (Nepriklausomų Valstybių Sandrauga – NVS, Vieninga ekonominė erdvė – VEE). Todėl Ukraina tampa ypatingu Vakarų ir Rytų varžybų dėl įtakos objektu. Kartais šios varžybos gimdo stabilumo ir bendradarbiavimo tarp Vakarų ir Rytų tendencijas, kartais – konfliktiškumą. O Ukraina mėgina pasinaudoti šiomis situacijomis, ieškodama būdų įtvirtinti valstybinę tapatybę ir iškristalinti geopolitines funkcijas. Remiantis šiomis įžvalgomis straipsnyje atskleidžiama, koks ir kaip vidinių bei išorinių veiksnių kompleksas konkrečiai veikia Ukrainos užsienio ir saugumo politiką (iki 2004 m. prezidento rinkimų). Taip pat analizuojamos režimo transformacijos priežastys. Pagaliau projektuojamos, atsižvelgiant į vidinių (pvz., Viktoro Juščenkos – Julijos Timošenko sąjungos pergalės 2006 m. Aukščiausiosios Rados rinkimuose perspektyva) ir išorinių (ES, JAV, Rusijos aktyvumas Ukrainoje) veiksnių koreliaciją... [to full text] From the end of the Cold war there is no shortage of academic analyses and political considerations on the possible directions of foreign and security policy of Ukraine. The researches usually stress the strategic location of the country. It is asserted that its foreign and security policy is conditioned not only by domestic (political, socio-economical) factors, but also by the position of the country between “overlapping integrational spaces”. Ukraine is influenced by Western “neighbourhood” which has extended to the Central Eastern Europe and is manifesting itself through the Eastern policies of the EU and NATO. From the other side, Ukraine is influenced by Russia and structures backed by Russia (Commonwealth of Independent States – CIS, Common Economical Space – CES). Thus, Ukraine becomes the special object of contest between East and West. Sometimes this contest creates the stability and cooperation, sometimes – the conflict. Ukraine tries to use these situations to strengthen its state identity and crystallize the geopolitical functions. Using these insights the article analyses what and how the complex of domestic and external factors influenced the foreign and security policy of Ukraine during the transformation of political regime in 2004-2005 and after the “Orange revolution”. It is asserted that Ukraine met the 2004 Presidential elections in very difficult situation: the efforts of the external actors to influence the geopolitical self-determination of the country... [to full text]

Straipsnyje, atkreipiant dėmesį į tam tikrą metodologinę stagnaciją kaliningradistikos fronte, yra grindžiama hipotezė, kad Maskva (Kremlius, metropolija, federalinis centras), siekdama išsaugoti suverenitetą srityje bei užtikrinti ryšio su ja nepertraukiamumą, pavertę šią eksklavinę provinciją geopolitiniu įkaitu - cesijos procese karo grobio pagrindu atitekusia teritorija, kurią siekiama ne tik išlaikyti (vidinis aspektas), bet ir priversti kitas valstybes arba tarptautines institucijas susilaikyti nuo bet kokio akto, kaip tiesioginės arba netiesioginės įkaito išlaisvinimo sąlygos, įvykdymo (išorinis aspektas). Dėl konkrečios Kaliningrado padėties (Potsdamo šleifas, geografinė padėtis, socialiniai ekonominiai veiksniai) Maskvai didesnę reikšmę gali turėti būtent vidinis aspektas, oficialiai „pridengiamas" išoriniu. Formaliai Kremlius neprieštarauja ir net skatina, kad KS būtų traktuojama kaip specifinis, unikalus Rusijos regionas, tačiau praktikoje neleidžia jam ypatingai veikti. Taip siekiama sužadinti ir palaikyti srityje Stokholmo sindromą - kaliningradiečiai patys turi susitaikyti su eiline Rusijos Federacijos regiono padėtimi, t.y. sutikti su tuo, kad visus sprendimus dėl KS funkcionavimo bei jos ateities priiminės Maskva, o KS -kaip subjektui (veikėjui) - nebus leista veikti. In solving the problem of preserving its sovereignty and assurances of connection with Kaliningrad, Moscow turned that Oblast into a geopolitical hostage - a territory that it received as the spoils of war in the process of cession whereby it is sought not only to maintain (the internal aspect) but also to force other countries or international institutions to carry out or abstain from carrying out any act as direct or indirect liberation of the hostage (the external aspect). Due to the specific situation of the Kaliningrad Oblast (the Potsdam train, geographical position, social-economic factors) it is the interior aspect that might be of more significance to Moscow, which is officially "covered" by the exterior one. Formally Moscow does not oppose, and even encourages that the Kaliningrad Oblast should be treated as a specific, unique region of Russia. However, in practice it does not allow this peculiarity to manifest itself. In this way it seeks to stimulate and maintain the Stockholm syndrome in the Oblast - the residents of Kaliningrad themselves must put up with the status of an ordinary Russian region. In the article are presented concrete cases revealing how this mechanism of a Russian hostage functions in political practice: by involving the Kaliningrad exclave into the "high politics" to create the air of its peculiarity, and at the level of the "low politics, though keeping alive hopes of peculiarity in the exclave, by preventing them from being realised in practice, to tightly tie the Oblast to Russia. It is necessary to have in mind that there is no opposition between the "high" and "low" politics there.

In solving the problem of preserving its sovereignty and assurances of connection with Kaliningrad, Moscow turned that Oblast into a geopolitical hostage - a territory that it received as the spoils of war in the process of cession whereby it is sought not only to maintain (the internal aspect) but also to force other countries or international institutions to carry out or abstain from carrying out any act as direct or indirect liberation of the hostage (the external aspect). Due to the specific situation of the Kaliningrad Oblast (the Potsdam train, geographical position, social-economic factors) it is the interior aspect that might be of more significance to Moscow, which is officially "covered" by the exterior one. Formally Moscow does not oppose, and even encourages that the Kaliningrad Oblast should be treated as a specific, unique region of Russia. However, in practice it does not allow this peculiarity to manifest itself. In this way it seeks to stimulate and maintain the Stockholm syndrome in the Oblast - the residents of Kaliningrad themselves must put up with the status of an ordinary Russian region. In the article are presented concrete cases revealing how this mechanism of a Russian hostage functions in political practice: by involving the Kaliningrad exclave into the "high politics" to create the air of its peculiarity, and at the level of the "low politics, though keeping alive hopes of peculiarity in the exclave, by preventing them from being realised in... [to full text]

Recenzijoje komentuojama V. Landsbergio knyga "Karaliaučius ir Lietuva. Nuostatos ir idėjos" (Vilnius, Demokratinės politikos institutas, 2003). Įžangoje teigiama, kad Kaliningrado (Karaliaučiaus) sritis nėra eilinis Rusijos Federacijos regionas. Tai geografinis Rusijos eksklavas, Maskvos priklausomybėn patekęs tik po Antrojo pasaulinio karo, o šiandien apsuptas svetimų valstybių ir atsidūręs Baltijos jūros regione sparčiai vykstančių integracijos procesų kelyje. Recenzijoje aptariamas recenzuojamos knygos autoriaus vaidmuo formuojant Lietuvos užsienio politiką Kaliningrado klausimu, pristatoma, kaip tarptautinėje politinėje ir intelektualinėje erdvėje lig šiol buvo reaguota į šio politiko poziciją Kaliningrado srities klausimu. Pabrėžiama, kad V. Landsbergio produktyviausi metai šia tematika - 1994 m. ir 2002 m., kai Rusija, spręsdama karinio ir civilinio tranzito per Lietuvos teritoriją klausimą, nesibodėjo jėgos politikos. Recenzijoje į klausimą, kur slypi V. Landsbergio požiūrio originalumas konstruojant Lietuvos užsienio politiką dėl Kaliningrado srities, atsakoma: "Kaliningrado galvosūkio" sprendimas - tai nuolatinės pastangos neleisti sumažėti politiniam šio klausimo matmeniui. Šio politiko nuomone, būtent nuostata, kad juridinė Karaliaučiaus krašto priklausomybė Rusijos Federacijai yra negalutinė ir terminuota, turėtų būti Vilniaus ir Maskvos santykių konstravimo pamatas. The review provides the comments about Vytautas Landsbergis’s book “Karaliaučius ir Lietuva. Nuostatos ir idėjos” [“Königsberg and Lithuania. Approaches and Ideas”] (Vilnius, Institute of Democratic Politics, 2003). It is stated in the introduction that Kaliningrad (Königsberg) Area is not an ordinary region of the Russian Federation. It is Russia’s geographical exclave, which was subjugated by Moscow only after World War II. Today, it is surrounded by foreign states and located on the way of the rapidly-developing integration processes in the Baltic Sea Region. The review discusses the role of the author of the reviewed book in shaping the foreign policy of Lithuania with regard to Kaliningrad. It is presented what reaction has been caused by the politician’s position on Kaliningrad Area at the international level and in intellectual circles up to now. It is noted that Landsbergis’s most productive years on the topic were 1994 and 2002, when Russia was not repugnant of the politics of force while solving the issue of military and civil transit through the territory of Lithuania. The question, where the originality of Landsbergis’s attitude lies when shaping the foreign policy of Lithuania with regard to Kaliningrad Area is answered in the review in the following way: constant efforts, which do not allow the political dimension of this issue to shrink, are the solution of “Kaliningrad puzzle”. According to this politician, namely the approach that legal dependence of Königsberg Area on the Russian Federation is not final and fixed-term, should be considered the basis for shaping the relations between Vilnius and Moscow.

Straipsnyje nagrinėjami šie klausimai: karinės reformos Rusijoje perspektyvos, ar Sergejaus Ivanovo paskyrimas gynybos ministru keičia padėtį Rusijos ginkluotosiose pajėgose iš esmės, ar Rusija pajėgi pereiti prie profesionalios kariuomenės, išlaikyti turimos branduolinės ir konvencinės ginkluočių pusiausvyrą, ar ji turi apsispręsti dėl vienos prioriteto, turint omenyje Rusijos ekonominį ir technologinį išsivystymo lygmenis, kuo Maskva gali remtis įgyvendindama saugumo politiką, ar Čečėnija - Rusijos Vietnamas? Straipsnyje, nagrinėjant karinės reformos Rusijoje perspektyvas, pateikiami atsakymai į šiuos klausimus: Ar Sergejaus Ivanovo paskyrimas gynybos ministru keičia padėtį Rusijos ginkluotose pajėgose iš esmės? Ar Rusija pajėgi pereiti prie profesionalios kariuomenės? Ar Rusija pajėgi išlaikyti pusiausvyrą tarp turimos branduolinės ir konvencinės ginkluočių, ar ji turi apsispręsti dėl prioritetų vienai iš jų? Kuo Maskva, turint omenyje Rusijos ekonominį ir technologinį išsivystymo lygmenis, gali remtis įgyvendinama saugumo politiką? Ar Čečėnija - Rusijos Vietnamas? The article examines the following issues: the prospects of the military reform in Russia, the possibility of an essential change of the situation in Russia’s armed forces by appointing Sergey Ivanov the Minister of National Defense, Russia’s potential to transit to professional army and retain the balance between the existing nuclear and conventional weaponry, whether Russia must make a decision regarding one priority, in terms of the levels of its economic and technological development, which can be the base for implementation of its security policies by Moscow and whether Chechnya is Russia’s Viet Nam. The article, when examining the prospects of the military reform in Russia, provides answers to the following questions: Does the appointment of Sergey Ivanov the Minister of National Defense essentially change the situation in Russia’s armed forces? Is Russia able to transit to professional army? Is Russia able to retain the balance between the available nuclear and conventional weaponry or must it make a decision regarding the priorities with regard to one type of the said weaponry? Which aspects can be the base for Moscow in terms of implementation of its security policies, taking into consideration Russia’s economic and technological development levels? Is Chechnya Russia’s Viet Nam?

Facility management is the management of buildings and services. For supporting maintenance and other processes there are a number of software-modules such as area management, cleaning management, occupational planning, document management, maintenance, services-installation-manager, energy management, lease management, access management and other. There are many advantages using such modules.