Search

Straipsnio tikslas - 20]8 m. Architektūros muziejus švęstų savo 50-metį. Tačiau tokios šventės nebus, nes jau 12 metų, kai šis muziejus buvo uždarytas, o jo kolekcijos išsklaidytos. Šiuo metu Vilnius yra vienintelė Europos valstybės sostinė, neturinti architektūros muziejaus ar tokio profilio nuolat veikiančios ekspozicijos. Nors idėja turėti Lietuvoje architektūros muziejų vis atgimsta, išprofiliavus buvusią muziejaus kolekciją tai padaryti būtų labai sunku. Atrodo, kad esantieji valdžioje iš praeities klaidų nesimoko, su kultūros įstaigomis elgiasi taip, tarsi jos visuomenei menkai reikalingos. Kultūros ministerijos planuose nuolat skamba žodžiai „prijungti", ,,sujungti", ,,reorganizuoti". Primindami architektūros muziejaus istoriją, siekiame parodyti, kaip atsakingai reikėtų elgtis su, kad ir nedidelėmis, bet tam tikrai visuomenės daliai reikalingomis kultūros įstaigomis. Lithuanian Architecture museum wa s established on August 1st, 1968, as the branch of Lithuanian History and Ethnography museum (now the National mu ­ seum of Lithuania). There wer e plans to form a separate, autonomous Architecture museum in the future. Formation began having nothing, there wer e no exhibits or vision of the future museum, its function, collections or structure. The first exposition wa s opened in •Lily, 1972, at the Church of St. Michael the Archangel and all the exhibits for this exhibition wer e borrowed. As ordered by The Council of Ministers of the Lithuanian SSR presidium's Committe e of Current Affairs, on Novembe r 27th, '986 , the whol e monastery ensembl e nearby the Church of St. Michael wa s given to the Ministry of Culture to expand the Architecture museum. The fact, that the museum wa s started at the church complex, wa s one of the main reasons for its future demolition. After the restoration of Lithuanian independence, former Lithuanian History and Ethnography museum became the National museum of Lithuania; structural changes wer e initialized, that disallowed the possibility to preserve a continuous architectural collection, which at that time consisted of 33.6 thousand items. At the begi nning ot 1994, Architecture museum wa s transitioned to the Heritage Protection System. The museum became one of the sections of the Cultural Heritage Center. In Septembe r of 1994 at the 7th congress of International Confederation of Architectural Museums - ICAM, in Madrid, Lithuanian Architecture museum became a membe r of ICAM. The museum's exhibitions wer e presented at the newsletter of the Confederation (ICAM News), the speech wa s given at the congress in ICAM-8 . In the year 1992-1998 museum was engaged on other international Architecture organization - Docomomo (Documentation and conservation of buildings, sites and neighbourhoods of the modern movement). An expert working group wa s established, which selected architecture objects that were believed to be worthy to be included in the registry of Docomo ­ m o ; the special booklet wa s released. When the first exposition after the restoration of the church wa s closed, in 1989-1990 a display of Lithuanian architecture evolution in 20th century wa s exhibited. Man y temporary, thematic and personal (anniversary) exhibitions wer e displayed as well. Some of the thematic expositions wer e a novelty in Lithuanian museums' history: "From the History of Urban Planning of Vilnius " (1989-1992 ) which studied urban evolution of the capital city; "Lithuanian Neo-Gothi c Churches " (1992) wa s very informative for the architects working on new churches; "From the history of one object - State Theatre in Kaunas " (1998) reminded the public how attentively the architects looked at architectural heritage in the first part of 20th century. The knowledge of Architecture mu ­ seum staff and owne d collection made it possible to prepare anniversary expositions of big scope, that wer e displayed not at own premises. Two expositions, in 1978 and 1988, devoted to Vladimiras Dubeneckis wer e displayed in the History museum of Kaunas. The exhibition addressed to Vytautas Landsbergis-Žemkalnis centenary wa s opened 1993 at Vilnius Town Hall. When Lithuania regained its independence, all the ecclesiastical property was started to be given back to its legitimate owners. Guided by the Act of Restitution of the Status of Catholic Church in Lithuania, as well as other Laws, on June 23rd, 1993, Vilnius City Council decided that the Church of St. Michael and the monastery ensemble located nearby, should be returned to the Curia of Archdiocese of Vilnius. The Architecture museum was left without a premises. According to the Law: evicted company, institution and organisation as well as citizens should be provided with new, suitable accomodation. However, the provision was not respected. During the time, the ministry of Culture and Heritage protection organizations did not make the agreement of who should take the responsibility for the new Museum premises. In 2006, March 20th, the director of the Department of Cultural Heritage, to which the Cultural Heritage Centre belonged, Albinas Kuncevičius, signed the agreement Nr. Į-098. "Concerning the Cultural Heritage Center's Heritage Registers, Doccumentation and Information, transfer of the collections and exhibits of the Museum of Architecture to the National Museum of Lithuania". A committee was formed for the transmission of the collections from Museum of Architecture to the National Museum. The National Museum took over 55,5 thousand items architectural collection. As it turned out later, about 20 thousand records, which were not approved by the National Museum were transferred to the Vilnius Regional State Archives. Just like that, an integral architectural profile exhibits' collection find itself in two different depositories. Citizens, who donated the exhibits to the Museum of Architecture were disappointed, the job of architectural historians was made a lot more difficult. Lithuania was left without an institution, which would contain a serious architectural exhibition, and the possibility to become acquainted with the development of LIthuania architecture in 20th century.

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomi kunigo Pranciškaus Tičkovskio rankraščiai, knygos, grafikos kūriniai ir ekslibrisai, senienos ir dantiraščiai, taip pat laiškai ir atvirukai, kurie XX a. ketvirtajame dešimtmetyje buvo atiduoti Vrublevskių bibliotekai. Devintajame dešimtmetyje iš nemažos kolekcijos ir asmeninio archyvo dalies, išsaugotos Bibliotekos Rankraščių skyriuje, buvo suformuotas Pranciškaus Tičkovskio fondas (F147). Tačiau kita kolekcijos dalis, apie kurią žinoma iš pavienių spaudinių ir grafikos kūrinių, dar nėra mums pažįstama. Straipsnio tikslas yra aptarti P. Tičkovskio kolekciją, surinktą skirtingais gyvenimo laikotarpiais, atskleisti šios kolekcijos ir archyvo ryšį. The Rare Book Department in the Wroblewski Library of the Lithuanian Academy of Sciences is home to the collection of Father Franciszek Tyczkowski (1891–1982), which features manuscripts, books, graphic art prints, bookplates, a collection of antiquities and a set of unique cuneiform tablets. Father Tyczkowski donated this collection and his personal archive to the Wroblewski Library, which had been founded in the early 20th century and opened to public in 1935. At that point there was not enough time to establish a proper Tyczkowski collection, and the latter was formed only in the eighties based on manuscripts and other documents which had fallen into the holdings of the Manuscript Department. The rest of the collection, whose existense may be deduced from individual publications and art prints, was split among different other collections and so is not always easily recognizable by researchers. Based on archival evidence, the article aims to characterize the Tyczkowski collection amassed and handed over to the library in the period from the second to the fourth decade of the 20th century, according special attention to chronological issues. The article also addresses the relation of this diverse collection to the Tyczkowski archive. Tyczkowski started collecting at a young age. Research shows a particular importance of his archive’s different sub-collections. They are likely tied to different periods in the collector’s life: to his studies at the University of Warsaw, and then, in the third decade, at the Pontifical Biblical Institute; to the St Archangel Michael Church at the Vilnius Bernardine Monastery, where he was rector until the mid-thirties; to the Akmenynė estate (the present Šalčininkai district) owned by the Reniger family and the construction of St. Therese of the Child Jesus Church in the late twenties. Acquired by Tyczkowski over the thirties, his bookplates make a separate sub-collection. Both the latter and a majority of letters addressed to Tyczkowski are a testimony to an active exchange of bookplates he maintained with collectors from Vilnius and Kaunas, from Warsaw and other Polish cities; as well as from Italy, Latvia, Portugal and other countries.

Projekto analitinėje dalyje nagrinėjami atlikti lazerio įtakos tekstilės medžiagoms moksliniai tyrimai. Išanalizuoti Lietuvos senosios architektūros elementai, pateikiamos simbolių ir etnologinių motyvų reikšmės. Taip pat apžvelgiamas etnografinių elementų aprangoje naudojimas Baltijos šalyse bei Lietuvos dizainerių kūryboje. Atlikta vartotojų apklausa, kurios duomenimis išsiaiškintas darbo tikslingumas. Nustatyti pasirinktų medžiagų pagrindinių techninių charakteristikų parametrai. Paruošti lazerio kiauro deginimo bei graviravimo bandiniai, parenkant tinkamiausius dviejų galingumų lazerio nustatymus. Bandiniai paruošiami subjektyviam vertinimui, juos išskalbiant bei varginant specialiu vargintuvu. Atliktas bandinių vertinimas pagal vertinamas savybes. Sukurta koncepciją atitinkanti gaminių kolekcija ir jos devizas. Taip pat sudaryti prototipo konstrukciniai bei lazerinio deginimo vietų brėžiniai. Pritaikoma gaminio pasiuvimo technologija ir pasiuvamas prototipinis vyriškas bliuzonas., The analytical part of Bachelor thesis examines the scientific research of laser effect on textiles. The research is based on Lithuania's old architectural elements as well as symbols and the values of ethnological motifs. In addition, the ethnographic elements on clothing in Lithuanian and Baltic countries designers works is also analyzed. This paper work presents the consumer survey which clarifies the objectives of the Bachelor thesis. The main technical performance parameters of selected materials were set. Selecting the most suitable two-power laser settings the leaking and burning laser engraving samples were prepared. The samples were examined for the subjective evaluation whilst they were washed out and afflicted with the fatigue testing machine. The evaluation of samples was based on the certain characteristics. The concept of equivalent products collection and motto was developed. In addition, the prototype design and laser incineration drawings was created. The prototypical man's jacket was designed and tailored while using the sewing technique.

Straipsnis pristato konkretų garsaus lietuvių dailininko, kolekcininko Kazio Varnelio (1917–2010) gyvenimo etapą – 20 metų, praleistų Stokbridže, JAV. Persikėlęs čia po trijų Čikagoje praleistų dešimtmečių, Varnelis Naujojoje Anglijoje gyveno iki pat grįžimo į Lietuvą 1998 metais. Šis laikotarpis paliko gilų įspaudą jo biografijoje: pasikeitė kūrybinis braižas, knygų ir meno rinkinius papildė nauji eksponatai, užsimezgė įdomios pažintys. Rūpesting ų šeimininkų dėka pasikeitė ir patys namai – 1978 -aisiais įsigyta begriūvanti „Villa Virginia“ jau po kelerių metų atgavo praėjusios epochos didybę ir virto pačiais tikriausiais namais -muziejumi. Tekste bandoma atskleisti tarp menininko ir jo gyvenamosios er dvės užsimezgusį abipusį ryšį. The article by the art historian Aistė Bimbirytė- Mackevičienė tells us about the 20 years the famous Lithuanian artist and collector Kazys Varnelis (1917–2010) spent in Stockbridge, USA. Moving there after spending three decades in Chicago, his family lived in New England until 1998, when they decided to come back to Lithuania. This period left a deep mark on Varnelis’ life: his artistic style changed, he supplemented his library and collection with new items, and he made new and interesting acquaintances. Thanks to its careful and energetic owners, the house itself changed: bought in the late 1970s, the almost collapsing Villa Virginia soon became an exclusive house-museum. This article tries to show the mutual relationship between the artist and his living space.

Straipsnis skirtas Vilniaus senamiestyje, netoli autobusų terminalo naujai pastatyto gyvenamųjų namų komplekso „Stepono devintukas“ istorijai. Statybos darbų pradžioje (2005-2009 m.) vykę archeologiniai žvalgymai parodė, kad šiandien Šv. Stepono g. 27 ir 29 pažymėtų pastatų teritorija yra tik maža dalis čia buvusio tankaus užstatymo ir kad pagrindinė čia buvusių objektų paskirtis – pramoninė. Tad pagrindinis tyrimo tikslas buvo rekonstruoti pirminę struktūrą ir nustatyti jos plėtros aplinkybes. 1938 m. Vilniaus miesto plano archeologinė analizė taip pat patvirtina tankų teritorijos užstatymą prieškariu. Be to, planas atskleidė, kad pasikeitė sklypų numeracija: tai, kas dabar yra Šv. Stepono g. 27 ir 29, tada buvo atitinkamai 29 ir 31. Tai neišvengiamai pats svarbiausias dėmuo norint tiksliai nustatyti šios vietos tarpukario savininkus, mat jis tiesiogiai veda prie kito šaltinio – vadinamųjų „Vilniaus miesto namų registracijos knygų“, pildytų 1919–1939 m. , ir 1940 m. rašytų „Namų savininkų pranešimų apie gyventojus butų mokesčių klausimu“. Iš jų ir paaiškėja, kad abiejų sklypų, čia stovėjusių namų ir fabrikų savininkai 1919–1937 m. buvo grafų Tiškevičių šeima, o 1937 m. vienas iš sklypų (šiandien – Šv. Stepono g. 27) parduotas Aronui Dreizenštokui. Vis dėlto didžiausia intriga tampa faktas, kad pastatas tuometiniu adresu Šv. Stepono g. 31 buvo grafo Antano Tiškevičiaus, jo žmonos Elenos Civinskytės, jų dukters Marijos ir sūnaus Mykolo gyvenamoji vieta. Nustatytas tikslus prieškarinis adresas padėjo rasti Šv. Stepono g. 27 sklypo užstatymo brėžinius. Šie dokumentai rodo, kad intensyviausia veikla Šv. Stepono g. 27 pastatuose vyko 1896-1904 m. Garinis malūnas, katilinė, ketaus liejykla, miltų sandėlis, kalvė, mechaninės dirbtuvės ir lentpjūvė statyti vadovaujant pačiam grafui. Gretimo sklypo Šv. Stepono g. 29 (buv. 31) planų ar kitokių dokumentų rasti nepavyko. Kita vertus, šeimos narių atsiminimuose, laikraščiuose, miesto planuose ar nuotraukose randama informacija apie didelį U formos geltonų plytų pastatą, stovėjusį Šv. Stepono g. 29. 1909 m. po grafo Tiškevičiaus bankroto pastatas perdarytas į gyvenamuosius rūmus grafo šeimai, čia perkelta garsi meno kolekcija bei įspūdinga biblioteka. Po grafo mirties 1920 m. turtą valdė jo našlė ir sūnus. Padėtis pasikeitė, kai 1940 m. šeima paliko Vilnių ir išvažiavo į Lenkiją. Archyviniai šaltiniai rodo, jog iki 1944 m. dalį pastatų naudojo kooperatyvas „Lietūkis“. Nuotraukos, darytos po 1944 m. liepos mėnesio įvykių, sovietmečiu ar iki šių laikų permainų, leidžia teigti, kad pirminės struktūros sunaikintos Antrojo pasaulinio karo metu. Nors kai kurie mažesni pastatai išliko ir vėliau buvo naudoti kaip remonto dirbtuvės, rimtesni rekonstrukcijos darbai niekada nebuvo pradėti. Šiandien beveik nieko neliko iš grafo A. Tiškevičiaus laikų, bet darbų apimtis, jų reikšmė Vilniui XIX-XX a. sandūroje ir savininko asmenybės įtaka vis dar matoma ir gali būti atkurta iš archyvinių šaltinių. Architektūros „dekodavimas“ dar kartą įrodo jos ryšį su to meto socialiniais, politiniais ir kultūriniais pokyčiais. Šįkart ji reprezentuoja grafą Antaną Tiškevičių kaip modernų aristokratijos atstovą, sėkmingai suderinusį tipišką bajoriškos sąmonės „karkasą“ su besikeičiančiais visuomenės poreikiais. Article is devoted to the prehistory of the newly built apartment complex “Stepono devintukas”, which is situated in the Vilnius Old Town near the bus terminal. Discoveries made during the construction works in 2005–2009 showed that the territory of the buildings that today are marked as 27 and 29 St. Stephen’s St. was fully built up at the end of the 19th century, and the primary function of this ensemble was more industrial than residential. Accordingly, the main intention of the research was to reconstruct the original structure and establish the circumstances of its development. The archaeological analysis of the Vilnius city plan of 1938 also confirms the dense pre-war building of the area. Furthermore, it shows that the numeration of the plots changed: today’s 27 St. Stephen’s St. was 29, accordingly, 29 was 31. This significant fact leads us to the city’s register from the period of 1919–1940, which allow us to identify the owners of the complex. According to the register, both plots with all the pertaining buildings were the property of the famous Tyszkiewicz family in 1919–1937, while one of them, today’s 27 St. Stephen’s St., was sold to Aron Drejzensztok. Most intriguing is the fact that Count Antoni Tyszkiewicz, his wife Helena Cywińska, their daughter Maria and son Michał permanently resided in the house at 31 (today, 29) St. Stephen’s St. Having the correct pre-war address was important for finding the construction drawings of 27 St. Stephen’s St. These documents leave us no doubts that the most intense building activity at 27 St. Stephen’s St. lasted from 1896 to 1904. A steam mill, a boiler house, a copper-iron foundry, a flour storage, a forge, a mechanical manufactory and a sawmill were built under the supervision of the Count himself. What concerns the neighbouring plot, none of such drawings have survived or have been found yet. On the other hand, memoirs of the family members, newspapers, city plans or photographs suggest that a big U-shaped yellow brick building stood at 29 St. Stephen’s St. It must have been redesigned into a residential house circa 1909, when Count Tyszkiewicz went bankrupt and was forced to move there with all his family, his great collection of art and an impressive library. After the Count’s death in 1920, his property was administered by his widow and son. The situation changed circa 1940, when the family left Vilnius and moved to Poland. Also, according to archival sources, some part of the ensemble was used by the Lithuanian cooperative Lietūkis until 1944. Photographs made after the events of July 1944, as well as those from the Soviet times or before the modern developments allow us to assume that these authentic structures were destroyed during World War II. Though some small buildings survived and were later used as a repair shop, large-scale reconstruction was never initiated. Today, hardly any evidence of the Tyszkiewicz time is left, but the amount of work, its significance for the turn-of-the-century Vilnius and the influence of the owner’s personality can still be seen and reconstructed from archival sources. The “decoding” of architecture once again proves its relation to social, political and cultural changes of that period. This time it represents Count Antoni Tyszkiewicz as an example of a modern noble who managed to balance between the traditional aristocratic mentality and the new demands of society.

Šio darbo tikslas - nustatyti Kombucha bakterinės celiuliozės bioplėvelės struktūrines bei mechanines savybes bei pritaikyti bioplėvelę kuriant aprangos kolekciją. Bakterinės celiuliozės bioplėvelė gali augti gamtai nekenksmingoje terpėje, jos gamybai ir perdirbimui nereikia agresyvių cheminių medžiagų,, o jos savybėmis galima varijuoti keičiant bioplėvelės augimo terpę. Atliktų tyrimų rezultatai parodė, jog užaugintos bioplėvelės storis h kinta nuo 0,81 iki 1,04 mm, nustatytas medžiagos stipris 21,33 MPa ir santykinė ištįsa 33,18 %. Atlikti tyrimai parodė, jog bioplėvelė savo savybėmis gali būti priskirta storų aprangos mežiagų kategorijai, jai galima taikyti gerai žinomus technologinius apdorojimo būdus. Keičiant medžiagos auginimo terpės komponentus, galima išgauti skirtingos spalvos medžiagas ir sudaryti originalias spalvos paletes, atitinkančias mados tendencijas., Bacterial cellulose material is examined for a long time. Literary sources analysis proved that bacterial cellulose structure and sustainability features, which today is known and studied, allows material to be used in completely new areas, where one of them is the clothing production area. The aim of master thesis- to set kombucha bacterial cellulose biofilm structural and mechanical properties, and to adapt the development of biofilm in clothing collection. Bacterial cellulose biofilm can grow in nature-friendly environment, its production and processing do not need agressive chemicals ,, and its features can vary by changing biofilm growth. The research results showed that the grown biofilm thickness h varies from 0.81 to 1.04 mm, estimated material strength 21,33 MPa and relative elongation 33,18%. Studies have shown that the biofilm with its properties can be attributed to the thick clothing category and can be applied to a well-known technological treatments. When changing medium components of biofilm, materials of different colors can be extracted and original color palettes, corresponding to the fashion trends, can be created.

The article discusses the formation and development of art photography collection of the Lithuanian Art Museum. Initial collection of 769 exhibits (1997) was since complemented with new photos and has gained status of the national value. In the end of 2014, the collection consisted of 2947 exhibits. There are more than 100 authors; every piece of art distinguishes with unique touch and style. The highest artistic quality shows the fact that 147 photos are in the Gold Fund of the Museum. In recent years, researchers of art photography paid much attention to archives of winners of the Lithuanian National Culture and Art Prize. Photos of eight out of nine prize winners are stored in the Lithuanian Art Museum. The publication discusses not only the photos stored in the museum but also creative peculiarities of authors are represented. Accumulated art photography to the museum’s collection widely reflects the specifics of Lithuanian classical photographers. At the same time, it is recognized that full retrospective is missing some significant artists.

[...] 2015 m. gegužės 6 - birželio 21 d. muziejuje buvo pristatyta žymaus lietuvių išeivijos dailininko, tapytojo, grafiko ir scenografo Alfonso Dargio (1909-1996) kūrybos paroda „Alfonsas Dargis: vaizduotės užrašai“ ir gausiai iliustruotas parodos katalogas (parodos kuratorės, leidinio sudarytojos Ilona Mažeikienė ir Regina Urbonienė). Rugsėjo 25 d. paroda buvo eksponuojama Anykščių sakralinės dailės galerijoje, o lapkričio mėnesį perkelta į dailininko gimtinę ir eksponuota Mažeikių muziejaus ekspozicinėse erdvėse. Gabus Kauno meno mokyklos auklėtinis A. Dargis, 1936 m. išvykęs studijuoti į Austriją, Vienos dailės akademiją, po karo tėviškėn nebegrįžo. Menininkas gyveno ir kūrė tuometėje Vakarų Vokietijoje, vėliau persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV), ten praleido tris savo gyvenimo dešimtmečius. Jį nuolat traukė Europa, todėl gyvenimo saulėlydį pasitiko grįžęs Vokietijon. Originali, laisva ir įvairiapusė dailininko kūryba bei plastinė jo darbų kalba kristalizavosi veikiama XX a. Europos modernizmo krypčių, lietuvių tautodailės ir primityviųjų tradicinių 2015-aisiais surengta dailininko darbų paroda sudarė galimybę dar sykį įdėmiau pažvelgti į šio talentingo menininko kūrybą, savitai pasireiškusią XX a. II pusės Europos ir JAV dailės kontekste. Ekspozicijoje buvo pristatytas įvairialypis dailininko palikimas iš LDM, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, Mažeikių muziejaus bei Lietuvos išeivijos dailės fondo rinkinių. Publikacijoje pristatomos Mažeikių muziejaus vyr. muziejininko Vytauto Ramanausko, saugančio ir tyrinėjančio didžiausią A. Dargio kūrinių kolekciją Lietuvoje, įžvalgos apie dailininko asmenybę ir jo kūrybinį kelią. The retrospective exhibition ‘Alfonsas Dargis: Inscriptions of Imagination’ (curators: I. Mažeikienė, R. Urbonienė) of expatriate artist, painter, graphic artist, set designer Alfonsas Dargis was held in Vytautas Kasiulis Art Museum, the branch of Lithuanian Art Museum, during the 6th of May - the 21st the June 2015. The catalogue was released along with the exhibition. On the 25th of September, the exhibition was transferred to Anykščiai Sacral Art Gallery; in November, the exhibition was moved to artist’s motherland and exhibited in Mažeikiai Museum. This publication describes the biography of A. Dargis, peculiarities of his creative work. Fate destined that A. Dargis the most fruitful years of his creative life lived outside the motherland - at first, in Germany, afterwards in USA. However, motherland allured him whole lifetime. In the 80s A. Dargis established relations with Lithuania through artists Bronė and Gediminas Jokūboniai. Then the first artist’s art works reached the Lithuanian Art Museum. In 1988, artwork of A. Dargis was displayed together with other exile artists, and, in 1989, marking his 80-years anniversary, the personal exhibition held in the Lithuanian Art Museum. In 1991, correspondence with Mažeikiai Museum began. Artworks and archives of A. Dargis were moved to Lithuania. In 1994, another personal exhibition was held in Mažeikiai Museum; it was also exhibited in the Samogitian Art Museum and M. K. Čiurlionis National Museum of Art. Artist bestowed some of his artwork to these museums. In 1999, collections of the Lithuanian Art Museum and Mažeikiai Museum were combined to hold the retrospective exhibition of A. Dargis in Renavas Manor and in Plungė city, during the Exhibition of World’s Samogitians and marking 90th birth anniversary of the artist. 100th birth anniversary was commemorated by exhibitions in Mažeikiai Museum, Antanė Montis Museum in Palanga, Samogitian Art Museum in Plungė. At the moment A. Dargis artwork collection formed of four museums’ sets is exhibited in Vytautas Kasiulis Art Museum.

Straipsnyje analizuojama muziejinių įsigijimų politika ir Kauno tapytojų kūrinių paplitimas dviejuose didžiausiuose Lietuvos muziejuose, skirtuose vaizduojamajam menui, tai yra Nacionaliniame M. K. Čiurlionio ir Lietuvos dailės muziejuose. Jų kolekcijų formavimas „pagal rinkinių svarbą“ 1995 m. įgavo nacionalinės kolekcijos apibrėžimą. Tai reiškė, kad šie valstybiniai muziejai orientavosi į nacionalinės vertės vaizduojamojo meno kūrinių rinkimą. Straipsnyje atskleidžiama, kaip šalia oficialiai suformuotos muziejinių įsigijimų politikos veikė muziejaus vidinės kūrinių komplektavimo strategijos, tai 1978–1994 m. M. K. Čiurlionio dailės muziejui leido suformuoti specifinę Kauno dailės kolekciją. The article analyses the politics of museum acquisitions and the prevalence of Kaunas painters’ works in the two largest Lithuanian museums dedicated to fine arts – M. K. Čiurlionis National Museum of Art and Lithuanian Art Museum. The conditions and strategies of forming museum collections allowed the M. K. Čiurlionis National Museum of Art to acquire an exceptional Kaunas art collection in 1978–1994. The boundaries of this time period are outlined by certain factors of Kaunas cultural life. In 1978 the State M. K. Čiurlionis Museum of Art (nowadays – M. K. Čiurlionis National Museum of Art) opened an affiliate – the Pictures Gallery. Instantly, the Pictures Gallery held yearly exhibitions of young Lithuanian artists, Kaunas artists (separate exhibitions for painters, sculptors, graphic artists), and the Lithuanian SSR Culture Ministry, Art Fund and museums centralised aquisitions were arranged after these exhibitions. After the collapse of the Soviet Union, the centralised financing of art works’ aquisition was discontinued. Still, up to 1994, the financing of museums was sufficient and the quite intense acquisition of art works was conducted. The article states that the appraisal of Kaunas painters works is evident in the acquisitions made by the Culture Ministry and Art Fund. Lithuanian Art Museum obtained Kaunas artists’ works through these acquisitions. However, M. K. Čiurlionis National Museum of Art didn’t limit themselves to allocated works and purposely formed the collection, directing museum funds to obtain creative works by Kaunas artists. M. K. Čiurlionis National Museum of Art gained a crucial financial advantage against Lithuanian Art Museum, when M. K. Čiurlionis National Museum’s inclusion into the accounting system of Kaunas city cultural institutions allowed more funding for artwork acquisition.

Straipsnyje siekiama aptarti lietuvių etnografinės fotografijos raidos ypatumus. Remiantis vizualinės antropologijos metodologija, vizualinės medžiagos analize, istoriniu-lyginamuoju metodu, analizuojami lietuvių etnografinės fotografijos raidos ypatumai. Nagrinėjama problema: kaip vaizdiniai yra naudojami etnografinėms žinioms perteikti etnografinėje fotografijoje. Keliami uždaviniai: atskleisti lietuvių etnografinės fotografijos kaitą nuo XIX a. iki XXI a. pr.; išanalizuoti lietuvių etnografinės fotografijos raidos ypatumus vizualinės antropologijos kontekste. Norint aptarti lietuvių etnografinę fotografiją, pasitelktos kelios šaltinių grupės – XIX–XXI a. pr. Lietuvos fotografų nuotraukų kolekcijos ir albumai. This article reviews the development and peculiarities of Lithuanian ethnographic photography. On the basis of research methodology in visual anthropology, the paper analyzes the development of Lithuanian ethnographic photography. The problem is how visual images are used to produce ethnographic knowledge. The work is based on four groups of sources – Lithuanian photographers’ collections and albums from the middle of 19th to the 21st century. The questions posed by the author are as follows: What was the development of Lithuanian ethnographic photography from the middle of 19th to the 21st century? What are the peculiarities of Lithuanian ethnographic photography in the context of visual anthropology?

Bakalauro darbe „GOD IS A DJ“ nagrinėjamas šiuolaikinės šokių muzikos atlikėjų sceninis įvaizdis, kaip muzika įtakoja, užgožia ar padeda atlikėjui išsiskirti iš minios šokių aikštelėse. Aiškinamasi, kaip šiuolaikiniai diskžokėjai ir aprangos dizaineriai sprendžia šią problemą. Bakalauro darbą sudaro dvi dalys: teorinis aprašas ir vyriškų drabužių kolekcija bei jos fotosesija. Pirmame teorinio aprašo skyriuje analizuojama, koki poveikį daro šiuolaikinė muzika asmenybės formavimuisi, kaip žmogus reguoja į harmoninius ir disharmoninius garsus ir kokios gali būti jų pasekmės. Antrame skyriuje analizuojama naujoji šokių muzika ir jos atlikėjai. Aiškinamasi, kokie yra klubinės muzikos stiliai bei Dj‘ėjų atsiradimo istorija ir nagrinėjami diskžokėjų sceninio įvaizdžio ypatumai. Trečiajame skyriuje pristatomos įvairių dizainerių drabužių kolekcijos muzikos tema, apžvelgiama elektroninių parduotuvių išskirtiniai aprangos pasiūlymai šiuolaikinės klubinės muzikos scenos žmonėms. Ketvirtajame skyriuje aptariami kūrybinės darbo dalies - kuriamos kolekcijos realizavimo etapai, pagrindžiama idėja, pateikiami eskizai, projektai, technologijos. Aprašomos drabužių kolekcijos kūrimo procesai – konstravimas, modeliavimas, siuvimas. Taip pat pateikiamos įvykdytų drabužių modelių fotografijos ir numatomas kolekcijos pristatymo planas. Penktame skyriuje aptariamos sukurtos drabužių kolekcijos realizavimo galimybės, pateikiama kolekcijos sąmata. Ši kolekcija skirta užsakovui bei ateityje planuojama... [toliau žr. visą tekstą] In this bachelor work theme „GOD IS A DJ“ it is investigated scene image of contemporary dance music artists. How can the music have an influence, does it helps for an artist stand out of the crowd or other way round. Also it finds out how the deejays and designers are solving this problem in these our modern days. This bachelor work is made of two main points: theoretical description and menswear collection. In the first theoretical description chapter, it is analysed what influence the modern music has on human’s personality and how a person reacts to a disharmonious and harmonic sounds, and also what their consequences might be. In the second chapter, it is analysed nowadays dance music and its artists. There is an information about club music styles, moreover deejay’s history and it is examined their scene image features. The third chapter presents a music theme clothing collection of various designers, also an overview of special and unusual offers for modern club music artist in electric shops. In the fourth part of bachelor creativity part chapter, it is discussed the development of collections realization stages, justified an ideas, presented sketches, projects, and technologies described. What is more described clothing collections development processes – making and designing, modelling, sewing. It also includes clothing patterns pictures and the presentation of expected collection. The fifth chapter deals with clothing collections realisation possibility and... [to full text]

Vytautas Kasiulis Art Museum is a new department of the Lithuanian Art Museum, established at the historical Residence of Vilnius Society of Friends of Science. The authors of the early 20th century neoclassical residence project were the engineers Henryk Wojnicki and Jan Trojan. In 2012 with funds from the European Union Operational Programme for Promotion of Cohesion, as well as the budget of the Republic of Lithuania, the building of Vilnius Society of Friends of Science was reconstructed and modernized, adapting it to contemporary needs of the museum. Currently this residence houses the permanent display of the works of the artist Vytautas Kasiulis, exhibition halls, conference and events centre and hosts music events. The primary mission of the museum is to preserve and exhibit the creative legacy of the artist V. Kasiulis, which was bequeathed to Lithuania by his widow Bronė Kasiulienė through their son Vytautas Kasiulis junior in 2010. The collection consists of 950 works and the artist’s personal archive. The museum also hosts exhibitions of other famous émigrée artists’ works. In 2013 Lithuanian Museums’ Centre for Information, Digitisation and LIMIS developed an audio guide text for Vytautas Kasiulis Art Museum. It consists of 30 most valuable exhibits related to the creative work of the artist V. Kasiulis (reproduction, paintings, illustrations, drawings), which reflect the artist’s creative journey and achievements. The aim of this article, prepared according to the audio guide mentioned, is to make a detailed presentation of the exhibits selected for the audio guide and to highlight their uniqueness. V. Kasiulis is one of a few Lithuanian artists to earn international recognition. Many museums, art galleries and collectors in France, the United States of America, the Great Britain, Sweden, Denmark, Switzerland, Germany, Argentina, Australia and other countries have acquired and still treasure his works. In 1937–1941 the artist studied and later taught at Kaunas School of Arts. In 1944 he went to Austria and Germany to refine his skills. He taught at Freiburg School of Arts and Crafts. Having arrived in Paris in 1948, he settled there for a long time. Since 1949 he exhibited his works in prestigious Parisian galleries and since 1954 – in the largest European and North American cities as well. V. Kasiulis’s characteristic stylistic manner, notable for the virtuoso play with lines, colour palettes ablaze with consonance of refined shades and playful stylisation of shapes became fully developed in Paris. In his works the artist turned simple everyday scenes into a strange spectacle balancing on the brink between reality and fantasy.

Contemporary artistic metalwork is not a dominating field of art in Lithuania and its development was complicated and inconsistent. Despite that, in a relatively short time it has achieved a surprisingly high level. The small number of artists of the field working in Lithuania is already well known not only in our country, but beyond as well. Jewellery and fine artistic metalwork flourished in the 9th decade of the 20th century and quickly gained attention not only from the public, but the art critics as well and perhaps this was the reason to slightly forget the first steps of the professional Lithuanian artistic metalwork, as well as various genres, processing techniques and tendencies of that time. In fact, the history of Lithuanian artistic metal consists not only of jewellery that everybody likes and miniatures of various genres, but also interior elements, home accessories, medals and prizes. Aside from elite jewellery, jewellers created standards for serial production and among the modern internationally recognized jewellers there were artists, who had an individual approach towards the tendencies of applied arts of the time and the taste of the society. The goal of the exhibition “From Smithery to Jewellery”, held on October 27, 2011 – January 15, 2012, at Vilnius Picture Gallery was to reveal the slightly forgotten artistic metalwork of the soviet period, which was cast into the shade by the new postmodern artistic metalwork. The exhibition displayed selected artistic metalwork created by Lithuanian artists in 1960–1990 from LAM collections. In the article the author provides an overview of the creative features of the artists that created in the period mentioned and whose works were exhibited in the exhibition “From Smithery to Jewellery”, as well as common mainstream tendencies in the field of artistic metalwork.

The exhibition “Portraits of the Rulers and Magnates of the Grand Duchy of Lithuania from Museums in Ukraine” was held from July 4 to October 28, 2012. It was organized by the National Museum Palace of the Grand Dukes of Lithuania and Lithuanian Art Museum, in cooperation with three Western Ukrainian museums – Lviv National Art Gallery, Lviv History Museum and Volyn Regional Museum in Lutsk. It was the first time when Lithuanian museum visitors could see the valuable Lituanistic collection from the museums of Lviv and Lutsk. There were 86 portraits on display, which used to decorate manors and churches of Lviv, Pidhirtsi, Olesko, Chortkiv, Vyshnivets, Zhovkva, Olyka, etc. These are the images of Lithuanian and Polish rulers, their family members and the nobility of the Grand Duchy of Lithuania: Radziwiłł, Chodkiewicz, Saphieha, Sanguszko, Wiśniowiecki, Pac, Tiskiewicz, Pociej, Gosiewski families and other important figures in Lithuanian history, created by 16th–19th century local and foreign artists. Aside from important historical dimension, these portraits carry immeasurable artistic and iconographic value. The article presents the most interesting exhibits. These are the portraits created by the artists, who worked for the rulers of the Polish-Lithuanian Commonwealth: Daniel Schulz (1615–1683), Louis de Silvestre (1675–1760), Marcello Bacciarelli (1731–1818), the Austrian painter Joseph Pitschmann (1758–1834), who resided in the Polish-Lithuanian Commonwealth, the student of Franciszek Smuglewicz Józef Peszka (1767–1831), 16th–17th century painters of Lviv city Wojciech Stefanowicz († 1588), Szymon Boguszowicz (ca. 1575–1648), the painter of the Radziwiłł manor Józef Ksawery Heski († ca. 1810), also Konstanty Aleksandrowicz (mentioned 1777–1794), who worked at the manors of Morawski, Radziwiłł and other noble families, Franciszek Pawlikowicz (18th c.), the painter of Potocki and Sodowsky family manor in Chortkiv, Bazyli Klikowski (18th c.), who worked at the manor of Tajkury and many other more or less skilled unknown local artists.

Bakalauro darbe analizuojama teatrinio kostiumo raiška, bendri šiuolaikinių spektaklių istorinio žanro tematika kostiumų kūrimo ypatumai, Žano Anujio pjesės „Vyturys“ scenarijus, Žanos d‘Ark įvaizdžiai scenoje, viduramžių epochos kostiumų ypatumai, siekiant suprojektuoti teatrinių drabužių kolekciją spektakliui „Vyturys“. Ši tema mane sužavėjo tuo, kad teatrinių kostiumų pagalba paprastas žmogus tampa herojumi, dažnai kostiumai prabyla į žiūrovus aktorių lūpomis apie pačius žmones ir jų gyvenimus. Pabendravus su spektaklio kūrėjais - Šiaulių universiteto estrados meno specialybės studentais ir jų vadove, susiformavo galutinė drabužių kolekcijos idėja ir tikslas. Teorinės informacijos analizė atskleidė, jog teatriniais kostiumais siekiama perteikti spektaklio atmosferą, atskleisti potekstę, parodyti esminius epochos stiliaus bruožus. Spektaklio „Vyturys“ siužetas atspindi viduramžių epochą, todėl svarbi šio laikmečio aprangos ypatumų analizė. Vizualiniai tiriamosios temos objektai – šiuolaikinių istorinės tematikos spektaklių kostiumai ir pagrindinės Žano Anujio pjesės „Vyturys“ veikėjos Žanos d‘Ark įvaizdžiai scenoje. Šiuolaikiškai interpretuotų spektaklių kostiumuose vyrauja laikmečio bruožus atspindinčios šių dienų kūrėjo stilizuotos, išraiškingos formos, dekoro elementai, naujos medžiagos. Žanos d‘Ark įvaizdžio kūrimas scenoje atskleidžiamas įvairių menininkų darbuose. Kine, teatre Žanos d‘Ark įvaizdis formuojamas kaip kovotojos, kankinės, filosofės. Žanos d‘Ark įvaizdis... [toliau žr. visą tekstą] In this bachelor thesis the expression of a theatrical costume is analyzed, the overall performances of contemporary historical themes of the genre features in costume design, script of Jean Anouilh play “The Lark”, images of Joan d'Arc on the stage, middle age costume features, with the purpose to design theatrical clothes collection for the performance of “The Lark”. The topic I was fascinated by is the fact that theatrical costumes can help a common man to become a hero; costumes often speak to the audience as if by the actors’ lips of most people and their lives. After talking with the creators of the performance – students of Siauliai University theatre art specialty and their lecturer - the final clothes collection idea and purpose developed. The analysis of theoretical information revealed that theatrical costumes help to convey the atmosphere of the play, reveal the subtext, and show the essential features of the style of the epoch. Performance “The Lark” reflects the medieval era, so it is important to analyze the characteristics of the clothing in this epoch. Visual objects of the research theme – the costumes of modern historical-themed performances and stage images of the main actor Joan d'Arc in Anouilh play “The Lark”. A modern interpretation of the costumes used in performances reflects the features of today designers stylized, expressive forms, decoration elements, new materials. The image of Joan d'Arc is revealed in the works of various artists. In the... [to full text]

2010 m. Lietuvą pasiekė dailininko Česlovo Janušo tapybos darbų kolekcija, kurią Lietuvos dailės muziejui (LDM) dviem dešimtmečiams deponavo jo sūnus ir kolekcijos savininkas Saulius Janušas. Pirmiausia ji buvo pristatyta Vilniuje, Radvilų rūmuose, išeivijos dailininkų kūrinių parodoje „Dovana Nepriklausomai Lietuvai“. Parodos atidarymo metu buvo surengtas Janušo kūrybai skirtas vakaras. Publikacijoje pateikiama trumpa informacija apie Lietuvos pajūryje veikiančiuose LDM padaliniuose surengtas parodas, kuriose buvo eksponuojama Janušo kūryba, pristatomi svarbiausi šio menininko, daugiausia žinomo kaip marinisto, gyvenimo faktai ir aptarta jo kūrybos raida bei savitumas. Pirmoji personalinė dailininko paroda įvyko 1938 m. Kaune. Nuo 1945 m. – parodos Vokietijoje, nuo 1951 m. – JAV. Janušas dekoravo Įgulos bažnyčią Kaune, Šv. Jurgio bažnyčią Šiauliuose, tautiniais motyvais išdekoravo Tėvų pranciškonų vienuolyno Apreiškimo parapijos salę Brukline (JAV). Sukūrė scenografijų spektakliams, dekoracijų lietuvių tautinio ansamblio pastatymams. 1971 m. personalinėje parodoje be įprastų realistinės stilistikos drobių pateikė ir abstrakčiosios dailės kūrinių. 1945–1949 m. įsteigė Meno studijos dirbtuves Viurcburgo pabėgėlių stovykloje, vėliau – medžio apdirbimo dirbtuves. Mokytojavo Pasvalio komercinėje mokykloje, Šiaulių ir Kauno gimnazijose, Kauno pirmojoje dailiųjų amatų mokykloje, nuo 1940 m. dirbo jos direktoriumi. In 2010, a collection of artist Česlovas Janušas paintings reached Lithuania. It was deposited by his son, an owner of the collection, Saulius Janušas to the Lithuanian Art Museum (LAM) for two decades. Firstly, it was introduced in an exhibition of emigrant artists called “Dovana Nepriklausomai Lietuvai” in Vilnius at Radziwill Palace. During the opening of the exhibition, there was an evening dedicated to Janušas' creative work. The publication includes brief information about exhibitions shown in the LAM departments which operate in the territory of the Lithuanian coast and exhibit Janušas' creative work. Also, it presents the most important facts of his, as a marine painter, life and discusses the development and originality of his creative work. The firs personal exhibition of the artist took place in Kaunas in 1938. Since 1945 there were exhibitions in Germany and since 1951 in the USA. Janušas decorated St. Michael the Archangel Church in Kaunas and St. George Church in Šiauliai. Moreover, he decorated the Hall of Annunciation Parish of Franciscan Fathers Monastery in Brooklyn (USA) in folk motifs. Also, he created scenographies for plays and decorations for the shows of the Lithuanian folk ensemble. In his personal exhibition in 1971, despite usual paintings of realistic style, he presented some abstract works. In 1945–1949, he established workshop for an art studio in the Wurzburg refugee camp, later established a woodworking workshop. He was a teacher in Pasvalys commercial school, Šiauliai and Kaunas gymnasiums, the first school of fine arts in Kaunas and, since 1940, became its director.

Bakalauro darbas „SOS! GMO!” atspindi šių dienų aktualijas, paliesdamas visuomenei svarbų klausimą apie genetiškai modifikuotų organizmų poveikį augmenijai ir gyvūnijai. Pirmame skyriuje analizuojama genetiškai modifikuotų organizmų plėtra pasaulyje, nagrinėjami teigiami ir neigiami GMO aspektai, pristatoma mokslininkų nuomonė, apie vartojamų GM produktų pavojų ne tik vabzdžių, bet ir žinduolių sveikatai. Remiantis atliktų tyrimų duomenimis su gyvūnais, numatoma, kad ateities kartos gali išsigimti ir tapti nevaisingomis. Antrame darbo skyriuje nagrinėjami įvairių menininkų sukurti darbai, kuriuose refleksuojamos ekosistemos problemos, pateikiami vizualūs skulptūros, keramikos, grafikos, baldų dizaino, fotomontažų, žemės meno, drabužių dizaino pavyzdžiai vaizdžiai parodantys autorių pozicija šiuo klausimu. Trečiajame skyriuje pagrindžiama drabužių kolekcijos idėja. Pateikiami vizualūs meniniai ieškojimai, technologiniai mėginiai, brėžiniai. Taip pat įvykdytos kolekcijos fotosesijos ir planšeto nuotraukos. Ketvirtame skyriuje aptariamos sukurtos darbužių kolekcijos realizavimo galimybės , taip pat pateikiama kolekcijos sąmata. Drabužių neplanuojama parduoti greitu metu, nes norima ją papildyti ir dalyvauti madų renginiuose, taip garsinti dizainerės vardą. Įgyvendintų modelių savikaina yra 866,79 Lt, pardavimo kaina – 948,41 Lt, planuojamas pelnas 82 Lt. Išanalizuota informacija suteikė galimybę sukurti drabužių kolekciją „SOS! GMO!“, kurioje interpretuojamas genetiškai... [toliau žr. visą tekstą] Bachelor work “SOS! GMO!” reflects nowadays realities addressing the public about the important issue of genetically modified organisms on the flora and fauna. The development of genetically modified organisms in the world is analized in the first section and also the positive and negative aspects of GMO`s are examined. Moreover, scientists opinion on the risk of GM products not only for insects but for mammalian health is represented. According to studies conducted in animals, it is envisaged that future generations can degrade and become infertile. Created works of various artists are dealt in the second section where ecosystem problems are reflexed. The visual sculptures, ceramics, graphics, furniture design, montages, land art, clothing design examples illustrating the authors` position on this issue are introduced. The third section justified the idea of clothing collection. The visual artistic designs, technological samples, drawings are given. Furthermore, the collection of photo sessions and flatbed photo are fulfilled. The fourth chapter deals with outlets of the created clothing collection and also an estimate of the collection provided. The clothes are not planed to sell in a short time due to the fact that it is intended to accession the collection and participate in fashion events. It helps to glorify the name of the designer. The cost of implemental models is 866,79 Lt, sale price - 948,41 Lt, expected profit - 82 Lt. The analysis of information helped to... [to full text]

Diplominiame darbe „Deja vu Afrika“ nagrinėjama, Afrikos tradicinė taikomojo meno estetinė sankloda ir jos semantika. Ieškoma sąsajų tarp Afrikietiškos ir Baltiškosios kultūrų. Juodasis žemynas turtingas ne tik gamta, bet ir įstabiu etniniu paveldu. Afrikos archajiškos kultūrinės tradicijos yra gyvos ir šiandieną tenykščių žmonių papročiuose, buityje, religinėse apeigose. Tai platus tyrimų ir interpretacijų laukas, leidžiantis pasireikšti neribotai fantazijai. Tyrinėjant afrikietiškos kultūros simbolius, kartu praplečiama mūsų baltiškųjų simbolių samprata. Šia studija siekiama parodyti, kad netikėtas atpažįstamumo jausmas, kylantis kūrėjui, gali būti inspiruotas ir kituose kraštuose realiai egzistuojančių simbolių. Šešių modelių kolekcija „Deja vu Afrika“ – tai žvilgsnis kitu kampu į Afrikietiškas tradicines rankines, kuriomis interpretuojant siekiama suteikti sukurtai rankinių kolekcijai savito išskirtinumo. Kūrybinė idėja inspiruota tradicinės Afrikos moterų audeklinės skaros khanga. Tai skara-aksesuaras, kuri labai plačiai naudojama čiabuvių. Joje šio žemyno moterys nešioja savo vaikus, daiktus, jomis puošiasi pačios. Kolekcijoje tradicinė skara virsta konceptualiomis odinėmis rankinėmis, krepšiais, kišenėmis. Aksesuaruose naudojamos tradicinės ir savitos odos pynimo, dažymo technologijos, organiškas spalvų bei formų žaismas. The final thesis ”De javu Africa” analyses aesthetical background and semantics of traditional applied art of Africa. The interfaces between African and Baltic cultures are being searched. The black continent is rich not only in its nature but in its magnificent aesthetic heritage, too. African archaic cultural traditions are alive in the customs of indigenous people, their everyday life and religious rituals. It is a wide field for research and interpretations, which allows manifestation of unlimited imagination. Exploration of African cultural symbols expands the conception of our Baltic symbols. This study aims to show that a sudden feeling of recognizability that comes over creator may be inspired by the symbols actually existing in other countries. The collection of six models “De javu Africa” is a glimpse from a different angle in African traditional handbags, the interpretation of which is intended to provide specific uniqueness to the designed collection of handbags. The creative idea has been inspired by traditional African women fabric shawl called khanga. This is the shawl – accessory which is widely used by African women. They carry their children and things by them as well as smarten themselves by wearing them. In the collection traditional shawl becomes conceptual leather handbags, bags and pockets. In accessories traditional and peculiar technologies of leather weaving and dyeing are used, as well as organic play of colours and forms is applied.

Straipsnyje nagrinėjama XVIII a. pabaigos - XIX a. pradžios Lietuvos socialinio elito atstovams - Kelmės dvarininkams Gruževskiams priklausiusios numizmatikos kolekcijos istorija ir sudėtis, tikslinama rinkinio, pirmą kartą archyviniuose šaltiniuose minimo 1788 m., kilmė. Rinkinio likimas nežinomas. Publikuojamas generolo Jurgio Gruževskio sudarytas kolekcijos sąrašas (1807): romėniškos, įvairių Europos šalių auksinės, sidabrinės, varinės monetos, talerių rinkinys, medaliai, skaičiavimo žetonai, popieriniai pinigai, alavinės medalių atliekos. Gruževskių šeimos sėkmingas ūkio tvarkymas leido nemažai finansinių išteklių skirti dvasiniams poreikiams, tarp jų: bibliotekai, numizmatikos rinkiniui. Buvo įsigyta ne tik daug ir įvairių auksinių monetų, tačiau buvo perkamos ištisos jau suformuotos kolekcijos. Daugelis auksinių monetų bei medalių neabejotinai įsigyta iš kitų kolekcininkų, kaimyniniuose kraštuose, kitos monetos - daniškos, lenkiškos, švediškos, Vokietijos žemių ir miestų sidabrinės ar varinės, net arabų dirhamai, - įprastos vietos lobiams ar pavieniams radiniams. Kolekcija pasižymėjo satyrinių medalių grupe, užfiksuota Kelmės dvare 1909 m. Generolo Jurgio Gruževskio sudarytas kolekcijos sąrašas kol kas vienintelis numizmatikos kolekcionavimo Lietuvos dvaruose istorijos XV11I a. -XIX a. pradžioje šaltinis, rodantis Gruževskių rinkinio aukštą vertę ir svarbią vietą Lietuvos numizmatikos istorijoje, o jo vienišumas - kolekcijos savininkų -Lietuvos socialinio elito atstovų - dvarininkų savotišką atsparumą to meto aukštuomenės ir šviesuomenės madoms bei polinkiams. The article discusses the history and the composition of the collection that belonged to the Gruzhevsky, a family of Lithuanian social elite of the late 18th-early 19th century, the landowners of Kelmė Estate in Samogitia. The collection was first mentioned in the sources in 1788. The fate of the collection is unknown. The article presents a list of the collection drawn by General Gruzhevsky in 1807 of the objects divided into 26 groups: it starts with coins, proceeds to medals and gold, silver and copper coins from different countries of Europe. The collection included also antique (Roman) silver and copper coins. The medals were grouped on the basis of secular and religious occasions and dedications. Some of the medals were Russian or Polish. The collection included banknotes too, it is very probable that those were treasury notes of the Greater Polish Uprising of 1794, as well as copies of the medals cast in tin. The entire collection was built by acquiring individual items or pre-formed collections. The satirical medals recorded as part of the collection of Kelmė estate in 1909 is likely to have been collected or purchased by more members of the Gruzhevsky family. To date the Gruzhevsky family's numismatic collection is a unique specimen of such a high level known to have been in the possession of estates located in the territory of modern Lithuania at the turn of the 18th-19th centuries. Separate groups of coins and medals of the collection reflect the changes in the focus of interest in history after the Partitions of the Polish Lithuanian Commonwealth as it shifted from the interest in Classical history to the historical and cultural heritage of the lost state.

Kolekcionavimas XVII a. II pusės–XVIII a. I pusės LDK visuomenėje buvo gana vientiso turinio. Nors išsiskyrė itin gausios, specializuotos kolekcijos, pavyzdžiui, Radvilų, dažniausiai dailės rinkiniai nebuvo didelės apimties ar įvairovės. Skirtingos visuomenės grupės orientavosi į didikų kolekcijas, joms būdingas temas ir žanrus. Miestiečio kolekciją nuo bajoro skiria palyginti nedidelis kūrinių kiekis, pigumas, dažniausiai vos keli renkamų paveikslų žanrai. Portretas tradiciškai liko nepakeičiamu savininko rango ženklu, jų rinkiniai liudijo savininko kilmę ir politinius ryšius. Religinės tematikos kūriniai taip pat vyravo XVIII a. LDK rinkiniuose. Palyginus su kolekcionavimo tendencijomis Vidurio Europoje, vietinių meistrų sukurto religinio atvaizdo ir portreto svarbą galima laikyti išskirtiniu LDK regiono bruožu, nes čia, skirtingai nei daugelyje Vidurio ir Vakarų Europos miestų, nėra itin populiarūs „žemieji žanrai“, olandų ir flamandų tapyba. Vyskupų kolekcionavimas iš esmės sutampa su bendrosiomis XVII a. II pusės-XVIII a. tendencijomis, o jų rinkiniai išsiskiria labiau pačių objektų ypatumais ir jų funkcionavimu nei rūšiniu savitumu. Straipsnyje analizuojamas iki šiol netyrinėtas Vilniaus vyskupo koadjutoriaus Juozapo Stanislovo Sapiegos dailės rinkinys. Parodoma, kaip jo saugoti kūriniai reprezentavo savininką – Bažnyčios hierarchą ir didikų giminės narį, atskleidžiamas Sapiegos rinkinio ryšys su LDK Katalikų bažnyčios hierarchų ir kitų socialinių grupių kolekcionavimo tradicija, įvertinama jo vieta LDK kolekcionavimo, kaip galios ženklų reprezentavimo, istorijoje. In the focus of the article is the art collection of the Vilnius coadjutor bishop Józef Stanisław Sapieha, with a particular emphasis on its representational nature. The basic sources of reference are the inventory of Sapieha's posthumous property of 1754 held at the Manuscript Department of Vasyl Stefanyk Lviv National Scientific Library of Ukraine, correspondence and other sources. The collection is compared with the art collections of other 18th century collectors of the Grand Duchy of Lithuania, the hierarchs of the Catholic Church and the closest relatives of the Sapieha family. The proximity of the Sapieha collection to the collections of representatives of the social elite of the Grand Duchy of Lithuania in the 18th century is revealed. The collection contains numerous religious images, relics and other devotional objects, and its large part is comprised of examples of secular painting, mainly portraits, which represent their owner not only as a high-ranking clergyman, but also as a member of a noble family. Landscapes and animalistic works, less common to earlier collections of clergymen, testify to the general changes of contents in the 18th century collections of the Grand Duchy of Lithuania and a change in the understanding of a valuable and prestigious collection gradually taking place in society. Rich and diverse in terms of genre, Sapieha's collection is probably one of the most extraordinary in the history of clergymen of the Grand Duchy of Lithuania. Placed in the context of the earlier tradition of bishops' collections, it reveals the taste of a clergyman of the late Baroque period and the increasingly secular character of his collection in the culture of the Grand Duchy of Lithuania at the dawn of the age of Enlightenment.

Straipsnyje pateikiama informacija apie europinio masto kolekcininko Mykolo Tiškevičiaus auksinių stiklų rinkinį. Tikslas atrasti išlikusias senienas, atskleisti jų istoriją. Kolekcionuoti monetas ir medalius grafas Mykolas Tiškevičius (Micha Tyszkiewicz, 1828-1897) pradėjo dar jaunystėje Vilniuje; jo rinkinys tuo metu pripažintas vienas vertingiausių pasaulyje. Išskirtinė vieta grafo M. Tiškevičiaus antikinio stiklo rinkinyje priklauso ankstyvojo krikščionybės laikotarpio romėnų katakombose randamų stiklinių taurių fragmentams, archeologų vadinamiems "auksiniais stiklais" (ar "auksiniais dugnais"). Tai dvisluoksniai skrituliai, viduje dekoruoti auksu tapytomis kompozicijomis ir įrašais. Naudota ypač subtili auksavimo technika ar plonytė aukso folija, kuri ne tik buvo išpjaustoma, bet ir išraižoma. Baigiant dekoravimą ant stiklo skritulio paviršiaus užpilamas plonas stiklo sluoksnis, kuris apsaugo ir kartu konservuoja dekorą. Taip išryškinamas skaidraus stiklo ir aukso ažūro kontrastas. Siužetai įvairūs - nuo paprastų temų iki religinių siužetų. M. Tiškevičiaus kauptų dirbinių likimas skirtingas. Tie, kuriuos pirko Vladislavas Čartoriskis, atsidūrė Krokuvos Nacionaliniame muziejuje. Kiti, kuriuos įsigijo Iza Čartoryska-Dzialinska, nukeliavo į Goluchovo pilį. II pasaulinio karo metais dalis rinkinio (7 auksiniai stiklai) pakliuvo vokiečiams. Vėliau per Maskvą dalis atiteko Varšuvos Nacionaliniam muziejui. Kai kas rasta Izraelyje, kai ko tebeieškoma. Po M. Tiškevičiaus mirties jo sukaupta kolekcija ir likę 5 auksiniai stiklai 1898 m. parduoti aukcione Paryžiuje. Count Michał Tyszkiewicz (1828-1897) was one of the most prominent collectors of the European scale in the 19th c. A distinctive place in his collection belonged to the late Roman and early Christian glass, called gold glass. The M. Tyszkiewicz collection contained fourteen gold glasses, the history of each being very special. In 1892 the count gave eight gold glasses to Henry Hoffmann's (1823- 1897) antiques shop in Paris. One of them was bought by Władysław Czartoryski (1828-1894) and now is kept at the Muzeum Narodowe in Krakow. The others were acquired by Iza Czartoryska Działyńska (1830-1899) for the Gołuchów (Poland) collection of antique art. During the World War II they were taken away by Germans. From the missing items two gold glasses were found in Jerusalem (Muzeum Israel), one was sold at the Sotheby's on Nowember 20, 1987 in London, two are still missing. One gold glass from the M. Tyszkiewicz collection was purchased by the collector Auguste Dutuit (1812-1902) and is at present kept at the Petit Palais, Musée des Beaux-Arts de la Ville de Paris. M. Tyszkiewicz preserved five gold glasses in his collection until his death. In 1898 they were sold at auction in Paris by the heirs. All of them were successfully found: one in the United States at the Corning Museum of Glass, two in France at the Musée des Beaux Arts de Lyon and Petit Palais, Musée des Beaux-Arts de la Ville de Paris, two in the United Kingdom at the British Museum, London.

The article presents the part of the folk religious sculptural collection - 223 items of Dzūkija’s folk religious sculpture - archived at the NML Ethnography Division. The history of this collection and the list of Dzūkija’s sculptural subjects are briefly discussed in the article. The cultural peculiarities of the sculptures are being analyzed, the most characteristic examples are given and the works of the renowned artists are discussed separately. The NML collection of the folk sculpture of Dzūkija reflects the singularities of Dzūkija region. The cross with a shallow wooden chapel (sometimes quite big - nearly covering the very structure of the cross) is characteristic to this region. The dominant subject-matter of a sculptural composition is a crucifix or a crucifix group that used to be on every cross and in a miniature chapel on the tree. A big part of unidentified subjects of the works resulted from a relatively small subject-matter variety of Dzūkija’s region, as compared to other regions. Dzūkija’s craftsmen specialized in making crosses, while sculpture was viewed only as a decorative attribute of a monument. Therefore, a rather small, flat and primitive sculpture dominated.

XIX a. viduryje vieną didžiausių Vilniuje senienų kolekciją turėjo Eustachy‘us Tyszkiewiczius. 1848 m. jis pateikė generalgubernatūrai prašymą steigti muziejų, kurį patenkino tik 1855 m. – Aleksandras II patvirtino Senienų muziejaus ir archeologinės komisijos įstatus, o 1856 m. sausio 1 d. universiteto auloje ekspozicija buvo atidaryta lankyti. Vilniaus senienų muziejaus rinkiniuose vyravo LDK kultūros istorijos paveldas. Akivaizdu, kad įstaiga turėjo istorinį profilį, tačiau pirmaisiais veiklos metais nebuvo griežtų eksponatų atrankos principų ir pamažu šalia lituanistikos pradėjo kauptis svetimų kraštų artefaktai – nuo unikalių iki kuriozinių. Muziejaus bičiuliai aukojo įvairias senienas bei egzotinius daiktus, turėdami savo muziejaus viziją, tapatindami su pasaulyje matytų ar girdėtų kunstkamerų rinkiniais. Matyt, nenorėdami atbaidyti pirmųjų aukotojų, o iš dalies ir patys domėdamiesi retenybėmis, muziejininkai priimdavo viską. Devalvuodami moksliškumą jie kūrė atraktyvaus bei edukacinio muziejaus modelį. Vyko natūralus adaptacijos procesas. Straipsnyje aptariama Vilniaus senienų muziejuje sukaupta egzotikos kolekcija. Nagrinėjami du rinkinių ir ekspozicijos formavimo istoriniai etapai: E. Tyszkiewicziaus vadovavimo laikotarpis (1855-65) ir muziejaus veiklos prie Vilniaus viešosios bibliotekos metai (1867-1914). Analizuojamos specifinės eksponatų grupės, jų kaupimo priežastys, tendencijos. Rekonstruota vieno įdomiausių eksponatų – orientalistinių fotografijų rinkinio, liudijančio garsiąją Rusijos Imperijos sosto įpėdinio Nikolajaus kelionę į Rytus, kilmės istorija. In the middle of the 19th c., one of the largest collections of antiques belonged to Eustachy Tyszkiewicz. In 1848, he submitted to the Governor-General a request to establish a museum. This request was satisfied only in 1855, when Alexander II approved the statute of the Museum of Antiques and the Archaeological Commission. On 1 January 1856, the exposition was opened for visiting. The Vilnius Museum of Antiques mostly contained the cultural heritage of the Grand Duchy of Lithuania. It is obvious that the institution had a historical profile, however, during the fist years of operation, no strict principles of the selection of exhibits existed, and, gradually, artefacts from foreign countries ranging from unique objects to peculiar ones were accumulated along with the Lithuanian-origin objects. Fellows of the museum brought various antiques and exotic objects based on their vision of the museum. Museum employees, seeking to not deter the first contributors, or maybe being interested in rare objects themselves, accepted everything. By devaluating the scholarliness, they created an attractive and educative model of the museum. The natural process of adaptation took place. The article discusses the collection of exotic objects accumulated in Vilnius Museum of Antiques. Two historical stages of the formation of compilations and exposition are analysed: the E. Tyszkiewicz period (1855-1865) and the period of the museum under Vilnius Public Library (1867–1914). The specific groups of exhibits and causes of collection thereof as well as its tendencies are analysed. The history of one of the most interesting exhibits – a set of photographs depicting the famous trip of the heir to the thrown of the Russian Empire Nicholas to the East, was reconstructed.